Edvardas Šiugžda. Kam tarnauja Lietuvos televizija?

Autorius: Data: 2020-03-06 , 08:53 Spausdinti

Edvardas Šiugžda. Kam tarnauja Lietuvos televizija?

Edvardas Šiugžda. XXi amžius nuotr.

Edvardas ŠIUGŽDA, XXI amžius

Iškart po Vasario 16-osios šventės LRT. lt internto svetainėje pasirodė reklama: „Pasaulio televizijos ekranus užkariavęs „Naujasis popiežius“ Bažnyčios rūstybę užsitraukė nuo pirmos serijos“. Tiesa, panašios reklamos čia pasirodydavo jau nuo gruodžio vidurio. Buvo patraukliai parodoma, kaip italų režisieriaus Paolas Sorentinas (Paolo Sorrentino) miniserialo „Naujasis popiežius“ scenoje erotiškai šoka vien naktiniais marškiniais vilkinčios vienuolės, pridedant vaizdingą šokančių „vienuolių“ nuotrauką iš filmo (atrodo, kad tai kartojama kiekvienoje serijoje). Paaiškėja, reklamoje rodoma buvusiame Venecijos vienuolyne nufilmuota „šokėjų“ scena. Grojant trankiai muzikai ir mirgant šviesoms, maždaug 15 merginų šoka ir gundančiai sukasi šalia didžiulio šviečiančio kryžiaus. Ir išties sausio pradžioje Italijoje pasirodžius pirmajai filmo serijai, Lietuvos televizija jau nuo vasario vidurio žaibo greičiu suskubo jį demonstruoti – matyt, LRT vadovai nusprendė, kad be šio ryškiai antibažnytinio, antipopiežiško, antikatalikiško, antireliginio filmo Lietuvos žiūrovas taps dvasiškai nuskurdęs.

Įkyri reklama apie filmo „privalumus“ su gąsdinimais apie mirtis

Paolo Sorentinio filmas „Naujasis popiežius“ Lietuvos televizijos svetainėje buvo reklamuojamas tiesiog įkyriai su karštligišku uolumu. Kiekviename straipsnyje jau nuo gruodžio mėnesio svetainė LRT.lt nurodydavo filmo „privalumus“. Pirmiausia paviešinama, kokios garsios kino žvaigždės vaidina seriale. Aišku, jos vardijamos tam, kad filmas būtų dar labiau viliojantis ir kad filmas būtų žiūrimas su dar didesniu susidomėjimu, 2019 metų pabaigoje LRT.lt svetainė džiugiai aiškino, jog seriale „bus rodomi bažnyčios skandalai ir atskleidžiamos Bažnyčios tarnų paslaptys“, o, kad žiūrovas būtų dar labiau suviliotas erotiškai, paskelbta, jog filme „netrūks nei moterų, nei intrigų, nei Dievo pasekėjų veidmainiškumo“.

Svetainėje buvo perpasakota filmo „intriga“: pagal serialo siužetą, į komą panirusiam išgalvotam personažui popiežiui Pijui XIII (jį vaidina aktorius D. Lou (J. Law)) ieškoma pamaina. (Pijus XIII čia parinktas ne atsitiktinai – pagal antrojoje filmo serijoje išsakytą intrigas rezgančio kardinolo Vojelo posakį, kad reikia ieškoti naujojo popiežiaus su „tokia filosofija, kuri galėtų nuraminti Pijaus XIII garbinimą“, yra akivaizdi užuomina apie popiežių Pijų XII, pasižymėjusį kaip tik pagarba už jo pozicijas totalitarinių režimų atžvilgiu.) Kai į jo vietą išrenkamas aristokratas iš pasiturinčios šeimos Džonas Brenksas (John Brannx) (jį vaidina „žvaigždė“ Džonas Malkovičius (John Malkovich)), naujasis popiežius pasirodo melancholiškas, pavargęs nuo gyvenimo žmogus. Netrukus išrinktasis popiežius įsivelia į konfliktą su teroristine grupuote. Karštų įvykių sūkuryje netikėtai iš komos nubunda pirmasis popiežius. Tarp abiejų popiežių ima kilti įtampa. Taip trumpai pristatomas filmo turinys.

Tačiau iš pirmosios serijos matome, kad siužetas svetainėje LRT.lt perpasakotas netiksliai. Iš tiesų naujuoju popiežiumi, Pranciškumi II (analogija į dabartinį Popiežių), išrenkamas iš pradžių bevaliu pasirodęs kardinolas, netrukus įgijęs drąsias nuostatas, sutrikdo kai kuriuos jo varžovus – mat jis staiga nusprendžia į Vatikaną įsileisti imigrantus, o paskiau įsako surinkti kardinolų kryžius ar žiedus ir juos išparduoti, paliepdamas gautus pinigus išleisti vargšams. (Tai – irgi aliuzija į dabartinį popiežių Pranciškų, pasižymintį tokiais veiksmais.) Savaime suprantama, antireliginio filmo režisierius sukuria vėl naują baisią versiją: vienas nepatenkintas kardinolas, kaip jo konkurentas, nusprendžia jį nužudyti, ir Pranciškus II krinta, paveiktas slapta įdėtų nuodų. (Kokia galima baisi mirtis numatoma dabartiniam popiežiui Pranciškui!) Labai „įtaigi“ režisieriaus idėja, pakartojanti jau seniai skleidžiamą melą, esą popiežių Joną Paulių I (anot filmo režisieriaus, „aukščiausiems Vatikano ešelonams kėlusį daug problemų“) irgi nunuodijo kardinolai. Matyti, kad Bažnyčios šmeižtui tinka pačios nedoriausios fantazijos. Į mirtį pasiuntus išrinktąjį popiežių Pranciškų II, naujuoju popiežiumi, pagal reklaminį svetainės LRT.lt pasakojimą, Jonu Pauliumi III paskiriamas intelektualus dvasininkas, britų aristokratas Džonas Brenksas.

Filmo reklamos įspūdžiui sustiprinti svetainė kalbino įvairaus plauko religijotyrininkes, apie religiją išmanančias iš savo ateistinių pozicijų. Svetainėje, virtusioje antireliginiu įrankiu, jos siekė įtikinti žiūrovus, kad tikėjimo esmę „sudarantys“ popiežiaus ar kardinolų dėvimi vienos ar kitos spalvos drabužiai „labai žavi kino žiūrovą“, todėl jis, žiūrovas, „norės pasmalsauti“. Vis dėlto, tokios religiją „išmanančios“ moterys, netgi pripažinusios, kad tokių „religinių“ filmų siužetas yra išgalvotas, aiškina, jog kardinolų liturginiai drabužiai seriale esą yra tiksliai atkartoti ir tai esą „teikia labai daug žavesio žiūrovui“. Anonsas internete iš karto pakurstė būsimų žiūrovų aistras esą ir todėl, kad jie pamatė vienais apatiniais pasirodžiusį aktorių Džedą Lou (Jude Law), tad būsimi žiūrovai nekantravo, kada pasirodys pirmoji serija.

Tiesa, svetainė LRT.lt buvo priversta pripažinti, kad Venecijos arkivyskupo padėjėjas Džianmatėjus Kaputas (Gianmatteo Caputo) aiškiai apibūdino filmą: vienuolyne filmuota scena ne tik įžeidžianti ir niekinanti Bažnyčią, bet ir labai provokuojanti, kaip filmo siužetas.

Spektaklis „Vietininkas“, kerėjęs žiūrovus prieš 60 metų

Prieš 30 metų išsivadavę iš ateistinio okupacinio jungo, kažkodėl tampame įžūlaus, bjauraus LRT televizijos vadovų eksperimento dalimi. Kaip per įvairių šalių, o ypač Lietuvos, televizijas dabar sprogimo greičiu sklinda šis pamfletas, nukreiptas prieš Popiežiaus instituciją, lygiai taip maždaug prieš 60 metų, ateizmo siautėjimo laikais, ne tik okupuotoje Lietuvoje, bet ir laisvoje Vakarų visuomenėje tarp komunistuojančių intelektualų, įvairiose valstybėse sklido spektaklio „Vietininkas“ (vok. „Der Stellvertreter“, angl. „The Deputy“) sceniniai variantai. Tai buvo vokiečių autoriaus Rolfo Hochuto (Rolf Hochhut) pjesė, iš pradžių pastatyta Vakarų Berlyno Kurfiustendamo teatre. Spektaklio režisierius tuomet buvo Ervinas Piskatorius (Erwin Piscator), Vokietijos komunistų partijos narys. Būtent 31 metų Hochutas kartu su režisieriumi Piskatoriumi paleido į sceną savo antipopiežišką spektaklį „Vietininkas“. Laisvoje Europos ir amerikiečių visuomenėje greitai atsirado atskiri to spektaklio variantai, aiškinantys, kaip popiežius Pijus XII savo neveikimu tariamai prisidėjo prie Hitlerio, naikinusio žydus rasiniu pagrindu. Ir tai buvo nepaisant to, jog kaip tik Italijos fašizmo vado („dučės“) Musolinio laikais Pijus XII inicijavo ir koordinavo visą žydų gelbėjimą nuo naikinimo Romoje. Būtent popiežiaus Pijaus XII iniciatyva Bažnyčios ir vienuolynai tada tapo žydų prieglobsčiu.

„Vietininkas“ – komunistų intelektualų kūrinys

Spektaklio „Vietininkas“ atsiradimas ir jo daugkartinis inscenizavimas daugelyje šalių nebuvo atsitiktinis. Pasirodo, visą tą antipopiežišką, antikatalikišką darbą koordinavo sovietinis KGB, įvaldęs dezinformacijos meną, kaip svarbiausią priemonę visuomenės klaidinimui ir padorių žmonių šmeižimui. Beveik niekam iki tol nežinomas R. Hochutas jau nuvo tapęs komunistinių idėjų platintoju, o režisierius, 70 metų sulaukęs, E. Piskatorius buvo senas Vokietijos komunistų partijos nuo pat jos įsikūrimo 1919 metais narys, pasižymėjęs kaip intelektualas teatro scenose. Apie 1931 metus jis apsigyveno Sovietų Sąjungoje, ten jis buvo paskirtas vadinamojo Tarptautinio revoliucinių teatrų susivienijimo pirmininku su būstine Maskvoje ir teatro meną pavertė „revoliucinio proletariato“ grūdinimo priemone. Kaip NKVD agentas prieš karą jis buvo infiltruotas į JAV žvalgybą. Iš ten jis, kaip pasireiškęs antiamerikietiškoje veikloje, po skandalų spaudoje turėjo išvažiuoti į Vokietiją, Vakarų Berlyną. Ten jis pastatė spektaklį „Vietininkas“ pagal Hochuto pjesę, pasižymėjusią antipopiežiškumu ir pasiekusią įvairių sceninių apiforminimų keliose šalyse.

KGB skelbia karą katalikybei

Kodėl laisvojo pasaulio šalyse taip laisvai plito šios pjesės sceniniai pastatymai ir variantai? Čia reikia pažvelgti į tuo metu vyravusią politiką laisvojo pasaulio priešininkėje Sovietų Sąjungoje. Aleksandras Sacharovskis, naujasis sovietų žvalgybos užsienyje vadovas, buvęs rumunų saugumo Securitate vyriausiasis patarėjas, 1959 metais pakvietė Chruščiovą į Rumuniją, kad jis su jos kompartijos vadovu aptartų Rumunijos bendradarbiavimą apšmeižiant popiežių Pijų XII. Chruščiovas, paskelbęs naująjį karą religijai, siekė pakenkti katalikybei ir popiežiui Pijui XII, nes šis po karo tapo pirmuoju popiežiumi, pasmerkusiu komunistus ir atskyrusiu juos nuo Bažnyčios. (Popiežius Jonas XXIII nuėjo dar toliau – 1959 metais jis išleido Dekretą, patvirtinantį ir sustiprinantį Pijaus XII Dekretą, ir uždraudė katalikams balsuoti už komunistus ar kaip nors padėti jiems.) Chruščiovas, sunaikindamas dar likusias kai kurias stačiatikių bažnyčias Rusijoje (aišku, prieš bažnyčią, ypač Katalikų Bažnyčią, jis kovojo ir kitose respublikose – tereikia prisiminti 1961 metais uždarytą baigti statyti Klaipėdos bažnyčią ir nuteistus ją stačiusius dvasininkus) ir taip priversdamas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vyresnybę paklusti komunistinei ateistinei valdžiai, nusprendė smogti Romos Katalikų Bažnyčiai, atiduodamas savo anatemai Romos popiežių, visiškai iškreipdamas popiežiaus Pijaus XII praeitį. Sovietų Sąjungos ir Rumunijos komunistų vadai planavo iškreipti Pijaus XII praeitį, pateikus jį ne žydų gynėju, o jų neapkentėju, ir taip sukompromituoti Vatikaną.

Pijaus XII šmeižimui pirmiausia buvo stengiamasi surasti žvalgybos informacijos, siekiant skleisti visam pasauliui gandus apie Pijų XII, kaip „Hitlerio popiežių“, kuris dar neseniai buvo miręs ir nebūtų galėjęs apsiginti. Buvo siekiama įrodyti, kad po Pirmojo pasaulinio karo dirbdamas nuncijumi Vokietijoje jis „užsikrėtė“ nacizmo virusu. Tikroji tiesa buvo visai kitokia: kaip tik nuncijus smerkė nacizmą, todėl tokio pobūdžio „informacija“ nerrukus pavirto nieku. Tada šmeižikiškos versijos apie popiežių Chruščiovas ėmėsi sumaniau, pavesdamas sovietiniam KGB ir kitų komunistinių šalių saugumo tarnyboms skleisti tariamus atradimus Vatikane, esą jame surasti dokumentai rodo, jog popiežius pasitarnavo Hitleriui. 1960 metų vasarį Chruščiovas oficialiai patvirtino bendrą SSKP ir KGB operatyvinį planą Vakarų Europoje sugriauti moralinį Vatikano autoritetą. Tiesa, Kremlius jau nuo 1945 metų slapta kariavo prieš Vatikaną, iškraipydamas faktus apie daugelį jo dvasininkų ir aukštųjų dvasininkų atstovus Sovietų Sąjungoje ir užimtose savo teritorijose, „išvaduotose“ karo pabaigoje. Kremlius iškeldavo jiems melagingus kaltinimus nacių kariniais nusikaltimais arba priešinimusi „taikiems“ komunistų valdžios vykdomiems procesams – kaip Rusijoje, taip ir Lietuvoje ar kitose okupuotose teritorijose daugybė dvasininkų buvo ištremta į Sibirą, uždaryta į kalėjimus ar sušaudyta. Dabar, 1960 metais, Kremliui prireikė, kad KGB apšmeižtų Vatikaną jo paties teritorijoje, tam panaudojus savo dvasininkus.

Planą surezgė KGB vadovas Aleksandras Šelepinas ir SSKP CK Politbiuro narys, atsakingas už tarptautinę politiką, ir Aleksiejus Kiričenka, panaudodami Stalino 1945 metais išsakytą idėją Pijų XII pavaizduoti „Hitlerio popiežiumi“. Tada Šelepinas ir Kiričenka priėjo prie išvados, kad tendencingas faktų iškraipymas Pijaus XII atžvilgiu turėjo remtis beletrizuotu scenarijumi, sutvirtinus tikrais, nežymiai pertaisytais Vatikano dokumentais, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo susieti su Pijumi XII ar nebuvo. KGB reikėjo užsitikrinti tik keliais tikrais Vatikano dokumentais, siekiant suteikti visai operacijai tikrumo aurą, t.y. reikėjo „tiesos grūdo“. Kadangi Rumunijoje gyvavo skaitlinga Romos katalikų bendruomenė, todėl į ją ir užsienio žvalgybą buvo kreiptasi pagalbos. Taip rumuniškoji KGB operacijos prieš Pijų XII dalis buvo pavadinta „Vieta-12“, susiejus su popiežiumi, užėmusiu vietą Šv. Petro aikštėje, ir pačiu Pijumi XII.

Per komunistinio saugumo agentūrą įmantriais būdais buvo gautas Vatikano sutikimas duoti Rumunijos užsienio žvalgybai priėjimą prie jo dokumentų. 1952 metais KGB infiltravo į Vatikaną savo agentą italą kunigą Aligjerį Tondį (Alighieri Tondi), popiežiskosios Grigaliaus akademijos Vatikane profesorių (1952 metais jis buvo metęs kunigystę, įstojęs į komunistų partiją ir civiliškai susituokęs su ilgamete komunistų atstove Italijos senate, vėliau, po 1980 metų, grįžo prie katalikybės ir netgi, mirus žmonai, vėl tapo kunigu). Be to, du Lietuvos SSR KGB pasiųsti agentai „Antanas“ ir „Vidmantas“ mokėsi Popiežiškajame Grigaliaus universitete, o dar du, „Daktaras“ ir „Žibutė“, sugebėjo dalyvauti Vatikano komisijos, skirtos kanonų teisės reformai, posėdžiuose (žymaus katalikų tyrėjo Džordžo Veigelio (George Weigel) duomenimis). Komunistinės Lenkijos žvalgyba į Vatikaną infiltravo savo vyskupą. Rumunijos žvalgyba pasirinko infiltruoti tris dvasininkus agentus (iš jų šiuo metu išaiškintas yra tik tėvas Pranciškus Juozapas Pelas, užverbuotas 1950 metais jam patekus į kalėjimą), kurie nufotografavo kai kuriuos neesminius dokumentus, o juosteles pasiuntė KGB vadovybei. Nors šie dokumentai netgi neturėjo jokios Pijų XII kompromituojančios informacijos, jie tarsi pakėlė patikimumo lygį visai šiai falsifikavimo operacijai.

Intelektualai įkalčių Pijui XII neranda, tačiau…

 

Taigi sovietinis KGB kartu su kitų komunistinio bloko šalių saugumo tarnybomis tarp Vatikano dokumentų uoliai ieškojo „įkalčių“, jog Pijus XII Musolinio ir Hitlerio laikais veikė prieš žydus. Ir nors jų nerado, vis vien buvo nutarta, jei ne dokumentais „demaskuoti popiežiaus nusikalstamą tylėjimą“, tai bent kitais, „meniniais“ būdais visuomenėje paskleisti šmeižikišką informaciją straipsnių ar spektaklių pavidalu. Laisvoje visuomenėje tai nebuvo sunku padaryti, nes joje laisvai veikė tiek komunistinių pažiūrų intelektualai, tiek KGB apmokami agentai. Tokie ir buvo tiek R. Hochutas, tiek E. Piskatorius, tiek prancūzų, amerikiečių ar italų komunistai intelektualai, vertę į šias kalbas ir statę pragaištingąjį „Vietininką“ bei visuomenėje skleidę antipopiežiškosios pjesės nuostatas apie Pijų XII. Spektaklis įvairiausiais variantais apie 1963–1964 metus pasirodė Prancūzijoje, Italijoje, Amerikoje ir, aišku, Maskvoje, kur, kaip skelbiama, žmonės stovėdavo eilėse, kad gautų bilietus.

Išgalvotos „Bažnyčios paslaptys“

Sunku suprasti, kaip Italijoje ar kitur užsienyje surandama aktorių, nevengiančių vaidinti nepadoriuose antibažnytiniuose filmuose. Kai Roma, Italijos sostinė, yra tapusi katalikybės centru, iš jos dažnai plaukia antikatalikiški pramanai, o laisvamaniški meno kūriniai neparodo tikėjimo prasmės gilumo. Juk tokio filmo, kaip „Naujasis popiežius“, režisierius, besigiriantis parodyti Bažnyčios „paslaptis“, niekaip neparodo tikrosios Katalikų Bažnyčios veiklos, jam svarbu tik kurti meną pagal savo ateistinį ar dorovinį iškrypimą. Filme išties pilna antireliginių, moralę griaunančių motyvų: ir erotinį šokį priešais kryžių šokančios vienuolės, ir rūkantys kardinolai ar vienuolės ir vienuoliai, ir erotiškai krūtinę prieš vienuolius praskleidžianti bei kojas apnuoginanti Vatikano pareigūnė, noriai pasiduodanti seksualinio iškrypėlio norams bei sugebanti „savo žavesiu“ paveikti naujojo popiežiaus rinkimus, ir besimeldžiantys kardinolai, besikreipiantys į Dievą, kad išrinktų gerą popiežių, ir priešingai, kiti kardinolai, besimeldžiantys, kad išrinktų popiežių, suteiksiantį laisvę ir pagarbą homoseksualams, ir pan. O kai po Pijaus XIII išrenkamas Pranciškus II, kuris įsileidžia imigrantus, išdalina kardinolų žiedus neturtėliams, jį nužudo, aišku, kas – kardinolas (išgalvota pavarde Andželas Vojelas, Vatikano valstybės sekretorius, viską apskaičiuojantis ir toliau planuojantis, kaip išrinkti popiežiumi jam tinkantį serą Džoną Bruksą (John Broox), kuris, kaip pasirodo, neatsisako ir homoseksualių santykių, bet kuris laikysis garsiojo „vidurio kelio“), kaip ir tinka antibažnytiniam antireliginiam blogiausio skonio filmui, nors ir įvilktam į meniškumo skraistes. Filme gausu ir seksualių bei homoseksualių santykiavimo scenų, įvilktų į „menines“ išraiškas, siekiant įteigti, kad visa tai būdinga aukštiesiems Bažnyčios dvasininkams. Taip filme kuriamos „paslaptingosios“ „Bažnyčios paslaptys“, antireliginė epidemija, siekiant sukurstyti aistrą kuo plačiau paskleisti išgalvotas antipopiežiško filmo nuostatas. Dažnai tokiam režisieriui ar rašytojui, tiktų lietuviškas posakis: „Arti bažnyčia, toli Dievas“.

Lietuvos televizija paklusniai šoka pagal seną ateistų dūdelę

Tačiau pagal kieno užgaidas Lietuvos „visuomeninei“ televizijai tampa privalu rodyti tikinčiuosius ar apskritai visą visuomenę piktinančius erotiniais ar seksistiniais šleikštuliais perpildytus kino filmus, kuriuose su savo psichika susitvarkyti nesugebantis režisierius nepajėgia nieko pozityvaus įžvelgti 2000 metų Katalikų Bažnyčios istorijoje? Nejaugi mes, lietuviai, neatpažįstame, kad panašių filmų demonstravimas nestiprina visuomenės, bet talkina tiems mūsų buvusiems priešams, kurie siekė mumyse išnaikinti ir tautiškumą, ir tikėjimą? Beje, po 1960 metų tai vyko ir Vakarų pasaulyje su KGB inspiruotu spektakliu „Vietininkas“. Ateistinis antibažnytinis nukrypimas seniai paskendo buvusios imperijos griuvėsiuose: Rusija, trypusi tikėjimą, atsigauna savo prisikeliančiu tikėjimu. Tačiau Rusija, kaip jau seniai įprasta, religiją pajungia valstybei. Stačiatikybė buvo valstybinė religija, paklusni carinės valdžios institucija, paskiau, jau gerokai suniokota, – diktatoriui Stalinui ir tiems, kurie valdė po jo, tačiau katalikybė, kaip Vakarų Europos kultūros nešėja, Rusijai išlieka svarbiausias priešas kaip Stalino, Chruščiovo ar Andropovo laikais, todėl dabar ir siekiama katalikybę sumenkinti, paniekinti, pažeminti. Ir tai labai naudinga nacionalistiniams Rusijos sluoksniams, atėjusiems iš komunistinių laikų. Kaip buvo niekinamas popiežius Pijus XII už savo nuoseklų antinacistinį ir antikomunistinį nusistatymą, taip dabar popiežiaus valdžia Rusijai yra didžiulis priešas. Šitą tuometinio KGB darbą dabar tęsia FSB (Rusijos Federalinė saugumo tarnyba, KGB teisių perėmėja). Tai nejaugi mes atgaivinsime tą šlykščiausių formų ateizmą antipopiežiniame filme, atmieštame seksualinio iškrypimo „menu“? Apgailėtina, kad LRT televizija taip neatsakingai elgiasi su savo žiūrovais, reklamuodama ateistinius režisierius ir klaidindama žiūrovus antibažnytiniais filmais. Turime suprasti, kad „Naujojo popiežiaus“ pobūdžio filmai ar praėjusiame amžiuje pasklidę spektaklio „Vietininkas“ variantai buvo sukurpti vykdant KGB tikslus sumenkinti Katalikų Bažnyčios įtaką pasauliui.

„Neik su velniu obuoliauti“

Ir nors pasirodžius pirmajai „Naujojo popiežiaus“ serijai, serialo gerbėjai socialiniuose tinkluose ėmė esą girti kūrėjų darbą, tačiau jiems galima patarti lietuviška patarle: „Neik su velniu obuoliauti“, nes net ir Italijoje, katalikybės tvirtovėje, gyvenančiam ir savo tuščią garbę siekiančiam parodyti režisieriui tinka aukščiau minėtas lietuviškas posakis: „arti bažnyčia, toli Dievas“. Tikėtina, kad skleidžiant panašų filmų prieš judaizmą, žydai netylėtų ir sukeltų pasaulinį triukšmą, neleisdami tyčiotis iš jiems šventų dalykų. Lietuvos televizijos vadovai turėtų suprasti, kad reklamuodami ir demonstruodami antikatalikišką filmą, rodo svetimoje šalyje KGB (FSB) ir ateistų sukurtą niekalą, siekiantį sugriauti 2000 metų kultūrą. Argi LRT vadovai, skleisdami visuomenės tvirtumą silpninančius filmus, galvoja, kad Lietuva stiprės? Ne, to nebus. Tai rodo ir mums priskiriamos prognozės apie mūsų tautos nykimą tiek demografine, tiek emigracine išsivaikščiojimo po įvairius kraštus prasme.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra