Autorius: Voruta Data: 2019-02-22 , 12:15 Spausdinti

Armanavičių bažnyčia Baltarusijoje. Nuotraukos N. Balčiūnienės

Nijolė BALČIŪNIENĖ, „Vilnijos“ draugijos pirmininkės pavaduotoja, www.voruta.lt

Edmundas Adamkavičius gimė 1950-07-22 Vitebsko srities (Baltarusija), Šarkovščinos rajono Sinicų kaime (dabar Zorka) lietuviškoje Mečislovo ir Helenos Krasauskų šeimoje. Baigė Jamnos vidurinę mokyklą, du metus tarnavo tarybinėje kariuomenėje.  Po kariuomenės grįžo į gimtajį kraštą, iki pensijos dirbo kolūkyje, rūpinosi savo ūkiu, sodyba. Išaugino du vaikus – sūnų ir dukrą. Paskutinis šio krašto lietuvis, Edmundas Adamkavičius,  mirė 2019-01-12 ryte po sunkos ligos. Palaidotas vietinėse Zorkos kaimo kapinese. Sūnus Aleksandras Adamkavičius gyvena Vilniuje ir yra Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas.

Pirmieji lietuviai į Armanavičių parapiją atvyko 1890 metais iš Tverečiaus, Adutiškio, Švenčionių parapijų. Jie įsikūrė dviejuose kaimuose – Zorkoje (anksčiau Sinicy) ir Baltajame Dvare. Carinės Rusijos valdžia skatino lietuvių išvykimą į Baltarusiją ir atvirkščiai. Atvykę lietuviai įsigydavo iš nusigyvenusių dvarininkų žemės ir keldavosi ištisomis šeimomis, steigdavo ūkius, kai kurie jų kurdavo šeimas. Taip šiame regione suskambo lietuvių kalba.

Adamkavičių sodybos detalės. Langinės

Vietiniai priėmė atvykėlius draugiškai. Jokių nacionalinių konfliktų nekilo. Vietos gyventojai vadino lietuvius „litviakais“. Šis vardas išliko iki šių dienų.  19 a. pabaigoje iš Tverečiaus parapijos atvyko Aleksandro proprosenelis Kristupas Krasauskas, kuris buvo gimęs 1839 m. Jono ir Agatos Krasauskų šeimoje. Aleksandro prosenelis Jurgis Krasauskas, senelis Mečislovas Krasauskas ir tėvas Edmundas tvirtai įleido giminės šaknis Armanavičių parapijoje. 1913 m. prosenelis Jurgis nupirko apie 50 ha žemės, darbšti Krasauskų šeima ją dirbo iki sovietinės nacionalizacijos. Bijodami, kad Edmundo neišvežtų į Sibirą, tėvai jam pakeitė pavardę į močiutės mergautinę (Adamkovič).

Adamkavičių sodybos detalės. Juostos

„Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva ir pavaduotoja Nijolė Balčiūnienė lankėsi Krasauskų lietuviškoje sodyboje. Neišblėsta iš atminties Mečislovo ir Helenos Krasauskų namas, kuris turi senosios architektūros elementų: ornamentuoti antlangiai, dekoruotos durys. Kambaryje išlikusios audimo staklės, lova užklota audiniais. Šalia stovi svirnas, kuriame saugomi senelio gaminti buities daiktai: skrynia su geležiniais apvadais, verpimo ratelis, mediniai kubilai, žemės ūkio padargai.

Armanavičių parapinėje bažnyčioje vyko pamaldos lietuvių kalba. Apie 1930 m. parapijoje buvo užrašyta apie 500 lietuvių (10 proc. visų parapijiečių). Armanavičių Romos katalikų parapijos bažnyčioje išliko dar 1913 m. sudarytas lietuvių, gyvenusių šioje parapijoje sąrašas, kurį parengė šios parapijos klebonas Jonas Žemaitis. Ten užrašytos  255-ios lietuviškos pavardės.

Adamkavičių sodybos detalės. Skrynia

Armanavičių bažnyčioje dirbo kunigai lietuviai: Pilypas Būdvytis,  Jonas Žemaitis, Adomas Masilionis. Bažnyčios šventoriuje dar šiandien stovi apleisti antkapiniai paminklai lietuvybę palaikiusiems kunigams. Daugiau niekas nebyloja apie apie šios parapijos lietuvišką praeitį. Prabėgs dar 20–30 metų ir vargu ar kas nors prisimins, jog čia kažkada gyveno lietuviai.

In memoriam Aleksandras Adamkavičius, Armanavičių parapinė bažnyčia, Baltarusija, Edmundas Adamkavičius (Эдмунд Адамковіч), Gudų kultūros draugija, Vilnijos draugija