Dzūkijos spaudos keliais

Autorius: Data: 2014-09-10, 08:20 Spausdinti

Dar taip neseniai džiaugėmės Vidmanto Staniulio knyga „Diagnozė: bibliofilija“. Ne vienas buvo gavęs kvietimą į paminklo Pranui Vaičaičiui atidengimo iškilmes. Šio paminklo pastatymo projektas – tik vienas iš daugelio Vidmanto Staniulio sumanytų ir įgyvendintų darbų.  Šis leidėjas ėmėsi ir knygos apie Dzūkijos kolekcininkus „Ne vien duona žmogus sotus“ leidybos net ir žinodamas, kad šis projektas bus finansiškai nuostolingas. Ir štai prieš mano akis naujausias Vidmanto leidinys – knyga „Dzūkijos spaudos keliais“. Knygos autorius Šarūnas Šimkevičius pradžioje bandė ieškoti rėmėjų pats. Tačiau, kad ir kaip besistengė – surinktų pinigėlių neužteko, kuriuos aukojo jo bendraminčiai. Todėl ir vėl autorius kreipėsi į Vidmantą Staniulį, tikėdamas, kad jis gal padės.

Pastaruoju metu knygų apie Dzūkiją pasirodo vis daugiau, tačiau neturime išsamesnės istorijos apie savo kraštą. Vis dar nepralenkiamu. Dzūkijos istorijos chrestomatiniu veikalu išlieka Petro Biržio  „Alytaus apskritis“. Rašydamas savo knygą  autorius kartą suabejojo dėl Reginos Žepkaitės sudarytos „Alytaus istorinės raidos nuo miesto užuomazgos iki nepriklausomybės atgavimo XX amžiaus pabaigoje“ (Vilnius, 2004) ir atsivertė pasitikrinti, ar ten nėra skyrelio apie Alytaus knygynus. Tokio skyriaus ten tikrai nebuvo. Rastas tik skyrelis apie tarpukario bibliotekas, bet ir tai tik 9 eilutės.  Alytaus miesto istorija neįsivaizduojama be spaudos istorijos, nes periodinės spaudos atsiradimas liudija apie Alytaus tapimą miestu. Nors tarpukario Alytaus laikraščių kūrimas nebuvo sėkmingas, bet poreikis tokiai spaudai – neabejotinas. Apie tai liudija ir 4 – ojo  dešimtmečio spaudos specialios laidos Dzūkijai. Įdomu tai, kad tokias laidas leido ne Kauno, o regioniniai laikraščiai. Šiauliuose leidžiamas taktiškosios minties savaitinis laikraštis „Mūsų kraštas“ ėjo 3 laidomis. Dzūkiška laida vadinosi „B Suvalkiečių ir Dzūkų leidimas“. Ukmergės nepartinis lietuviškos minties savaitraštis „Rytų Lietuva“ 1934 m.  turėjo priedą Dzūkijai „Trakų balsas“, tiesa, šis priedas neturėjo atskiros puslapių numeracijos.

Atsižvelgiant į esamas Dzūkijos istorijos spragas, knygai „Dzūkijos spaudos keliais“ parinkta kiek kitokia struktūra, nei reikalautų jos pavadinimas.  Nenorėta, kad ji būtų vien tik sausas pasakojimas apie spaudinius. Todėl skaitytojas ras ir tam tikrą istorinę medžiagą, kuri leis pažvelgti į spaudinius platesniame kontekste. Knygoje  yra ne vienas  pasakojimas apie periodinės spaudos atsiradimą Dzūkijoje, knygų leidybą, pirmąsias Alytaus spaustuves, smulkiuosius spaudinius. Šarūnui spaudos eksponatai turi būti „pačiupinėta“, paglostyti. Todėl pateikti tekstus apie Dzūkijos ekslibrisus, antspaudus ir įdomesnes marginalijas. Bibliotekų istorija iliustruota tiek, kiek manyta  esant reikalinga šiai knygai, nes iš esmės medžiagos pakaktų net ir atskirai knygai. Taip pat susipažinsite ir su spaudos platinimu bei knygynais.

Šarūnas Šimkevičius man papasakojo ir vieną juokingą istoriją iš knygos rengimo „virtuvės“. Pradiniam knygos variante autorius bandė „prastumt“ labai ilgą tekstą apie Dzūkijos vaistines. Leidėjas skaitė tą straipsnį ir raukėsi, kol galų gale paklausė, ar bent viena Alytaus vaistinė parėmė knygos leidybą. Išgirdęs, kad ne – pasiūlė šį tekstą sutrumpint arba te jie leidžia atskiru leidiniu. Kad farmacijos istorijos neparėmė vaistinės, nereikia stebėtis, nes vaistai ir taip labai brangūs, juokavo Vidmantas.

Nestebina net ir daugybė Alytaus įstaigų ir organizacijų pozicija, kurių istorijas Šarūnas prikėlė iš užmiršties savo knygoje. Gaila, kad šią knygą keliais litais atsisakė paremti tokios įstaigos, kurios, atrodo, turėtų paremti. Šioje knygoje pirmą kartą išsamiai pateikiama Alytaus spaustuvės istorija, suregistruoti ir aprašyti jos leidiniai. Sužinojus, kad šios knygos neparėmė net ir miesto savivaldybė, nejučiomis kyla mintis, kad Alytaus miesto istorija niekam nereikalinga…

Alytaus krašto savivaldybės tarpukariu leido net ir knyginę produkciją. Įvairių Dzūkijos valsčių savivaldybių dokumentai – vieni pačių gausiausiai išlikusių  iki  šiandienos.  Vis dar naujai kolekcininkų surandami, nors jau tikrai gausiai turimi  įvairiose kolekcijose. Daugiausia tai įvairaus pobūdžio kvitai, kuriuose vietovė tik įrašyta ranka. Pateikiamas ir vienas šuns registracijos kvitas, kaip pavyzdys. Tačiau tikrų Alytaus savivaldybių smulkiųjų spaudinių išlikę labai nedaug. Iš viso pateikta  tik 12 pavyzdžių. Įdomu, kad nemaža jų dalis spausdinti dviejose vietinėse spaustuvėse: H. Sluckio ir Alytaus spaustuvėje. Įdomu ir tai, kad Alytaus miesto burmistro antspaudas su trimis  lelijomis dar buvo naudotas ir po nepriklausomybės praradimo.

Pirmojo  spaustuvėje spausdinto  Alytaus miesto laikraščio sumanytojai buvo du – Vytas Vaclas Misiūnas ir Petras Dumbliauskas. 1925 m.  jie išleido kvietimą, pasirašę Dzūkų laikraščiui leisti sumanytojų būrelio vardu,  kviesdami prisidėti prie grupės pažangiųjų Alytaus dzūkų, suma­niusių spausdinti laikraštį, ,,kuriame norima nušviesti įvairūs Dzūkijos krašto žmonių reika­­­lai”. ,,Dzūkų bizūnas” išėjo 1925 m. vasario mėnesį, leidžiamas ir redaguojamas LVLS  veikėjo V. V. Misiūno. Šis satyros ir humoro laikraštis spausdintas Kau­­ne, ,,Raidės” spaustuvėje, o redakcija buvo įsikūrusi Alytuje, Vilniaus gatvėje Nr.19.  Pir­masis 8 psl. numeris kainavo 70 ct., iliustruotas 4 karikatūro­mis, o viršelio antrame, trečiame ir ketvirtame puslapiuose išspausdinta reklama. Tekstų autoriai pasirašinėjo inicialais arba slapyvardžiais: As., Kotryna, Forštrotas, Šimukas, Ant. S-kis, Keberiokšt, Skerdžius, Prabaštis, X.V., Davat­ka Liucijona. Dalį straipsnių parašė pati redakcija. Išspausdino humoristinės poe­zijos, prozos, patarlių, skelbimų. Reklamos puslapiuose skelbėsi 12 įmonių, iš jų  11 –  Alytaus miesto, 1 – Kauno (,,Raidės” spaustuvė). Laikraštyje pajuoktas vietos policijos vadas Lesniauskas, kiti aukšti vietos valdininkai, dvasininkija. Galima ginčytis, ką gi iš tikrųjų P. Dumbliauskas nupiešė „Dzūkų bizūno“ viršelyje 1925 m.  –  nukryžiuotą nuogą moterį ar varlę? Nukryžiuotos varlės versiją pateikinėjo to meto katalikiška spauda. Viršelyje puikavosi karikatūra, kurioje Alytaus klebonas  Pranciškus Baltrušaitis mėgina užpūsti laisvosios mokyklos žvakę mojuodamas 60 proc.  stiprumo skysčio buteliu, o jam iš kišenių byra kortos, prie juosmens pririštas nuogos merginos fetišas. Alytaus ka­ro komendantas įžvelgė ,,Dzūkų bizūno” turinyje visuomenę erzinančių žinių platinimą ir V.V. Misiūną nubaudė 14 parų arešto arba 300 Lt bauda. Laikraščio pirmąjį numerį konfiskavo. Re­daktorius teisinosi, kad jo leidžiamame humoro laikraštyje sveiko proto žmogui jokių visuo­menę erzinančių žinių nėra ir negali būti. Antrojo numerio, išėjusio 1926 m. rugsėjį,  viršeliui P. Dumbliauskas nupiešė V. V. Misiūną, plakantį bizūnu Baltrušaitį, kuris ginasi stipraus gėrimo buteliu.

Tuo metu Dzūkijoje tikrai būta gabių poetų, rašiusių populiariu tais laikais humoristiniu stiliumi, gal neprilygstančių Kaziui Binkiui, bet dalies kūrybą, ypač Antano Skrinsko, skelbė net Kauno ,,Spaktyva” ir kiti laikraščiai. Antrajame numeryje redakcija iškilmingai skelbė: ,,Po vargų ir kančių, po sunkios ir skaudžios mirties, Bizūnas nugalėjęs visus latrus, prisikėlė iš numirusių. Vieni Kretingon išvažiavo, kiti čia likę sveikatos nustojo, trečius kinkų drebėjimas apniko, o Bizūnas dar drūtesnis ir ilgesnis į šį pasaulį sugrįžo. Verkit visi latrai ir laidokai, muškitės krūtinėn ir gailėkitės už savo griekus, nes Bizūnas ateina”. O policijos vadui Lesniauskui ir klebonui Baltrušaičiui už susidomėjimą leidiniu 3 – iąjį  numerį žadėta įteikti dykai, tik šis  jau nepasirodė. 1927 m. V.V. Misiūnas dar bandė gaivinti savo laikraštį, išleido humoristinį vienkartinį leidinį ,,Dzūkų bizūno ko” ir su kitu LVLS bei LŠS veikėju Simu Radišausku ­tais pačiais metais imasi dvisavaitinio iliustruoto laikraščio ,,Dzūkas”. S. Radišauskas, prieš atvykdamas gyventi į Alytų, dalyvavo kuriant periodinę spaudą Žemaitijoje, tačiau Alytuje jo spauda gyvavo neilgai. Koją gal pakišo ankstyva S. Radišausko mirtis ir cenzūra. S. Radišauskui mirus, nuo Nr.3 V.V. Misiūnas pats rūpinasi laikraščio reikalais.  Abu šie leidiniai spausdinti  jau Alytuje – M. Bokšickio ir Reitborto spaustuvėje. Savo prakalboje ,,Dzūkas” vadinosi tautiškai demok­ratišku laikraščiu. Redakcija reikalavo, kad, rašant korespondencijas, jos turi būti paremtos liudininkų ir greta slapyvardžio pateikti ir rašiusio pavardę. Laikraštis buvo prenumeruoja­mas, numeris kainavo 30 centų. Alytaus mieste juo prekiauta  5 vietose: V. Grušnio, G. Blocho, Kleimano knygynuose ir pas Zenkevičių (kavinėje,  Vilniaus g.) bei A. Šimkevi­čių (laikrodžių dirbtuvėje,  Juozapavičiaus g.). Leidinys skirtas plačiai auditorijai, rašė ne tik apie Dzūkijos, bet ir apie visos Lietuvos įvykius. Tai pirmasis miesto laikraštis, skelbęs fotografijas, taip pat ir  Alytaus. V.V.Misiūnas savo ,,bizūniško” stiliaus neatsisakė net ir šiame, rimčiausiame iš savo laikraščių. Karikatūras leidiniui vėl nupiešė nenuilstantis Dzūkijos visuomenininkas P. Dumbliauskas. Redaktoriui iškeltos kelios bylos, ir,  išleidus 6 numerius, laikraštis žlugo. Gal geriausiai tokias realijas atspindi ,,Kultuvės” skelbimas: ,,Ieškomas “Kultuvei” atsakomingas redakto­rius! Kandidatų prašoma, iš anksto apgalvojus sąlygas ir sumokėjus žyminį mokesnį, kreiptis tiesiog į kalėjimo viršininką“.

Kodėl šis leidinys toks svarbus miestui? Tikrai ne vien dėl to, kad tai buvo pats pirmasis laikraštis. Nemažiau svarbu ir tai, kad jo pasirodymas liudija, kad Alytus tampa miestu, o jo gyventojai – miestiečiais, kurių netenkina Kauno laikraščiai, jiems reikia vietos gyvenimo apžvalgos. Sunku net įsivaizduoti, kokią reikšmę jis turėjo savo laiku. Kadangi tai buvo humoro leidinys, tai neabejotina, kad  atsirado  ir nepatenkintų jo pasirodymu.

Šioje vietoje galime pateikti labai įdomius faktus iš S. Radišausko (vėliau  alytiškis, vienas Alytaus periodinės spaudos kūrėjų) leidybinės veiklos Žemaitijoje. Matome, kokią reikšmę ir susidomėjimą, bei reakciją  kėlė spaudos pasirodymas provincijos mieste. Panašu į Alytaus miestą, kur bandyta leisti humoro laikraščius: ,,Čia daug ermyderių sukėlė „Telšių žinios“ su priedu „Telšių pliumpis“. Šį šapirografuotą laikraštėlį jau kelintas mėnuo leidžia vietos šaulių skyrius, redaguoja sk. vadas Radišauskas. Laikraštėly, ypač „Pliumpyje“ buvo įdėta gana daug karikatūrų, pašiepiančių kai kuriuos visuomeninio gyvenimo reiškinius. Dėl šios priežasties atsirado asmenų, kurie nusistatė prieš laikraštėlį; ypač rūstauja tie, kurie buvo tose karikatūrose pašiepti. Sausio 2 d. jie padarė susirinkimą, kuriame dalyvavo tik parinktieji asmenys, ir nutarė, kad laikraštėlis kenksmingas. Šiame susirinkime būta gana daug laikraštėlio kenksmingumo įrodymų. Taip. Jame buvo tilpusi karikatūra, kur prie stalo sėdi keturi kortuotojai. Vienas jų vienoje rankoje laiko kortas, kitoje – buteliuką. Štai p. vietos komendantas ima tikinti,  kad tai jis su tuo buteliuku esąs parodytas. Arba vėl. Tilpo žinutė, kad vienos šeimynos tėvas, turįs gražią pačią ir porą vaikų, vieną kartą pasielgęs taip, kad tas pasielgimas jokiu būdu nesuderinamas su ištikimybe žmonai… Ir štai p. V. ima tikinti, kad tai tikrai apie jį žinutė skelbusi. Yra ir daugiau visai nerimtų kaltinimų laikraštėliui. „Telšių žinių“ ir „Pliumpio“ šalininkai, kurių esama daug daugiau, sausio 7 d. šaukia kitą susirinkimą laikraštėlio parėmimui. Įdomu, kuo ši kova baigsis. O susirėmė didelės galybės: čia visa Žemaitijos sostinė dalyvauja”.

Kaip ir visos Vidmanto Staniulio išleistos knygos, taip ir ši – pasižymi puikia spaudos kokybe ir nepriekaištingu dizainu, nes pats leidėjas garsėja bibliofiliniu polėkiu. Ši knyga talpina ne tik vertingą tekstinę informaciją, bet ir unikalias iliustracijas, kai kurių vargu ar kitur nepamatysite. Čia pasinaudosiu alytiškio kraštotyrininko Gintaro Lučinsko žodžiais,  apibūdinčiais vieną iš savo kolekcijos nuotraukų, kuri publikuojama šioje knygoje: „tegu kas kitas parodo tokią nuotrauką“.

Beje, išduosiu ir vieną iš leidėjo parengtų siurprizų, kurie laukia visų atėjusių į knygos sutiktuves 2014 rugsėjo 25 d. 17 val. Alytuje, J. Kunčino viešojoje bibliotekoje. Leidinio tiražas – 100 egzempliorių, tačiau išleista ir dešimt numeruotų su autoriaus ir leidėjo parašais, sertifikatu. Bibliofilijos puoselėjimo tikslais bus surengtas aukcionas, kurio metu bus pardavinėjami 3 išskirtiniai knygos egzemplioriai.

Lieka tik pasveikinti knygos autorių, kad nenuleido rankų, susidūręs su abejingumu savo pačių istorijai ir kitais sunkumais. Ir stebėtis V. Staniulio knygyno antikvariato savininku, kuris ėmėsi šio akivaizdžiai nuostolingo projekto. Gal kauniečiai labiau domisi Alytaus miesto ir Dzūkijos istorija. Tikimės, kad Šarūnas šią knygą  papildys, nes medžiagos  dar turi ir bus išleista didesniu tiražu.

Saulius Karalukas

Spauda , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra