Dzūkas (punskietis Kanadoje) tau širdzį aciduos…

Autorius: Voruta Data: 2014-11-06 , 11:08 Spausdinti

Atsimenu, buvo toks šūkis pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais: „Kaunas yra Kaunas!“ Galbūt skamba banaliai, bet įsigilinus į šio miesto istoriją ir ypatumus, iš tikrųjų Lietuvoje kito tokio nėra – su Žaliakalniu, Kauko laipteliais, Neries ir Nemuno santaka, Kauno pilim, nuostabiu senamiesčiu ir Laisvės alėja… Ir žmonės – kovingi, tikri lietuviai. Panašiai galima būtų pasakyti: „Punskiečiai yra punskiečiai“. Nesvarbu, kur jie bebūtų, kokiam pasaulio krašte – jie išliks savotiški. Jie lietuviai, bet ne iš Lietuvos; gyvena už Lietuvos ribų – bet ne emigrantai. Jų nedaug, bet vis dar gyvuoja, saugodami lietuvių kalbą, tradicijas, vertybes. Ir nors į jų gyvenimus skverbiasi naujovės, globalizmas, punskiečiai dar vis susibūrę, dar puoselėja tėvų palikimą, myli gimtą žemę, eksponuoja savo lietuviškumą. Punskietį pažinsi ir svetur. Kam teko nukeliauti į Ameriką, tiksliau, Kanadą – tikriausiai patyrė kraštiečių svetingumą, dėmesingumą ir dosnumą. Punsko krašto išeiviai kiekvieną svečią, ypač savo gentainį, pasitinka plačiai išskėstomis rankomis.

Su tokiu Kanados lietuvių kraštiečių svetingumu susidūrė ir Punsko vikaras kunigas Marius Talutis. Susidomėjęs besilankančių Punske kanadiečių pasakojimais, jis ryžosi leistis į neplanuotą kelionę už Atlanto vandenyno.

– Mintis keliauti į kitą kontinentą kilo stebint į Punską atvykstančius turistus iš svetur, būtent iš Kanados, – šią vasarą prisimena Punsko vikaras. – Tie žmonės, lankydamiesi mūsų bažnyčioje, vis užkalbindavo, pasakodavo, iš kur atvykę, kaip gyvena, kokia veikla užsiima, kokioms parapijoms priklauso. Tokiu būdu sužinojau, kad Kanadoje gyvena labai daug punskiečių. Ir staiga kilo mintis: kodėl gi man ten nenuvažiavus?

Ir taip spontaniškai, užuominomis kanadiečių paskatintas, mūsų kunigas nusprendė išvykti ten paatostogauti.

– Nebuvau kelionės suplanavęs, bet taip sau mąsčiau: jeigu kanadiečiai sužinos, kad pas juos atvažiuoja kunigas iš Punsko – galbūt norės su juo bendrauti, priimti, pasikviesti į svečius, pamaitinti, parodyti miestą… – juokaudamas pasakoja kun. Marius.

Ir, žinoma, neapsiriko. Iš kelionės į Punską sugrįžo susižavėjęs Kanados lietuvių svetingumu, gerumu, nuoširdumu.

Kunigas Marius Talutis su Lietuvos kankinių parapijos vikaru kunigu Nerijumi Šmėrausku ir Gelažauskų šeima Missisagos lietuvių bažnyčioje

– Toronte ir Missisagoje, kur Punsko krašto lietuviai gyvena gausiausiai, jaučiausi kaip tarp savųjų. Jie mane labai gražiai priėmė į savo namus, maitino, parodė visą miestą. Prisikėlimo ir Lietuvos kankinių lietuviškų parapijų kunigai leido aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus…

Kunigas Marius džiaugiasi, kad galėjo visur dalyvauti, pasireikšti. Jam nepatinka pasyvus atostogavimas, o būtent toks, kai poilsį gali suderinti su darbu. Lankydamas įžymias vietas ir žmones, dalyvaudamas susitikimuose, aukodamas šv. Mišias, sakydamas pamokslus, jis skyrė ir pastoracinį dėmesį. Ir visa tai kartu jaunam kunigui teikė tam tikrą atsipalaidavimą, poilsį.

Kunigas Marius prie lietuviško kryžiaus, skirto Lietuvos kankiniams, esančio šalia Midlando Kanados kankinių šventovės

 Paslaugiųjų kanadiečių dėka jo kelionė neapsiribojo vien Torontu. Lietuvos kankinių parapijos (Anapilis, Missisaga) vikaras kunigas Nerijus Šmėrauskas pristatė Midlando mieste esančią Kanados kankinių šventovę ir prie jos stovintį labai gražų, išvaizdų lietuvišką kryžių su užrašu: „Lietuvos kankiniams“, pastatytą 1957 metais. Punsko vikaras aplankė ir Vasagą (Wasaga Beach), kur Gerojo Ganytojo šventovėje taip pat vyksta lietuviškos šv. Mišios vasarojantiems čia lietuviams. Matė Niagaros mieste besipuikuojančius krioklius, buvo trumpam nuvykęs ir į JAV.

– Be to, teko aplankyti ir kunigą punskietį Antaną Degutį, su kuriuo susipažinau šią vasarą Punske, – prisimena kun. Marius. – Šiuo metu jis klebonauja Švč. Mergelės Marijos nuolatinės pagalbos bažnyčioje Sant Catherine mieste.

Iš kiekvienos kelionės parsivežam ypatingus prisiminimus, kažką, kas įstringa ilgam širdy. Kunigui Mariui visgi ne Torontas buvo pats įspūdingiausias (kaip pats sako: „Kas per miestas  – be senamiesčio, be centro, vien tik dangoraižiai ir gyvenamieji namai!“). Beje, vaizdai, kurie vis dar atsiveria prieš jo akis – tai lietuviškos parapijos: Prisikėlimo Toronte ir Lietuvos kankinių su garsiuoju Anapiliu Missisagoje.

– Verta buvo pamatyti, kokia jauna ir gyvybinga yra lituanistinė mokyklėlė, Lietuvių namai, Senelių namai „Vilniaus rūmai“, lietuviškos kredito bendrovės „Parama“, pajusti didingų Anapilio kapinių ramybę… Šituos dalykus atradau būtent Kanadoje! Kaip gera sielai, kai įžengęs į Prisikėlimo parapijos bažnyčią svetimoj šaly išgirsti lietuviškai kalbamą rožančių (jam vadovauja Zita Kružikienė)… – su pasigėrėjimu prisimena kunigas. – O pats ypatingiausias dalykas: pajusti šių žmonių gerumą, kurie mane ten priėmė ir globojo, kurie nebuvo abejingi ir Vidugirių koplyčios reikalams, ir jos remontui aukojo 5000 dolerių, – žavisi.

Dvi savaitės už Atlanto prabėgo greitai…

–  Į mano išleistuves susirinko per 100 žmonių, kilusių iš Punsko krašto! Taigi – gražiausi mano prisiminimai yra susiję su kanadiečių gerais žodžiais, linkėjimais, dainomis, apsikabinimais, dovanomis…

Kunigo Mariaus Talučio išleistuvės

Kunigas Marius Talutis ypatingai vertina iš širdies plaukiančius linkėjimus ir dovanas.

– Daugiausiai džiaugsmo man suteikia paprasti, neišradingi dalykai, tačiau žinau – dovanoti tikrai nuoširdžiai. Man be galo brangi Kanados punskiečių labai simboliška dovana – iš trijų klevo lapų (klevo lapas – Kanados vėliavos elementas) į rėmelius sudėta Lietuvos trispalvė. Beje, mintis įteikti man tokį rankų darbo paveikslėlį kanadiečiams kilo išklausius mano pamokslo, kuriame palyginau rudeninę Kanadą su Lietuva – mat medžiai šiuo metu nusidažę trispalvės spalvomis, – žavisi mūsų vikaras. – Be to, dar gavau nuostabų Kanados albumą, kuriame šį kraštą primins ne tik puikūs vaizdai nuotraukose, bet ir mane priėmusių žmonių parašai. O ypatingas atminimas – iš Kanados parsivežtas visas pluoštas laiškų su kraštiečių padėkomis ir maldomis… Ir, be abejo, prieš akis man pasiliks neregė Vaiva Dzemionaitė, kurios giedamos giesmės lig šiol skamba ausyse…

Kanadoje gyvenančių punskiečių nuoširdumas neįkainojamas. Kunigas Marius vis dar negali juo atsidžiaugti. Kelionės tam ir reikalingos, kad patirtum naujų dalykų. Nebūtinai pamatytum – bet ir pajustum; nebūtinai svetimo krašto ypatumus, bet ir iš tokio nuotolio – savojo privalumus. Kartais reikia išvažiuoti, pasitraukti iš gyvenamosios vietos ir pažiūrėti į ją iš kitos perspektyvos.

Iš Punsko emigravusių kraštiečių širdyse visuomet pasiliks ilgesys savajai gimtinei. Jiems kiekvienas žmogus, atvykęs į Kanadą iš Punsko krašto, bus savas ir mielas, ypač toks, kuris taip pat parodys jiems savo dėmesingumą ir supratimą, užjaus juos ilgesy. Jis bus lyg jungtis su „prarastąja“ tėvyne. Mat tik išvykę svetur įvertiname tai, ką turime, ir pradedame to ilgėtis, galbūt tampame geresni, nuolankesni ir supratingesni savam kraštui ir žmonėms. Juk tolimame krašte ir sutiktas „savas“ priešas tampa draugu…

„Punskas yra Punskas!“ – tegul kuo ilgiausiai šis šūkis būna siejamas su kuo pozityviausia energija.

Božena Bobinienė, punskas.pl (nuotraukos iš kun. M. Talučio archyvo)

Seinų - Punsko kraštas Božena Bobinienė, Kanados lietuviai, Kunigas Marius Talutis, Missisaga, Punskas, Torontas

---

---