Kokias tu pareigas eini,
mažasis vabalėli?
Prisiminiau šias poeto Stasio Santvaro eilutes prieš sėsdamas prie teksto apie šviesaus atminimo kunigą prelatą Kazimierą Pukėną. Šias eilutes ypač mėgo prelatas. Prieš pradėdamas rašyti, mąsčiau, kaip vadinti šį didį kunigą.
Kai susipažinau su juo, jis dar buvo klebonas, vėliau jam buvo suteiktas prelato titulas ir, tarsi, tiktų jį vadinti monsinjoru, bet kažkaip, dar jam gyvam esant buvo prigiję į jį kreiptis prelatu, kaip jis pats šmaikštavo, kad nesupainiotų jo su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Dideli darbai ir kuklumas išskyrė prelatą, kuris savo sielos šviesa, drąsiai galiu teigti, apgaubė ne tik savo kraštą, bet ir visą pasaulį. Dvasios visagalybės dėka tai buvo asmenybė, kurios išmintis išsiskyrė šviesa, dosnumu ir tikrumu.
Kai atvykau į Nemenčinę, klebono neradau, nes jis buvo išvykęs į kuriją. Šeimininkė, žinojusi apie mano atvykimą, parodė kambarėlį, kuriame turėsiu gyventi. Susidėjau atsivežtą mantą ir ant suolelio šalia klebonijos laukiau grįžtančio klebono. Kai jis grįžo, tik tada jį pirmą kartą ir pamačiau. Štai koks jis, legendinis kunigas K. Pukėnas. Aukštas ir tiesus, metų ir kančių naštos, atrodo, nepaveiktas. Prisistačiau. Klebonas neatsakė nei į katalikišką pasisveikinimą, nei „labas“ nepratarė, tik iškart paklausė:
– Rožinį turi?
– Taip, – atsakiau.
– Parodyk, – paliepė. Tai buvo maldos ir griežtos bažnytinės regulos vyras. Mane baugino: „Pas jį neištversi“, „Baigsis tau visi koncertai ir teatrai“.
Iš pradžių tikrai šiurpuliukai eidavo per kūną kalbantis su klebonu. Kartą zakristijoje jis manęs paklausė:
– Ar Švenčiausias Sakramentas yra Kristaus Kūnas ar to kūno simbolis?
Atsakiau, jog jokiu būdu ne simbolis, tai – tikra.
– Gerai atsakei, – liko patenkintas klebonas. – Būtum atsakęs kitaip, praginčiau lauk.
Vėl kartą sėdėdamas ant to suolelio prie klebonijos skaičiau.
– Parodyk, ką skaitai?
Parodžiau. Tai buvo Vytauto Kubiliaus knyga „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“. Regis, klebonui patiko. O greitai pastebėjau, jog tai apsišvietęs, nepaprastai aukšto ir subtilaus intelekto kunigas. Be abejo, tai lėmė jo sociologijos studijos Liuvene, Belgijoje, kelių kalbų – lenkų, prancūzų – mokėjimas. Ir dėl lankymosi teatre susiklostė priešingai nei buvo man prognozuojama. Klebonas veik į visus spektaklius drauge su manimi vykdavo. Pamenu, kaip jis rankas iškėlęs energingai plojo Jaunimo teatre po J. Marcinkevičiaus dramos „Daukantas“. Plojo ir net kelis kartus „bravo“ sušuko. Toks laisvas elgesys anuo sukaustymo metu buvo drąsus ir mielai netikėtas. Nesakyčiau, kad tas „Daukanto“ spektaklis buvo šedevras, bet jam tai buvo opi tema, pagaliau pagrindinį vaidmenį Vladas Bagdonas puikiai suvaidino.
Kartais, aišku, ne be reikalo, supykdavo, aprėkdavo, bet labai greitai, žiūrėk, apsisuka ir vėl geras. Jautei – gera jo širdis. Eidavo ir eidavo pas jį Nemenčinės girtuoklėliai rublio ar dviejų „pasiskolinti“. Visokių pasakų prikurdavo: kad apvogė ar pametė pinigus ir negali grįžti į savo kaimą, pritrūkę duonai, vaistams. Duodavo jis visiems po tą rublį ar du. Ne kartą jam dėl to priekaištavau, tikindamas, kad gautieji pinigai panaudojami alkoholiui. Klebonas K. Pukėnas turėjo tvirtus savo argumentus:
– Bet gal vienam iš dešimties tikrai trūksta duonos ar jis neturi pinigų bilietui namo, o kaip žinoti, kuriam?
Siūliausi palydėti tą pinigų prašantįjį į stotį ir nupirkti kelionės bilietą ar duonos.
– Pasitikėkime žmonėmis, – ir su tuo nesutikdavo klebonas. – Palikime viską Dievui.
Nestigo klebonui K. Pukėnui ir humoro. Kai tik tapo prelatu, atvyko jo pasveikinti vienas jaunystės studijų seminarijoje draugas. Matyt, pavydu buvo prelato titulo, tad svečias porino:
– Pamanykit, prelatas. Ir aš galiu nuvykti į Vatikaną, duoti penkiasdešimt tūkstančių dolerių, ir gausiu šį titulą.
Buvo kalbama, jei Vatikanui paaukoji tokią sumą, gauni prelato titulą, nes nešvaistei pinigų, taupei ir štai parėmei Bažnyčią. Pažvelgė prelatas į jį ir sako:
– Broli, duok man dvidešimt penkis ir tau prelatystę atiduodu.
Apie humoro jausmą ne kartą su prelatu kalbėjomės. Net mąstėme, kad gal nėra žmogaus, kuris neturėtų tokio jausmo. Tik kai kurie turi kitokį nei mūsų. Taip pat nusprendėme, jog jeigu žmogui atimtas humoro jausmas, vadinasi, buvo už ką.
Vienas Vilniaus verslininkas pakvietė mane ir prelatą į svečius. Didelis namas, puošnūs baldai, prabangūs stalo įrankiai. Rinktinis ir pats maistas. Pavyzdžiui, avienos troškinys. Šeimininkas pasakojo jokios kitos mėsos nevalgąs, tik avieną. Vaišindamas konjaku, paminėjo, kad tai vienas iš brangiausių gėrimų pasaulyje. Nelabai ir supratome, ko tas verslininkas iš mūsų norėjo, nebent mūsų vizitas buvo reikalingas tam, kad jis galėtų pasipuikuoti, jog pas jį lankosi kunigai. Žodžiu, tapome tarytum eksponatai prie tviskančių baldų. Žinau, garbėtroškos prelatui labai nepatinka, bet jis išliko santūrus, išeidamas šeimininkui padėkojo, maloniai atsisveikino.
Po kurio laiko tas verslininkas atvyko pas mus į Nemenčinę. Pirmiausiai aplankė mane, po to nuėjome pas prelatą. Šis kažką skaitė. Pakėlęs akis nuo knygos ilgai į verslininką žiūrėjo.
– Gal jūs manęs nebeprisimenate? – ėmė teirautis svečias. – Neseniai pas mane lankėtės, pietavome.
– Prisimenu, prisimenu, – atsakė prelatas. – Tai dar tamstos nepasodino?
Svečias nesupyko, visi drauge pasijuokėme. Vėliau prelato paklausiau:
– Kodėl jūs taip? Juk svečias anąkart gražiai mus priėmė, o dabar galėjo įsižeisti. Ar pastebėjote, kad jį toks jūsų klausimas nemaloniai nustebino?
– Kad nustebino, pastebėjau, – neginčijo prelatas. – Mačiau, net plaukai jam ant galvos pasišiaušė (o verslininkas buvo plikas).
Prelato žodžiai visada buvo teisingi. Apgaulę, netiesą jis iškart pastebėdavo ir tiesiai šviesiai, be užuolankų apie tai sakydavo. Kaip apie jį atsiliepė jo kurso bičiulis, taip pat prelatas Juzef Obremski, „tai buvo kunigas, kurio žodžiuose nebuvo dviprasmybių“.
Dėl tokio tiesos sakymo prelatas K. Pukėnas buvo ne kartą nukentėjęs. Skaudžiausiai pokariu tardant, tik į Lietuvą įžengus sovietams, kai tardytojo paklaustas, kas jam naujoje santvarkoje nepatinka, prelatas atsakęs:
– Kad jūs mane Lietuvoje rusiškai tardote.
Toks atsakymas jam kainavo dvylika metų Sibiro lagerių.
Prelato prisiminimų buvo miela ir įdomu klausyti. Jis buvo pažįstamas su Smetona, su Voldemaru, su Eretu. Jaunystėje artimai draugavo su vyskupu Julijonu Steponavičiumi. Jie buvo netgi labai panašūs: aukšti, pasitempę, griežti, greitai supykstantys, bet ir greitai atleidžiantys bei nuoširdūs. Prelatui kalint Sibire iš Lietuvos jį pasiekė vyskupo laiškas: „Kazimierai, man siūlo būti vyskupu. Ką daryti – sutikti ar ne?“ – „Kai gausi šį mano laišką, jau būsi vyskupas“, – žinodamas kaip ilgai iš Sibiro į Lietuvą keliauja laiškai, atsakė prelatas.
Apie prelato ironiją ir subtilų humoro jausmą byloja kad ir toks prisiminimas. Vieną dieną Nemenčinėje buvo net penkerios laidotuvės. Retai taip būdavo. Trejos, ir tai daug. Grįžau iš jų, manau, griūsiu lovon ir nebesikelsiu, ne anglis, aišku, kroviau, bet vis viena nuovargis. Taip man nusiteikus, skambutis. Pyktis sukilo, jau, sakau, kaip tyčia, pas ligonį kvies, bet ką darysi – reikia. Atveriu duris, o ten paskutinių laidotuvių žmonės:
– Kunige, labai ačiū, kad palaidojote mūsų tėvelį. Mes neturtingi ir negalime atsidėkoti, tegul Dievas jums atlygins. Buvome pas kleboną, jam padėkojome, tai jis liepė eiti ir jums taip pat padėkoti.
Net keista, kad teko girdėti apkalbų, jog prelatas mėgsta pinigus ir yra skūpus. Tikrai galiu paliudyti – netiesa. Kai mane ištiko bėdos ir gėdingai puoliau, nepateisinęs nei prelato, nei kitų į mane dėtų vilčių, prelatas labai išgyveno ir sakė, jog gaila, kad jis neturi susitaupęs pinigų, nes tikrai man padėtų. O sutaupęs jis tikrai nebuvo, nes dideles pinigų sumas, žinau, buvo skyręs po gaisro atstatomai bažnyčiai Buivydžiuose, netoli Nemenčinės, Vilniaus katedros atnaujinimui, ją grąžinus, kitų bažnyčių statybai, remontams, rėmė kelias daugiavaikes Nemenčinės parapijos šeimas.
Kartą, prisimenu, vestuvininkai po santuokos paliko dvidešimties rublių auką. Nedidelė tai auka, bet ką darysi – kiek žmonės aukoja, tiek. Išėjome su prelatu iš bažnyčios, o prie šventoriaus vartų didžiausias triukšmas, laksto šampano butelių kamščiai, išrikiuota kolona prabangių automobilių. Vestuvininkai išvažiavo, bet tuoj atvažiavo kiti. Studentai, senas „žiguliukas“, viena liudininkų pora. Jie irgi skyrė dvidešimties litų auką.
– Tų pinigų imti nevalia, – pasakė man prelatas.
Tiesa, jis nepyko ir ant anų, keliančių prašmatnias, brangias vestuves, o bažnyčiai veik nieko neaukojančių.
Kitą kartą prelatas užrašinėjo laidotuves ir žmonės už jas jam pakišo dešimt rublių. Kadangi aukų už laidotuves neimdavom, tokia buvo prelato nuostata, o norintiems paaukoti buvo siūloma įmesti auką į aukų dėžutę, prelatas ir tąkart pinigų neėmė, o nurodė aukų dėžutę, bet kadangi aukojamą sumą jau matė, o tai buvo tiktai kukli auka, juo labiau kad ir rublis jau buvo pradėjęs smukti, prelatas pažvelgė į žmones ir pratarė: „Liūdnos laidotuvės“. Laidotuvininkai linkčioja, jog tikrai liūdnos, tik ne vien jiems, bet ir kunigui.
Prelatą aplankęs jo kolega pasigyrė neseniai susidėjęs auksinius dantis. Ėmiau prelatą kalbinti irgi dantis susitvarkyti. Pritarė ir svečias, sakė, kad turi likusio aukso ir gali pigiai parduoti. „Kam man tokie dantys?“ – nesutiko prelatas. Svečiui išvažiavus, gal savaitę prelatą įkalbinėjau susitvarkyti dantis. Galiausiai prikalbėjau ir prelatas paskambino anam draugui norėdamas paklausti ar šis dar tebeturi to aukso. O į kitą rajoną tuomet dar nebuvo galima tiesiai paskambinti, reikėdavo pokalbį užsisakyti. Kai aukso turėtojas pakėlė telefono ragelį ir išgirdo, ko iš jo norima, išsigando.
– Ką tu, Kazimierai, čia telefonu?!
Prekyba auksu, valiutinės operacijos tuomet buvo draudžiamos. Prelatą perdėta baimė nustebino:
– Tai kaip tavęs paklausti, gal telegramą siųsti?
Dantis prelatas susitvarkė, bet susidėjo paprastus metalinius.
– Kam išmesti pinigus auksui, jei galima juos vertingesniems tikslams panaudoti, – sakė jis.
O tie vertingesni tikslai – kieno nors šelpimas.
Prelatas ypač gerbė visų išėjusiųjų atminimą, ypač gyvenimo šviesulių, palikusių čia, žemėje, savo kūrybos ar kitų nuopelnų. Nemenčinės kapinėse buvo palaidotas buvęs Nemenčinės klebonas, M. Valančiaus talkininkas spaudos reikaluose, A. Strazdo giesmės „Pulkim ant kelių“ į lenkų kalbą vertėjas, himnų antologijos autorius Antanas Kikutis-Kitkevičius. Ar metų ir drėgmės paveiktas, ar vandalėlių pastumtas, pakrypo jam statytas paminklinis akmuo. Dar kiek, būtų gal ir visiškai nuvirtęs. Tai pamatėme su į svečius pas mane atvykusiais draugais inžinieriais vaikščiodami po kapines. Atsinešėme laužtuvus, kibome ir paminklą ištiesinome. Sugrįžus į kleboniją, atsidėkodamas už pagalbą prelatas būtinai panoro pats mano svečius pavaišinti. Šeimininkė padengė stalą, o prelatas pakėlęs rankas ir žvilgsnį į dangų, kreipėsi:
– Brangus kunige Antanai Kikuti-Kitkevičiau, buvai tu šviesus ir išsilavinęs žmogus. Kas šiandien tavo paminklą atstatė? Irgi mokslo žmonės – inžinieriai. Ilsėkis tad toliau ramybėje.
Viena, ko nemėgo prelatas – tai fotografuotis. Jis sakė, kad žmogus sensta ir jokio malonumo žiūrėti į tai kaip nebeatrodai. Įeiti į istoriją, anot prelato, turi kita kuo. Tad ir prie šio teksto neturiu pridėti nuotraukų. Ką darysi. O gal prelatas teisus. Nuotraukų mažai išlikusių, o mes jį vis vien prisimename. Vilnijos istorija besidomintis žurnalistas Izidorius Šimelionis prelatą K. Pukėną apibūdina trumpai, bet tiksliai – „Toks buvo bene vienintelis Lietuvoje. Tai buvo tikroji Vilniaus krašto pažiba“.
Atrodo, padrikas ir nelabai rimtas tekstas apie gerbiamą žmogų sugulė. Bet ką daryti, kad toks prelatas mano atmintyje, dvidešimt metų šalia prabuvus liko – žvalus ir linksmas. Net į kančias Sibiro lageriuose jis gebėjo su ironija pažvelgti:
– Nebūtų tekę ten atsidurti, būčiau kimšęs Lietuvoje riebų maistą, nebūtų progos organizmui pabadauti, gal anksčiau būčiau miręs, o dabar vis dar galiu džiaugtis gyvenimu.
O kodėl jis toks, su ta pačia ironija atsakydavo:
– Ar gali būti kitoks žmogus, gimęs 1905 metų vasario 29 dieną? (Žinia, tokios dienos tais metais nebuvo, raštininkai suklydę).
