Dvi šviesos palytėtos paukštės

Autorius: Data: 2016-06-30, 12:50 Spausdinti

Dvi šviesos palytėtos paukštės

Dalia SAVICKAITĖ, Anykščiai

„Gerumo paukštės paliesti, darykime gerus darbus ir amžinai mūsų širdyse bus šviesu“ – linkėjo anykštėnė F.Kiaušaitė, kviesdama į režisierių Galinos ir Vytauto Germanavičių atminimui skirtos A. Vienuolio progimnazijos ir Anykščių kultūros centro organizuotos šventės „Dvi paukštės“ spektaklius.

Kokį gražų, intensyvų ir turiningą gyvenimą reikia nugyventi, kad pačiame jėgų žydėjime palikus šią žemę daugybė žmonių tave prisimintų, ilgus vakarus galėtų pasakoti apie  kartu praleistų akimirkų žavesį, patirtą gerumą ir neįtikėtiną laisvės pojūtį tiek buityje, tiek kūryboje. Daugelis, kuriems teko laimė pažinti a.a. Galiną ir Vytautą Germanavičius, galėtų pasakyti tą patį. Jie labai šalia, bet jų nėra. Realybės suvokimą drasko nemirštantis feisbukas, įvedus jų pavardes kviečiantis bendrauti…

Didmiesčių vaikai susiruošė į Anykščių rajoną…Šių žmonių pora, dar jiems bestudijuojant Klaipėdos fakultetuose, buvo išskirtinė. Vilniaus lenkaitė ir Kauno lietuvininkas jau tuomet gyveno kitaip šviečiantį gyvenimą. Juos itin retai buvo galima pamatyti tuometinių fakultetų studentų pamėgtame, bohemišku laisvumu garsėjusiame bare dar vadintame „Europa“, bet jie visuomet dalyvaudavo savo dievinamo dėstytojo, globėjo Petro Bielskio organizuotose talkose remontuojant, kuriant dabar jau tokį garsų Agluonėnų klojimo teatrą. Prof. P.Bielskio skleidžiamo gėrio, gebėjimo stebėtis viskuo, kas gražu, gyvenimo ir teatro pamokose sudygę daigeliai juose užaugo galingais medžiais, kurie, šaknimis semdami gyvybės syvus iš pamatinės kultūros, lajoje jau kūrė savą giesmę. 1959 m. gimusi Galina Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose įgijo muzikos pedagogės išsilavinimą. Toje pačioje mokslo įstaigoje režisūrą baigė ir 1960-tais gimęs V. Germanavičius. Visuotinio draudimo ir savitumo ignoravimo laikais jis visus studijų metus išsiskyrė savo vešlia plaukų kupeta, netradicine ir konservatyvius dėstytojus šokiruojančia kasa.Nuo studijų laikų jis buvo vadinamas Vyteliu, nuo studijų laikų iki paskutinės bendravimo minutės savo posakius patvirtindavo vešlios šiuveliūros krestelėjimu. Jauną porą visą gyvenimą jungė muzika ir teatras. Nežinia kas kuriam reiškė daugiau, bet abu vienodai gerai darė viską.

Apie aštuoniasdešimtuosius Anykščiai jau žavėjo Lietuvą savo kultūriniu savitumu, ten, istorijos ir kultūros ženklų apsuptyje kūrėsi savotiška savitų, laisvų kūrėjų bendruomenė. Nuo 1982 m. Anykščiuose gyveno ir dirbo kaunietis, G.Kuprevičiaus ugdytinis, Klaipėdos fakultetų absolventas, režisierius Arvydas Navalinskas. Kiek pamenu iš tuometinio bendravimo su originalia pora – jis buvo tas orientyras, įtakojęs paskyrimų pasiprašyti į Anykščių rajoną bet kur galėjusius dirbti didmiesčių vaikus Galiną ir Vytautą Germanavičius ir Vytelio kursioką, dabartinį anekdotininką R.Šilanską. Tuomet prof. P.Bielskis Lietuvoje buvo išpopuliarinęs klojimo teatrų kūrimo, kaip tautinių tradicijų budinimo galimybę, idėją. Abu sutuoktiniai matė galimybę ją realizuoti Anykščių rajone ir nuo 1984 m. gyveno ir dirbo Viešintose. Galina buvo Anykščių KC Viešintų skyriaus meno vadovė, jos vyras – šio skyriaus direktorius. Kurį laiką abu dirbo ir Anykščių A. Vienuolio gimnazijoje. Po trijų pažinties su rajonu metų V.Germanavičius 1987-aisiais įkūrė Viešintų klojimo teatrą, į kurį sukvietė gausų būrį įvairaus amžiaus ir profesijų viešintiškių: mokytojų, kaimo inteligentų, ūkininkų, pensininkų, jaunimo, vaikų. Visada buvo žavu stebėti, kaip jis bendrauja su savo aktoriais. Jo elgesyje buvo jaučiamas ne tik dėkingumas už tai, kad jie padeda realizuoti idėjas, bet ir pagarba tų žmonių nugyventam gyvenimui, patirtims. Jis buvo pirmojo Anykščių krašte klojimo teatrų festivalio – IV Lietuvos klojimo teatrų krivūlės, įvykusios Griežionėlių kaime, – iniciatorius ir rengėjas. Vytelis režisavo apie 15 spektaklių, nuolat pelnydavo prizines vietas, laureatų diplomus respublikiniuose ir tarptautiniuose klojimo teatrų festivaliuose. Pagal šio veiklaus režisieriaus pastatytus spektaklius – L. Didžiulienės-Žmonos „Vakaruškos“ ir A. Kazakevičienės „Kaip velnias akmenį nešė“ – buvo sukurti Lietuvos televizijos videofilmai, o A. Kazakevičienės pjesės „Senovės aidai“ viešintiškių pastatymą įrašė Lietuvos radijas. Ne viename klojimo teatro spektaklyje vaidino ir pats režisierius, jis sukūrė epizodinius vaidmenis kino filmuose „Mėnulio Lietuva“, „Vienui vieni“, televizijos seriale „Naisių vasara“.

Prisiekęs kultūros žmogus nuolat dalyvaudavo įvairiausiuose Anykščių rajono kultūrinės veiklos projektuose – buvo daugelio renginių vedėjas, statė kalėdinius spektaklius ir pats juose vaidino, subūręs artistų trupę, organizuodavo stilizuotus „plėšikų“ išpuolius siaurojo geležinkelio keleivių pramogoms.Vytelis niekada neatsisakydavo padėti seniems pažįstamiems. Pamenu, kuomet pradėjau dirbti Visagine, išsikėliau uždavinį pristatyti didingą Lietuvos senovę. Jis mielai talkino organizuotuose renginiuose savo iškiliu vokalu atkreipdamas žiūrovų dėmesį į svarbiausius faktus. 1994 m.V.Germanavičius buvo apdovanotas Lietuvos kultūros ministerijos įsteigta viena pirmųjų B. Dauguviečio premija ir auskaru, 1997-aisiais pelnė Gintaro ordiną X tarptautinėje klojimo teatrų krivūlėje Klaipėdoje. Net du kartus (2006 ir 2013 m.) jo vadovaujamas klojimo teatras pelnė Kultūros ministerijos įsteigtą prestižinę „Aukso paukštę“.

Šeimyninis tandemas dirbo ranka rankon. Vytelis sproginėjo idėjomis, buvo žaismingas lyg debesis skaidrioje dangaus žydrynėje, Galina, kaip būdinga moterims, buvoto debesies piemeniu, itin kruopščia  bendrų kūrybinių idėjų įžemintoja.1997-aisiais iš klojimo teatre vaidinusių vaikų ji subūrė folkloro kolektyvą „Žaginys“, su kuriuo pastatytus spektaklius rodė kaimuose, miesteliuose, netgi didžiųjų šalies teatrų scenose, sėkmingai pasirodydavo įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Tuomet retas kuris galėjo pasigirti su savo teatru vaidinęs Punske (Lenkija), Europos vaikų teatrų festivalyje Suomijoje, Pasauliniame teatrų festivalyje Japonijoje. Galina 2006-aisiais yra pelniusi geriausios Utenos apskrities meno kolektyvo vadovės nominaciją, 2000-aisiais jos kolektyvą „Žaginys“ aplankė „Aukso paukštė“.Visiems kultūra besidomintiems žmonėms ji gerai žinoma ir kaip scenarijų autorė, masinių renginių organizatorė. Labai savitas, įdomus pasakų analize ir jų poveikio įžvalgomis jos magistro darbas, kurį apsigynė jau netoli savo penkiasdešimties. Jos iniciatyva organizuoti keli vaidinimai Anykščių Šv. evangelisto Mato bažnyčioje, ant Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnio vykstančioje tradicinėje šventėje „Bėk bėk, žirgeli!“ Niūronyse ir kitur. 2007-aisiais ši gabi režisierė sukūrė ir pastatė istorinę misteriją pagal A. Vienuolio-Žukausko kūrybą „Vorutos runų bylės“. 2012 metais, kuomet Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostinė, pagal jos sukurtą libretą anykštėnai meno mėgėjai ir profesionalai pastatė džiazo operą „Šventavartė“ (pagal to paties pavadinimo A. Vienuolio-Žukausko užrašytą padavimą).

Į Lietuvos istoriją V. Germanavičius pateko ne tik kaip jautrus ir kūrybingas menininkas, bet ir kaip užsispyręs irkluotojas, pasiekęs Lietuvos rekordą. Su žinomu diplomatu Vytautu Žaliu ir Audroniu Skursvydu iš Vilniaus klajūnų klubo 1999 metais jis kanoja „Ragainė II“ perplaukė Baltijos jūrą. Išplaukę iš Palangos per 12 parų jie nusiyrė apie 420 kilometrų ir per Gotlando salas pasiekė Kalmarą (Švedija). Lietuvos rekordų knygoje ši kelionė įrašyta kaip tolimiausia kelionė kanoja. Vytelis mielai dalijosi prisiminimais su kelionių mėgėjais. Pasakodamas to žygio prisiminimus jis juos kaskart išgyvendavo iš naujo.

Germanavičiai 2001 m. tapo pirmaisiais Anykščių rajono savivaldybės įsteigtos T.Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatais. Įdomus jų santykis su kaimo buitimi. Jie lyg žaisdami išgyveno buitį, bet kartu tai vyko kažkaip labai nuosekliai: sakytum negalėdami jos pakeisti tiesiog keitė požiūrį į problemą… kažkaip atsietai nuo kaimo negatyvo, bet su visa kaimo šviesa. Ypatinga poros žaismė ir gyvenimo džiugesys net pilkoje kasdienybės buityje šviečia iš J.Lapinskaitės sukurto pusvalandinio filmo apie juos „Kūrybos metas“. 2003 m. Palūšėje kartu su šia kūrybinga pora įgyvendinome projektą „Teatras gamtoje“. Režisieriai dirbo kaip ekspertai: „Žaginys“ demonstravo savo spektaklį šalia akmens amžiaus ekspozicijos, jie atrinko kolektyvus pasirodymams, o vėliau Galina ir Vytelis kartu su visais statė baigiamąjį spektaklį Lūšių ežero pakrantėje. Projektu norėjau pasiekti, kad rajonų teatrai pajustų, kaip seniau buvo išnaudojami landšafto privalumai (amfiteatrai), gamtinės medžiagos – scenografijos kūrimui. Projekto metu vyko ir seminaras, kurio metu etnokosmologas J.Vaiškūnas savo paskaitoje sakė, kad kultūros darbuotojas gali laikyti save žyniu, nes sukuria tai, ko nebuvo. Ten pat pranešimą skaitęs prof. P.Bielskis, sakė, kad teatras pradėjo formuotis žynių ritualinėje veikloje ir iki šių dienų yra išlaikęs daugybę tų ritualų elementų. Garbus profesorius minėjo, kad net tokie režisieriai kaip R.Tuminas pradų ieško mažuose rajonų teatruose, kur viskas išjaučiama gryniau, visi yra arčiau gamtos ritmų. Manau, kad tokiais žyniais ir buvo ši unikali pora, kuriems visi žmonės buvo žmonės su pagarbos reikalaujančiu savo pasauliu, kuriems vertybės buvo ne postai, o galimybė save realizuoti ir tuo pačiu pasiūlyti mums naujus gyvenimo problemų sprendimų būdus.

Anykštėnai moka prisiminti amžininkus. Jau treji metai jų nėra. Paskutinis jų didelis darbas „Šventavartė“. Šis pavadinimas lyg vartai, kuriuos jie jau praėjo…Mirtis juos pasiėmė Tarptautinės teatro dienos išvakarėse… Jau pasigirsta nuomonės, kad kiekviena karta turėjo savo indigo vaikus, kurie ruošė pasaulį pertvarkoms. Kartais imi ir pagalvoji, kad kūrybingiausiems, mūsų – X – kartos indigo vaikams, kokie, greičiausiai, jie ir buvo, puoselėjantiems tas vertybes, kurių mums dar teks išmokti, lemta buvo anksti pasitraukti, idant jie savo humanistinių nuostatų vedini neatitoltų nuo lėčiau tų vertybių besimokančios žmonijos… Jų mirtis – kaip sustabdytas filmo kadras: gyveno iki paskutinės minutės, Vytelis sustingo su skaitoma knyga rankose… Smalkės sustabdė jų smegenims taip reikalingų medžiagų tiekimą… Kartu per gyvenimą, kartu per Šventus vartus… Amžinajam poilsiui jie atgulė Viešintų kapinėse (čia jau ilsėjosi ir jų vos gimusi pirmagimė dukrytė). Sūnus, inžinierius, Eurovizijos atrankų dalyvis Daumantas, gimęs 1985 m., į tėvų laidotuves atvyko iš Olandijos. Ir nebeišvyko… Po keleto mėnesio atgulė šalia tėvų… Egzistenciškai baisu…

Mums, daug metų pažinojusiems Galiną ir Vytautą Germanavičius, belieka tik nusilenkti Anykščių A.Vienuolio progimnazijos bendruomenei, gegužės 8 d. inicijavusiai jų atminties pagerbimo šventę  „Dvi paukštės“. Renginio vedantieji sakė: „Kiekvienas žmogus yra žvaigždė, sužibusi jau tuomet, kai gimė. Šios žvaigždės spindesį lemia nuveikti darbai. Prestižinis Kultūros ministerijos apdovanojimas „Aukso paukštė“ – aukščiausias meno mėgėjų kolektyvų įvertinimas šalies mastu, ne kartą aplankė ir režisierių Germanavičių namus. Bet, deja, paukštei nebuvo lemta skristi  virš laukų ir slėnių, virš girių ir laukų“…Tačiau, iš aukštybių žvelgiančios paukštės, sugrįžo į mūsų kraštą ir pakvietė į teatro šventę režisierius bei jų kolektyvus iš įvairių miestų ir miestelių, dirbusius kartu su šviesios atminties teatralais“. Mokyklos direktorė J. Banienė kalbėjo: „Likimas lėmė taip, kad prieš trejus metus Tarptautinės teatro dienos išvakarėse išėjo Germanavičiai – veikūs, kupini įvairių sumanymų jauni kūrėjai. Tačiau mirtis gali atimti tik gyvybę, juos pažinojusių širdyse ilgam išlieka prisiminimai ir jausmai.“ Į festivalį atvažiavo šeši teatrai iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių su kurių režisieriais Germanavičiai artimai bendravo, vykdavo į jų festivalius. Tai Ignalinos Č. Kudabos progimnazijos ir gimnazijos teatro „IKI“ dvi grupės (rež. J. Narbutaitienė), Skapiškio vaikų ir jaunimo teatro studija „Ku-kū“ (rež. V. Vadoklytė),Troškūnų vaikų teatro studija „Mes“ (rež. J. Pupkienė), Ukmergės kultūros centro teatro studija „Nykštukas“ (rež. T. Kvieskienė), Šiaulių moksleivių namų vaikų ir jaunimo teatro studija „Kompanija šauni“ (rež. D. ir V. Dargiai). Troškūniškiai publiką pakvietė į spektaklį  pagal G. Germanavičienės pjesę „Vėjo botagas“, kuris 1995 m. buvo parodytas Japonijoje.

Atminimo šventėje buvo parodyti inkilai, kurie įkelti į šalia Anykščių kultūros centro esančius medžius. Gegužės 13 d. čia atidengtas klaipėdiškio K.Pūdymo sukurtas paminklas – suolelis Germanavičiams, žydės jų taip mylėtos obelys, inkiluose gyvens paukščiai… Galinos ir Vytauto parkelyje visus pasitiks suolelis jų gerumo dvasiai pailsėti ir apgobti besiblaškančius mus…

Kultūra , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra