Dvarų portretai: didikams labiau rūpėjo aprašymas kitoje pusėje

Autorius: Data: 2016-07-22, 13:00 Spausdinti

Dvarų portretai: didikams labiau rūpėjo aprašymas kitoje pusėje

Mykolas Oginskis. Wikimedia Commons nuotr.

Birutė RutkauskaitėLRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“LRT.lt

Baroko epochoje buvo akivaizdu, kad portretas buvo informacijos nešėjas – svarbesnė buvo informacija kitoje portreto pusėje nei panašumas, LRT RADIJUI pasakoja parodos „Portretai dvarų kolekcijose“ kuratorė Dalia Tarandaitė. Anot jos, kitoje portreto pusėje buvo svarbu nurodyti, koks žmogus vaizduojamas, ką jis turėjo gyvendamas, kuo nusipelnė.

Turtingesni vietoj portreto pasirinkdavo biustą

Nežinia, kokias funkcijas šiandien atlieka mūsų viena po kitos išmaniaisiais telefonais daromos asmenukės, bet tikėtina, jog jas greičiau kelsime į socialinį tinklą „Instagram“, o ne kabinsime ant sienos pačioje matomiausioje namų vietoje. Lietuvos dailės muziejus Vilniaus paveikslų galerijoje pristato parodą „Portretai dvarų kolekcijose“, kuri priverčia trumpam pamiršti išmaniųjų technologijų valdomą realybę ir kviečia prisiminti portreto žanrą.

Beveik kiekviename Lietuvos dvare būta šeimos narių, giminaičių, giminės pradininkų ir garsiausių narių portretų. Baroko epochos dvarų kolekcijose dominavo giminės portretai. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos, turėjusios liudyti giminės senumą, jos įtaką ir nuopelnus visuomenei, daryti įspūdį visiems čia apsilankiusiems.

Turėti savo giminės portretų itin populiaru tapo jau XVI a. Paveikslai turėjo parodyti šeimos senumą, kilmingumą ir nuopelnus. Vaikai paveldėdavo protėvių atvaizdus ir toliau tęsė šią tradiciją.

„Šiai parodai pasirinkome vieną svarbių dvarų kultūros aspektų – giminės portretus. Giminės – šeimos narių, artimųjų, giminės pradininkų, žymiausių atstovų – portretų buvo kone kiekviename Lietuvos dvare. Buvo sudaromos ištisos portretų galerijos nuo pačių seniausių [protėvių] iki vėlyviausių palikuonių. XIX a. giminės portretai taip pat išliko populiarūs, tačiau galbūt daugiau dėmesio buvo skiriama asmeniniams sentimentams, giminystės, bičiulystės ryšiams“, – pastebi parodos kuratorė D. Tarandaitė.

Anot jos, tuo metu plito kameriškas portretas. Buvo populiarūs ne tik didieji reprezentaciniai, galerijoms būdingi portretai. „Kameriški portretai, kurie buvo dovanojami, laikomi albumuose, kabėjo kabinetuose, prie darbo stalų. Šia paroda mes ir stengiamės parodyti visą dvarų portretų įvairovę“, – sako D. Tarandaitė.

Tarp šios įvairovės pasitaikydavo ir skulptūrinių biustų, medalionų, kuriuose taip pat buvo vaizduojami didikai. Be to, portretai būdavo tapomi įvairiomis priemonėmis: aliejiniais dažais, akvarele, pastelėmis.

„Parodoje ekspoziciją komponavome taip, kad vienos giminės portretai kabėtų kiek galima arčiau. Šioje salėje mes pristatome Tiškevičių, Pliaterių, Karpių portretus. Be abejo, toks skirstymas šiek tiek sąlyginis, nes, kaip žinote, tos giminės tarpusavyje buvo labai susipynusios, marčios atitekėdavo iš skirtingų giminių, atsiveždavo savo tėvų, senelių portretus, todėl šie portretai būdavo susimaišę“, – sako parodos kuratorė.

Kai kurios nuorodos portretų nugarėlėse klaidino

D. Tarandaitės tvirtinimu, pačios parodos tikslas – priminti dvarų giminės portreto fenomeną. Ji priduria, kad taip pat paroda siekiama priminti apie didikų gimines, dvarus, kuriuos jos valdė. „Todėl parodoje pateikiamas šiek tiek platesnis nei įprasta aprašymas. Rasite trumpus giminių pristatymus, giminės kilmę, pagrindinius dvarus, kuriuose jos gyveno“, – pasakoja D. Tarandaitė.

Šešiose galerijos salėse lankytojams pristatoma per 150 Lietuvos dvaruose buvusių portretų, vaizduojančių Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Karpių, Zubovų, Riomerių, Burbų, Skirmantų, Šemetų ir kitų giminių atstovus. Daugelis jų eksponuojami pirmą kartą. Parodos kuratorė D. Tarandaitė pasakoja, kad ruošiant parodą ypač sunku buvo atsekti, kokios asmenybės pavaizduotos portretuose.

„Daugelis portretų buvo praradę savo atribuciją. Pavyzdžiui buvo perduota, kad tai yra Pliaterių ar Karpių portretai, bet, kuris portretas kurios asmenybės, dažnai buvo nežinoma. Teko nemažai dirbti, aiškintis pagal herbus, menkus įrašus nugarinėse pusėse, tarp kurių taip pat pasitaikydavo ir teisingų, ir klaidingų nuorodų. Daug kas buvo tikslinama, tačiau, be abejo, ne viską iki galo pavyko išsiaiškinti“, – pripažįsta D. Tarandaitė.

Ji neslepia, kad nėra aišku, kas vaizduojama kai kuriuose portretuose ir tai nustatyti gali padėti tik ateities tyrimai. „Dvarų portretai yra paties įvairiausio lygio, nes įvairiausio lygio ir interesų buvo patys dvarininkai. Vieni buvo turtingesni, galėjo sau daugiau leisti, daugiau važinėjo, daugiau bendravo, kiti buvo labiau provincijos didikai“, – akcentuoja D. Tarandaitė.

Žinia apie atvykusius dailininkus sklisdavo iš lūpų į lūpas

Daile besidomintys dvarininkai, tarp kurių nemažai buvo meno kolekcininkų, nesitenkino vien tik tapytais portretais. „Čia matome porą skulptūrinių biustų. Tai buvo brangesnis portreto žanras. Skulptūroms daugiausia buvo naudojamas marmuras“, – sako kuratorė.

XIX a. populiarūs tapo kameriniai, nedidelio formato, portretai, skirti kabinetams, nedidelėms asmeninėms erdvėms. „Be abejo, plito skulptūriniai medalionai, kurie buvo kameriškesni. Jie kabėdavo ir namuose, ir būdavo dedami ant staliukų“, – priduria D. Tarandaitė.

Išsilavinę, dailei neabejingi aristokratai savo ir savo šeimos portretus užsakydavo geriausiems Europos dailininkams – Mykolo Kleopo Oginskio ir jo šeimos portretus tapė Florencijoje gyvenęs prancūzų tapytojas Francois Xavier Fabre, Tiškevičių šeimos portretus kūrė italas Orestas Kortaco ir kiti. Įspūdingais aristokratų portretais garsėjo ir vietiniai dailininkai: Liudomiras Janovskis, Kazimieras Mordasevičius, Stanislovas Bogušas-Sestšencevičius, įamžinęs ne vieną Tiškevičių, Pliaterių ir kitų giminių atstovą.

„Patys aristokratai savo portretus užsakydavo pas žymiausius dailininkus, dažnai netgi užsienyje. Marijos Radvilaitės Tiškevičienės [portretas] netgi buvo tapytas Romoje […]. Buvo ir Lietuvoje tokių populiarių portretistų: L. Janovskis, K. Mordasevičius“, – tvirtina D. Tarandaitė.

Jos tvirtinimu, dažniausiai didikai vieni iš kitų sužinodavo apie atvykusius menininkus ir tokiu būdu užsakydavo portretus. „Be abejo, įtakos turėdavo ir giminystės ryšiai, pavyzdžiui, išties pastebima, kad, jei didikės būdavo vokiškos kilmės, labiau žiūrėdavo į vokiškus, austrų dailininkus. Be abejo, tai yra kultūriniai interesai: į kurį kraštą daugiau važiuoja, kuriuo domisi, ten ir daugiau užsisako“, – aiškina D. Tarandaitė.

Ji priduria, kad kai kurie didikai globojo vietinius dailininkus, todėl dailininkai, atvykę į vietovę ir apsistoję dvare, atsidėkodami nutapydavo namų šeimininkų portretus.

Tačiau kaip šiandien nuotraukomis, taip kadaise ir ilgų darbo valandų pareikalavusiais portretais likdavo nepatenkintų. „Sakydavo, kad nepanašu, kad nepatiko, kad nenori priimti, nenori sumokėti. Ir Smuglevičiui yra buvęs toks atvejis. Net bylinėtis teko, nes sakė, kad portretas neatitiko reikalavimų. Tai būdavo neišvengiama tais laikais“, – pastebi parodos kuratorė.

Siekė parodyti savo gabumus

D. Tarandaitės teigimu, portretai būdavo tapomi įvairias būdais. Kartais net iš nuotraukų, kurių didikams neužtekdavo, nes norėdavosi pasikabinti didelį portretą.

Dvarininkai portretus tapyti patikėdavo ne tik garsiausiems dailininkams, bet ir patys imdavosi teptuko. Nuo Švietimo epochos, anot D. Tarandaitės, meninis išsilavinimas tapo svarbia aukštuomenės kultūros dalimi.

„Švietimo amžiaus meninė kūryba, muzikavimas, net muzikos kūrimas, piešimas buvo neatskiriama dvarų kultūros dalis. Faktiškai visi dvarininkai mokėsi piešti ir daugelis dvarininkų. […] Tarp jų buvo nemažai gabių dailininkų“, – sako D. Tarandaitė.

Pasak parodos kuratorės, per amžius keisdavosi ir portretų stilių mados, o paveikslai atspindėdavo ir tikrus gyvenimo momentus. „Baroko epochoje, ypač mūsų krašte, buvo labai akivaizdu, kad portretas buvo informacijos nešėjas. Ta informacija buvo pateikiama ne tiek veidu, portretiniu panašumu, kiek surašymu. Surašydavo, ką žmogus turėjo prieš daug laiko gyvendamas, nes portretinio panašumo niekas nebeatsimindavo“, – tvirtina D. Tarandaitė.

Svarbiausia, pasak jos, būdavo nurodyti, kas vaizduojama, kuo tas žmogus nusipelnęs, uždėti šeimos herbą, o tik tada būdavo kreipiamas dėmesys į portretinį panašumą.

„Vis dėlto dvariškame portrete buvo labai svarbi realizacija. Kad galėtum save pristatyti (kai jau buvo kreipiamas dėmesys į tą meninę išraišką), buvo manoma, kad moteris turi būti graži, vyras protingas, elegantiškas. Pageidautina, kad portretas būtų atliktas kokybiškai, tapyba būtų puiki“, – vardija parodos kuratorė.

Jos pastebėjimu, damos labai mėgo pozuoti prie molbertų ar pianino, kad parodytų, jog moka muzikuoti, piešti.

Istorinių permainų metais Lietuvos dvarų meno kolekcijos buvo išblaškytos. Daug vertingiausių portretų buvo išvežta į užsienį. Į Lietuvos muziejus pateko tik nedideli rinkinių fragmentai. Paveikslai parodai surinkti iš šešių Lietuvos muziejų. Tai yra pirmas bandymas pasižiūrėti, kaip atrodė Lietuvos didikai.

Vilniaus paveikslų galerijoje Lietuvos dailės muziejus atidaryta Lietuvos muziejų kelio programos „Dvarų kultūros atspindžiai“ paroda „Portretai dvarų kolekcijose“ veiks iki  spalio 16 d.

http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/143121/dvaru_portretai_didikams_labiau_rupejo_aprasymas_kitoje_puseje

Dvarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra