Viktoras Jencius-Butautas

Trakų rajono knygynuose pasirodė knyga „Trakų krašto dvarai ir palivarkai“. Tenka tik apgailestauti, kad knygoje neaprašyti visi žinomi dvarai, be to, ir aprašytuose esama daug netikslumų. Kritikos vertas Jankovicų dvaro aprašymas. Neaišku kodėl D. Malinausko tėvų nuosavybė priskirta Odyncams. Prie nežinomų dvarų, o tiksliau, prie neidentifikuotų, priskirti tokie žinomi ir dar šiandien iš dalies išlikę Rodomyslio, Tolkiškių, Buzgonių (Bijūnų) dvarai. Nepateiktos net minimalios žinios apie Užuguosčio, Brėdiškių, Kamaravos, Zagužos dvarus.

Vienu žodžiu, sovietiniai naikinimo mastai viršijo net pačių naikintojų lūkesčius. Taip sunaikino, kad net pėdsakus buvusių dvarų ir palivarkų sunku atsekti, nors kai kurie dvarai yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Šiuo metu Lietuvoje brutaliausiais būdais ignoruojama buvusi nuosavybė. Valdininkus ypač erzina bajorų valdytas turtas, nes būtent šios valdos yra didelė kliūtis vadinamai dabartinei „aukštuomenei“ patogiai įsikurti prie ežerų.

Ubiškių dvaras

Ubiškių, dar vadintas Gubiškių dvaras, o caro laikais – Hubiszki, šiuo metu yra ne Aukštadvario, o Semeliškių seniūnijoje. Ubiškių kaimas nesietinas nuo Ubiškių dvaro. Caro laikais ir tarpukario Lietuvoje Ubiškių dvaras buvo Aukštadvario valsčiuje.

Dvaro istorija šiandien žinoma nuo XIX a. vidurio. 1850 m. Vladislovui Mykolui Jurgiui, sūnui Mykolo, Odyncui (1820-1895) priklausė šios valdos Trakų apskrityje, Vilniaus gubernijoje:

1.           Gineitiškių (Gineipiškių) dvaras, turėjęs 1170 dešimtinių.

2.           Vladislavo (Vladislovavo) dvaras, turėjęs 1160 dešimtinių.

3.           Peteriškių dvaras, turėjęs 1120 dešimtinių.

4.           Ubiškių (Gubiškių) dvaras, turėjęs 360dešimtinių.

5.           Žemės sklypas Papsių kaime – 74 dešimtinės.

Po Vladislovo Odynco mirties 1895 m., jo valdytas turtas 1898 m. buvo pasidalintas tarp trijų sūnų Vladislovo, Kiprijono, Bagdono ir dviejų dukterų Marijos ir Leokadijos Vladislavos. Dukterims teko 1/14 dalį turto, o sūnums likęs turtas – po lygiai. Įdomus faktas, kad dukterims tiek Chelstovskiai, tiek Odyncai skyrė po 1/14 dalį. Tokias testamentais siekta per amžius išsaugoti stambius ūkius.

Bajorė Marija Odyncaitė-Kučiauskienė (Marija Odynec-Kuczewska) gavo iš tėvo 1/14 jo turėtos valdos, tai yra, Ubiškių dvarą su gyvenviete Būda II, du ežerus: Staroveršį ir Bergestravį – iš viso 380 dešimtinių.

Marija Odyncaitė gimė 1853 m. Jos tėvai buvo Vladislovas ir Laura iš Moškų Odyncai. Marija Odyncaitė (kartais rašoma Odinčaitė) 1871 m. spalio 5 dieną susituokė su Ignu Klemensu Kučiausku (Kuczewski)Vilniuje, Aušros vartų bažnyčioje. Kada ir kodėl išsikėlė jaunavedžiai gyventi į Peterburgą, kur Ignas Klemensas Kučiauskas pradėjo dirbti Gatčinoje caro sodininku nėra žinoma. Gal pasikvietė juos į Peterburgą vyskupas Odyncas, kurio žiedą ir šiandien turi Marijos Odyncaitės provaikaičiai. Marija Kučiauskienė (Kuczewska) turėjo dvi dukras. Zofija Kučiauskaitė gimė 1876 m. gegužės 16 dieną ir buvo pakrikštyta Petrapilio šv. Stanislovo bažnyčioje. Kita dukra Marija Kučiauskaitė gimė 1874 m. birželio 16 d., irgi buvo pakrikštyta toje pačioje bažnyčioje. Zofija Kučiauskaitė 1891 m. baigė Petrapilio Aleksandrovskio moterų gimnaziją ir igijo teisę verstis namų mokytojos praktika, o 1900 m. baigė Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją ir gavo laisvo menininko diplomą. Zofijos sesuo Marija Kučiauskaitė 1897 m. vasario 12 dieną Peterburge, Šv. Stanislovo bažnyčioje susituokė su Aleksandru Karnickiu. Jos vyras 1895 m. buvo baigęs Peterburgo Medicinos Karo Akaemiją. Medicinos profesorius Aleksandras Karnickis (1872-1935) palaidotas Rasų kapinėse. Zofija Kučiauskaitė Vilniuje 1903 m. rugsėjo 27 dieną Šv. Jono bažnyčioje susituokė su Donatu Malinausku, 1918 m. Nepriklausomybės akto signataru.

Ubiškių dvaras 1907 metais ir toliau išliko Marijos Odyncaitės-Kučiauskienės nuosavybė. Tuo metu dvarą sudarė du palivarkai: Ubiškės ir Būda, iš viso 360 dešimtinių, dirbamos žemės buvo 200 dešimtinių. Būda nėra specifinis vietovardis. Lietuvoje XIV-XVIII amžiuose „būda“ – tai miško verslo įmonė. Ignas Klemensas Kučiauskas (1850-1900) parėmė mišku Aukštadvario bažnyčios statybą. Jis mirė 1900 m. buvo palaidotas Aukštadvario bažnyčios rūsyje. Būdų Ubiškių apylinkėse rasime ir daugiau, kas liudytų seną šių apylinkių verslą.

Po Marijos Odycaitės-Kučiauskienės mirties 1920 m. sausio 22 dieną, Ubiškių dvaras atiteko jos dviem dukrom. Įpėdinystės teisės buvo patvirtintos 1927 m. Būdos palivarkas atiteko Marijai Kučiauskaitei-Karnickai, o Ubiškių palivarkas – Zofijai Kučiauskaitei-Malinauskienei. Ubiškių palivarkas, priklausęs Zofijai Malinauskienei, 1920-1940 metais dar vadintas Ubiškės II, turėjo per 120 ha žemės. Palivarke buvo gyvenamasis namas ir penki ūkiniai pastatai.

Po sovietų okupacijos palivarkas buvo konfiskuotas. Zofija bei Donatas Malinauskai buvo ištremti į Altajų. Zofijos Kučiauskaitės-Malinauskienės vaikaitis Tadas Stomma gyvena JAV, Marijos Kučiauskaitės-Karnickos sūnus Vaclovas, vedęs Kossakauskaitę, apsigyveno Anglijoje.

Nepateisino vilčių ir kovo 11 dieną paskelbta Lietuvos nepriklausomybė – tiek Ubiškių, tiek Būdos palivarkai buvo išparceliuoti. Būdos palivarkas nustojo egzistavęs  – išdalino ir tiek. Ubiškio palivarko mažesniąją dalį žadama sugrąžinti teisėtam savininkui, kita dalis užstatyta naujais pastatais jau po 1992 metų. Gaila, tačiau Ubiškių dvaras įmantrios, po neva įstatymais paremtos parceliacijos, tapo visiškai nefunkcionalus. Kaltų lyg ir nėra, nors apiplėšimo faktas akivaizdus. Štai tokį Lietuvos valstybės tęstinumą turime šiandien. Ir nereikėtų šiandien stebėtis tautiečių emigracijos. Ar įmanoma gyventi šalyje, kuri negina privačios nuosavybės. Šiandien apiplėšė vienus, rytoj apiplėš kitus. Valdžios vyrams jau seniai laikas susimąstyti apie valstybės tęstinumą ir nuosavybę.

Saloviškių dvaras

Saloviškių dvarą mini savo autobiografijoje Jonas Basanavičius. Jame 1911 m. liepos 16 d. lankėsi A. Smetona, J. Vileišis, J. Basanavičius ir grožėjosi Trakežerio krantais. Saloviškių dvarą XX a. pradžioje paveldėjo Donato Malinausko sesuo Jadvyga Teresė Malinauskaitė-Zavadskienė. Saloviškių dvarą sudarė: Saloviškų palivarkas (121 ha), Trakežerio vienkiemis (18 ha). Dvaro žemių centre buvo Saloviškių ežeras, maždaug 9 ha ploto. Saloviškių dvaras šiaurėje ribojosi su D. Malinausko Jankovicų dvaro miškais, rytuose – su Filomenos Malinauskaitės Stanislovavo palivarku ir Svainionių palivarku, priklausiusiu D. Malinauskui, pietuose ribojosi su Panošiškių ir vakaruose – su Žuklių kaimais. Dvaras iki 1938 metų buvo J. Malinauskaitės nuosavybė. 1938 m. vasario 11 d. žemės bankas nutartimi Nr. 643 įgijo 151 ha ploto Saloviškių palivarką, esantį Trakų apskrityje, Onuškio valsčiuje, priklausiusį bankui įsiskolinusiai Jadvygai Teresei Malinauskaitei Zavadskienei.

1938 m. rugsėjo 21 d. Žemės bankas pardavė Saloviškių palivarką Zigmui Žemaičiui ir Stasei Bizokaitei-Žemaitienei po lygiai už sutartą kainą – 32 500 litų. Suma su procentais turėjo būti sumokėta bankui iki 1966 m. spalio 10 d.

Jadvyga Malinauskaitė-Zavadskienė mirė pakeliui į tremties vietą – Altajų. Naujieji Saloviškių dvaro šeimininkai prof. Z. Žemaitis su žmona tremties išvengė.

„Trakų žemė“ Nr. 17 (118) 2001 m. balandžio 28 d.