Duonos kasdieninės pasidalijimas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šviesaus atminimo botanikas Erikas Purvinas 1929 metais vasaros semestrą lankė Karaliaučiaus universitete. Jis sakydavo: „Karaliaučius viliojo mūsų kartą. Mes buvom dviese su Jurgiu Brožaičiu. Jis giminiavosi su Zauniais, kurie kilę iš Nemuno deltos pietinės dalies, maždaug apie Kaukėnus“.

Karaliaučiuje tuomet viešai dar nebuvo demonstruojama svastika. Tarp lietuvių ir tų, kurie laikė save vokiečiais, didelės konfrontacijos dar nebuvo. Kas nesusidūrė su lietuviais, nė nežinojo apie juos. Lietuvių tuomet buvo Stalupėnuose, Gumbinėje, o Karaliaučiuje – viskas vokiškai.

Studentai apžiūrėjo miesto pylimą, tada jis irgi taip buvo vadinamas – Lietuviškasis pylimas. Su Lietuvos konsulato darbuotoju buvo susitarę aplankyti kaimą, kur esą dar susikalbama lietuviškai. Už kokių 30 kilometrų nuo Karaliaučiaus, prie Kuršmarių. Bet jų taip ir nenuvežė.

E. Purvino motina – iš vieno Sudmantų kaimo, kur vėliau kurtas Klaipėdos oro uostas. Yra buvę keli Sudmantai. Motina gimė prie pat Smeltalės. Žemyn 15 kilometrų, kur Smeltalė įteka į Kuršmares, – tėvo gimtinė. Gal toks likimas, kad abu susiėjo? Tėvai vedę apsigyveno Klaipėdoje. Tėvas buvo račius, klaipėdiškiai nesakydavo „ratas“, o „tekinis“. Su kitais rūpinosi, kad būtų steigiama lietuvių gimnazija.

“Mano įstojimas į ją buvo vargingas, – pasakoja E. Purvinas, – nes nemokėjau lietuvių literatūrinės kalbos. Aplink visas gyvenimas vokiškai”.

Lietuva, kaip tas medis šalia tvoros, gerai nežinom, iki kur mūsų šaknys įsikeroję, kokia sužaliuos laja kitą pavasarį. Su Karaliaučiaus žeme – Kaliningrado sritimi mus sieja tas pats istorinis laikas. Tačiau šiaip panašumo jau mažai belikę. Pačiame Karaliaučiuje išlikęs paminklas F.Šileriui (1910 m. skulpt. K. Kauteris), I. Kanto kapas Knypavos saloje, prie Karaliaučiaus katedros.

Svetimas J. Mikėno, B. Pundziaus ir kitų memorialas 1 200 gvardiečių. Stela nuoga kaip durtuvas, kaip karių skulptūrų Vilniuje, ant Žaliojo tilto, geležis. Memorialas – vienas pirmųjų SSRS paminklų, skirtų pergalei Antrajame pasauliniame kare, vienas iš daugiau kaip pusšimčio paminklų, pastatytų šiame mieste tai pergalei paminėti.

Nukariautojai visada gali pasistatyti paminklų

Vienoje Karaliaučiaus aikščių pastatyta B. Jadunovo skulptūra „Motina Rusija“, bet ji išėjusi ne savų laukų apžiūrėti. Ši sritis atiteko SSRS kaip karo grobis, už pralietą raudonarmiečių (turbūt ne tik rusų?) kraują.

Urale mačiau Kaslių ketaus meninių liejinių paviljoną, figūras išlietas 1900 metų Paryžiaus pasaulinei parodai. Liejiniams buvo panaudoti geriausių to meto skulptorių kūrinių modeliai. Šalia eksponuojami ir vėlesni meniniai liejiniai, tik ne visuomet nurodomas kūrinio autorius. Uralo rūdynuose dirbo talentingiausi žmonės, carinės reakcijos ir sovietinio režimo nušalinti nuo aktyvaus gyvenimo, tarp jų ne išimtis ir lietuviai. Svarbiausioji – N. Lavereckio skulptūra „Rusija“ – šarvuota moteris su kalaviju prie įėjimo į paviljoną.

Lietuva toje Paryžiaus pasaulinėje parodoje eksponavo pakelės rūpintojėlius, verpstes, kultuves, tautinius drabužius.

Mes ir šiandien einam ne kalavijo, o gyvo žodžio, lietuviško rašto pramintais takais.

Veržiamės prie tautos kultūros šaltinių. O jei kalbėt apie auką, tai ši žemė pakankamai mūsų protėvių kraujo sugėrusi…

Ir vokiečių taip pat. Prieš karą šioje teritorijoje gyveno 1,2 milijono žmonių.

Kada pradėjo eiti į Lietuvą Rytprūsių moterys ir vaikai elgetaudami? Dažnas atsakys – tuoj po karo. Aš irgi taip maniau. Gerai atsimenu tas jaunas moteris, paauglius, vaikius atsibastančius iki Kėdainių. Teta ar dėdina, pas kurias pats slėpiausi nuo nepriteklių ir smalsių akių, pamačiusi pro langą šias karo elgetas, atriekdavo abišalę duonos ir duodavo man, kad išneščiau. Giminaitė, gerokai vyresnė už mane, pamokydavo, sakyk: “Bite!”.

Šie elgetos skyrėsi nuo baltarusių, kuriuos kaimas vadino “amerikonais” (sklido gandai, kad tuoj tuoj ateis amerikiečiai ar anglai, o čia staiga pradėjo virsti vyžoti, šerpetoti…), kad ir apdriskę, neavėjo naginėm, neturėjo tokių patogių drobinių maišelių ant nugaros. Nesimelsdavo. Pasakydavo: “Danke!” ir eidavo toliau. Bent jau užuojautos nelaukė. Turbūt ne todėl, kad čia neseniai jų broliai, vyrai, tėvai – Hitlerio kareivos – kaip savo namuose vaikščiojo, o todėl, kad jau nebepajėgė prisiimti kaltės už kitų nuodėmes, nes patys kentė pragarą, buvo karo trofėjus – juos gaudė ir grūdo į internuotų piliečių lagerius.

Išliko tik tie, kas išmoko lietuviškai, ką priglaudė lietuvių šeimos.

Nelaikykim tai atsitiktinumu. Kaimyninės tautos globė viena kitą, ne tik žudėsi ar stengėsi užvaldyti.

Tilžės lietuvių kultūros draugijos žmonės man pasiūlė pasikalbėti su Elena Lekšiene, gimusia Girdavoje – Kaliningrado srities pietuose, dabar Železnodorožnas. 1261 metais minima Girdavos prūsų pilis (Herkaus Manto sukilėliai tais metais nusiaubė Karaliaučių). Deja, jau šimtmečio pabaigoje (1283 m.) nadruviai, skalviai ir sūduviai pirmąkart kryžiuočių nugalėti, ordinas pradeda puldinėti Žemaitiją ir didžiąją Lietuvą. Nuo 1318 metų Girdava – kryžiuočių ordino komtūrijos centras, 1336, 1347 ir 1366 metais pilis buvo Kęstučio ir Algirdo griaunama, vėliau ordino sostinė perkelta į prūsų žemių vakarus – Marienburgą.
Girdavos parapijoje iki XVIII a. gyveno nemažai lietuvių. Bet tai – jau Mažosios Lietuvos pakraštys. Tvirtovę plauna Ameitos upė, kairysis Alnos intakas. Alnos upe, kuri ties Vėluva įkrinta į Prieglių, ribojasi Bartos ir Nadruvos žemės.

Paveldėję kelių tūkstantmečių baltų kultūrą, kuriai dievų valia lemtas nemirtingumas, nepamirškime, su kokiomis upėmis mūsų jausmai turi susilieti. 1944 metais frontui praėjus, čia taip buvo klaiku, buvo taip ujami žmonės, kad moterys, prie savęs vaikus prisirišusios, šoko į sraunų vandenį ir skandinosi.

Tai liudija Elena Lekšienė, pas kurią lankiausi. Jos mergautinė pavardė Elly Harwing. Kai juos, bėgančius nuo fronto, atkirto Raudonoji armija, ji neturėjo nė dešimties. Kareiviai nušovė tėvą, pasirinktinai dar kelis žmones, dvarponę Rozę, vadovavusią jų gurguolei.

Iš jų kareiviai atėmė arklius, išdraskė mantą ir liepė grįžti, neleido nė palaidoti artimųjų.
Bet badas tame krašte prasidėjo maždaug po metų. Iš pradžių bėgliai rasdavo kuo misti ir apsirengti paliktose sodybose, dar ir laukai buvo pilni rudens gėrybių.

Artėjo žiema, o jiems neleisdavo susikrauti atsargų, vis vydavo į kitą vietą, viską atėmė. Kareiviai naikino tai, ko negalėjo paimti. Ypač mėgdavo pagalves badyti durtuvais: paleidžia pūkus… Naktimis ateidavo moterų. Seserį Rūtą taip pat vieną naktį buvo išsitempę kareiviai. Paskui ji sugrįžo. Suėmė ją vėliau ir išvežė į Sibirą. Dabar ji gyvena Kanadoje.

Gyventojus kareiviai laikė dideliais būriais, kad lengviau būtų saugoti. Tvarkytis ir kurtis neleido. Pradėjo suiminėti. Nebuvo ko valgyti. Kas galėjo, bėgo į Lietuvą – duoneliauti. Elly su broliu ir dviem draugais, kiek pabuvę Lietuvoj ir prisirinkę maisto, bandė grįžti, bet pasirinko ne tą traukinį, pateko į Tilžę. Čia išgąsdintos kareivių, mergaitės pasimetė su berniukais. Elly su Ine įšoko į einantį traukinį, išlipo nepažįstamoj stoty. Tai buvo Nemakščiai. Jas priglaudė našlė, turėjusi savo vaikų. Pas ją jau slėpėsi giminaitė Nijolė Vaitkutė, kurios tėvai buvo išvežti.

Našlė ne tik nušluostė ašaras, pakrikštijo vokietaites, kad kaimas geriau priimtų, išrašė joms lietuviškus dokumentus. Ir jos su kaimo jaunimu giedojo mojavas, ėjo į darbus, vakarones. Kai Elly-Elena ištekėjo, našlė davė kraičio karvę, dvi avis, drabužių.

Ponios Elenos sūnus Jonas dirba Vilniuje vairuotoju. Džiaugtumėmės jeigu užeitų į redakciją, pasikalbėtume. Tąsyk klausydamas mamos ne viską užsirašiau, labai ji jaudinosi, vis verkė ir verkė pasakodama.

Pas lietuvius poniai Elenai buvo gerai. Kai mirė pirmasis vyras, ji ištekėjo už kito – vėl lietuvio. Bet ji neprigijo nei Nemakščiuose, nei prie Šešupės, kur dabar gyvena. Vaikystėje sužeista širdis skauda nuolat.

Miela ir baikšti, kaip stirnelė. Kambarėlis kaip klaipėdiškių – daug rankų darbo: kilimėliai ant grindų, pagalvėlės ant kėdžių. Dirba valytoja. Vyras – kelio darbininkas. Anksčiau ir ji dirbo miško, kelininko darbus.

Ponia Elena, kai ištekėjo, per Raudonąjį kryžių susirado saviškius. Buvo suvažiavę Vakarų Vokietijoj. Brolis papasakojo, kad tąsyk iš Tilžės grįžo pas motiną. Juos kartu su kitais vietos gyventojais netrukus prievarta išvežė į VDR. Nepaliko nė vieno iš pažįstamų. Tie, kurie ištvėrė Sibirą, vėliau irgi buvo perkelti arba patys galėjo išvažiuoti iš SSRS.

Parsivežė to susitikimo nuotrauką. Tąsyk kiekvienas jų jau buvo susitvarkę savo gyvenimą, sukūrę šeimas. Geros kokybės spalvotos nuotraukos emulsija trukdė įžvelgti tuos pergyvenimus, kurie teko jų daliai. Akivaizdi tik vakarietiška žmonių laikysena, susitikimo džiaugsmas.

Ponia Elena buvo pasiryžusi šią nuotrauką ir kai kuriuos jų šeimos dokumentus perduoti Lietuvos spaudai, bet aš nedrįsau imti (“Ar galiu minėti Rūtą?” “Kodėl gi ne, juk taip buvo!”). Mums prievarta uždėjo kitą antspaudą, mes dar bijom ir drovimės prisipažinti, kaip mus tąsė ir žudė. Mes dar renkame žodžius, kaip įvardyti tai, kas visam pasauliui buvo suprantama ir žinoma.

Nauji gyventojai atsikraustę į Kaliningrado sritį nuo 1946 metų, rado jau palaisvintą teritoriją, tuštutėlius kaimus ir miestus. Tik kareiviai. Tik senų pastatų griuvėsiai saugo atmintį. Vokiečiai aprauda savo, bet mums tai – išdraskytas Lietuvos etninių žemių kultūrinis sluoksnis pačia plačiausia šio žodžio prasme.
Po karo dar keletą metų valdžia persekiojo ir Klaipėdos krašto gyventojus. Jiems iš pradžių nedavė sovietinių pasų, tik laikinas korteles, ar ne 20 tūkstančių ištrėmė į Sibirą. Kitus irgi ujo, kad išsiblaškytų, išvažinėtų iš gimtinės.

Man medikės seserys Ema ir Marija Paliokaitės, po karo dirbusios Tauragės ligoninėje, pasakojo, kad atveždavo iš vietinių gyventojų surinkimų punktų – internuotų piliečių lagerių leisgyvius, nuo bado išpurtusius žmones. Tokių lagerių buvo įsteigta visoje Paprūsėje, ne tik Rytprūsiuose, ir juose žuvo tūkstančiai žmonių.

Paliokų sodybą, kaip ir visą Šikšnių kaimą, netoli Pagėgių, besitraukdami vokiečiai sudegino, nuo atsitiktinės kulkos žuvo jų brolis, studentas, Lubio, Nasvyčių bendraklasis… Šeimoje augo dar keturios mergaitės. Tėvas kažkaip sužinojo, kad Ragainės lageryje mirus motinai, liko trys našlaičiai. Jis nuvažiavo ir parsivežė tuos vaikus. Vyresniuosius Arną ir Helen priglobė kaimynai, trejų metukų Renatą pasiliko mama, mokėjusi vokiškai.

Renata baigė Šikšnių pradžios mokyklą, buvo įžegnota… bažnyčioje, bet vaikus surado jų tėvas,
paleistas iš amerikiečių nelaisvės, ir jie išvažiavo. Tiesa, dar kiek pabuvo pas Paliokų gimines Pagėgiuose, kad atgamintų (prisimintų) kalbą, nes vokiškai buvo pamiršę.

Su Renata Diege-Prūsat ir jos dukra Rūta susipažinau šiemet per lietuvininkų bendrijos “Mažoji Lietuva” XV susiėjimą Kintuose. Jos vieši pas gydytoją Lidiją Paliokaitę-Aušrienę, Klaipėdoje.

“Išvažiavusi iš mūsų Renata parašė mamai vieną laišką, ir nutrūko ryšiai. Mama sakydavo: “Išvažiavo mano Renata ir mane užmiršo.” Vaikams reikėjo grįžti į savo savastį: prisiminti kalbą, išmokti kažko gyvenime. O paskui, kai Renata praėjo tą gyvenimą: palaidojo brolį, paskui vyrą, antrą kartą ištekėjo, užaugino 4 vaikus, tada ji pradėjo galvoti apie tuos metus, praleistus pas mus Lietuvoje, kad mes jos seserys esame. Ir dabar ji taip mano, kad mes seserys. Pernai buvau Vokietijoje pas juos”, – pasakojo Lidija Paliokaitė-Aušrienė.

Per šventę ne ką pasišnekėsi, bet Renata jaučiasi gerai tarp lietuvininkų, lyg į savo gentį sugrįžusi, vertėjauja dukrai, kas čia ką kalba, aiškina. Be tų lietuviškų prisiminimų, ji, atrodo, dabar neturėtų pilnatvės.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Paminklas Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams (išvietintiesiems)
2. Klaipėdos geležinkelio stotyje Renata Diegė-Prūsat su dukra Rūta Ventėje, (2003-05-30)
2. Paminklas Rytprūsių vaikams Mikytuose

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra