Dubingių reformatų bažnyčia – Radvilų giminės nekropolis (4 d.)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tęsinys. Pradžia Nr. 4 (317)
 
Reikšmingu Dubingių bažnyčios istorijos aspektu buvo jos tapimas pirmąja Biržų ir Dubingių šakos Radvilų bendros giminės kapaviete. Pripažįstant luominio, ir ypač konfesinio, veiksnio svarbą XVI-XVII a. Lietuvos laidojimų tradicijoje, Radvilų palaidojimai Dubingiuose yra vieni iš autentiškiausių protestantiškos pompa funebris tradicijos pavyzdžių.
 
Tik prasidėjus reformacijai, LDK liuteronai ir kalvinistai, kurių bažnytinė organizacija dar nebuvo aiškiai susiklosčiusi, tai pat nebūta nusistovėjusios liturgijos, kurios sudėtine dalimi yra laidojimo tradicija, buvo laidojami katalikų ir stačiatikių kapinėse. Nuo XVI a. vidurio aiškėjant protestantiškos liturgijos kontūrams bei katalikams draudžiant laidoti protestantus jų kapinėse, pradėjo formuotis evangelinių bažnyčių kapinių, kapaviečių, laidojimo papročių ir funeralinio įamžinimo tradicijos. Pirma protestantų Radvilų šeimos kapavietė neabejotinai buvo įkurta Vilniuje ir chronologiškai sietina su 1562 m. M. Radvilos Juodojo žmonos Elžbietos Šidlovieckos laidotuvėmis, o pirmos atskiros protestantų kapinės Vilniaus priemiestyje galėjo atsirasti apie 1557 m. Kitos kapinaitės buvo prie Vilniaus evangelikų bažnyčios pastato, taip pat įvairių dignitorių dovanotame miesto sklype. Radvilų mauzoliejaus Dubingiuose idėjos architektu buvo M. Radvila Rudasis, kurio paties palaikai palaidoti būtent ten. Iki XVII a. 3-iojo dešimtmečio, kai vyko medinės bažnyčios virsmas mūrine ir generalinė bažnyčios kriptų restauracija, Dubingiuose amžino poilsio atgulė mažiausiai 8 Radvilų šeimos atstovai (6 palaidoti tiesiogiai, o 2 perlaidoti, perkėlus jų palaikus iš Vilniaus), tarp jų – du Dubingių kunigaikštystės savininkai (1584 m. M. Radvila Rudasis ir 1621 m. Jonušas Radvila). Po 1628 m. Dubingių bažnyčioje Radvilos nebelaidoti.
 
Jonušo Radvilos laidotuvės Dubingiuose XVII a. pradžioje
 
„Antrąjį gyvenimą“ Radvilų mauzoliejui Dubingiuose suteikė LDK pataurininkis, Vilniaus kaštelionas, M. Radvilos Rudojo anūkas Jonušas Radvila. Jo rūpesčiu ir lėšomis iki 1620 m. medinės Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietoje iškilo mūrinė vienabokštė bažnyčia. O pagal paskutinę didiko valią jis buvo palaidotas naujos bažnyčios rūsyje, greta ten buvusių jo protėvių palaikų.
 
1621 m. vasario mėn. Vilniuje prasidėjo kašteliono Jonušo Radvilos, mirusio po ilgesnį laiką jį kamavusios ligos 1620 m. lapkričio 7 d. savo tarno Čarlinskio namuose Čarline (netoli Gdansko karališkuose Prūsuose) neužilgo po sūnaus Boguslavo krikštynų, vykstant gydytis į garines pirtis Vokietijoje, perlaidojimo ceremonijos procesas, turėjęs pasibaigti Dubingiuose. Šis Radvila testamente išreiškė norą būti palaidotas savo paties „išmūrytoje Dubingių bažnyčioje“ greta savo protėvių kūnų ir taip pat „be ceremonijų ir prietaringų apeigų“. Laidotuves turėjo organizuoti velionio žmona ir brolis K. II Radvila. Vis dėlto mirusysis užėmė per daug aukštą vietą luominėje visuomenėje, todėl kuklių laidotuvių idėja liko tik mirusia testamento raide.
 
Po kelių savaičių žinia apie Vilniaus kašteliono mirtį pasiekė jo brolį K. II Radvilą, o pastarasis iš karto išsiuntinėjo pranešimus ir kvietimus į laidotuves artimiesiems, savo ir mirusiojo bičiuliams, tarnams bei klientams. Jau nuo lapkričio pabaigos ėmė gauti grįžtamąją informaciją: plaukė didikų užuojautos, laidotuvių laiko ir vietos patikslinimai, pranešimai apie dalyvavimą. Antai Stanislovas Kiška laiške K. II Radvilai rašė, kad ir anksčiau gaudavęs žinių apie J. Radvilos mirtį, tačiau jomis netikėjo, viskas tapo aišku, kai apie tai pranešė pats lauko etmonas. Antros eilės pusbrolis Albrechtas Radvila užjausdamas K. II Radvilą paguodai rinko žodžius apie mirties neišvengiamumą: „Visi tokį Viešpaties nutarimą ir nuosprendį patirsime“. Daugelis pranešė apie pasirengimą dalyvauti laidotuvėse. Pavyzdžiui, tvirtą pažadą, nebent „Dievas pagailėtų sveikatos“, atvykti į laidotuves davė Žemaitijos kaštelionas Adomas Tolvaiša, „paskutinę pagarbą“ atiduoti mirusiajam buvo pasirengęs LDK iždininkas Kristupas Naruševičius ir kiti didikai, bajorai ir žemionys. Graudų ir kupiną paguodos laišką K. II Radvilai lapkričio pabaigoje parašė S. Risinskis, žinią apie J. Radvilos mirtį gavęs, kai grįžo iš Vyžuonų į Vilnių. „Verkia velionio tarnai, verkiame ir mes, vėliau atsiras ir kiti, kurie jo gailėsis“, – rašė jis patronui. S. Risinskis tvirtino, kad mirus tokiai stipriai reformatų bažnyčios atramai, K. II Radvila lieka bene svarbiausiu šios bažnyčios patronu.
 
Velionis reformatų visuomenės laikytas kalvinistų bažnyčių mecenatu, todėl dalyvauti jo laidotuvėse reiškė parodyti pagarbą ne tik Radvilų giminei, bet ir pademonstruoti Lietuvos vienetos elito sutelktumą. Visų distriktų dvasininkija vieningai „kartu su visa Dievo bažnyčia“ rengėsi „širdingai apverkti tą nelaimingą naujieną“. Užnerio superintendento rūpesčiu į Vilnių vyko visi distrikto ministrai, taigi keturi Biržų kunigaikštystėje buvusių bažnyčių kunigai. Biržų mokyklos rektorius A. Rasijus suorganizavo gedulingo rinkinio, skirto velioniui, išleidimą. Laidotuvėse gausiai dalyvavo Biržų kunigaikštystės ir kitų valdų bajorai žemininkai, atliekantys karinę tarnybą ir pavaldūs Kristupui II ne tik kaip valdų savininkui, bet ir kaip lauko etmonui. Nuvykti į Dubingius jie gavo po 100 auksinų. Biržų dvaro vynininkas K. II Radvilos pavedimu turėjo vykti į Dubingius, „į laidotuves patarnauti Jo Kunigaikštiškajai Šviesybei“. Neabejotinai turėjo dalyvauti stambesnių dvarų seniūnai. 1621 m. Papilio seniūno laiške K. II Radvilai minima, kad „būnant Dubingiuose kunigaikštis buvo užsiminęs apie gerą stalių“, kurio jis laukiąs Papilyje. Buvimas tais metais Dubingiuose ir Vilniuje, aišku, buvo susijęs su J. Radvilos laidotuvėmis. Laidotuvių ceremonijos rengimas suintensyvino korespondencinę komunikaciją Biržų Radvilų valdose. Kviečiami buvo ne tik Radvilų dvarų visuomenės žmonės, bet ir žymūs valstybės dignitoriai. K. II Radvila rašė Vilniaus vyskupui, kviesdamas asmeniškai atvykti į Dubingius arba atsiųsti nuo savęs kokį pasiuntinį. Kviestas Aleksandras Chodkevičius atsiprašinėjo, kad negalės atvykti į laidotuves dėl neatidėliotinų reikalų Lenkijoje. „Dėl giminystės pareigos ir krikščioniškos bendrystės“ dalyvauti labai norėjo J. K. Chodkevičius, tačiau sunkiai sergančio jo neišleido namiškiai. „Paskutinę tarnystę mirusiam kunigaikščio kūnui“ norėjo atlikti M. Trizna, tačau dėl ligos negalėjo atvykti. Mikalojus Hlebavičius laiške teisinosi K. II Radvilai, jog norėjo vykti į laidotuves, tačiau reikalai privertė jį vykti į Rusią. Vietoj savęs jis atsiuntęs Minsko pavieto raštininką ir savo klientą Viaževičių. Kai kurie kviestieji nespėjo atvykti, nes per vėlai gavo informaciją apie laidotuvių vietą ir laiką. Štai Andrius Vaina K. II Radvilos laišką apie vasario 16 d. įvyksiančias laidotuves rado grįžęs į savo palivarką Skrobutėnuose tik vasario 12 d. Šiame, anot vieno amžininko, „suvažiavime“ turėjo dalyvauti ir LDK kancleris L. Sapiega. Laidotuvėse dalyvavo kelių mėnesių velionio sūnus Boguslavas Radvila, atvykęs atskira karieta su motinos dvaro palyda, prižiūrimas dvariškio D. Naborovskio. Kviečiamas buvo ir valdovas Zigmantas Vaza, tačiau jis vietoje savęs laidotuvėse įpareigojo dalyvauti Žemaitijos seniūną.
 
Laidotuvių organizavimu rūpinosi penki Radvilų dvariškiai: Dovydas ir Adomas Steckevičiai, Saliamonas Risinskis, Stanislovas Ciesielskis ir Dubingių seniūnas Martynas Pačanovskis. Laidotuvių poreikiams iš dvaro iždo jiems buvo išmokėta 1791 auksinas. Karstas velioniui gamintas iš alavo. Medžiaga jam kainavo 275, o auksakalio darbas – 1 050 auksinų, karsto atgabenimas – 200 auksinų. Iš korespondencijos aiškėja, kad kortežas su velionio palaikais iš Čarlino jau 1620 m. lapkritį pajudėjo LDK link. Lietuvoje Vilniaus kašteliono palaikai iškilmingai buvo sutinkami ir pagerbiami didesnėse vietovėse. Viena tokių, kurią pasiekė sausio pradžioje, buvo Valkininkai. Vasario pradžioje laidotuvių procesija stabtelėjo Vilniuje.
 
Velionio palaikų pargabenimu iš karališkųjų Prūsų rūpinosi kunigas Arminijus ir dvariškis Jonas Švykovskis. 1621 m. proginio pamokslo autorius, kunigas J. Zigrovijus, tvirtino, kad J. Švykovskis K. II Radvilos pavedimu vyko į Prūsiją, nepaisydamas ten išplitusio maro, parvežti K. II Radvilos brolio kūno. 1620 m. gruodžio mėn. pabaigoje K. II Radvila rašė vienam dvariškiui, jog iškart po švenčių ketina „vykti su šviesios atminties brolio kūnu į Lietuvą“. Vežikams, keletą savaičių vežusiems J. Radvilos kūną iš Prūsijos į Vilnių, sumokėta 98 auksinai. Velionio kūnas iki laidotuvių prabuvo Vilniuje apie mėnesį (1621 m. sausio 12 d. – vasario 12 d.). Tarnams, saugojusiems ir prižiūrėjusiems palaikus, sumokėta 204 auksinai dienpinigių. Reformatų kunigams M. Bankovskiui, T. Chociševskiui ir J. Biskupskiui, iš gudiškų valdų atvykusiems į Vilnių, padengtos kelionės išlaidos. „Laidotuvių poreikiams“ Dubingiuose iš Radvilų dvaro iždo skirtos nemažos sumos pinigų Vilniaus ir kitų artimiausių Radvilų valdų dvariškiams: D. Steckievičiui – 800, A. Steckievičiui – 250, S. Risinskiui – 320, S. Ciesielskiui – 221 auksinas. Staltiesėms išleista 140, žvakėms – 71, vežikams, gabenusiems palaikus iš Vilniaus į Dubingius, – 48 auksinai. Dvariškis K. Kosmovskis midų ir alų laidotuvėms pirko Kaune. Matyt, kažkiek remontuota Dubingių bažnyčia, nes dailininkui už „įvairius darbus Dubingiuose“ sumokėta keliolika auksinų. Pasirūpinta į laidotuves atvykstančiais gausiais svečiais. Vien iš Vokietijos atvykstančiųjų tarnų ir arklių priežiūrai skirta 444 auksinai.
 
Velionio kūnas oficialiai buvo pašarvotas vasario 12 d. Iki 14 d. jis buvo Vilniaus dvaro kambaryje, apmuštame juodos spalvos audiniais, priešais didžiąją menę. Kambario viduryje buvo padaryta nemaža pakyla, arba katafalkas, pridengtas juodu aksominiu audiniu, o aplink po visą kambarį ištiestas baltas audinys. Aksominis audinys buvo išpuoštas paauksuotais Radvilų herbais. Ant katafalko stovėjo karstas su palaikais, apmuštas juodu aksomu, apstatytas paauksuotomis žvakėmis, viršuje – sidabro spalvos šilkinis kutas. Karsto galvūgalyje ant nedidelės juodos aksominės pagalvėlės buvo padėta raudona kunigaikščio karūna, papuošta brangakmeniais, bet be kryželio viršuje. Ant karsto buvo padėtas turkiškas kardas, kurį turkų sultonas buvo dovanojęs karaliui Steponui Batorui, o šis padovanojo velionio tėvui K. I Radvilai. Virš karsto kabėjo didelis aksominis juodas baldakimas su šilkiniu kutu. Karsto galvūgalyje ant sienos baltame atlase buvo užrašyta: „Pro Christo et Patria, et amico condor et hoste. Invidiam spero, misericordiam sparno“. Maskvos invazijos metu į Karaliaučių išvežtų LDK arklidininko B. Radvilos paveikslų inventoriuje pažymėtas „Jonušo Radvilos šokis su giltine“ kaip tik galėjo vaizduoti karste gulinčio didiko atvaizdą. Priešais esantis kitas kambarys taip pat buvo išmuštas juodu audiniu, o virš durų kabėjo velionio portretas. Prie įėjimo tarp langų stovėjo stalas, apdengtas juodu aksomu iki pat žemės, prie sienų sustatyti suolai, apdengti juoda gelumbe. Šiame kambaryje kasdien sakyti pamokslai. Priemenėje ant sienos kabėjo pėstininkų, kurie ėjo garbės sargybą, muškietos.
 
Vasario 14 d. 3 val. po pietų prasidėjo laidojimo ceremonija. Laidotuvių procesijoje, kuri judėjo Vilniuje pro pilį Bernardinų gatve, dalyvavo daug žmonių: pradžioje 60 raitų bajorų, ginkluotų muškietomis ir karabinais su juoda vėliava, ant kurios buvo Radvilų herbas, po to važiavo 60 rogių. Už jų jojo 50 raitų dvaro tarnų, taip pat su juoda vėliava, kurioje buvo pažymėtas herbas su valties* simboliu. Už jų judėjo trečia 90 raitelių kuopa su vėliava, kurioje buvo herbas su Pusmėnulio su žvaigždeženklu. Ketvirta 48 raitelių kuopa jojo su vėliava, pažymėta Ostrogiškių giminės herbu. Penkta 60 raitelių kuopa jojo su vėliava, kurioje buvo Vyties simbolis. Už jos – 110 žmonių šešta husarų kuopa, nešusi vėliavą su Radvilų giminės herbu, ir septinta apie 100 žmonių husarų kuopa, kurios vėliavoje buvo pažymėti visi su J. Radvila susiję herbai. Minėtose raitelių kuopose daugiausia buvo kareivių iš K. II Radvilos būrių. Už raitelių ėjo Vilniaus miesto vaitas su miestiečių atstovais, dviem eilėmis trys pėstininkų vėliavos, vietos miestelėnai, už kurių šeši žirgai traukė roges su alaviniu karstu, padėtu ant šešių pritvirtintų varinių rutulių. Karsto kampuose buvo keturi ereliai su kunigaikštiškomis kepurėmis, o ant jų krūtinių – trijų trimitų herbas. Ant karsto šonų buvo velionio herbas, o erelių, liūtų, lapų ornamentinės detalės paauksuotos. Už karsto jojo keli raiteliai, teatralizuotai atspindintys velionio gyvenimą. Po jų giedodama giesmes ėjo reformatų mokyklos bendruomenė (greičiausiai tai buvo Vilniaus kalvinistų gimnazijos atstovai), giesmės buvo giedamos lenkiškai. Ją sekė 32 reformatų pamokslininkai. Toliau 6 žirgais buvo vežamas velionio kūnas, kurį prižiūrėjo keliasdešimt dvariškių. Kūną lydėjo Kristupas II Radvila, velionio žmona Elžbieta Sofija, LDK raštininkas Steponas Pacas, Brandenburgo kunigaikščio pasiuntinys Lema, Kristupas Kiška, Kristupo II žmona, Vitebsko ir Minsko vaivados, Žemaitijos seniūnas, daug dvariškių, už jų – plačioji visuomenė ir keletas roginių karietų. Laidotuvėse dalyvavo ir Brandenburgo atstovai, nes velionis J. Radvila 1613 m. buvo vedęs Brandenburgo elektoriaus Jono Jurgio dukrą Elžbietą Sofiją. Dėl šių vedybų J. Radvila palaikė tamprius ryšius su Brandenburgo Pamario ir Prūsijos kunigaikštiškais dvarais. Vokiečių palydos (tarnų ir arklių) poreikiams iš Radvilų dvaro iždo sumokėta 444 auksinai. Vasario 16 d. J. Radvila palaidotas Dubingių reformatų bažnyčioje. 1627 m. K. II Radvila pasamdė karaliaus meistrą Vilhelmą sukurti broliui Jonušui marmurinį antkapį. Dubingių seniūnas Pačanovskis, suderinęs su Užnerio dvarų urėdininku M. Piuru, amatininkui už darbą turėjo sumokėti 200 auksinų. Pastarasis faktas paneigia istoriografinį tvirtinimą, kad iki Boguslovo Radvilos Biržų ir Dubingių šakos istorijoje nežinomas nei vienas antkapinio paminklo užsakymas ar statyba.
 
J. Radvilos mirtis sukėlė proginės funeralinės literatūros rezonansą. Vienas po kito pasirodė epitafiniai kūriniai. Vieną tokių parašė Vilniaus distrikto pamokslininkas Jonas Zigrovijus, 1621 m. Vilniuje jis išleido „Pamokslą, išlydint <…> Jonušo Radvilos kūną“. Liubčioje Petro Kmitos spaustuvėje išėjo Biržų gimnazijos rektoriaus Adomo Rasijaus lotyniškų laidotuvių tekstų rinkinys, dedikuotas velionio broliui K. II Radvilai. Mėnuo po laidotuvių Liubčioje išspausdintas poetinis rinkinys, kuriame savo kūrinius sudėjo Beniašas Budnas, Danielius Naborovskis, Andrius Loeaechijus Škotas, Janas Rybinskis. Rinkinyje neatrasime naujų biografinių J. Radvilos duomenų, jame labiau pabrėžti netekties ir eschatologiniai motyvai. 1621 m. kovo mėn. funeralinį leidinį taip pat išleido Vilniaus kalvinistų gimnazija. 1625 m. Vilniuje išspausdintas Pauliaus Demetrovičiaus, vėlesnio Dubingių kunigo, laidotuvių pamokslas, kurį jis sakė 1621 m. vasario 15 d. Vilniuje, prieš išlydint laidotuvių procesiją į Dubingius.
 
* Senelės Kotrynos Ivinskaitės, Radvilos Perkūno motinos, herbinis simbolis
 
Protestantizmo pėdsakai Vilniaus regione XVI-XVIII a. Dubingių atvejis (I)
Protestantizmo pėdsakai Vilniaus regione XVI-XVIII a. Dubingių atvejis (II)
Protestantizmo pėdsakai Vilniaus regione XVI-XVIII a. Dubingių atvejis (III)
 
www.btz.lt
 
Nuotraukoje: Jonušas Radvila (1579-1620 m.)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra