Du piliakalnius atradęs biologas: žinojau, kad turi būti nežinomų

Autorius: Data: 2015-07-03, 12:18 Spausdinti

Vilkatėnų piliakalnio pylimas ir griovys iš šiaurės rytų pusės | D. Stončiaus nuotr.

Živilė Kropaitė, LRT Radijo laida „60 minučių“, LRT.lt

Nuo vaikystės kirbėjo mintis, kad turi būti piliakalnių, apie kuriuos dar nežino archeologai, teigia per vieną dieną du naujus piliakalnius atradęs biologas Darius Stončius. Jo tvirtinimu, piliakalnius dažnai atranda ne archeologai.

„Paskutinis lašas, privertęs patikėti, kad galiu rasti piliakalnį – Gintauto Zabielos 1995 m. išleista knyga „Lietuvos medinės pilys“. Knygos pabaigoje buvo visas sąrašas naujai rastų piliakalnių, kurių buvo paminėta daugiau kaip 100. Perskaičiau tą knygą ir pamačiau, kad piliakalnių atradėjai – ne vien tik archeologai, o eiliniai žmonės. Tuomet patikėjau, kad realiai Lietuvoje galima atrasti dar nežinomų piliakalnių“, – LRT Radijui sako D. Stončius.

Į Kultūros vertybių registrą įrašyti du nauji piliakalniai – Paberžės ir Vilkatėnų – atrasti Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje. Anykščiams šie piliakalniai reikšmingi tuo, kad šiame rajone naujas piliakalnis nebuvo atrastas beveik 20 metų, tačiau tai nėra vienintelis D. Stončiaus nuopelnas Anykščiams – anksčiau Rubikių ežere jis atrado salų gyvenvietes.

– Kaip paprastiems žmonėms, galbūt nesuprantantiems apie piliakalnius tiek daug, kiek Jūs, paaiškintumėte, kodėl jų atradimas toks reikšmingas?

– Man patinka, kaip apie piliakalnius kalba turbūt geriausias piliakalnių specialistas Lietuvoje G. Zabiela. Jis sako – kaip Egipte yra piramidės, taip Lietuvoje – piliakalniai. Savo reikšmingumu, įspūdingumu tai –panašaus kalibro kultūros paveldo objektai.

– Ar šie du konkretūs yra tiesiog dar du piliakalniai, ar jie kuo nors ypatingi?

– Iš dalies ypatingi, nes Paberžės piliakalnis labai gerai išlikęs – nenuniokotas ūkinės veiklos, karų. Labai puikiai išlikę gynybiniai pylimai, grioviai. Kaip galima pasakyti, tai – piliakalnis kone iš katalogo.

– Kaip apskritai įmanoma atrasi piliakalnį? Juk atrodo, tai nėra toks nematomas objektas.

– Vaikystėje irgi taip galvojau, nors jau tuo metu buvo įtarimų, kad, jeigu jų Lietuvoje yra tiek daug, tai turi būti nežinomų. 1980–1990 m. buvo teigiama, kad jų Lietuvoje yra apie tūkstantį. Atrodė – juk Lietuva didelė, piliakalnių tiek daug, tai turėtų būti ir tas piliakalnis, kurį turėčiau atrasti, nes jis archeologams dar nežinomas.

Atkūrus nepriklausomybę, atsirado daugiau knygų, įvairių kitų šaltinių apie piliakalnius. Paskutinis lašas, privertęs patikėti, kad galiu rasti piliakalnį –  Gintauto Zabielos 1995 m. išleista knyga „Lietuvos medinės pilys“. Knygos pabaigoje buvo visas sąrašas naujai rastų piliakalnių, kurių buvo paminėta daugiau kaip 100. Perskaičiau tą knygą ir pamačiau, kad piliakalnių atradėjai – ne vien tik archeologai, o eiliniai žmonės. Tuomet patikėjau, kad realiai Lietuvoje galima atrasti dar nežinomų piliakalnių.

– Nuo Ukmergės iki Anykščių driekiasi Šventosios upės atkarpa, kurioje beveik nėra piliakalnių, tačiau tai yra ta vieta, kurioje tuos du piliakalnius ir atradote. Tai atrodo neįtikėtina, nes Šventosios krante yra didžiulių pilkapynų. Vadinasi, galima suprasti, kad piliakalnius atrodote ten, kur paprastai nelabai ir tikėtumeisi, kad jie būtų?

– Ne visai. Juos radau būtent dėl to, kad buvau įsitikinęs, jog vis tiek jie ten turėtų būti. Vis tiek Šventoji yra viena iš pagrindinių Lietuvos upių. Pilkapynai, esantys Šventosios pakrantėse, – patvirtinimas, kad ten tikrai buvo gyventa, kad šalia buvo didelės gyvenvietės. Tiesiog mąsčiau – turėtų būti ir įtvirtinimų, kur žmonės, gyvenę vienoje ar kitoje Šventosios upės pakrantėje, slėpdavosi nuo įvairių pavojų.

– Kaip vyksta pats ieškojimo procesas? Tiesiog vaikštote aplink kalvą ir ieškote konkrečių duomenų?

– Atradimas vyksta labai įvairiai. Vienus atrandu atsitiktinai, dirbdamas savo darbus. Esu ne archeologas, o biologas. Mano specializacija – miškai. Nemažai laiko dirbu juose. Miškuose ir yra pasislėpusi didžioji dalis mano rastų piliakalnių.

– Tai Jūs esate biologas, besidomintis archeologija?

– Taip, tai tiesiog buvo vaikystės pomėgis. Kažkada galvojau būti archeologu, bet į mokyklą atėjo geras biologijos mokytojas, truktelėjo į biologijos pusę ir ilgam laikui archeologija buvo užmiršta. Tas pomėgis vis tiek kažkur ruseno, todėl ilgainiui buvo atgaivintas.

Dėl piliakalnių atradimo, tai kai kuriuos piliakalnius tiesiog randu, grįždamas iš savo darbų, darydamas lankstą per įtartiną teritoriją, kurią nusižiūrėjau. Ją patikrinu. Dar kitus randu planingai išsiruošęs į piliakalnių medžioklę – pasirenku maršrutą, nusižiūriu vietas.

Dabar yra daugybė informacijos. Yra Kultūros vertybių registras, esantis Kultūros paveldo departamento tinklalapyje. Ten užregistruota praktiškai viskas, kas šiandien žinoma archeologams. Taip pat yra žemėlapiai. Turiu 2005 m. išleistą žemėlapį „Lietuvos piliakalniai“, yra parengti kiti žemėlapiai, kur sužymėti jau žinomi piliakalniai. Taip pat yra nuotraukos iš oro, topografiniai žemėlapiai. Studijuoju reljefą. Yra daugybė informacijos.

Kultūros paveldas ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra