Du dešimtmečiai po Sausio 13-osios: laisvės sargybinių išpažintys

Autorius: Data: 2011-02-02 , 09:44 Spausdinti

Du dešimtmečiai po Sausio 13-osios: laisvės sargybinių išpažintys

Viktorija VAŠKYTĖ, Klaipėda

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys iš tiesų buvo teisus, sakydamas, kad jubiliejinės sausio 13-osios popietę įvykęs parodos atidarymas nebus, ir ko gero negali būti, tradicinis. Klaipėdoje pristatyta nuotraukų, dokumentų, leidinių bei plakatų mozaika „1991-ųjų sausis. Nepriklausomybė ir jos gynėjai“ suvedė tuos, kurie saugojo laisvę pačiu atsakingiausiu metu, ir tuos, kurie apie lemtingus įvykius girdėjo tik iš savo tėvų ar senelių lūpų.

Įpareigoti salėje susirinkusio jaunimo, parodos svečiai – sausio įvykių liudininkė, viešnia iš Vilniaus Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė bei sausio įvykių Klaipėdoje dalyviai: Algirdas Grublys, Vytautas Čepas, Vanda Kavaliauskienė – dalijosi svarbiais, skausmingais ir be galo reikšmingais prisiminimais. Būtent jų išsaugojimui pačiomis įvairiausiomis formomis, pasak J. Genio, istorikai turi padaryti viską. Tuo šį kartą rūpinosi muziejaus istorikas Saulius Karalius, drauge su maketuotoja Jolanta Mažeikaite ir dailininke Zita Mazaliauskaitė ant keturių ekspozicijos sienų suvieniję E. Maciaus, S. Jokužio, A. Stubros, V. Pačinsko, P. Bekėžos ir kt. užfiksuotas lemtingų įvykių akimirkas bei pateiktus eksponatus.

Vis dėlto daug garsiau už juos jubiliejiniame Laisvės gynėjų renginyje kalbėjo parodos svečių prisiminimai – faktais, smulkmenomis, jausmais, padėdami gyvai keliauti sudėtinga įvykių grandine, vedusia nuo vienos prie kitos Lietuvai lemtingos datos.

Lietuva iki Sausio 13-os: įtampa augo kasdien

Pasak buvusio Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus tarybos pirmininko Algirdo Grublio, Sovietų Sąjungą į Lietuvos laisvės kvėptelėjimą sureagavo labai operatyviai– įtampą mūsų šalis pajuto jau sekančią dieną po 1990 m. Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto pasirašymo.

Anot A. Grublio, jau ta patį pavasarį prasidėjo ir pirmieji bandymai patikrinti Lietuvos pasiruošimą ginti savo valstybę. Kovo mėnesį pradėtas ruošti valstybės perversmo planas Lietuvoje, suorganizuota karininkų grupė, kuriai šis planas pateiktas. Jame buvo numatyta, kad norint įvykdyti perversmą, būtina sukurti alternatyvią struktūrą. Taip Lietuvoje jau kovo-balandžio mėnesį buvo įkurta alternatyvi Sąjūdžiui organizacija – „Jedinstvo“. Kovo mėnesį įkuriama Vilniaus krašto atstatymo organizacija. Paraleliai pradedami kurti specialūs rusakalbių bankai, buvo skatinamos susivienyti sąjunginio pavaldumo įmonės. Liepos mėnesį atsiranda „Jiedinstvo“ draugovininkų draugijos – specialiai apmokytos smogikų grupės. Rugpjūtį įkuriamos alternatyvios prokuratūros, taip pat vidaus reikalų alternatyvūs padaliniai, SSRS pavaldumo tarybinė milicija. Parengti valdžios padaliniai dubliuojantys tuos, kurie veikė Lietuvoje.

A. Grublio žodžiais, antras žingsnis Sovietų Sąjungos planuose buvo eskaluoti Klaipėdos krašto ir Vilniaus krašto atskyrimą nuo Lietuvos. Prasidėjo tam tikros bauginimo akcijos. Klaipėdos rajone pasirodė šarvuočiai su sovietiniais kariškiais, beklausinėjantys vietinių gyventojų, kur ėjo Lietuvos – Vokietijos siena. Tas pats vyko ir Vilniaus krašte. Vėliau gauti ir žemėlapiai, kuriuose pažymėta Lietuvos teritorija be Vilniaus ir Klaipėdos krašto, kad kariškiams būtų aišku, kaip veikti.

Pirmąjį signalą, kad gali įvykti konfliktinė situacija, anot R. Grublio, klaipėdiečiai pajuto rugpjūčio mėnesį. Tada miesto taryba priėmė sprendimą pašalinti iš aikščių sovietinius paminklus. Jau kitą dieną pasienio politinis vadas sėdėjo tuometinio Klaipėdos miesto tarybos pirmininko Vytauto Čepo kabinete, ta pačią dieną prasidėjo mitingas prie tarybos pastato, didžiąją dalį mitinguotojų sudarė kariškiai.

Netrukus Rygoje įvyko Pabaltijo karinės apygardos karininkų suvažiavimas, kur buvo priimta rezoliucija, pažyminti pasipiktinimą situacija Klaipėdoje. Taip pat buvo parašytas pareiškimas SSRS vadovui Michailo Gorbačiovui su prašymu atstatyti TSRS konstitucijos galiojimą Baltijos valstybėse.

„Rugsėjo mėnesį mes pajutome, kad ne visuomeninės organizacijos kelia įtampą, bet aktyvinimą pradeda sovietinė kariuomenė. Klaipėdos gatvėse pasirodė speciali patruliuojanti kariškių kuopa. Ėmėme gauti informaciją, kad Klaipėdos kareivinėse pradedami ruošti smogikai“, – pasakojo A. Grublys.

Paskutinis signalas nuskambėjo gruodžio 20 d., kada į miesto tarybą buvo atneštas sovietų kariuomenės Klaipėdos įgulos vado įsakymas, kuriame nurodoma, kad mieste įvedamas sustiprintas patruliavimas – kariškiai turi teisę suimti nepaklusnius Klaipėdos miesto gyventojus, ieškoti iš sovietinės kariuomenės pabėgusių jaunuolių.

„Gruodžio 22 d., pasitarę mūsų sąjūdiečiai ir Lietuvos specialiųjų tarnybų pareigūnai sutarėme, kad reikia ruoštis galimai reokupacijai. Netrukus įvyko slaptas pasitarimas, kuriame buvo suformuotas  Krašto apsaugos departamento Klaipėdos miesto gynimo komitetas. Jo komanda buvo suburta  iš Tremtinių sąjungos, Lietuvos partizanų laisvės gynėjų, gydytojų, technikų, ryšių specialistų“, – pasakojo A. Grublys.

A. Grublio teigimu, kiekvienas komiteto narys turėjo savas pareigas: už konspiracinių būtų surinkimą buvo atsakingas Tremtinių sąjungos pirmininkas J. Martišius, galimo partizaninio pasipriešinimo organizavimu rūpinosi partizanų vadas B. Trakimas-Genelis; visų gydymo įstaigų darbo užtikrinimu ir patikimų gydytojų parinkimu rūpinosi gyd. V. Mikulskis; inžinierius E. Japertas rūpinosi, kad būtų surinkta kopijavimo aparatūra, kita technika; už žiniasklaidą, pogrindinę spaudą ir kad būtų užslėptas popieriaus atsargos rūpinosi G. Tomkus, jam padėjo „Ryto“ spaustuvės direktorius – juodai dienai buvo užslėpta apie 15 tonų spausdinimo popieriaus ir t. t

„Jeigu pirmiausia Sovietų sąjunga stengėsi įtampą didinti per alternatyvias įsteigtas organizacijas, sukurtus politinius darinius, tai nepavykus, ėmėsi sprendimo, kad vis dėlto perversmą Lietuvoje bus galima įvykdyti tik kariuomenės rankomis. Ir kaip parodė laikais, mūsų pasiruošimas, nuolatinis darbas iki sausio įvykių tikrai atnešė naudos, mes buvome pasiruošę įvairiems netikėtumams“, – sakė A. Grublys.

V. Čepas: „Tada buvome svarbūs“

Tuometinis Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas, kaip ir dera psichologui, savo atminties perkratymą pradėjo nuo klausimo vaikams – jei šiandien pasikartotų sausio 13-os įvykiai, ar eitumėt ginti Lietuvos? Sukėlęs jaunimo tarpe šurmulį, pats prisipažino, nežinantis, koks iš tiesų turėtų būti atsakymas į šį klausimą.

„Buvo beprotiškos, sunkios dienos. Bet dabar, kai prisimenu, rodos, jos galėtų ir pasikartoti. Kažkokie svarbūs tada buvome, reikšmingi, kažką galėjome nulemti, nuspręsti“, – sakė V. Čepas.

V. Čepui be viso kito atmintin įsirėžė ir nuolatiniai susitikimai su rusų kariškiais. Beveik visi jie buvo slapti. Kitaip būti ir negalėjo, nes, pasak V.Čepo, radikalai tai būtų vertinę, kaip tėvynės išdavimą. Tačiau aiškintis, kalbėtis reikėjo:

„Man įstrigo vienas viešas susitikimas, kuriame dalyvavo rusų popas tėvas Antonas. Tai buvo vienas maloniausių susitikimų, nes mums nieko sakyti nereikėjo – popas taip „karšė“ kariškius… Reikėjo juos matyti, prakaitas nuo jų tiesiog šliaukė. Dar ir mes pridėjom nuo savęs, tai jie išėjo įsitikinę, kad nieko gero čia nebus“.

Nors sovietiniai kariškiai turėjo tankus, šarvuočius, buvo sovietinės ideologijos perkošti, anot V. Čepo, jie buvo išsigandę labiau negu lietuviai – bijojo vieno dalyko, kad jei bus duotas įsakymas, turės pulti civilius žmones, tuos, šalia kurių ir su kuriais gyveno. O to nenorėjo niekas.

Įsibėgėjus įvykiams, esminis dalykas, V. Čepo žodžiais, buvo suvienyti visus klaipėdiškius, nežiūrint į jų tautybę, mat visas „Jedinstvo“ žaidimas buvo nukreiptas į sukiršinimą.

„Pamenu, jog mano telefonai skambėjo be perstojo, skambino rusai kaimynai ir klausė – „kas bus jei jūs nugalėsit, šaudysit mus, tremsit?“. O mes sakydavome: „už ką, už tai, kad jūs rusai?“. Buvo tokių, kurie išvažiavo, atsisakė Lietuvos pilietybės, o po metų jau norėjo grįžti ir ją susigrąžinti“, – prisiminė V. Čepas.

Pasak jo, šiandien reikia iki žemės nusilenkti eiliniams klaipėdiečiams, kurių dėka kariškiai taip ir neišvažiavo iš savo kareivinių:

„Klaipėdos gatvės buvo pilnos jūsų tėvų, senelių. Aš juos vadinu ne kovotojais, esu suradęs kitą žodį – laisvės sargybiniai“.

Pats V. Čepas juokiasi, jog po šių įvykių jis net apdovanotas buvo – raštu, kuriame pažymima, kad netenka vyriausio leitenanto vardo už destrukcinius veiksmus prieš tarybų armiją:

„Vis žadu išsitraukti šį raštą ir įsirėminti, kaip didžiausią savo gyvenimo nuopelną“.

Svarbu ne tik faktai, bet ir dvasia

Pasak tuometinės miesto Tarybos deputatės Vandos Kavaliauskienės, norint turėti tikrą vaizdą, kas vyko Sausio 13 dieną, vien juodos ir baltos spalvų nepakanka. Reikia tų subtilių atspalvių, kurie atspindėtų to meto žmonių susitelkimą, nerimą, rūpestį, atsidavimą, patriotizmą, pasirengimą dirbti ir tikrai daryti tai, ką turi daryti.

V. Kavaliauskienės teigimu, Sausio 13-ąją viskas vyko žingsnis po žingsnio, pradedant iš ekrano dingstančiu Eglės Bučelytės veidu, per radiją išgirstu kvietimu deputatams rinktis į būstinę, tada atsisveikinimas su vaikais ir ėjimas prie tarybos pastato kartu su minia žmonių, visai kaip per šventes plaukiančia link senamiesčio, tik su kitokiu jauduliu ir nerimu akyse.

Netrukus V. Kavaliauskienė, bene vienintelė anglakalbė deputatė, buvo paprašyta vykti į Girulių bokštą. Akimirksniu suformuota žmonių grupė sėdo į mašiną ir buvo nugabenti į vietą.

„Kai tik pakilome, prie manęs pribėgo A. Pašilis ir sako – „kalbėk“. Klausiu – „kam?“. Sako – „pasauliui“. Dar paklausiau, ką sakyti, bet jis teatsakė – „sakyk, ka nori“. Aš iki dabar prisimenu tą sakinį, kurį pasakiau: „To all the peace loving people in the world – Lithuania is in danger“, – pasakojo V. Kavaliauskienė.

Budint bokšte V. Kavaliauskienės pareiga buvo stebėti laidas, transliuojamas CNN, versti jų pranešimus į lietuvių kalbą ir informuoti, kokios žinios apie mūsų šalį yra pranešinėjamos pasaulyje.

„Atsimenu, kad pačioje pradžioje apie Lietuvą buvo labai mažai pranešama, bet vėliau po truputį šitos žinios augo, ir kada mes pamatėme, kad štai vaizdas apie Lietuvą, kad pasaulis žino, kas dedasi čia, su ašaromis akyse stebėjome ir džiaugėmės, – pasakojo V. Kavaliauskienė. – Jaunimas turi žinoti ne tik faktus apie šią datą, bet ir kokia dvasia tuo metu buvo, kas vedė tuos žmones“.

Apie lemtingąją naktį

Turbūt šią dvasią geriausiai įkūnija Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė, lemtingų dienų liudininkė, prie televizijos bokšto Vilniuje budėjusi kartu su šviesaus atminimo Loreta Asanavičiūte. Abi jos buvo pervažiuotos to paties tanko.

Džiaugsmingai išgyvenusi Lietuvos atgimimą, Sąjūdžio laikotarpį, su šypsena sutikusi Kovo 11-ąją, o paskui lygiai taip pat jautriai pajutusi nerimo sunkumą, apgaubusį Lietuvą, L. Tručiliauskaitė-Šlekienė buvo tikra, kad nori prisidėti prie Lietuvos laisvės gynimo.

Taip jau buvo lemta, kad L. Tručiliauskaitė-Šlekienė ir jos draugės L. Asanavičiūtės darbovietė buvo visai netoli televizijos bokšto, o per radiją išgirstam raginimui ateiti neprieštaravo ir viršininkė.

„Drauge su Loreta visą penktadienio vakarą budėjome prie bokšto. Iš pradžių žmonių nebuvo daug, tačiau po truputį jų ėmė daugėti, atvyko autobusais iš kitų darboviečių, miestų. Žmonės nešė iš namų karštą maistą, arbatą. Jautėsi begalinė vienybė ir susitelkimas“, – pasakojo L. Tručiliauskaitė-Šlekienė.

Pailsėjusi ir su kanklelėmis rankose L. Tručiliauskaitė-Šlekienė šeštadienį vėl grįžo prie bokšto. Ten susitiko su L. Asanavičiūte ir jos šeima.

„Žmonių buvo labai daug, jie nuolat migravo, keitėsi. Man, kaip jaunam žmogui, netilpo galvoj, atrodė negali būti, bet taip yra. Labai jaudino ta žmonių vienybė, nebuvo kažkokio blaškymosi, visi labai geranoriški. Labai žavėjausi, kad atėjo daug jaunimo ir tėvų su mažais vaikais. Ten praleidusi popietę, nutariau paskambinti mamai į Pasvalį. Mama prašė grįžti, bet aš sakiau, kad neparvažiuosiu, nes kareiviai gali apsupti miestą ir nebeįleisti. Aš turėjau būti čia. Mama paprašė, kad būčiau atsargi. O aš pasakiau, kad viskas bus gerai“, – prisimena L. Tručiliauskaitė-Šlekienė.

Užkandusios ir pailsėjusios merginos vėl grįžo prie bokšto ir buvo ten iki pat didžiosios atakos pradžios. Susirinkę žmonės nešiojosi radijo aparatus, „Šilelius“, jų buvo labai daug. Pasigirdo informacija, kad nuo Šiaurės miestelio pajudėjo tankų, tankečių kolonos. Kada nutilo radijo imtuvai ir televizoriai, minia per ruporus išgirdo raginimus skirstytis. Žinoma, niekas nesitraukė.

„Dar nežinojome iš kur, bet girdėjome atvažiuojančių tankų triukšmą. Ir tada toks vaizdas, kaip dabar prisimenu, ėmė užsideginėti aplinkinių namų langų šviesos, kaip žibintuvėliai, ir žmonės pradėjo bėgti iš aplinkinių namų į kalną, ant kurio stovėjo televizijos bokštas ir mes. Toks vaizdas lyg skruzdės eitų į skruzdėlyną, į savo namus, o atrodo turėtų būti atvirkščiai“, – prisiminimais dalijosi p. Loreta.

Žmonės stovėjo nugaromis į bokštą, susidarė gyvos žmonių grandinės, žmogus prie žmogaus. Girdėjosi šūviai, tankų riaumojimas. Žmonės skandavo „Lietuva“, „Gėda“, „Fašistai“. Nuo šūvių pradėjo byrėti TV bokšto stiklai.

„Mes atsitraukėme nuo bokšto ir prisišliejome prie žmonių minios, niekas. Buvo mintis – gal bėgti, bet tuo pačiu baisu, nes matėme praskriejančias kulkas. Tada išgirdome raginimą trauktis, nes važiuoja tankas. Žmonių minia po truputį judėjo. Aš ėjau atbulom, mačiau, kad tanko vamzdis artėja, tada lyg ir kojos susipynė ir aš tiesiog nukritau aukštielninka, per mane kažkas dar persirito. Mūsų su Loreta rankos atsiskyrė, daugiau jos nemačiau. Parkritusi bandžiau šliaužti atbula, bet jaučiau, kad man nebepavyksta, tanko vikšrai buvo visai čia pat, – skausmingas minutes prisiminė pašnekovė. – Sąmonės nepraradau, tik ėmiau šaukti visa esybe, o galvoje mintis – čia turbūt jau viskas, bet aš žinau už ką ir dėl ko. Tada tankas sustojo ir aš supratau, kad mano kojos prispaustos, skausmo nejaučiau. Klykiau iš siaubo, mačiau, kad žmonės bando stumti tanką, nesupratau ir kas šalia manęs guli – vyras ar moteris. Tada tankas pasisuko ir aš pajutau, kaip kažkas už pažastų trūkteli mane atgal. Kartu atėjo palengvėjimas, kad aš dar esu gyva.“

Nešama ant rankų Loreta vis klausinėjo dviejų dalykų – ar kas nematė jos draugės Loretos ir kur jos kojos. Nepavykus rasti laisvos greitosios medicininės pagalbos automobilio, merginą į ligoninę nuvežė eilinė pro šalį važiavusi mašina.

„Kad Loreta žuvo man buvo pasakyta tik po dešimties dienų. Tai buvo medikų sprendimas. Visų, kas ateidavo, aš klausdavau apie ją, visi bandydavo nukreipti šneką, bet širdyje lyg ir jaučiau kažką negero. Susitaikyti buvo labai sunku. Ilgą laiką jutau kaltę. Bet dar ligoninėje sau daviau žodį, kad aš kovosiu, nepasiduosiu kiek mano sveikata leis – turiu atsistoti ant kojų“, – sakė L. Tručiliauskaitė-Šlekienė.

Kaip sako pati Loreta, ją išslaugė ir ant kojų pastatė turbūt tas begalinis žmonių gerumas bei atidumas, tada jauna moteris sulaukė tiek pagalbos ir palaikymo, kiek gyvenime tikrai nesitikėjo. Vaikų piešiniai, palinkėjimai, eilėraštukai, visos mažos smulkmenos, pasak laisvės gynėjos, buvo labai didelė paspirtis.

Klaipėdos vaidmuo svarbesnis nei manome?

Grįždamas prie klaipėdietiškos temos, tuometis miesto meras Povilas Vasiliauskas priminė, jog ne kartą yra girdėjęs žmones sakančius, esą klaipėdiečiai be reikalo pučiasi – niekas Klaipėdos nepuolė, ko gero niekas ir nebūtų puolęs.

„Kad nepuolė faktas ir – ačiū Dievui. Kodėl nepuolė yra kitas klausimas. V. Čepas ko gero teisus sakydamas, kad jeigu būtų puolę ir išvaikę parlamentą Vilniuje, ko gero nebūtų leidę ir klaipėdiečiams toliau laikyti valdžią savo rankose. Tokį scenarijų mes irgi aptarinėjome ir nuostata buvo akivaizdi – mes liekame savo vietose. Tegu ir mus išvaro. O kodėl Vilniaus parlamento nepuolė ir neišvaikė? Ar ir ne dėl to, be kitų priežasčių, kad Klaipėda išties buvo vieninga ir Klaipėdos žmonės labai aiškiai deklaravo, ko jie nori ir ko jie neleis daryti“, – retoriškai klausė P. Vasiliauskas.

P. Vasiliausko žodžiais, Klaipėda buvo išskirtinis miestas, taip yra ir dabar. Klaipėda buvo iš karto už Vilniaus pagal svarbą visomis prasmėmis – ir Sovietų Sąjungos karinės strategijos prasme, ir geopolitinės padėties prasme, jau nekalbant apie tai, kad Klaipėdos tautinė sudėtis buvo tokia, kad ir „Jedinstvo“ čia gimė, ir atrodė, kad ją lengviausiai galima sukiršinti, lengviausia surasti žmones, kurie nebuvo tokie motyvuoti patriotai lietuviai.

„Klaipėda tikrai nebuvo ta vieta, kurią būtų užmiršę okupantai, išvaikę aukščiausiąją tarybą, jeigu taip būtų įvykę. Iš tikrųjų tai būtų buvęs smūgis, bet Klaipėda prie visų šitų aplinkybių, prie labai stipraus karinio garnizono, labai stiprių marionetinių struktūrų, buvo ir labai gerai organizuota, ir labai aiškiai išreiškusi savo gynybinę poziciją visais požiūriais. Aš drįsčiau klaipėdiečių garbei pasakyti, kad mes irgi prisidėjome prie to, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba nebuvo tada atakuota pačiu brutaliausiu būdu“, – sakė P. Vasiliauskas.

P. Vasiliauskui antrino ir P. Bekėža, 1991-aisiais mokęsis Lietuvos policijos akademijoje ir kartu su studijų draugais sausio įvykių metų Aukščiausioje Taryboje praleidęs keletą parų:

„Noriu prisidėti prie pagrindinės minties, kuri skambėjo iš daugelio pranešėjų lūpų šventiniame Seimo posėdyje – be piliečių pagalbos, be paprastų žmonių pagalbos, laisvės mes nebūtume apgynę. Tikslas buvo ne tiek apginti, kiek pasipriešinti, parodyti, kad mes galime kažką padaryti, kad nepasikartotų 1940 metų įvykiai. Reikia dėkoti paprastam Lietuvos piliečiui, paprastam žmogui. Ačiū tam, kuris atėjo, stovėjo, stebėjo prie televizoriaus, palaikė savo artimuosius skambučiais. Visiems ačiū, kurie gynė Klaipėdą, Telšius, Plungę ir kitus Lietuvos miestus.“

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Muziejininkų kvietimas parodos pristatyme sudalyvauti ir jaunimui neliko be atsako

2. Parodoje, skirtoje Laisvės gynėjų dienos 20-mečiui paminėti, prisiminimais dalinosi (iš kairės) sausio įvykių liudininkė – viešnia iš Vilniaus L. Tručiliauskaitė-Šlekienė bei sausio įvykių Klaipėdoje dalyviai: V. Čepas, A. Grublys, V. Kavaliauskienė

3. Buvęs miesto meras P. Vasiliauskas teigė, jog Klaipėdos vaidmuo sausio įvykiuose didesnis nei esame įpratę manyti

4. Parodą „1991-ųjų sausis. Nepriklausomybė ir jos gynėjai“ paruošęs istorikas S. Karalius dėkojo visiems, gynusiems Lietuvą ir taip tapusiems šios parodos autoriais

5. Paroda muziejuje veiks iki vasario 19 d.

6. Paroda muziejuje veiks iki vasario 19 d.

7. Pasak MLIM direktoriaus J. Genio, istorikai turi padaryti viską, kad gyvųjų 1991-ųjų sausio įvykių liudininkų prisiminimai būtų išsaugoti

8. Tuometinis Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas V. Čepas

9. Klaipėdos miesto meras R. Taraškevičius

10. L. Tručiliauskaitė-Šlekienė, lemtingų dienų liudininkė, prie televizijos bokšto Vilniuje budėjusi kartu su savo drauge, šviesaus atminimo L. Asanavičiūte

11. Lietuvos laisvės gynėjas P. Bekėža

12. Paroda muziejuje veiks iki vasario 19 d.

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 13-14.

Sausio 13-oji , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra