Drevernos kiemely pas laivadirbį Joną Gižą pasisėdėjus

Autorius: Data: 2012-06-28, 09:25 Spausdinti

Drevernos kiemely pas laivadirbį Joną Gižą pasisėdėjus

Arba kas naujo Lietuvininkų bendrijoje „Mažoji Lietuva“, kuomet Klaipėda pasitinka 760-ąsias įkūrimo metines

Vytautas GOCENTAS, Vilnius

Kraštietis Jonas Kleinas iš Kretingos, kaip ir kaskart, maloniai sutiko, 2012 m. birželio 2-ąją, šeštadienį, savo individualios įmonės autobusu pavėžėti lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narius į kasmetinį suvažiavimą ar, kaip šišioniškiai sako, susiėjimą.

Nuo pirmojo ir steigiamojo bendrijos susiėjimo 1989 m. gegužės 27 d. įvyko jau XXIV lietuvininkų atgaivos sambūris. Šį kartą Bendrijos valdyba ir jos ilgametė pirmininkė mokytoja Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė pasirinko labai įdomią krašto vietovę – Kuršių marių pašonėje prigludusį žvejų kaimelį Dreverną. Juk netoliese ir Bendrijos iždininkės Ievos Toleikytės-Biržienės senoji tėvonija Svencelė, kur šilai sutartinai ošia, o sodyba su Pamario vėtromis sėkmingai galinėjasi…

Dar prieš savaitę keletas valdybos narių aplankė čia 2010-iaisiais pradėjusias veikti dvi įstaigas – Gargždų krašto muziejaus filialas kviečia į laivadirbio Jono Gižo (1867–1940) etnografinę sodybą, kur galima apžiūrėti istorinę ekspoziciją „J. Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus…“ (http://www.gargzdumuziejus.lt/39/) bei Gargždų turizmo informacijos centro filialą, kuris teikia turistams informaciją apie Dreverną ir Klaipėdos rajoną, organizuoja ekskursijas po Drevernos apylinkes ir Klaipėdos rajoną, vykdo įvairius turizmo projektus, kultūrinius renginius. Taigi ir kraštiečių Bendrijos susiėjimas čia lengvai rado svetingumą ir bičiulystę – tuo pasirūpino sodybos-muziejaus vadovė Valentina Žigienė. Ji kilusi iš garsaus ežerais Ignalinos krašto. Naujakurių čionai daug, nes klaipėdiškių po II pasaulinio karo Klaipėdos krašte jau tik mažuma – iš 156,0 tūkst. gyventojų beliko gal koks 10,0 tūkst., o ir tų išlikusiųjų niekas dar neskaičiavo… Žinia, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos 2008–2011 m. įgyvendintas Norvegijos finansinio mechanizmo remiamas projektas „J. Gižo etnografinės žvejo sodybos rekonstravimas ir pritaikymas kultūros bei kitoms viešoms reikmėms“ sudarė galimybę rekonstruoti nuo pamatų garsaus Pamario krašto laivadirbio sodybą, pritaikant ją visuomenės poreikiams.

Šį kartą pradžios maldai kunigo neturėta – kartais tokių priedermių imdavosi ir kraštietis Ansas Sprogys, Vanagų kunigo Jurgio Sprogio gausingos šeimos sūnus. Tądien su mumis keliavo žilagalvio Anso seserys – jų niekaip nesumaišysi, nes visi Sprogių vaikai ir aukšti, ir sidabro šarma bei garbanomis padabinti…

Įnešamos Mažosios, arba Prūsų Lietuvos, ir Lietuvos tautinės vėliavos – kaip yra sakiusi senoji kraštietė Lidija Bajoraitė, Prūsų Lietuvos vėliavoje trys spalvos: žals – laukelis, balts – žirgelis, o širdelėj – kraujo raudonums… Manoma, kad tai ne tik garsiosios Tilžės ar tilžėnų „Birutės“ draugijos vėliava, bet ir karaliaus Mindaugo Vėluvoje įbestoji – ji buvusi trispalvė ir išsaugojo jų atminimą Prūsų Lietuva.

Iš Vilniaus keliavo ir į susiėjimą atvyko Erikos Mačkutės-Jablonskienės pusseserė Živilė Mačkutė (buv. Vilniaus A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos iždininkė) su dviem bendražygėmis. Jei kas norėtų pasidomėti apie doviliškio Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojo Martyno Mačkaus ar garsiojo jo brolio, pirmojo Klaipėdos krašto lakūno Eriko Mačkaus (žuvo prieš 80 m., 1931 m.) gyvenimus ir darbus, reikėtų ne tik „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ pasiskaityti, bet ir visažiniame internete pasidairyti – siūlytume žvilgterti į Klaipėdos rajono laikraščio „Banga“ 2011 m. gegužės 18 d. numerį (žr. 53http://www.gargzdai.lt/?lt=13057188). E. Mačkus kilęs iš senos lietuvininkų giminės, išauginusios Lietuvai daug sumanių, talentingų, išsilavinusių asmenybių, tikrų savo krašto patriotų, dirbusių švietimo, ekonomikos, medicinos, krašto apsaugos srityse. Mačkų šeimos tėviškė buvo Stučiuose. Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegus trobesiams, šeima įsikūrė Doviluose, ant Lašupio kranto. Dabar sodyba Lašupio gatvėje priklauso E. Mačkaus dukterėčiai Erikai Mačkutei-Jablonskienei, kuri šiuo metu gyvena Vilniuje, tačiau rūpinasi Doviluose išlikusia sodyba, kaupia giminės relikvijas, dalyvauja lietuvininkų draugijos veikloje.

Bendrijos pirmininkė įžangos žodyje paminėjo didžiąsias krašto žmonių netektis ir paprašė tylos minute juos prisiminti ir pagerbti, taip pat ir šiemet mirusį Mažosios Lietuvos visuomenės veikėją ir bendrijos veiklos nuolatinį rėmėją čikagiškį Vilių Trumpjoną. Jo tėvas, taip pat Vilius Trumpjonas, buvo kilęs iš Šilutės pašonėje esančių Traksėdžių, gyveno Klaipėdoje, daug pasidarbavo ir išeivijos lietuviškoje veikloje, pagarsėjo kaip puikus vietos futbolininkas ir net Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas, turėjęs taiklią koją. Visuomet pasisakydavo, kad yra prūsų lietuvis, matyt, jam, traksėdiškiui, mažiau buvo girdėtas, o dabar moksliniuose tekstuose neretai pavartojamas mažlietuvio vardas ar net ir senasis bei garbingasis lietuvninko, lietuvininko vardas.

R. Mačiūnienė pasidžiaugė, kad per pastaruosius metus, kuomet ji iš ankstesniojo Bendrijos pirmininko Jono Jogučio perėmė laikinąjį Bendrijos vadovavimą, pavyko išlaikyti veiklos gyvybingumą ir organizuotos net dvi gausias (po 45 žmones) Bendrijos keliautojų grupes į nuolat besikeičiantį Karaliaučių ir kunigo bei poeto Kristijono Donelaičio Tolminkiemį – žinoma, išliko susirūpinimas dėl šios bažnyčios ir muziejaus likimo – stinga lėšų būtiniausiam remontui, ekspozicijos atnaujinimui, o svečių kunigų su maldininkais iš Lietuvos pamaldos ir visai nebegali įvykti – srities administracijos jas tiesiog uždraudė… Į tokias keliones vadovu nuolatos ir mielai kviečiamas Silvestras Žulpa, Klaipėdos mokytojas, pašto ženklų kolekcininkas, bendrijos mylėtojų senbūvis.

Susiėjimui pirmininkavusi Klaipėdos universiteto prof. Dalia Kiseliūnaitė, pageidaujant susirinkusiems, išsamiau papasakojo apie tai, kad nuo šiol yra patvirtinti nauji Bendrijos nuostatai, vadovaujantis Asociacijų įstatymu. Taigi, nuo šiol ji vadinama asociacija Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. Darbui ir veiklai tarp metinių susiėjimų vadovauja Bendrijos valdyba, į narius gali būti priimti pilnamečiai Lietuvos gyventojai, tačia čia labai pageidautini ir jaunieji krašto žmonės – ji pati, nors ir nėra senoji krašto gyventoja, o mylėtoja bei tyrinėtoja, į Bendriją atsivedė ne tik dukterį, bet netrukus ir vaikaitį galės parodyti – p. Dalia vaisingai vadovauja Bendrijos vaikų ir jaunimo etnografiniam ansambliui „Vorusnėlė“ (tai ir Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo kolektyvas), kurio vaikų grupelė klaipėdiškių dainomis bei kanklių muzika išmaningai ir skambiai papuošė ir šį susiėjimą.

Profesorė taip pat papasakojo apie naują Bendrijos nuostatų redakciją – pagal naujausius įstatymus šiandien ji yra asociacija Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“, kurios aukščiausioji taryba – metinis susiėjimas arba lietuvininkų Seimelis. Tarp susiėjimų veikia Bendrijos valdyba, iš kurios narių renkamas valdybos pirmininkas. Nariais gali būti kraštiečiai ir krašto mylėtojai, mokslo ir kultūros žmonės, miesto ir krašto naujakurių atstovai – vienas steigėjų kraštietis prof. Helmutas Arnašius anuomet klausė: „Ar vieni klaipėdiškiai, priekuliškiai, šilutiškiai bus Bendrijos nariai?…“ Su kraštiete dailininke Eva E. Labutyte, knygotyrininku ir tuomet docentu Domu Kaunu sutartinai turėjome pripažinti, kad vien šišioniškių nei skaičiaus, nei veikimo jau nebepakaks…

Nariais gali būti suaugusieji. Bet ir vaikai bei jaunimas turi eiti į Bendrijos savaitgalio mokyklą, vasaros stovyklą keliauti, giesmių ir žaidimų šventes ruoštis – profesorė džiaugėsi, kad dukra jau ir vaikaitę dovanojo – ateitis turi būti… Pilnametystės sulaukus ir renkami gali bei turi būti.

Programinės nuostatos išlieka nekintamos – klaipėdiškių ir visos istorinės Prūsijos papročių, tradicijų, kultūros ir švietimo, medžiaginis paveldas, jo pažinimas, turtinimas, perteikimas krašto ir Lietuvos žmonėms, kraštotyrinės, kitos mokslinės veiklos skatinimas, plėtojimas. Žinoma, pasilieka ir pilietinių, turtinių, kitų prigimtinių teisių stebėsenos, gynimo priedermė – gal bendrija, gal nariai, gal Mažosios Lietuvos stebėsenos (MLS) grupė tuo turės pasirūpinti. Malonu buvo išgirsti, kad bendrijos susiėjimui linkėjimus per prof. H. Arnašių perdavė ir Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT), jos Klaipėdos skyrius – ryšiai turėtų būti glaudesni ir nuolatiniai – juk MLRT jau turi raštinę Klaipėdoje, prie Biržos tilto – Tiltų g. 6…

Artimiausi ryšiai – su kraštiečiais Čikagoje ir kituose svečių valstybių miestuose bei miesteliuose – Kanadoje, Vokietijoje, Australijoje, Karaliaučiaus krašte.

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyrius taipgi veikia ir 2011–2012-ųjų žiemą: susieidavo į spalio, lapkričio, sausio, vasario ir kovo mėnesio nuolatinius susitikimus. Paminėtos spalio 9 d. ir 16 d. Klaipėdos krašto ir istorinės Prūsijos netektys (1944), lietuvininkų ir lietuvių sanglaudą deklaravęs Tilžės Aktas (1918 m. lapkričio 30 d.), sausio 15d., 1923-ųjų šaltą žiemą nubrėžusi naują istorijos slinktį – krašto žmonės sulaukė atgaivos, nes lietuviai iš Didžiosios Lietuvos gimnazijų ir akademijų suolų, iš nepriklausomybės kovose grūdintų savanorių, kuriuos pakvietė jų vadas rašytojas prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, peržengė Antantės ginamas Klaipėdos krašto ribas… Žinoma, kad kraštietis Adomas Brakas iš prancūzų sulaukė vieno ir labai aiškaus patarimo – turite imtis verslo ir nuosavybės valdymo į savo rankas, kitaip gimtąjame krašte pasiliksite tik bernais ir mergomis…

Miela ir naudinga buvo girdėti Kęstučio Demerecko pasakojimą apie jo su kolegomis sudarytą fotografijų albumą „Klaipėda 1945–1965 m.“ Rodos, ir vėl atgijo nesugriaunama anuometinė senojo miesto gyvastis, pastatai, net ir gyventojai, jų veidai, godos…

Iš Tauragės kilęs vilnietis mokytojas ir tyrinėtojas Benjaminas Kondratas praskleidė knygnešystės takų paslaptis, atsinešė daugybę knygų, buvo laimingas jas dovanojęs ar pardavęs… Dvi Lietuvos mokytojos – Vanda Vasiliauskienė ir Janina Matusevičienė – parašė atsiminimų knygas, kaip mokė gimtosios kalbos lietuviukus už Nemuno, kaip leido laikraščius…

Žinoma, kad buvome laimingi girdėdami prof. Arūnės Arbušauskaitės pasisakymo Vilniaus knygų mugėje (2012 m. vasaris) apie Klaipėdos krašto anšliuso (1939 m. kovas) aplinkybes ir pasekmes. Ėjome į Šilutės kultūros dienas Vokiečių gatvėje ir Lukiškių aikštėje bei Gedimino prospekte. Profesorė D. Kiseliūnaitė ir vėl atvežė vaikiukus, suaugusius vaidintojus bei giedotojus – Vilniaus liuteronų bažnyčioje skambėjo klebono ir poeto Kristijono Donelaičio įkvėptas pamokslas, vaidinimas, giedojimas „Jau saulelė vėl“… Labai tikime ir laukiame viso vaidinimo scenarijaus leidybos fakto – ir įsigyti, ir skaityti, ir fotografijas regėti norėtųsi dar ir dar, nes ir klebonas (kun. Jonas Liorančas), ir slunkius, ir mergikės bei vaikiai lyg Tolminkiemyje bylojo, giedojo, pamokslavo…

Žinoma, bendrijos susiėjime dar kalbėjo inž. Jurgis Aušra – kraštietis ir politikas dabar be jokio atlygio vadovauja Klaipėdo Šv. Jono ev. liuteronų bažnyčios atstatymo reikalui. Jis be užuolankų kvietė garbės talkon lietuvius ir Lietuvą, kuri amžiams turi Klaipėdos uostą, smėlio ir gintaro krantą, naftingą Klaipėdos krašto gelmę… Jam antrino istorikas Dainius Elertas – bažnyčia buvo ir laivų navigacinis orientyras. Taigi, ir Klaipėdos uosto direkcija, jos vadovas bei Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Eugenijus Gentvilas dar turi ką rūpinti, talkinti, kad uostamiesčio svečiai kuo anksčiau galėtų pakilti į bažnyčios bokštą-varpinę ir apžvelgtų miestą, marias, jūrą – Lietuva yra jūrinė valstybė, yra atvira gaiviems vėjams…

Profesorė Arūnė Arbušauskaitė pasidžiaugė atlydėtomis knygomis, rankraščiais, kitu paveldu iš Čikagos – senjoro-vyskupo Anso Trakio, šviesuolio buvusio tauragiškio Valterio Bendiko palikimas – jau Klaipėdos universitete ir laukia sutvarkomas bei pristatomas specialia monografija. Manykime, kad Lietuvos liuteronai, jų bažnytinė viresnybė bus ištikimi globėjai. Žinia, Vilniuje jau yra ir kunigo Petro Dagio archyvinis palikimas, globojamas Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio.

Taigi, klaipėdiškiai, džiaugėsi D. Elerto pasakojimu apie Jono Gižo meistrystę, apie Drevernos atsiradimą, marių ir upių vandenis, jų vardus – tai jau surašyta ir į sodybos-muziejaus knygelę, bet turėtų būti ir išsamesnė istoriko knyga – jo šaknys iš Tilžės, iš Klaipėdos kraštotyros muziejaus, kur nuoširdžiai veikė direktorė Bronė Elertienė, telkusi ir klaipėdiečius, ir klaipėdiškius anuomet, kai miestas bei kraštas dar nebuvo taip ištuštėjęs, nors ir senųjų gyventojų jau daug nebebuvo…

Po darbuotės etnografinėje sodyboje-muziejuje kraštiečiai sutartinai pasuko link Drevernos evangelikų kapinaičių – aplankėme, apvaikščiojome, senjorai prisiminė čia palaiduotus artimuosius, pažįstamus, kraštiečius. Už parankės teko garbė lydėti Martyno Jankaus vaikaitę Evą Mildą Jankutę-Gerolą. Taigi vis stabteldavome ir paminėdavome ne tik vargingiau gyvenusių bei daug dirbusių Gižų, bet ir pasiturinčių Traušių pavardes…

Viešpatie, Tu surenki laiku ir didelei šventei. Leisk ir kitą dieną žengti tėvonijų takais Tavo žmonėms Klaipėdos krašte ir istorinėje Prūsijoje.

Mes žinojome, kad tomis dienomis Nidoje lietuviai plaukė į Beno (a. a. Vytauto Kernagio) dainų vakarą, kad Klaipėdoje skubėjo į Pilies džiazo šventę – miesto meras Vytautas Grubliauskas yra iš šviesuolių, iš tų žmonių, kurie globoja ir Šv. Jono bažnyčios atstatymą, ir artėjantį miesto 760-ąjį gimtadienį. Talkinkime, burkimės, nes tik darbai, o ne ketinimai gali prikelti, pagražinti Klaipėdos ir krašto šiandieną bei ateitį.

Taigi, 1991-ųjų vasarą Drevernoje kraštotyrinės ekspedicijos dienomis teko regėti bei girdėti Evą Gižas – manau, kad jos ir šeimos dvasia taipgi lydėjo mūsų žingsnius ir anuomet, ir šiandienoje (žr.: Vytautas Gocentas. Drevernos žvejai // Lietuvininkų kraštas: monografija / Red. komisija: Norbertas Vėlius, pirm., kiti. – Kaunas.: Litterae universitatis, 1995. – P. 487–494.).

Būkime verti to atminimo, tų atliktų darbų. Tuo nuolatuos pradžiugina kraštietė iš Klaipėdos Eva Milda Jankutė-Gerola – dabar ir antrosios senosios Bitėnų kapinės turi paminklą, yra gražiai sutvarkytos, tvorele aptvertos…

Mes gyvenam, mes turim būt lietuvninkais!

Nuotraukose:

1. Susiėjimo akimirkos (iš dešinės): pirmininkauja prof. D. Kiseliūnaitė, apie Vilniaus lietuvininkų godas pasakoja V. Gocentas (Jurgio Gocento nuotr.)

2. Žvejo sandėlyje tilpo daugiau kaip 60 susiėjimo dalyvių… (Vytauto Gocento nuotr.)

3. Pasakoja bendrijos iždininkė I. Toleikytė-Biržienė, greta – prof. D. Kiseliūnaitė

4. Prie XVII a. pieštinio Klaipėdos krašto žemėlapio kopijos, kurį iš Berlyno parvežė mecenatas prof. Helmutas Arnašius. Kalbasi E. M. Jankutė-Gerola, ist. D. Elertas, Ž. Mačkutė, V. Gocentas, kiti kraštiečiai… (J. Gocento nuotr.)

5. Būrelis kraštiečių iš Klaipėdos, Vilniaus, Priekulės, Šilutės prie Drevernos ev. liuteronų kapinaičių (V. Gocento nuotr.)

Voruta. – 2012, liep. 7, nr. 14 (752), p. 5, 11.

Mažoji Lietuva , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra