Dramatiška S. Kudirkos istorija: amerikiečių atiduotas į sovietinį kalėjimą ir išvaduotas

Autorius: Data: 2015-04-27, 10:05 Spausdinti

Nemira Pumprickaitė, LRT Televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt, USGC „Vigilant“, Wikimedia Commons nuotr.

Simas Kudirka aštuntajame XX amžiaus dešimtmetyje buvo tapęs laisvės simboliu, išreiškiančiu visos tautos viltį išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos priespaudos.

Jūreivis radistas, pats jaunystėje KGB verbuotas, bet nesėkmingai. Dėl pokariu partizanavusio dėdės patyręs ir tardymus. 1970 metais jis iš sovietinio refrižeratoriaus „Sovietskaja Litva“ peršoko į Jungtinių Valstijų pakrantės laivą „Vigilant“.

Bet džiaugtis buvo anksti, susidėjus kelioms aplinkybėms, kurios S. Kudirkai buvo labai nepalankios, jis buvo grąžintas sovietams jau po kelių valandų. Dar daugiau – visiems to įvykio liudininkams amerikiečiams buvo uždrausta apie tai pasakoti.

Bet pasaulis juk ne be padorių žmonių. Kai iškilo į viešumą visa istorija, apie tai pranešinėjo radijo stotys, laikraščiai, Jungtinių Valstijų miestuose vyko demonstracijos, įsikišo Kongresas, Jungtinių Tautų įgaliotinis pabėgėlių klausimais, tuometinis Prezidentas Richardas Nixonas paliepė atlikti tyrimą, o pasaulio lietuviai atakavo sovietus ne vien Amerikoje.

Pats S. Kudirka sudaužytas, išmuštais dantimis su antrankiais pargabentas į Lietuvą, tiesiai į KGB rankas. Nuteistas dešimčiai metų, bet po beveik ketverių buvo paleistas, o po dviejų mėnesių su mama, žmona ir vaikais išvyko į Jungtines Valstijas.

Praleidęs ten 30 metų, palikęs vaikus ten, jis su žmona Genute 2007 metais grįžo į Lietuvą. „Savaitės“ pokalbis su S. Kudirka, kuris gyvena Vilkaviškio rajone Pilviškiuose ir prieš dvi savaites atšventė savo 85-metį, o prieš porą mėnesių palaidojo savo žmoną Genutę, prasidėjo nuo klausimo, kodėl vis dėlto nusprendė sugrįžti?

– Ogi todėl, kad nusenusius arklius, kurie nedirba, nušauna.

– Tai buvo buvo stichinis sprendimas ar jūs žinojote, kad jūs anksčiau ar vėliau tą padarysite?

– 1949 metais aš būčiau stačia galva į bet kokį prikištą žiurkių maišą, kad tik išvengčiau Raudonosios armijos, nes tai mano mirtinas priešas. Ir čia, kas atsitinka? 1949 metais aš baigęs progimnazijos 4 klases… mane verbavo, aš turėjau eiti „išpažinties“. Kas šeštadienį aš turiu eiti „išpažinties“. Aš turiu išdavinėti savo kaimyną, aš turiu išdavinėti savo draugus. Aš to negalėjau daryti.

Tie 1949-ieji neliko be pėdsakų. Biografija buvo sugadinta, negana to, kad dėdė partizanas, tai dar ir skųsti savo aplinkos žmones atsisakė, mama gimusi Amerikoje, kuri sovietams buvo blogio pradžia ir pabaiga, todėl tapęs jūreiviu, Simas Kudirka buvo laikomas nepatikimu žmogumi.

– Tik butą gavę buvom 1970 metais. Laukėm… 18 metų be kelių dienų pralaukėme vien tik buto. Gavome butą – aš atsisakau eiti į jūrą. Kodėl atsisakau? Man nedavė paso..

– Ir jūs negalėjote išlipti iš laivų?

– Aš negalėjau niekur išlipti iš laivo. Laivas eina į Kylio uostą Vokietijoje, mane už čiuprinos – ir į kitą laivą. Laivas grįžta iš jūros – mane vėl Kolia Jefimovas pasiima. Man viskas tas nusibodo. Jie taip pat žino, kad mano mamytė gimusi JAV, Amerikoje. O aš net negalvojau, kad tas yra labai svarbu. Pasirodo, yra šėtono ženklas, kai tu gimęs esi ten. Ir tas ženklas mane persekioja, o „stukalinti“ – „nestukalinau“.

1970-ųjų lapkričio 23-ioji. Diena, apvertusi S. Kurdirkos gyvenimą aukštyn kojomis. Ryte pakirdęs iš miego, jis išgirsta triukšmą ir mato, kad jau visai šalia puškuoja amerikiečių laivas ir netrukus švartuosis prie „Sovietskaja Litva“.

– Ir amerikonų jūrininkai, „hello, ruskees!“. O „ruskees“ ištikimi tarybinei liaudžiai, jie patriotai. Velniam reikia atsakyti į sveikinimą – tylim. Tie galvoja – negirdi: „hello, ruskees!“. Ruskees stovi, tyli. Ištikimybė partijai ir vyriausybei. Gėda, na, velnias… nors truputį (atsakykit). Laivai jau visai arti, amerikonai mums mosuoja, jau prisirišam laivus. Aš išėjęs irgi žiūriu. Susirinkę masė žmonių, ten koks 140 ar daugiau pas mus ant borto. Tas laivas „Sovietskaja Litva“ didelis, laivai prisiriša. Ir amerikonai mus atakuoja. Kuo? Ne torpedom ir ne bombom, o „Marlboro“, cigaretėm „Salem“. Aš tokių net nematęs, o čia gaudo kaip žuvį, į kišeniuką. Čia paėję į šalį jau užsitraukia, dūmas eina, viskas gerai. Biznis yra biznis. Pasibaigia amerikonams dovanos, išseko.

S. Kudirka, videofact.com nuotr.

Kadangi išseko dovanos, vienas amerikoniukas, mano nelaimei, o galbūt, iš šiandienos žiūrint, laimei, išsineša poką žurnalų. Tas amerikiečių jūreivis ima žiupsnelį žurnalų – ir švyst. Antrą žiupsnį numeta. Viena kita kopija nupuola į vandenį, jis – trečią. Ir viskas, ir tuščia. O vienas ruselis čiupt ir tuojau į užantį, ir mergaitė kažkokia pasigriebė žurnalų… ką sako mūsų žampolitas Gružauskas? „Tie du į jūrą neišeis“.

Kažkur pasąmonėje buvo jau užslėpta: tie šaudymai, tie daužymai, tie partizanų mėtymai, šnipinėjimas, atsisakai eiti į jūrą – tau atims butą. Viskas manyje sprogo. Ir tada: šitoje, užnuodytoje, prakeiktoje sistemoje, trauk jį perkūnai, aš joje daugiau nesmirsiu. Aš tam amerikonų jūreiviui va šitaip [moja]. Tas budintis amerikonų karininkas man irgi va šitaip [irgi moja]. Kontaktas kaip ir yra. Aš sakau, „no russian“ [rodydamas į save]. Jis žiūri: pamišęs ar ką, ką jis čia švebelduoja? Tada sakau, „gestapo“ [rodo aplink save]. Jis žiūri į mane išpūtęs akis. Aš sakau, „aš pas jus“ [ženklu rodo, kad nori peršokti į jų laivą]. Greitai lapą popieriaus ir ten parašau ant mažiuko lapuko „brangus drauge, aš peršoksiu pas jus, jeigu tai įmanoma, duokit man signalą“. Pasivagiu vieną pakiuką cigarečių, prasiplėšiu, tą savo skelbimą įdėjau į vidų, užlenkiu, nueinu prie amerikiečio, jis mane pamato ir aš jam permetu. Jis nepagauna, nukrenta ant žemės, jis pakelia… Vyras protingas mato, kad ten kažkas įkišta. Gerai, jis mosteli ir nueina. O aš sau vaikštinėju ant denio. Jis paskaitė, išėjo ir [linkteli galvą]. Kaip jūs supratot?

– Pirmyn!

– Pirmyn, sutinka! Aš irgi taip ir supratau. Va, brolyti, amerikiečius nukėlė – gatava, atėjo mano valanda. Tai dabar žybt per „Sovietskaja Litva“ bortą: stoviu ant borto, šoku… užsigriebiau! Rikšt, į vidų. Viskas tvarkoje, širdis tun, tun, tun… Jėzus Marija, Jėzus Marija… negalvoju nieko, negalvoju nei apie Genelę, nei apie mamytę, nei apie vaikus, niekas man neegzistuoja. Viskas. Aš išėjau iš prakeiktos, nuodais užnuodytos teritorijos. Viskas, daugiau jūs, rupūžės, manęs nematysite.

Eina laikas. Mane perveda į apačią ir uždaro, kur? Nagi, į tualetą. Nes kur mane gali kišti? Į kabinetą kokį? Aš visas galbūt blakių turiu, utėlių, velnias ten žino, aš visko galiu turėti, nes iš blakyno atėjau. Aš laukiu, kada plauksime, o mes stovime. Vyksta komunikacijos. Dabar man pasako trumpai aiškiai, „žinai, ką, įsakymas toks, kad tu turi palikti laivą“. Kapitono kaklaryšis atsegtas, visas suvargęs, šlapias. Sakau, „kaip? juk čia freedom, liberty, o ten jail, kaip…? „Nieko negalime padaryti, tu turi grįžti“. Aš jau „prie ašarų“ sakau, kad man bus galas, gulagas. Gulagas ne gulagas, o turi palikti. Apsikabiname, jam ašaros, aš matau, kad tai ne falšas, man irgi ašaros rieda iš akių. Išeinu, o ten spindi kaip šėtono… Jie manęs laukia. Gero netikėk. Vienas laiko antklodę, kitas laiko virvių mazgą, kitas rankoje turi kažką baltą. Stovi amerikiečių jūrininkas. Sakau „knife, knife, charakiri“. Jis papurto galvą. Sakau, „pistol, pistol“. Būčiau persišovęs čia pat. Nėra nei peilio, nieko. Rupūže, ką daryti? Einu pas juos, nusileidžiu žemyn. Jie mane čiupt, ant burnos skudurą primirkytą srėbalo kažkokio ir pradeda [rodo kaip muša].

– Jie jus muša?

– O ką daro, myli, bučiuoja?

– O ką amerikonai veikia?

– Amerikonai nesikiša. Mane pargriauna. Dabar aš negaliu pasakyti, bet aš gulėjau, iš visų jėgų įsikabinęs į durų staktą laikiausi. Man pirštai atsikabino, nes pailsau. Ruseliai mane: ateik šen, pasistato man vėl tą su “Chanel” prie nosies ir vėl man ciku ciku ciku [muša]. „Surišk jį“. Aš jų nusikratau ir tada žybt – nežinau, kaip aš atsidūriau ant pagrindinio „Vigilant“ denio. Neatsimenu, blockout. Jie bėga prie manęs, aš matau. Aš peršoku per relingą. Ar jūs skaitėte Džeką Londoną?

– Taip skaičiau.

– Atsimenate, kaip jisai neria į vandenį, ir kaip jisai iriasi gilyn, gilyn, gilyn…

– Martinas Idenas?

– Taip, Martinas Idenas. Galvoju, dieve mano, viskas. Galvoju, nersiu gilyn, kad nesuveiktų savisaugos vožtuvai, dar užsimanysiu išnerti, todėl reikia labai giliai įnerti, kad prarasčiau sąmonę, ir tada viskas tvarkoje. Amerikietis uždeda savo ranką man. Čia aš susimėčiau. Viltis, kvaila viltis.

– Jūs patikėjote, kad jie jus paliks laive?

– Aš pagalvojau, nes aš norėjau išsigelbėti, nes aš nenorėjau kaip Martinas Idenas nueiti, iš kur negrįžta. Aš patikėjau ta viltimi. Ir čia ruseliai pribėga, ir čia mano viltis baigėsi. Mane įsitempia į vidų. Mane velka, aš gaunu„ man spardo rankas, man viską daro. Amerikiečiai mato visą šitą spektaklį. Atsitempia mane į viršų prie valties, iš laivo pusės atmeta virvę, nes jie nori mane įsitempti – ant gerklės užrišo. Amerikonai pamatė, kad čia jau, rūpuže, kvepia truputį nachališkai. Amerikietis sustabdė. Mane išgelbėjo. Čia sujudimas, amerikiečių, matyt, bijo. Paliko mane amerikiečiams. Tie mato, kad mane nori užsitempti su virve, tai gali ir išmesti, tai kapitonas duoda komandą į mašinų skyrių, užveda variklį, trūksta visi lynai, trūksta antenos, nes strėlė yra mūsų pusėje, „Vigilant“ pusėje, lūžta antenos, krinta viskas žemyn.

Rusėkai prideda į kelnes, nes „Sovietskaja Litva“ tolsta, laivas plaukia. Kapitonas vis dėlto leidžia su manimi daryti, ką nori. Gavę leidimą, mane visi greitai apipuola ir aš vėl gaunu į kaulus. Įsitempia mane į tokią kabiną, kur visokios pakulos, ten parverčia ir susuka į tą, kaip sakiau, antklodę. Paskui kaip Havanos cigarą apvysto ir aš guliu ir drebu. Kliopą į burną, o čia jau yra ir truputį kraujo. Ir laukia nurodymo, kad „Vigilant“ priplauktų arčiau „Sovietskajos“, nes tolokai nuplaukė, ir tada amerikonai nuleidžia valtelę. Į tą valtelę nuleidžia bėglį, tėvynės išdaviką. Mane paguldo ir ant manęs užsisėda ant nugaros, dėl to aš turiu dabar problemų, kitas užsisėda ant galvos. Ir man po truputį tyk tyk [rodo, kad muša į galvą] duoda žinoti, kad tu čia tėviškėje esi.

Sutalžytas S. Kudirka uždaromas į improvizuotą kalėjimą, jam uždedami antrankiai. Kaip jis dabar juokiasi, net ir tų sovietai nemokėjo pasigaminti – jo rankos buvo surankintos antrankiais su užrašu „Made in England“. Pastatyti du sargybiniai. Kai po kokių trijų savaičių jis pasiekė Lietuvą, veido tinimas buvo atslūgęs, mėlynės išnykusios, nors mušimo žymių dar vis buvo matyti. Tada jis, kaip sako, galvojo, kaip išgyventi, kaip išsisukti. Jis nežinojo, kad tuo metu jo likimo scenarijus buvo rašomas ne KGB ir ne Lietuvoje, o ten, kur jo nepanoro priimti – Jungtinėse Valstijose.

„Amerikiečiams buvo įsakyta nė mur mur. Ir civiliams, ir kariškiams. Apie incidentą nė vienas neišsišnekate, nei šeimoj, nei karčiamoj, nei gatvėj. Bet buvo vienas Robertas Briezij. Iš tų žvejų tarpo. Jis buvo laivo savininkas, jau įsikūręs vyras neblogai. Ir jis matė visą tą spektaklį. Ir kadangi jis pats su šeima vos vos išsigelbėjo nuo raudonojo Ilja Erenburgo kerštu pritvindyto maro, jis žinojo, ką tai reiškia, jis nepaklausė kapitono nurodymo. Kas atsitiko? Po mūsų vėliava, kuri yra laisvės vėliava, po mūsų statula, prancūzų padovanota, ką mes padarėm? Mes išspyrėm „runkelį“, rupūže, nedavę jam net išsižioti. Sprogimas! Tas laikraštis papuola pas Richardą Nixoną. R.Nixonas perskaito ir sako, „čia kas?“ Ir tada, brolyti, prasideda demonstracijos, tada viskas prasideda. Aš to nieko nežinau. Aš mezgu savo – kaip išgelbėti savo likusį kudašių, jeigu mane ims mušti“, – pasakoja S. Kudirka.

Nežinojo jis, kad praėjus porai savaičių po incidento, kai jis dar tik buvo plukdomas į Klaipėdą, „The New York Times“ parašė apie trijų JAV pakrančių apsaugos pareigūnų, įsakiusių grąžinti S. Kudirką į Sovietų Sąjungos laivą, atleidimą iš pareigų.

Iš laivo namo S. Kudirkos, žinoma, niekas nevežė. Jis apskritai namų nematys dar ketverius metus, o pirma sustojimo vieta buvo Klaipėdos KGB skyrius.

„Visi: „na, tai ką? pabuvai pas amerikonus?“ Na, pabuvau. Tyliu kaip Jėzus Kristus, o ką aš sakysiu? Nieko nedarė, nemušė. Aš galvojau, gausiu, rupūže, bliausiu, kaip pasiutęs. Nieko, visai. Na, čia dabar? O tai tau pyragaičiai kokie. Dabar į mašiną, po poros valandų ar po trijų pro Šiaulius ar kažkur į Vilnių. Vakare mes jau Vilniuje. Atsidaro inkubatorius, KGB rūmai ir įeinam į rūmus“, – pasakoja S. Kudirka.

Rūmuose nelaukė teisingasis karalius.Užteko pusmečio, kad S. Kudirka būtų nuteistas dešimčiai metų sunkaus darbo ypatingojo režimo stovykloje su turto konfiskavimu ir ištremtas į Mordovijos lagerius. Tačiau po didelio spaudimo JAV lietuvių organizacijų, senatorių ir Kongreso narių pastangomis bei asmeniškai įsikišus Valstybės sekretoriui Henry Kissingeriui, taip pat ir todėl, kad S. Kudirkos mamos vaikystės draugė surado Amerikoje bažnyčioje dokumentus, įrodančius, kad mama gimusi Amerikoje, o tai reiškia, kad ji yra šios šalies pilietė, jūreivis S. Kudirka, nepraleidęs kalėjimuose ketverių metų, buvo paleistas. O dar po dviejų mėnesių su ta pačia mama, žmona ir vaikais išvyko į Jungtines Valstijas.Ten palaikė ryšius su lietuvių išeivių organizacijomis, aktyviai dalyvavo prieš Sovietų Sąjungos politiką nukreiptoje veikloje.

„Nieko nėra neįmanomo. Aš buvau palaidotas, tačiau visa šeima šiandien Amerikoje. Ir Balys Gajauskas tarytum palaidotas ir tautos tarytum jau palaidotos. Bet dirbkime. Mes laimėsim, nes pats Kūrėjas yra mums pripažinęs teisę gimti be pančių. Mes turime teisę ir mirti be be pančių, ir gyventi be pančių. Tad daugiau tyro draugiškumo.Tegu nebūna mūsų tarpe nė vieno generolo ir nė vieno šlavėjo. Būkime visi kareiviais“, – 1978 m. per „Margučio“ radiją kalbėjo S. Kudirka.

Apie jūreivį S. Kudirką parašyta daug straipsnių, kelios knygos, sukurti filmai. 2008 metais Prezidento Valdo Adamkaus dekretu jis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi.

Išeivija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra