Dr.Valdas Selenis. Didysis Vilniaus seimas ir jo reikšmė po 115 metų

Autorius: Data: 2021-04-04 , 15:43 Spausdinti

Dr.Valdas Selenis. Didysis Vilniaus seimas ir jo reikšmė po 115 metų

Didžiojo Vilniaus seimo dalyviai (Alsėdžių atstovai), centre – Vasario 16-osios Akto signataras Stanislovas Narutavičius. Vilnius, 1905 m. Fot. Broliai Čižai. Nuotr. iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų

Dr. Valdas Selenis, Lietuvos nacionalinio muziejaus vyresnysis muziejininkas, Vilnius, www.voruta.lt

Praėjusių metų gruodžio 4–5 d. sukako 115 metų Didžiajam Vilniaus seimui – pirmajam istorijoje įvykiui – renginiui, sutelkusiam gražioje baltoje salėje lietuvių tautos atstovus, suvažiavusius iš visos Lietuvos (tuo metu – Rusijos imperijos teritorijos dalies). Didžiojo Vilniaus seimo lemiama įtaka lietuvių tautos konsolidacijai ir kelio modernaus valstybingumo link pradžia yra pažymėta tiek istorikų, tiek politikų daugybę kartų, todėl šių metinių proga pažymėsime svarbiausius akcentus, liudijančius 1905 metų susivažiavimo – Seimo istorinę reikšmę.

Straipsnio autorius dr. Valdas Selenis

1905 m. sausį, po nesėkmingai susiklosčiusio karo su Japonija, Rusijos imperijoje prasidėjo socialiniai ir politiniai neramumai, atvedę prie pokyčių. Aktyvios socialdemokratų ir demokratų partijos rengė politinius dokumentus ir kėlė reikalavimus valdžiai. Ši situacija paskatino vieną iš lietuvių tautinio atgimimo lyderių Joną Basanavičių atvykti į Lietuvą iš Bulgarijos. J. Basanavičius 1905 m. rugpjūčio 1 d. atvyko į Vilnių ir apsistojo jame visam likusiam gyvenimui.

Caras Nikolajus II 1905 m. spalio 17 (30) d. paskelbė manifestą, kuriuo suteikė Rusijos gyventojams demokratines laisves. Didelės imperinės valstybės politiniame gyvenime pasitaiko dėsningumų net ir gerokai vėlesniais laikais, jau seniai pasikeitus santvarkoms. Istorikas akademikas habil. dr. Antanas Tyla šį manifestą lygino su Michailo Gorbačiovo paskelbta pertvarka SSRS, kuri sudarė galimybes sovietinės imperijos griūčiai, taip ir caro manifestas pasitarnavo imperijos režimo kritikai ir jos krizei[1]. Mitingų metu, vasarą, dar iki Didžiojo Vilniaus seimo, buvo aiškinama politinė padėtis, kviečiama versti valdžią, neiti į kariuomenę, nemokėti mokesčių, neklausyti valdžios nurodymų. Po Seimo mitingai tapo jo nutarimų įgyvendinimo forumais, apėmusiais visą Lietuvą[2]. Tereikia autoritarinei valdžiai po daugelio metų priespaudos pradėti demokratizuotis, ir ji griūva.

1905 m. Seimo sumanytojais laikomas J. Basanavičius ir „Vilniaus žinių“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas. Kadangi pirmajame Rusijos žemietijų (zemstvų) suvažiavime Maskvoje rugsėjo 12–15 d. lietuvių nebuvo, rugsėjo 25 (spalio 8) d. jie kartu su Petru Vileišiu įkūrė Vilniaus lietuvių „organizacijos biurą“[3]. Pirmininkaujant J. Basanavičiui, biuras patvirtino delegatus į antrąjį Rusijos žemietijų suvažiavimą ir lietuvių reikalavimus.

Lapkričio 18 d. J. Basanavičius, Mečislovas Davainis-Silvestraitis ir kunigas Juozapas Ambraziejus-Ambrazevičius pasirašė memorandumą Rusijos ministrui pirmininkui grafui Sergejui Vitei (Sergej Vitte). Manoma, kad jo autorius – J. Basanavičius. Memorandume be asmens ir žodžio, spaudos, sąjungų ir susirinkimų laisvės reikalauta Lietuvos kultūrinės autonomijos su viena demokratine švietimo sistema, universitetu Vilniuje, gimtosios kalbos vartojimu. Po penkių dienų dalis memorandumo buvo išspausdinta „Vyriausybės žiniose“ (Правительственный вестник)[4]. „Vyriausybės žinios“ memorandumą išspausdino jau kitą dieną po užregistravimo Ministrų Tarybos kanceliarijoje, tačiau iš dešimties reikalavimų punktų paliko tik penkis (1, 2, 3, 4, 9) paragrafus, be įvadinės dalies apie Lietuvos valstybingumo tradicijas[5]. Carinei valdžiai buvo parankus devintas paragrafas, kuriame keliama Suvalkų gubernijos problema, teigiama, kad ji lietuviška, o dešimtas paragrafas, kuriame reikalaujama iš caro nevengti Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo, – neišspausdintas.

J. Basanavičiaus ranka surašyto Didžiojo Vilniaus seimo darbotvarkės projekto juodraštyje buvo numatyta pirmiausia pristatyti Spalio 17-osios caro manifestą, svarstyti klausimai apie Lietuvos autonomiją, „Lietuvystės stovį ypač Vilniaus vyskupystėje / apie suvienijimą lietuvių Suvalkų gubernijos su Lietuva“, apie „lietuvių su latviais susiartinimą“. Įrašyti keturi pranešimai: Prano Klimaičio apie mokyklas, Jono Kauno apie mokesčius, Gabrieliaus Landsbergio apie lietuvystės vargus, Vlado Pauliukonio apie „lietuvių valsčionis po rusų valdžia“, taip pat apie „įsteigimą mokslo draugijos“ ir „organizaciją tautiškai – demokratiškos partijos“[6].

J. Basanavičius pasiūlė Organizaciniam komitetui pagaminti ženklelius – kokardas su balto metalo vyčiais ir pardavinėti per suvažiavimą[7]. Jo išvakarėse parašė straipsnį, kuriame aiškino, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava neturėtų skirtis nuo dabartinės lietuvių tautos vėliavos. Buvo pagaminta daugiau negu 1 800 suvažiavimo dalyvių bilietų. Registracijos medžiaga neišliko[8]. Neišliko ir Didžiojo Vilniaus seimo posėdžių protokolai, nes, dalyvių liudijimu, jo „pirmsėdžiai“, t. y. prezidiumo nariai, tokio protokolo nerašė[9].

Taigi, 1905 m. gruodžio 4–5 d. vyko Didysis Vilniaus seimas. Jo keturiuose posėdžiuose, vykusiuose pirmadienį ir antradienį, dalyvavo 11 iš 20 būsimųjų 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų[10]. Be vieno iš organizatorių J. Basanavičiaus, atvyko ir posėdžiams vadovavo demokratas Jonas Vileišis ir socialdemokratas Steponas Kairys, dalyvavo dar vienas socialdemokratas Mykolas Biržiška, bajorai Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius, kunigai Vladas Mironas, Alfonsas Petrulis, Kazimieras Steponas Šaulys, Vilniaus žemės banko juriskonsultas Antanas Smetona, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis. Iš Liudo Giros užrašų žinome, kad J. Basanavičius, atidarydamas pirmąjį posėdį, pateikė Organizacinio komiteto ataskaitą, pasveikino susirinkusiuosius, kalbėjo apie 500 metų trukusį lietuvių kalbos žlugdymą Vilniuje, pageidavęs, kad Seime nebūtų partijų, pabrėžė ekonominio ir tautinio klausimo svarbą, ir baigdamas pasiūlė į prezidiumą rinkti Petrą Vileišį, Antaną Smetoną, Juozą Tumą ir advokatą Stasį Railą. Kairieji su tuo nesutiko, todėl Andrius Bulota pasiūlė kompromisą – sudaryti prezidiumą iš partijų atstovų[11].

Į Vilniaus miesto salę susirinko apie 2 000 žmonių iš visos Lietuvos, tuometinėmis sąlygomis – neįtikėtinai greitai, nes Organizacinio komiteto „Atsišaukimas į lietuvių tautą“ „Vilniaus žiniose“ buvo paskelbtas tik prieš tris savaites – lapkričio 11 d.[12] Dalyvavo lietuvių inteligentijos, bajorų, stambiųjų ir vidutinių valstiečių, mažažemių ir bežemių, samdinių, miesto darbininkų ir tarnaičių atstovai. Atvažiavo atstovai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Mažosios Lietuvos. Povilas Višinskis iškart po suvažiavimo pabaigos praminė jį Didžiuoju. L. Gira po metų jį pavadino „seimu“. Po dvylikos metų, prisimindamas šį istorinį įvykį, jis rašė, kad 1905 m. gruodžio 4 d. ryte 10.00 pradedant pirmąjį posėdį, Miesto salė (dabartiniai Filharmonijos rūmai) buvo sausakimša, taip pat galerijos ir gretimi kambariai – kėdžių neužteko nei pusei dalyvių, daug kas sėdėjo ant palangių, o daugumai teko stovėti[13]. Socialdemokratai susitelkė kairėje pusėje. Povilas Višinskis tame pačiame straipsnyje, kuriame Seimą pavadino Didžiuoju, minėjo priekaištus, kad „Vilniaus žiniose“ paskelbtas atsišaukimas susirinkti į lietuvių susivažiavimą buvo parašytas ne itin aiškiai, suklaidino nemažai žmonių – kai kurie suprato, kad Vilniuje jau yra nauja valdžia, kuri išklausys žmonių skundus ir pageidavimus, žinoma, šios jų viltys neišsipildė – daugybės skundų ir prašymų niekas nei neperskaitė[14].

Didžiajame Vilniaus seime netrūko ginčų ir interesų susidūrimų – antai vienas iš svarbesnių moderniojo lietuvių nacionalizmo politinių dokumentų – „Lietuvių memorandumo Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui grafui S. Vittei“ – signatarų bajorų kilmės dalyvis Mečislovas Davainis-Silvestraitis, svarstant žemės nuosavybės klausimą, stengėsi „sušvelninti“ lietuvių politinių grupuočių poziciją. Jis bajorams, atvykusiems iš Raseinių, Telšių, Kauno ir Ukmergės apskričių, aiškino, kad radikali lietuvių politinių partijų nuostata skirta tik bežemiams, bet nelies bajorijos valdų[15]. Į Seimą atvykę dvarininkai vengė atvirai reikšti savo nuomonę žemės nuosavybės pasidalijimo klausimu, vienintelė išimtis – būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras Stanislovas Narutavičius, kalbėjęs žemaičių tarme ir viešai sakęs, kad privati žemės nuosavybė turėjo būti panaikinta, o žemė atiduota visai tautai, „kuri atras būdą, kaip su ja elgties“[16]. Savo pasisakymu dėl žemės nuosavybės jis nustebino Seimo dalyvius – būdamas dvarininku reiškė socialdemokratines nuostatas.

Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys 1943 m. rašytuose atsiminimuose minėjo, kad į Vilniaus Didįjį seimą, kuris vyko Vilniaus miesto erdvioje ir naujoje salėje, buvo įleidžiami tik atstovai su pažymėjimo kortelėmis[17]. Seimas posėdžiavo labai triukšmingai, bet ir naudingai. Seimas nustatė, kad Lietuva savo etnografinėse ribose sudaro autonominę federacinę valstybę Rusijos ribose. Vilnius yra Lietuvos sostinė ir Seimo vieta. Seimas bus renkamas visuotinu, slaptu, tiesioginiu balsavimu. Rinkimuose turi teisę balsuoti ir moterys, o tai tuo metu buvo didelė naujovė[18]. Tačiau Povilo Višinskio liudijimu, Seime dalyvavo nedaug moterų, ir tos pačios – gyvenančios Vilniuje[19].

Kunigas iš Suvalkijos Jonas Totoraitis, neseniai grįžęs iš Šveicarijos, kur Fribūro universitete apsigynė disertaciją apie Lietuvos karalių Mindaugą, beje, jis pirmasis lietuvių istorikas, įgijęs daktaro mokslo laipsnį, dalyvavo, kaip tuo metu vadinta, Didžiajame lietuvių susivažiavime. Jis pastebėjo, kad žmonių suvažiavo iš visų Lietuvos kampų, skaičius galėjo viršyti tūkstantį[20]. Suvažiavimą pasveikinęs daktaras J. Basanavičius atkreipė dėmesį į ypatingą svarbą to fakto, kad jis vyksta Vilniuje, kuris yra visos Lietuvos sostapilė ir buvo sistemingai lenkinamas.

Pirmojo lietuvių tautos atstovų susivažiavimo nutarimai priimti Vilniuje keturiuose viešuose posėdžiuose gruodžio 4 ir 5 (lapkričio 21 ir 22) d. 1905 m.

J. Totoraitis prisiminė, kad kai socialdemokratai pradėjo reikalauti ginkluotos kovos, didelėje salėje buvo nepasitenkinimo šurmulys – žmonės bijojo kraujo praliejimo, kunigai siūlė kitą kovos formą – streikus, boikotus, rusiškų mokyklų uždarymą ir t. t. Į tai sulaukė atsakymo, kad nereikia čia kunigų: „kunigai, – į bažnyčią!“[21]. Seime, J. Totoraičio duomenimis, dalyvavo 50 kunigų. Kunigą Pranciškų Būčį išrinko į prezidiumą tik dėl to, kad dalis susirinkusiųjų ketino palikti salę. Socialdemokratai stengdavosi neleisti kalbėti kunigams, bet reikalavo, kad būtų leista pasisakyti lenkams lenkiškai. Dauguma suvažiavimo dalyvių jiems leisti kalbėti nenorėjo ir šaukė: Lenkai į Varšavą! Nereikia lenkiškos kalbos, nesuprantame.[22] Suvažiavimo metu kūrėsi krikščionių demokratų partija, tų pačių metų gruodžio 10 d. įvyko steigiamasis Tautiškosios lietuvių demokratų partijos suvažiavimas. Suvažiavimo išvakarėse J. Basanavičius pradėjo kurti Tautiškąją lietuvių demokratų partiją, tačiau paties suvažiavimo metu nepalaikė, Mykolo Romerio žodžiais, nacionalistinių triukšmadarių, šaukusių, kad lenkus reikia perkelti už Nemuno. Rusų ir lenkų priešiškumas sudarė palankias galimybes, išliekant Rusijos imperijos valdžioje, kelti ir bent iš dalies patenkinti tautinius bei kultūrinius lietuvių siekius. Toms galimybėms išnaudoti reikėjo bendro visų lietuvių politinių srovių sutarimo, prie kurio nemažai prisidėjo J. Basanavičiaus autoritetas[23].

Žymaus teisininko ir būsimojo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Romerio 1908 m. išleista pirmoji monografija, skirta lietuvių tautinio atgimimo genezei, yra kelių lygių – ir politinė kultūros istorija, ir tautinės savimonės raidos istorija, ir sociologinis tyrimas[24]. M. Romeris Didįjį Vilniaus seimą, atsižvelgdamas į jo svarbą, prilygino „Aušros“ laikraščio išleidimui, nes jame tautos atgimimas peraugo į politinės kovos fazę[25]. Anot M. Romerio, kraštutiniai nacionalistai neturėjo savo koncepcijos ir buvo tik pabira sauja veikėjų, kuriuos siejo vien ultrašovinistinės nuotaikos[26]. Daug solidžiau suvažiavime elgėsi krikščionys demokratai (kunigai), kurie stojo už taikias reformas ir priešinosi revoliuciniams metodams. Tikrai įtakingi suvažiavime buvo liaudininkai radikalai (demokratai) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) atstovai[27]. Pažymėtina, kad būsimojo Nepriklausomybės Akto signataro Stepono Kairio aktyvi veikla Sankt Peterburge ir Lietuvoje buvo įvertinta, ir jis kaip socialdemokratų atstovas buvo pakviestas pirmininkauti pirmajam ir pačiam audringiausiam Didžiojo Vilniaus seimo posėdžiui[28]. Antrojo posėdžio metu S. Kairys pasiūlė rezoliucijos projektą, kuriame kvietė rengtis kovai (net ir ginkluotai) su caro valdžia dėl autonomijos išvien su visomis Rusijos imperijos tautomis. Demokratai (Andrius Bulota) apdairiai pasiūlė sąlyginai nuosaikų socialdemokratą S. Kairį pirmininkauti posėdžiui, nes buvo galima tikėtis, kad kraštutinės politinės nuostatos bus suderintos[29]. Būtent Didžiajame Vilniaus Seime išryškėjo A. Smetonos ir S. Kairio, dešiniųjų ir kairiųjų politikų, idėjinė priešprieša[30]. Anot L. Giros, S. Kairys buvo vienas iš geriausių Didžiojo seimo kalbėtojų[31].

Didžiojo Vilniaus seimo nutarimuose pripažinta, kad tuometinė caro vyriausybė buvusi pikčiausiu priešu, geresnį gyvenimą galima įgyti tik laimėjus kovą su senąja tvarka, todėl susirinkime dalyvavusieji lietuviai nutarė šviestis ir stoti kovon drauge su sukilusia visos Rusijos tautų liaudimi, reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Autonomiškoji Lietuva turi susidaryti iš etnografinės Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėl ekonominių, kultūrinių, tautinių ar kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės. Suvalkų lietuviai vienbalsiai pripažino, kad reikia drauge kovoti už autonomiškąją Lietuvą, todėl suvažiavimas nutarė priskirti Suvalkų gubernijos lietuvius prie autonomiškosios Lietuvos. Santykiai su kaimyninėmis Rusijos šalimis turi būti kuriami ant federacijos pamatų. Priemonės kovojant dėl autonomijos: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradines mokyklas, neiti į valsčiaus teismus ir kitas valdžios įstaigas, neiti į kariuomenę, reikalui esant streikuoti visiems darbo žmonėms[32].

Dar vykstant suvažiavimui Rusijos slaptųjų tarnybų pareigūnai pradėjo rinkti medžiagą apie renginį[33]. Vilniaus generalgubernatorius generolas Aleksandras fon Frezė (Aleksandr fon Freze) netrukdė įvykti Vilniaus Didžiajam seimui, tačiau jam pasibaigus „prabudo“ – 1905–1906 m. revoliuciniams įvykiams slopinti pasitelkė kariuomenę. Didelė dalis suvažiavimo dalyvių carinės valdžios buvo nuteisti trejiems metams kalėjimo, jiems paskirtos piniginės baudos, nemažai dalyvių ir suvažiavimo nutarimų platintojų ištremta į Sibirą, rečiau į europines Rusijos gubernijas. Bylos prieš suvažiavimo dalyvius buvo nagrinėjamos net iki 1914 m.[34]

Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmė buvo akcentuojama jau jo dalyvių. Atidarydamas 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusią Lietuvių konferenciją, J. Basanavičius išreiškė norą vadinti ją antruoju Didžiuoju Vilniaus seimu[35]. J. Basanavičius pažymėjo, kad nuo šito „seimo“ Lietuvos istorija pakrypo į geresnę pusę ir lietuvių tautą atvedė jos nepriklausomybėn[36].

Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis Petras Ruseckas rašė, kad šis Seimas – vienas gražiausių tautos įvykių bei laimėjimų, kuris parodė, jog lietuviai yra subrendę savarankiškam politiniam gyvenimui, sunkią valandą gebantys susivienyti ir su dideliu pasiryžimu vykdyti tai, kas nutarta[37].

Anot Didžiojo Vilniaus seimo istorijos tyrinėtojo Egidijaus Motiekos, tai yra ryški Atgimimo istorijos riba, 1905–1906 m. tautinės revoliucijos apogėjus ir lietuvių tautos politinių siekių konstitutavimosi pradžia[38]. Seime deklaruotos Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose susiformavo nauja etnosocialinė bendrija, pasiryžusi pati lemti savo likimą. Tiek J. Basanavičius, tiek Lietuvių suvažiavimo Organizacinis komitetas manė, kad organizuojamas renginys turėjo tapti visų lietuvių, gyvenančių Rusijos imperijoje ir už jos ribų, suvažiavimu. Lietuvių, o ne Lietuvos reiškė, kad, kuriant valstybingumą (iš pradžių autonomijos forma), pasisakoma už lietuvių etnoso prioritetą[39]. Tačiau tai nereiškė, kad bus ignoruojamos kitos Lietuvoje gyvenančios tautos. To neleido daryti socialdemokratai ir demokratai. Socialdemokratams suvažiavimas tebuvo tik atsitiktinis bendro revoliucinio sąjūdžio epizodas[40].

Vokiečių istorikas dr. Joachimas Tauberis (Joachim Tauber), svarstydamas Didžiojo Vilniaus seimo reikšmę, išryškino tokias tezes: etnografinė Lietuva tapo veiksniu tarptautinės teisės požiūriu, nes 1905 m. pirmą kartą buvo kalbama apie politinį krašto žemėlapį, pirmą kartą kilo autonominės Lietuvos ir Baltarusijos sąjungos idėja, tai bendros lietuvių ir lenkų tradicijos pabaiga ir etnografinės lietuvių politinės tradicijos pradžia, kurią galėjo tiesiogiai tęsti 1917–1918 m. Lietuvos Taryba. Seimas jau atspindėjo ginčus tarp „kairiųjų liberalų“ ir „konservatyvių“ grupuočių, padarytas didelis poveikis kultūrai ir politikai – iki 1914 m. lietuviams būdingas aktyvus lietuviškų švietimo, kultūros ir ekonominių organizacijų steigimas, politinėje santvarkoje aiškiai įžvelgiama demokratinė orientacija[41].

Čekų istorikas ir politikos teoretikas dr. Miroslavas Hrochas (Miroslav Hroch) teigia, kad apie masinį lietuvių tautinį judėjimą galima kalbėti tik nuo 1905 m., nes tais metais pirmą kartą legaliai lietuvių žemėje įvyko patriotų suvažiavimas, parengė savo programą ir deklaravo lietuvių tautos egzistavimą, kuriuo daugelis lenkų politikų abejojo[42]. Taigi, Didįjį Vilniaus seimą galima laikyti politinės lietuvių tautos iniciacijos aktu.

Didysis Vilniaus seimas nebuvo išskirtinis įvykis tuometinę Rusijos imperiją apėmusių revoliucinių judėjimų kontekste, tačiau lietuvių politinei konsolidacijai – neeilinės reikšmės, jis vainikavo modernios lietuvių tautos susiformavimą[43]. Panašius į Lietuvių suvažiavimą tautos susirinkimus pavyko sušaukti latviams, estams, lenkams, gruzinams, moldavams, ukrainiečiams, įvyko visos Rusijos musulmonų suvažiavimas, tačiau savo organizuotumu lietuviams prilygo nebent armėnai, nors jų suvažiavimas buvo mažesnio masto. Suvažiavimo iškovojimai buvo nemaži: pradžios mokyklose leista dirbti lietuviams mokytojams, lietuvių kalbą leista dėstyti kaip atskirą dalyką, laisvesnė tapo spauda, leista kurtis švietimo draugijoms.

Šaltinis – Lietuvos istorijos žurnalas „Voruta“, Nr. 4 (870), 2020 m. gruodis, p. 36–40

[1] A. Tyla, „Lietuvių tautos solidarumo raiška 1905 metais“, in: Parlamento studijos. Mokslo darbai, Nr. 5, 2005, p. 38–39.

[2] Ibid., p. 40.

[3] A. Grigaravičius, Atsiskyrėlis iš Suvalkijos. Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai. II dalis: Žodis ir veiksmas, Vilnius: Naujoji Romuva, 2019, p. 101.

[4] Ibid., p. 102.

[5] E. Motieka, Didysis Vilniaus seimas, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 87.

[6] Ibid., 104.

[7] Ibid., p. 114.

[8] Ibid., p. 115.

[9] J. Totoraitis, Pirmasis lietuvių susivažiavimas Vilniuje. Daukšių parapija, [rankraštis], in: LCVA, f. 1674, ap. 3, b. 16, l. 10.

[10] V. Bukaitė, „Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime“, in: Parlamento studijos. Mokslo darbai, Nr. 25, 2018, p. 11.

[11] A. Grigaravičius, op. cit., p. 105.

[12] L. Gira, „Didysis Vilniaus Seimas“, in: Lietuvos aidas, 1917, Nr. 6, p. 3. „Vilniaus žinios“, likus dviem dienoms iki Seimo, pranešė, kad dalyviai turi užsiregistruoti ir pasiimti dalyvių bilietus „Vilniaus Žinių“ knygyne, kuris buvo tame pačiame Miesto salės pastate. Be bilietų atvykusieji nebus įleidžiami, dalyvauti galės visi lietuviai ir lietuvės, neskiriant luomų. Oficiali kalba – lietuvių. Referatai priimami ir kitomis kalbomis. Lietuvių susivažiavimas Vilniuje (žr. Vilniaus žinios, 1905, Subata, Lapkričio 19 (Gruodžio 2), Nr. 272, p. 1).

[13] L. Gira, „Didysis Vilniaus Seimas“, in: Lietuvos aidas, 1917, Nr. 12, p. 2.

[14] P. Višinskis, „Pirmutinis Didysis Lietuvių Susivažiavimas Vilniuje“, in: Lietuvos ūkininkas, 1905, Nr. 1, p. 3.

[15] O. Mastianica, Bajorija lietuvių tautiniame projekte (XIX a. pabaiga–XX a. pradžia), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016, p. 90.

[16] E. Motieka, op. cit., p. 165.

[17] Kazimiero Stepono Šaulio atsiminimai, rašyti Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dvidešimtpenkmečio proga (žr. A. Katilius, Prelatas Kazimieras Steponas Šaulys, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2016, p. 188–189).

[18] 1905 m. rugsėjo 22–23 dienomis įvyko Socialdemokratų ir Demokratų partijų narių moterų suorganizuotas pirmasis visos Lietuvos moterų susirinkimas. Jame buvo įkurtas Lietuvos moterų susivienijimas, išrinkta valdyba. Žr.: V. Jurėnienė, „Lietuvos moterų judėjimo integralumas tautiniame judėjime“, in: Klėja, Nr. 8, [interaktyvus]. Prieiga per internetą – <www.lsc.vu.lt>. Žiūrėta 2020-11-09.

[19] P. Višinskis, „Pirmutinis Didysis Lietuvių Susivažiavimas Vilniuje“, in: Lietuvos ūkininkas, 1905, Nr. 1, p. 3.

[20] J. Totoraitis, Pirmasis lietuvių susivažiavimas Vilniuje. Daukšių parapija, [rankraštis], in: LCVA, f. 1674, ap. 3, b. 16, l. 10.

[21] Ibid., l. 11.

[22] Ibid., l. 12.

[23] A. Kasperavičius, „Jonas Basanavičius ir Didysis Vilniaus seimas“, in: Dr. Jonas Basanavičius 1851–1927, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, p. 103.

[24] E. Motieka, op. cit., p. 16.

[25] M. Römeris, Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą, Vilnius: Versus Aureus, 2005, p. 222.

[26] Ibid., p. 227.

[27] Ibid., p. 227.

[28] V. Selenis, „Steponas Kairys ir 1918 metų Vasario 16-oji“, in: Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2019, Nr. 2 (28), p. 3.

[29] E. Motieka, op. cit., p. 125.

[30] V. Bukaitė, op. cit., p. 34.

[31] L. Gira, „Didysis Vilniaus Seimas“, in: Lietuvos aidas, 1917, Nr. 18, p. 2.

[32] Vilniaus žinios, 1905 11 24 (12 07).

[33] V. Bukaitė, op. cit., p. 31.

[34] E. Motieka, op. cit., p. 294.

[35] Ibid., p. 32.

[36] J. S-lius [J. Basanavičius], Iš Didžiojo Vilniaus seimo istorijos, Vilnius: Ruch spaustuvė, 1925, p. 3.

[37] P. Ruseckas, 1905–1925 Didysis Vilniaus Seimas. Jo 20 metų sukaktuvių paminėjimui, Kaunas: „Varpo“ b-vės spaustuvė, 1925, p. 3.

[38] E. Motieka, op. cit., p. 9.

[39] Ibid., p. 11.

[40] Ibid., p. 67.

[41] J. Tauberis, „Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmę“, in: Parlamento studijos. Mokslo darbai, Nr. 5, 2005, p. 9–10.

[42] M. Hroch, Male narody Europy. Perspektywa Historyczna, Wrocław–Warszawa–Kraków: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich Wydawnictwo, 2003, s. 36.

[43] E. Motieka, op. cit., p. 256–257.

Istorija Rusijos istorija Rusijos okupacija Rytų Lietuva , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra