Dr. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos istorija kreivame žinyno veidrodyje

Autorius: Data: 2016-10-01, 09:49 Spausdinti

Dr. Martynas Purvinas. Mažosios Lietuvos istorija kreivame žinyno veidrodyje

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje į Vakarus pasitraukę lietuvininkų šviesuoliai ne kartą svarstė kaip pasauliui priminti apie savąją pražuvusią tėviškę, kad šimtmetinė Mažosios Lietuvos istorija, milijonų ten gyvenusių ir lietuviškai kalbėjusių žmonių likimai ir pastangos nepranyktų be pėdsako.

Dar 1950 m. Kanadoje susikūrusi Mažosios Lietuvos bičiulių draugija buvo nutarusi išleisti to krašto istoriją lietuvių ir anglų kalbomis. 1983 m. pradėtas kurti Mažosios Lietuvos fondas rinko lėšas leidiniams apie Mažąją Lietuvą. Nuo 1987 m. šio fondo knygų leidybai, 1992-1998 m. pačiam fondui vadovavęs energingasis prof. Vilius Pėteraitis 1995 m. pradėjo organizuoti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ (MLE) kaip pirmojo visapusiško leidinio apie sunaikintąjį kraštą leidybą. 1996 m. į to leidinio rengimą įsitraukiau ir aš. 1997 m. pradžioje iš MLE faktinio vadovo Lietuvoje posto pasitraukus prof. Domui Kaunui, tas pareigas teko perimti man, 1997-2006 m. parengiant ir išleidžiant MLE I-II-III tomus.

Rengiant tą unikalų leidinį teko susidurti su įvairiausiais sunkumais. 2000 m. išleidus MLE I tomą, kuriame buvo rašoma apie sovietinių okupantų vykdytas Mažosios Lietuvos (kaip ir visų Rytprūsių) gyventojų žudynes, krašto istorijos ir kultūros paveldo naikinimą, skaudžius lietuvininkų likimus, genocido aktus ir etnocidą, prosovietinės jėgos ėmė vis aršiau pulti MLE rengėjus. Keitėsi ir tarptautinė padėtis – pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais laisvai lankantis Karaliaučiaus krašte, renkant medžiagą apie lietuvybės pėdsakus ten, vėliau susidurta su vis didesnėmis kliūtimis. Pasikeitus Rusijos vadovams, vis ryškiau keičiantis politinei padėčiai toje šalyje, atitinkamų struktūrų dėmesio susilaukė ir MLE leidyba. Apie Mažosios Lietuvos nelaimes aštriau rašę ir kalbėję specialistai ir visuomenės veikėjai nebebuvo įleidžiami į Karaliaučiaus kraštą. Įtakos agentai rengė visokius išpuolius, pradėtos įvairios kampanijos, bandant skelbti, kad po 1944 m. okupuotame krašte vykusių nusikaltimų negalima vadinti genocidu, kad klaidingas esąs pats Mažosios Lietuvos vardas ir t.t. Pasitelkinėti net vadinamieji specialistai iš kai kurių užsienio šalių, kurie teigė, kad MLE skelbia klaidingas žinias (nors pačios MLE jie gal nebuvo ir skaitę).

Pirmines MLE nuostatas ilgai ir principingai gynė prof. Vilius Pėteraitis, teigęs, kad MLE puslapiuose „Su skausmu prisimename germanizaciją, pokario Kaliningrado srities veikėjus, krašto niokotojus ir žmonių naikintojus, jų vykdytą ir vykdomą Mažosios Lietuvos kolonizaciją ir rusifikaciją“ (MLE I tomas 7 psl.). Bandydamas paviešinti užkulisines kovas dėl tolesnio MLE likimo, tuomet aš rašiau: „Tik prof. dr. V. Pėteraičio atkaklaus principingumo dėka MLE I tome pavyko išvengti bent kai kurių apmaudžių klaidų: per sovietinės okupacijos dešimtmečius Lietuvos gyventojams bandytų įdiegti propagandinių strereotipų apie „išlaisvintą ir klestintį kraštą“ ir tuomet įprastą nemalonių dalykų nutylėjimą“ (MLE I tomas 19 psl.). Anuometinę realią padėtį Mokslo ir enciklopedijų leidybos institute, kur rengėme MLE, parodo ir toks būdingas dalykas – mano parašytas veikalo įvadas su aštresniais teiginiais taip ir nebuvo išverstas į užsienio kalbas, MLE I tome jis buvo atspausdintas tik lietuviškai. Panašių triukų būta daugybė – tekdavo sukandus dantis ir nekreipiant dėmesio į begalinius trukdymus siekti, kad eilinis MLE tomas galop būtų išspausdintas, kad jame neatsirastų prosovietinių ir prorusiškų tekstų.

Nuo pat MLE rengimo pradžios siekta, kad tas leidinys būtų išleistas ir užsienio kalbomis (anglų, vokiečių, rusų). Atsižvelgus į patiriamus sunkumus, artėta prie nuomonės, kad užsienio skaitytojams pakaktų sutrumpinto leidinio – žinyno, jame atrenkant pačius svarbiausius dalykus apie Mažąją Lietuvą. Nepavykstant pakeisti pačios MLE krypties, įtakingos jėgos ėmėsi gana išmanių užkulisinių veiksmų – metų naštos slegiamas prof. V. Pėteraitis ilgai įtikinėtas, kad MLE rengėjai esą labai užimti to didžiojo leidinio darbais, kad viskas vyktų daug sparčiau, jei sutrumpintą žinyną rengtų jau kiti asmenys (žinomos krypties jėgoms tinkamesnės kandidatūros).

Tik 2006 m. vasarą man pavyko susipažinti su rengiamo žinyno tekstu, kuris mane apstulbino – kitaip nei MLE ten buvo uoliai nuglaistyti „aštrūs kampai“, nebeliko žinių apie Mažosios Lietuvos niokojimą ir sunaikinimą sovietinės okupacijos laikais ir panašių dalykų, esminės informacijos apie to lietuviško krašto savitumą. Visa tai rodė, kad atitinkamos jėgos stengiasi nukenksminti pačios MLE užmojus, užsienio skaitytojams Mažąją Lietuvą pristatyti kaip kažkokį idilišką kraštą, kur ir šiandien viskas gražu ir gerai. Tuomet rašiau kategoriškus protestus dėl tokios žinyno koncepcijos, prilygstančios istorijos klastojimui. Deja, senatvės negalių sugniuždytas prof. V. Pėteraitis paskutiniaisiais gyvenimo metais jau nebepajėgė kovoti, jį pakeitė sukalbamesni asmenys. Atitinkamoms jėgoms susitarus, buvau pašalintas iš MLE vyriausiojo redaktoriaus pareigų, buvo pakeista paskutiniojo (ketvirtojo) MLE tomo kryptis – ten nebeliko žinių apie sovietiniais laikais krašto patirtą žalą, apie Rusijos dabartiniam režimui nepalankius dalykus. Kitų parengtas „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas“ (MLŽ) 2014 m. buvo išleistas anglų kalba, o 2015 m. ir lietuvių kalba. Kas tai per veikalas?

Atsivertęs lietuvišką MLŽ leidimą, galėjau pasidžiaugti bent tuo, kad mano 2006 m. reikšti demaršai padėjo sužlugdyti anuomet rengtą lietuvininkų krašto istorijos klastotę – dabar išleista jau kitokia žinyno versija. Kuo ji pasižymi?

Nesigilinant į smulkesnes spragas Mažosios Lietuvos gamtos, kultūros, ūkio ir kituose apibūdinimuose, tenka paminėti leidinio rengėjų aplaidumą. Antai, psl. 106 ir 107 talpintos iliustracijos (ar jų parašai) sukeistos vietomis – Gumbinė ir Geldapė vadinamos Klaipėdos krašto miestais, o Skuodas su Priekule priskirti Rytprūsių rytinei daliai. Psl. 109 atspausdinus tik vieną sugriautos Klaipėdos vaizdą, po juo aprašomos dvi nuotraukos (tarp jų ir neįdėtoji). Jei taip pat aplaidžiai buvo parengta ir MLŽ versija anglų kalba, tai pasauliui lietuvininkų kraštas buvo pristatytas labai neatsakingai.

Vadovaudamas MLE I-III tomų rengimui, dar raginamas reikliojo prof. V. Pėteraičio, aš siekiau, kad tų leidinių puslapiai būtų panaudoti kuo taupiau. Teko pyktis su žodingais ir mėgstančiais „klaidžioti po lankas“ autoriais – jų rašinius tekdavo braukyti ir trumpinti. Deja, MLŽ puslapiuose pasigendu paprasčiausios disciplinos – bent keliolika veikalo puslapių buvo galima sutaupyti, išbraukus su Mažąja Lietuva nesusietus dalykus. Dar blogiau, kad švaistant knygos apimtį nereikalingiems žodžiams liko nepaminėti kraštui svarbūs (ir neretai skaudūs) momentai. Kai kur atrodo, kad vengiant atsakingo svarbių dalykų apibūdinimo, mieliau buvo nukrypstama į tuščius plepėjimus, trečiaeiles smulkmenas.

MLŽ puslapiuose uoliai rašyta apie daug ką, tačiau ten net neužsiminta apie skaudžiausius Mažosios Lietuvos istorijos puslapius. Antai, painioje istorinėje dalyje taip ir nepavyko rasti paminėjimo, kad Septynerių metų karo laikotarpiu (XVIII a. viduryje) lietuvininkų gyvenamus plotus net kelerius metus buvo okupavusi ir nusiaubusi Rusijos kariuomenė, kad ten žudyti ne vien civiliai gyventojai, bet ir žymesni žmonės, niokotos bažnyčios, visas kraštas apiplėštas ir suniokotas. Tik MLŽ gyvenviečių dalyje užsimenama, kad tuomet buvo sunaikintas Ragainės miestas (vėl „pamirštant“ tuomet pražuvusį Martyno Mažvydo ir kitų lietuviškosios kultūros veikėjų paveldą). Ne vienas sąžiningą krašto istoriją praeityje rašęs žmogus tą okupaciją vadindavo vienu baisiausiu laikotarpiu krašto istorijoje. Antai, J. Zembrickis savo „Klaipėdos apskrities istorijos“ psl. 132-137 rašė taip: „Septynerių metų karas Klaipėdos apskričiai atnešė neapsakomų kančių. Rusų įsiveržimą lydėjo grobimai, gaisrai ir žudynės… Atimdami visą gyventojų turtą, rusai kai ką paliko ir savo: dėmėtąją šiltinę, išnaikinusią didelę dalį išbadėjusių žmonių, ir sifilį… 1763 m. … padėtis vis dar apibūdinama taip: „negali atsigauti dėl rusų invazijos metu patirtų nuostolių““. Panašiai rašė ir kitų vietovių metraštininkai, tačiau MLŽ sudarytojai stengėsi nepaminėti Rusijai nepalankių istorijos momentų.

Grįžtant prie svarbesnių blogybių, tenka paminėti nevykusį skyrelį „Mažoji Lietuva Pirmajame pasauliniame kare“. Jo autorius (kaip ir kiti MLŽ rengėjai), matyt, stengėsi išvengti Rusijai nemalonių istorijos momentų. Antai, uoliai ir gal pernelyg išsamiai aprašinėjant šalių kariuomenių veiksmus, nebandyta prisiminti pačios Mažosios Lietuvos ir jos gyventojų tuometinės padėties. Gal sąmoningai nebuvo įdėtas tuomet Rusijos okupuotų teritorijų (beveik visos Mažosios Lietuvos) žemėlapis, kuris MLŽ skaitytojams būtų leidęs suprasti, kokie dideli plotai tuomet buvo užimti, kiek ten patirta nuostolių. Uoliai aprašinėta, kada buvo užimti Šiauliai, Kaunas ir Vilnius, tačiau Mažosios Lietuvos civiliams gyventojams tepaskirta vos pora sakinių. Taip vėl praleista proga išsamiau priminti apie anuometinę krašto ir jo gyventojų padėtį.

MLŽ rengėjai iš mano parengto MLE III tomo nenorėjo perkelti iškalbingojo žemėlapio „Carinės Rusijos kariuomenės užimta Rytprūsių dalis, fronto linija 1914 VIII“, gal tikėdamiesi, kad iš gana painaus aprašymo ir specialistams skirtos schemos „Sugriauti Mažosios Lietuvos miestai“ (psl. 79) nedaug kas ką tesupras. Užtat iš MLE perkeltos apmaudžios korektūros klaidos – psl. 78 publikuojamos sugriauto Pilkalnio nuotraukos buvo darytos ne 1915, o 1914 metais. Nenorėta pasinaudoti ir išsamiais J. Zembrickio pasakojimais apie Pirmojo pasaulinio karo eigą Mažojoje Lietuvoje, tuometinę gyventojų būklę, vietinių vyrų mobilizaciją į savigynos būrius, patirtus nuostolius ir pasiektas pergales prieš Rusijos būrius.

MLŽ rengėjai nepanoro skaitytojams priminti tokių „smulkmenų“, kaip krašte 1914-1915 m. žuvusių karių likimas. Pasibaigus kovoms, daug Rusijos kariškių palaikų buvo perkelta į tvarkingai įrenginėtas karių kapines, kur žuvusiems priešininkams (tarp jų ir lietuviškos kilmės asmenims) buvo statomi betoniniai antkapiniai paminklai su žinomomis palaidotųjų pavardėmis. Dabar vengiama skelbti, kad tas Rusijos kariškių kapines po 1944 m. labai uoliai niokojo ir naikino sovietiniai naujakuriai, nekreipdami dėmesio į ten stovėjusius stačiatikių kryžius ir dažnas rusiškas pavardes paminkluose.

Tendencingai aprašinėta ir Antrojo pasaulinio karo eiga. Uoliai fiksuojant kokius tolimus kraštus iš pradžių užėmė nacistinė Vokietija, kukliai nutylima, kad tą karą tuomet pradėjo ir nacių sąjungininkė SSRS, 1939 m. rugsėjo viduryje įsiveržusi į Lenkiją, vėliau užpuolusi Suomiją ir Rumuniją. Taip platinant prosovietinę (ir prorusišką) svarbiausių istorijos įvykių versiją, netenka tikėtis, kad MLŽ rengėjai sąžiningai apibūdins Mažosios Lietuvos istorijos įvykius.

MLŽ puslapiuose neužsiminta, kad 1940-1941 m. SSRS pati planavo pulti Rytprūsius, kad iki 1941 m. birželio 22 d. Mažosios Lietuvos pasienyje ta agresyvi valstybė buvo sutelkusi didžiules karines pajėgas, kad ne vienoje pasienio lietuvininkų vietovėje tada laukta sovietinių pajėgų įsiveržimo. Taip esą lietuviškame leidinyje skelbiant šiandieniniam Rusijos režimui tinkamą istorijos versiją, toliau talkininkaujama Mažosios Lietuvos okupantų propagandai.

Karo eiga painiojama ir toliau. Psl. 107 rašoma, kad 1944 m. spalio 9 d. SSRS kariuomenė įsiveržė į Klaipėdos kraštą. Žemiau rašoma, kad spalio 16 d. ta kariuomenė užėmė Stalupėnų, Tolminkiemio ir Romintos apylinkes, priduriant „Tai buvo pirmoji Vokietijos valstybės teritorija, į kurią įžengė SSRS karinės dalys“. Net įdomu – gal 1939 m. nacių aneksuotą Klaipėdos kraštą MLŽ rengėjai priskiria kokioms Švedijos ar Belgijos valstybėms?

Išsisukinėjama ir toliau – esą Nemerkiemyje kažkas (gal kokie ateiviai iš kosmoso) nužudė civilius gyventojus. Vengiant priminti sovietinės kariuomenės žvėriškumus, psl. 107 rašoma „… bėgantieji [civiliai gyventojai] pateko į karo veiksmų zoną, todėl nemažai jų žuvo“. Nutylimi anksčiau publikuoti dokumentai, kad ten „karo veiksmų“ daug kur nebuvo, o sovietų tankai ties Usėnais ir kitur traiškė civilių pabėgėlių vilkstines, nesulaukdami jokio pasipriešinimo ir nepatirdami jokių karinių nuostolių.

Psl. 107-108 kartojami sovietinės propagandos teiginiai, esą Rytprūsių gyventojams drausta evakuotis iš Karaliaučiaus krašto. Beje, MLŽ rengėjai ir čia pripainiojo: 1944 m. – 1945 m. pradžioje jokio Karaliaučiaus krašto dar niekas nežinojo – tuo vardu vėliau vadinta Rusijos aneksuota Rytprūsių dalis. Daugybė dokumentų apibūdina, kaip gana sėkmingai į Vakarus iš krašto vietovių anuomet buvo evakuota šimtai tūkstančių rytprūsiečių (nors dešimtys tūkstančių jų ir žuvo pasitraukimo metu).

Sovietų Sąjungoje (kaip ir dabartinės Rusijos istorijos propagandistų korpuse) itin mėgta ieškoti „krislo svetimoje akyje“, taip mėgaujantis žinia, esą iš Karaliaučiaus krašto neleista evakuotis. Beje, tą propagandinę „antį“ netrukus paneigė ir neapdairūs MLŽ rengėjai, psl. 108 pripažindami, kad 1944-45 m. iš Rytprūsių į Vokietijos gilumą pasitraukė apie 2 milijonai civilių.

Sąžiningi Rusijos istorikai galop aptiko, kad būtent sovietų vadai 1941 m. rudenį nepasinaudojo galimybe iš puolamo Leningrado evakuoti beveik visus civilius. Dabar spėjama, kad tie šimtai tūkstančiai moterų, senių ir vaikų gal laikyti sovietiniui režimui nereikalingu „balastu“, kad taip gal suvedinėtos politinės sąskaitos su nepaklusniais senojo Peterburgo žmonėmis. Gal laikant įkaitais daugybę iš bado mirštančių žmonių, neleidžiant jiems pasitraukti, siekta priversti sovietinius karius kovoti dėl savo artimųjų ir dėl režimo. Dabar tebebandant nuslėpti nusikalstamo sovietinio režimo veiksmus, sąjungininkų ieškoma visame pasaulyje, visur skatinamas istorinės dezinformacijos skelbimas – deja, ir, berods, demokratinės Europos šalyse

Nepateikta svarbi iliustracija – fronto linijos padėtis 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje, kuri daugeliui skaitytojui būtų paaiškinusi tuometines realijas Mažosios Lietuvos plotuose (o ne atokioje Semboje, kuriai skirta menkareikšmė iliustracija psl. 108).

Užuot išsamiau aprašę tuomet lietuvininkų ir kitų krašto gyventojų patirtas skriaudas, MLŽ rengėjai vėl lankstosi okupantams, atsiprašymams paskirdami net kelias eilutes – atseit, anuometinių sovietinių okupantų žvėriškumų negalima vadinti genocidu.

Nepasirūpinta tūkstančių civilių pabėgėlių vargų aprašymu, nepaaiškinti tuomet dažnesni likimų variantai, užtat vietos nepagailėta antraeilėms smulkmenoms.

MLŽ rengėjų nuostatas rodo ir jų uoliai vartotas „Rytų Prūsijos“ terminas. Nors senesnėje lietuviškoje raštijoje dažniau vartotas patogus „Rytprūsių“ terminas, tačiau nurašinėjantiems sovietinius propagandinius veikalus prilipo rusiškasis „Rytų Prūsijos“ (VostočnajaPrussija) variantas. Matyt, nenorima ir pagalvoti, kad iš tiesų „Rytų Prūsija“ reiškia buvusios Prūsijos valstybės rytinę dalį (žemes prie Oderio upės, dabartinių Vroclavo ir Poznanės).

Skyrelyje „Mažosios Lietuvos likimas po Antrojo pasaulinio karo“ pateikta daug įvairių faktų, bet ir ten įsigudrinta išvengti svarbiausių klausimų: kaip praeityje klestėjęs kraštas tapo dykyne; kaip karo veiksmų nepaliestuose plotuose buvo sunaikinta tūkstančiai sodybų, dešimtys tūkstančių tvirtų trobesių; kaip buvo niokotos ir griautos krašto bažnyčios ir daugelis kitų žymesnių statinių; kaip buvo niokojamos kapinės, iš jų pagrobiant daugumą antkapinių paminklų ir kitko; kaip buvo masiškai iškasinėti palaidojimai, tyčiojantis iš “fašistų” palaikų, tarp žmonių kaulų ieškant ko vertingesnio ir t.t.

Nors net sąžiningesni Rusijos šviesuoliai rašė, kad okupuotas (praeityje toks turtingas) kraštas liko siaubinga dykyne Europos centre, daugelio nusikaltimų žmoniškumui, etninio valymo ir t.t. liudininku, tačiau MLŽ rengėjai uoliai vengė „aštresnių kampų“. Turbūt tokio iškastruoto leidinio (kuriame nereiškiamos pretenzijos sovietinės imperijos įpėdinei Rusijai dėl lietuvininkų krašto sunaikinimo) pasirodymą tektų laikyti didele dabartinio Rusijos režimo struktūrų pergale. Anglų ir lietuvių kalbomis pasauliui taip ir nebuvo principingai pareikšta, kad Mažoji Lietuva nuo 1944 m. buvo ypatingas kraštas, patyręs kitur neregėtą suniokojimą ir etnocidą (vietinių gyventojų kultūros pėdsakų planingą likvidavimą). Vargu ar tai bus padaryta dar planuojamuose leidimuose vokiečių ir rusų kalbomis.

Trumpai paminint po 1944 m. kraštą apgyvenusius naujakurius, vengta paminėti esminius dalykus: naujųjų atvykėlių (tarp jų ir iš įvairių Lietuvos regionų) požiūrį į „fašistinį“ kraštą ir ten likusius senuosius gyventojus, aptiktųjų vertybių tyčinį niokojimą, masinį plėšikavimą, organizuotus grobimo žygius į okupuotą kraštą, daugumos atvykėlių ir sovietinių pareigūnų nuostatus, ujant ir persekiojant vietos žmones, didžiuosius etnokultūrinius, konfesinius ir kitokius skirtingumus ir visa kita, kas galop privertė daugelį Mažosios Lietuvos gyventojų palikti nusiaubtą ir nebemielą gimtinę. Neužsiminta, kad okupuotas kraštas kelis dešimtmečius buvo virtęs pelninga „kasykla“ – iš ten vežta viskas (nuo griaunamų dar gerų trobesių tvirtų plytų iki akmeninių antkapių iš kapinių, kuriuos Didžiojoje Lietuvoje panaudodavo apsukrūs veikėjai).

MLŽ rengėjai nenorėjo priminti, kad pokariu ištuštėjusiuose Mažosios Lietuvos plotuose buvo apgyvendinami vadinamieji stribai ir kiti, vengę pasilikti savo gimtosiose vietose (vien Rusnėje tada buvo įkurdinta apie 50 stribų šeimų). Taip okupuotame krašte buvo sukurta „raudonoji zona“, kurios daugelis gyventojų uoliai rėmė KGB ir pačią sovietinę santvarką, aršiai naikindami „fašistų paveldą“ ir persekiodami senbuvius ar kitaminčius. Nedoriems darbams būdavo pasitelkiami ir kai kurie asmeninės naudos siekę senbuviai, talkinę griaunant bažnyčias ir niokojant kraštą.

Liko nepaminėtos užsitęsusios sovietinės propagandos kampanijos, siekiai ištrinti atmintį apie buvusį savitą kraštą, paskutiniųjų lietuvininkų persekiojimai dėl jų kilmės ir kitokių pažiūrų. Taip nuglaistant kai kam nepageidautinus aštresnius istorijos kampus, siekta formuoti gana idilišką Mažosios Lietuvos pokarinį vaizdą – esą ten nebuvę nei žmogėdrystės, nei masinių mirčių iš bado ir nuo ligų, priverstinio darbo lagerių ir visų kitų baisybių. Esą tai buvęs „normaliai“ okupuotas kraštas su visai pakenčiama santvarka, o ne liudininkų prisimenama „juodoji skylė“ pačiame Europos centre.

Iš MLE paskelbtų krašto gyvenviečių aprašymų (kuriuos rengiau aš ir kiti asmenys), juos perkeliant į MLŽ puslapius, taip pat uoliai šalinti Rusijai nepalankūs momentai. Tuose straipsniuose aš skelbiau žinias apie daugelio gyvenviečių sunaikinimą po 1944 m., apie išlikusių vietovių suniokojimą. Visa tai MLŽ rengėjai rūpestingai pašalino. Tokio iškastruoto ir okupantams pritaikyto leidinio skaitytojai galipamanyti, kad kokie Argininkai, Aukštagiriai, Aulavėnai ir visos kitos Mažosios Lietuvos gyvenvietės toliau tebegyvuoja ir klesti, kad ten laimingai tebegyvena lietuvininkai, kad bažnyčiose tebelaikomos lietuviškos pamaldos, o vaikeliai mokyklose tebesimoko lietuvių kalbos iš krašte tebespausdinamų lietuviškų vadovėlių.

Stebėtina, kad MLŽ rengėjai nepajėgė (ar nepanoro) nustatyti šio veikalo adresato. Iš gana chaotiško leidinio, kur, nesuformuluojant svarbiausių teiginių, pateikta daugybė mažai kam svarbių smulkmenų, sunku suprasti ar šią knygą norėta skirti vien po visą pasaulį išsibarsčiusiems lietuvininkų palikuonims ar ir kitiems žmonėms. Jei kas būtų norėjęs Mažosios Lietuvos likimu sudominti niekad apie šį kraštą negirdėjusius tolimų kraštų gyventojus, tai būtų pasistengęs visa tai pateikti įtaigia ir užsieniečiams suprantama forma, pabrėžiant svarbiausius lietuvininkų krašto istorijos momentus.

Taip ilgai puoselėti daugelio šviesuolių (pirmiausiai prof. Viliaus Pėteraičio) pasišventėliški užmojai pasauliui papasakoti apie tikrąjį Mažosios Lietuvos likimą ir jos katastrofišką suniokojimą galingų jėgų buvo „nukenksminti“. Iš viso to tesužinojome, kad NATO ir ES priklausančioje valstybėje sėkmingai veikia viso pasaulio taikiam gyvenimui tebegrasančios agresorės įtakingos pajėgos ir gausūs įtakos agentai.

LMŽ rengėjai neišdrįso ar nepanoro pavaizduoti tikrojo Mažąją Lietuvą 1944 m. ištikusios tragedijos masto. Veikalo puslapiuose tas kraštas dažniau vaizduotas kaip vienas iš daugybės tūkstančių pasaulio krašto – juk visur gyvenę kažkokie žmonės, visur kažkas vykdavę. Net ir užsimenant apie Mažosios Lietuvos sovietinę okupaciją, daugeliui užsienio skaitytojų gali atrodyti, kad čia tekalbama apie kokį eilinį Elzasą – tokie plotai šimtmečius eidavo iš rankų į rankas, nevirsdami išdeginta dykyne, svetimšalių barbarų apgyvendintu kraštu. Paslaugiai nutylimi Mažojoje Lietuvoje pasiekti okupantų „rekordai“, naikinant vietos žmones ir jų gyvenimo pėdsakus. Būsimoms kartoms sulaukus rimto sovietinio režimo nusikaltimų nagrinėjimo gal kada įvyksiančiame kokiame reikšmingame tarptautiniame tribunole, deja, MLŽ negalės būti koks reikšmingas ir įspūdingas argumentas, drąsiai, atvirai ir objektyviai vaizduojantis tokias baisybes. Belieka apgailestauti, kad ilgai puoselėta tokio veikalo sumanytojų svajonė – visam pasauliui papasakoti tiesą apie Mažosios Lietuvos tragišką likimą – taip ir neišsipildė, Sovietų Sąjungos ir Rusijos kolaborantams paslaugiai nukenksminant tokius užmojus.

LITERATŪRA

1. M. Purvinas. Mažosios Lietuvos etnocidas kaip kultūrinis ir kultūrologinis fenomenas. – Voruta, 1996 m. vasario 1 d., Nr. 5, p. 6.

2. M. Purvinas.„Prie ruso visais laikais neblogai būdavo…“ – Garsas, 1996 m. gegužės 31, p. 8.

3. M. Purvinas, M. Purvinienė.Tikroji ir pageidaujama istorija. – Tėviškės žiburiai (Kanada), 1996 m. birželio 4 d., p. 6.

4. M. Purvinas.Mažoji Lietuva ir istorijos mokslas. – Voruta. 1996 m. gruodžio 1-6 d., Nr. 45, p. 6.

5. M. Purvinas.Nesantaikos šaknys ir vaisiai (Mažoji Lietuva). – Literatūra ir menas, 1996 m. lapkričio 16 d., p. 3.

6. M. Purvinas.Naikinami Mažosios Lietuvos pėdsakai. – Tėviškės žiburiai (Kanada), 1997 m. birželio 17 d., Nr. 25, p. 5.

7. M. Purvinas.Archyvų naikinimas – istorijos cenzūra. – Lietuvos aidas, 1997 m. gegužės 29 d., p. 5.

8. M. Purvinas,M.Purvinienė. Griuvėsiuose… (Mažoji Lietuva). – Dienovidis, 1997 m. gegužės 11 d., Nr. 15, p. 12-13.

9.M. Purvinas.Kas valdys Lietuvos pajūrį? – Tėviškės žiburiai (Kanada), 1997 m. lapkričio 11 d., p. 2.

10.M. Purvinas,M. Purvinienė. Istorijos klastojimo reiškiniai. – Tėviškės žiburiai (Kanada), 1998 m. spalio 13 d.

11.M. Purvinas,M. Purvinienė. Kodėl klastojama Lietuvos istorija? – Tėviškės žiburiai (Kanada), 2002 m. lapkričio 5 d., Nr. 44.

12.M. Purvinas,M. Purvinienė. Kodėl klastojama Lietuvos istorija? – Lietuvos aidas, 2002 m. lapkričio 4 d., Nr. 254, p. 6-7.

13.M. Purvinas. Prūsos ir Mažosios Lietuvos paveldas sėkmingai likviduojamas. – Donelaičio žemė, 2002, Nr. 3, p. 3.

14.M. Purvinas,M. Purvinienė. Mažosios Lietuvos enciklopedija. – Tėviškės žiburiai (Kanada), 2005 m. rugpjūčio 16 d., Nr. 31-32, p. 8.

15.M. Purvinas.Apie mitus, paskalas ir Mažosios Lietuvos tikrovę. – Kultūros barai, 2006, Nr. 1, p. 18-24.

16. M. Purvinas.Apie istorijos klastojimo verslą. – Kultūros barai, 2007, Nr. 4, p. 9-12.

17. M. Purvinas. Istorijos klastojimas. – Tėviškės žiburiai (Kanada), 2007 m. spalio 16 d., Nr. 42, p. 3-4.

18.M. Purvinas.Kas laukia Mažosios Lietuvos enciklopedijos? – Šiaurės Atėnai, 2008

19.M. Purvinas.Dėl  Mažosios Lietuvos vardo. – Voruta, 2014 m. kovo 1 d., Nr. 5, p. 1,4.

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra