Dr. Martynas Purvinas. Mažoji Lietuva nuo Mažvydo iki surinkimininkų (II)

Autorius: Data: 2017-12-24 , 11:26 Spausdinti

Dr. Martynas Purvinas. Mažoji Lietuva nuo Mažvydo iki surinkimininkų (II)

 

Dr. Martynas Purvinas. www.voruta.lt nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

1517 m. M. Liuterio pradėtas Reformacijos sąjūdis amžių bėgyje natūraliai išsikvėpė, su tuo sietos didžiosios (šiame pasaulyje gal ir neįgyvendinamos) viltys ne visada pasiteisino. Būdinga, kad vėlesniaisiais laikais vis rasdavosi atskirų šviesuolių ar žymesnių judėjimų, vėl ir vėl skatinusių grįžti prie Reformacijos ir krikščionybės ištakų, šalintis pasaulietinių pagundų ir pasišvęsti dvasiniams dalykams.

Tokios – Vakarų Europoje kildavusios, mintys įvairiais keliais pasiekdavo ir Mažąją Lietuvą. Daugiau žinoma apie XVIII a. skelbtas idėjas, apie tuometinių kolonistų iš Vakarų atsivežtus papročius uoliau melstis, kliautis ne vien oficialiąja Bažnyčia, bet ir iš paprastų žmonių kilusiais Dievo Žodžio aiškintojais. Tie dalykai lietuvininkų krašte prigijo, galop tapdami lietuvišku surinkimininkų judėjimu, įgaudavusiu vis daugiau populiarumo ir gyvavusiu ne vieną šimtmetį.

To judėjimo sėkmę lėmė ir tuometinė padėtis Mažojoje Lietuvoje. Tradicinės kaimiškosios lietuvininkų bendruomenės pamatus XVIII – XIX a. labiau klibino didieji istoriniai pokyčiai, nesulaikomai atslenkanti modernizacija, grasinusi per šimtmečius susiklosčiusiam pastoviam gyvenimui agrarinėje visuomenėje, kur buvo galima remtis protėvių patirtimi ir papročiais. Tuomet į surinkimininkų veiklą įsitraukę lietuvininkai ten neretai rasdavo priebėgą nuo gyvenimo negandų, vis naujų grėsmingų naujienų. Savųjų būrelyje uoliai meldžiantis, atsidedant dvasiškiems dalykams, mažiau terūpėdavo žemiškosios bėdos. Pažymėtina, kad iš svetur atėjęs judėjimas galop tapo lietuvišku reiškiniu, savaip palaikiusiu lietuvybę. Iš šio krašto lietuvininkų kilę vadinamieji sakytojai (pamokslininkai) lietuviškai aiškindavo Šventąjį Raštą, taip sakydavo pamokslus ir melsdavosi. Krašto lietuvininkams tai buvo itin svarbu germanizacijos laikais, kai visur imta diegti vokiečių kalba.

Surinkimininkų judėjimas lietuvininkams leisdavo savaip užsisklęsti savuose kaimuose, vengiant miestų su jų svetimšaliais ir smerktinomis naujovėmis. Rengiant susirinkimus su lietuviškomis namų pamaldomis kaimiškose trobose, valstiečiai likdavo tarp savųjų, atsiskirdami nuo vokiškai kalbėjusių „ponų“ (miestiečių, dvarininkų, tarnautojų ir visokių kitokių). Taip klostėsi labiau savanoriška socialinė ir psichologinė atskirtis, eiliniams kaimiečiams gal teikusi savitą dvasinį komfortą, savojo teisumo ir savotiško psichologinio pranašumo prieš ne tokius uolius krikščionis pojūtį. Uoliems surinkimininkams gal mažiau rūpėjo kokie žemiški dalykai, atslenkantys pokyčiai ir kitkas, labiausiai kliautasi Dievu.

Tokį slėpimąsi nuo realaus pasaulio ir istorinių pokyčių skatino jau minėtieji didieji įvykiai, vis sparčiau kitusi padėtis krašte. Antai, žlungančioje, Napoleono armijos beveik visai okupuotoje Prūsijos karalystėje imtasi radikalių reformų – 1807 m. paskelbta apie baudžiavos panaikinimą ir kitas pertvarkas.

Tai vėl sukrėtė tradicinę agrarinę lietuvininkų bendruomenę – tada reikėjo išmokti gyventi naujoviškai. Anuometinis valstiečių išlaisvinimas ne visada ir ne visiems buvo vien laimingas ir paprastas dalykas. Pavyzdžiui, XIX pirmojoje pusėje kai kurie kaimai Mažojoje Lietuvoje visai išnyko, ten anksčiau valstiečių naudotas žemes supirko atskiri asmenys ar jų grupės, ten steigdamos dvarus – naujoviškesnius stambius ūkius. Beliktų priminti, kad panašūs rūpesčiai dabartinės Lietuvos kaimiečius užgriuvo šiais laikais, mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę ir atsikratant sovietinio paveldo.

Mažojoje Lietuvoje užsitęsusi pobaudžiavinė žemės reforma, nelengvai keista žemėvalda (žinoma apie įvairius teisinius ginčus del žemės sklypų) ir kitkas trikdė tradicinį lietuvininkų kaimiečių gyvenimą. Kaimuose gausėjo įvairių konfliktų, būta nesutarimų su vietos administracijos sprendimais ir kitkuo. Stiprėjo archajiškoms visuomenėms (ypač susiduriančiomis su modernaus pasaulio iššūkiais) būdingas praeities mitologizavimas: „Senolių laikais būdavę geriau, tada visi gyvenę teisingiau“ ir pan.

Nuo XVIII a. Vakaruose besiplėtojusi industrinė ir technologinė revoliucija XIX a. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Krašto miestuose (Tilžėje, Klaipėdoje ir kitur) kūrėsi įvairios gamyklos, kvietusios darbininkus ir jiems žadėjusius neblogus atlyginimus. Darbo rankų vis daugiau reikėjo ir sparčiai plėtotiems Vakarų pramonės centrams.

Agrarinėje Mažojoje Lietuvoje prasidėjo migracijos ir emigracijos epocha, kokią dabar pergyvena mūsų valstybė. Vis daugiau jaunų kaimiečių sužinodavo, kad miestuose ar Vakaruose jie galėtų uždirbti geriau, gyventi lengviau ir įdomiau. Išvykstant jaunimui iš kaimų, ten gausėjo senolių ir ligonių, mažiau apsukrių ir kitokių žmonių, kuriems surinkimininkų judėjimas tapo nemenka paguoda ir tam tikra prieglauda.

XIX a. demografiniai kitimai krašto kaimuose rodo anuometinių pokyčių mastą. Pavyzdžiui, ilgaamžiame Mažosios Lietuvos branduolyje – Įsruties apskrities Narkyčių parapijoje buvusiame Ūdrabalių kaime per XIX a. pirmąją pusę gyventojų pagausėjo 218 procentų, Mangarbių kaime – 232 procentais, Žalvos parapijos Virtkalių kaime – 274 procentais, Virblių kaime – 165 procentais, Simonių kaime – 141 procentu ir t.t. Tai buvo lietuviškų kaimų suklestėjimo metas.

Tuometinis spartus daugelio kaimų augimas rodė, kad baudžiavos panaikinimas išties pagerino anuometinį gyvenimą – daug žmonių su naujomis viltimis ėmė tvarkyti savo gyvenimus, uoliau ūkininkauti, auginti gausesnes šeimas.

Tas spartus kaimų augimas dažniausiai baigėsi XIX a. viduryje, o antrojoje to amžiaus pusėje daugelio kaimų gyventojų skaičius ėmė mažėti, jaunimui vis dažniau išvykstant iš gimtinės. Iš kaimų traukiantis energingiausiems žmonėms, ten mažėjant jaunų šeimų su vaikais, likusiems vis labiau tiko paguodos ieškoti surinkimininkų gretose, klausantis lietuviškų sakytojų pamokslų ir uoliai meldžiantis. Daug kur fiksuotas kaimų gyventojų skaičiaus ryškus mažėjimas liudijo apie esminius pasikeitimus nuo seno kaimiškoje Mažojoje Lietuvoje.

Prisimintina, kad anuometiniai pokyčiai lėmė ir kaimų etninius ir etnokultūrinius pasikeitimus. Tada, pavyzdžiui, skųstasi, kad kaimynai lietuvininkai pardavę savo ūkį ir išvykę į miestą (ar į Vakarus), o tą ūkį nusipirkę kokie ateiviai vokiečiai, ten pradėję tvarkytis savaip. Griūvant įprastinėms kaimų bendruomenėms, gausėjo netradicinio gyvenimo pavyzdžių, seniesiems gyventojams liūdnai prisimenant „senus gerus laikus“.

Visa tai didino kaimiečių psichologinio nesaugumo jausmą, nestabilumo ir nepatikimumo pojūčius. Tas vėl skatino surinkimininkų judėjimą, kaip gana konservatyvų reiškinį, priebėgą besikeičiančiame gyvenime, teikusią moralinę paguodą ir kiek vilties.

Viso to reikėdavo ir vėliau. Antai, XX a. pirmojoje pusėje dvasininkas iš Nemuno deltos skundėsi, kad tarp kaimiečių plinta visokie naujesni mokymai, kad žmonės ten klausosi naujų pranašų, mažiau dėmesio teskirdami oficialiajai Bažnyčiai.

Šis pavyzdys parodo socialinės psichologijos ir panašių dalykų svarbą tradicinės kaimiškosios  gyvensenos laikais. Pavyzdžiui, Nemuno deltoje gyvenusieji žmonės kasmet susidurdavo su potvynių ir ledonešių grėsme, ten darbavęsi žvejai dažnai patirdavo mirtinų pavojų ir t.t. Netenka stebėtis, kad ten ieškota paguodos visokiausiose srityse, ieškant tai Dievo, tai kitokių antgamtinių jėgų užtarimo ir pagalbos, klausantis tai vienokių, tai kitokių pranašų, burtininkų, raganių ir kitokių. Žinoma, kad ten gal ilgiausiai išliko ir pagoniški stabai.

Prisimintina, kad surinkimininkų judėjimo populiarumą ir ilgaamžiškumą tada lėmė ne vien skelbtos religinės ir moralinės  nuostatos ar jų skelbėjų asmenybės, bet ir anuometinė padėtis Mažojoje Lietuvoje, tradicinės agrarinės visuomenės socialiniai ir psichologiniai ypatumai, užsitęsusi lietuvininkų visuomenės krizė, bandymai išlikti vis sparčiau besikeitusiame ir grėsmingame pasaulyje, išsaugant savąją etninę ir kultūrinę tapatybę.

Gal ateityje lietuviškąjį surinkimininkų judėjimą kas nors pajėgs apibūdinti ir platesniu mastu, įvertinant pasaulio geografiją ir istoriją, surandant vietą lietuvininkams tarp gausybės įvairiais laikais buvusių religinių judėjimų ir etnokultūrinių reiškinių, tarp visokių krizių nulemtų žmonių atsigręžimų į sakralinius ir anapusinius reiškinius. Nepamirštinos ir žemiškosios to judėjimo aplinkybės, jo ryšiai su regiono ir Europos istorija.

2017 m. gruodžio 4d.

Mažoji Lietuva Purvinas Martynas , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra