Dr. Martynas Purvinas. Mažoji Lietuva nuo Mažvydo iki surinkimininkų (I)

Autorius: Data: 2017-12-22 , 10:28 Spausdinti

 

 

Dr. Martynas Purvinas. www.voruta.lt nuotr.

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Mažosios Lietuvos istorijos savitos aplinkybės ir ten vykę procesai iki šiol nepakankamai apibūdinami. Čia priminsime kai kuriuos to krašto istorijos bruožus.

XV – XVI a. Mažoji Lietuva susiformavo kaip lietuviškai kalbėjusių žmonių kraštas. Tą liudija išlikę senieji dokumentai, kuriuose tada pasirodo gausūs lietuviški asmenvardžiai ir lietuviams įprasti vietovardžiai ( pavyzdžiui, Šilgaliai, Laugaliai ir pan.).

Pažymėtina, kad daugelyje krašto kaimų XVI a. pirmoje pusėje fiksuotis beveik vien lietuviški ir baltiški asmenvardžiai. Pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos branduolyje buvusiame Įsruties valsčiaus Gavaičių kaime tada gyveno ūkininkai Trutinaitis, Tautkus, Stanelis, Vaitkus, Narušis, Kantrimas, Kuršaitis ir kiti.

Varkalių kaime gyveno Gedvilas, Mikna, Petkus, Lotkus, Mickus, Butvilas, Rapanaitis. Sušiškių kaime gyveno Jakštė, Piktutaitis, Kuslaitis, Nargalis, Micka, Bartkus, Rupšus, Brozius, Šeidaitis. Būtų galima vardinti dar šimtus ir tūkstančius M. Mažvydo amžininkų – Priegliaus baseine įsikūrusių valstiečių iš lietuviškųjų žemių.

Sovietinės okupacijos metais mėgta kartoti, kad tame krašte atsidūrę lietuviai tebuvę vien vergai, beteisiai baudžiauninkai ir pan. Kaip buvo iš tikrųjų?

Štai XVI a. Žalvos apylinkėse ties Priegliaus vidurupiu įsikūrusiame Simonių kaime gyveno ūkininkas Jakubaitis, kuris laikė 9 arklius, 4 jaučius, 6 karves, 5 veršelius, 8 senas avis (ėriukai nebeskaičiuoti), 13 ožkų, 21 kiaulę – iš viso 66 gyvulius. Kitas to kaimo ūkininkas Gedeminas ( gal Gediminas) laikė 8 arklius, 3 jaučius, 6 karves, 5 veršelius, 10 avių, 23 kiaules ir 7 ožkas – iš viso 60 gyvulių. Galima vardinti ir daugybę kitų tuometinių Mažosios Lietuvos ūkininkų, valdžiusių nemažus turtus. Vertėtų prisiminti, kad praėjus pusei tūkstančio metų daugelis sovietinės Lietuvos kolchoznikų turėjo tenkintis vos viena karvute ir dar keliais smulkesniais gyvulėliais.

Anuometinė padėtis Mažojoje Lietuvoje neturėtų stebinti. Ten įsikuriantiems valstiečiams buvo skiriami naudoti nemaži žemės plotai (už kuriuos tekdavo atiduoti atitinkamas duokles, atlikti prievoles ir pan.). Didžiąją tų plotų dalį sudarydavo ganyklos – neretai atželiantys girių kirtimai, krūmynai ir pan., kur buvo patogiau auginti gyvulius, nei užsiimti varginančia žemdirbyste. Tada pajėgta suarti tik nedidelius derlingesnės žemės plotelius, didesni laukai sukultūrinti tik vėlesniais šimtmečiais.

M.Mažvydo laikų dokumentuose apie Mažosios Lietuvos kaimus aptinkama labai nedaug svetimšalių pavardžių, kartais paminint negausius privilegijuotus kolonistus iš vokiškų žemių. Nuo XIII a. vidurio Priegliaus baseine kūręsi svetimšaliai telkėsi Kryžiuočių (Vokiečių) ordino valstybės miestuose ir pilyse, o vokiečių kolonistų kaimų ten buvo nedaug. Tuometinės vokiškosios kolonizacijos laikais atvykėliais iš Vakarų pirmiausiai apgyvendintas Pavyslis ir gretimi plotai, o nuošalus Priegliaus baseinas ir Nemuno žemupys ilgam liko dykra – retai apgyventa teritorija, daug senųjų gyventojų praradusia per šimtmetines kovas. Joms nurimus, pageidaujamais naujakuriais ten tapo ir žmonės iš lietuviškųjų žemių, sukūrę Mažąją Lietuvą.

Atrodo, kad XVI a. pirmoje pusėje to regiono kaimuose absoliučiai vyravo lietuviškos kilmės žmonės, o negausūs svetimšaliai ten neturėjo didesnės įtakos. Veikiausiai tuometinė valdžia buvo daugiau nominali – daugiau apsiribojusi duoklių surinkimu ir pan., bet nepajėgusi žymiau kištis į kasdienį kaimiečių gyvenimą. Tuomet Mažojoje Lietuvoje kaimai ir sodybos kurti pagal senuosius baltiškus papročius, jų gyventojai laikėsi savo protėvių tradicijų.

Žinoma, kad iki XVI a. vidurio krikščioniškųjų bažnyčių tinklas krašte buvo itin retas, negausūs dvasininkai niekaip negalėjo paveikti tūkstančių ten gyvenusių baltiškosios kilmės žmonių. To negalėjo padaryti ir negausūs administracijos pareigūnai, tad Mažojoje Lietuvoje susikūrusios lietuviškos kaimiečių bendruomenės ilgai gyveno savaip, per šimtmečius susikurdamos savotiškų etnokultūrinį rezervatą – lietuvišką kraštą.

Tuomet pavienės lietuvių valstiečių grupės kūrėsi ir gana toli į pietus nuo Nemuno ir Priegliaus, kur atsirasdavo lietuviški kaimų vardai. Tie nuklydėliai atsinešdavo XIV – XV a. lietuvių papročių, senųjų tikėjimų ir pan., kurie ten galėjo ilgai išlikti, tiems nuošaliems kaimams vėliau atsiduriant vis didesnėje kultūrinėje izoliacijoje tarp vis naujų svetimšalių.

Mažosios Lietuvos branduolyje, kur ilgai vyravo lietuvininkai, senąsias tradicijas išlaikyti buvo lengviau. Tenykštėms kaimiečių bendruomenėms protėvių papročiai ir lietuvių kalba, įprastinis gyvensenos būdas ilgam buvo svarbiausi jų etninės tapatybės komponentai, reikšmingiausia moralinė atspara, įprastinis ir neginčyjamas dalykas.

Pabrėžtina, kad kaimiečių bendruomenės visada pasižymėdavo ypatingu konservatyvumu – agrarinė gyvensena privalėjo būti stabili, paremta šimtamečiais papročiais ir protėvių patirtimi, o ne kokiais neapgalvotais eksperimentais, galėjusiais pražudyti kaimą ir jo žmones. Taip ilgai pavyko egzistuoti ir nuošaliame lietuvininkų krašte, kur tapo įprasta gyventi pastoviai ir senoviškai, savaip, o ne pagal svetimšalių nurodymus.

Tą pastovų gyvenimą bėgant amžiams vis labiau griovė išoriniai ir kitokie veiksniai, Europoje vykę procesai, galop paliesdavę ir Mažąją Lietuvą.

Antai, XVII a. europinės krizės, ilgai užsitęsęs švedmetis, svetimų kariuomenių ir jų talkininkų įsiveržimai į lietuvininkų kraštą trikdė pastovųjį kaimiečių gyvenimą. To laiko dokumentuose aptinkame vis daugiau svetimšalių pavardžių – kaimuose ir kitur kūrėsi atvykėliai amatininkai ir prekybininkai, atitarnavę kareiviai, kariuomenių palikti ligoniai ir sužeistieji, invalidai ir kiti.

Žinomos XVIII a. pradžios svarbiosios nelaimės: nederliai ir badmečiai, didžioji maro epidemija, vėliau pradėtoji didžioji vokiškoji kolonizacija, Prūsijos valdžiai atkuriant nukentėjusį kraštą. Pabrėžtina, kad tuomet Mažoji Lietuva neišnyko: dauguma svetimšalių kolonistų telkėsi dvaruose ir miestuose, kai kur įkuriant savus ateivių kaimus, kur bandyta tvarkytis savaip. Išlikusios lietuvininkų šeimos susilaukdavo naujų palikuonių ir atkurdavo gimines, daugumoje krašto kaimų tebeminėtos lietuviškos pavardės.

Dar vienas ženklus smūgis Mažajai Lietuvai buvo kelis metus užsitęsusi Rusijos okupacija XVIII a. viduryje. Tuometinis krašto niokojimas, žudynės ir plėšimai toliau drebino tradicinę lietuvininkų bendruomenę, siekusią pastovaus kaimiško gyvenimo.

Dar vienu reikšmingu išoriniu poveikiu XIX a. pradžioje tapo napoleonmetis, kai Prancūzija okupavo didžiąją dalį Mažosios Lietuvos žemių, kai vėl reikėjo išlaikyti svetimą kariuomenę, patirti įvairių nuostolių.

XVIII, o ypač XIX amžiuje vis reikšmingesnė tapo civilizacinė kova, tiksliau vis reikšmingesnė vakarietiškosios civilizacijos invazija į lietuvininkų gyvenimą. Įvairūs amatininkai, verslininkai, prekybininkai, valstybės tarnautojai ir kiti Vakarų žmonės vis dažniau atvykdavo į šį kraštą, atsinešdami savus papročius, naujoviškus įgūdžius ir vakarietišką patirtį, dažniau padėdavusią užsiimti palankias pozicijas visuomenėje, kaupti lėšas ir pan. Atvykėliai (tarp jų būta ir įgudusių ūkininkų) ilgalaikėje konkurencinėje kovoje nurungdavo archajiškuosius čiabuvius, besikliovusiais protėvių patirtimi ir senoviniais papročiais. Prūsijos valdžia taip pat diegė vakarietišką gyvenseną.

Tuomet didesnės paspirties nesulaukta iš Didžiosios Lietuvos – silpstančioje Abiejų Tautų Respublikoje, o vėliau Rusijos okupuotoje teritorijoje taip ir nesusikūrė kokia galinga ir moderniška lietuviška civilizacija, galėjusi varžytis su Vakarais savuoju ūkiu ir naujoviškomis technologijomis, verslininkų ar išsilavinusių žmonių gausa ir kitkuo. Tokios lietuviškos civilizacinės paspirties anuomet Mažoji Lietuva negalėjo sulaukti. Iš Didžiosios Lietuvos tada dažniau atvykdavo pabėgę baudžiauninkai ir kiti, o svarbiausias pozicijas lietuvninkų krašto ūkyje ir visuomenėje vis labiau užėmė vakariečiai (atvykėliai iš vokiškųjų žemių ar kitų Europos šalių).

 Mažojoje Lietuvoje didėjant socialinei ir turtinei nelygybei, svetimšalių įtakai daug krašto lietuvininkų jautėsi atstumtaisiais. Besikeičiant gyvenimui, senolių išmintis ir praeities papročiai ne visada padėdavo. Vis labiau ryškėjo dvi pasirinkimo galimybės: mokytis naujovių (ėjusių iš Vakarų per vokišką kalbą ir Prūsijos institucijas) ar užsisklęsti tarp savųjų, laikantis praeities ir slepiantis nuo gyvenimo pokyčių.

Tokia padėtis nebuvo unikali. Per tūkstančius metų pasaulyje atsirasdavo vis nauji paribiai, kur tarp dviejų galingesnių kaimynų susiklostydavo savitesnio gyvenimo ruožas. Tie paribiai negalėjo būti stabilūs – ten kurį laiką galėdavo susikurti trapi pusiausvyra, nelyg nustojus judėti malūno girnapusėms. Tačiau laikui nesustabdomai bėgant, pasaulis ir santykiai tarp kaimynų keisdavosi, o istorijos „girnapusėms“ pajudėjus neilga idilė būdavo sunaikinama, klostydavosi vėl nauji dalykai. Mažoji Lietuva pasaulyje išsiskyrė gal tik geografiniu pastovumu ir ilgaamžiškumu – prie pusę tūkstantmečio beveik nesikeitusios valstybinės sienos suspėjo susiklostyti stiprus lietuviškas regionas, tapęs lietuviškosios raštijos ir kultūros lopšiu.

Dabar žinomi senieji šaltiniai atskleidžia, kad lietuvininkams istorijos bėgyje savaip pasisekė, kad kitaip susiklosčius aplinkybėms padėtis Mažojoje Lietuvoje galėjo būti ir prastesnė. Antai, Prūsijos valdovo rūmuose, krašto ir valstybės administracijoje vis atsirasdavo kokių uolių veikėjų, siūlydavusių prispausti lietuvininkus ir kitokias mažumas, pertvarkyti gyvenimą tuose plotuose ir pan. Laimei, tokios iniciatyvos galop užgesdavo, tačiau neišvengiamus pokyčius žadėjusio laiko bėgimo niekas negalėjo sustabdyti.

Jau XVIII a. Vakaruose pradėjo ryškėti tai, ką dabar vadiname „modernizacija“ – per ankstesnius šimtmečius susiklosčiusio ūkio, visuomenės ir viso kito pertvarka. Dabar tegalima teoriškai samprotauti ar tuomet galėjo vykti kokia veiksminga lietuvininkų visuomenės modernizacija, ar galėjo Mažoji Lietuva tapti naujovišku, tačiau savo papročius ir lietuvišką kalbą išlaikiusiu kraštu?

2017 m. gruodžio 2d.

 

Mažoji Lietuva Purvinas Martynas ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra