Dr. Irma Randakevičienė. Trakų Jodkovskiai

Autorius: Data: 2018-10-23 , 15:45 Spausdinti

Dr. Irma Randakevičienė. Trakų Jodkovskiai

Jodkovskių genealoginės bylos lapas

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, www.voruta.lt

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, jog pirmą kartą Jodkovskių giminės vardas paminėtas 1480 – 1490 metais, kai  aukštas ir kūdas vyras arba pagal legendą žmogus iš eglynų „Jodka ar Jodko“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio buvo priimtas į tarnybą Raseinių apylinkėse kaip kunigaikščio Buivydo patikėtinis.

                      Vėliau Jodko pavardė  keitėsi, pridėjus priesagas. Tie Jodkai, kurie iš Raseinių išplito į Lydos teritoriją išlaikė autentišką pavardę Jodko, Gardino apskrityje nuo XVI amžiaus žinomi Jodkevičiai ir Jodkovskiai (liet. būtų Jodkauskai).

                      Kas vyko apie šimtmetį nuo 1480-90 metų nėra žinoma. Tačiau 1685 m. Gardino dokumentuose minimas bajoras Mykalojus Jodkovskis, kuris Krinsko Magdeburgijoje 1685 metų rugsėjo 2 d. nusipirko iš Kazimiro Vengerskio Žukevičių dvarą (Eismontų parapija, Gardino apylinkės, Abiejų Tautų Respublika). Pačiame Gardino miesto teisme pirkimo – pardavimo sutartis patvirtinta 1700 metų kovo 5 d. Galima numanyti, jog Mykalojus Jodkovskis vėliausiai galėjo būti gimęs apie 1665 metus. Žukevičių dvare šio asmens šeima ir jo palikuonys išgyveno apie 100 metų. Tačiau ir aplinkinėse parapijose buvo gausu Jodkovskių, jie gyveno ir Didžiuosiuose Jodkevičiuose, Mažuosiuose Jodkevičiuose, Eismontuose, giminiavosi su Eismontais, Sidzikais, Zanevskiais, Antoševskiais, iš Gardino išplito po Lenkiją, Rusiją, Ukrainą. Jodkevičiuose mažažemių bajorų šeimoje gimė žinomas Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos istorikas, archeologas Juzefas Jodkovskis, Gardino valstybinio istorijos muziejaus įkūrėjas.

                      Nors gyvenę nuo neatmenamų laikų Gudijoje (tuometinė Žečpospolitos teritorija) Jodkovskiai laikoma lietuviškos kilmės  gimine – juk kilo nuo Raseinių. Naudojo herbą – Nalęcz (liet. Raištis). Herbas „Raištis“ pirmą kartą paminėtas 1398 metais. Pagal legendą  Lenkijos karalius Boleslovas III Kreivaburnis užimdamas miestą aprišo balta skarele galvą pasižymėjusiam ir susižeidusiam galvą karžygiui. Herbe vaizduojama surišta apskritimu raudonos spalvos fone sidabrinė skara. Papuošale virš šalmo mergina su raudona suknele abiejomis rankomis laiko elnio ragus. Šiuo herbu Lietuvos bajorams perduota teisė naudotis po Horodlės unijos 1413 m.

                      Taigi, pirmasis žinomas Trakų Jodkovskių protėvis Mykalojus dvarą 1708 m. kovo 1 d. padovanojo sūnui Krištoforui, o šiam mirus, 1747 metais dvaras atiteko jo sūnui Jurgiui. Jurgis Jodkovskis dvarą pardavė 1770 m. kovo 5 d.  bajorui Kazimierui Vreščakui. Pardavimo sutartis taip pat patvirtinta Gardino miesto teisme. Joje nurodyta, jog dvaro perleidimui negali prieštarauti  du mažamečiai Jurgio Jodkovskio sūnūs – Pranciškus ir Motiejus.  Žinoma, jog Pranciškus gimė 1766 m., pakrikštytas tų pačių metų spalio 2 d. Eismontų bažnyčioje, Motiejus gimė 1770 metais.

                      Pardavus Žukevičių dvarą, Jurgio ir Onos Sidzikaitės Jodkovskių šeima tebegyveno Žukevičiuose. 1781 m. čia jiems gimė sūnus Povilas, vėliau sūnus Martynas.

Iš Gardino į Vilnių ir gyvenimas Jukniškių bei Furmaniškių dvaruose

                      Du vyresnieji broliai Pranciškus ir Motiejus apie 1800 m. iškeliavo į Vilnių, jaunesnieji sūnūs liko su tėvais Žukevičiuose. Vilniuje ar Vilniaus apylinkėse Pranciškus Jodkovskis vedė bajoraitę Oną Kosinską (liet. Kosinskaitę) ir su ja bei gimusia pirmagime Viktorija apsigyveno Jukniškių dvare.

Jodkovskių naudotas herbas Nalęcz

                      1796 metų duomenimis Jukniškių dvaro, priklausiusio Naujųjų Trakų valsčiui, Onuškio parapijai, savininku buvęs bajoras Mykolas Šabunevičius. Yra aprašoma, jog žemė toje vietoje šiek tiek molinga, miškas – pušynai, buvo ąžuolų, klevų, beržų, pats Jukniškių palivarkas medinis, apstatytas. Šabunevičių šeima nuomojo dvaro patalpas bajorams. Šabunevičių žmonos, sūnūs, dukterys  iškrikštijo daug nuomininkų vaikų, tas matyti iš Onuškio bažnyčios metrikų. Be vaikų šiame dvare kartu su Jodkovskiais apsigyveno senoji Katerina Kosinska, Onos Jodkovskos motina, kuri mirė 1814 m. būdama 68 metų amžiaus, palaidota senosiose Onuškio kapinaitėse.

                      Jukniškių dvare gyveno bajorai Roginskiai, savininkų Šabunevičių palikuonys, Jodkovskiai. Taigi, dvaras buvo gyvas.

                      1811 metų balandžio 11 d. Pranciškaus ir Onos Jodkovskių šeimoje gimė sūnus Leonas Jurgis. Taip pat šeima be vyresnėlės Viktorijos susilaukė dar dviejų mergaičių – Dominykos Marijanos ir Teresės Teodoros.

                      Ūgtelėjusį vienintelį sūnų Leoną šeimyna išleido mokytis į Vilniaus gimnaziją, kurios pilną kursą, t. y. aštuonias klases jaunuolis sėkmingai pabaigė. Po gimnazijos baigimo jis apie 1830 metus įstojo studijuoti į Vilniaus imperatoriškąjį universitetą, manytina, teisės mokslų, tačiau universiteto nebaigė, carui po 1831 m. sukilimo uždarius universitetą.

                      Jukniškėse Jodkovskių šeima išgyveno iki 1820 metų. Vėliau Jodkovskiai persikėlė gyventi į Furmaniškių dvarą netoli Nemajūnų. Čia už tuometinio Kauno amatų rūmų deputato Juozo Bočkovskio (liet. Bočkauskio), kilusio iš Rumšiškių parapijos, ištekėjo vyriausioji Jodkovskių duktė Viktorija.  Bočkovskių šeima kažkiek metų gyveno Kaune, Rumšiškėse, vėliau persikėlė  į Vilnių. Susilaukė vienintelio sūnaus Vincento, kuris taip pat baigęs Vilniaus gimnaziją ėjo kolegijos sekretoriaus pareigas. Jau būdamas 37 metų amžiaus Vincentas Bočkovskis vedė jaunutę Vilniaus bajoraitę Sofiją Michailovskąją, su kuria susilaukė sūnaus Ksavero ir keletos dukterų. Vertėsi nekilnojamojo turto sandoriais, sutvarkydavo turto pardavimo, pirkimo dokumentus, pvz., Notariato archyve figūruoja bylos, iš kurių matyti, jog Vincentas Bočkovskis atstovavo kunigaikščiui Vitgenšteinui, šiam pardavinėjant Vilniuje tėvo palikimu gautas žemes. Kažkiek laiko Bočkovskiai nuomojosi patalpas Pilies gatvėje Fabricijos name, kur jų sūnų Juozą (mirė kūdikiu) krikštijo kunigaikščiai Masalskiai. Vėliau Bočkovskiai nusipirko žemės ir nedidelį namą Lukiškių kvartale. Yra išlikęs šio namo pirkimo sandoris, aprašyta  netgi, kiek kambarių, kiek langų, kiek pečių name. Namas buvo prastokos būklės, tikėtina, jog jį nugriovė ir pastatė naują. Tiek Viktorija, tiek jos sūnus Vincentas palaidoti Vilniaus Bernardinų kapinėse.

                  1832 m. balandžio 29 d. Furmaniškėse mirė tėvas Pranciškus Jodkovskis, kaip nurodyta, dokumentuose Lenkijos kariuomenės rotmistras. Matyt, karininko pareigas manė esančias garbingas, dėl to tas ir įrašyta. Palaidotas Nemajūnų kapinėse. Jo antkapinis paminklas yra išlikęs iki šių dienų ir yra seniausias išsilaikęs antkapinis paminklas Nemajūnuose.

Kodėl būtent Trakų Jodkovskiai

                      Galbūt studijos universitete padarė įtaką, gal iš prigimties buvo skrupulingas ir pedantiškas, tačiau Leonas Jurgis Jodkovskis surinko daugybę raštų, dokumentų, susijusių su jo geneologija. Galbūt Lietuvos istorijos archyve nėra kitos tokios geneologinės bylos, kurią sudaro daugiau kaip šimtas lapų, kas nebūtų išsikirtinumas, tačiau kuri skirta tik vienam bajorui – t. y. pačiam Leonui Jurgiui Jodkovskiui. Būtent tokia yra Vilniaus bajorų deputatų suvažiavimo suformuota byla, pradžioje saugota Mogiliovo archyve, vėliau Lietuvos istorijos archyve Vilniuje (fondas 391, apyrašas 1, byla Nr. 125). Iš šios bylos matyti, jog carinės imperijos laikotarpiu Leonas Jurgis Jodkovskis  1841 m. sausio 15 d. įtrauktas į heraldinius bajorų sąrašus. Kaip mini istoriniai šaltiniai, būtent iš tokių bajorysčių perpatvirtinimų caro iždas surinko nemažus pinigus.

Jurgis Jodkovskis. Vrublevskių bibliotekos nuotr.

                      Kitoje Istorijos archyve esančioje Jodkovskių byloje nurodyta, jog Leonas Jurgis Jodkovskis priklauso Trakų Jodkovskiams ir sąraše yra tik jis vienas pats su žmona Ieva. Tačiau iš Trakų apskrities metrikų matyti, jog apylinkėse gyveno ir daugiau Jodkovskių, pvz., Pivašiūnuose. Tačiau oficialiai bajorystes XIX amžiuje buvo pasitvirtinę tik Pranciškus Jodkovskis, jo sūnus Leonas Jurgis Jodkovskis bei Leono Jurgio du sūnūs Jurgis ir Flavijanas.

Kisieliškių dvare

                      1835 m. balandžio 19 d. Jodkovskis pirko Kisieliškių dvarą, kurio kitas pavadinimas lietuviškai išvertus reikštų „Šventykla“, originalus „Zasiščie“. Dvarą Leonas Jodkovskis pirko iš buvusio Kalvarijos apskrities pasiuntinio Juozo Vyšniausko. Kisieliškių dvaras buvo dviejų aukštų, mūrinis, raudonų plytų, aplink dvarą buvo iškasta keli nedideli tvenkiniai, pasodinta gėlynų. Kaip matyti, sandoriui iš Vyšniausko pusės atstovavo Trakų teismo pirmininkas Adomas Stravinskis, Leoną Jodkovskį atstovavo taikos teisėjas Vincas Lukaševičius. Dvarą Jodkovskis pirko kartu su Kisieliškių bei Žideikonių kaimais, t.y. 324 hektarais žemės. Vėliau Leonas Jodkovskis prisipirko žemių Sondakuose, taip pat Paverkniuose, jam priklausė ir Raikos palivarkas. Lietuvos valstybės istorijos archyvo Vilniaus gubernijos braižyklos fonde išlikę Leono Jodkovskio valdytų kaimų planai.

Onuškio bažnyčios prieangis, kuriame pakrikštytas Leonas Jurgis Jodkovskis

                      Viename metrike Leonas Jodkovskis įrašytas kaip teisėjas (duomenų neaptikta, gal kandidatavo į kokią nors teisėjo pareigybę), kitame kaip deputatas,  trečiame kaip atstovas nuo bajorijos. Matyt, žmogaus būta aktyvaus. Sukilimo bylose Trakų bajorijos vadovas Bylinskis Jodkovskį apibūdino kaip užsispyrusį fantazuotoją. Yra išlikusių ir Leono Jodkovskio ranka rašytų raštų, jo parašas. Sėdėdamas kalėjime Trakuose, tiriant 1863 m. sukilimo bylas, parodymus jis davė apgalvotus, sakiniai rišlūs, vietomis juntama ironija, matyti, jog nusimanė teisiniuose terminuose, nei vieno bendražygio neišdavė. Sukilimo bylose jo vardas transformavosi į „Liev“.

                      Sukilimo metais nukentėjo ir Leono Jodkovskio pirmosios dukters Antoninos šeima. Gimusi Sondakuose Antonina, anksti tapusi našlaite (mirus motinai), tikėtina augo Vilniuje, našlaičių mergaičių pensione, vėliau ištekėjo už bajoro Stanislavo Poznanskio, dirbusio policijos stalo viršininku, Vilniaus burmistro Pranciškaus Poznanskio giminaičio, taip pat Trakų miesto rotušės sekretoriaus Vladislavo Poznanskio sūnėno. Tačiau įtakingi Poznanskiai neišgelbėjo Stanislavo. Dėl dalyvavimo 1863 m. sukilime jis buvo nuteistas, Auditoriato nuosprendžiu iš jo buvo konfiskuotas visas turėtas turtas ir jis iškeliavo ilgiems metams į Sibirą. Sibire Stanislovas Poznanskis dirbo Lenos upės laivo kapitonu tolimajame Irkutske, tą nurodo ir Leonas Jodkovskis savo testamente.

                      1872 m. Vilniuje nuo gerklės uždegimo mirė dešimtmetė Poznanskių pirmagimė duktė Ancytė. Graudus įrašas ant antkapio Bernardinų kapinėse liudija, jog mergaitės būta mielos ir visų mylimos. Antkapį jai pastatė senelis Jurgis Leonas Jodkovskis. Manytina, Antonina buvo iškeliavusi  traukiniu į Sibirą pas vyrą Stanislavą. Jodkovskio testamente, sudarytame 1879 metais, minima jų antroji duktė Jadvyga, vienerių metukų amžiaus. Gali būti, jog mergaitė gimė Sibire, o gal Antoninai grįžus jau čia, Lietuvoje. Teko peržiūrėti Vilniaus bažnyčių to meto krikšto metrikus, bet įrašo apie Jadvygos gimimą nerasta. Kada į Vilnių iš Sibiro grįžo Stanislavas Poznanskis, nėra žinoma, tačiau iš civilinių Poznanskos, Poznanskio sutarčių, saugomų teismų fonduose, matyti, jog 1881 m. Stanislavas dar Sibire, o 1886 metais jau grįžęs. Stanislavas Poznanskis mirė 1900 m. Vilniuje Odinco name (dabartinė Vilniaus g.) nuo infarkto, palaidotas Bernardinų kapinėse, antkapio neišliko. Kada mirė Antonina, duomenų nėra. Ko gero faktas apie jos mirtį buvo įrašytas šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios metrikuose, kurios dalies knygų neišliko.

                      Vidurinė Leono Jodkovskio sesuo Dominyka ištekėjo už bajoro Adomo Bartuševičiaus, 1831 m. sukilimo vieno vadovų Trakų apskrityje. Bartusevičių šeima po santuokos įgijo Panemunio dvarą netoli Nemajūnų miestelio. Bartuševičiai susilaukė dviejų sūnų Vaclovo ir Adomo, 1863 metų sukilimo Trakų apskrityje organizatorių, bei dukters Valerijos, pagal vyrą Medziblockajos. Dominyka Jodkovska Bartuševičienė mirė jauna, 1841 m.,  todėl tėvas tris vaikus išaugino vienas. Manytina, vaikai atbėgdavo ir pas senelę Oną Jodkovską į Kisieliškių dvarą, kuris nuo Nemajūnų tiesiu keliu per Verknę vos pusvalandis kelio.

                      Tiek Adomas, tiek Vaclovas Bartuševičiai baigė Vilniaus gimnaziją, vėliau metus laiko mokėsi Maskvos universitete, iš kur Vaclovas įstojo mokytis medicinos į Paryžiaus universitetą, o Adomas teisės – į Krokuvos universitetą.  Kaip minima sukilimo bylose, pas Bartuševičius gausus būrys aplinkinių kaimynų, giminių rinkdavosi švęsti Velykų, čia svečiuodavosi ir iš studijų grižę abu sūnūs. Deja, šią gražią tradiciją nutraukė 1863 metų sukilimas, į kurį visi jie įsitraukė. Adomui ir Vaclovui sukilimo metu pavyko pasitraukti į Paryžių, jie buvo ieškomi visoje Vilniaus gubernijoje, sukilimo bylose detaliai aprašyta jų išvaizda. Sulaikius Vilniuje atsitiktinai žmogų ta pačia pavarde, t. y. Mykolą Bartuševičių ir jį palaikius Adomu, minėtas žmogus buvo įkalintas ir vėliau ištremtas į Sibirą su ironišku prierašu: „jog ne į tokią gilią Sibiro tolumą“, kadangi ne Adomas. Apie 15-20 metų po sukilimo senasis Adomas Bartuševičius, likęs Nemajūnuose, Leonas Jodkovskis buvo sekami Trakų žandarų. Tą liudija Trakų Žandarmerijos fonde išlikę įrašai ir suformuota daugybė bylų. Senukas Adomas prabėgus ir dešimtmečiui po sukilimo platino draudžiamą literatūrą, skleidė draudžiamas kalbas, anot žandarų, dėl to sekimas prieš jį buvo vis atnaujinamas, sekamas jis ir mirė. Jo sūnus knygų leidėjas Adomas Bartuševičius mirė emigracijoje Lvove, besiruošdamas kelionei į Tėvynę. Paryžiaus komunos dalyvių gelbėtojas, daktaras, generolas Vaclovas Bartuševičius grįžo į Tėvynę po caro amnestijos, tačiau iš karto, vos jam įkėlus koją į Lietuvą, prieš jį buvo atnaujintas žandarų sekimas ir pasipylė raštai iš vienos žandarų kanceliarijos į kitą, jog toks neprielankus carui žmogus sugrįžo. Kažkur Vilniuje turėtų būti išlikęs dailininko Silvanavičiaus nutapytas generolo Vaclovo Bartuševičiaus portretas.

                      Jiezno apylinkėse ir visoje Trakų apskrityje bajorų šeimos migruodavo iš dvaro į dvarą, jei kažkokio gyvenamojo ploto nusipirkę neturėjo. Dėl to vieni kitus pažinojo, bičiuliavosi, krikštijo vieni kitų vaikus, liudijo santuokose. Štai, sukilimo byloje Leonas Jurgis Jodkovskis nurodęs, jog kaimyną, Verbyliškių dvaro savininką Aleksandrą Geištorą jis pažįsta apie 40 metų. Sukilimo bylose Geištoras apibūdintas kaip linksmų plaučių žmogus. Testamente Jodkovskis nurodo, jog žmonos ir vaikų patikėtiniu paskiria seną bičiulį Teofilį Komarą, kilusį iš bajorų Komarų, gyvenusių Trakų apskrityje, Sakovičiuose (tėvas Ferdinandas Komaras bičiuliavosi ir su Jodkovskio tėvais).

                      Jauniausioji Leono Jodkovskio sesuo Teresė ištekėjo už Butrimonių bajoro Justino Vnorovskio (liet. Vnorausko). Deja, Justinas Vnorovskis  mirė vos 50  metų amžiaus, išvykos į Vilnių metu 1850 m. birželio 15 d., manytina, lietingu oru persišaldęs kelionėje nuo gerklės uždegimo (laringito).  Butrimonyse paliko nėščią žmoną ir tris vaikus: Adomą, Ievą ir Juliją. Ketvirtas sūnus pavadintas tėvo vardu gimė 1850 m. rudenį, jau po tėvo mirties. Leono Jodkovskio sesuo Teresė taip pat mirė anksti, vos po devynerių metų po vyro mirties Kisieliškių dvare nuo karštinės besisvečiuodama pas motiną ir brolio šeimą. Taigi, vaikai liko našlaičiai. Manytina, jiems išaugti padėjo jų dėdė Leonas, kadangi vyresnėlis Adomas figūruoja ir dėdės Leono vestuvėse kaip liudininkas, ir sandoriuose kaip Leono žmonos Ievos patikėtinis. Vnorovskių duktė Ieva ištekėjo už Vilniaus bajoro majoro Stepono Poznanskio, duktė Julija – už Vilniaus bajoro Iljušo Padriezos. Valstybės istorijos archyve saugomuose metrikuose pavyko rasti Poznanskių vaikų gimimo metrikus, taip pat tiek Stepono, tiek Ievos mirties metrikus, jie taip pat palaidoti Bernardinų kapinėse. Yra išlikęs majoro Stepono Poznanskio antkapinis paminklas. Ieva Vnorovska Poznanska mirė 1916 metais Vilniuje, Universiteto g. 3, dabartinis „Kempinski“ viešbučio namas. Vrublevskių bibliotekoje saugomuose rankraščiuose yra išlikęs Ievos ir Stepono Poznanskių namo projektas, namas trijų aukštų, mūrinis, statytas Pamėnkalnio gatvėje.

                      Leonas Jodkovskis Vilniuje, šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčioje vedė ilgametę  mylimąją Ievą Tamošiūnaitę, kilusią iš Vološynų (original. Woloszyn, Galicija, Karpatai), su kuria per visą laikotarpį susilaukė šešių vaikų (dar keli vaikučiai mirė kūdikiais). Gyvendami Kisieliškių dvare Jodkovskiai bičiuliavosi su kaiminystėje Ustronės dvare gyvenusiu Apolinaru Moravskiu, šis Ustronę paveldėjo iš pusbrolio gydytojo, keliautojo ir rašytojo Stanislovo Moravskio. Jo tėvas buvo LDK kunigaikščio Sobietskio iždininkas. Taip pat bičiuliavosi su Verbyliškių dvare gyvenusiu Aleksandru Geištoru, Kuliešų šeima, Bartuševičiais, Rybitskiais, tuo metu valdžiusiais Trizentalio dvarą, stovėjusį ant Nemuno kranto, Žabomis, Komarais, Žemaitėliais.

Trakų Jodkovskių vaikai ir palikuonys

                       Vyriausias Leono ir Ievos sūnus Jurgis Jodkovskis gimė 1862 metais Kisieliškių dvare. Jį 1867 m. krikštijo kaimynas bajoras Jonas Kulieša ir sesuo Antonina Poznanska.  Vyresnėlis Kuliešų sūnus Vladislavas tuo metu sėdėjo kalėjime Vilniuje ir buvo ruošiamas ištrėmimui į Sibirą. Ūgtelėjęs Jurgis Jodkovskis įstojo mokytis į dailininko Trutnevo vadovaujamą piešimo mokyklą Vilniuje, kurią baigęs toliau studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje (mokslų nebaigė). Jurgio Jodkovskio biografija skelbta Vilniaus kultūros tyrimo instituto išleistoje knygoje „Academia de Vilna: Vilniaus piešimo mokykla, 2017“; Girininkienės leidinyje „Vilniaus Bernardinų kapinės“. Studijų metais jaunuolis buvo apdovanotas mažuoju aukso medaliu, vėliau buvo dailės komiteto narys, turėjo dirbtuves Kuršėnuose. 2017 m. surengtoje Vilniaus piešimo mokyklos mokinių parodoje buvo eksponuojami ir jo darbai. Dailininko kūriniai saugomi Lietuvos dailės muziejuje, darbų yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Deja, tai ankstyvieji, vos būnant 17-19 metų, nutapyti kūriniai (1879 m.). Pasirašydavo ant kūrinių „Jadkauski“, o ne lenkiškai „Jodkowski“. Daug keliavo: po Gruziją, Italiją. Mirė 1929 metais Vilniuje, buvo nevedęs, palikuonių nesulaukė, palaidotas Bernardinų kapinėse.

Bernardinų bažnyčios, kurioje krikštyta daug Jodkovskių vaikų ir kurioje Jodkovskiai buvo lydimi į paskutinę kelionę, bokštai

                      Jaunėlis Jodkovskių sūnus Flavijanas – Kazimieras, gimė 1867 m., jį krikštijo dėdė Adomas Vnorovskis bei sesuo Antonina Poznanska. Flavijanas mokėsi Vilniaus gimnazijoje, motinai senatvėje grįžus į Kisieliškes, grįžo kartu karštinti jos, vėliau gyveno Vilniuje. Mirė bevaikis 1836 m. Vilniuje, palaidotas Bernardinų kapinėse.

                      Dvi jauniausios Jodkovskių dukterys gimė tais pačiais 1868 metais. Kamelija – kovo mėnesio pradžioje, Jadvyga – spalio pabaigoje. Jadvyga buvo pakrikštyta per 1868 m. Kalėdas. Matyt šv. Kalėdas artimieji ir Jodkovskių kaimynai, draugai šventė Kisieliškėse. Mergaitę krikštijo kunigas Adomas Šliapovičius, Birštono vikaras. Dalyvavo kaimynai generolas Augustas Žabo, Antonina Žabo, taip pat Kamelija Geištoraitė, taigi ir kiti Geištorai, bajoras Julijonas Rybickis. Jodkovskių duktė Jadvyga mirė pakankamai anksti, netekėjusi, palaidota Vilniuje, Bernardinų kapinėse.

                 Jodkovskių dukterį Kameliją krikštijo bajoras Juozas Žabo, taip pat kaimyno Aleksandro Geištoro žmona. Krikštynose dalyvavo bajoras majoras Konstantinas Porcijanas, Juzefa Vorkovska. Vėliau jau ištekėjusi Kamelija su šeima emigravo į Lenkiją, Lomžos guberniją, nes jos vyras  Juozas Staševskis gavo tarnybą Makovo mieste, vėliau Ostruve. Tolesnis jų likimas nežinomas.

                      Jodkovskių duktė Melanija ištekėjo už bajoro Dominyko Žemaitėlio. Jo tėvas Sigizmundas Žemaitėlis ilgą laiką nuomojo patalpas Kisieliškių dvare, kur gyveno su žmona Rozalija Buivydaite, skolino pinigus aplinkiniams bajorams. Konradas Žemaitėlis po Jodkovskių išvykimo gyventi į Vilnių tapo Kisieliškių valdytoju. Įgaliojimas valdyti dvarą iš Jodkovskio Žemaitėliui buvo patvirtintas Maskvos universiteto leistose informacinėse žiniose. Tokia buvo tvarka. Melanijos ir Dominyko Žemaitėlių šeima apsigyveno Vilniuje, Pylimo gatvėje, susilaukė dviejų sūnų, kurie mirė kūdikiais, besisvečiuojant Kisieliškėse, ir vienintelės dukters Bronislavos, dirbusios vaistininke Vilniuje (mirė jaunystėje, netekėjusi). Melanija, palaidojusi kone visus Jodkovskius, mirė II pasaulinio karo metais, t.y. 1943 m. Vilniuje, Literatų gatvės name. Pagal mirties metriką ją palaidojo kaimynas. Tai rodo, jog 1943 metais Vilniuje nebebuvo nei vieno artimojo.

                      Iš visų vaikų palikuonys išliko tik iš dukters Teresės, kuri 1866 m. sukilimo bylų tyrimo metu, Leonui Jodkovskiui būnant arešte Vilniuje, ir motinai Ievai išvykus į Vilnių, būdama 17-mete Jiezne ištekėjo už valstiečio, Kisieliškių dvaro kaimyno Bernardo Valatkevičiaus (Valadkevičiaus), vėliau, pirmam vyrui mirus, būdama našle ištekėjo už valstiečio Mato Vaičiūno. Susilaukė su pirmu vyru sūnų Jono ir Kazimiero, su antru vyru – sūnaus Petro ir dukters Uršulės. Teresės ir Bernardo pirmąsias dvynukes krikštijo sesuo Antonina Poznanska, deja, mergaitės neišgyveno. Visiems trims Teresės sūnums jau po daugelio metų grėsė tremtis į Sibirą iš sovietinės okupacijos valdžios pusės kaip ir seneliams dėl 1863 m. sukilimo iš imperinės valdžios pusės. Vyriausias Teresės sūnus Jonas sėdėjo suimtas KGB kalėjime. Sūnaus Kazimiero duktė buvo partizanų ryšininke, ištremta į Sibirą. Sūnus Petras su šeimyna sėdėjo vežime Jiezne jau paruoštas tremčiai į Sibirą, bet buvęs samdinys išgelbėjo, tačiau turėjo išsiparduoti visą turtą, visus turėtus arklius ir sumokėti sovietinei valdžiai sunkiai uždirbtus Amerikos šachtose pinigus kaip išpirką.

Leono Jurgio Jodkovskio kapas Vilniaus Bernardinų kapinėse

                      Vilniaus gubernijos sekretorius, bajoras Leonas Jurgis Jodkovskis mirė 1882 m. vasario 11 d. Vilniuje, bajoro Bronovskio name, palaidotas Bernardinų kapinėse. Jo žmona Ieva Tamošiūnaitė Jodkovska užauginusi ir išleidusi į gyvenimą visus vaikus, sudariusi daugybę civilinių sandorių Vilniuje, mirė 1899 metais Kisieliškių dvare, į kurį sugrįžo gyventi senatvėje. Palaidota Nemajūnų kapinėse Jodkovskių giminės kape šalia anytos Onos, uošvio Pranciškaus, Bartusevičių bei vyro seserų Dominykos ir Teresės.

                      Kisieliškių dvaras XX amžiaus pradžioje atiteko Jonikams. Juozas Jonika buvo vedęs Jodkovskių proanūkę Magdaleną Valadkevičiūtę. Jų duktė Elena sovietinės okupacijos metais pasivadinusi partizane “Žibute” Jiezno apylinkėse buvo subūrusi moterų partizanių būrį, sprogdino Jiezno stribų būstinę. Žibutės tėvas Juozas Jonika, tuometinis Kisieliškių dvaro šeimininkas, buvo stribų nukankintas ir gyvas numestas sudraskyti šunims.

1874 m. Kisieliškių planas

                      Raudonų plytų dviejų aukštų Kisieliškių arba kitu pavadinimu “Šventyklos” dvarą, kurį Jodkovskiai valdė daugiau kaip 70 metų, sovietmečiu stribai išgriovė ir iš dvaro plytų pasistatė keletą namų Jiezne. Vienas namas stovi Jiezne užkaltomis langinėmis iki šiol. Ant dvaro pamatų surentė vieno aukšto trobą iš išvežtų į Sibirą žmonių trobų rąstų. Pasakojama, jog po to tiems stribams gyvenimas ne kaip baigėsi.

Kisieliškių dvaro medis

                      Kisieliškių dvaro neišliko, tačiau raudonų plytų nuoskilos iš žemės tebelenda. Teko jų  parsivežti namo kaip brangų protėvių atminimą.

Naudota literatūra

Lietuvos valstybės istorijos archyvo bylos:

fondas 391, apyrašas 4, byla 1207; fondas 391, apyrašas 1, byla 125; fondas 391, apyrašas 4, byla 207; fondas 391, apyrašas 7, byla 529; fondas 391, apyrašas 1, byla 1470; fondas 1386, apyrašas 1, byla 1126; fondas 378, apyrašas 1866 p/o, bylos 136, 136 a, 136b; fondas 447, apyrašas 5, byla 349; fondas 447, apyrašas 7, bylos 1059, 1398, 1731, 4035, 5622; fondas 447, apyrašas 8, byla 1807; fondas 447, apyrašas 11, bylos 656, 717, 740, 763;  fondas 447, apyrašas 12, byla 1062; fondas 447, apyrašas 13, byla 24; fondas 447, apyrašas 14, bylos 2742, 2741, 2654, 2695, 2741, 2742; fondas 450, apyrašas 3, bylos 71, 116, 309, 564; fondas 450, apyrašas 4, bylos 237, 510, 618; fondas 450, apyrašas 15, bylos 369, 1246; fondas 450, apyrašas 17, bylos 485, 1160, 2544, fondas 450, apyrašas 18, bylos 218, 220, 221, 222, 223, 224, 815; fondas 448, apyrašas 2, bylos 20937, 23972, 13096, fondas 525, apyrašas 3, bylos 10502, 10670, 10874, 18, 10502, 1732; fondas 525, apyrašas 1, byla 94;

Jiezno šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčios metrikų knygos, Nemajūnų šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios metrikų knygos, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios metrikų knygos, Vilniaus Bernardinų (Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios), šv. Dvasios ir Dominikonų bažnyčios, šv. Jonų bažnyčios, šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, Aušros Vartų bažnyčios (šv. Teresės bažnyčios), šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios, šv. Onos bažnyčios metrikų knygos (fondai 604, 669, 1508), skelbta e-pavelde ir saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve;

Academia de Vilna: Vilniaus piešimo mokykla, 2017;

  1. Girininkienė. „Vilniaus Bernardinų kapinės“, Versus Aureus, 2010.

 

Istorija , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra