Dr. Irma Randakevičienė. Bartuševičių studijos Maskvos universitete ir lenkų – lietuvių bei gudų studentų organizacija „Ogol”

Autorius: Data: 2020-05-27 , 08:28 Spausdinti

Dr. Irma Randakevičienė. Bartuševičių studijos Maskvos universitete ir lenkų – lietuvių bei gudų studentų organizacija „Ogol”

Maskvos universitetas XIX a. wikipedia org. nuotr.

Dr. Irma RANDAKEVIČIENĖ, Vilnius, www.voruta.lt

Adomas Dominykas Bartuševičius, kuris šaltiniuose laikomas vienu sukilimo Verknės ir Nemuno krašte organizatorių (straipsnio autorės protėvių sūnėnas), gimė silpnos sveikatos ir buvo mažai tikėtina, jog vaikas išgyvens. Perskaičius tokias eilutes 1886 m. leisto žurnalo „Klosy” nekrologe teko nustebti, nes šis žmogus savo neilgame gyvenime (išgyveno tik 48 metus) buvo toks energingas, toks kupinas jėgų, jog pavydėti galėjo ne vienas. Niekaip nebuvo galima nuspėti, jog jo buvo tokia trapi sveikata.

Iki šių dienų straipsnio autorei nepavyko rasti Bartuševičiaus krikšto metriko nei Nemajūnų, nei Jiezno, nei Birštono, nei Vilniaus bažnyčiose. Gimęs Panemunio dvare, Nemajūnų parapijoje, Adomo Bartuševičiaus ir Dominykos Jodkovskos šeimoje 1838 metais antrasis sūnus buvo pavadintas abiejų tėvų vardais – Adomu Dominyku. Žinoma, jog pradžios mokyklą Adomas Dominykas lankė Punioje, vėliau baigė Vilniaus gimnaziją. Po gimnazijos kartu su dvejais metais vyresniu broliu Vaclovu išvyko studijuoti į Maskvos Michailo Lomonosovo universitetą, kuriame Adomas Dominykas pasirinko teisę, Vaclovas – mediciną.

Adomas Dominykas Bartuševičius. Autorės asmeninio archyvo nuotr.

Paminėtina, jog 1831 m. po sukilimo uždarius Vilniaus ir Varšuvos universitetus, nemaža dalis Lietuvos ir Lenkijos jaunimo plūdo studijuoti būtent į Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo, Charkovo ir tuometinio Dorpato universitetus. Numalšinto sukilimo kraštų jaunuomenę buvo tikimąsi Rusijos viduje išauklėti nuolankią, be revoliucinių idėjų, kontroliuojamą policijos ir universitetų administracijos. Juk ir gimnazijas šie jaunuoliai jau buvo baigę imperines.

                      Rusijos universiteto valdininkai studentams iš Lietuvos, Lenkijos, Gudijos kraštų buvo aiškinama, jog: „Nuostabu, kad ponai bus rusai, kad Nemunas nebebus riba tarp Rusijos ir Vyslos bei Nevos krantų – viena ir ta pati didžioji Rusija, tie patys rusai. Bendra, didelė garsi tėvynė, todėl dirbti reikia kartu dėl jos šlovės ir laimės bei dėl monarcho.“ (F.Nowinski, Polacy na Uniwersytecie Petersburskim w latach 1832–1884, Wrocław. 1986).

                      Studentams buvo taikoma „jautri“ probacijos pareigūno ir universiteto vadovų apsauga, kas praktiškai reiškė policijos priežiūrą. Studentai vilkėjo tamsiai žalias uniformas su mėlyna apykakle ir rankogaliais, geltonomis sagomis su imperijos herbu. Jie turėjo skrybėles ir kardus.

                      Minėtų Rusijos imperijos universitetų  „lenkiškaisiais“ studentais buvo laikomi ne pagal tautybę, o pagal religiją studijuojantys jaunuoliai, t.y. lenkams buvo priskiriama katalikų tikėjimo jaunuomenė.  Teigiama, jog 1830-1850 metais Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetuose lenkiškieji studentai sudarė vieną trečdalį visų studijavusių. 1846 – 1847 mokslo metais Sankt Peterburgo universitete buvo priskaičiuojama 700 studentų, iš jų daugiau kaip 200 katalikų. Stojant, buvo suregistruojami duomenys: vardas, pavardė, gimimo vieta, metai, kilmė, ankstesnis išsilavinimas, tikėjimas.

                      Archyvų tyrinėtojai teigia, jog to meto dokumentacijoje nemažai išlikę raštų, iš kurių matyti, jog visas lenkiškuoju vadintas akademinis jaunimas buvo atidžiai sekamas carinės valdžios struktūrų. Buvo sudarinėjami įvairūs studentų sąrašai, pvz., Maskvos vadovybė kasmet informuodavo Varšuvos mokyklų apygardos patikėtinį apie studentų pasiekimus ir elgesį, o kiekvieno semestro pradžioje Sankt Peterburgo vyriausiasis policijos pareigūnas sudarydavo visų studentų sąrašą su jų adresais ir kt.

                      Nepaisant to, grįždami iš atostogų studentai savo lagaminuose kontrabanda gabeno draudžiamo pobūdžio knygas, kitus spaudinius. Taip Sankt Peterburgo universitetą pasiekė Adomo Mickevičiaus kūriniai Šilerio knygų viršeliais ir pan. 1838–1848 m. laikotarpiu tarp lenkiškųjų studentų cirkuliavo ne mažiau kaip penkiasdešimt leidinių su draudžiama Rusijos imperijoje ideologija.

                      Sankt Peterburge tarp studentų iš rankų į rankas ėjo emigracijos literatūra ir politiniai žurnalai, kurie darė įtaką, taip pat iš Paryžiaus gautos Adomo Mickevičiaus paskaitos, Zigmanto Krasinskio poezija ir visa turtinga romantizmo literatūra.

                      Jokūbo Geištoro, kuris taip pat buvo Sankt Peterburgo universiteto studentas, prisiminimuose rašoma, jog tarp „lenkiškųjų“ studentų 1848 m. – 1850 m. laikotarpiu išsiskyrė kilę iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių lietuviai savo darna ir požiūriu. Juos jungė katalikybė, religinės šventės ir festivaliai bei saviugdos būreliai (J. Gieysztor. Pamiętniki z lat 1857–1865, t. 1, Wilno, 1913).

                      1858–1861 metais padaugėjo studentų protestų dėl mokymo režimo (nemalonių dėstytojų ir administratorių „kliūčių“ studentams), drausmės pažeidimų ir kt. Valdžia nemažą dalį studentų prasižengimų apibrėžė kaip „maištą“, įskaitant studentų ir policijos ar studentų ir miesto gyventojų susirėmimus, kuriuose būta politinio motyvo.

Kiek Rusijos imperiją įtakojo nuaidėjusi per Europą 1848 m. „Tautų pavasario“ banga sunku pasakyti, tačiau tikėtina, bendros europinės nuotaikos veikė išsilavinusį akademinį jaunimą.

Maskvos universitete Lietuvos, Lenkijos, Gudijos studentai sukūrė „Ogoł“ organizaciją, kuri be organizacijos simbolių ir ritualų užsiėmė literatūriniu, švietėjišku darbu ir organizavo tautiečių tarpusavio pagalbą. Šaltiniuose rašoma, jog vis dar neaiški šios organizacijos veiklos pradžia ir jog tai tebėra istorikų diskusijų objektas. Kai kur teigiama, jog studentų organizaciją „Ogol“ įkūrė būtent lietuviai. Daugmaž tuo pačiu metu kaip ir Maskvoje, „Ogol“ pradėjo veikti ir Sankt Peterburge.

                      Organizacija „Ogol“ pradiniame etape veikė atvirai, tai nebuvo slapta organizacija ir imperijos valdininkams apie ją buvo žinoma. Kaip minėta, buvo du padaliniai – Maskvos ir Sankt Peterburgo. Teigiama, jog Maskvos „Ogol“ nariai buvo labiau radikalūs negu Sankt Peterburgo ir savo programą buvo pavadinę „Lamberto viešbučiu“. Dauguma studijavusių studentų Maskvoje buvo kilmingi ir kilę iš  okupuotų (Lietuvos – Gudijos) gubernijų.  Sankt Peterburge „Ogol“ bendrijai priklausė Peterburgo universiteto ir Medicinos bei chirurgijos akademijos jaunimas. Organizacijos aktyvių narių skaičius galėjo siekti penkis šimtus.

                      Šaltiniuose nurodoma, jog Sankt Peterburgo „Ogol“ buvo du pagrindiniai aktyvistai, aplink kuriuos būriavosi visi kiti nariai, tai Konstantinas Kalinauskas („Kostuś“) (būsimasis 1863 m. sukilimo vadas), kuris studijavo teisę, ir Ignas Zdanavičius (Ignacy Zdanowicz), studijavęs matematiką. Abiejų palaikai 2017 m. surasti Gedimino kalne ir 2019 m. iškilmingai palaidoti Rasų kapinių koplyčios kolumbariume. Teigiama, jog Konstantinas Kalinauskas turėjo autoritetą tarp bendramokslių, jo bute rinkdavosi „Ogol“ nariai. Kalinauskas užėmė ir bibliotekininko pareigas, „Ogol“ turėjo konspiracinę biblioteką. Sankt Peterburgo „Ogol“ organizaciją palaikė Zigmantas Sierakauskas ir Jaroslavas Dabrovskis, kurie tuo metu gyveno ir dirbo šio miesto kariniame štabe bei dar prieš „Ogol“ susikūrimą buvo įsteigę slaptą karininkų draugiją (vadovas Zigmantas Sierakauskas).

                      Peterburgo „Ogol“ taip pat priklausė Valerijonas Vrublevskis, kuris 1863 m.  sukilimo metu vadovavo vienam didžiausių Gardino gubernijoje sukilėlių būriui. Iš Sankt Peterburgo baigęs miškų institutą į Gardino guberniją jis išvyko 1861 metais. Tarp narių buvo Vilniaus universiteto profesoriaus Juozapo Jundzilo sūnus Emanuelis Jundzilas, Severinas Markevičius, Cezaris Černeckis, Boleslovas Anc, Ignacijus Kurnevičius (pastarieji du vėliau žinomi inžinieriai, gyveno Lvove), Adolfas Pienkovskis (žinomas lenkų matematikas) ir kt.

                      Maskvos „Ogol“ vienas vadovų – Titas Dalevskis, kuris universitete studijavo teisę. Dalevskis, kaip žinia, buvo Zigmanto Sierakausko žmonos brolis. Tito Dalevskio palaikai kartu su kitų 1863 m. sukilimo vadų palaikais rasti Gedimino kalne ir palaidoti Rasų koplyčios kolumbariume.

                      Maskvos „Ogol“ organizacijai priklausė Juzefas Tokarževičius, kilęs iš Bielsko, jo literatūriniai slapyvardžiai „Hodi“, „Bazyli Niebiest”, vėliau jis buvo lenkų publicistas, prozininkas, vertėjas ir literatūros kritikas, 1863 m. sukilimo būrio vadas. Iš šaltinių žinoma, jog su juo draugystės ryšius palaikė broliai Bartuševičiai. Adomas Dominykas Bartuševičius jau po sukilimo Paryžiuje kartu su Tokarževičium redagavo mėnesinį žurnalą „Niepodległośc“.Tokarževičius už dalyvavimą Sankt Peterburgo studentų neramumuose 1861 m. spalio 12 d. buvo įkalintas Petrapilio kalėjime, paleistas 1861 m. gruodžio 6 d. Maskvos universitete jis studijavo matematiką, taip pat lankė teisės kursus.

„Ogol“ narys Boleslovas Kajetonas Koliška. wikipedia.org nuotr.

                      Maskvos „Ogol” priklausė ir Boleskovas Kajetonas Koliška, kuris Maskvos universitete taip pat studijavo teisę. Už dalyvavimą studentų demonstracijose Koliška Maskvoje buvo areštuotas, universitetą jis paliko 1861 metais. Vėliau sukilimo metu Trakų apskrityje Adomas Dominykas Bartuševičius buvo paskirtas Boleslovo Koliškos padėjėju.

                      Šiai organizacijai taip pat priklausė ir Boleslovas Dluskis, 1863 m. sukilimo dalyvis, vėliau tapytojas, gydytojas, kilęs iš Taujėnų valsčiaus. Rašoma, jog Dluskis niekuomet nenustojo galvoti apie sukilimą. Studijų Maskvoje metais jis buvo užmezgęs ryšius su panašiais žmonėmis Vilniuje, Sankt Peterburge, Kaune, Kijeve bei Varšuvoje. Viena pirmųjų jo studijų metų idėjų buvo neteisėtos nacionalinių didvyrių litografijos. Jis sukūrė Abiejų Tautų Respublikos karalių, Tado Kosciuškos, sukilėlių, Napoleono karų vadų ir poetų portretus. Šie piešiniai buvo parduoti studentams. Jie taip pat buvo platinami Lietuvoje atostogų metu. Tokiu būdu surinktos lėšos pateko į Maskvos „Ogol“ kasą.

Minėtai studentų organizacijai priklausė ir Boleslovo Dluskio bičiulis, kilęs nuo Panevėžio Henrikas Bukauskis. Maskvos universitete jis taip pat studijavo teisę, per 1863 m. sukilimą dalyvavo  Dluskio būryje, buvo Antano Mackevičiaus adjutantas.

Minėtai organizacijai priklausė ir Boleslovas Limanovskis, vėliau lenkų istorikas, sociologas, politikas, lenkų socializmo kūrėjas. Tai jis iššifravo Adomo Dominyko Bartuševičiaus slapyvardžiu „Zadora” parašytų prisiminimų  apie 1863 m. sukilimą autorių.

„Ogol“ narys Titas Dalevskis. wikipedia.org nuotr.

                      Svarbus „Ogol” organizacijos veiklos elementas buvo 1860 m. savanorių siuntimas į Liudviko Mierosłavskio karines mokyklas Genujoje. Abu Bartuševičiai po sukilimo numalšinimo pasitraukę į Paryžių buvo įstoję į Mieroslavskio vadovaujamą organizaciją. Ne mažiau svarbi „Ogol“ užduotis buvo agitacinė kampanija, skirta kaimo bendruomenėms ir vykdoma studentų tėviškėse per vasaros atostogas.

                      „Ogol“ organizacija stengėsi padėti neturtingiems studentams. Juos finansavo iš savo kasos pinigų. Pinigines lėšas surinkdavo pasitelkę turtingesnius kolegas, pardavus bilietus į meninius renginius. Tai buvo koncertai, organizuojami net ir privačiuose studentų butuose. Organizacija oficialiai sprendė socialines studentų problemas.

                      Finansiškai remiamas studentas galėjo ne tik nusipirkti vakarienes studentų valgykloje, bet ir išsinuomoti kambarį. Neturtingiausi gyveno po du ar tris kambaryje, dalijosi išlaidas ir atsargas. Šiek tiek turtingesni išsinuomodavo baldais apstatytus kambarius. Iš baldų buvo lova, stalas, dvi kėdės ir rusiškas „samovaras“ arbatai.

                       Tačiau organizacijos viduje nuo caro valdžios buvo slepiamas pagrindinis organizacijos tikslas – išsaugoti tautinę sąmonę ir užkirsti kelią rusifikacijai. Šiam tikslui tarnavo slapta biblioteka. Ji buvo laikoma vieno iš studentų bute. Joje buvo draudžiamų knygų, liberalesniu imperijos periodu išleistų apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją, taip pat draudžiamų veikalų, išspausdintų Londone, Drezdene, Paryžiuje, daug romantizmo literatūros. Buvo platinami tokie kūriniai, kaip Karolio Stolzmano „Partyzantka, czyli wojna dla ludów powstających najwłaściwsza”.

                      1861 m. „Ogol“ studentai Sankt Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčioje buvo užsakę mišias už žuvusiuosius 1861 m. vasario 27 d. įvykiuose Varšuvoje. Šią dieną Lenkijos sostinėje minia žmonių pareikalavo iš valdžios paleisti suimtuosius per Grochovo kautynių 30-ąsias minėjimo metines, taip pat buvo reikalaujama socialinių reformų. Mitingo dalyviams susirėmus su rusų kareiviais žuvo penki lenkai. Jų laidotuvės virto didžiuliu manifestu. Taip pat „Ogol“ nariai dalyvavo Ukrainos rašytojo ir poeto, tapytojo Taraso Ševčenkos, mirusio 1861 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge, laidotuvėse. Paminėtina, jog Tarasas Ševčenka palaikė draugiškus ryšius su Zigmantu Sierakausku. Yra išlikę jų susirašinėjimo laiškai.

„Ogol“ narys Zigmantas Sierakauskas. wikipedia.org nuotr.

Organizacijos veiklai įsibėgėjus, „Ogol“ darėsi vis labiau politizuota, jos viduje susiformavo slapta radikali politinė grupė. Ji buvo nukreipta organizuoti parengiamuosius 1863 m. sukilimo veiksmus. Organizacijos struktūroje nariai buvo skirstomi į skyrius ir poskyrius.  Prieš prasidedant 1863 m. sukilimui, „Ogol“ ėmė labiau centralizuotis, pasidalijo į bendruomenes pagal teritorinį profilį, t.y. susijusias su studentų kilmės vieta.

                      Prasidėjus sukilimui, politinė policija atliko kratas lenkų ir lietuvių studentų gyvenamosiose patalpose. Buvo rasta dokumentų, įrodančių politinį „Ogol“ pobūdį bei ryšius su kitų imperijos universitetų analogiškomis organizacijomis.

                      Prieš pat sukilimą ar jo metu dauguma „Ogol“ narių paliko Rusijos universitetus ir grįžo į tėviškes, kur prisijungė prie sukilėlių būrių. Prof. Marija Konopka, parašiusi monografiją apie Adomą Dominyką Bartuševičių, teigia, jog galimai jis iš Maskvos buvo išsiųstas į Krokuvą su „Ogol“ užduotimi. Ši versija neatmestina, nors grįžęs iš Maskvos Adomas Dominykas dar kurį laiką gyveno tėviškėje, mokė valstiečių vaikus, kūrė planus jiems įkurti mokyklėlę. Ir tik 1862 m. išvyko į Krokuvą tęsti teisės studijų. Iš šaltinių ir sukilimo bylų žinoma, jog abu broliai Bartuševičiai Nemajūnuose vėl pasirodė prieš 1863 m. šv. Velykas. Grįžę į tėviškę iš karto prisijungė prie sukilėlių, su savimi patraukę būrį buvusių bendramokslių iš Vilniaus gimnazijos laikų.

Literatūros sąrašas

Adomo Dominyko Bartuševičiaus nekrologas 1886 m. žurnale „Klosy“, p.15-16. https://www.wbc.poznan.pl/dlibra/publication/172056/edition/169392/content

Maria Konopka. Adam Dominyk Bartoszewicz, redaktor, księgarz i wydawca lwowski. Krakow: Wydawnictwo Naukowe WSP. 1995. ISBN 83-86841-01-X.

Franciszek Nowiński. Stowarzyszenie Studentów „Ogół“. http://www.polskipetersburg.pl/hasla/stowarzyszenie-studentow-ogol

Mikołaj Banaszkiewicz. Koło (Kółko) Polskie Oficerów w Petersburgu / Польский кружок офицеров в Петербурге, konspiracyjna organizacja wojskowa, łącząca idee rewolucyjno-demokratyczne ze zbrojnym przywróceniem Polsce niepodległości, funkcjonująca w latach 1857–1864. http://www.polskipetersburg.pl/hasla/kolo-kolko-polskie-oficerow-w-petersburgu.

Т.Н. Жуковская, К.С. Казакова. Anima universitatis. студенчество Петербургского университетав первой половине XIX века. Санкт-Петербургский государственный университет, 2018.

J. Gieysztor, Pamiętniki z lat 1857–1865, t. 1, wilno 1913, s. 19. https://kpbc.ukw.edu.pl/dlibra/plain-content?id=2464

Jerzy Zdrada. Polska I Moskwa Apollona Korzeniowskiego. Uniwersytet Jagielloński. Zasopismo zakładu Narodowego im. Ossolińskich. https://ossolineum.pl/wp-content/uploads/2018/12/1.-Zdrada-J._Polska-i-Moskwa-Apollona-Korzeniowskiego.pdf

Michał Haykowski „Henryk Bukowski. Imię żyje nadal“, POLONIKA, 2019. https://polonika.pl/upload/2020/03/bukowski-04-lata-moskiewskie.pdf

Istorija Lietuva Randakevičienė Irma Rusijos istorija , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra