Pagrindinis puslapis Pasaulis Karaimika Dr.Halina Kobeckaitė. Baltijos kelio atgarsiai ir kiti jubiliejai

Dr.Halina Kobeckaitė. Baltijos kelio atgarsiai ir kiti jubiliejai

Dr.Halina Kobeckaitė. Baltijos kelio atgarsiai ir kiti jubiliejai

Autorės asmeninio archyvo nuotrauka

Dr. Halina KOBECKAITĖ, www.voruta.lt

Įvairių įvykių sukaktys ir jų minėjimas turi gilią prasmę. Žmogus turi progą prisiminti ir kas vyko tada, ką jis jautė dalyvaudamas viename ar kitame renginyje, ir kaip vertina jį dabar iš praėjusio laiko atstumo. Ką tik paminėjome vieną svarbiausių ir emocingiausių naujausios Lietuvos istorijos įvykių – Baltijos kelią. Be galo malonu pasakyti, kad Lietuvos karaimai taip pat aktyviai jame dalyvavo. Apie tai liudija ne tik pasakojimai, bet ir graži nuotrauka, kuri prieš trisdešimt metų buvo atspausdinta to meto laikraščiuose. Kitaip tariant, mūsų dalyvavimo faktas buvo dokumentiškai užfiksuotas.

Ši nuotrauka man priminė kitą, ankstesnį Baltijos kelio jubiliejų, kurį pažymėjome prieš dešimt metų. Tuo metu dirbau Lietuvos Respublikos Nepaprastąja ir Įgaliotąja ambasadore Suomijoje. 2009 m. rugsėjo 10 d. Helsinkyje vyko oficialus Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus vizitas. Jam ruošdamasi buvau susitikusi su Virka galerijos Helsinkyje vadybininkėmis  Liisa Maija Hertto and Anni Kostamovaara, su kuriomis svarstėme, kokiu reikšmingu renginiu galėtume pažymėti šį vizitą. Kai joms papasakojau apie Baltijos kelią, kuriame dalyvavimas kiekvienam Lietuvos piliečiui buvo garbės reikalas, kad tai buvo nepakartojama euforija ir galimybė nusiųsti pasauliui žinią, kad mes taikiai siekiame teisingumo ir Nepriklausomybės atkūrimo, jos išsyk pasiteiravo, ar negalima būtų surengti ta tema parodos. „Taip,- pasakiau, – galima. Ir labai norėčiau tai padaryti, nes šįmet sukanka Baltijos kelio dvidešimtmetis“.

Taip  Helsinkio savivaldybėje surengėme parodą Žinia pasauliui. Baltijos kelias po 20 metų. Ją sukūrė Neringa Ratkutė, meistriškai sujungusi dokumentines nuotraukas, laikraščių iškarpas ir dokumentus. Parodą atidarė premjeras Andrius Kubilius, kuris, kaip žinia, buvo ir vienas iš Baltijos kelio organizatorių. Atidaryme dalyvavo Helsinkio meras Juusi Paajunen, Suomijoje akredituoto diplomatinio korpuso nariai. Lietuvos kompozitorių kūrinius atliko Helsinkio konservatorijoje tuo metu besimokanti labai gabi Lietuvos pianistė Gailė Griciūtė.

 Tarp kitų Baltijos kelią vaizduojančių nuotraukų buvo ir karaimų grupės fotografija. Atidarymo ceremonijoje man irgi teko pasakoti apie Baltijos kelio reikšmę, o po pasisakymo sulaukiau klausimų, kaip pati dalyvavau Baltijos kelyje ir kas tie žmonės greta manęs. Kadangi paroda pačiame Helsinkio centre esančioje savivaldybės galerijoje veikė iki spalio mėnesio pabaigos, po premjero vizito ją dar kelis kartus teko komentuoti ją lankiusiems  Helsinkio mokyklų moksleiviams ir universiteto studentams. Klausimas apie karaimus kas kartą savaime iškildavo, nes lankytojai vis atpažindavo mane toje nuotraukoje. Taigi, taip nelauktai Suomijoje turėjau papasakoti ir apie Lietuvos karaimus.

O karaimai tais 1989 m. prieš pat Baltijos kelią – rugpjūčio 18-20 dienomis buvo surengę Trakuose tarptautinę sueigą (Ištyrylmach), į kurią buvo suvažiavę per 500 žmonių iš  47  Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Ukrainos, Italijos, Estijos, Mongolijos, Kirgizijos miestų.  Šiais metais Trakuose vykusioje tarptautinėje karaimų kalbos mokykloje viena iš anos sueigos rengėjų Ina Firkovič-Lavrinovič pasakojo, kaip tada vyko atvykstančiųjų kvietimo, registravimo, apgyvendinimo darbas. Anais laikais tai nebuvo paprasta, nes ryšio priemonės apsiribojo tik telefonu (geriausiu atveju), laiškais ir telegramomis. Šiandien sunku įsivaizduoti, kaip galima buvo operatyviai susisiekti, sakykim, su Čitos ar Novosibirsko miestais Rusijoje, su Florencija Italijoje, su Haliču ar Lucku Ukrainoje, Simferopoliu ar Eupatorija Kryme. Telegramų šiandien tikrai niekas nebesiunčia. Turbūt ir telegrafo aparatai tapo muziejine retenybe, o tada jie garantavo greičiausią susisiekimą. Beje, praėjusią savaitę Lietuvos Respublikos vyriausybės rūmuose vykusiame Baltijos kelio 30-mečio minėjime taip pat buvo kalbama apie ryšio priemonių stoką organizuojant tokį didelį renginį. Neveltui rengėjai prisimena radiją, kaip geriausią to meto ryšio priemonę.

Nepaisant tokių susisiekimo priemonių galimybių ribotumo (kaip mums šiandien atrodo), žmonių į sueigą Trakuose prieš trisdešimt metų suvažiavo labai daug ir svarbiausia – visi atvyko laiku. Kitas stebėtinas dalykas buvo tai, kad šiam renginiui faktiškai nebuvo skirta jokių lėšų, ir prieš metus įsteigtai Karaimų kultūros bendrijai reikėjo smarkiai pasukti galvą, kaip viską padaryti, ir padaryti gerai.

 Nuo seno žinoma, kad pinigų stoką gali kartais atsverti žmonių entuziazmas, geranoriškumas, užsidegimas ir nesavanaudiškas pasiaukojimas. Šiuo atveju taip ir buvo. Visas organizacinis komitetas, visi bendruomenės nariai stengėsi kaip įmanydami nepriklausomai nuo to, kokias oficialias ar neoficialias pareigas ėjo. Visi renginio šeimininkai parodė daug išradingumo, sumanumo, entuziazmo, ir jų visų nuoširdus darbas — svarbi prielaida, kad renginys pavyko. Viskas buvo daroma be jokio atlygio. Zofijos Samulevičienės entuziastingo darbo dėka visi atvykę iš svetur svečiai buvo apgyvendinti ir pavalgydinti, pasirūpinta, kad gautų sueigai specialiai parengtą atributiką – ženkliukus, kuriuos sukūrė Leonidas Rajeckas, Leonidas Firkovičius, Bogdan Pikel(Lenkija), Georgij Lavrinovič, tautines juosteles, kurias parūpino daktaras Leonidas Maleckas, susitikimo ir koncerto programėles, kurias redagavo Mykolas Firkovičius,  proginį popierių laiškams, atspausdintą Bogdano Pikel.

Šios iškilmingos sueigos proga pirmą kartą  buvo išleista Lietuvoje gyvenusių ir karaimiškai rašiusių poetų kūrybos rinktinė karaimų kalba „Karaj jyrlary“, kurią sudarė Mykolas Firkovičius, o viršelį nupiešė ir maketavo Andrius Novickas. Kadangi renginiui reikėjo kad ir minimalių lėšų, buvo nuspręsta šią poezijos rinktinę pardavinėti. Norintys taip pat galėjo įsigyti atskirą Trakų poeto  Michailo Tinfovičiaus poezijos ir Krokuvos universiteto docento, tiurkologo Vladzimiežo Zajončkovskio jos pažodinių vertimų į lenkų kalbą  knygutę „Irlar“, Lenkijoje 1987 m. išleistą straipsnių rinkinėlį „Karaimi“ („Karaimai“) (red. Aleksander Dubinski ir kun.Edmund Slivka) bei  karaimų kalbos Lucko tarmės pagrindu parengtą literatūros ir papročių biuletenį ,,Avazymyz“(„Mūsų balsas“), kurį buvo sudariusi tuo metu pradedanti tiurkologė Anna Sulimovič ir kuris vėliau išaugo į iki šiol Lenkijoje gyvenančių karaimų kas ketvirtį leidžiamą žurnalą tuo pačiu pavadinimu.

Sueiga prasidėjo šeštadienio rytą kenesoje iškilmingomis pamaldomis, kurias aukojo Mykolas Firkovičius. Kai kurie svečiai pirmą kartą gyvenime dalyvavo pamaldose. Visų akyse žibėjo ašaros – pagaliau kenesa vėl atgijo, nors jos sienos ir lubos dar buvo gerokai aptrupėjusios. Bet ne tai buvo svarbiausia – svarbiausia, kad ji yra, ir bendruomenė turi kur sueiti, pasimelsti. Juk kenesa karaimams  ne tik maldos namai, bet ir šventovė, turinti simbolinę  tautiškumo išsaugojimo prasmę. Trakų kenesa per visą pokario laikotarpį buvo vienintelė formaliai veikianti Europoje karaimų kenesa, o kadangi ji toje vietoje buvo pastatyta jau XV a. pradžioje, vadinasi, yra viso ilgo bendruomenės gyvenimo Trakuose bendraamžė ir liudininkė. Gal dėl to tokia sava, jauki ir miela.

Po pamaldų sueigos dalyviai nužingsniavo į Trakų kultūros rūmus.Trakų miesto valdžia geranoriškai mums padėjo, ir ten dvi dienas vyko ta proga specialiai surengta mokslinė konferencija, kurioje pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo skambėjo pačių karaimų parengti pranešimai apie juos dominančius istorijos, kultūros ir kitus bendruomenėms rūpimus klausimus.

Sueigą ir konferencijos dalyvius pasveikino prof. Česlovas Kudaba, kurio paskatinti ir atkūrėme savo organizaciją, Trakų miesto valdžia. Prof. Č.Kudaba sakė besidžiaugiąs matydamas taip gausiai susirinkusius karaimus, pasiryžusius tęsti gražius protėvių papročius. Juk visi čia gyvenantys esame bendros žemės, bendros istorijos, bendro likimo seserys ir broliai. Visi sveikinusieji pažymėjo, kad karaimai praturtino Trakus savitu koloritu, ypatinga rytietiška pasaulėjauta, o patys puikiai pritapo Lietuvoje.

Apie Krymo karaimų istorinį likimą pranešimus skaitė Simferopolio bendruomenės atstovai Jurij Polkanov ir Igor Šaitan, gydytojas iš Jaltos Jakov Baraš,  apie Trakų karaimus — istorikas Romualdas Firkovičius, Halina Kobeckaitė,  karaimų kalbos tyrimus nušvietė Varšuvos universiteto profesorius Aleksander Dubinski ir Vilniaus Universiteto absolventė Jelena Špakovskaja,  Mykolas Firkovičius pasakojo apie apeigines karaimų giesmes ir jas atliko.

Maskvos karaimų, sukūrusių savo organizaciją prieš mėnesį, gyvenimą nušvietė jos pirmininkas Ilja Babadžan. Svečias pabrėžė, kad Trakai visų karaimų dvasinio gyvenimo centras, ir Maskvos karaimų asociacija ketina palaikyti glaudžius ryšius su Lietuvos ir Krymo karaimais.

Su Lenkijos karaimų religinės sąjungos veikla supažindino jos pirmininkas prof. Szymon.Pilecki, Emilija Lopatto –Zajączkowska, kuri kartu su vyru Emanueliu  tada iš Florencijos buvo atvykusi  į Trakus  po labai ilgos pertraukos,  kvietė jaunimą labiau domėtis savo šeimų istorija, dažniau kalbėtis su seneliais, tėvais, tetom ir dėdėm apie savo giminę ir kiekvieną jos atšaką, kad bendroje tautos istorijoje nedingtų nė vienas jos grūdelis. Apie būtinumą pažinti giminę, puoselėti tautos kultūrą, kalbėjo ir viešnia iš Lenkijos Kamilė Tračyk. Ji  perskaitė  savo motinos Nadziejos Jutkievič, didelės karaimų tautos patriotės, sueigai adresuotą laišką. Diskusijose  taip pat pasisakė karaimai iš St.Peterburgo, Kijevo, Vilniaus.

Vakare vyko etnografinis koncertas, parengtas pirmą kartą po karo. Jį režisavo Vilniaus konservatorijos koncertmeisterė Rima Kungurceva, o scenarijų buvo parašęs Mykolas Firkovičius,  ilgus dešimtmečius kaupęs bei nagrinėjęs rankraštinį tautos palikimą ir folklorą. Visi paruošiamieji dokumentai, programų maketai, scenarijai ir jų korektūros buvo rašomi ranka, nes tuomet dar kompiuteriais nesinaudojome. „Artistai“ repetavo visą vasarą ir patys siuvosi kostiumus.

Koncerto pirmoje dalyje achsakalai Michailas Zajončkovskis (1922-2014), Aleksandras Jutkevičius (1933- 2017) , Šymon Juchnievič, Juzef Firkovič (1925-2009) pasakojo senąsias legendas ir prisiminė jaunystės dainas, kurias jaunimas scenoje ir padainavo. Toliau buvo karaimiškų sužadėtuvių (Kieliašmiak) inscenizacija, kurioje dalyvavo didelė jaunimo grupė. Buvo atlikta ir vestuvinė apeiginė daina Muzhul keliń (Liūdna nuotaka), kuri paprastai simbolizuoja janosios atsisveikinimą su tėvų namais ir nerūpestingu mergautiniu gyvenimu. Antroje koncerto dalyje Janina Rajeckienė (1931-1992), kartu su vaikais jausmingai padainavo lopšinę  Simono Firkovičiaus žodžiais Kujaščech jadady (Saulutė pavargo).

Koncertas buvo sutiktas labai entuziastingai. Patenkinti liko ir atlikėjai – juk tai buvo pirmas viešas pasirodymas. Tada dar niekas nė svajoti nedrįso, kad netrukus susikurs vienas jaunimo šokių kolektyvas, paskui kitas, kad kasmet bus rengiamos tarptautinės karaimų kalbos mokyklos, kad turėsime gražiai restauruotas mokyklos ir kitas bendruomenės patalpas bei Vilniaus kenesą.

Tą savaitgalį džiaugėmės tuo, kas buvo duota tą akimirką.  Tą savaitgalį Trakuose pirmą kartą galima buvo pamatyti karaimiškais drabužiais pasipuošusias merginas ir gražias tiurkiškas kepuraites  – fesus – užsidėjusius vaikinus ne muziejuje, o čia pat gatvėje. Tomis dienomis karaimai tikrai nebuvo ,,ištirpę“ tarp kitų Trakų gyventojų. Gaila tik, kad šiandien, rašydama tuos prisiminimus, su liūdesiu konstatuoju, kiek daug anų dienų dalyvių nebėra su mumis. O tie, kas anuomet joje dalyvavo ir šįmet vėl buvo atvažiavę į Trakus, ir tie, kurie ją rengė, visi Inos Firkovič-Lavrinovič pakalbinti patvirtino, kad sueiga jiems palikusi neišdildomą įspūdį ir kad tai buvęs vienas reikšmingiausių bendruomenės renginių per trisdešimt jos atgimimo metų.

Sueiga, kurios pagrindinis tikslas – susipažinti, pabendrauti, suvokti, kad visi priklausome vienai tautai – buvo pasiektas. Ji atliko ir netiesioginę funkciją: atvėrė mus platesniam pasauliui. Džiaugėmės, kad išsyk po Sueigos Trakuose galėjome dalyvauti Baltijos kelyje, nors turiu pripažinti, kad kai kurie iš Maskvos atvykę svečiai rekomendavo mums neiti, būgštaudami, kas gali mūsų laukti. Laimei, mūsų bendruomenė tokių perspėjimų jau nebebijojo, ir, dalyvaudama Baltijos kelyje, susikibusi rankomis su kitais Lietuvos žmonėmis tvirtai išreiškė savo valstybės, savo Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės siekį.

 

2019 08 23

Naujienos iš interneto