Dr. Edvardo Statkevičiaus „vyčiai“ ir jų kalba

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ponas dr. Edvardas Statkevičius yra įsikalęs sau į galvą fikciją, kad Lietuvos lenkų kalba nėra lenkų kalba, bet kad tai savarankiška ir visokios pagarbos verta kalba, kurią jis pavadino „vyčių“ kalba. Tokią idėją jis platina jau ne vieną dešimtmetį. Dabar tam reikalui ėmė naudoti internetą ir elektroninį paštą. Žodžiu, elektroninę erdvę užtvindė tokia propaganda.
 
Apie E. Statkevičiaus „teoriją“ prieš keliolika metų teko rašyti „Dienovidyje“ (1996, Nr. 34, perspausdinta mano „Rinktinių straipsnių“ II tome). Kadangi jis ir toliau nesiliauja drumstęs žmonių protus, tai noriu dar kartą aptarti svarbiausius jo teiginius, kaip jie atrodo šių dienų kalbos mokslo šviesoje.
 
Pradėkime nuo klausimo, ar Lietuvos lenkų kalba yra lenkų kalbos variantas, ar kokia kitokia (kaip mano E. Statkevičius). Kokia šios kalbos kilmė?
 
Negali būti mažiausių abejonių, kad tai atneštinė iš Lenkijos kalba, pakitusi lietuvių lūpose ir gerokai nutolusi nuo Lenkijoje vartojamos lenkų kalbos. Kaip labai abi skiriasi, nesunku įsitikinti palyginus E. Statkevičiaus platinamus leidinėlius „Naš upiakuniac“ („Mūsų rūpintojėlis“) ir „Fschodnia Litva“ („Rytų Lietuva“) su bet kokiu lenkų kalbos tekstu. Taigi tai tėra pakitęs lenkų kalbos variantas, patyręs labai didelę lietuvių kalbos įtaką. Lenkų kalbininkai šios kalbos nelaiko lenkų kalbos tarme, bet vadina polszczyzna litewska (lietuviška lenkų kalba). Tik nedori jų politikai prisigalvojo visokių nesąmonių apie tariamai n u o a m ž i ų egzistavusią lenkų kalbą Lietuvoje. Mūsiškiai lenkų veikėjai stengiasi kaip įmanydami šią kalbą vartojantiems žmonėms įdiegti lenkišką savimonę. Tai daro jau ne pirmą dešimtmetį ir gana sėkmingai.
 
E. Statkevičius Lietuvos lenkų kalbą laiko atskira slavų kalba, kaip rusų, čekų, serbų ir kitos slavų kalbos. Bet tarp šių slavų kalbų ir mums rūpimos kalbos yra vienas principinis skirtumas. Anos kalbos išsirutuliojo iš slavų prokalbės, o ši – iš lenkų kalbos. Taigi jos atplėšti nuo lenkų kalbos jokiu būdu negalima. Jos ištakos juk glūdi lenkų kalboje. Be to, ji tėra šnekamoji kalba, nors E. Statkevičius stengiasi ją padaryti rašomąją, siekia, kad jos mokytųsi mokyklose ir pan. Bet tai tik norai.
 
Patys šia kalba šnekantys žmonės jos negerbia, nors E. Statkevičius labai norėtų, kad gerbtų. Daugumas linkę ją laikyti prasta, netaisyklinga (lygindami su bendrine lenkų) kalba. Lituanistams ji įdomi dėl labai gausių lietuvių kalbos elementų joje. Kitaip ir būti negali, nes juk ji atsirado lietuvių lūpose. Beje, iš šios kalbos, o ne iš Lenkijoje vartojamos, plūdo į lietuvių kalbą polonizmai, todėl ji negali nedominti lietuvių kalbos istorikų. Ir dar vienas dalykas. Tos kalbos nemaža elementų randame didžiųjų lenkų rašytojų, kilusių iš senosios Lietuvos valstybės teritorijos ir save laikiusių lietuviais (Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Liudviko Kondratavičiaus-Sirokomlės, Juzefo Kraševskio, Ignaco Chodzkos, Felikso Bernatavičiaus ir dar vieno kito), raštų kalboje. Dar ir dėl to niekinti šios kalbos nereikėtų, nors taip ir daro patys Lietuvos lenkai.
 
E. Statkevičius šiai kalbai pavadinti sugalvojo „vyčių“ vardą, kurį veda iš suslavintų lietuviškų pavardžių priesagų -avičius, -evičius (iš -ovič, -evič), tiksliau, jų elemento -vič, nors iš tikrųjų tarp žodžio vytis (vyčiai) ir to elemento kilmės požiūriu nėra nieko bendra. Slavų priesaga -ovič, -evič atsirado suaugus į vieną dviem skirtingoms tėvavardinėms priesagoms: ov, -ev (plg. rusų Ivanov – pirmykštė reikšmė „Ivano sūnus“, Jurjev – „Jurijaus sūnus“) ir -ič (plg. pietinių slavų Ivanič – „Ivano sūnus“), taigi jų skaldyti į -o-vič, -e-vič, kaip daro E. Statkevičius, jokiu būdu negalima. Tose priesagose tariamai esantį elementą -vič- jis išskiria dirbtinai. Iš tikrųjų priebalsis v priklauso priesagoms -ov, -ev, o -ič yra jau visai kita priesaga. E. Statkevičius savavališkai skirtingų priesagų garsus suplaka į krūvą ir taip gauna -vič, be to, kad gražiau atrodytų (primintų Lietuvos herbą – Vytį?), trumpąjį balsį i pakeitė ilguoju y: vyčiai. Tai jau visiškas kalbinis nemokšiškumas.
 
Dar didesnę nuostabą kelia internete esąs tvirtinimas, kad „vyčių“ pavardės susidarė Vakarų Kinijoje (!) prieš 3000 metų, kai dar jokių slavų kalbų iš viso nebuvo. Kas tai – nesusipratimas ar nusišnekėjimas?
 
Klaidingas yra ir pavardžių, turinčių -ovič, -evič priesagas, siejimas su Lietuvos bajorais. E. Statkevičius tvirtina, esą visi žmonės, turintys pavardes su -avičius, -evičius (-ovič, -evič), yra kilę iš grynakraujų bajorų. Tai nesąmonė. Iš tikrųjų šias pavardes iš seno turėjo tiek bajorai, tiek nebajorai. Jos yra slavizacijos Lietuvoje produktas, atsiradęs dar prieš lenkų įtaką Lietuvoje. Jas pagimdė senoji slaviška raštinių kalba, atneštinė iš Kijevo Rusios, kuri savo ruožtu šią kalbą gavo iš Balkanų slavų. Su bajoryste šios priesagos visai nesusijusios. Atvirkščiai, sulenkėję Lietuvos bajorai XVIII a. savo pavardžių priesagas -ovič, -evič (iš esmės nelenkiškas) net keisdavo „lenkiškesnėmis“ priesagomis su -ski, šitaip, pvz., iš Petrowicz (Petravičius) atsirasdavo Petrowski (Petrauskas) ir pan.
 
Išaukštindamas „vyčių“, t. y. Lietuvos lenkų, kalbą, E. Statkevičius visokių niekų prišneka apie Lietuvos gudų (baltarusių) kalbą, kurią vadina „alšėnų“ kalba. Esą ji atsiradusi prastuomenės lūpose (tai netiesa). Visiškai klaidinga E. Statkevičiaus tezė, kad ir lietuvių kalba (kaip „alšėnų“) iš pradžių buvusi vien liaudies kalba. Tai irgi netiesa. Juk ja senovėje kalbėjo visi lietuviai: paprasti žmonės ir bajorai, net didieji kunigaikščiai (be jokio abejojimo iki Kazimiero Jogailaičio).
 
Dar tenka pasakyti šį tą apie E. Statkevičiaus veiklą. Joje yra ir teigiamų dalykų. Jis kovoja prieš trukdymą nutautusiems pietryčių Lietuvos žmonėms sužinoti savo tikrąją praeitį. Tokį trukdymą laiko nusikaltimu, kuris turėtų būti baudžiamas. Taigi E. Statkevičiaus „vyčių“ nuostatose yra daug daugiau teisybės negu lenkų veikėjų Lietuvoje paistymuose apie tariamą lenkų kalbos Lietuvoje buvimą ot wieków, apie etninius lenkus (tokiu klaidinančiu terminu užkrėtė ir mūsų patiklius žurnalistus) ir pan. Jis smerkia lenkiško ekstremizmo atstovus, apgaudinėjančius lietuvių kilmės žmones, jiems meluojančius, esą jų protėviai niekada nekalbėję lietuviškai ir pan. Save pagal kilmę „vyčių“ ideologai laiko lietuviais, iš niekur į Lietuvą neatsikėlusiais, čia nuo amžių gyvenančiais, tik vartojančiais slavų kilmės kalbą. „Vyčiai“, kaip ir „alšėnai“, jų nuomone, yra slavakalbė lietuvių tautos dalis, ne lenkai, ne gudai ar kokia kita atskira tauta. Nuo likusių lietuvių juos skirianti tik slavų kilmės kalba. Nuo lenkų save griežtai atriboja. Dėl to protestavo prieš lenkiškų autonomijų kūrimą Lietuvoje. Visu tuo, žinoma, E. Statkevičiaus „vyčių“ propaguotojai yra teisūs. Dėl to lenkų veikėjų nemėgstami ir Lenkijoje. Jos Seime net buvo kaltinami lietuvių kalbininkai (!) už tariamą naujos kalbos kūrimą.
 
Baigiant reikia reziumuoti: kas gi E. Statkevičiaus veikloje yra neigiama? Pirmiausia, smerktinas jo kalbinis nemokšiškumas sukuriant „vyčių“ pavadinimą iš priesagų -avičius, -evičius. Klaidingas ir šių priesagų (taip pat atitinkamų pavardžių) siejimas su Lietuvos bajorais, pačios „vyčių“ kalbos traktavimas kaip Lietuvos bajorų kalbos. Iš to kilo vadinamųjų „alšėnų“ ir pačios lietuvių kalbos „nužeminimas“ iki liaudinių kalbų statuso. Remiantis tokiomis nuostatomis, kartais nusišnekama iki nesąmonių. Antai tvirtinama, kad 1920 m. lietuviai kariavo ne su lenkais, bet tai buvęs lietuvių tarpusavio karas (lietuviakalbių su slavakalbiais), kad Armijos Krajovos siautėjimas – irgi tik lietuvių vidaus kovos ir pan.
 
Taigi „vyčių“ ideologų veiklos vienareikšmiškai vertinti negalima: šalia racionalių dalykų joje yra nemaža ir niekų paistymo.
 
www.culture.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra