Dr. Arūnas Bubnys. Lietuvos vietinės rinktinės 310-as batalionas

Autorius: Data: 2017-08-10, 10:31 Spausdinti

Dr. Arūnas Bubnys. Lietuvos vietinės rinktinės 310-as batalionas

R karių laidotuvės Varėnoje 1944-05

Dr. Arūnas BUBNYS, www.voruta.lt

LVR 310-as batalionas buvo formuojamas 1944 m. pavasarį kartu su 309-uoju batalionu Seredžiuje. Kelis kartus apmokyti bataliono jauni kareiviai buvo perkeliami į 309-ą batalioną. Bataliono aprūpinimas taip ėjo per 309-ą batalioną[1]. Bataliono vadu Vietinės rinktinės vado įsakymu nuo 1944 m. kovo 15 d. buvo paskirtas kpt. Vladas Černius[2].Vėliau 310-ojo bataliono vadu tapo kpt. Jonas Žemaitis, kuris šias pareigas ėjo iki balandžio 28 d. J. Žemaitį bataliono vado pareigose pakeitė kpt. Antanas Gantautas[3].

310-as batalionas kartu su 301-uoju ir 308-uoju batalionais sudarė Vietinės rinktinės Kauno pulką. Dalis karių į batalioną buvo atsiųsta iš Raseinių. Pasak Liudo Žuromskio, jis į LVR stojo 1944 m. kovo 8 d. Raseiniuose. Jis atvyko į Raseinius ir Laisvės gatvėje esančioje mokykloje stojo į komisiją. Komisijos narys užpildė anketą su jo asmeniniais duomenimis ir išdavė pažymą, kad jam kovo 18 d. reikėsią atvykti į Raseinius. Nustatytą dieną atvykęs į Raseinius, L. Žuromskis iš karto buvo paskirtas į formuojamą batalioną. Raseiniuose LVR dalinio kareiviai buvo aprengti vokiškomis uniformomis, apginkluoti prancūziškais šautuvais ir pradėjo karinius mokymus. Dalinyje (kuopoje) tarnavo kpt. Petras Ulčinas, vyr. ltn. Leikus, jaun. ltn. Antanas Pocius. Raseinių dalinyje buvo apie 150 karių. Iš Raseinių į Rytų Lietuvą dalinys buvo išsiųstas 1944 m. balandžio 27 d[4].  Prieš išsiunčiant batalioną į Rytų Lietuvą, kai kurios jo kuopos buvo nepilnai suformuotos, o pirmoji kuopa naujai performuota. Ginklus bataliono kariai gavo prieš pat išvykimą, jų nespėjus normaliai apmokyti. Nemažai gautų ginklų (prancūziškų karabinų) buvo netinkami naudoti. Kulkosvaidžiai taip pat buvo gauti prieš pat išvykimą, nespėjus jų išmėginti ir prišaudyti. Sunkiųjų ginklų batalionas iš viso negavo[5].

            1944 m. gegužės 1 d. batalionas iš Seredžiaus buvo išsiųstas į Vilniaus kraštą. Iš pradžių batalionas garlaiviu nuplaukė į Kauną, o iš ten traukiniu išvyko į Vilnių. Pirmoji kuopa su pionierių būriu ir bataliono štabu turėjo apsistoti Jašiūnų dvare, antroji kuopa – Turgeliuose, trečioji kuopa – Rūdninkuose, ketvirtoji kuopa – Šalčininkuose. Truputį vėliau operatyvinis įsakymas batalionui buvo pakeistas – trečiosios kuopos išsiuntimas į labai pavojingą Rūdninkų rajoną buvo pristabdytas, ir ši kuopa buvo palikta Jašiūnuose. Bataliono pirmosios trys kuopos ir pionierių būrys iš traukinio išsilaipino Jašiūnų geležinkelio stotyje, o ketvirtoji kuopa nužygiavo į Šalčininkus. Buvęs bataliono karys Antanas Kramilius šitaip prisimena atvykimą į Vilniaus kraštą:“[...] Štai vėlai vakare atsirandame Šalčininkų mieste. Palikus traukinį mums praneša, kad šiame mieste pasiliks viena kuopa, o mūsų kuopa turi eiti į Šalčininkėlių dvarą, kuris yra už trijų kilometrų. Čia jau esam priešo zonoje. Pražygiuojame pro policijos būstinę. Priekyje būstinės bunkeris ir prie kulkosvaidžio budi lietuvis policininkas. Nesunku buvo pastebėti šio policininko džiaugsmą, kai jis pamatė visą kuopą vyrų, kurie atžygiuoja jam į pagalbą. Gyventojai, daugiausia lenkai ar lenkiškai kalbantys, nerodė didelio entuziazmo dėl mūsų atvykimo. Vėliau sužinojome, kad čia miškai pilni lenkų reguliariosios kariuomenės ir lietuviai čia nebuvo pageidaujami.

Jau po vidurnakčio vos pavilkdami kojas pasiekėme Šalčininkėlių dvarą. Apgraibomis suėjome į šio dvaro rūmus, kurie kelias savaites buvo mūsų namai. [...]. Miškas, geriau pasakius pelkynas, apaugęs tankiais krūmais, priėjo visai arti Šalčininkėlių dvaro pastatų ir buvo ideali vieta banditų landynei ir užpuolimams. Slapukų uždavinys buvo saugoti rytinį dvaro pakraštį vieno kilometro atstumu ir pasirodžius priešui vienam iš dviejų pranešti miegančiai kuopai, o kitam ginti. Su kuo gintis? Mūsų ginkluotė buvo 25 šoviniai ir dvi rankinės granatos. [...]“.[6]

Gegužės 4 d. 2-oji kuopa be reikiamo pasiruošimo ir žinių apie priešą išvyko į Turgelius. Prie Turgelių kuopa susikovė su gausiomis ir gerai ginkluotomis lenkų partizanų (Armijos krajovos) pajėgomis (AK Vilniaus apygardos 3-ioji brigada). Į lenkų partizanų nelaisvę pateko išsiųsti žvalgai: Vytautas Endriukaitis, Viktoras Jančius, Jonas Plėšikaitis ir Antanas Butkus. Lenkų partizanai pasiuntė J. Plėšikaitį su ultimatumu plechavičiukams – pasiduoti arba keliauti ten, iš kur atvykę. Kuopoje įvyko trumpas pasitarimas. Lenkų ultimatumui ypatingai prieštaravo Vyčio kryžiaus kavalierius savanoris viršila Krušinskas. Netrukus prasidėjo kautynės. Akovcai nušovė visus keturis į nelaisvę paimtus kuopos karius[7]. Ltn. Velioniškio pranešimu, kuopai pasiekus Pavlovo kaimą, lenkai atidengė stiprią šautuvų ir kulkosvaidžių ugnį. Kuopa išsidėstė kautynių tvarka ir pradėjo kautynes. Kuopos vadas kpt. Vytautas Narkevičius nesugebėjo tinkamai vadovauti kuopai. Faktiškai kuopai ėmė vadovauti ltn. Velioniškis, kuris dar bandė kurį laiką priešintis. Kautynių metu buvo padegtas Pavlovo kaimas. Baigiantis plechavičiukų turimiems šaudmenims ir kaimą pradėjus supti lenkų raiteliams, kuopai buvo įsakyta trauktis. Traukimasis virto netvarkingu bėgimu persekiojant priešo ugniai iš visų pakelės kaimų apie 7 kilometrų atkarpoje. Vis dėlto pavyko išgelbėti sužeistuosius ir gurguolę. Gelbstint sužeistuosius pasižymėjo kuopininkas Vyčio kryžiaus kavalierius, o gurguolę – vienas jaunas kareivis[8].  Į bataliono štabą buvo išsiųstas ryšininkas su prašymu greičiau atvykti į pagalbą lenkų partizanų apsuptai kuopai. Bataliono vadas per vokiečių ryšių karininką paprašė žandarmerijos sunkvežimio ir iš patyrusių karių suformavo kovinį būrį. Šio būrio vadu buvo paskirtas j. ltn. Alfonsas Žiedas. Tačiau sunkvežimis atvyko tik po valandos laiko. Vos išvažiavęs sunkvežimis sutiko pirmuosius  nuo Turgelių besitraukiančius 2-os kuopos karius. Pagal jų pasakojimus, kuopa iš dalies buvo išblaškyta, iš dalies apsupta, ir vieno sunkvežimio karių tikrai neužteksią atmušti puolančių lenkų partizanų. Vis dėlto apsuptajai kuopai su palyginus nedideliais nuostoliais pavyko pasiekti Jašiūnus. Negrįžo kuopos vadas V. Narkevičius ir 8 kareiviai, 5 kareiviai buvo sužeisti[9].AK brigados vado „Mocarny“ pranešimu lietuvių kariai esą padegė kaimą ir žudė civilius gyventojus. Į kaimą įsiveržus 3-iai brigadai, plechavičiukai pasitraukė. Susišaudymo metu žuvo 4 lietuviai, o kuopos vadas (ktp. V. Narkevičius – A. B.) ir trys kareiviai buvo paimti į nelaisvę. AK teismo sprendimu kuopos vadas ir du kareiviai buvo sušaudyti, o vienas paleistas į laisvę su įspėjimu, jog civilių gyventojų žudymo atveju, visi į AK nelaisvę pakliuvę lietuviai bus šaudomi. 3-ios brigados vado pranešimu AK pusėje buvo sužeistas vienas partizanas, du civiliai gyventojai žuvo ir du sunkiai sužeisti bei sudeginti 5 namai[10].

Būsimasis LVR 310-ojo bataliono vadas kpt. Jonas Žemaitis

Po susidūrimo Pavlovo kaime, vokiečių operacinio štabo kovai su partizanais vadas plk. ltn. Walteris Titelis gegužės 5 d. nuvyko į AK 3-ios brigados štabą Turgeliuose, ir ten kelias valandas girtuokliavo su lenkų partizanų vadais[11].1944 m. gegužės 5 d. į Jašiūnų dvarą atvyko saugumo policijos valdininkas ir du viešosios policijos pareigūnai. Jie pranešė bataliono štabui, kad Turgelių-Tabariškių apylinkėse susitelkusios 2-3 Armijos krajovos brigados, o Rūdninkų girioje yra įsitvirtinę apie 1000-1500 sovietinių partizanų. Netrukus į Jašiūnus su šarvuočiu ir gerai ginkluotu žandarų būriu atvyko vokiečių SS ir policijos 16-ojo pulko vadas policijos pulkininkas W.Titelis. Jis pranešė, kad 310-ojo bataliono vadui įsakyta 2-ą kuopą pasiųsti į Turgelius, o 3-ią kuopą į Tabariškes. Be to, Titelis pareiškė, kad su lenkų partizanais jis pradėsiąs derybas, kad jie nepultų LVR bataliono karių, priešingu atveju bus įvykdyta baudžiamoji akcija prieš civilius vietos gyventojus. Plk. Titeliui išvykus derėtis su Armijos krajovos vadais, bataliono vadas maj. Antanas Gantautas įsakė 2-ai ir 3-iai kuopoms pasiruošti žygiui. Bataliono karininkai atsisakė vykdyti šį įsakymą, nes nenorėjo rizikuoti kuopų sutriuškinimu kovose su gausesnėmis lenkų partizanų pajėgomis. Ginčo metu bataliono vokiečių ryšių karininkas pareiškė, kad lenkų baltieji partizanai, kaip ir LVR, yra skirti kovai su bolševizmu. Po valandos iš Turgelių sugrįžęs plk. Titelis savo įsakymą bataliono kuopoms žygiuoti į Turgelius ir Tabariškes atšaukė, o trečiajai kuopai įsakė persikelti į Šalčininkus[12].Bataliono karių nuotaikos po nesėkmingų kautynių su lenkų partizanais ir matant dvigubą vokiečių žaidimą, vis labiau smuko. Atsirado vis daugiau nepatenkintų ir dezertyruojančių. Gegužės 6 d. batalioną aplankė LVR Kauno pulko vadas plk. TomasVidugiris. Kadangi jis buvo kartu su plk. W. Titeliu, tai lietuvių kariai neturėjo galimybės atvirai pareikšti savo nepasitenkinimą ir reikalavimus. Trečioji kuopa pakluso naujam įsakymui ir sėkmingai persikėlė į Šalčininkus[13].

Pasak bataliono 1-os kuopos eilinio Liudo Žuromskio, jo kuopa (vadas vyr. ltn. Leikus) tris kartus buvo išsiųsta vykdyti operacijas prieš lenkų partizanus. Pirmos operacijos metu Turgelių apylinkėse esą buvo nukauta 10 partizanų. Antros operacijos metu kuopa kartu su vokiečių kareiviais Turgelių apylinkėse esą nukovė 5-7 lenkų partizanus. Trečios operacijos metu pirmoji kuopa kartus su 20 vokiečių kareivių Turgelių apylinkėse nukovė 4 partizanus[14]. Reikia pasakyti, kad Armijos krajovos dokumentai tokių kareivio L. Žuromskio minimų faktų nepatvirtina.

Yra žinoma, kad Turgelių apylinkėse vokiečių okupacijos metais veikė sovietinių partizanų „Marčenko“ vardo brigadosbūrys Nr. 8. Būrio vadu buvo kpt. Vasilijus Stroganovas, komisaru – Kožuchovas. Būryje Nr. 8 esą buvo virš 200 kovotojų. Pasak šio būrio nario Vladimiro Rybakovo, 1944 m. balandžio mėnesį į Turgelių apylinkes buvo atsiųstas gen. P. Plechavičiaus armijos batalionas, kuris apsistojo Jašiūnų dvare. Šis batalionas kartu su vokiečiais vykdė operacijas prieš sovietinius ir lenkų partizanus. V. Rybakovo teigimu, Jašiūnuose dislokuotas LVR batalionas kartu su vokiečiais nukovė apie 25 sovietinius partizanus ir 3 paėmė į nelaisvę. 1944 m. balandžio pabaigoje 15 būrio Nr. 8 partizanų buvo pasiųsti į Baltarusiją. Turgelių valsčiaus Rovnojepole (?) kaime juos apsupo apie 60-70 plechavičiukų. Susišaudymo metu buvo nukauti visi sovietiniai partizanai. Taip pat buvo nušautas valstietis Feliksas Prokopovičius, kurio name slėpėsi partizanai, o jo šeimos nariai buvo sužeisti[15]. Antrą kartą apie 60 LVR karių atvykusių iš Jašiūnų dvaro miške (Kamenyj log – taip dokumente rusų kalba, past. A. B.) nukovė 5 būrio Nr. 8 partizanus. Trečią kartą, apytikriai 1944 m. gegužės pradžioje, LVR kariai kartu su vokiečiais surengė pasalą viename Turgelių valsčiaus miške ir nukovė 4 sovietinius partizanus. Be to, plechavičiukai nukovė būrio žvalgybos viršininką Arkadijų Kopovą ir tris partizanus paėmė į nelaisvę[16].

LVR 310-ojo bataliono grandinis Antanas Vasiliauskas – nacistų sušaudytas Paneriuose 1944 m. gegužės 17 d.

Dar iki bataliono nuginklavimo dalis jo karių dezertyravo ir vokiečių nebuvo suimti. Štai 1944 m. gegužės 14 d. iš bataliono su ginklais pasitraukė bataliono štabo ūkio skyriaus viršininkas kpt. Domaševičius, ltn. Eduardas Žukauskas, kareiviai Antanas Jakštonis ir Alfonsas Tipikas[17]. Gegužės 15 d. batalionas gavo įsakymą žygiuoti į Vilnių. Tą pačią dieną dalinys iš Jašiūnų pasuko į Lydos-Vilniaus plentą. Batalionas turėjo žygiuoti miškais apsupta vietove, kurioje aktyviai veikė lenkų ir sovietų partizanai. Netoli Vilniaus batalioną pasitiko vokiečių dalinys, kurio vadai įsakė įsakė plechavičiukams sudėti ginklus. Vakarop batalionas su vokiečių sargyba buvo atvarytas į Vilnių ir uždarytas kažkokiame aptvare po atviru dangumi. Kitą dieną (gegužės 16 d.) SS karininkai įsakė plechavičiukams išsirikiuoti U raidės forma. SS karininkai iš bataliono karių ėmė atrinkėti kai kuriuos vyrus. Atrinktieji vyrai buvo nuvaryti link vartų ir susodinti į sunkvežimį. Praėjus kelioms valandoms išrikiuotiems bataliono kariams SS kapitonas pranešė, kad „gėdai atpirkti“ buvo sušaudyta trylika 310-jo bataliono karių[18]. Yra žinomos šios Paneriuose sušaudytų 310-ojo bataliono karių pavardės: puskarininkis Juozapas Šemiūnas, grandinis Antanas Vasiliauskas, eiliniai Stasys Baranauskas, Alfonsas Bareiša, Jonas Budrys (greičiausiai išvežtas sušaudyti iš Lukiškių kalėjimo), Antanas Dirvelis, Vytautas Grybas, Antanas Juodis, Vytautas Kymantas, Juozas Kurelaitis, Antanas Lukšius, Pranas Narušis, Vincas Noreika, Jonas Šileika.

Armijos krajovos Vilniaus apygardos 3-ioji brigada Turgeliuose. 1944 m. pavasaris

Vokiečių nuginkluotų LVR batalionų kariai buvo išvežti į Vokietiją. Štai kaip savo odisėją po LVR nuginklavimo prisimena buvęs 310-ojo bataliono karys Antanas Kramilius:“ [...]1944 m. gegužės 17 d. buvome atvežti į Kauną ir patalpinti Aukštojoje Panemunėje, medinėse kareivinėse. Aplinkui buvo ginkluoti sargybiniairudomis uniformomis. Kai kurie kalbėjo lietuviškai. Viduje siuvykloje dirbo jaunos žydaitės. Jos siuvo ar taisė Liuftvafės (karinių oro pajėgų) uniformas, kuriomis vėliau aprengė mus – uniformos buvo su lietuviškais skydeliais ant rankovių, su užrašu LITAUEN. [...] Pasus-Soldbuchus- gavome po kelių dienų. Visi pavadinti Kampfhelefer, Bau batalion – karo pagalbininkas, statybos batalionas.[...]

Iš atminties, rodos, gegužės 25 d. reikėjo pasiruošti išvykimui į Kauno geležinkelio stotį. [...] Traukinys pajuda link Virbalio ir Vokietijos. Užrašų knygutėje užrašyta stočių pravažiuojant iki pačios Posen – Poznanės.Atvarė į kareivines Poznanėje. Dviejų aukštų mūriniai namukai aptverti tvora. Prie vartų sargyba. Į gatvę neišleidžia. Pradeda ir valgyti duoti. Prasideda užsiėmimai – egzircieren. Žygio ir bendros vokiškos komandos. Už padarytą klaidą – bauda. Inlegen-auf…gult-kelt… [...][19]. Į Poznanę buvo atvežta apie tūkstantis LVR karių, kurie ten gyveno apie mėnesį laiko. Ten jie buvo kariškai mokomi maždaug iki 1944 m. birželio pabaigos. Iš Poznanės buvę 310-ojo bataliono kariai buvo išvežti į Berlyną ir ten paskirstyti į vermachto statybos batalionus. Ten jie statė gynybinius įtvirtinimus iki 1944 m. gruodžio mėnesio[20]. Buvę plechavičiukai statė aerodromus įvairiose vakarinėse Vokietijos vietovėse, kol 1945 m. balandžio pabaigoje juos išlaisvino amerikiečių kariuomenė[21].

Dalis plechavičiukų pasibaigus karui sugrįžo į Lietuvą. Buvęs 310-ojo bataliono kareivis Vladas Buivydas (gim. 1923 m., gyvenęs Raseinių apskrities Viduklės valsčiuje) 1945 m. balandžio mėnesį pateko į anglų nelaisvę Liuneburgo mieste (Šiaurės Vokietija). Iki 1946 m. balandžio mėnesio jis buvo laikomas karo belaisvių stovykloje netoli Briuselio ir dirbo įvairius ūkinius darbus. Po to jis vėl buvo perkeltas į Vokietiją ir laikomas Bocholdo stovykloje kartu su kitais SSRS respublikų piliečiais (lietuviais, latviais, estais, rusais ir ukrainiečiais). 1947 m. liepos mėn. V. Buivydas buvo sugrąžintas į sovietų okupuotą Lietuvą[22].1950 m. sausio 14 d. V. Buivydą suėmė MGB Raseinių apskrities skyriaus čekistai. 1950 m. liepos 15 d. SSRS MGB Ypatingasis pasitarimas V. Buivydą nuteisė 10 metų kalėti lageriuose[23].Panašus buvo ir kitų į sovietinę Lietuvą sugrįžusių plechavičiukų likimas.


[1] 310-ojo bataliono jaun. ltn. A. Žiedo pranešimas LVR štabo II-ojo skyriaus viršininkui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 114.

[2] Vietinės rinktinės vado įsakymas nr. 2, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 2, l. 20-21.

[3] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, V., 1998, p. 293.

[4]L. Žuromskio 1949 02 07 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42142/3, t. 1, l. 219-220.

[5]310-ojo bataliono jaun. ltn. A. Žiedo pranešimas LVR štabo II-ojo skyriaus viršininkui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 114; L. Žuromsko 1949 02 05 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42142/3, t. 1, l. 209.

[6] Cit iš A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 516-517.

[7] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 422.

[8] 310-ojo bataliono jaun. ltn. A. Žiedo pranešimas LVR štabo II-ojo skyriaus viršininkui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 117.

[9] 310-ojo bataliono jaun. ltn. A. Žiedo pranešimas LVR štabo II-ojo skyriaus viršininkui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 114-115 a. p.

[10] 3-os brigados vado „Mocarny“ 1944 m. gegužės 7 d. pranešimas, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 26.

[11] Ten pat.

[12] 310-ojo bataliono jaun. ltn. A. Žiedo pranešimas LVR štabo II-ojo skyriaus viršininkui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 116-116 a. p.

[13] 310-ojo bataliono jaun. ltn. A. Žiedo pranešimas LVR štabo II-ojo skyriaus viršininkui, LYA, f. 3377, ap. 58, b. 265, l. 118.

[14] L. Žuromskio 1949 02 05 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42142/3, t. 1, l. 210.

[15] V. Rybakovo 1949 02 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42142/3, t. 1, l. 319-321.

[16] V. Rybakovo 1949 02 22 d. apklausos protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42142/3, t. 1, l. 322.

[17] E. Žukausko 1944 12 28 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 4508/3, l. 55 a. p.

[18] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 522-524.

[19] „Vietinės rinktinės kario Antano Kramiliaus prisiminimai. Po vietinės rinktinės nuginklavimo“, www.voruta.lt (žiūrėta 2015 11 02 d.).

[20] L. Žuromskio 1949 02 05 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42142/3, t. 1, l. 211.

[21] Ten pat, p. 212.

[22] V. Buivydo 1950 01 19 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 35136/3, l. 41-42.

[23] Išrašas iš MGB Ypatingojo pasitarimo 1950 07 15 d. protokolo, 35136/3, l. 281.

Antrasis pasaulinis karas , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra