Dr. Arūnas Bubnys. Lietuvos vietinės rinktinės 309-asis batalionas

Autorius: Data: 2017-09-18, 13:13 Spausdinti

Dr. Arūnas Bubnys. Lietuvos vietinės rinktinės 309-asis batalionas

LVR 309-ojo bataliono trečios kuopos vado kpt. Jurgio Rinkevičiaus nuotrauka (fotografuota iki 1940 m.).

Dr. Arūnas BUBNYS, Vilnius, www.voruta.lt

LVR 309-asis batalionas buvo formuojamas 1944 m. kovo mėnesį Seredžiuje.Ten pat ir tuo pačiu laiku buvo formuojamas ir LVR 310-as batalionas. Kareiviai ir karininkai buvo kilnojami iš vieno bataliono į kitą. Dalis savanorių į LVR atvyko iš Jurbarko. Šiame mieste stoti į LVR agitavo jaun. ltn. Savičius (Savėnas?). Jam pavyko suagituoti apie 90-100 jaunuolių, kurie 1944 m. balandžio pradžioje atvyko į Seredžių. Nemažai jurbarkiškių pateko į bataliono pirmąją kuopą[i]. Jurbarkiškis Kazys Giedraitis prisiminė savo tarnybą 309-ajame batalione: „ Kai 1944 m. vasario 16 d. gen. Povilas Plechavičius kalbėjo per radiją ir paragino Lietuvos vyrus stoti į kuriamą Vietinę rinktinę, aš tuo metu dirbau Jurbarko amatų mokykloje meistru. Tai mane uždegė, ir netrukus su daugeliu savo bendražygių stojau į eilę komendantūroje užsiregistruoti. [...] Visi savanoriai tuoj pat išvykome į Seredžiaus kareivines, kurios buvo prie Dubysos, šlaito viršuje. Čia gyvenome, mokėmės. Priesaiką davėme Seredžiaus bažnyčioje. Skaitant priesaiką, reikėjo dešinės rankos du pirštus iškelti aukštyn. Kai pradėjo skaityti į mūsų priesaiką įterptus žodžius: „Didžiojo vokiečių reicho…“, visų rankos, pakeltos priesaikai, be jokios komandos nusileido… Ir tik skaitant priesaiką toliau, visų rankos vėl pakilo.

Tai buvo meilės Tėvynei ženklas. Vokiečiams toks mūsų elgesys, žinoma, nepatiko. Grįžus iš bažnyčios į kareivines, tuoj buvo atnešti lapeliai su atspausdintu priesaikos tekstu ir kiekvienas turėjo jį pasirašyti. Bet ir šiuo atveju radome išeitį. Išbraukėme žodžius: „Didžiojo vokiečių reicho vado Adolfo Hitlerio aukštojoje vadovybėje“. [...]

Liko labai įspūdingi prisiminimai, kai į Seredžių atvažiavo gen. P. Plechavičius, nes čia bazavosi 309-ojo ir 310-ojo bataliono savanoriai. Visus išrikiavo kareivinių teritorijoje. Ir štai pamatėme ateinant gen. P. Plechavičių su mūsų vadais. Jis buvo aukštas, tiesus, truputį žilstelėjusia barzda, vilkintis Lietuvos generolo uniforma. Jis praėjo pro savanorių eiles. Kai kuriuos savanorius generolas pakalbino. Po iškilmingos rikiuotės komanda turėjo būti kareivinėse, nes generolas nori pasižiūrėti, kaip mes gyvename. [...][ii]“.

K. Giedraičio žodžius dėl priesaikos davimo Seredžiaus bažnyčioje patvirtino ir po karo sovietų nuteistas buvęs 309-ojo bataliono karys Teofilius Safonovas, kurio teigimu, plechavičiukaipriesaikai buvo surinkti į bažnyčią, bet visi atsisakė prisiekti nacistinei Vokietijai[iii].

Batalioną sudarė keturios kuopos. Seredžiuje bataliono kariai buvo kariškai mokomi (rikiuotės, šaudymo, kovos su partizanais metodų). Bataliono buitines ir sanitarines sąlygas Seredžiuje aprašė 310-ojo ir 309-ojo bataliono gydytojas ltn. Jonas Lelis:„[...] Ambulatorinių ligonių laikotarpyje III. 29-IV. 8 buvo 316. Įgulos ligoninėje gulėjo 5 asmenys. Dantų ligoniai siunčiami pas vietos dvi dantų gydytojas. Ūminių infekcinių susirgimų iki šiol nebuvo. Tačiau įguloje yra apie 100 100 niežuotų, 75 % niežuotų jau išgydyti. Gydymas yra labai sunkus dėl nepakankamų sanitar. įrengimų, rūbų pakeitimui, susigrūdimo. Dušo yra 16 vietų iš daugumas neveikia dėl sugedimo.

Dezinfekcijos kameros Seredžiuje nėra, ji yra Veliuonoje – 9 klm. atstumo. Tačiau sunku su parvežimu, nes įgula neturi jokios savo susisiekimo priemonės.

Patalpos dviem batalijonams yra nepakankamos, todėl kareiviai yra sugrūsti. [...] Medikamentų nedidelis kiekis (apart neliečiamos atsargos) yra gauta iš PolizeiSamtaetstelleKauen. Yra pasiųstas reikalavimas medikamentams ir tvarstomai medžiagai.

Prašau padaryti žygių, kad medikamentų, tvarstomos medžiagos ir medic. įrankių tiekimas pagerėtų. [...] (kalba netaisyta – past. A. B.)“[iv].1944 m. balandžio pabaigoje 309-ame batalione tarnavo nemažiau 520 karių[v]. 1998 m. paskelbtuose J. Lelio prisiminimuose rašoma, kad prie abiejų Seredžiuje suformuotų LVR batalionų buvo priskirti vokiečių ryšių karininkai, vieno jų pavardė buvo kpt. Ries, jis buvo kilęs iš Riugeno salos. Kito bataliono ryšių karininku buvo esesininkas iš Vienos. Visiems esą buvo aišku, kad šie ryšių karininkai prižiūrėdavo ir šnipinėdavo Vietinės rinktinės karius[vi].

Vietinės rinktinės vado 1944 balandžio 28 d. įsakymu 309-as batalionas kartu su 303, 305 ir 306 batalionais sudarė LVR Vilniaus pėstininkų pulką. Pulko vadu buvo paskirtas ligtolinis 303-iojo bataliono vadas gen. št. plk. ltn. Jonas Šepetys[vii]. LVR vado 1944 m. kovo 30 d. įsakymu 309-ojo bataliono vadu buvo paskirtas majoras Vaclovas Miecevičius[viii]. Bataliono vado pavaduotoju, o vėliau 3-ios kuopos vadu paskirtas kpt. Jurgis Rinkevičius, 1-os kuopos vadu tapo kpt. Juozas Čeponis, 2-os kuopos vadu paskirtas kpt. VytautasNarkevičius, 4-os kuopos vadu – ltn. Jonas Zaremba. Yra žinių, jog vėliau 2-os kuopos vadu buvo paskirtas ltn. Vytautas Sakalauskas. Jis buvo sužeistas kautynėse su lenkų partizanais prie Kaniavos[ix]. Yra žinoma, kad būrių vadais 1-oje kuopoje buvo ltn. Povilas Bikinas, ltn, Malinauskas, ltn. Vincas Ausiukaitis; 3-ios kuopos būrių vadais buvo Stasys Lukas, ltn. Alfonsas (?) Jurkūnas, jaun. ltn. Nikodemas Butkus ir jaun. ltn. Vladas (?) Mikuta[x].1944 m. balandžio 30 d. bataliono vadas maj. V. Miecevičius įsakė batalionui persikelti į Varėną kovai su partizanais. Po Velykų švenčių 1944 m. gegužės 1 d. batalionas išvyko į naują paskirties vietą. Iš pradžių garlaiviu kariai buvo nuplukdyti į Kauną, o po to traukiniu nuvežti į II Varėną. 1-oji bataliono kuopa įsikūrė II Varėnos mieste, 2-oji kuopa apsistojo Varėnos valsčiaus Kaniavos kaime[xi].2-os kuopos antrojo būrio vadu buvo ltn. Pranas Barkauskas[xii]. Tuo metu Kaniavos kaime buvo apie 65 sodybos. Vietos gyventojų nuotaika labai pasitaisė, nes dabar lietuvių ūkininkai galėjo nebijoti apylinkėse plėšikaujančių Armijos krajovos partizanų. Aplinkiniuose kaimuose suskambo dainos, vakarais buvo rengiami šokiai. Ūkininko Vaclovo Svetlavičiaus pirkioje įsikūrė 2-os kuopos štabas[xiii]. Pirmoji kuopa Varėnoje saugojo geležinkelio stotį ir aplinkinius objektus bei kuopos štabą[xiv]. 4-oji bataliono kuopa dislokavosi Barčių kaime (apie 8-10 km nuo Varėnos)[xv]. Čia kuopos kariai išsikasė apkasus ir saugojo kaimą nuo partizanų užpuolimų. Kartą dalis kuopos karių buvo pasiųsti į operaciją prieš lenkų partizanus, bet jųnesutiko[xvi].

1944 m. gegužės 7 d. Lietuvos vietinės rinktinės 309-asis batalionas susikovė su Armijos krajovos Vilniaus apygardos 6-ąja brigada prie Kaniavos. Mūšio nesugebėjo laimėti nė viena pusė. AK pusėje žuvo 12 partizanų, lietuvių žuvo 12 ir dar buvo sužeisti 8 kariai[xvii]. Tarp sužeistųjųbuvo ir minėtasis Kazys Giedraitis (sužeistas į dešinę ranką). Jo teigimu, du sužeistieji ligoninėje nuo žaizdų mirė[xviii]. Pagal Eišiškių žandarmerijos posto pranešimą majorui K. Kionigui, lenkų partizanai plėšikavo Žydeikių kaime, apie 3 km į šiaurės vakarus nuo Kaniavos. Prieš juos iš Varėnos II buvo pasiųstos LVR 309-ojo bataliono dvi karių grupės. Tarp akovcų ir plechavičiukų įvyko smarkus susišaudymas. Mūšio metu žuvo 12 lietuvių ir dar 17 buvo sužeista. Lenkų žuvo 13 asmenų. Kautynės baigėsi apie 15 valandą. Akovcų, pagal vokiečių pranešimą, buvo apie 200 žmonių[xix]. Tarp sunkiai sužeistų LVR karių buvo ir būrio vadas Vytautas Sakalauskas[xx]. Pagal 6-os brigados vado „Konaro“ pranešimą, kautynės su maždaug 40 lietuvių būriu prasidėjo apie 9 val. 15 minučių. Brigados vadas į mūšį su plechavičiukais pasiuntė 1-ąją brigados kuopą. 2-oji brigados kuopa nesugebėjo atsitraukti nuo puolančių lietuvių, todėl jai į pagalbą buvo pasiųstas vienas 3-iosios kuopos būrys. Kautynės truko kelias valandas ir lietuviai esą pasitraukė. Akovcai pasitraukė į Paąžuolės kaimo apylinkes. Lenkų teigimu, žuvo 7 akovcai ir 12 buvo sužeistų. Lietuvių esą buvo nukauta ir sužeista apie 50 žmonių, kaip trofėjai paimta 1 lengvasis kulkosvaidis ir 12 karabinų[xxi]. LVR 309-ojo bataliono antros kuopos būrio vado Prano Barkausko liudijimu, partizanai iš pradžių plechavičiukus privertė trauktis į mišką, bet po to iš Varėnos atvyko pastiprinimas ir lenkų partizanai pasitraukė. Kautynės truko apie 5-6 valandas, lietuvių kuopa patyrė nuostolių, lenkų nuostoliai P. Barkauskui liko nežinomi[xxii]. Buvęs LVR karys Stasys Gvildys pateikė tokią Kaniavos mūšio versiją: “Sekmadienio rytą du paaugliai paprašė VR karius apginti nuo gretimame kaime plėšikaujančių „akovcų“. Karių būrys prie Kaniavos kaimo pateko į pasalą. Dešimt LVR karių žuvo, daug buvo sužeistų į kovą įsitraukė visa II kuopa ir, kol sulaukė pagalbos iš kitų 309 bataliono kuopų, keletą valandų narsiai kovėsi su galingesniu priešu. „Akovcai“ lietuvių nenugalėjo ir atsitraukė, išsiveždami daug žuvusių ir sužeistų. Jų krauju buvo aplaistytas kelias iki Panočių kaimo.

Pralaimėjimo įsiutinti , „akovcai“ atsitraukdami pakeliui nužudė vietinius gyventojus Joną Stasionį, Vaclovą Janevičių, Miką Petrulį, mokytoją Smelevičių (kitų pavardės nežinomos)[xxiii]. Išliko Kaniavos mūšyje žuvusių plechavičiukų pavardės: V. Kupcikevičius, V. Tolkus, J. Mažeika, A. Žagarskas, B. Knataitis, Bočys, Zienius, Jančys, Giedraitis, Končus ir Macijauskas (pastarųjų vardai nežinomi – past.  A. B.). Viena žuvusiojo pavardė nežinoma. Kaniavos mūšyje buvo sužeisti šie bataliono kariai: Bronius Laurinaitis į dešinę ranką, Jonui Janickui peršautas dešinys petys, Vitui Vietrakiui peršauta dešinė krūtinės pusė ir delnas, Leonas Pšemeneckas kontūzytas sprogus minosvaidžio minai.  Taip pat buvo sužeisti -pirmos kuopos eilinis Jonas Norkaitis, trečios kuopos eilinis Juozas Maziliauskas ir ketvirtos kuopos eilinis Stasys Novikas. Neatsiradus vietos Vilniaus ligoninėje, pastarieji trys kariai buvo išsiųsti gydytis į Kauno ligoninę. Žuvusieji bataliono kariai iškilmingai buvo pašarvoti Varėnoje, mediniame name prie geležinkelio stoties. Jų laidotuvėse dalyvavo daug varėniškių, mokytojų ir moksleivių. Vėliau atvažiavę žuvusiųjų artimieji jų palaikus išsikasė ir išsivežė. Kapų vietoje liko tik vienas kauburėlis. 1999 m. Kaniavos mūšyje žuvusiems LVR kariams buvo pastatytas paminklas[xxiv].

Būsimasis LVR 309-ojo bataliono vadas majoras Vaclovas Miecevičius su
žmona (fotografuota iki 1940 m.).

Bataliono kariai, sužinoję, kad vokiečiai suėmė gen. P. Plechavičiaus štabą, ėmė masiškai iš bataliono su ginklais dezertyruoti. Tie, kurie nespėjo pasišalinti, netrukus vokiečių buvo suimti ir nuginkluoti[xxv]. Prieš bataliono nuginklavimą pirmos kuopos vadas kpt. J. Čeponis organizavo ginklų sandėlio išplėšimą, nes kariams trūko ginklų. Tokiu būdu bataliono kariai papildomai įsigijo po 800-1000 šovinių ir po 4-6 granatas. Apsiginklavę ir pilna kovine apranga kuopa pasitraukė į Varėnos miškus. Tačiau miške juos pasivijo bataliono vado adjutantas, kuris įkalbinėjo kuopos karius pasiduoti vokiečiams su ginklais. K. Giedraitis prisimena: „ Taigi adjutantas perdavė bataliono vado įsakymą kuo skubiau kpt. Čeponiui atvykti pas jį. Šis pakluso įsakymui ir nuvyko. Išvykdamas mums pasakė slaptažodį, be kurio negalioja jokie įsakymai. Jis pamokė:

-          Jeigu kas nors ateitų pas jus ir nežinotų slaptažodžio – šaukite į tą žmogų.

Kai kapitonas išėjo, buvo tamsi naktis. Po kurio laiko jis pasirodė ir pasakė, kad turime grįžti į kareivines. Taip ir buvo padaryta: grįžome. Kareivinėse mums kuopos vadas liepė gultis nenusirengus, tik atsisegus diržą, o šautuvą pasiguldyti šalia kaip žmoną. Išeidamas jis pasakė:

            Aš jūsų, vyrai, neapvilsiu. [...][xxvi]. Netrukus kuopos vadas įsakė savo kariams pasiskirstyti grupėmis pagal savo kilimo vietą ir pasitraukti į Varėnos miškus. Apie 30 vyrų jurbarkiečių grupė 1944 m. gegužės 16-17 d., beauštant rytui, paliko II Varėną ir pasitraukė į mišką. Jiems bežygiuojant Varėnos miškais, atskrido vokiečių lėktuvai, kurie sekė pasitraukusius plechavičiukus. Besitraukiantiems jurbarkiškiams labai padėjo Dzūkijos ūkininkai (nakvyne, maistu ir žiniomis apie vokiečius). Labai išvargę jurbarkiškiai vis dėl to pasiekė savo gimtąsias vietas[xxvii].

Apytikriai 1944 m. gegužės 20 d. SS daliniai nuginklavo nespėjusius pasitraukti bataliono karius, iš pradžių juos nugabeno į Vilnių, kiek vėliau į Kauną.

Į Barčių kaimą, kuriame buvo dislokuota bataliono ketvirtoji kuopa,  automobiliais ir tanketėmis atvažiavo vokiečiai ir kuopą nuginklavo. Suimti plechavičiukai buvo išvežti į Vilnių. Čia jie pora parų buvo uždaryti kareivinėse ir saugomi sargybos. Po to kuopos kariai kartu su kitų LVR batalionų ir kuopų kariais (iš viso apie 2 tūkstančiai žmonių) traukiniu buvo nuvežti į Kauną ir uždaryti buvusioje karo belaisvių stovykloje[xxviii].

Dalis buvusių bataliono karių 1944 m. gegužės 25 d. iš Kauno buvo išvežti į Vokietiją – Bonos miestą. Čia plechavičiukai buvo aprengti vokiškomis uniformomis ir paskirstyti po darbo komandas. Buvęs 309-ojo bataliono karys Vladas Kižys (g. 1924 m.) pateko į darbo komandą, kurios karo lauko pašto numeris buvo 11716. Pasibaigus karui, V. Kižys buvo išsiųstas į lietuvių pabėgėlių stovyklą Štutgarte[xxix]. 1948 m. gegužės mėnesį V. Kižys savo noru sugrįžo į sovietinę Lietuvą[xxx].Buvęs 309-ojo bataliono pirmos kuopos karys Bronius Žemaila iš Bonos buvo nugabentas į Berlyną ir ten apie pusantro mėnesio valė miestą nuo bombardavimų padarytų griuvėsių. Vėliau jo dalinys buvo perkeltas į Falkenbergą ir ten statė aerodromą iki karo pabaigos ir patekimo į amerikiečių nelaisvę[xxxi]. Sugrįžus į sovietų okupuotą Lietuvą, B. Žemaila 1952 m. sausio 3 d. MGB buvo suimtas ir kovo 6 d. nuteistas 25 metus kalėti lageryje su turto konfiskavimu[xxxii]. Panašaus likimo sulaukė dau


[i] S. Juocaičio 1948 02 22 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. P-16805, t. 1, l. 33.

[ii] Cit. iš A. Martinionis, Vietinė rinktinė, V., 1998, p. 460-461.

[iii]J. Zebliausko 1952 02 04 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 23923/3, l. 90; T. Safonovo 1954 08 30 d. skundas SSRS Aukščiausiajam teismui, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11957/3, l. 105.

[iv] LVR gydytojo J. Lelio 1944 04 09 d. raportas LVR sanitarijos viršininkui, LCVA, R-675, ap. 1, b. 31, l. 145.

[v] LVR gydytojo J. Lelio 1944 04 20 d. raportas LVR sanitarijos viršininkui, LCVA, R-675, ap. 1, b. 31, l. 225.

[vi] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, 1998, p. 468.

[vii] LVR vado 1944 04 28 d. įsakymas Nr. 9, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 2, l. 7.

[viii] LVR vado 1944 03 30 d. įsakymas Nr. 2, LCVA, f. R-1234, ap. 1, b. 2, l. 20-21.

[ix] V. Valavičiaus 1945 03 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 46634/3, l. 13-14; 1951 09 20 d. Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolo nuosprendis V. Sakalauskui, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34339/3l. 90-91.

[x] S. Luko 1945 06 18 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 8, b. 8, l. 79-81.

[xi] LSSR KGB 1948 10 23 d. pažyma apie LVR 309-ąjį batalioną, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47003/3, l. 177-4.

[xii] P. Barkausko 1946 07 09 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 30280/3, l. 18.

[xiii] A. Kašėta, „Mūšis Kaniavoje 1944-ųjų gegužy“, Merkio kraštas, 1992 06 13.

[xiv] B. Žemailos 1952 01 12 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 23923/3, l. 37-38.

[xv]V. Kižio 1948 07 10 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47003/3, l. 62.

[xvi] V. Kižio 1948 08 05 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47003/3, l. 78.

[xvii] W. Borodziewicz, SzostaWilenskaBrygada AK, Warszawa, 1992,  S. 165-168; Rusijos valstybinis karo archyvas Maskvoje (toliau RVKA), f. 500, ap. 1, b. 10, l. 71.

[xviii] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, p. 461.

[xix] Eišiškių žandarmerijos posto 1944 05 08 d. pranešimas maj. K. Kionigui, LCVA, f. R-613, ap. 1, b. 45, l. 101.

[xx] V. Sakalausko parodymai Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1951 09 20 d. uždarame teismo posėdyje, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 34339/3, t. 2, l. 291.

[xxi] AK 6-os brigados vado „Konaro“ 1944 05 30 d. kovinis pranešimas Nr. 8, LCVA, f. R-601, ap. 1, b. 56, l. 48.

[xxii] P. Barkausko 1946 07 09 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 30280/3, l. 18-19.

[xxiii] Cit. iš S. Gvildys, Generolo P. Plechavičiaus kariai savanoriai: Straipsnių rinkinys, Kaunas, 2000, p. 29-30.

[xxiv] Ten pat, p. 30;A. Kašėta, „Mūšis Kaniavoje 1944-ųjų gegužy“, Merkio kraštas, 1992 06 17; A. Martinionis, Vietinė rinktinė, V., 1998, p. 330, 331.

[xxv] T. Safonovo 1954 08 30 d. skundas SSRS Aukščiausiajam teismui, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 11957/3, l. 105.

[xxvi] Cit. iš A. Martinionis, Vietinė rinktinė, V., 1998, p. 462.

[xxvii] A. Martinionis, Vietinė rinktinė, V., 1998, p. 463-464.

[xxviii] V. Kižio 1948 08 05 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47003/3, l. 78.

[xxix] V. Kižio 1948 07 10 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47003/3, l. 62.

[xxx] Ten pat, l. 186.

[xxxi] B. Žemailos 1952 01 11 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 23923/3, l. 39.

[xxxii] 1954 12 18 d. išvada B. Žemailos baudžiamojoje byloje, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 23923/3, l. 251-254.

Istorija ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra