Dr. Algirdas Kavaliauskas. Jaunystės ypatumai

Autorius: Data: 2019-04-15 , 16:14 Spausdinti

Dr. Algirdas Kavaliauskas. Jaunystės ypatumai

Prie V. Kudirkos klėtelės

Dr. Algirdas KAVALIAUSKAS, www.voruta.lt

Jaunystė reprodukuoja jaunystę ir viltis, Jaunystėje jaunystė su viltimis. Gražu. Ir jaunystė, ir viltys – amžini, kaip ir pats procesas. Ir daugiau nieko nėra. Tiesa, žmonės išsigalvojo senatvę. Tikriausiai patys nežino, kam taip sugalvojo. Gal kad nepasiklystų amžinoje jaunystėje, neklaidžiotų savo svajonėse, savo viltyse, apibendrintai vadinamame margajame pasaulyje.

Istorijai žinoma, kad viena Anglijos karalienė, atsidūrusi mirties patale, pasiūlė pusę karalystės gydytojui, kad jis nors valandai dar pratęstų jos gyvenimą. Norėjo dar labiau priartėti prie vilties – realizuojamos, bet nerealizuotos svajonės… Prancūzijos karaliaus žmona per savo gyvenimą nėra antrą kartą apsivilkusi tos pačios suknelės. Ji nuo vaikystės svajojo apie gražias sukneles, bet gražiausioji taip ir liko nepasiūta… Osmanų imperijos sultonas, savo saugumui užtikrinti, turėjo 500 tikrų sūnų gvardiją (jo dukrelių skaičius nežinomas, nes istorija mergaičių neskaičiavo) ir dar nesijautė saugus… 92 metų amerikiečiui gimė vaikelis, laimingas tėtis svajojo, jog tai ne paskutinis…

Visi žmonės jauni, todėl ir svajos su meile juos lanko nenuspėsi kada. Jaunystėje galvojama apie tai, kas gera, šviesu, malonu. Kas teisinga! Ir svajos su jaunyste išlieka. O, kaip žinia, kiek yra galvų, tiek  yra ir tiesų, kurias bandome suprasti, kaip jaunystės ypatumus, perduodamus iš kartos į kartą. Todėl tuos ypatumus nelengva suprasti, nes tai jaunystės ypatumai. Gal ir pasikartojantys: naujai besikartojantys – jaunai atsikartojantys.

1965 m. į visad jauną Vilnių iš visos Lietuvos kampelių sugužėjo jaunimas, ištroškęs aukštųjų mokslų, kad išprusę, išsimokslinę pakeistų savo, artimųjų, visos Lietuvos gyvenimą. Profesorių, knygų išmintis gimdė naujas svajonės ir viltis. Taip, tai taip, tik patiems reikėjo suprasti, kad svajonių gyvenime per maža, reikia turėti galimybes jas įgyvendinti.

1969 m. Vilniau universiteto Istorijos fakultetą baigė 27 istorikai (13 merginų ir 14 vaikinų), komisijos išskirstyti po visą Lietuvą. Tai buvo skirtingi ir labai skirtingi žmonės, kuriuos jungė meilė tėvams, artimiesiems, gimtajam kraštui, jo garbingai praeičiai. Istorijos studijos suartino, subūrė į draugišką kursą, kurio studijų ypatumai, jaunystės ypatumai, studentavimas ir studijavimas, rado atgarsį Algirdo Kavaliausko knygoje „Paliekantys pėdsaką“, Vilnius, 2019 m. – 96 p., apie Vilniaus universiteto 1965-1969 metų istorikų kursą.

Pirmoji autoriui parašė doc. dr. Lidija Šabajevaitė: „Algirdai, Tavo modus vivendi išjudino mūsų kursą, kuris palaimingai snaudė savo darbeliuose, darbuose. Gaila, kad pabudo ne visi, Bet vis dėlto nors dalis Tau patikėjo savo  pamąstymus. Ačiū, kad viską sugebėjai panaudoti rašydamas knygą.“

Pedagogė Vida Lekeckaitė-Tunkulienė rašo: „Dėkoju už prisiminimus apie kursą. Jie mane sugrąžino į jaunystę. Atrodo, kad viskas buvo taip neseniai. Dauguma dalykų buvo išblėsę, dauguma ir nežinomi. Džiaugiuosi, kad teko studijuoti tokiame šauniame kolektyve.“

Archeologė Alfreda Striaukaitė-Petrulienė, perskaičiusi knygą, parašė: „Esu Jums  labai dėkinga už įdėtą triūsą, nesumeluotą skleidžiamą gerumą..Užplūdo šilti prisiminimai apie visus, – išėjusius ir dar keliaujančius.“

Autorių pasiekė laiškas iš Londono (Jungtinė Karalystė) nuo Svetlanos-Silvijos, kuri dėkoja už neeilinę knygą iš kurios sužinojusi apie artimo žmogaus įdomius studijų metus Vilniuje. Istorikė kraštotyrininkė Marija Malyščenko-Nedzveckienė rašo: „Algirdai, dar kartą ačiū Tau, kad Tu esi, kad Tu rašai, kad atgaivini jaunystės prisiminimus.

Po pokalbio su tavimi man visada kyla noras kažką nuveikt, kažką parašyt. Širdį užlieja šiluma ir gerumas.“

Panašius dėkingumo žodžius parašė istorikė Liucija Remeikaitė-Mileškienė, o taip pat jos dukra Indrė Boldinienė iš Klaipėdos. Pastaroji laiško pabaigoje rašo, kas jos manymu, skaitant knygos tekstą, yra svarbiausia: „Svarbiausia bendrumas ir atminties mums vaikams ir vaikaičiams išsaugojimas.“ Mano manymu, ypač svarbus jauno žmogaus pastabumas!

Istoriko, ilgamečio vidurinės mokyklos Suvalkijoje direktoriaus Algirdo Merkevičiaus žodžiais, skaitydamas knygą iš naujo atrandi kolegas. Jis net negalvojęs, kad, pavyzdžiui, trapi, nedidukė Alfa, gali puoselėti ir įgyvendinti didelius sumanymus. Paaiškinsiu, kad studijų metais taip vadinome dabartinę archeologę Alfredą Striaukaitę-Petrulienę.

Doc. dr. Kazimieras Monkevičius pastebėjo, kad knygoje daug įdomios medžiagos, bet galėjo būti dar daugiau parašyta apie kurso merginas Liuciją, Aldoną, Alfredą, Mariją, Marytę, Vidą, Jūratę ir kitas gražuoles, simpatiškas ir protingas merginas, o, svarbiausia, nuoširdžias kurso drauges, gerus žmones.

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas doc. dr. Romualdas Povilaitis apie minimą knygą taip rašo: „Vertinu šį leidinį kaip prasmingą darbą, turintį istorinę-kraštotyrinę vertę ir prisiminimų forma papildančia Vilniaus universiteto (anksčiau Vilniaus Valstybinio Universiteto) istoriją. Kaip žinoma, bet kurios institucijos istorija suponuoja ne tik konkrečius faktus, įvykius ir kt., užfiksuotus arba neužfiksuotus dokumentuose, bet ir jos žmonių (darbuotojų, studentų, mokinių etc.) gyvenimus. Pastaroji įgauna išliekamąją vertę tuo atveju, kada yra ne tik daugiau-mažiau tiksli dokumentuojami, bet ir emociškai nuspalvinami, atskleidžiantys konkrečių asmenybių požiūrius, vertybes, jausmus. Prabėgęs laikas daug ką ištrina, tačiau tuo pačiu leidžia apmąstyti praeitį ir ją kitaip jausti.

A. Kavaliausko pastangų ir iniciatyvos dėka turime įdomų ir vertingą leidinį (kad nesikartočiau pastebėsiu, jog tokios vieningos nuomonės yra visi keturi docentai, mokslų daktarai, kurių medžiaga naudojosi minėtos knygos autorius), tikriausiai pakankamai unikalų aukštosios mokyklos kontekste. Pagirtina knygos struktūra: be autoriaus (A. Kavaliausko) atpasakojimo, joje randame buvusių istorikų kurso prisiminimus ir apmąstymus. Įdomu tai, kad juose atsiskleidžia ir tokios šių asmenybių pusės, kurios galėjo būti mažai žinomos arba visai nepastebėtos studijų metais. Istorinę knygos vertę didina fotografijos, nepaisant nevienodos jų kokybės (tai natūralu, turint galvoje XX a. 7-ą dešimtmetį), jos bene tiksliausia perteikia to laiko įvykius ir nuotaiką.

Ši knyga gražus vieno iš Vilniaus universiteto istorikų kurso, studijavusio kitoje istorinėje epochoje, metraštis. Tai pagarbos duoklė tiek kurso visiems kolegoms, visų pirma, išėjusiems į Anapilį, tiek dėstytojams. Dėkoju A. Kavaliauskui už šį vertingą darbą.  Romualdas Povilaitis. 2019 03 28. Kaunas.“

Skaitant, klausant kolegų, ir ne tik jų, palankius knygos vertinimus ir mintis apie jaunimą ir istoriją, mes su kolega doc. dr. Kazimieru Monkevičiumi paskaičiavome, kad parašiusieji prisiminimus, pasidalinę samprotavimais, dirbo daugiau kaip su dešimčia tūkstančių jaunųjų Lietuvos gyventojų. Ir daugiau kaip su dviem tūkstančiais Lietuvos nacionalinių mažumų jaunimu. Jie yra paskelbę publikacijų. Apie savo įspūdžius buvę kurso draugai, tapę dėstytojais, mokytojais, vadovais sutiko pasidalinti. Viena bendra išvada: jaunimas beveik nesikeičia ir yra imlus žinioms, išlygoms, pramanams ir pan.  Patys, tiesa, kai kurie abejodami, priėjo prie išvados: netoliaregiška Lietuvos Vyriausybių politika privertė Tėvynę palikti apie 600 tūkst. lietuvių. Nepriklausomybės pradžioje prasidėjusi lietuvių emigracija, kai kurių įvardyta kaip naujoji didžioji ekonominė emigracija, susilaukė nevienareikšmio vertinimo. Minėtos knygos autorius, kaip sakoma, tą žino iš pirmųjų lūpų, nes tada dirbo laikraščio „Laisvoji Lietuva“ (Chicago, USA) redaktoriaus padėjėju.

Pasakysiu taip: iš pradžių išsilaikiau amerikietiškas teises, nusipirkau lengvąją mašiną ir, važinėdamas  po JAV rytinės pakrantės, nuo Kanados iki Meksikos, valstijas, rinkau medžiagą apie lietuvius nelegalus, kurių vizos galiojimo laikas buvo pasibaigęs ar net seniai pasibaigęs. Reportažus spausdinau „Laisvoje Lietuvoje“. Vieno reportažo temą pasiūlė patys lietuviukai: „Nereikalingas jaunimas“, kitą – vyresni nelegaliai už Atlanto gyvenantys lietuviai: „Nereikalingi žmonės“. Kadangi buvau atsakingas už laikraščio išsiuntimą ne tik į visų kontinentų Lietuvių bendruomenes, bet ir į stambiausias Lietuvos bibliotekas bei privatiems prenumeratoriams, tai žinau, kad savaitraštis nebuvo retenybė Lietuvoje ir besidomintiems buvo žinoma, kas jame rašoma. Redaktorius Juozas Žemaitis suteikė visišką laisvę, uždraudęs du dalykus: skelbti laikraščio tiražą ir rašyti apie Amerikoje žuvusius nelegalus lietuviukus, kurių dažnas mirdamas koneveikė Lietuvos Respublikos politikus, kuriems nereikalingi lietuviai.

Sukrėtė matyti vaizdai: pavyzdžiui, Indianapolyje, kai vos  dvidešimties metų sulaukęs lietuvis, susižalojo statybose nukritęs nuo pastolių. Kaip šuo išsilaižęs žaizdas, gydėsi jas prileisdamas seilių, nes vaistams pinigų neturėjo. Kompresams naudojo savo šlapimą.

Atlantoje, Džordžijos valstijoje, prie Olimpinio stadiono esančiuose sporto rūmuose prieš vyrų krepšinio Lietuva – Kroatija rungtynes, nežmoniškame karštyje sustojau atsigaivinti po dirbtine vėsoka dulksna, kai pamačiau mane stebintį vyrą. Supratęs, kad ir aš jį matau, priėjęs pradėjo be užuolankų: iš angliškų žodžių tarimo supratęs, kad neseniai Amerikoje ir nemoku anglų kalbos, o iš lietuviško laikraščio kišenėje nesunkiai nustatė iš kur esu atvykęs. Jis antri metai Amerikoje, suprantama, jau nelegalas, bet turi pastovų darbą, atlyginimą gauna kas savaitę.

Gal esu alkanas, jis nupirksiąs man pietus. Man atsisakius, dar pažėrė pamokymų: venk darbdavių lenkų ir lietuvių, jeigu praėjus savaitei neišmokėjo atlyginimo, kraustykis kitur. Aišku, būsi apgautas. Jis pasiilgęs lietuvių kalbos ir pats be perstojo tik kalba, lietuviškai kalba ir mane ragina kalbėti. „Sakai, iš Čikagos atvažiavai pasižiūrėti olimpinių žaidynių? Gerą turi darbdavį! Tokių reta..“

Viskonsino valstijoje su lietuviukais keletą naktų valėm supermarketą kaip kokią ligoninę…  Kaip nepapuolęs į vaikinų situaciją gali tinkamai parašyti. Išvykus iš Ilinojaus į kitą valstiją, per lietuviukus susirasdavau kambarį, bet vis tiek į darbą būdavo pora dešimčių kilometrų. Apie jokius vėlavimus į darbą negalėjo būti ir kalbos. Gyvenome dviejuose kambariuose keturi lietuviai. Viskas buvo gerai, kol vieną  vakarą pamačiau kaimyną užsikišantį pistoletą už kelnių juosmens. Eis į naktinę (atrodo, kitokių ir nebuvo) diskoteką. Taip saugiau. Prieš kurį laiką naktinėje diskotekoje lenkai išvaikė lietuviukus. Dabar abi pusės turi vamzdžių ir konfliktų nebekyla. Buvau sunerimęs ir kai jis paryčiais sugrįžęs, vos nusirengęs kaip pakirstas krito į lovą, nes po pietų laukė sunkus darbas valyti šunų ir kačių namelius-būdas, kur gyveno gyvulių maisto Whiskas degustatoriai, nulemiantys produkcijos tinkamumą rinkai, aš patikrinau jo kelnes ir visiškai nurimau: kelnėse buvo žaislinis pistoletas, atrodantis kaip tikras, bet lenkiukai šito nežinojo.

Giedrius, atvykęs iš Klaipėdos, pažįstantis mano vyriausią sūnų, priėmė į savo stogdengių komandą. Vykstame į Lemontą: 8 val. dviaukštis namas su senu stogu, 18 val. jis jau su nauju stogu ir aplinkui švaru. Užsidirbau 100 dolerių. Vienas esminis niuansas: nepriklausomai nuo aukščio, jaunimas dirba greitai be jokių apsaugos priemonių. Uždirba, bet ar verta rizikuoti? Jie apie tai negalvoja. Vienas jų paskutiniu laiku dirba ir dieną, ir naktį: jis sutarė, kad jau po poros dienų į Lietuvą grįžtantis lietuvis parveš jo motinai, gyvenančiai su dviem mažomis dukrelėmis, kurių vieną reikia gydyti, kelis tūkstančius sūnaus uždirbtų dolerių. Motina nebeišsigali, įklimpo skolose, gali prarasti butą. Jis vienintelis savųjų maitintojas ir jų viltis. Jam buvo vos per dvidešimt…

Galima  minėti ir minėti  jaudinančių, baisių dalykų, kaip jauni nelegalai pervargę, neišsimiegoję, pusalkani lakioja priešaušriu Ilinojaus, Viskonsino ar Indianos greitkeliais vos spėdami iš vieno darbo į kitą. Jaunimas pripažįsta, kad Lietuvoje jie taip nedirbo. Bet Lietuvoje tiek ir neuždirbsi! Rašinį Čikagos savaitraštyje baigiau taip: jeigu nors vienas lietuvis, perskaitęs ką rašau, ką patyriau, apsigalvos ir nepaliks Lietuvos, o savo žinias bei jėgą panaudos Tėvynėje, vadinasi rašiau neveltui.

Būtina pasakyti, kad visi sutiktieji nelegalai lietuviukai domėjosi Lietuva, jos dabartimi ir istorija. Kūrė gražius planus, jiems teikė stiprybės šviesios viltys. Jie dar neišmokę, kaip amerikiečiai, gyventi skolon. Svarbi jungtis su Lietuva – dar nenutrūkę emociniai ryšiai su tėvais, artimaisiais, su gimtuoju kraštu. Be tokio ryšio būtų labai sunku. Bet apie suicidą aš pats nutariau nerašyti. Lietuvoje yra norinčių išvykusius atskirti nuo Tėvynės. Gal tai susloviniai reliktai, norintys matyti Lietuvą be lietuvių?

O svetur gyvenančių lietuvių ryšiai su Tėvyne niekada nebuvo nutrūkę. Kalbėdamas apie lietuvius, Pensilvanijos angliakasius, Romualdui priminiau jo senelius. Jis prisiminė savo tėvo dainuotą dainą, „atrodo, kad ją dainavo tik Amerikos lietuviai, o iš ten ją sužinojo ir Lietuva (beje, abu mano seneliai po du kartus netrumpą laiką yra dirbę Amerikoje, kasė anglį, sunkiai kasę, o užsidirbę grįždavo namo). Taigi, daina buvo tokia:

„Amerika pašlovinta, kad daug darbo yra,

kai pažiūri į tą darbą, ašarėlės byra“.

Daugiau neprisimenu. Gal ta daina šiandien jau užmiršta tiek JAV, tiek Lietuvoje? Kaip ir kita, kurioje apdainuojamas sausojo įstatymo JAV laikmetis:

„… o munšainas tik garuoja pro sklepo plyšius,

policmenas tik dainuoja, nes gauna kyšius.“

Munšainas reikia suprasti –  broga. Lietuvos politikų neva noras spręsti alkoholio suvartojimo mažinimo problemas draudimais ir kainų kėlimu yra tik manipuliavimas socialinių problemų tariamu sprendimu.

Apskritai Lietuvos gyventojų nuomonių tyrimas rodo, kad jie linkę domėtis praeitimi, savo tėvynės istorija. Dėmesio susilaukia ne tik savo valstybės istorija, bet ir regionų, gyvenamosios vietos praeitis, nacionalinių bei kitokių bendruomenių gyvenimas ir veikla.

 Istorikų patirtis rodo, kad grupinis tapatumas ir istorija yra tampriai susiję. Apklaustieji  istorikai nurodo, kad domėtis savo tautos istorija, ypač į žmonių protus skverbiantis globalizacijai, skatina tautinės patriotinės ateities orientacijos, suvokimas, kad jų palikuonys ir mokomas jaunimas mokėtų lietuvių kalbą ir puoselėtų lietuvių tradicijas. Istorikas, vienos vidurinės mokyklos Suvalkijoje buvęs vadovas Algirdas Merkevičius, užauginęs gražų būrelį savų vaikų, vaikaičių ir provaikaičių, apibudinęs lietuvių vaikus kaip besidominčius praeitimi ir besirūpinančius ateitimi, mato dabartinės Lietuvos švietimo sistemos trūkumus. Anot jo, pergyvenome, kai tarybiniais laikais buvo bandoma jaunimą sugrūsti į profesines technines mokyklas, buvo planai kiek mokinių nukreipti į tokias mokyklas, buvo darbo, vadinamų talkų, grafikai dirbti kolūkiuose ar tarybiniuose ūkiuose ir pan. Mokymas, jaunos asmenybės ugdymas buvo be reikiamo dėmesio. Tačiau propaganda veikė jaunus protus. Atseit, taip reikėjo dėl visų gerovės! Buvę atvejų, kai mokiniai mėnesių mėnesiais prapuldavo žemės ūkio darbuose, o iš rajonų partinių vadovų gaunami nurodymai išduoti dirbantiems, o nesimokantiems atitinkamus mokslo baigimo dokumentus. Pasitaikę atvejų, kad kai kurie vidurinių mokyklų vadovai prieštaravo tokiai praktikai ir turėjo užleisti švietimo įstaigos vadovo kėdę.

Nepriklausomoje Lietuvoje, gal prisiminę tarybinę  praeitį, vėl norėta grįžti prie tarybinių laikų praktikos – darbo rezervai išgelbės naująją Lietuvą! Gal dar grąžinkime chruščiovinę praktiką: dieną studentai dirba gamyklose, fabrikuose, o į auditorijas renkasi vakarėjant. Aš kalbu apie stacionarą, o ne apie neakivaizdinio skyriaus studentus. Ar bereikia aiškinti tokios nuostatos nepagrįstumą?

Mokytojams, švietimo sistemos darbuotojams laisvoje šalyje pasipriešinus dėl daugelio šalies švietimo sistemos, pavadinkime švelniai, negerovių, nekompetentingi ministrai turėjo trauktis. Ignalinos rajono savivaldybės meras B. Ropė spaudoje paskelbė, kad kvailų ministerijos nurodymų nebevykdys! Taigi, liko spręstinų klausimų, bet švietimo sistemos, kaip ir kitų sričių darbuotojai, tikisi politikų supratingo, kvalifikuoto klausimų sprendimo. Kolegos Algirdo manymu, kol Lietuva nesusiprotės plėtoti humanitarinių mokslų (o ne darbo rezervų užsieniui!) ir išprusę humanitarai neiškils į vadovaujančius postus, nieko gero tikėtis neverta: net du aukštuosius ekonomikos mokslus baigusi Seimo narė pašiurpino žmones lietuvių kalbos istorijos neišmanymu, tautinių vertybių paviršutinišku suvokimu ir t, t, Tokių pavyzdžių netrūksta.

Suprasti pokyčius mūsų šalyje nėra lengva, kaip ir nėra lengva suprasti patį jaunimą bei jų tėvus, senelius. Visus mus jaunus sieja išmintis ir kvailystės. Docentas, mokslų daktaras Romualdas Povilaitis, dėstęs Lietuvos ir užsienio aukštosiose mokyklose, autoriaus paprašytas, dalijasi mintimis.

„Suprasti jaunimą vyresniam žmogui nelengva. Jaunas žmogus gyvena kitame pasaulyje. Tiek savo, vidiniame, kuris dar ne toks kaip vyresniųjų, nors tokiu taps, tiek kitoje aplinkoje. Visi mes galime gyventi tame pačiame mieste, vaikščioti tomis pačiomis gatvėmis, tačiau jaunas žmogus tą miestą ir jo erdves mato ir jaučia kitaip. Kita vertus, bent jau didesnio miesto talpa tokia, kad joje randa vietos gana skirtingi fiziniai pasauliai – yra vietos, kurios priklauso tik jaunimui. Pagaliau yra laikas, kurį vyresnieji mažai naudoja, tačiau kuris ypač vilioja jaunimą. Tai laikas, kada nemiega tik jauni žmonės.

 Tam, kad suprastume jaunimą, reikia pabandyti prisiminti save jaunystėje. Ne tiek įvykius, kiek mąstymą, įspūdžius, jauseną. Gal pavyks? Vis tik pajusti jaunimą kaip kitokią žmonių padermę kasmet tampa sunkiau. Prisiminimai apie savo jaunystę kasmet blėsta. Ypač sunku suprasti jaunus žmones jeigu bendrauji tik savo bendraamžių rate ir jaunimą tematai iš tolo. Tačiau vienu atveju suprasti jaunimą tampa kur kas lengviau – jeigu  turi savo vaikus, peržengusius paauglystės slenkstį.  Galbūt pakeisti mąstymą padeda atsiradęs emocinis ryšys su naująja karta.

 Sunku susitaikyti su tuo, kad tavo jaunystė praėjo, o tavo kūnas to nepripažįsta. Ypatingai nelengva jeigu myli tik save. Tačiau kas kita tampa suvokus, jog tavo tęsinys yra kiti – jauni žmonės, nebūtinai tavo vaikai, bet tavo giminaičiai, tavo gentis, tavo tautiečiai, tavo valstybės žmonės. Jeigu ir jie turi bendrumo su tavimi jausmą. Kaltink ar nekaltink gamtą, tačiau greitai jie ir tik jie pakeis mus ir bus šeimininkais šiame pasaulyje.

 Jaunimui neretai prikišama, kad jis negerbia tradicinių vertybių, tautiškumo, nėra pilietiškai ir politiškai aktyvus, nesirūpina žmogaus teisėmis ir rimtomis visuomenės problemomis. Bet tai vyresniųjų požiūris. Iš tiesų jaunimas pakankamai aktyvus, tačiau kitose srityse. O jeigu jam menkai rūpi žmogaus teisės, gal jam tai nėra arba neatrodo aktualu? Išsaugoti tradicinę kultūrą šiandien apskritai sunku, globalizacijos spaudimas didžiulis ir jo taikinys, visų pirma, yra jaunimas. O ar mes patys pakankami bendraujame su jaunimu formuodami tas savybes, kurias juose norime matyti?

 Meilė tėvynei, savo tautai, jos kalbai vargu ar gali būti pavaldi logikai. Ar tikrai mes esame geresni už kitus, juolab tie, kiti, lygiai taip pat galvoja apie save?! Ši meilė išplaukia kažkaip natūraliai iš kiekvienos tautos prigimties ir tradicijų perteikimo. Taip kaip matome savo motiną – ji visada geriausia (apie išimtis nekalbu). Tegul tai naivu, tegul tai neįrodoma, tačiau kaip liūdnai ir šaltai atrodytų pasaulis jeigu vieną dieną meilė savo tėvynei, tautai, bendruomenei, šeimos nariams ir tėvams pradingtų?“

Docentas, mokslų daktaras Kazimieras Monkevičius, kone pusę amžiaus dirbęs su studentais, stebisi Seimo kai kurių politikų neprofesionalumu, nekompetentingumu. Neapgalvotai priimtas Vaiko teisių gynimo įstatymas tapo, jo nuomone, šeimų skriaudimo ar net ardymo įstatymu. Turime baudžiamąjį kodeksą, kuriame numatyta atsakomybė už kito žmogaus skriaudimą, sumušimą, žalojimą ar nužudymą. Sunku suprasti mūsų politikus: tai ką, vaikas jau nėra žmogus? Sakote, neveikia įstatymas? Tai gal reikia pasiekti, kad įstatymas veiktų! Kad gintų vaikus ir nekaltus suaugusius.

Kas iš to, kad priimama daug įstatymų, jeigu žmonėms nuo to nėra geriau? Na, nebent seimūnai gali pasigirti: štai kaip mes daug dirbame! Juokina žmones ir tiek. Ydingas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, kurį jau seniai garsinta keisti, bet iki šiol nepakeistas: vis tiek leis kai kurių partijų lyderiams, aktyvistams prasmukti į minkštą ir šiltą Seimo nario kėdę, nors gyventojai to kandidato ir nerinko.

Istorikė Marija Malyščenko-Nedzveckienė pripažįsta, kad šalyje spręstinų problemų užtenka. Ji į gyvenimą žvelgia motinos akimis ir nesupranta, kad motina galėtų skriausti savo vaiką. Prisimenu aš savo vaikystę: kai tėtis mane nubaudė, tai su manimi kartu verkė ir mama. Marija pastebi, kad šeimoje gali ir dėl vaikų nederamo elgesio, neklausymų atsirasti problemų, bet tam ir yra šeima, kad ieškotų ir rastų problemų sprendimą. Marija rašo: „Stoviu prie mamytės kapo ir galvoju, kaip daug ko aš nesupratau. Atrodę jinai jau pakankamai nugyveno ir kokie gali būti norai. Turi savo namus, pavalgiusi, aprūpinta.  O dabar man suėjo tiek metų, kiek buvo mano mamytei, kai Ji išėjo prieš 25 metus. Ir supranti turėt savo būstą, būti pavalgiusiai, dar ne viskas. Širdim lieki jauna, turi įvairiausių sumanymų, norų. Kartais kankina vienatvė ir kyla klausimas – ką daryti su ja. Bet vėl išaušta rytas, prasideda nauja diena, ir galvoje jau naujos  mintys. Apie savo gyvenimą! Galvoju taip:

Gyvenimas man buvo ne rožėm klotas,

Jame daug buvo džiaugsmo, skausmo, nesėkmių,

Bet aš tame kely nepasiklydau

Ir niekada nekaltinau kitų.“

Stengiausi pažvelgti į jaunimą, į visus mus, su draugų pagalba keliais aspektais, o pabaigai paprašiau Vilniaus universiteto docentės, mokslų daktarės Lidijos Šabajevaitės, dirbančios su jaunimu pusę amžiaus, pabandyti savo ir kolegų mintis apibendrinti. Mokslų daktarė Lidija universitete dėsto globalizacijos teoriją iš kurios seka, kad globalizacija nėra nuo visų visuomenės socialinių skaudulių panacėja. Esą, aš per plačiai užgriebiau, bet sutiko neišsiplečiant pasidalinti mintimis apie Kartų konfliktą, Pinigų kartą, Gyvenimą skolon.

Kartų konfliktas arba kitoks požiūris į tuos pačius dalykus.. Jis reiškiasi visose gyvenimo srityse. Pvz., senosios kartos žmonėms santuokinė šeima buvo šventa tradicija. Skirtis neskubėta, nors kartais bendras gyvenimas virsdavo pragaru. Apie vienalytes santuokas niekas negirdėjo, nors žinojo apie žmones su nukrypimais. Jaunimo požiūris kitoks. Kodėl? Liberalizmas įdiegė tikėjimą absoliučia laisve, neribota, nevaržoma (o tokios nėra!). Vietoj santuokos – gyvenimas susidėjus. Be įsipareigojimų. Neatitikus charakteriams išsivaikščiojama į skirtingas puses. Net susituokus, apie pusė porų skiriasi. Nebeliko kantrybės, sugebėjimo ieškoti bendro gyvenimo problemų sprendimo. Apie vaikus, kuriems reikia abiejų tėvų, negalvojama. Matant nedorinius šeimos santykius, elgesys tampa sunkiai valdomas. Pasitaiko, kad mokiniai terorizuoja klasės draugus, neklauso mokytojų ir net drįsta prieš juos smurtauti. Mokiniai žino savo teises, bet ne pareigas,

Pinigų karta arba vartotojiškumas, noras iš sykio gauti  solidų atlyginimą, dirbti švarų darbą, daryti karjerą. Įsitikinimas, jog viską sugeba. Gera nuomonė apie save. Vos pasirodo naujas gaminys – telefonas, kompiuteris, automobilis – būtina įsigyti. Jei turi draugai, privalau turėti ir aš. Nesvarbu, kad tėvai neduoda pinigų. Nesvarbu, kad dar neuždirbau. Imam paskolas. Taip prasideda gyvenimas skolose.

Tai šiuolaikinio kapitalizmo pasekmė, nesugebėjimas atsispirti besaikiam vartojimui. Manymas, kad užsienyje geriau, negu tėvynėje – vykstam mokytis, dirbti, gyventi, Kurti normalų gyvenimą čia – neįdomu, per brangu – teks plušėti.

Būtų neteisinga nepastebėti jų teigiamų bruožų. Apie daugumą studentų, su kuriais dirbau, dirbu, sakau – smalsūs, gerai mokosi. Pripažįsta, kad mokslinėse knygose pateikta informacija patikimesnė nei internete. Žino apie aktualias problemas, patys dalyvauja įvairiuose judėjimuose. Kita vertus, neturėdami gyvenimo patirties, nesunkiai paveikiami politinės propagandos: liberalizmas – puiku, socialdemokratija – nelabai; Vakarai – gerai, Rytai – blogai.

Viltis, kad į politiką ir verslą atėjus jauniems žmonėms šalyje nebeliks korupcijos, viskas pasikeis geron pusėn, yra tiesiog iliuzija.

Tai tik matomos tendencijos ir jų yra daugiau, negu paminėta.“

Amžinoji Lietuvos jaunystė turi jau dabar padėti besiformuojantiems jauniems šalies gyventojams suvokti amžinosios jaunystės esmę, kad jauna Lietuva neprarastų vilties ir gyvenimą kurtų Tėvynėje.

 

Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo

Kultūra ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra