Dr. Algirdas Matulevičius: „mažlietuvių ir didlietuvių pastangomis šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungė su atkurta Lietuvos valstybe“

Autorius: Data: 2018-11-21 , 10:14 Spausdinti

Dr. Algirdas Matulevičius: „mažlietuvių ir didlietuvių pastangomis šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungė su atkurta Lietuvos valstybe“

Dr. Algirdas Matulevičius (centre). J.Česnavičiaus nuotr.

Dr. Algirdas MATULEVIČIUS, istorikas, enciklopedistas, K. Donelaičio draugijos narys, www.voruta.lt

TILŽĖS AKTAS – MAŽOSIOS LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS DEKLARACIJA

ŠIMTMEČIUI PAMINĖTI: 1918–2018. Šiemet – abiejų Lietuvų nepriklausomybės paskelbimo šimtmetis

 

Mažlietuvių atsiskyrimo nuo Vokietijos imperijos ir nuo Prūsijos karalystės ištakos

Lietuvininkai (mažlietuviai) ir XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo blogesnėje nei vokiečiai socialinėje, ekonominėje, teisinėje, religinėje, kultūrinėje, apskritai tautinėje padėtyje. Priešingai nei Didžiosios Lietuvos lietuviai (didlietuviai), kurie Rusijos imperinės valdžios buvo pavergti visose gyvenimo srityse (vykdytas netgi lietuvių kalbos, kultūros naikinimas – etnocidas, ypač lietuvių kalbos draudimo laikotarpiu, 1864–1904 m.), lietuvininkai turėjo tam tikrą kultūrinę autonomiją, vyko lietuvininkų tautinis kultūrinis sąjūdis.

Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje – Ragainėje, Tilžėje, Bitėnuose – leidžiami žurnalai (tada vadinti laikraščiais) Aušra (1883–1886), Varpas (1889–1905) tapo Didžiosios Lietuvos lietuvių (didlietuvių) tautinio atgimimo centrais, o jų organizatoriai, ideologai, redaktoriai, autoriai – mažlietuviai ir didlietuviai – dr. Jonas Basanavičius, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Jonas Šliūpas, Juozas Bagdonas, Vincas Kudirka ir kiti – laisvės šaukliais ir vėliavnešiais. Iš aušrininkų ir varpininkų ilgainiui iškilo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos politiniai, visuomenės veikėjai, valstybininkai, kultūrininkai, literatai, rašytojai, lietuvių raštijos, kalbos ugdytojai. Aušrininkai, vėliau varpininkai Mažojoje Lietuvoje susitikinėjo tarpusavyje, aptarinėdavo ne tik leidybos, spaudos platinimo, bet ir tautinius, politinius reikalus. Jonui Basanavičiui jau tada buvo kilusi idėja siekti lietuvių tautai laisvės. Martynas Jankus jau XIX a. antrojoje pusėje pareiškė, kad Mažoji Lietuva norėtų būti suvienyta su Didžiąja Lietuva. Mažlietuvių ir didlietuvių tautinio atgimimo veikėjai ne tik kartu leido lietuvišką spaudą, susirašinėjo laiškais, bet retsykiais Mažojoje Lietuvoje susitikinėjo. Pavyzdžiui, 1892 m. mažlietuvių veikėjo Jono Smalakio ūkyje Didžiuosiuose Algaviškiuose ( Karaliaučiaus krašte,Lankos, arba Pakalnės apskritis, Kaukiemio parapija) vienybės klausimams aptarti susitiko Martynas Jankus, Enzys Jagomastas, Jurgis Lapinas su Vincu Kudirka, Petru Kriaučiūnu ir kitais – iš viso apie 30 žmonių. 1898 m. Tilžėje Jonas Basanavičius susitiko su lietuvybės gynėju Georgu Sauerweinu (Jurgiu Zauerveinu).

Ir lietuvininkų, ir Didžiosios Lietuvos lietuvių savarankiškumo, nepriklausomybės siekių ištakos – lietuvių politinių veikėjų Pareiškimas, vėliau pavadintas Gintarine deklaracija, oficialiai – Lietuvių deklaracija Rusijos imperijos valdžiai (1914 m. rugpjūtį). Joje teigiama, kad prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui lietuvių tauta remia Rusiją, kartu netiesiogiai išdėstyti lietuvių tautos politiniai lūkesčiai. Tarp jų – siūlymas Rusijos imperijos valdžiai per karą remtis ir mažiausiomis tautomis, linkėjimas į imperiją sutelkti visas lietuvių gyvenamas teritorijas, t. y. ir Mažąją Lietuvą. Deklaracijoje pateikti lietuvių etnopolitiniai savarankiškumo argumentai: lietuviai nesą nei lenkai, nei rusai, primenama lietuvių valstybės – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės – tradicija. Netiesiogiai teigiama, kad lietuviai turi savo politinių tikslų („artinasi valanda įvykdymo lietuvių tautos svajonių, iš tiesų žilųjų: savo pradžią ima jie nuo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Mindaugo“). Pačią Deklaraciją Vilniuje parengė Stasys Šilingas, Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas; rugpjūčio 17 d. Vilniaus lietuvių draugijų ir spaudos susirinkime ji buvo patvirtinta. Suprantama, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo neįmanoma atvirai kelti lietuvių etnopolitinių tikslų, jie maskuoti Rusijos imperatoriui Nikolajui II ištikimybės forma. Dėl tokios Deklaracijos formos, t. p. dėl lietuvių teritorijų palyginimo su gintaro karoliais, kritikai pavadino ją Gintarine.

Geopolitinės padėties po Didžiojo karo(1914-1918m.) pasikeitimai Europoje. Naujų valstybių kūrimasis

Baigiantis šiam didžiausiam ir kruviniausiam iki tol pasaulyje karui, 1918 m. sausio 18 d. įtakingiausios ir galingiausios pasaulio valstybės JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas (T. W. Wilson) Kongrese paskelbė 14-os punktų tautų apsisprendimo Deklaraciją: užbaigti Europoje kruviną karą, užtikrinti pasaulyje taiką.

Karą Vokietijos imperijai pralaimėjus, jai ir Rusijos, Austrijos-Vengrijos imperijoms žlugus (plg. SSRS imperijos subyrėjimą ir žlugimą 1990–1991 m.), tų imperijų užgrobtose valdytose teritorijose Vidurio ir Vidurio Rytų Europoje ėmė formuotis tautinės valstybės (kaip leitmotyvas skambėjo šūkis „Pavasaris eina Karpatų kalnais“ <…>).

Kol Didžioji Lietuva buvo carinės Rusijos („maskolių“) pavergta, tol lietuvininkai neketino jungtis su savo tautiečiais (su „maskoliais ir lenkomanais“) anapus sienos. Remiantis JAV paskelbtais tautų apsisprendimo principais, jau tų pačių metų vasario 16 d. Vilniuje aukščiausias lietuvių tautos atstovavimo organas Lietuvos Taryba paskelbė demokratinės Lietuvos valstybės su sostine Vilniumi etninių žemių ribose atkūrimo Aktą, pavadintą Vasario 16-osios Aktu (pasirašė 20 Tarybos narių). Svarbu, kad nepriklausomą Lietuvos valstybę de jure 1918 m. kovo 23 d. pripažino Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Wilhelmas II. Tiesa, jis rėmėsi 1917 m. gruodžio 11 d. Pareiškimu, kuriuo paskelbta apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Vokietijai reikalaujant, Pareiškimo antrojoje dalyje rašoma apie amžinus ryšius su ja (susisiekimo, muitų, valiutos, karinius). Nuo tada tapo galimas glaudesnis Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas. Juolab, kad modernėjančių abiejų kraštų visuomenėse švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. Mažlietuvius ir didlietuvius jungė etnoteritorinis, etnokultūrinis, tautinis bendrumas (lietuvininkai yra lietuvių tautos potautė, arba subetninė bendrija); tą suartėjimo procesą skatino europinės reikšmės fenomenas – knygnešystė, lietuviškos spaudos leidimo Tilžėje, Ragainėje, Klaipėdoje, Bitėnuose, Karaliaučiuje ir kitur tradicijos. Abiejų lietuvių tautų susijungimo ėmė siekti ir Mažosios, ir Didžiosios Lietuvos šviesuomenė, intelektualai. Lietuvių visuomenė, jos elitas virto politine tauta.

Lietuvininkų legitiminė valdžia – Mažosios Lietuvos tautinė taryba

Konferencijose ir susirinkimuose Šveicarijoje, Švedijoje, Petrapilyje, Voroneže, JAV, Rusijos lietuvių ir Lietuvos Tarybos Vilniuje delegatai deklaravo savo etninių žemių atgavimą. 1917 m. lapkričio 3-10 d. Berno konferencijoje pabrėžtas būtinumas būsimai Lietuvos valstybei turėti savo uostą.

1918 m. kovo 13-14 d. vykęs Amerikos lietuvių seimas Čikagoje priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo nepriklausomoje Lietuvos valstybėje: gegužės 3 d. Lietuvių seimo atstovai įteikė JAV prezidentui T. W. Wilsonui atitinkamą raštą. Šis teigiamai atsakė tik 1918 m. lapkritį, kai kapituliavo Vokietija ir artėjo Versalio (Paryžiaus) taikos derybos. Lietuvininkų elito apsisprendimą atsiskirti nuo Vokietijos paskatino ir paspartino 1918 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje įvykusi revoliucija, Vokietijos pralaimėjimas kare ir imperijos žlugimas. Jau lapkričio 11 d. Vokietija su kariaujančiomis Santarvės (Antantės) šalimis Kompjeno miške (Prancūzija) pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą, sutiko nutraukti karo veiksmus, priėmė nugalėtojų padiktuotas sąlygas. Tai buvo nevisai  teisėta.

Mažoms Europos tautoms susidarius palankioms sąlygoms siekti nepriklausomybės, tarp lietuvininkų kilo tautinio išsivadavimo sąjūdis. Tokius įvykius skatino ir JAV prezidento T. W. Wilsono 1918 m. lapkritį, iškart po Vokietijos kapituliacijos, Amerikos lietuvių Tautos tarybai įteiktas raštas, kuriuo žadama suvienyti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje visas etnines Didžiosios ir Mažosios Lietuvos žemes iki Karaliaučiaus (Königsbergo) ir garantuoti Lietuvai išėjimą į Baltijos jūrą per Klaipėdos uostą. Šį dokumentą T. W. Wilsonas vėliau pridėjo prie 3-osios notos Vokietijai.

Ketinimai Mažąją Lietuvą prijungti prie atkurtos Lietuvos valstybės labai užrūstino Ragainės ir Tilžės vokišką valdžią, kuri lapkričio 10 d. Atsišaukime pasmerkė JAV ir Antantės planus padalyti Rytų Prūsiją. Į tai karštai ir greitai reagavo lietuvininkų veikėjai, atmetę vokiečių priekaištus. Birutininkai (Birutės draugijos nuo 1885 m. veikėjai) L. Deivikas, M. Jankus, E. Simonaitis, J. Stranglys ir J. Vanagaitis susibūrė į Prūsų Lietuvos tautinę komisiją ir lapkričio 16 d. išleido didžiuliu 10 000 egzempliorių tiražu lietuvių ir vokiečių kalbomis Pašaukimą lietuvininkams (tekstą parašė M. Jankus, E. Simonaitis ir J. Vanagaitis). Lapkričio 19 d. jis buvo pakartotas Klaipėdoje leidžiamoje Lietuviškoje ceitungoje (Nr. 139) ir Priekulėje Konservatyvų draugystės laiške (Nr. 93). Čia Pašaukimo tekstas pateiktas sutrumpintas:

PAŠAUKIMAS

 

Lietuvininkai!

Pabuskit! Klausykit! Padabokit!

Dabar svarbiausias laikas mūsų giminės nusidavimų: karalystės griūna, karalkrėsliai puola ir žmonių iki šiol prispaustos giminės pasikelia iš vergystės ant šlovingos savotiškos valnybės.

Pons Dievs aiškiai nor mus visus lietuvininkus, kaip vienos giminės draugus, suvienyti į valną [laisvą – A. M.] bei savotišką Lietuvą, kuri daugiau nebus sudraskyta, bet stipri bei galinga Karalystė, kurioje mūsų brangioji kalba ponavos. Dievas ją yra leidęs ir mums dovanojęs – o ką sutvėręs est(i) Dievas, tai žada išlaikyti.

Štai Didžioji Lietuva [t. y. LDK – A. M.], kuri pirm 600 metų buvo šlovinga Karalystė, nutenkanti nuo Rytinių iki Juodųjų jūrų, nuo Klaipėdos iki Odesavos miesto, yra vėl valna ir savotiška žeme pastojusi ir įsitaisė savo valdžią bei savo vaiskus, jeib su svieto didžiomis giminėmis stotų į Tautų Susidraugavojimą, kuriame amžinas pakajus [taika – A. M.] ponavos. Dievas pats dyvinu būdu ją iškinkė iš maskolių [Rusijos – A. M.] vergystės jungo per šį išgąstingąjį karą. <…>

Amerikos prezidento Vilsono reikalavimus ji noriai priėmė, kad tik per greitą pakajų nuo visuotino sugriuvimo išsigelbėtų. O Vilsons reikalauja, kad kožna giminė pati valnai savo politišką būvį taisytųsi. Taigi ir mums dabar adyna parėjo savo valnybę įgyti. Vokietijos valdžios prisiūlymas ir mums tą savotišką valnybę garantieruoja. Ciesorystės kancleris atvirai apsakė, kad pakajaus derėjimams reikalaujant, Vokietija savo rubežius atgal statysianti, taipgi ir Lietuvos Karalystei jos lietuviškąsias dalis atiduosianti.

Ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni,čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, ar tikt mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdėsimės savo lietuvystės ir lįsime toliaus po vokiečių dangalu , kurie jau per 500 metų mūsų brangią kalbą spaudžia ir naikina, mūsų kūdikius per savo mokyklas mus atsvetina, visokiuose urėduose mus žemina ir niekina? Ten, kur Labgava, Vėluva, Įsrutys, Darkiemis, Goldapė, – tai vis yra lietuviški kraštai, kur mūsų tėvų tėvai savo gražiąją kalbą vartojo ir lietuviškai gyveno. Dabar parėjo adyna svietui apsakyti, kad tad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai, kad ką mūsų priešininkai per šimtmečius išardė, dabar vėl laikas suvienyti. Viena giminė, viena kalba, viena žemė, viena valdžia – toks turi dabar mūsų reikalavimas būti. Tad lietuviška giminė, lietuviška kalba ir lietuviška garbė amžinai gyvuos. <…>

Mes kreipiamės šioje Dievo mums dovanotoje adynoje ten, kur mūsų giminės draugai [didlietuviai – A. M.] mums moja ir mūsų širdis mus traukia, su jais, kurie per šimtmečius vergystės jungą vilko, susivienyti, mes būdavosime naują, galingą, valną ir šlovingą Lietuvą, kuri giminių rotoje galės garbingą vietą užimti.

Lietuva ant visados, Tarp palaimos ir bėdos! <…>

Balsuokit, kad laikas pareis, tiktai už prisiglaudimą prie Didžiosios Lietuvos <…>.

Taip pakelkime balsą, kaip žaibą griausmingą. Lai gyvuoja mūsų brangi tėviškė, didžioji, valnoji, gražioji Lietuva!

                                                                Prūsų Lietuvos tautinė komisija

Pašaukimas išspausdintas 1918 m. lapkričio 16 d. Tilžėje gotišku šriftu 10 000 egz.tiražu. Kalba ir rašyba-originalo

Tą pačią Pašaukimo lietuvininkams paskelbimo dieną, lapkričio 16 d., Tilžėje susirinkę iki 50 lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjų (ir minėtos Tautinės komisijos nariai) sudarė Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (kartais vadinamą ir Tautos taryba; 15 asmenų), kuri netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT; jai iš pradžių priklausė net 53 nariai). Prūsų Lietuvos tautinė taryba išrinko Prezidiumą (Vykdomąjį komitetą) iš tilžiškių: teisininko Viktoro Gailiaus, Tilžės lietuvių klubo pirmininko Erdmono Simonaičio ir Birutės draugijos pirmininko energingo kovotojo Jono Vanagaičio. Tarybos pirmininku vieningai buvo išrinktas susirinkime nedalyvavęs, bet davęs sutikimą Prūsijos Landtago (t. y. Seimo) deputatas, evangelikų liuteronų kunigas, filosofijos mokslų daktaras Vilius Gaigalaitis. Bet jis, paveiktas vokiečių užsipuolimų dėl Pašaukimo, per Karaliaučiuje leidžiamą laikraštį Koenigsberger Allgemeine Zeitung atsisakė MLTT pirmininko pareigų. Nutarta naujo MLTT pirmininko nerinkti, tarybai vadovavo Prezidiumas, jo generaliniu sekretoriumi paskirtas veiklus ir ryžtingas lietuvių veikėjas Erdmonas Simonaitis. Buvo steigiamos apskričių, valsčių tarybos (pirmoji susikūrė Tilžėje). MLTT būstinė, kaip nustatė Mažosios Lietuvos kraštotyrininkas ir dabartinės Mažosios Lietuvos reikalų tarybos (įkurta 1989 m. pabaigoje Vilniuje) pirmininkas Vytautas Šilas, veikiausiai buvo vadinamosios Mažosios Lietuvos sostinės Tilžės žymaus spaustuvininko, Lituanios savininko Enzio Jagomasto bute (buv. Aukštoji g. – Hohenstraβe Nr. 78; dab. ulica Pobedy). Jo bute arba kito tilžiškio Fridriko Sūbaičio bute (čia irgi rinkdavosi lietuvių veikėjai, turbūt mėtė pėdas nuo vokiečių žandarų) ir buvo pasirašytas Tilžės Aktas.

Valstybinės reikšmės Aktas

Lapkričio 30 diena – viena reikšmingiausių, svarbiausių Mažosios Lietuvos istorijoje. Tilžėje susirinkę MLTT 24 nariai (Vasario 16-osios Aktą pasirašė 20 Lietuvos Tarybos narių) paskelbė atsiskyrimo nuo Vokietijos ir prisijungimo prie lietuvių tautos kamieno – prie Lietuvos valstybės Deklaraciją, kitaip Tilžės Aktą. Kaip ir Vasario 16-osios Aktas, jo tekstas trumpas, bet politiškai ir tautiškai labai prasmingas ir reikšmingas.

Čia redakcijai reikia įdėti Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Akto faksimilę-kopiją.

Tai testamentas, turintis teisinę galią, istorinę reikšmę ir dabarčiai. Juo remiantis JAV prezidento T. W. Wilsono paskelbta Deklaracija dėl tautų apsisprendimo teisės, reikalaujama Mažąją Lietuvą priglausti prie lietuvių tautos kamieno – prie Didžiosios Lietuvos, jau atkūrusios savo valstybę.

Jo signatarai – nuo 22 metų Valteris Didžys iki 60 metų amžiaus Martynas Jankus.

Šį lietuvių tautos valios išreiškimą dar reikėjo įgyvendinti praktiškai. Tai buvo itin sudėtinga, kai karo nugalėtojos didžiosios valstybės sprendė atskirai savo arba valstybių grupuočių geopolitinius uždavinius, rūpinosi pirmiausia savais interesais (išimtis XX a. pradžioje ne Europos valstybė JAV).

Ir Lietuvos Respublikos, ir Mažosios Lietuvos svarbiausi valstybiniai tautiniai reikalai buvo sprendžiami Paryžiaus (Versalio) taikos konferencijoje (prasidėjo 1919 01). Jau sausio 9 d. Prūsijos lietuvių organizacijų atstovai Tilžės Akto tekstą išdėstė Kreipimesi į Antantės valstybes, JAV prezidentą T. W. Wilsoną: lietuvių žemes Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje būtina atskirti nuo Vokietijos ir priglausti prie atkurtos Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos delegacija (vadovas – užsienio reikalų ministras Augustinas Voldemaras), reikšdama lietuvininkų valią, 1919 m. kovo 24 d. įteikė Paryžiaus taikos konferencijos pirmininkui, Prancūzijos užsienio reikalų ministrui G. Clemenceau (Klemanso) Memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos valstybei. Balandžio 8 d. MLTT per A. Voldemarą perdavė G. Clemenceau laišką, kuriame prašoma lietuvių teritoriją (pradedant Geldape ir Darkiemiu pietuose, vakaruose – Vėluva, Labguva, šiaurėje – Tilže, Ragaine, Klaipėda ,rytuose – Gumbine, Pilkalniu) sujungti su Didžiąja Lietuva. Balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos delegacija laiške sąjungininkų (Antantės šalių) kariuomenės vyriausiajam vadui prancūzų maršalui F. Fochui (Fošui) prašė atiduoti Nemuno žemupį su Klaipėdos uostu ir kad Lietuvos Respublika galėtų juo laisvai naudotis. Balandžio 18 d. vieša Deklaracija pakartotas lietuvių reikalavimas prijungti Rytprūsių lietuviškas sritis prie LR. Gegužės 2 d. Taikos konferencijai įteiktas Komunikatas dėl Lietuvos valstybės sienų: į LR teritoriją turi įeiti ir 13 Mažosios Lietuvos apskričių: Klaipėdos, Šilutės, Lankos (Pakalnės), Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Darkiemio, Geldapės, Gumbinės, Įsruties, Vėluvos ir Labguvos. Tokios pat teritorijos(apie 10 000 kvadratinių kilometrų) reikalauta ir vėliau. 1919 m. gegužės 20 d. lietuvių delegacija vėl kreipėsi į Taikos konferencijos pirmininką – piktintasi, kad taikos sutartyje siūloma nuo Vokietijos atskirti tik siaurą lietuvininkų gyvenamą plotą. Tačiau mažųjų tautų norų nepaisyta. Viską sprendė (ir neteisingai) Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos – Antantės didžiosios valstybės JAV, Didžioji Britanija, Italija, Japonija.

1919 m. birželio 28 d. Antantės bloko šalys su Vokietija pasirašė Paryžiaus (Versalio) taikos sutartį (įsigaliojo 1920 m. sausio 10 d.). 1919 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje Antantės Aukščiausiosios Tarybos sudarytas vadovaujamasis organas – Ambasadorių konferencija (iš Didžiosios Britanijos, Italijos, Japonijos ambasadorių Prancūzijoje; veikė iki 1931 m.; pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras) faktiškai sprendė daugiausia Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos valstybinius politinius reikalus. Pagal taikos sutartį nuo Vokietijos ir jos Rytų  Prūsijos provincijos atskirta tik lietuviškiausia Mažosios Lietuvos šiaurinė dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante, pavadinta Klaipėdos kraštu – vienintelis Lietuvos valstybės išėjimas į Baltijos jūrą.

Tačiau Antantės blokas ir jos vykdomasis organas Ambasadorių konferencija Klaipėdos kraštą pavedė administruoti Prancūzijai (ji įvedė į Klaipėdą savo karinius dalinius, sudarė valdžią). Prancūzija buvo Lenkijos tradicinė sąjungininkė ir gynėja; pati Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą, ypač į Klaipėdos uostą ir Nemuno žemupio ruožą. Tuo buvo nepatenkinti ne tik krašto lietuvininkai ir vokiečiai, bet ir pati apkarpytomis sienomis Vokietija. Vyko smarki diplomatinė kova.

Mažlietuviai matė, kad diplomatinėmis priemonėmis mažai ką pasieks. Kovingiausias jų Jonas Vanagaitis, Birutės draugijos Tilžėje pirmininkas (jai vadovavo 1909–1914 m.) ir laikraščio Birutė redaktorius ir leidėjas, dar 1909 m. rašė: „Aš noriu, kad Lietuvoj būtų audra! Lietuvių sielos nyksta. Ne tik lietaus, bet ir perkūnijos reikia! <…> .Audrai užėjus bus, žinoma, baisu, o jai praėjus bus ramu, gražu ir linksma“.

Svarbu, kad 1920 m. kovo 20 d. MLTT deleguoti keturi atstovai Vilius Gaigalaitis, Martynas Jankus, Kristupas Lekšas ir Jurgis Strėkys buvo kooptuoti į Lietuvos Valstybės Tarybą Kaune. MLTT įgaliotinius pasveikino LR prezidentas Antanas Smetona ir LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Jie atvežė MLTT Rezoliuciją, pasirašytą vasario 20 d. Klaipėdoje lietuvininkų valios dokumentą – dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Valstybės. Jų prašymas Valstybės Tarybos de jure buvo patenkintas. Tai buvo  Mažosios Lietuvos susijungimo su Didžiąja Lietuva,su lietuvių tautos kamienu- atkurta Lietuvos valstybe aktas.Svarbaus įvykio proga Lietuvos Valstybės Tarybos lėšomis 1921m. Kaune buvo išspausdintas leidinys Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti.1922 m. gruodžio 18 d. iš MLTT narių sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK; pirmininkas Martynas Jankus) buvo vienas sukilimo Klaipėdos krašte organizatorių ir koordinatorių. Sukilimo išvakarėse, 1923 m. sausio 4 d., žurnalo Trimitas rašinyje Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona rašė:

„Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu, Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? <…> .Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jokiu būdu priimtas <…>. Reikia sudaryti faktas, ypač, kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė <…>. Alijantai dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia“.Išmintingi patarimai ir paskatinimai

1923 m. sausio 7 d. VMLGK Atsišaukime į pagalbą pakvietė Lietuvos šaulius. Tai buvo oficialus pretekstas į Klaipėdos kraštą pasiųsti šaulius ir civilių drabužiais perrengtus Lietuvos kariuomenės kariškius-savanorius. Be abejo, sukilo ir veikliausi, drąsiausi lietuvininkai (manoma, iki 300 ar daugiau žmonių; tarp kitų kovėsi ir lakūnas kapitonas Steponas Darius). Organizuojant sukilimą Klaipėdoje ir visame krašte daug nuveikė Erdmonas Simonaitis, Lietuvos šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, LR ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Sausio 9 d. Šilutėje VMLGK paskelbė Manifestą, kad vokiškoji Klaipėdos Direktorija (vykdomoji valdžia) paleidžiama, krašto valdžią perima VMLGK. Po laimėto 1923 m. sausio 10-15 dienomis vykusio sukilimo prieš Prancūzijos okupaciją ir po VMLGK sušaukto Šilutės Seimo (dalyvavo net per 120 delegatų) Deklaracijos (priimta sausio 19 dieną),kuria išreikštas Klaipėdos krašto gyventojų noras susijungti su lietuvių tautos kamienu, Klaipėdos kraštas vėliau autonomijos teisėmis buvo prijungtas prie Lietuvos valstybės. Teisiškai tai padaryta pagal Klaipėdos krašto Konvenciją (1924 m. gegužės 8 d.; Antantės valstybių Ambasadorių konferencijos sutartis su LR dėl Klaipėdos krašto); jau 1923 m. vasario 16 d. konferencija suvereno teises į Kraštą nutarė perduoti Lietuvos valstybei. Remiantis Konvencijos priedu Klaipėdos krašto statutu Lietuvos Respublikai  Klaipėdos krašte nustatyta autonomijos jurisdikcija. Taip mažlietuvių ir didlietuvių pastangomis šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis susijungė su atkurta Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos pagrindinė dalis – Karaliaučiaus kraštas, deja, liko Vokietijos sudėtyje. Lietuvos valstybė įgijo nors Baltijos pajūrio ruožą, išėjimą į jūrą ir Nemuno žemupio dešinįjį krantą. Štai ką 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje, priėmus minėtus keturis Mažosios Lietuvos atstovus į Tarybos sudėtį, pasakė lietuvininkų patriarchas Martynas Jankus: „Valdė mus kryžeiviai, lenkai, Valdė mus visokie stonai, Šiandien viršus mūsų rankose, Šiandien mes lietuviai ponai“. Baigdamas pacituosiu prelato Adomo Jakšto (tikr. Aleksandras Dambrauskas) eilėraštį Mažajai Lietuvai, parašytą 1923 m. sausio 14 dieną: Lietuvą tverdamas Dievas /Josios pusiau nedalino,/Bendros mūs girios ir pievos , /Bendrą sudarom šeimyną<…>./Broliai, ko žiūrite ?!/Vieną teturite/Lietuvą,brangią Tėvynę<…>./Lygiai Mažojoje,lygiai Didžiojoje,/Mūs Ją tegina krūtinė <…>.

Vilnius,2018 m. lapkričio 20d.

Mažoji Lietuva ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra