Dr. Algimantas Liekis. „Istorijos detektyvų“ detektyvas

Autorius: Data: 2018-04-11, 16:39 Spausdinti

Dr. Algimantas Liekis. „Istorijos detektyvų“ detektyvas

J.Pilsudskis

Dr. Algimantas LIEKIS, www.voruta.lt

      Yra nemažai žiūrinčių gabaus žurnalisto V. Savukyno vedamą LRT laidą „Istorijos detektyvai“, o taip pat   skaitančių jų atpasakojimus  DELFI internetiniuose puslapiuose. Geras sumanymas. Detektyvus dažnas mėgsta, bent vaikystėje mėgo. Tai – patraukiantis skaitytojus ir žiūrovus žanras, kada tikimasi vieno, vienokio sprendimo, o pasirodo visai kitoks. Ir lietuvių Tautos, Lietuvos valstybės  istorijoje daug detektyvinio pobūdžio įvykių, procesų būta; pasirodydavo, kad klysta ne tik dėl savo vadų, bet net ir dėl artimų ar tolimesnių  kaimyninių valstybių ar išsirinktų ir šlovintų vadų. Tačiau, nors ir nenoromis, tenka lyg sutikti su tais žiūrovais ir skaitytojais, kurie sako, kad tose laidose ir rašiniuose vyrauja ne „detektyvas“, o daugiausia lenkiškojo šlovinimo ar kitų didžiųjų valstybių  interesų gynimas ir tų interesų propaganda, menkinant  lietuvių Tautos ir jos nepriklausomą  valstybingumą. Tad kiek prisiminkime kai kurias „detektyvų“ laidas bei jų aprašymus „Delfyje“ , o taip pat ir kai kurių kitų autorių, nagrinėjusių lietuvių ir lenkų santykius, kūrinius.

Pirmiausia kas krenta į akis – tai minėtų žiniasklaidos „organų“ priekaištai lietuviams, kad tarsi jie per mažai  myli lenkus. Ne švedus, suomius, ne gimines latvius, o lenkus, tarsi jie būtų buvę kokiais meilužiais arba dvarponiai, o lietuviai tik jų bernai. Štai keletas „istorijos detektyvų“ laidų ir straipsnių „Delfyje“ pavadinimų esmė: J.Pilsudskis, V. Sikorskis ir kiti lenkų vadai lietuvių turi būti tik mylimi ir šlovinami; Armija Krajova – tai geriausias lietuvių draugas ir ji turi būti šlovinama taip pat, kaip ir Lietuvos partizanai ir t.t. O „Delfio“ 2018 m. balandžio 4 d. advokatu pasirašęs Karolis Jovaiša paskelbė  straipsnį – „Lenkas yra amžinas lietuvio draugas, bet lietuvis to nesuvokia“.  Tas to advokato kūrinys – tarsi  ir minėtų LRT laidų „Istorijos detektyvai“ apibendrinimas: J. Pilsudskis ir kiti lenkų vadai visą laiką tik ir svajoję apie gerą lietuviams, tik lyg ta, mužikų tauta ožiavosi, spardėsi nesileisdama tų gerųjų lenkų pažabojama. Bet dar baisiau: tas advokatu pasirašęs pilietis nori užčiaupti ir bet kokias diskusijas tuo klausimu. Jam, kaip lyg kokiam   F. Dzeržiskio  įpėdiniui,atrodo, tėra tik juoda ir raudona: kas ne su mumis – tas priešas; K. Jovaišai iš „Delfi“: “…kas pasisuka veidu į Putiną, tas atsisuka nugarą į Lenkiją…“. Išeitų, kad nebuvo jokio lenkinimo, kad net Liublino unijos pasirašymo metu lenkai neužgrobė pusės LDK žemių (visą dabartinę Ukrainą), kad nebuvo  Rytų Lietuvos okupacijos ir aneksijos ir lenkų Armijos Krajovos vykdytų  masinių  lietuvių žudynių ir t,t. Ir lenkai –  tai angeliukai  ir tik patys lietuviai kalti, kad nesileido savęs lenkams mylėti kaip jiems patinka. Beje, panaši nuostata trykšta ir iš kitų lenkų mylėtojų straipsnių „Delfyje“, o taip pat iš LRT „Istorijos detektyvų“ laidų, iš kurių lyg ištrinama visa, kas primintų lietuviams ir juoduosius bendravimo su lenkais ir Lenkija istorijos puslapius: LDK „prarijimo“, lietuvių Tautos pavertimo beteise, jos nustūmimą ant pražūties ribos, lenkų vykdytas okupacijas ir aneksijas  ir t.t. Žinoma, negerai būtų visą laiką prikaišuoti kaimynui dėl jo padarytų tėvų ar protėvių niekšybių, bet dar negeriau jas užglaistyti ir lyg kokioms prostitutėms „mylėtis“ toliau, šlovinti  laikus, kai Lietuva buvo tik Lenkijos provincija, o lietuvių Tauta taip pat jau vadinta „lenkų“. Kiek prisiminkime ypač ir lenkų šovinistų  bernų minimus J.Pilsudskio, V.Sikorskio, Armijos Krajovos „žygdarbius“.

AK „meilė“ lietuviams

Su siaubu daugelis  Rytų Lietuvos lietuvių prisimindavo vokiečių  ir pirmaisiais TSRS okupacijos metais siautusias, jų žodžiais, lenkų banditų – AK  gaujas. Tačiau  „Istorijos detektyvų“  ir 2018 m. kovo 4 d. “Delfyje“ paskelbtas didžiuliame V. Savukyno straipsnyje (parengtas pagal jo paties „Istorijos detektyvų“LRT laidą) bandoma įrodyti,  kad  II pasaulinio karo metais, Armija Krajova buvusi tik vieninteliu „mūsų draugu“, gynusi lietuvius ir Lietuvą, užtai ir lietuviai turį ją gerbti kaip ir Lietuvos partizanus, kovojusius prieš sovietinius okupantus. Skaitydamas tai maniau, kad taip dėstoma pagal „detektyvinį žanrą“: pabaigoje bus įrodyta, kad tik tokia propaganda skleista, o AK siekiai … Bet kur tau, pasirodo, kad „detektyvas“ – tai patys lietuviai, nepakankamai talkinę AK, neužleidę lenkams savo kaimų ir miestelių. LRT ir „Delfi“  aiškino savo žiūrovams ir skaitytojams, kad „Armija Krajova” “kovojo už tokią Lietuvą, kurioje nebūtų bolševikų. Ir sutikime, tai buvo mūsų, lietuvių, interesas“. Beje, toks teiginys yra ir  J. Pilsudskio agitaciniame lapelyje, platintame dar 1920 m. rudenį jo ordoms  okupuojant Vilnių ir jo kraštą, veržiantis giliau į Lietuvą, tariamai gelbstint ją „nuo bolševikų pavojaus“, kaip ir 1940 m. TSRS okupuodama Lietuvą irgi skelbė, kad „gelbsti“ Lietuvos liaudį nuo „Vakarų imperialistų jungo“, pagaliau ir Hitleris okupuodamas Lietuvą skelbė, kad gelbsti lietuvius nuo „bolševikinio siaubo“. Bet jei Stalinas, Hitleris, jei bolševizmas ir nacizmas pasmerkti, kaip ir nacių ir bolševikų okupacijos, tai dėl lenkų šovinistų – okupantų ir lietuvių Tautos naikintojų dažniausiai buvo ir tebėra nutylima, arba jų  pastangas prisijungti Lietuvą ir ją sulenkinti, vis dažniau įvardijama, kaip „lenkų broliška parama Lietuvai“  kovoje prieš Rusiją, kaip gelbėjimas Lietuvos nuo komunizmo. Baudžiauninkiškas nuolankumas būdingas net dabartiniam mūsų Seimui, dažniausiai pritariančiam viskam, ką išgirstama  iš Briuselio, Vašingtono ar net Varšuvos, arba kaip buvęs Prezidentas V, Adamkus savo kalbose irgi šlovindavo Liublino uniją ar 1791 m. gegužės 3 d. vadinamąją konstituciją, net piršdamas ją ES pavyzdžiu, nors iš tikrųjų tie įvykiai žymėjo tik  lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės žūtį. Žinoma, daugeliui ir šiandienos valdančiųjų , pakėlusiems galvas nuo  agurkų lysvių ar nuo žaidimų kompiuterių sunku suprasti kas kada ir kodėl vyko,neretai net  manant, kad iki tol, iki jų, nieko rimto ir nebuvo, nors nuo amžių ir sakoma, kad nesidomintis istorija, neatsižvelgiantis į jos pamokas, sumoka savo kailiu. Bet tokiu padlaižiškumu nesustiprės draugystė. Dabartiniams lenkams reikia gerai žinoti ir tas klaidas, tuos nusikaltimus, kuriuos jų tėvai ir protėviai padarė lietuvių Tautai ir jos valstybei.  Tačiau, gaila, patys lietuviai pirmiausia stengiasi lenkų klaidas ir nusikaltimus lietuvių Tautai ir Lietuvai pateisinti, lyg tebebūtų šlėktų baudžiauninkais. Stengiasi pūsti tą pačią triūbą, kaip ir lenkų šovinistai, šlovinantys savo J. Pilsudskį, V, Sikorskį ar kitą vadą. Bet grįžkime prie AK vokiečių okupacijos metais.Kaip ir  dėl ko  tada kovojo, kokių tikslų siekė  lenkų AK “Istorijos detektyvuose” ir “Delfi” straipsniuose nekalbėta. Tad kiek prisiminkime.

Nors Lietuva ir didžioji Lenkijos dalis II pasaulinio karo metais buvo okupuota tos pačios nacių Vokietijos, tačiau jei Lenkijai didžiausiu priešu buvo Vokietija, tai Lietuvai dar ir TSRS, Jei Lenkijos draugais buvo TSRS ir jos sąjungininkės – Anglija, JAV, Prancūzija, tai Lietuvos pogrindininkai neturėjo kuo remtis, nes ir buvusi okupantė – TSRS kovojo ir prieš Vakarų valstybės priešą – nacių Vokietiją. Tad tuo požiūriu  V. Savukynas teisus: lietuviams kovoje dėl Laisvės ir Nepriklausomybės vieninteliais bendražygiais galėjo būti lenkų pogrindininkai, jų AK. Tačiau taip nebuvo, kaip  bandoma  įrodyti; lenkai ir ta jų AK buvo lietuviams, ypač Rytų Lietuvoje kraugeriais ir banditais, nuožmesniais už okupantus vokiečius ar iš TSRS siunčiamus vadinamųjų raudonųjų partizanų gaujas. Tie lenkų vadinamieji kovotojai kovojo ne tiek prieš vokiečius ar teroristus iš TSRS, o prieš lietuvius, ypač inteligentus, kovojo, kad po karo lietuvių nebeliktų ypač Rytų, o vėliau ir visoje Lietuvoje, kad  prie Lenkijos galima būtų prijungti tą „lietuvių gyventą  teritoriją“ Lietuva vadinama. Archyviniai dokumentai liudija, kad AK kaip ir  kitos lenkų pogrindines organizacijos  rėmė vokiečių gestapas, aprūpindavo Ašmenos ir kitų rajonų AK gaujas ginklais, rašomosiomis mašinėlėmis, teikė kitą paramą, nes AK paralyžiavo lietuvių antinacinio pogrindžio veiklą; AK buvo reikalinga vokiečiams  ir kovai prieš TSRS partizanų gaujas. AK nekovojo prieš jas, o dažniausiai tik bičiuliaudavosi  su jomis , nes jų  tikslai sutapo: neleisti „lietuvių nacionalistams“ atkurti savo nepriklausomą Lietuvos valstybės; tik jei lenkai svajojo, kaip sakyta, įjungti Lietuvą Lenkijos, tai „raudonieji partizanai“ – TSRS sudėtin.

Tiek AK , tiek „raudonieji banditai Lietuvoje vykdė  savo valdžių iš Londono ir Maskvos valią, buvo tų savo valdžių išlaikomi. Ir tos jų „valdžios“ tarsi lenktyniavo, kuri pelnys Anglijos, JAV, Prancūzijos pritarimą praryti tokį gardų kąsnį – Lietuvą.  Taip dar prieš II pasaulinio karo audrą, 1939 m. rugpjūčio 25 d. Lenkija ir Anglija bei Prancūzija  pasirašė slaptą     sutartį, kad bus netrukdoma Lenkijai paimti Lietuvą „savo įtakos zonon“, bet už tai, Lenkija parems Angliją, jai pajungiant savo „įtakos zonon“ Belgiją ir Olandiją. Taip pat buvo sutarta, kad nebus trukdoma  Lenkijai sukurti  Rytų Europos federacinę valstybę, į kurią be Lietuvos dar būtų įjungtos Latvija, Estija, Suomija, Čekoslovakija, Rumunija. Tačiau prasidėjęs Lenkijos ir Vokietijos karas, rytinės Lenkijos perdavimas TSRS sumaišė lenkų politikų planus. Bet Lietuvos jų veikėjai  ir toliau neatsisakė. 1939 m. pabaigoje Lenkijos vyriausybės vadas ir tariamasis Lietuvos patriotas V.Sikorskis iš Londono, nuvykęs į Kremlių pas Staliną, bandė jį įtikinti, kad Vilniaus ir jo krašto nereikia grąžinti Lietuvai, o paskelbti jį lenkų tarybinės respublikos sostine, prijungus prie tos naujosios tarybinės respublikos ir TSRS atitekusias rytinės  Lenkijos žemes. Bet Stalinas buvo nusprendęs „nesidalinti Lietuvos“, kaip ir kitų Baltijos šalių nei su Lenkija, nei su Anglija, bet  V. Sikorskiui pažadėjo,,kad po karo Lenkijai už sugrąžintas TSRS Ukrainos, Baltarusijos žemes, „padovanos“ visą pietinę Prūsiją (apie 70 proc.), TSRS pasiliekant tik Karaliaučiaus kraštą, na, žinoma, ir Baltijos šalis. Tiems Stalino planams dar 1942 m.pradžioje  pritarė ir Anglijos,  JAV vadovai, nors  jų radijo „laisvės balsai“  visą laiką ir po karo iki pat TSRS žlugimo   mulkino ypač lietuvius apie JAV, Anglijos pasirengimą „po savaitės ar kitos“išvaduoti ir atkurti vėl nepriklausomą Lietuvą.Ir lietuviai tuo tikėdami daugiau dešimtmečio  „vienų vieni“kovojo prieš sovietinius okupantus ir jų talkininkus, žuvo  tikėdami, kad  greitai JAV, Anglija išvaduos ir bus atkurta nepriklausoma Lietuva. Ir nors V.Sikorskio ir jo vyriausybės planuose Lietuva buvo jau kaip Lenkijos “teritorija”, LRT ir “Delfyje” (2018 03 04) detektyvistas V.Savukynas skelbė, kad “V. Sikorskis gynė tik Lietuvos interesus…” Bet tai, kad jis reikalavo skersti lietuvius Vilniaus krašte, visai pateisinama, nes jis siekęs ir įrodyti, “kad čia, prie Vilniaus baigiasi bolševikų įtaka, kad (…) Lietuva negali priklausyti Sovietų Sąjungai (…).Sikorskis, kaip ir Pilsudskis, norėjo sukurti didelę ir tvirtą valstybę (…)”. Na, ir argumentai! Tai juk iš esmės to paties siekė ir J. Stalinas, A. Hitleris, tik vienas sukurti galingą komunistinę TSRS, o kitas „vieningą nacių valdomą Europą, o gal ir pasaulį.Ir sunkiausiais Lenkijai Antrojo pasaulinio karo metais, tik Londone gavusi vietelę prisiglausti jos vyriausybė, neatsisakė J. Pilsudskio invazinių planų. Kuriuos toliau vykdė pirmiausia Rytų Lietuvoje lenkų banditų Armija Krajova gaujos.Joms iš Londono teikta  parama ne tik ginklais ir pinigais, bet detaliomis instrukcijomis, kaip ir ką žudyti, kad „parengus“  bent tą kraštą, jei ne visą Lietuvą įjungimui po karo Lenkijos sudėtin. Tos instrukcijos spausdintos ir lenkiškoje pogrindžio spaudoje, skelbtos ir kai kurių lenkų kunigų iš bažnyčių sakykla. Štai 1942 m vasaros instrukcija iš Londono AK vadams nacių Vokietijos  okupuotoje Lietuvoje: „Taktika:

  1. propaganda lietuvių tarpe. Nepropaguoti kol kas lenkų-lietuvių su­sitarimo. Daryti taip,

kad iniciatyva eitų iš lietuvių pusės, bet tik pabrėžti, kad ir mums toks susitarimas rūpi, bet tik taip, kad toks susitarimas pir­miausia pačių lietuvių labui; nevesti jokių kalbų dėl Lietuvos-Lenkijos sie­nų (savo nieko neatiduosime); nepažeisti lietuvių ambicijų. Tegu sau kalba apie savo garbingą praeitį. Nuolat pabrėžti, kad Lenkija niekuomet nemanė ir nemano apie kokią nors lietuvių asimiliaciją (…);

  1. propaganda lenkų tarpe. Kietai, bet ramiai rašyti ir kalbėti apie mūsų žemių integralumą;

 atsisakyti patriotiškų šūkavimų – tai ne jėga, o isterija. Vilniaus lenkų kančios yra žinomos ir Londone, ir Varšuvoje. Mūsų poli­tinis tikslas ir propagandos taktika nėra identiški dalykai. Atsižvelgiant į dabartinę padėtį, lenkų ir lietuvių santykių sureguliavimas labai pageidau­tinas. Galime tai pasiekti savo ramia ir lietuvių neerzinančia laikysena, pa­brėždami mūsų jėgą ir anglosaksų galybę, pabrėždami tuos pavojus, kurie kyla Lietuvai iš Rusijos (…). Jeigu viešai rodysime lietuviams savo priešiš­kus jausmus, apie jokį susitarimą negalės būti ir kalbos (…)“.

Rytų Lietuvos lenkų AK vadai nuolat gaudavo instrukcijas iš Varšuvos ir Londono ir  kaip vykdyti prieš lietuvius diversijas, ypač ideologines. AK vadams nurodymas  1943 m. pabaigoje, dėl diversinės vei­klos ir jų priemonių prieš lietuvius:

„…1. Per spaudą. Spausdinami ir platinami atsišaukimai ir proklamaci­jos lietuvių ir lenkų kalbomis. Jų temos: proklamacijų – išskaičiuojant visus lietuvių padarytus šiame kare nusikaltimus, atskleidžiant tariamus vokie­čių ir sovietų planus sunaikinti lietuvių tautą; tik lenkų kalba parašytose proklamacijose – kviesti į bendrą kovą prieš vokiečius ir bolševikus; išleisti slaptų lietuviškų organizacijų vardu leidinius, kuriose skelbti, kad lietuviai, tik būdami glaudžioje sąjungoje su lenkais, galės išlikti;

  1. Agitacija. Visur tarp lietuvių skleisti gandus ir nerimą apie vokiečių ir bolševikų susitarimus

sunaikinti lietuvių tautą, apie savivaldybių naikini­mą ir greitą visuotinę mobilizaciją, trėmimus, areštus ir pan.

Įkalbinėti lietuvius, kad jei jie nori išlikti, privalo nedelsiant palikti Vil­nių ir jo kraštą, nes, priartėjus frontui, vokiečių ar bolševikų visi būsią iš­žudyti ar ištremti ir t.t.

3.Dezorganizacija: a) telefonu, telegrafu ir paštu siųsti lietuvių organizacijoms ir įstaigoms

sufalsifikuotus įsakymus, potvarkius, sukeliančius sąmyšius (…); b) skelbti klaidinančias žinias spaudoje, skatinti kilnoti iš vietos į vietą lietuvius policininkus ir administracijos pareigūnus, kiršinti juos tarpusavy ir su vokiečiais; gamintis antspaudus ir naudoti juos tariamai  vokiečių dokumentams, keliantiems  lietuvių neapykantą vokiečiams ar diskredituojantiems lietuvius pasaulio akyse;

4.Veikti tariamai lietuvių vardu: a) palikti antivokiškame darbe lietuvių pėdsakus – kad tai

 lietuvių darbas; b) skleisti lietuvių kalba proklamacijas, raginančias sabotuoti vokiečių įstaigų darbą; c) rašyti ant sienų lietuvių kal­ba antivokiškus ir probolševikinius šūkius;

5.Vystyti žvalgybinę – destruktyvinę veiklą: a) įvesti į lietuviškas orga­nizacijas kuo daugiau

 lenkų ar prolenkiškai nusiteikusių narių; b) kurstyti nepasitikėjimą tarp lietuvių organizacijų vadų ir griauti pasitikėjimą jais lietuviškoje visuomenėje;

6.Registracija: a) surašyti visus antilenkiškai nusiteikusius lietuviškus elementus;

  1. b) registruoti bet kokius neigiamus atvejus lietuvių policijoje, įstaigose ir t.t.
  2. Vykdyti polonizacijos veiklą: a) stiprinti lenkišką propagandą tarp lietuvių; leisti kuo daugiau lietuviams lenkų kalba laikraščių, kuriuose būtų propaguojami bendradarbiavimo šūkiai“.

 1944 m. balandyje vokiečių valdžia  Vilniuje  surado  didelė lenkų AK spaustuvę  su daugybe įvairių lietuvių organizacijų, savivaldybių blankų, prievolių kvitų, areštų orderių, taip pat su atspausdintų tariamai lietuvių organizacijų proklamacijų ir daug kitų spaudinių. Ir daug  antspaudų, naudotų ar numatomų naudoti lietuvių ir Lietuvos kompromitacijai, daug parengtų išgabenimui į užsienį  tariamų  dokumentų iš gestapo, policijos ir kitų okupantų represinių įstaigų, tariamai paliudijančių lietuvių bendradarbiavimą su okupantais, kad ateityje Taikos konferencijoje būtų galima pateikti „įrodymui“, jog Lietuva kaip nacių Vokietijos talkininkė turi būti perduota Lenkijos globai. Tačiau, jei daug KGB ir kitos TSRS archyvų dokumentų tyrėjų jau aklai nebetiki kas juose parašyta, tai vokiečių okupacijos metų tyrėjai, ypač holokausto, kiekvieną rastą dokumentą, dažniausiai garsina kaip „nepaneigiamą įrodymą“, nors jis ir sukurtas tik lietuvių priešų. Bet ne ti lenkai, jų AK  užsiėmė „reikalingų įrodymų“ kūrimu, bet ir vokiečių okupacinė valdžia. Žinoma keliasdešimt jos sukurtų ir platintų krašte tariamai VLIK’o, net ir Birželio sukilėlių  sudarytosios Laikinosios Lietuvos Vyriausybės  deklaracijų, atsišaukimų net įsakymų, nukreiptų prieš žydus ar lenkus, prieš pačius lietuvius, nenorinčius paklusti okupantams ir pan.

Nuo 1944 m. lenkų vyriausybė Londone ir jos atstovai kitose Vakarų šalyse, taip pat SSRS, reikalavo iš  tų šalių vyriausybių sutikimo, kad, priartėjus prie Vilniaus TSRS kariuomenei, tik  lenkų Armijai Krajovai būtų suteiktas mandatas „išvaduoti“ lenkų gyvenamą  Vilnių, o po to ir visą Lietuvą,   „išnaikinti lietuvių tautoje užsilikusias hitlerines liekanas“ ir, kad   tik Lenkijai  būtų pavesta valdyti  Lietuvą, nes lietuviai buvę nacių Vokietijos talkininkais.Taigi, minėti ir neminėti didieji kalbėtojai ir rašytojai iš LRT „Istorijos detektyvų”, “Delfi” sąmoningai ar dėl neišmanymo, bet taukšdami apie “meilę” lenkams, mazgoja kvapniaisiais aliejais ir  AK banditėlius,  jų vadus  Londone, turėjusių  tikslą   išnaikinti kuo daugiau tautiškai susipratusių lietuvių, o likusius, apšmeižus ir pasaulio akyse, prijungti prie Lenkijos su visa  Lietuva. Ir to savo tikslo paklusnieji AK banditėliai siekė,  kaip ir kadaise mongolų ordos: kankino ir žudė jau vien už tai , kad buvo lietuviais, versdavo juos per keletą valandų palikti savo ūkius, namus ir bėgti į „Kauno Lietuvą“, kad sudarius daugiau erdvės lenkams veistis.

Apie lenkų AK žiaurybes su lietuviais, liudija žmonių atmintis ir net vokiečių policijos ataskaitos bei pačių AK vadų pranešimai savo aukštesnei valdžiai. Štai  keletas faktų iš   Vilniaus apskrities policijos 1943 m. pirmojo  pusmečio ataskaitų: per  Šv. Velykas lenkų AK   išžudė lietuvius Rodunės valsčiuje, Nočios kaime – Rusteiką Balį, Kanovičių Vladą, Ancevičių Vacį, Lukoševičių Stasį, Kačinską Vladą, Mackevičių, brolius Rusinavičius (Vladą, Petrą, Bronių), Svetlavičienę, Aleksą Vilkelį, visus, kurie tik  pasisakydavo  esą lietuviais; gegužės 12 d. apie 12 val. lenkų partizanai Gervėčių valsčiuje Rimdžiūnų kaime, radę lietuvę moterį, apie 60 m., beganančią karvę, ėmė reikalauti pasaky­ti, kur yra vyrai, smarkiai ją sumušė, paskui, prilenkę du berželius ir prie jų viršūnių pririšę moterį už kojų, paleido. Moteris mirė pusiau perplėšta. Po to, aptikę krūmuose pasislėpusį irgi apie 60 m. vyriškį, ilgai kankino, bet jam nieko neišduodant, kas kaime turi ginklų, suvarė į panages vinis, nulupę nuo galvos odą, sutriuškino ją šautuvų buožėmis (…);  sausio pirmosiomis dienomis lenkų partizanai, užpuolę Knicekų kaimą Eišiškių apskrity, nužudė 35 civilius to kaimo gy­ventojus, 13 sužeidė, iš jų 10 sunkiai, sudegino 40 ūkių su 50 karvių, 16 arklių, 50 kiaulių, 100 avių, 400 vištų ir kt. (…) Sausio 8 d. lenkų partiza­nai įsakė Turgelių valsčiaus lietuviams mokytojams kuo skubiausiai išsi­kraustyti (…). Vasario 10 d. apie 2 val. nakties smarkiai ginkluoti lenkai užpuolė Rudaminos valsčiaus Pažmonės palivarke gyvenančius lietuvius ir pareiškė: jei nenori būti iškarti, privalo iki 12 val. išsikraustyti iš Vilnijos. Tokius pat nurodymus gavo 330 lietuvių šeimų Maišiagalos ir Paber­žės valsčiuose (…). Balandžio 16 d. lenkų partizanai smarkiai sumušė Ne­menčinės valsčiuje, Birgiškių kaime eigulį Vladą Valentinavičių už tai, kad pasisakė esąs lietuvis. Balandžio 16 d. ginkluoti lenkai užpuolė Joniškį, apiplėšė daugelį lietuvių, jų kooperatyvą ir visus tarnautojus nuogai išrengę išvarė į gatvę (…). Tą pačią dieną ginkluoti lenkai, per pamaldas įsiveržę į Butrimonių bažnyčią, neleido kunigui skaityti evangelijos lietuviškai (,..)“. Ir t.t.

Iš pačių lenkų banditams instrukcijų matyti, kad AK budeliai gerai buvo įsisavinę sovietinių „kagėbistų, nacių gestapo ir viduramžių inkvizitorių žmonių kankinimo ir žudymo metodus.  Vienoje iš tokių instrukcijų iš Londono AK Lietuvoje nurodomi tokie leistini  „Lenkijos priešų“ kankinimo būdai:  bausmė vandeniu, kai per nosį supilama du ar trys litrai vandens, nuo to baisiai skauda galvą ; mušimas lazda per kojų padus ir kulnus, po ko kankinamieji verčia­mi bėgti; adatų varymas po nagais; užpjudymas piktų šunų, draskančių žmones, gauja; genitalijų daužymas liniuotėmis; galvos daužymas į sieną ir surištų kalinių mėtymas iš tam tikro aukš­čio; tarp pirštų įspaudžiami nugaląsti šoviniai ir nudrožti pieštukai, o abi rankos spaudžiamos viena prie kitos; tarp praskėstų kelių įstatomi šoviniai ir kojos spaudžiamos taip, kol  šoviniai sulenda į kūną; ugnimi deginami padai ir pažastys…“

Bet ir po  pačių žiauriausių lietuvių žudynių ar kankinimų, AK vaizduodavo esą didžiausiais katalikais: visa gauja eidavo į bažnyčias, kuriose kunigai lenkai ir visi melsdavosi, priimdavo kunigų palaiminimus naujiems „žygiams“. Beje, kaip sakyta AK ir jos „žygius“ prieš lietuvius rėmė okupacinė vokiečių valdžia. Archyvuose yra daug dokumentų apie vokiečių ir AK vadų susita­rimus. Nuolatinius ryšius su jais palaikydavo Vilniaus apygardos komisaras Volfas. Pavyzdžiui, 1944 m. vasario 19 d. jis savo dalinių vadams, išsidės­čiusiems Svyrių apylinkėse, nurodė: „Savo raštu aš jau esu pranešęs lenkų partizanams, kad jie nebus puolami  ir persekiojami…“. Taigi nacių Vokietijos okupacijos metais  lietuviams  ypač  Rytų Lietuvoje teko pakelti kelių „aukštų“ engimą: okupantų vokiečių, lenkų AK  ir TSRS banditų ir dar  sulenkintos katalikų bažnyčios kunigų ir hierarchų; bet tokių žiaurumų, kaip iš AK gaujų, lietuviams  dar nebuvo tekę patirti nei „unijos“, nei carinės Rusijos, nei J. Pilsudskio laikais; tokios daugiapakopės priespaudos nepatyrė nė viena kita Europos tauta. Todėl ir šiandieną daugeliui lietuvių ta lenkų  AK asocijuojasi ne kaip „vienintelių draugų II pasaulinio karo metais“, o kaip plėšikų ir žudikų orda. Tad ir daugelis ir Rytų Lietuvos lietuvių džiaugėsi artėjančia TSRS kariuomene. Beje, džiaugėsi ir AK vadai, nes iš Londono ėjo žinios, kas Anglija, JAV neprieštarauja, kad AK pirmoji įžygiuotų į Vilnių. Londone, Niujorke ir kituose vietose, kur gyventa lenkų, buvo jau spausdinami lenkiški plakatai: „Lietuva dėkoja savo išvaduotojams lenkų AK pulkams! Tegyvuoja Lenkija!” Ir pan.  O Lietuvą buvo užversta lenkiškais plakatais. Viename jų, skaitome: „Išmušė istorinė valanda. Barbariškos hitlerininkų ordos traukiasi sumaištyje (…). Pergalingoji Sovietų armija eina paskui besitraukiančius vokiečius kaip mūsų sąjungininkė (,..).Sovietų armiją sutikime kaip alijantų sąjungininkę ir kaip anksčiau remkime jos ginkluotas pastangas kovoje su vokiečiais, mušdami priešo dalinius ir suteikdami įžengiančiai Sovietų armijai paramą ir pagalbą (…). Turime ištverti ir išgyventi, kaip ištvėrė ir iš­liko mūsų tėvai ir seneliai šiose respublikos šiaurės rytų žemėse. Tegyvuoja laisva ir Nepriklausoma Lenkijos Respublika!“

Šis AK atsišaukimas, buvo parengtas, gavus nurodymą iš Londono, – dar vienas lenkų šovinistų ir jų globėjų niekšystės dokumentas: į Lietuva su­grįžta buvęs okupantas, o Armija Krajova ir jos globėjai  klykia: „Tegyvuoja Lenkija!“, matyti, jau tikėdami, kad Anglijos, JAV pritarimu ir visa Lietuva bus prijungta prie Lenkijos. Ir lenkų ordos, komanduojamos AK vadų, telkėsi Vilniaus apylinkėse, kad kai tik TRSR kariuomenė išvys vokiečius,  galėtų įžygiuoti į tariamai tik lenkų išvaduotą Vilnių.Lenkai vylėsi, kad TSRS atsižvelgs į Anglijos, JAV pageidavimus ir Vilniaus bei visos Lietuvos valdymo mandatą perduos jiems, lenkams, jų AK. Bet  TSRS kariuomenės vadas generolas L Černiachovskis po pasitarimo Vilniaus apylinkėse su AK vadais, leido 1944 m. liepos 13 d. tik keletui AK būrių kartu su bolševikų partizanais įžygiuoti  TSRS kariuomenės apsupty į išvaduotą nuo vokiečių Vilnių. Bet ir dėl to džiūgavo lenkai ir iš Vilniaus į Londoną, Niujorką skrido jų telegramos:  „Vilnius vėl bus lenkiškas (…). Viskas lenkų rankose. Fabrikuose ir dirbtuvėse kuria­si lenkų komitetai ir administracija (…). Lietuviai bėga…“

Lenkai, uoliai ėmęsi bendrauti su Vilnių okupavusia ir toliau į Va­karus besiveržusią Sovietų kariuomene, su į Vilnių sugrįžtančiais bolše­vikų partijos, KGB veikėjais, ėmė nuožmiai persekioti lietuvius, nespė­jusius pasitraukti į Vakarus. Tačiau SSRS suprato, kad AK yra valdoma iš Vakarų, kurie pritaria ir Lietuvos įjungimui į Lenkijos sudėtį,  todėl 1944 m. liepos 17 d. minėtasis okupacinės kariuomenės vadas generolas I. Černiachovskis ir įsakė nuginkluoti AK gaujas, suimti jų vadus.  Nemaža dalis AK veikėjų suspėjo pasitraukti į Lenkiją, kiti, išsislapstę miškuose, tęsė lietuvių žudynes ir plėšimus. Tik 1945 m. sausio 19 d. paskuti­niojo savo vado Okulickio įsakymu iš Lenkijos AK gaujoms įsakyta išsiskirstyti ir Lietuvoje. Bet nemaža AK dalis Vilniaus krašte nepakluso tam įsakymui ir toliau plėšikavo, terorizavo lietu­vius, darė viską, kad šis kraštas geriau būtų rusinamas, kad į jį keltųsi gyventi rusai ir gudai, tik kad negrįžtų tikrieji šeimininkai – lietuviai. Keista: žydų žudikai ieškomi ir baudžiami visame pasaulyje, bolševikiniai nusikal­tėliai irgi teisiami, o Armijos Krajovos nariai – ne, nors jie žudė nekaltus lietuvius, kovojo prieš Lietuvos valstybę, siekė ją įjungti Lenkijos sudėtin. Visos antižmogiškos, antivalstybinės – bolševikinės ir fašistinės organizaci­jos uždraustos, o kai kurie AK senieji nariai sau ramiai tebegyvena Rytų Lietuvoje. Nuolaidžiavimas žudikams šovinistams ir jų palikuonims nesi­derina su jokia teisingumo sąvoka. Tai suvokia ir daug dorųjų lenkų, kurie irgi sako. kad   ne girti reikia AK, ne stengtis įrodyti apie jos tariamą rūpestį Lietuva (vilko rūpestį ėriuku) , ne toleruoti lenkų šoviniz­mo kurstytojus Lietuvoje – nepriklausomos Lietuvos teisingumo sistemos uždavinys, kad būtų išrautas ne tik nacistinis, bolševikinis, bet ir lenkiškasis šovinizmas ir neleisti  LRT ar kitai žiniasklaidai būti jo trubadūru. Taigi, kaip šiandieną bevertintume TSRS kariuomenę, bet jos vadas gen. I. Černiachovskis tomis pirmosiomis pokario dienomis išgelbėjo lietuvių tautą  nuo lenkų šovinistų niekšiškų užmačių (lenkų engimas buvo didesnis ir labiau tautą naikinantis, negu sovietų). TSRS okupuota   Lietuva, kaip jau minėta, ne tik atgavo Vilnių ir didelę dalį jo krašto, bet ir Klai­pėdą, o kuriam laikui (iki 1946 m. pabaigos) – vos ne visą Mažąją Lietuvą (Karaliaučiaus sritį).

Lenkijos viršininko “meilė” Lietuvai

Kokia problema  bebūtų gvildenama ypač iš  XX a. Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykių, retai kada nepaminamas ir J. Pilsudskis. Ypač daug apie jį rašyta „Delfyje“, rodyta „Istorijos detektyvuose“  lenkų šovinistams ir jų lietuviškiems bernams minint jo  150 – ąjį  (g.1967 12 05) gimtadienį.  Tose laidose ir straipsniuose J.Pilsudskis lietuvių šlovintas  už tai, kad jis kartais teikdavosi ir lietuviškai prabilti, kad mėgdavo pasilinksminti su panomis  Druskininkuose ir Vilniuje ir, kad sielodavęsis, kad nepasisekę atkurti Lenkijos su LDK provincija, Lenkijos ir  visų Rytų Europos valstybių valdytojos. Bet ir po to jubiliejaus „Delfyje“ir kituose leidiniuose  lietuviai savo rašiniuose ir  kalbose  stengiasi pateisinti ir visus jo nusikaltimus lietuvių Tautai ir Lietuvai, tarsi jie ir Lietuva tebebūtų šlėktų baudžiauninkais, o Lietuva – tik jų provincija; rašoma ir kalbama, kad reikia tik mylėti J. Pilsudskį, kad  tik „rusų agentai“ smerkia jį. Visa tai vėl  atkartojo detektyvistas V. Savukynas 2018 m. kovo 31 d. „Delfyje“  straipsnyje – „Ko vertas Pilsudskis: meilės ar neapykantos?“ Daug ką nustebino jau pats klausimas, lyg Pilsudskis ar Lenkija būtų kokia prostitutė – tik pasimylėjimams tikusi ar tinkanti. Taigi, ar mes, lietuviai, mylime ar neapkenčiame vokiečių, prancūzų,rusų,žydų, amerikiečių ar kitų? Tautos ir jų valstybės bendrauja tiek, kiek reikalauja kultūros, ekonomikos, saugumo ir kiti interesai. “Tik kvailiai be rimtesnių priežasčių žiūri į savo kaimynus priešiškai ir vengia bendrauti su jais“, – maždaug tokią mintį išsakė ir JAV Prezidentas D.Trampas, balandžio pradžioje susitikime su Lietuvos Prezidente D. Grybauskaite ir kitais Baltijos valstybių vadovais Vašingtone. Bet tikras bendravimas įmanomas tik tarp lygiapartnerių, suprantančių ir  remiančių vienas kito interesus, o ne vadovaujantis kokios tai „meilės“ jausmais.

 Lygiapartneriškumo kaip tik ir nebuvo tarp Lenkijos ir Lietuvos. Lenkija visais laikais tik gudraudavo, kad kuo labiau pajungus savo tikslams  dar LDK, ir nepriklausomą Lietuvą. Ir lenkų „meilė“ – tai šlėktos meilė baudžiauninkams. Tačiau daugelis ir  lenkų patriotų to nenorėjo  ir nenori suvokti, kad lietuvių Tauta nori ir gali būti  savo žemės ir valstybės šeimininke. Tad mes, kurie gerbiame ir lenkus, jų valstybę, turime ne subinlaižiauti  jiems, o nurodyti, kas trukdo mūsų dviejų tautų ir valstybių lygiapartneriškam bendravimui.  Tačiau giliausią duobę čia  kasė ir kasa visokių detektyvų  kūrėjai,  rašytojai, mėginantys, kaip minėta įtikinti mylėti kaip  ir tą mūsų tautos išgamą J. Pilsudskį jau vien už tai, kad jis  dar šiek tiek mokėjo lietuviškai ir už tai pagal V. Savukyną,  kad jis „… Norėjo sukurti stiprią Vidurio Europos valstybę, kuri būtų tas žaidėjas, su kuriuo skaitytųsi ir Rusija, ir Vokietija. Vien etninių lenkų žemių nepakako …“ Pagal tą LRT – „Delfi“  „detektyvistą“ išeitų, kad  nusikaltėliais esame tik mes, „litvinai“, kad pasipriešinę lenkų ordoms ir neleidę joms užgrobti visos Lietuvos. Dieve mano, kiek reikia būti naiviam ar neapkęsti Lietuvos, kad galėtum kaip tas „detektyvistas“ toliau savo straipsnyje tvirtinti, kad J. Pilsudskis: “… jautėsi lietuviu. Ir jam atrodė, kad Lietuva ir Lenkija – tai dvi sesės, kurios negali būti atskirtos. Tačiau istorinė realybė buvo kitokia …“ Tokie apgailestavimai – tai benzinas ir Lietuvos lenkų šovinistams:  Lietuva ne lietuvių,  o lenkų, Lenkijos žemė. Nesvarbu, kad dabartinė Lietuva, tai tik dalelė ir etninių lietuvių žemių, kad jos – tai ir visi kraštai į šiaurę nuo Vyslos neteisėtai  po Napoleono pralaimėjimų  priskirtos Lenkijos karalystei, kad tų  žemių tikruoju suverenu yra tik  lietuviai. Lieka  tikėjimas,  kad ir lenkų patriotai ims suprasti lietuvius patriotus ir nebenorės, kad jų didvyris būtų didvyriu ir lietuviams, nebesvaičios ir dėl tariamo    „Vilniaus klausimo“. Plėšikas, įsibrovęs į svetimus namus niekada netampa jų teisėtu šeimininku. Juk niekas niekada nesakė ir nesako,  kad buvo ar tebėra neišspręsta   Lenkijos išsivadavimo iš nacių Vokietijos ar TSRS teisėtumo ar panaši problema. Tuo tarpu,kaip minėta,kai kurie lietuvių istorikai ir politikai net  rimtais veidais  vis dar svarsto  buvusią Lenkijos invaziją, okupaciją ir aneksija Vilniaus ir jo krašto, svarsto,  lyg dėl to būtų buvusi kalta  pati auka – lietuvių Tauta ir jos valstybė; Lietuvos politikai, istorikai, politologai, publicistai vietoje laižę lenkų ir kitų galingesniųjų užpakalius, kaip ir TSRS okupacijos metais vengia  tiesiai šviesiai pasakyti, kas buvo kas, pasakyti, kad J.Pilsudskis, V. Sikorskis ir daugelis kitų Lenkijos vadų,  buvo lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo budeliai.

Visi buvę agresoriai ir kolonizatoriai atsiprašo  aukų. O  Lietuvos Prezidentas A. Brazauskas atsiprašė Izraelyje dėl vokiečių okupantų ir jų įsakymu nužudytų žydų Lietuvoje, nors okupuota šalis neatsako už okupanto padarytas skriaudas, nors ir žydai Lietuvoje  buvo kaip ir lietuviai tos pačios valstybės  piliečiai ir už jų išžudymą Vokietija, kaip  ir kiti okupantai turėjo atsiprašyti Lietuvos ir kompensuoti tik  Lietuvai už patirtas skriaudas, sunaikintus jos piliečius -žydus, kaip ir lietuvius, jų turtus. Juk tais metais dar ir žydų  valstybės – Izraelio  nebuvo. Tad ir  bestuburiai lietuviai turėtų liautis teisinti ir J.Pilsudskio, V.Sikorskio ir kitų lenkų šovinistų nusikaltimus lietuvių Tautai, Lietuvai, pasižiūrėti ir kokią tikrąją prasmę ir senaisiais laikai lenkų  lietuvio „broliu“ įvardijimas –  tik tada, kai lietuviai kovojo ir žuvo už lenkus, Lenkiją. Bet kai tik prasidėjo lietuvių Tautos atgimimas, kai lietuviai pradėjo  kelti ir savos, lietuvių  nepriklausomos  valstybės atkūrimo idėjas ,tada daugelį  lenkų ir sulenkėjusių  bajorų, dvasininkų  apėmė baisus  įsiūtis prieš  tokius  lietuvius ir juos vadino  tik „chamais“, „litvomanais“, „litvinais“ ar pan. Nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai būtų bent pirštą pajudinę dėl lietuvių spaudos ir mokyklų draudimo panaikinimo, lietuviškų leidinėlių ar net maldaknygių spausdinimo ir platinimo.Priešingai, jie kišdavo lietuviams tik savus, lenkiškus leidinius, kalė visur, kad tik rusų šnipai, katalikų Bažnyčios priešai  nesimoko ir nesimeldžia lenkiškai. Atrodo, kad tokia nuostata mielesnė  ir mūsų laikų  minėtiems „Istorijos detektyvų“ kūrėjams, „Delfi“ ir kai kurių kitų leidinių vadams ir rašytojams.Tad dar  kiek prisiminkime tą Lietuvos žemės daigą piktžole lietuviams išaugusį – Lenkijos viršininką, diktatorių Pilsudskių Juozą, bet  nuo jaunystės  niekinusį  visa kas lietuviška. Ir nors jis nuo   1892 m. buvo svarbus Lenkų socialistų  partijos (PPS) veikėjas, vienas iš jos vadų, bet ir apie rusų vykdomą  lietuvių tautos dvasinį ir ekonominį engimą, kaip ir jos persekiojimą lenkų ir sulenkėjusių kunigų ir dvarininkų, apie lenkų draudimus  net bažnyčiose lietuviškai   melstis – tas  mūsų, lietuvių,  žemės daigas – J. Pilsudskis nė žodeliu niekada  neužtarė ir dėl ypač lenkų smaugiamų  lietuvių;   visur jis  reiškėsi tik kaip lenkintojas,  lenkų valstybingumo gynėjas.Gal tai  lėmė  menkas jo  išsimokslinimas. Tik vos vos įstengė  Vilniuje  baigti rusų gimnaziją. Joje geriausiu draugu buvo  būsimasis bolševikinės Rusijos budelis, ypatingosios komisijos vadas Feliksas  Dzeržinskis, kuris ir paskatino jį domėtis socializmu, marksizmo veikalais, bet kaip kaip matyti iš pačio J. Pilsudskio prisiminimų, jis, būdamas  vienas iš  lenkų socialistų vadų, nebuvo perskaitęs nė vieno socializmo teoretikų kūrinėlio. Ir, atrodo, todėl, kad   jo galvai jie būdavo  per sudėtingi. Jis buvo tik veiksmo vaikinas. Įstojęs į Charkovo universitetą net pirmo kurso egzaminų nepajėgęs išlaikyti. Grįžęs į Vilnių, tingėdamas ką nors “rimtai dirbti”,   gyveno pas  tėvus, po to  išlaikomas vienos iš būsimos  žmonos Marios, vėliau kitos –  Aleksandros. Beje, dėl  jos jis buvo perėjęs ir į  liuteronų tikėjimą. Kai kurie jo bendraamžiai rašo, kad Juozas  lovoje buvęs ypač  pajėgus ir vienu metu turėjęs  ir daugiau  “žmonų”, o ir bent kartelį  pažinusios jo galias, nebegalėdavusios pakęsti savųjų vyrų silpnumo. Daugelio panelių ir ponių gundomas jis taip vos ne iki senatvės ir negalėjo  apsispręsti, su kuria jam vertingiausia būtų vienoje poroje gyventi.

Daug kur rašoma, kad nuo vaikystės tas pilsudskiukas  pasižymėjo ypač dideliais gabumais aferoms, intrigoms. Tie jo gabumai išryškėję  partiniame darbe, iškopus į lenkų socialistų partijos lyderius. Taip  tas J.Pilsudskis, artėjant Rusijos karui su Japonija, nuvyko net į Tokiją  ir pasisiūlė  japonams talknti  kare prieš rusus: suorganizuoti lenkų pulkus ir pulti rusus iš Vakarų, nuo  Vyslos, o taip pat visoje Rusijoje rengti sabotažo, teroro akcijas, teikti informaciją apie rusų kariuomenę, kitaip sakant būti ir  japonų šnipu.  Japonų žvalgybininkai  gal ir būtų užkibę   ant tos  J. Pilsudskio meškerės, bet visa sumaišė kitas didis lenkų patriotas,  tautininkas (endekas), jo konkurentas į Marios lovą Vilniuje (jį J. Pilsudskis išstūmė iš jos)  E. Dmovskis. Jis, lyg nebūtų tikras lenkas, ėmė pliurpti japonams, kad J.Pilsudskis yra tik afereistas ir jo planas dėl lenkų mobilizacijos karui prieš rusus – tai tik noras išpešti daugiau pinigų (ir E.Dmovskis buvo atsibeldęs tuo pačiu tikslu – kad japonai finansuotų jo, endekų partiją).  Tai japonams  sukėlė abejonių ir jie atsisakė remti J. Pilsudskį kaip būsimos lenkų armijos vadą, bet davė bene 20 tūkst. dolerių avanso japonų šnipų darbui organizuoti ir už  būsimą informaciją apie rusus. Tai tiems metams buvo didelė suma. Kiek japonai ir už kokius žadamus nuopelnus japonai sušelpė (ar iš viso sušelpė?)  lenkų tautininkų vadą E, Dmovskį, nepasisekė aptikti duomenų.

J.Pilsudskiui mokytoju, atrodo, buvo ir “būsimasis tautų tėvas” – Stalinas, vadovavęs teroristų – plėšikų  gaujai,siautusiai  po visa Rusiją,  kad aprūpintų  save,  Leniną, jo  bolševikus pinigais. Ir   Lietuvoje J. Pilsudskis, kaip ir Rusijoje Stalinas, kad aprūpintų savo lenkų socialistų  partiją lėšomis, iš patikimiausių jos narių buvo suorganizavęs nemažą  ginkluotų teroristų gaują – “partijos maitintoją”. Vienas sėkmingiausių tos J.Pilsudskio  teroristų – plėšikų gaujos  žygdarbių – tai 1908 m. rugsėjo 28 d. pašto traukinio netoli Vilniaus (Bezdonių stotyje) užpuolimas ir pagrobimas  iš jo arti 200 tūkst. aukso rublių, vežtų iš Peterburgo   Vilniaus tramvajaus statybai. Tai buvo tiems laikams milžiniška suma. J. Pilsudskis,  valdydamas tokius pinigus, gan sėkmingai galėjo valdyti ir partijos narius. Bet kadangi Vilniuje ar Varšuvoje aktyviau veikti buvo pavojinga, jis  su  bendražygiais  persikėlė į Austrijos valdomą Galiciją, kurios valdžia visai nekreipė dėmesio į lenkų veiklą. O J. Pilsudskis, kaip sako   nuo vaikystės  save matęs tik kaip didelį karvedį, įtikino ir kitus savo partijos vadus, organizuoti lenkų legionus, pats pasiskirdamas  jų vadu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, J. Pilsudskis  pasisiūlė su savo legionieriais talkinti  Vokietijos ir Austrijos okupacinei valdžiai. Tai jas nudžiugino  ir 1916 m. lapkričio 5 d. Vokietijos ir Austrijos imperatoriai paskelbia Lenkijos karalystės atkūrimą, o vienu iš jos Regentų tarybos narių  – J.Pilsudskį, paskiriant jį, kaip lenkų legionų formuotoją  ir karo ministru.Laikui einant ir „lenkų legionams“ nevykstant į frontus nei prieš rusus, nei prieš prancūzus, imperatoriai – lenkų karalystės atkūrėjai,   įžvelgė J. Pilsudskio sabotažą. Ir už tai jį pasiuntė  į Marienburgo tvirtovę. Nors J, Pilsudskis apie tai prisimindavo ir jį dievinantieji rašė ir rašo kaip „kalinimą“, bet iš to meto dokumentų matyti, kad jam vokiečiai buvo išskyrę net trijų kambarių butą, virėją,  leisdavo kartas nuo karto  ir vienai kuriai ir iš žmonų pašildyti      jį,  „lenkų tautos kankinį“, lovoje.Bet tas „įkalinimas“  išėjo jam į naudą karui pasibaigus. Kai  1918 m.lapkričio pradžioje jis sugrįžo  Varšuvon,  pompastiškai čia  buvo sutiktas kaip Lenkijos didvyris, kaip lenkų legionų  kūrėjas, vadas  ir, remiamas tų savo draugų legionierių, lapkričio 11d.   paskelbus Lenkijos nepriklausomybę, o pats save –  Lenkijos viršininku, o  1926 m.  gegužės pradžioje, organizavęs  su savo legionais valstybėje perversmą (žuvo apie 1500 karių, pasipriešinusių tam J. Pilsudskio sąmokslui),  pasiskelbė Lenkijos  diktatoriumi.

 Kuo J. Pilsudskis kilo aukščiau partinėje  ir valstybės valdžioje, tuo tai vis skaudžiau jautė ypač Rytų Lietuvos lietuviai, tuo daugėjo jo komisarų, prilendančių ir prie okupacinės vokiečių valdžios ir įrodinėjančių jai,  kad Lietuva nuo amžių – tik Lenkijos kraštas, kad lietuviai yra tie patys lenkai, tik kiek kitaip šnekantys; okupantai vokiečiai, atkūrę  marionetinę Lenkijos karalystę su  J. Pilsudskiu valdžioje, daug kartų  svarstė  lenkų reikalavimus, kad jei ne visa Lietuva, tai  bent Vilniaus kraštas būtų prijungtas prie tos jų karalystės. Su tokiais  savo imperiniais  reikalavimais  lenkai plūdo ir į Berlyną, Vatikaną, kuriame tarp popiežių tarnų ypač buvo gausu  lenkų, nepraleidusių popiežiui nė menkiausios teigiamos žinutės ir apie lietuvių katalikų engimą, lietuvių aukas dėl savo Nepriklausomybės (Visa tai, matyti, lėmė, kad Vatikanas vienas iš paskutiniųjų  pasaulio valstybių (1924 m. pabaigoje) pripažino ir  Lietuvos valstybingumą de jure.

Lietuvoje  tik  vokiečiams okupantams suabejojus lenkų, kaip sąjungininkų,  nuoširdumu, ir kai tą jų vaduką J. Pilsudskį uždarė minėtoje Marienburgo tvirtovėje, vokiečių okupacinė valdžia palankiau ėmė žiūrėti ir  į lietuvių reikalavimus, atkurti  valstybingumą, nepaisant ir Vilniaus bei jo krašto lenkų ir sulenkėjusiųjų melo ir skundų apie lietuvių tautos tariamas skriaudas lenkams. Jie, lenkai, dažniausiai būdavo ir didžiausiais trukdytojais  lietuviams mėginant bet ką suorganizuoti. Jie, daug kur talkinant ir žydams, visaip trukdė,skundė vokiečiams, protestavo ir 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d.Vilniuje organizuojant  Lietuvių konferenciją, kad išrinkus Lietuvos tarybą (vėliau – Lietuvos Valstybės Tarybą) ir įgaliojus ją skelbti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Lenkai ir žydai atsisakė dalyvauti toje konferencijoje, atsisakė  skirti savo atstovus į tą Tarybą. Bet jei žydai po to, kai lietuvių Tauta atkūrė savo Nepriklausomybę ir tapo aišku, kad atsilaikys, o J. Pilsudskis ir jo gaujos ėmė  grasinti žydams susidorojimu dėl teiktos paramos   Raudonajai  armijai, bolševikams, ėmė  dalyvauti ir nepriklausomos Lietuvos  valdžios struktūrose ir remti  lietuvius  savanorius, tai  lenkai  ir toliau liko nuožmiausiais ir atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos priešais, niekada  nepripažino ir Lietuvos  valstybingumo de jure.

Tarp didžiausių nepriklausomos Lietuvos priešų buvo  tas lietuviškos kilmės šlėkta,  Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis, nenuilstamai  skelbęs,  kad nepriklausoma Lietuva yra vokiečių sąmokslo rezultatas (vėliau – bolševikinės Rusijos, jos vado Lenino). Liejo pyktį, nes jo manymu  tik lietuvių Tautos pasipriešinimas sutrukdė jam, Lenkijos viršininkui  J. Pilsudskiui  atkurti tokią  Lenkiją, kokia ji buvo iki padalinimų, nuo Baltijos  iki Juodosios jūros, t.y.  Lenkiją su įjungta visa  LDK (Lietuva, Gudija, Ukraina); atkūrus tokią Lenkiją jis planavo  prisijungti  ir kitas Baltijos šalis, o taip pat Rumuniją,Vengriją, Bulgariją, Čekoslovakiją  – visą vadinamąją  Rytų Europą. To plano apmatams  pritarė daug Prancūzijos, Anglijos ir kitų imperinių valstybių vadų, planavusių, kad sukurta  galinga Lenkija bus  Vakarams  užtvara nuo bolševikinės Rusijos.Pagal  tuos pačius JAV, Prancūzijos, Anglijos planus  Lietuva turėjo atitekti Lenkijai arba, jei priešintųsi – „grąžinta“  Rusijai,  nuvertus  Lenino bolševikų valdžią – rusų baltagvardiečių ir iš Vakarų „ekspedicinių armijų“ pagalba  atkurtai  Rusijai, tik kapitalistinei.  Tad kai 1918 m.pabaigoje bolševikinės Rusijos kariuomenė įsiveržė į nepriklausomą Lietuvą ir artėjo prie sostinės Vilniaus, Lenkijos viršininkas ir jo vietiniai  bernai atsisakė padėti Lietuvai apsiginti, jei Lietuva neįsijungia į  Lenkiją. Pagal J. Pilsudskio planus tik jo legionai turėjo  „išvaduoti“ Vilnių, o po to prijungti ir visą Lietuvą,  tariamai vykdant „vietinių žmonių“ valią.  Ir tą planą mėgino  įgyvendinti: kai 1919 m. pavasarį Lietuvos savanoriai gan sėkmingai ėmė stumti bolševikų Raudonąją armiją iš šiaurinės  Lietuvos, Vilnių ir jo kraštą puolė  ir okupavo  J. Pilsudskio legionai, bet jie nepadėjo lietuviams  įveikti raudonųjų okupantų ir tik laukė kol lietuviai galutinai Raudoną armiją išstums už Dauguvos. Ir kai lietuviams  tai pavyko, J.Pilsudskis davė nurodymą įvykdyti „atsarginį“ ėjimą: visoje Lietuvoje, o ypač gausioms slaptoms savo teroristų (POW) ginkluotoms  gaujoms 1919 m. rugpjūčio antroje pusėje,  sukilti „Lietuvos patriotų“  vardu ir, išvaikius, sunaikinus Laikinąją Lietuvos Vyriausybę, Prezidentą Antaną Smetoną,  sudaryti iš lenkų ar jiems patikimų veikėjų Lietuvos valdžią, kuri ir paprašytų jo, Lenkijos viršininko, prisijungti Lietuvą, kaip neatskiriamą Lenkijos dalį. Sakoma, kad J. Pilsudskiui jau buvo surastas ir baltas eržilas, ant kurio jis su palyda planavo įjoti ir į „išvaduotą nuo lietuvių“  Laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną. Tik nepasisekė šis planas: jaunutės Lietuvos žvalgyba išaiškino tą lenkų sąmokslą, surado jų ginklų sandėlius, suėmė bene 1500 slaptai Lietuvoje veikusių  lenkų teroristų, kurių nemažą dalį vėliau ir nuteisė.

Tuo metu  atsikuriančią nepriklausomą Lietuvą turėjo   užsmaugti ir Antantės vadų sumanymu, Latvijoje  iš vokiečių kareivių ir rusų baltagvardiečių sudaryta vadinamoji bermontininkų armija (štabas – Jelgavoje), turėjusi apie 50 tūkst. kareivių, apie 150 lėktuvų, daug pabūklų ir kulkosvaidžių. Tą armiją Vakarų šalys rėmė, kad  ji apsaugotų Baltijos valstybes nuo bolševikinės Rusijos, kurią tuomet puolė  baltagvardiečiai, remiami Anglijos, JAV, Prancūzijos „ekspedicinių korpusų“ (veržėsi  jieį Rusiją iš Murmansko – anglų,prancūzų daliniai, iš Vladivastoko –  JAV,  iš pietų (Krymo, Kaukazo) ir kt. Tame ansamblyje prieš bolševikinę Rusiją Antantės valstybių vadai Lenkijai ir jos viršininkui J. Pilsudskiui buvo numatę vieną svarbiausių vaidmenų: pulti Rusijos centrą ir sunaikinti bolševizmą  jo lizde – Maskvoje. Bet visiems planams maišė atsikūrusi  ir pasiaukojančiai besiginanti Lietuva, kuri kaip minėta turėjo būti  arba prijungta prie Lenkijos, arba, įveikus Rusijos bolševikinę valdžią – įjungta į atkurtąją (kapitalistinę) Rusijos imperiją. Beje, Antantė  Latvijos  ir Estijos nepriklausomybių iš viso neplanavo. Įveikus bolševikus ir laimėjus baltagvardiečiams, jos  turėjo būti „grąžintos“ į „motinėlės Rusijos kapitalistų glėbį“.Bet lietuviams savanoriams sutvatinus įsiveržusią Raudonąją armiją, sužlugdžius Lenkijos viršininko  J. Pilsudskio surengtą savo gaujų ginkluotą perversmą „Kauno Lietuvoje“, viltim dar kurį laiką buvo likę minėti bermontininkai, kurie nuo nuo 1919 m. vasaros pabaigos iš Latvijos ir  ėmė veržtis Šiaulių, Radviliškio, Raseinių, Jurbarko kryptimis, kad susijungus su Vokietija ir atskyrus Žemaitiją nuo likusios Lietuvos, J. Pisudskio gaujų okupuotos Rytų Lietuvos. Archyvuose yra užuominų, kad tas bermontininkų veržimąsis buvęs suderintas su J. Pilsudskiu, su kuriuo ne kartą buvęs susitikęs ir tas bermontininkų gaujų vadas Pavelas Bermontas, daugeliu savybių panašus į Lenkijos viršininką: taip pat be didesnio išsimokslinimo, bet labai įnoringas, ambicingas, nors kilęs iš rusų mužikų, bet visur save titulavęs  kunigaikščiu,  nors tebuvo užsitarnavęs tik jaunesniojo leitenantėlio laipsnį,  bet buvo prisisiuvęs pulkininko, o vėliau kai kur rašoma  net  generolo antpečius. Iš dalies ir J.Pilsudskis  atkartojo Liublino unijos laikų  lenkų ponų ir hierarchų elgesį: ir jis,  kai Lietuva kreipėsi  pagalbos prieš bermontininkus, tas sulenkėjęs šlėktelė  atrėžė, kad parems Lietuvą, jeigu ji susijungs su Lenkija, jeigu  nesipriešins  jo  lenkų legionams  užimti   Kauną ir kitas Lietuvos vietoves , tariamai, kad jas apgintų nuo bermontininkų. Bet lietuviai savanoriai, daugelio savo aukų kaina , lapkričio 21 – 22 d. mūšiuose prie Radviliškio ir Šiaulių įveikė bermontininkus ir iki gruodžio 15 d. juos išgrūdo  iš Lietuvos į Vokietiją.Tačiau ir netekus savo dvasios draugo Bermonto, Lenkijos viršininkas J.Pilsudskis, skatinamas ir Antantės valstybių  komisarų toliau atkakliai rengėsi prisijungti ne  tik Lietuvą, bet ir Gudiją, Ukrainą,  Rusijos žemes,kad tariamai  “išvadavus”  jas nuo bolševikų ir prijungus prie Lenkijos. Tų tikslų tuomet  neslėpė ir pats Lenkijos viršininkas. Apie tai, apie  jo būsimą invaziją į „rusų bolševikų  žemes“, nuo 1920 m. pradžios  viltingai rašė ir  JAV spauda. J. Pilsudskis pasiūlė prie to savo „bolševikinės Rusijos sunaikinimo“  ir Lenkijos imperijos sukūrimo žygio  prisidėti ir Lietuvos Prezidentui A. Smetonai, Laikinajai Vyriausybei. Bet lenkų viršininkui atsisakius pripažinti Lietuvos valstybę de jure ir grąžinti jo gaujų okupuotą Vilnių ir  kraštą, Lietuva pasiskelbė,  kad J. Pilsudskio agresijoje  prieš Sovietų Rusiją lieka neutrali. Prezidentas A. Smetona ir daugelis kitų lietuvių  netikėjo, kad lenkai įveiktų bolševikų valdomą Rusiją, nes ji jau  baigė  sumušti baltagvardiečių armijas, nors ir  remiamas, sudarytas ir iš minėtų JAV, Anglijos, Prancūzijos “ekspedicinių korpusų”.  Praktiškai Vakarams ir carinės – imperinės Rusijos gynėjams viltis ir bebuvo tik Lenkija ir jos didžiu  karvedžiu besiskelbiantis  J. Pilsudskis. Ir jis nesnaudė. 1920  m. kovo  mėnesį  J. Pilsudskio  legionai  palyginus lengvai užėmė  Gudijos pietinius rajonus. Balandžio 20 d. J. Pilsudskis pasirašė įsakymą nuo balandžio 25 d. visu frontu veržtis į bolševikų valdomą Ukrainą. Kad Lenkija nebūtų įvardijama  kaip agresorė, o „išvaduotoja“,  prieš tai, balandžio 22 d. J.Pilsudskis  pasirašė Kamenec Podolske  su raudonųjų sumuštos ukrainiečių armijos likučių  atamanu Simonu Petliūra sutartį,   dėl Ukrainos ir Lenkijos sąjungos, už tai   pažadėdamas  tam  atamanui būsimoje  bendroje Lenkijos – Ukrainos  valstybėje  premjero postą. Taip Lenkijos viršininkas, tariamai lyg remiamas ir visos ukrainiečių tautos, leidosi toliau mušti bolševikų ir jų rėmėjų. Gegužės 6 d. jo pulkai užėmė Kijevą  ir veržėsi toliau Maskvos pusėn. Anglijos, Prancūzijos, JAV ir kitų Antantės valstybių spaudoje pasirodė straipsnių apie greitą bolševikinės Rusijos žlugimą nuo lenkų smūgių, apie galimą Lenkijos sostinės perkėlimą į Maskvą ar Kijevą ir pan.Bet sovietinei Rusijai permetus kariuomenę iš kitų frontų  į „lenkų frontą“ ir pavedus jam vadovauti jaunam bet labai talentingam karvedžiui M. Tuchačevskiui,  J.Pilsudskio legionų veržimąsi buvo ne tik sustabdytas, bet jie imti  vyti  atgal, į Lenkiją.Liepos pradžioje Raudonoj armija  priartėjo prie Varšuvos. Tai išgąsdino ne tik lenkus, bet ir jų rėmėjus – Prancūziją, Angliją, labai bijojusius raudonųjų  rusų dar  ir dėl to, kad jie ėmė triūbyti, jog visas Europos valstybes sujungs į vieną, Lenino straipsniuose skelbtą – Jungtinę Europos valstybę, valdomą proletariato ir jo “priešakinio būrio” – komunistų (bolševikų) partijos, jos vado Lenino.Vakarų spaudoje buvo net rašoma,  kad Rusijos bolševikai siekia atkuri  viduramžių  Šventąją  Romos imperiją, tik joje   vietoje Biblijos  būsią Markso, Engelso, na, žinoma, ir Lenino  veikalai, o vietoje inkvizicijos  –  Felikso Džeržinskio ypatingosios komisijos (KGB) baudėjai.

Iškilus tokiam Lenkijai ir gal Vakarų šalims  pavojui, ypač Prancūzija, Anglija skubiai ėmė teikti kovojančiai  Lenkijai “prieš pasaulinį komunizmą” visą reikiamą jos kariuomenei paramą, o į Kremlių siuntė notas, kad Sovietų Rusija nedelsiant  nutrauktų savo agresiją “prieš taikingiausiąją pasaulyje” Lenkiją. Tačiau ir pats Raudonosios armijos vadas matė, kad jis toliau neįveiks stiprinamos Lenkijos kariuomenės,tuo labiau, kad pats nesulaukė pastiprinimų iš toli likusios Rusijos –  trūko jau ir šaudmenų, maisto, vaistų ir kareivių. Tuo tarpu visas tiekimas ir papildomi raudonarmiečių daliniai buvo  nukreipiami į pietinius ar šiaurinius Rusijos rajonus, nors jiems tuo metu ir niekas jau negrėsė. Pagal kai kuriuos dokumentus tai specialiai darė Stalinas, laikydamas M. Tuchačevskį didžiausiu savo  konkurentu į Rusijos bolševikinės valdžios viršūnes, tad jis  ir  darė viską, kad sukompromituotų talentingąjį karvedį   ir kaip karį, ir kaip politiką. Išeikvojusi visus savo resursus puolimui ir nepapildant jų, o Anglijai, Prancūzijai sustiprinus lenkų legionus visko kas reikalinga kontrpuolimui, išbadėję ir beveik be šaudmenų  M.Tuchačevskio raudonarmiečiai buvo priversti skubotai trauktis, masiškai pasiduoti nelaisvėn.

J.Pilsudskio invazija į Sovietų Rusiją, buvo naudinga Lietuvai,nes Raudonoji armija išvijo okupacinius lenkų legionus iš Vilniaus ir didelės dalies iš Rytų Lietuvos, o 1920 m. liepos 12 d. Lietuvai pasirašius Taikos sutartį su Sovietų  Rusija (tokias sutartis jau anksčiau buvo pasirašiusios Estija ir Latvija), ja pripažino Lietuvai ir beveik visas rytines ir pietines etines lietuvių žemes ir tai buvo pirmasis nepriklausomo Lietuvos valstybingumo su sostine Vilniuje pripažinimas de jure... Bet M. Tuchačeskio  Raudonajai  armijai ėmus  net bėgti iš Lenkijos, rupjūčio pabaigoje lenkų legionai  vėl pasirodė prie pietinių Lietuvos sienų ir veržėsi toliau, nors Lietuva dar prieš karą kaip sakyta  buvo pasiskelbusi neutralia ir raudonarmiečių jos teritorijoje nebuvo. Bet  lenkai toliau puolė, pasauliui skelbdami, kad vaduoja  ir Lietuvą nuo rusų Raudonosios armijos. Kadangi pietines sienas saugojo tik nedideli lietuvių karių daliniai, savanoriai, šauliai,  tai lenkai greitai užėmė Suvalkų, Seinų, Augustavo ir kitus Lietuvos  rajonus.Tačiau stiprėjantis lietuvių pasipriešinimas privertė Lenkijos viršininką J. Pilsudskį sutikti su siūlymu pradėti paliauboms derybas. Ir galutinai juos tarp Lietuvos ir Lenkijos atstovų prasidėjo 1920 m. spalio  6 d. Suvalkuose. Derybose lenkai  sutiko, kad Vilnius ir jo kraštas turi priklausyti tik Lietuvai, kaip ir kitos iki tol lenkų vėl okupuotos pietryčių Lietuvos žemės. Tačiau lietuviai nežinojo, kad J. Pilsudskis jau buvo patvirtinęs planą, kaip prijungti Lenkijai  ne tik Rytų, bet  ir visą Lietuvą “demokratiniu būdu”: tariamai sukilusių “vietinių  gyventojų” reikalavimu.Tad kol Lenkijos viršininko J.Pilsudskio atstovai Suvalkuose  vaidino derybas su lietuviais, jų viršininkas iš  Balstogės davinėjo paskutinius nurodymus, pasirašinėjo įsakymus savo sėbrui Lucianui Želigovskiui, paskirtam vadovauti kariniams daliniams, sudarytiems  tariamai iš Vilniaus ir jo krašto gyventojų, lyg “trokštančių”  būti tik Lenkijos valdžioje. Tad lenkų reikalavimu, nors toji Suvalkuose sutartis buvo pasirašyta spalio 8 d., bet įsigalioti turėjo tik nuo spalio 10 d. Tad po  tos sutarties pasirašymo lenkų kariuomenė, vadovaujama L. Želigovskio, slapta ėmė plūsti į Lietuvą ir kitą dieną okupavo Vilnių, veržėsi toliau Lietuvon. Tuo tarpu Lenkijos viršininkas ir jo sėbrai pasauliui skelbė, kad, girdi, nepaisant Lenkijos geros valios, nepaisant Suvalkuose pasirašytos sutarties, sukilę Lietuvos gyventojai nuvertė nekenčiamą Lietuvos  valdžią ir reikalauja Lietuvą  sujungti su “broliškąja Lenkija”.

Lietuvos   išgamos Lenkijos viršininko J. Pilsudskio vadovaujamos ir  Antantės šalių apginkluotos lenkų ordos, užgrobusios Vilnių ir jo kraštą, veržėsi toliau Lietuvon, užgrobė Švenčionėlius,Trakus, Giedraičius, puolė  Kėdainių – Ukmergės kryptimi, kad atskirtų ir Kauną nuo likusios Lietuvos ir sunaikinus Prezidentą Antaną Smetoną, Vyriausybę. Ta lenkų ir jų viršininko niekšybė labai sujaudino visą Lietuvą. Poetas Maironis rašė:

“Pavojuje motina – Tėvynė;

Ateina audra iš pietų.

Tai lenkas išgama tautų.

Mums neša pančius ir žudynę,

Dvarų ieškodami prarastų (…).

Gana lietuviškos kantrybės!

Ginkluota kelkis Lietuva! (…)

Petys į petį už Tėvynę!

Nuo Palangos lig Varėnos,

Sulaukę puotos kruvinos.

Kaip mūsų protėviai ją gynė,

Taip ginsime sūnūs šios dienos!”

Bet  lietuviai įrodė, kad nebaudžiauninkais yra: susitelkę prie Ukmergės, Giedraičių, Širvintų ir kitose  vietovėse  taip tvojo lenkams į snukius, jog jie palikę mūšių laukuose ir savo patrankas, kulkosvaidžius lėkė atgal link  Vilniaus. Tai ypač išgąsdino Lenkijos meilužę Prancūziją, kurios misijos atstovai pareikalavo iš lietuvių nevyti lenkų, nes jie ir jų viršininkas   ir taip grąžinsiąs  užimtas žemes. Ir lietuviai patikėjo prancūzų žodžiais.Ir neišvijo tada lenkų gaujų iš savo sostinės Vilniaus ir jo krašto. Ir tai buvo dar viena klaida klaidų rožančiuje lietuvių santykiuose su suktaisiais lenkų vadais, kurie be paliovos  rezgę sąmokslus prieš jų nenugalėtąją Lietuvą, bet  kaip ir Liublino unijos ir prieš ją bei po jos metais, pasauliui skelbdami, kad tai darą tik gindami, gelbėdami Lietuvą, dabar –  nuo Rusijos ir jos bolševikų.Tad daug kam  ir  Vakaruose ėmė atrodyti, kad dėl  Lietuvos “kivirčų” su  “katalikų davatkų” Lenkija kalti tik  lietuviai, jų pataikavimas Rusijai ir jos bolševikams ir, kad  Lenkijos siekimas prisijungti buvusios  LDK kraštus yra ne  jos  imperialistinės užmačios, o tariamai Vakarų “demokratijos” gynimas, nors pačioje  Lenkijoje demokratijos  ir  nė kvapo nebuvo, o ir pats J.Pilsudskis vadovavosi  viduramžių šlėktų ir dvasininkijos nuostatomis. Viduramžiška dvasia tebeviešpatavo ir didelėje lenkų tautos dalyje. Tai rodė ir  tautos  susitaikymas  su J. Pilsudskiu, pasiskelbusiu ne tik maršalu, bet ir Lenkijos valstybės viršininku. Iki tol dar tokios valdymo formos  pasaulis nežinojo, kad valstybę valdytų “viršininkas”. Tik lenkai tokiu J.Pilsudskį pripažino. Dar daugiau tas “viršininkas” 1926 m. gegužės pradžioje organizavo Lenkijoje ir ginkluotą  perversmą,  pasiskelbdamas  jau diktatoriumi (pagal kai kuriuos duomenis apie 1500 lenkų karių žuvo, pasipriešinusių  naujai „viršininko“avantiūrai). Beje, sakoma, kad J. Pilsudskio „vienvaldiškumas“ įkvėpė ir Italijos fašistą  Musolinį, ir vokiečių nacistą Hitlerį „paimti“  valstybės  vairą tik vien į savo  rankas. Bet, atrodo, J. Pilsudskis buvo pralenkęs  tuodu – fašistą ir nacistą,  savo mokinius suktumu ir demagogiškumu, sugebėjimu mulkinti pasaulį, kad ir dėl Lietuvos, nors visą laiką darė visa, kad ją vėl pavertus Lenkijos ir lenkiškai kalbančiųjų provincija, bet  skelbėsi, kaip sakyta, tik lietuvių tautos ir jos valstybingumo gynėju,  skelbėsi  lietuvis esąs. Ir taip tęsėsi ir po Nepriklausomybės karų. Kai Paryžiaus Taikos derybose Lietuvai buvo grąžinta Klaipėda ir jo kraštas, J. Pilsudskis  susitaręs su Prancūzijos vadais mėgino tą Lietuvos uostą ir kraštą paversti  „laisvu“, bet tik jų,  lenkų, valdomą; mėgino įtikinti didžiąsias Europos valstybes, kad Lenkijai būtina  laisvai naudotis ir  Nemunu, Lietuvos geležinkeliais. Bet  Lietuvai  atsisakant, paneigiant  tokias lenkų pretenzijas, jie  sukeldavo didžiausią triukšmą, kad lyg Lietuva skriaudžianti ją, vargšę Lenkiją. Tikrus spektaklius J. Pilsudskis rengė, kad pasauliui įrodžius, jog Rytų ir Pietų Lietuvos rajonai  ne jo ordų okupuoti, o  pačių tų  krašto gyventojų reikalavimu prie Lenkijos prijungti. Tuo tikslu J. Pilsudskio nurodymu buvo  organizuoti tokiam sprendimui priimti  ir tariamas referendumas okupuotame Vilniaus krašte, nors jame dalyvauti atsisakė ne tik lietuviai, bet ir gudai, žydai, bet už „vietinius“ balsavo tūkstančiai atgabentų lenkų iš Varšuvos ir kitų vietų, kurie tariamos „tautos vardu“ ir nubalsavo įsijungti į Lenkijos sudėtį.  Bet kadangi ir pačioje Lenkijoje buvo nemažai netikėjusių tokio balsavimo teisėtumu ir rezultatais, J.Pilsudskis,  susitaręs su anglais, ėmė piršti Lietuvai pasirašyti vadintąją  P. Himanso „sutartį“: Lietuva – iš dviejų kantonų, Kauno ir Vilniau (su viltimi ir trečiuoju – Gudijos), su savomis valdžiomis, bet bendra kariuomene, valiuta ir …esant sprendžiamam Lenkijos balsui. Tą sutarties projektą šlovino Prancūzijos, Anglijos, JAV valdžios, bet Lietuva suprato, kad  ji – tai lenkų valdovo nauja afera, kad įteisinus ir visos Lietuvos pajungimą Lenkijai, atsisakymą nuo  sostinės  Vilniaus ir jo krašto; Lietuvai netiko  Šveicarijos „kantonų“ principas, nes Lietuvos valstybė atsikūrė tik savo etninėse žemėse, kurių nė lopinėlis niekada nepriklausė nei lenkams, nei žydams ar  kitiems atėjūnams. Tos lenkų ir Vakarų šalių aferos atskleidimas, sukėlė didelį ir jų nepasitenkinimą tuometine Lietuva, jos Vyriausybe, jau nekalbant apie J. Pilsudskį ir jo sėbrus, kurie, beje, nerimo ir toliau. Iš vokiečių 1934 – 1936 m. spaudos atrodo, kad J. Pilsudskis ir jo komanda vedė derybas  su Hitleriu ir jo pavaldiniais.  Lenkijon medžioti ir “papuotauti” nuolat  vykdavo daugelis  vokiečių nacių  vadų. Iš tų J. Pilsudskio ir jo pagalbininkų bičiulystės su Vokietijos naciais,  atrodo, kad  rengtas ir slaptas Vokietijos ir Lenkijos susitarimas,  kad jei Lietuva nepaleis suimtų Klaipėdos ir krašto nacių vadų (Lietuva buvo pirmoji pasaulyje valstybė 1934 m. iškėlusi vokiečių naciams baudžiamąsias bylas), tai Lenkija galėsianti užimti ir Kauną, iki Nevėžio, kitą, vakarinę Lietuvą prisijungiant  nacių Vokietijai. Tik po lenkų “viršininko” J. Pilsudskio mirties ta “broliška” lenkų  draugystė su vokiečių naciais ėmė vėsti, o paskui virto priešiškumu, kai Hileris pareikalavo leisti nutiesti per Lenkijos valdomas žemes autostradą į Karaliaučių. Bet ir sunkiausiais Lenkija laikais, jos vadai tęsė buvusio savo “viršininko” – J. Pilsudskio planų vykdymą: jei ne visą Lietuvą, tai nors Vilnių ir jo kraštą išlaikyti prijungtą prie Lenkijos.Nors, žinoma, savo demagogija jie jau gal ir nusileido J.Pilsudskiui. Jo talentą ir šioje srityje iliustruoja  1920 m. balandžio 20 d.  kalba, pasakyta lenkų mitinge Vilniuje po  krašto aneksijos. Pradžioje tas okupantų viršininkas gyrė lietuvius už jų kovingumą ir kūrybingumą, už Vilnių, kuris irgi amžiais  tai paliudys,   bet po to ėmė suokti,  kad „“šiandien lenkų triumfo diena“, nes Vilnius ir jo kraštas įjungiamas Lenkijos sudėtin ir baigė, ragindamas lietuvius, pirmiausia Kaune priimti jo ištiesiamą ranką „santarvei ir meilei“ ir užbaigė: “Aš negaliu jų (lietuvių – A.L.) nelaikyti broliais“. Lygiai taip, kaip minėta sakydavo apie  lietuvius lenkų ponai ir vyskupai Liubline, užgrobdami ir Lietuvos Ukrainą, ir Livoniją, versdami lietuvius balsuoti už minėtąją  1791 m. gegužės 3 d. tą tik lenkams naudingą vadinamąją konstituciją ir t.t. Ta to Lietuvos  išgamos kalba labai papiktino net buvusį jo bendražygį M.Riomerį, kuris po jos  pasisiūlė tarnauti nepriklausomai Lietuvai, buvo Kaune universiteto profesoriumi. Jis savo laiške net mėgino tą lenkų viršininką,   gimtojo krašto okupantą J.Pilsudskį sugėdinti , įtikinti, kad už tas skriaudas, kurias jis  padarė lietuvių Tautai ir jos atkuriamai Lietuvos valstybei, bus amžiams prakeiktas ir būsimų  lietuvių kartų.

Lietuvių transvestitų „meilės“ svetimtaučiams  tąsa

Prof. M. Riomerio pranašystės neišsipildė. Kaip matome patys lietuviai savo kuriamuose „detektyvuose“, rašiniuose „Delfije“ ir kituose leidiniuose iš paskutiniųjų stengiasi įtikinti, kaip kadaise ir bolševikiniai agitatoriai, kad lietuvių Tautos, Lietuvos valstybės nebūtų, jei ne rusai, atsiprašau, jei ne lenkų ir Lenkijos  ‚,meilė“ lietuviams ir Lietuvai. Didelė laimė lietuvių liaudžiai susikergti  su didžiąja  rusų tauta –  vėl atsiprašau, su lenkų tauta, perimti jos kalbą ir kultūrą, turėti po keletą pilietybių ir tapti anot vieno žemaičio –  vištgaidžiais, „išromytaisiais“, nebesuvokiančiais, vyrais ar moterims jie esą. Tad tokiems lietuviams „geriausiais draugais“ atrodo ir AK banditėliai, ir buvę okupantai, lietuvybės smaugėjai.  Ir ne tik jiems. Vilniuje prie Rasų kapinių tebesaugomas  granito luitas su  Pilsudskio  širdies dulkėmis. Tas paminklas žadina ir šiandieną lenkų   šovinizmą,  mintis,  kad lyg ir senoji lietuvių sostinė Vilnius  ir Lietuva turi priklausyti tik  jiems, lenkams, kad  lyg  ta žemė yra lenkų, nes ant jos laikoma ir jų dievuko – J,Pilsudskio širdis ir pan. Bet, kaip minėta ir iki šiol  lietuviai vengia tiesiai šviesiai pasakyti, kad nors  J. Pilsudskis ir buvo  lietuvių žemės daigas, bet Lietuvai jis buvo virtęs pavojinga  piktžole. Ir kiekvienas lietuvis tikriausiai tik džiaugtųsi,  jei lenkai  parodytų  tikrą savo draugiškumą lietuviams  ir išsivežtų tą pilsudskinį  granito luitą. O jei ne, tai reikėtų jį  pergabenti į Grūto parką ir pastatyti   greta kitų Lietuvos okupantų ir budelių, nes istoriniai faktai nepatvirtina  savukynų, jovaišų ir kitų skelbtų  „Istorijos detektyvuose“, „Delfyje“ kalbėtojų ir rašytojų teiginių apie J.Pilsudskio, V. Sikorskio, AK banditų ir kitų lenkų šovinistų  meilę lietuvių Tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei. Žinoma, žvelgiant į istoriją pro lietuvių Tautos ir jos valstybės stiprinimo prizmę. Bet minėti „detektyvistai“ žiūri ir  į savo, lietuvių Tautą, į Lietuvą, lyg pro lenkų  šovinistų akinius ir, matyti, dėl to jielyg ir nemato lietuvių Tautos ir Lietuvos, o tik lenkų ir  Lenkijos interesus. Kaip ir TSRS okupacijos metais buvo galima viešai skelbti visa, kas atskleidė TSRS, TSKP stiprėjimą, lietuvių liaudies susiliejimą su „didžiąja rusų tauta“. O kas to „nematė“, būdavo apkaltinamas „buržuaziniu nacionalizmu“, „imperializmo agentu“ar pan. Beje, pasitaiko, kad ir mūsų laikais kritikuojantis ES ar JAV , pasisakantis  už tautiškumo ugdymą, didesnę Nepriklausomybę neretai irgi kaltinamas, pavadinat  „rusų agentu“ ar pan.  Net  Vasario 16 – osios šimtmečio minėjimo dienomis nė vienas ir iš Lietuvos valstybės vadų  tribūnose neminėjo tokių sąvokų kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“, nepasvajojo ir apie ateities gaires, lyg lietuvių Tauta – jau ne  suverenas savo valstybėje, lyg nebebūtų ir ta valstybė nebepriklausoma. Atrodo, kad ir ta Lenkija, kuriai taip stengiasi įsiteikti minėti  ir neminėti kalbėtojai ir  rašytojai, galėtų ir nusišvilpti ant tos mūsų Lietuvos, jei nebesitikėtų tik sau naudos. Bent sprendžiant pagal Lenkijos prezidentą A.Dūdą,  pasikviestojo į Vasario 16 – osios šimtmetį. Jis,  užuot   padėjęs gėlių prie dr. J. Basanavičiaus paminklo, padėjo jas tik  ant  Vasario 16 – osios Lietuvos budelio J. Pilsudskio paminklo, tuo paneigdamas patį Vasario 16 – osios Aktą. Beje, anksčiau panašią panieką nepriklausomai Lietuvai demonstravo ir kiti lenkų vadovai. Štai A. Kvašnievskis buvo pradėjęs derybas dėl bendradarbiavimo su LKP (besirėmusia TSKP platforma) CK vadu M. Burokevičiumi – matyt, Varšuvos valdžiai atrodė, kad geriau TSRS okupuota Lietuva, negu  nepriklausoma. Buvęs Lenkijos Prezidentas L. Valensa  2013 m. rugpjūčio  pabaigoje atsisakė iš Prezidentės D. Grybauskaitės priimti aukščiausiąjį Lietuvos valstybės apdovanojimą – Vytauto Didžiojo ordino Didįjį kryžių. Priimdamas tokį aukštą  valstybinį apdovanojimą, matyti, mąstė šis lenkas, pripažinčiau ir nepriklausomos Lietuvos valstybingumą, pasmerkčiau J. Pilsudskio atminimą ir jo žygius vardan lenkų gerovės. Deja, lietuviškos valdžios „medūzoms“, atrodo,  šie poelgiai tebuvo vien kaimyno „klaidelės“. Ir toliau net  mūsų Seime sukamos galvos, kaip labiau įtikti kaimynams, Briuselio ponams, o ypač JAV. Atrodė neskaniai   ir balandžio pradžioje  vykęs mūsų Prezidentės drauge su kitais Baltijos valstybių vadovais  susitikimas su JAV prezidentu D. Trampu  Baltuosiuose rūmuose – atrodė tas susitikimas  kaip pretendento į pasaulio valdytojus, feodalo su baudžiauninkėliais, kurie, norėdami įsiteikti didžiajam ponui net nedrįso kalbėti savo valstybinėmis kalbomis, nors pagal tarptautines  normas tokio rango susitikimuose bendraujama tik savomis valstybinėmis  kalbomis. Ir, kad įtiktų galingesniems   mūsų valdžia  yra pasirengusi  keisti net  Konstituciją, girdi,  nepatogu, kad Lietuvoje valstybinė kalba tik lietuvių – rengiami dvikalbystės, dvigubos pilietybės ir kitų  įstatymų projektai, kad lietuvis nebebūtų savo krašto, savos valstybės šeimininkas.Net Lietuvos aukštųjų mokyklų rektoriams atrodo jau našta yra lietuvybė, Nepriklausomybė. Tai jų, rektorių konferencija, bene jos prezidento VU rektoriaus prof. A.Žukausko iniciatyva, 2018 m. kovo 30 d.priėmė nutarimą,  kad ir iš  aukštųjų mokyklų vadovų nebūtų reikalaujama „mokėti valstybinę lietuvių kalbą“, nes tai padėtų greičiau  sukurti studijose  „tarptautinę  aplinką“.  Tikriausia  karstuose apsivertė sovietmečio rektoriai ir LMA prezidentas akad. J.Matulis, kad tai, dėl ko jie tiek kovojo okupacijos metais,  kad Lietuvos studijų ir mokslo institucijose vyrautų tik lietuvių kalba, dirbtų lietuviai (1980 m. visoms Lietuvos aukštosioms mokykloms vadovavo tik lietuviai, o ir tarp mokslo darbuotojų lietuviai sudarė apie 86 proc. ir per 90 proc. visų studijų vyko lietuviškai), trypiama naujųjų, Nepriklausomybės metais išugdytų  studijų ir mokslo biurokratų – tik buvusių  anų laikų pionieriais ir komjaunuoliais; elgiasi  kaip  Tautos ir nepriklausomos valstybės  priešai, vaikosi vadinamųjų „tarptautiškumo“ rodiklių, skatinančių tik studijų ir mokslo globalizaciją, pavertimą aukštųjų mokyklų tarptautinių monopolijoms „kadrų“ kromeliais. Ir Lietuvos studijų bei mokslo įstatymuose jau seniai nebeliko  tokių sąvokų, kaip „lietuvių Tauta“, „nepriklausoma Lietuva“  ir pan. Daugeliu atveju pasirodo, kad nauja inteligentų karta, švietimo, studijų, mokslo valdininkų yra labiau priešingi tautiškumui,nepriklausomai  Lietuvai, negu sovietinės okupacijos metų. Iš dalies, matyti,  daug kam ir minėtų ir neminėtų rašytojų,kalbėtojų „meilė“ Lenkijai pakeitė įdemonstruotą okupacijų metais „,meilę didžiajai rusų tautai“.Beje,žiūrėti į Lietuvą pro lenkų šovinistų akinius buvo būdinga ir Prezidentui V. Adamkui, kuris savo meilę lenkams dažnai demonstravo per TV, bučiuodamosi su jos tuometiniais vadais, o taip pat ir kalbomis  LRS minėjimuose, skirtuose  Liublino unijos, 1791 m. gegužės 3 d. lenkų konstitucijos ir kitomis  progomis. Ir jis  kalbėjo (2007 m.),  kad, pavyzdžiui,  net ta Gegužės 3 d. konstitucija, Lenkijos ir Lietuvos bendroji respublika turėtų būti pavyzdžiu šiandieninei  ES,  nors toje konstitucijoje  nebuvo net sąvokų „lietuvių Tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai‘ ir „Lenkija“ ir, jei ta konstitucija būtų įgyvendinta, šiandieną apie Lietuvą būtų galima sužinoti tik iš enciklopedijų;  džiaugėsi jis ir A. Mickevičiumi, kad jis, būdamas lietuvis rašė ir kalbėjo lenkiškai.Tačiau Prezidentas, kaip ir daugelis kitų  kalbėjusiųjų, matyti,  buvo  užmiršę, kad  pripažindami lenkų Gegužės 3 d. konstituciją, jie paneigia ir Vasario 16 – osios Aktą,o tuo pačiu  ir dabartinės Lietuvos nepriklausomybių teisėtumą, sudaro pagrindą lenkų šovinistams kelti pretenzijas ir į visą Lietuvą. Tie LRS Liublino unijos, Gegužės 3d. konstitucijos ir kiti minėjimai – tai, atrodo, tebėra įkvėpimo šaltiniais  savukynams, jovaišoms ir kitiems LRT – „Delfi“ kalbėtojams ir rašytojams, o taip pat ir lenkų – lietuvių forumui, įkurtam 2011 m. balandžio 27 d., apie kurį tada  „Delfi“ patriūbino, kad įkurtasis ir  lietuvių – lenkų santykių klausimams forumas, bus   „be politikų“, vadovausis 1791 m. gegužės 3 d. lenkų vadinamosios konstitucijos dvasia, spręs visas tarpusavio lenkų- lietuvių problemas. To forumo   organais atrodo ir tapo „Delfi“ bei „Istorijos detektyvai“. To forumo valdžią tada sudarė: žurnalistas Virginijus Savukynas,  istorikas Saulius  Sužiedėlis, filosofas Andrius Bielskis , literatūros kritikas Laimantas Jonušis, mokslininkė Irena Vaišvilaitė, filosofas Gintautas Mažeikis,sociologė Milda Ališauskienė, istorikas Rimantas Miknys, teisininkas Justinas Žilinskas, istorikas Alfredas Bumblauskas,  istorikas Egidijus Aleksandravičius, žurnalisas Darius Radzevičius,  signataras Česlovas Okinčicas, Žmogaus teisių instituto vadovas Henrikas Mickevičius, apžvalgininkas Jacekas Komaras, istorikas Antanas Kulakauskas. Kadangi Formo vadams minėtoji lenkų konstitucija, o taip pat Liublino unija, atrodo,  buvo  šventosiomis  karvėmis, tai ir to Forumo savotiškam organui – LRT „Istorijos detektybvui“, matyti, kelrode žvaigžde ir visko matu ir tapo  „vieninga, tik lenkiška Lenkija“.  TSRS okupacijos metais tokiu matu  buvo TSKP, TSRS „vieninga TSRS liaudis“ –  skelbtina, pažangu, minėtina ir puoselėtina, kas tas „vertybes“ stiprino.Žinoma, daugeliui ir šiandienos vadų,  pakėlusiems galvas nuo  agurkų lysvių ar nuo žaidimų kompiuterių sunku suprasti kas kada ir kodėl vyko,neretai net  manant, kad iki  jų nieko rimto ir nebuvo.Tad ir ne tik lietuviams, bet ir dabartiniams lenkams reikia gerai žinoti ir tas klaidas, tuos nusikaltimus, kuriuos jų tėvai ir protėviai padarė lietuvių Tautai ir jos valstybei. Ir šiame bare mėgino kiek pasidarbuoti ir šių eilučių autorius, dar  2011 m. parengęs dviejų tomų (beveik  1000 psl.) dokumentinę  knygą  apie lenkų šovinistų pastangas  nuo seniausių  laikų  lenkinti, paversti savo provincija LDK – “Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai”, o taip pat apie Rytų Lietuvos lenkų ir sulenkėjusiųjų komunistėlių pastangas sutrukdyti nepriklausomos Lietuvos atkūrimui – “Svetimi lietuvių namuose” (V.2014 m.,664 p.) ir kt. Tačiau, gaila,kaip sakyta, kad  patys lietuviai vis tebesistengia visur įtikti galingesniems, stengiasi pateisinti ir “brolių”  lenkų klaidas ir nusikaltimus mūsų   Tautai ir jos valstybei,  pateisinti, lyg tebebūtų jų  šlėktų baudžiauninkais. Stengiasi pūsti ir į  tą pačią triūbą, kaip ir lenkų šovinistai, šlovinantys savo J. Pilsudskį, V. Sikorskį ar kitus vadus, jų nusikaltimams suteikdami net  “meilės”lietuviams išraišką.. Tikra draugystė įmanoma tik tarp vienas kitą gerai pažįstančių, geranoriškai vienas su kitu besielgiančių,besirūpinančių  vienas kito gerove ir garbe. Tačiau po  susipažinimo su LRT – “Delfi” skelbtų minėtų  lenkų “meilės”  lietuviams  kalbų ir rašinių, norisi   tik  melstis:  apsaugok, Viešpatie,  nuo blogų draugų, nuo bestuburių atstovų  valdžioje,  o nuo priešų mes jau patys apsiginsime…

 

 

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

2 Comments


  1. Gintautas, Prieš 3 months ago

    Ačiū, p.Algimantui už išsamius paaiškinimus apie istorikus, kurie šmeižia lietuvius ir lietuvių tautą.


  2. Vytautas Ka, Prieš 3 months ago

    ISTORIJA, kurią nuo mūsų slepia mūsų “ISTORIKAI“.


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra