Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. IV dalis

Autorius: Data: 2019-06-23 , 08:01 Spausdinti

Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. IV dalis

Dr. Algimantas Bučys. Gretos Skaraitienės nuotr.

www.voruta.lt

Lenkijos karalių šlovė  ir nelaimės

(Iš dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“– Vilnius, 2019).

Nuo Redakcijos

Šias metais pasirodė antrasis ( pirm. 2018 m.) pataisytas ir papildytas  dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė  istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė) leidimas. Veikalas yra skirtas istorinių šaltinių analizei, kuri griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį  ( 1253 – 1263) egzistavusią Lietuvos karalystę. Plačiai dokumentuotas tyrimas  leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: senovės Lietuvos valstybės ir jos valdovų karališki titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istorijos vadovėliuose nuo seno vartojamai tradicijai, pasiskolintai iš  rusų bei lenkų istorikų, pritaikiusių senovės lietuvių valdovams slaviškus kniazių ir ksionžentų  (tai yra – kunigaikščių) titulus, žemesnius tarptautinėje Europos valdovų skalėje. Recenzuodamas naują veikalo leidimą žurnale „Kultūros barai“ ( 2019, nr.5), V. Mikailionis kelia skaitytojams  klausimą, „ar verta kapstytis po senųjų amžių istoriją, aiškintis , ar mūsų valdovai Viduramžiais buvo vadinami karaliais, ar kunigaikščiais. Girdi, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tačiau menkinantys pavadinimai, įvarę nevisavertiškumo kompleksą, vis dėlto „pagadino“ Lietuvos likimą. Kentėjo ir lenkų tauta, nepakeliamą pasaulio gelbėtojos misiją prisiėmusi tikriausiai tam, kad kompensuotų XI-XIII a. patirtą nevisavertiškos valstybės traumą. Todėl būtina žinoti savo tikrąją istoriją, nes abi tautos tik tada, kai išsiaiškins dvasinių kančių bei traumų priežastis, atsikratys pasąmoninių kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius“ ( p.90).

Pateikiame Vorutos skaitytojams sutrumpinto A. Bučio knygos  IV skyriaus ištraukas. 

Trečiąją dalį kviečiame skaityti paspaudus šią nuorodą: http://www.voruta.lt/dr-algimantas-bucys-lenkijos-karaliu-slove-ir-nelaimes-iii-dalis/

 

Lenkijos karalystės statuso  atšaukimas de jure

 

Lenkų valdovo Boleslovo Dosniojo vainikavimo (1076 m.) Lenkijos karaliumi ir jo oficialaus nuvainikavimo (1079 m.) istorija mums svarbi kaip ryškus aukščiausio monarchinio titulo gavimo ir praradimo pavyzdys, kuris parodo abiejų procedūrų juridinį pamatą.Dar daugiau – Boleslovo Dosniojo titulo likimas atskleidžia ne tik asmeninę monarcho dramą ar tragediją, kuri gali būti įvairiai interpretuojama literatūroje. Mums šiuo atveju svarbu ne tik tragiškai kraupaus 1079 m. balandžio 11 d. įvykio interpretacijos bažnytinėje literatūroje ir lenkų istoriografijoje, kiek lemtingos jo pasekmės lenkų valstybės istorijoje.

Daug kas net šiandien nenori minėti, o juo labiau mokslinėje lenkų istoriografijoje svarstyti fakto, kurį labai aiškiai užfiksavo J. Dlugošas.

O būtent:

vos tik žinia apie liūdną ir siaubingą žmogžudystę, kurią įvykdė lenkų karalius Boleslovas šventajam vyrui Stanislovui, pasiekė per įvairius pasiuntinius bei laiškus Aukščiausiąjį vyskupą Grigalių VII, pats Aukščiausias vyskupas Grigalius su visais anuometiniais kardinolais Romoje, graudžiai pravirkę, tarėsi ilgą laiką, kokia rūsčia bausme reikėtų bausti už tokią baisią žmogžudystę, kurią įvykdė lenkų karalius Boleslovas ir lenkų riteriai. Pagaliau įsakė Gniezno arkivyskupui Petrui ir visiems lenkų Bažnyčios vyskupams atskirais laiškais, kad jie už Karaliaus ir jo riterių užsitrauktą gėdą ir bausmę uždėtų visuotinį interdiktą visai Gniezno bažnytinei provincijai.

Be to – popiežius atėmė karaliui Boleslovui ir visai Lenkijos karalystei karališką statusą, titulą ir aukščiausiąjį rangą (Regem insuper Boleslaum et Regnm Poloniae omni honore, dignitate et exelentia Regali privavit). […] Galiausiai perspėjo Gniezno arkivyskupą ir kitus vyskupus, kad nieko nekarūnuotų ir nepateptų Lenkijos karalystės karaliumi, nepaisant nuopelnų dydžio ir luomo, be Apaštališkojo sosto žinios ir sutikimo (…ne aliquam cuiusque gradum praeiminentia et flatus personam, in Poloniae Regem coronare et inungere audeant, sede Apostolica inconsulta (paryškinta mano – A. B.)[1].

Man nepavyko užtikti (o ir nemačiau reikalo atsidėti specialioms paieškoms) lenkų istoriografijoje tyrimų ar bent atidesnių interpretacijų, liečiančių popiežiaus Grigaliaus VII reakciją, kurią aprašė J. Dlugošas, ir popiežiaus nuosprendžio pasekmes Lenkijos valdovų titului bei valstybės statusui.

Vyrauja šiokios tokios užuominos, ir tiek. Net minėtas T. Vojciechovskis tik tarp kitko, aiškindamasis kurijos dokumento datavimą, nurodo, kad jis „turėjęs būti parašytas iki mūsų aptartų įvykių“, nes kitaip jame lenkų valdovas jau nebebūtų tituluojamas karaliumi (rex), o tiktai duxu. Iš tiesų, tokio titulo vartojimas būtų neįmanomas po minėtos Grigaliaus VII bulės, kuomet Lenkijos karaliui „popiežiaus autoritetu ir dekretu“ (auctoritate et decreto) buvo atimtas karaliaus titulas.

Tikiuosi, atsiras lietuvių istorikų, kurie pasišvęs juridiniams karalių titulų evoliucijos Lenkijoje tyrimams, bet kažin ar kam pavyks paneigti faktą, kad po mūsų aprašytos šventvagiškos žmogžudystės Lenkijos istorijoje beveik 250 metų (nuo 1076 iki 1300 m.) nebuvo nė vieno karaliaus titulą teisėtai turinčio valdovo.

J. Dlugošas ne kartą ir ne vienoje vietoje aiškiai teigia, jog dėl Boleslovo Dosniojo nusikaltimo „Lenkija iš karalystės prie kunigaikščių sugrįžo“ (ex regnum ad Duces rediit). Po Boleslovo Dosniojo

Lenkijos karalystės spindesys ir žavesys palaipsniui išnyko, ir paskelbus negaliojančiu jos aukščiausią karališką statusą (et extinqui coepit culmine quoque regio …abrogato), „Lenkija iš karalystės statuso… į kunigaikštystės statusą nukritusi (Polonia a iure Regum…in iura Ducum detrusta), susiskaldžiusi turėjo vėliau patirti daug visokių netikėtumų prie kunigaikščių, negu karaliams valdant[2].

Po Boleslovo Dosniojo Lenkijos istorijoje matome tiktai duxus (duci), kurie vėliau, jau lenkų kalba rašytose kronikose bei veikaluose vadinami lenkišku titulu księžęta.

Netgi specialiai Boleslovo II Dosniojo karūnavimui 1076 m. pagamintos naujos karaliaus regalijos (karūna, skeptras, kardas) buvo prarastos, nors šį kartą jos neatiteko vokiečių imperatoriui, kaip 1032 m. atsitiko su Boleslovo I Narsiojo karūna, o atsidūrė Čekijoje.Ir atsidūrė, reiktų priminti, visiškai teisėtai.

Mat 1300 m., po kelių šimtmečių vadinamojo feodalinio Lenkijos susiskaldymo (nuo 1076 iki 1300 m.), Čekijos karalius Vaclovas II (ček. Vaclav, lenk. Więclaw, Waclaw; 1271–1305), sulaukęs iš daugelio Lenkijos ksionžentų (ksiąžęta) vasališkos ištikimybės priesaikų, sutiko tapti Lenkijos karaliumi. Pagal senąją lenkų tradiciją jis atvyko į Didžiąją Lenkiją ir 1300 m. rugpjūtį tradicinėje lenkų karalių karūnavimo katedroje Gniezne buvo vyskupo Jakubo karūnuotas Lenkijos karaliumi[3].

Deja, tų pačių metų pabaigoje, įsteigęs Lenkijai valdyti savo patikėtinio (starosta) pareigybę, Vaclovas II išvyko atgal į Čekiją ir daugiau niekados nebesilankė Lenkijoje. Išvykdamas, suprantama, išsivežė į Prahą buvusias lenkų karalių regalijas, bent jau nuvainikuoto Boleslovo II Dosniojo karūną, kur jinai netrukus (apie 1310 m.) dingo be pėdsako.

Lenkų valdovų bandymai (1076–1300 m.) atgauti karaliaus titulą

 

Lenkijos istoriografijoje visi tie šimtmečiai, kai nebuvo nė vieno karaliaus, dažniausiai vadinami feodalinio susiskaldymo laikmečiu (1076–1300), nors galima būtų jį pavadinti ir nuolatinių bandymų atkurti karalystę laikotarpiu…

Po Boleslovo II Dosniojo nuvainikavimo ir išvijimo iš Lenkijos kelis šimtmečius (nuo 1076 iki 1300 m.), kai Lenkija neturėjo savų legitiminių karalių, lenkų valdovų sostas Krokuvoje tapo savotišku krašto centru, kurio užėmimas ir valdymas reiškė savotišką vyriausių (pagal amžių) Piastų dinastijos atstovų (książę zwierzchni) sostinę. Galutinai šią situaciją įtvirtinti juridiškai nusprendė prieš mirtį savo testamentu Boleslovas III Kreivalūpis (Bolesław III Krzywousty;1086–1138). Šio Piastų dinastijos atstovo motina iš čekų valdovų Pržemislidų (Přemyslovci) dinastijos (nuo legendinio Pržemislo Artojo IX a. iki 1306 m.) buvo pirmojo čekų karaliaus Vratislavo II (Vratislav II, lot. Wratislaus Primus Rex; ~1032–1092) duktė Judita. To negana – jos tėvas po apžvelgtų tragiškų įvykių Lenkijoje, kuomet karalius nužudė vyskupą, dalies lenkų didikų prašomas ir vokiečių imperatoriaus remiamas, gavo dar ir Lenkijos karaliaus titulą (išbuvo nominaliu Lenkijos karaliumi nuo 1085 iki 1092 m.). Taigi, kilmingasis Boleslovas III Kreivalūpis užsibrėžė tikslą išsaugoti lenkų žemes vienos dinastijos rankose.

Pasak šiuolaikinio lenkų istoriko, „testamentas buvo bandymas išvengti nuolatinių konfliktų, atspindėjo susirūpinimą dėl karalystės nedalomumo ir vienybės, nors turėtų likti karalyste be karūnos“ (mialo pozostac krόlewstwem bez korony)[4].

Kraštas buvo suskilęs į pakankamai savarankiškas „provincijas“ – Silezija, Didžioji Lenkija, Mazovija, Mažoji Lenkija, Kujavai ir kt., kurias valdė įvairūs Piastų dinastijos kunigaikščiai (ksiąžęta). Teoriškai testamentas

įtvirtino viršenybės principą, arba principatą (princeps – pirmasis), kas reiškė, kad vienas iš Piastų gauna viršiausią valdžią visoje Lenkijoje. Principatas tarsi turėjo atstoti karališką karūną, reiškė valstybės vienybę, nors pati valstybė padalinta į atskiras valdas. Į klausimą, kuris iš Piastų turi būti princepsu, testamentas atsako: vyriausias giminėje. Tai yra vadinamasis senjoratas.[5]

Testamentinis projektas liko, deja, tik utopija. Dalinėse valdose įsitvirtinę Piastų giminės atstovai, pirmiausia – Boleslovo III Kreivalūpio sūnūs nominaliai pripažino Krokuvos valdovo viršenybę (senjoratą pagal amžių ir sostinę), bet praktiškai nelabai su juo skaitėsi. To negana – „Krokuvos sostas“ tapo įvairių ksionžentų daugelio nuolatinių, neretai brolžudiškų tarpusavio kovų objektas ir tikslas.

Maža to, vietiniai lenkų provincijų valdovai su titulu dux (lenkiškai – książę) ir net vadinamieji viršiausieji duxai (lot. princeps, lenk. książę zwierzchni), tai yra – Krokuvos valdovai, neretai turėdavo duoti galingesniems Čekijos, Vengrijos valdovams arba vokiečių Imperijos imperatoriams iškilmingą vasališkos ištikimybės priesaiką.

Priesaikos sulaužytojams grėsė baudžiamasis karo žygis, kurį daugmaž nedelsdamas surengdavo galingesnis kaimynas suverenas, nusprendęs jėga sutramdyti savo vasalą, nesumokėjusį sutartos duoklės ar kitaip sulaužiusį paklusnumo bei ištikimybės priesaiką. Tokiais atvejais vasališka priesaika būdavo iš naujo duodama ir neretai – didžiai žeminančiomis aplinkybėmis.

Antai ketvirtasis Boleslovo IV Kreivalūpio sūnus Boleslovas V Garbanius (Bolesław IV Kędzierzawy; 1120–1173), nugalėtas vokiečių imperatoriaus Fridriko Barbarosos (Fridrich I Barbarossa; 1152–1190), turėjo 1157 m. rugpjūčio 30 d. imperatoriaus ir savo pavaldinių akivaizdoje, apsivilkęs atgailos marškinius ir pasikabinęs po kaklu ant virvės kryžių ir kardą, atsiklaupti prieš svetimšalį valdovą ir atsiprašyti už vasalo priesaikos sulaužymą. Tik po to Boleslovas V Garbanius gavo maloningą imperatoriaus leidimą toliau valdyti viršiausio duxo, tai yra – Krokuvos valdovo ir Šventosios Romos imperijos vasalo – teisėmis, žinoma, su sąlyga, kad imperatoriui pirmiausia sumokės duoklės skolą (3400 sidabro grivinų) ir kontribuciją už karinį pasipriešinimą[6].

Tuo, beje, dar nesibaigė Piastų, atsidūrusių „karalystėje be karūnos“, nemalonumai ir trukdžiai siekiant viršiausios valdžios.

O trukdžiai buvo vis tie patys – legitiminė viduramžių teisė.

Legitiminiai Lenkijos valdovai (1300–1335 m.) – Čekijos karaliai

 

Praleidus keletą chronologinių grandžių herojiškoje Didžiosios Lenkijos ir Mažosios Lenkijos Piastų dinastijos atstovų kovoje dėl aukščiausios valdžios visoje Lenkijoje, XIV a. pradžioje iškilo Piastų dinastijos atstovo Vladislovo Lokietkos (Władysław I Łokietek; ~1260/1261–1333) kandidatūra Lenkijos karalystės atkūrėjo misijai.

Deja, Lokietkos kelyje iškilo juridinio pobūdžio kliūtys.

Tuometinė Lenkija anaiptol nebuvo vientisas valstybinis darinys. Vieninga Lenkijos karalystė nebeegzistavo, nebent apie ją galima būtų kalbėti tradicinių istorikų metaforomis, tokiomis kaip „karalystė be karūnos“. Boleslovo III Kreivalūpio testamentas ne tiek suvienijo Piastus, kiek suskaldė jų valdas ir interesus. Lenkijos teritorija dar aiškiau suskilo į dalis, tarp kurių išsiskyrė atskiros provincijos – Mažoji Lenkija su Krokuvos centru, Didžioji Lenkija su Gnieznu, Mazovija ir kiti smulkesni teritoriniai dariniai.

Išsvajotos galimybės atkurti Lenkijoje karaliaus titulą dabar neišvengiamai siejosi su Lenkijos susiskaldymu. Kuomet po ilgų tarpusavio ir išorės kovų dėl valdžios vienam iš Piastų palikuonių, o būtent Pšemislui II (Przemysł(aw) II, lot. Primislaus; 1257–1296) pavyko karūnuotis ir Lenkijoje, vėl po 219 metų pertraukos buvo vainikuotas Gniezno katedroje 1295 m. karalius kartu su žmona Malgožata Branderburgiete (Małgorzata; ~1270/1280–1315). Juridiniu požiūriu tai buvo Pšemislo karūnavimas Didžiosios Lenkijos karaliumi. Faktiškai jo karališkai valdžiai priklausė tik Didžioji Lenkija su Gdansko pamariu, čekų kronikos neretai jį vadindavo „Kališo karaliumi“ (sritis pietvakarių Lenkijoje).

Bandymai įgyti valdžią Mažojoje Lenkijoje po ilgų kovų ir diplomatinių intrigų baigėsi tuo, kad Pšemislas II pats 1291 m. atidavė Mažąją Lenkiją su sostine Krokuvoje Pšemislidų dinastijos atstovui Vaclovui II (ček. Václav II; lenk. Wacław II Czeski), kuris tuomet jau buvo Čekijos karalius (1278–1305), o dabar nedelsdamas užėmė jam atitekusią Mažąją Lenkiją ir Krokuvą. Deja, Didžiosios Lenkijos karalius Pšemislas II netrukus buvo vietinių ar vokiečių sąmokslininkų nužudytas (1296 m. vasario 8 d.). Žuvus paskutiniajam Piastui iš Didžiosios Lenkijos atšakos, čekų karalius ir Mažosios Lenkijos valdovas Vaclovas II nuvyko į Didžiąją Lenkiją ir ten Gniezno katedroje 1300 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Savo vaidmenį čia suvaidino ir tas faktas, kad Vaclovo II antroji žmona Ryksa buvo vienintelė žuvusiojo paskutinio didžlenkių Piasto Pšemislo II duktė.

Akivaizdu, kad XIV a. pradžioje Vaclovas II Čekas (Wacław II Czeski)buvo legitimus ir itin pajėgus konkurentas Vladislovo Lokietkos kelyje į Lenkijos sostą. Tiesa, Lokietkai teko bėgti iš Lenkijos, nepajėgiant susimokėti vasalo skolos Čekijos karaliui, tačiau patriotiškai nusiteikęs Vladislovas Lokietka ir užsienyje tęsė savo kovą su svetimšalių vokiečių bei čekų valdžios įtakomis Lenkijoje, atkakliai siekdamas grąžinti Lenkijai ir tuo pačiu sau karaliaus karūną

O teisėtai atgauti karaliaus karūną, kaip minėta, galima buvo tik su Romos popiežiaus leidimu.

Taigi Vladislovas Lokietka ir jo šalininkai, siekę atkurti šalyje centrinę valdžią, vėl pradėjo, kaip kažkada Boleslovo I Narsiojo laikais (XI a.), keliones prie Apaštališkojo sosto. Yra žinoma, kad Lokietka išsirengė į Romą ir ten dalyvavo iškilminguose didingo 1300 metų jubiliejaus renginiuose[7]. Tai buvo pirmasis Bažnyčios jubiliejus, kurį paskelbė popiežius Bonifacijus VIII (1294–1303) specialia bule „Antiquorum habet“, pirmą kartą suteikdamas visuotinus atlaidus (anksčiau tokius gaudavo tiktai kryžiaus žygių dalyviai) visiems maldininkams, atkeliausiantiems į Romą prie šv. Petro karsto.

Vaizdumo dėlei priminsiu, jog būtent tais metais buvęs Florencijos bankininkas Džovanis Bilanis(Giovanni Villani; 1275–1348) aplankė Romą kaip tūkstančiai kitų piligrimų iš visos katalikiškosios Europos, ir buvo taip sukrėstas įspūdžių, jog ėmėsi rašyti Florencijos kroniką (Nuova Cronica), kurioje tarp kitko, pažymėjo, kad

tais metais Romą aplankė 200 000 piligrimų, kasdien atvykdavo 30 000, gatvėse neįmanoma buvo suskaičiuoti praeivių, o aukojamus pinigus šv. Petro ir šv. Povilo bazilikoje du klierikai grėbliais sugriebdavo kas dieną[8].

Ko tenai vyko Vladislovas Lokietka?

Matyt, kaip ir visi piligrimai iš svetur – jie privalėjo Romoje melstis ir atgailauti dvi savaites, idant gautų iš popiežiaus nuodėmių atleidimą.Nors lenkų istoriografijoje, atrodo, neprieita prie bendros nuomonės dėl Lokietkos kelionės į Romą tikslų, tačiau galima būtų spėti, jog vienas iš tikslų galėjo būti viltis sulaukti atlaidos už baisingą Lenkijos karaliaus Boleslovo II Dosniojo nuodėmę, nužudžius vyskupą, išmelsti popiežiaus palaiminimą visos universalios lenkų karalystės atstatymui ir naujo visos Lenkijos karaliaus karūnavimui.

Tolesni Lokietkos veiksmai rodo, kad jo kelionė į Romą neliko bevaisė, nes grįžęs į Lenkiją, jis ėmė labai energingai siekti suskaldytos Lenkijos suvienijimo, kitaip sakant – lenkų karalystės atkūrimo ir karaliaus karūnos.Lokietkos siekius šiuo reikalu rėmė lenkų arkivyskupas, didikai ir net šlėkta, parengę jau po Bonifacijaus VIII mirties (1303), specialiame suvažiavime raštišką prašymą popiežiui, nors tuo metu popiežiaus kurija jau atsidūrė Avinjone (Prancūzija). Iš Lenkijos į Avinjoną nuvyko su parengtais dokumentais vyskupas Gervardas. Bet kurijoje neskubėjo patenkinti lenkų prašymo, nors lenkai labai sumaniai pasiūlė ta proga daug naudingesnę tradicinio mokesčio Romos kurijai (Denarii Sancti Petris) dalį.

Mums čia svarbu priminti, kad tuo metu Avinjone Apaštališkajame soste sėdėjo ne kas kitas, o Jonas XXII, kuris po kelių metų vedė sudėtingas derybas su Lietuvos karaliumi Gediminu dėl jo katalikiško krikšto.

Kodėl gi delsė Jonas XXII lenkų duxo Lokietkos karūnavimo reikalu?

Priežastys, atrodo, buvo grynai juridinės.Jonas XXII, kaip žinome, buvo puikus viduramžių teisės žinovas, ir jam šį kartą reikėjo išspręsti gana keblų juridinį kazusą (atvejį). Viena vertus, jis buvo suinteresuotas katalikiškos Lenkijos suvienijimu po karaliaus karūna, bet, kita vertus, popiežius puikiai žinojo, kad nėra pakankamo teisinio pagrindo karūnuoti Lokietką Lenkijos karaliumi. Šiaip ar taip visai elitinei Europai buvo žinoma, kad Lenkija jau turi teisėtai karūnuotą karalių – minėtą čekų karalių Vaclovą II.

Ir ką gi?

Keblų reikalą Jonas XXII išsprendė sumaniai ir subtiliai. Gerai žinodamas, kad Lenkija suskilusi į atskiras provincijas, o Vaclovas II buvo karūnuotas Didžiosios Lenkijos provincijoje, Gniezno katedroje, kuri buvo tradicinė lenkų karalių karūnavimo vieta, popiežius sutiko patenkinti Lokietkos šalininkų prašymą, bet atskiru neoficialiu nurodymu patarė jam karūnuotis… kitoje Lenkijos provincijoje, o būtent Mažojoje Lenkijoje.Taip ir buvo padaryta – iš tradicinės lenkų karūnavimo katedros Gniezne atvyko į Mažosios Lenkijos sostinę Krokuvą arkivyskupas Janislavas ir 1320 m. pradžioje Vavelio katedroje karūnavo Lokietką.

Karaliaus karūnos išpirkimas iš svetimšalio valdovo

 

Deja, visas Vladislovo Lokietkos karūnavimo teisinis kazusas konkrečiai išsiskleidė tolesnėje Lenkijos istorijos eigoje, kai po Lokietkos mirties jo sūnus Kazimieras Didysis pabandė karūnuotis Lenkijos karaliumi.

Garsusis čekų karalius Janas Liuksemburgas (ček. Jan Lucemburský; vok. Johann von Luxemburg, 1296–1346), vienintelis vokiečių imperatoriaus Henriko VII Liuksemburgiečio sūnus, nuo seno (nuo 1310 m., kai netikėtai išmirė Vaclovo II abu sūnūs, paskutiniai Pšemislidai) pretendavo į Lenkijos sostą, kadangi buvo vedęs Vaclovo II dukterį.Natūralu, kad ambicingas riteris, leidęs laiką ne tiek Čekijos karalystėje, kiek Europos dvaruose, buvodamas kaip dažnas svečias Paryžiaus karalių rūmuose, popiežiaus Avinjono dvare ir, žinoma, keliaudamas riterio balne, kai dalyvaudavo karuose čia už prancūzus prieš anglus, čia už vokiečius – prieš prūsų pagonis, nenorėjo nė iš tolo pripažinti Vladislovo Lokietkos karūnavimo.

Situacija nepasikeitė ir po Lokietkos mirties, gal dar labiau komplikavosi.

Karališkąjį tėvo titulą turėjo paveldėti jo sūnus Kazimieras III(Kazimierz III Wielki; 1310–1370). Lenkijos požiūriu tam kliūčių nebuvo, ir imta ruošis karūnavimui.

Bet iškilo šeimyninio pobūdžio kliūtis.

Iš karto po to, kai Kazimieras buvo didikų ir šlėktos suvažiavime apskelbtas karaliumi ir numatyta karūnavimo data, staiga tam pasipriešino Lokietkos našlė karalienė Jadvyga.

Ji gana griežtai pareiškė, kad šalyje gali ir turi būti tik viena karalienė, o juk kartu su sūnumi turėtų būti karūnuota ir jo žmona – karaliaus Gedimino duktė Aldona Ona Gediminaitė (apie 1309–1339), kurią Kazimieras buvo vedęs 1325 m., dar jo tėvui gyvam esant. Galiausiai sūnui vis dėlto pavyko perkalbėti motiną, bet principingoji Jadvyga vis tiek nusprendė pasitraukti į vienuolyną. Taigi Kazimieras ir Ona Gediminaitė buvo karūnuoti 1333 m. balandžio 25 d. Krokuvos Vavelio rūmuose, kurių požemyje Gedimino duktė ir buvo po šešerių metų palaidota, beje, pirmoji moteris tarp ten laidotų karalių.

Tuo tarpu Kazimieras III vis dar turėjo problemų dėl savo titulo, nes po karūnavimo Krokuvoje jis ir toliau, kaip jo tėvas Vladislovas Lokietka, buvo monarchinės Europos akyse tiktai Krokuvos karalius. Teisėtu Lenkijos karaliumi tradiciškai buvo laikomas Janas Liuksemburgietis, kuris po čeko Vaclovo II mirties ir jo paveldėtojo Vaclovo III (Václav III. 1289–1306)žūties (samdyto žudiko nudurtas pakeliui į Lenkiją), teisėtai paveldėjo Lenkijos karaliaus sostą. Nenuostabu, kad Janas Liuksemburgietis beveik visą gyvenimą titulavo save Lenkijos karaliumi[9].

Taigi, Lokietkos sūnus Kazimieras III, žinodamas karingą Jano Liuksemburgiečio būdą, matyt, nusprendė vieną kartą visiems laikams išspręsti Lenkijos karaliaus titulo problemą. 1335 m. jis pasiuntė Mažosios Lenkijos delegaciją į Trenčiną (dab. Slovakijoje), kur atvyko iš čekų pusės karalaitis Karolis Liuksemburgietis. Susitikime buvo aptartos sąlygos, kuriomis Janas Liuksemburgietis ir jo sūnus sutiktų atsisakyti savo teisių į Lenkijos karaliaus titulą. Susitikime lenkai de facto atsižadėjo Silezijos (Śląsk).

Derybos pratęstos tais pačiais metais Vyšehrado (dab. Vengrija) suvažiavime, kur atvyko pats Kazimieras, imperatorius Janas Liuksemburgietis ir vengrų karalius iš prancūziškos Anžu (d‘Anjou) dinastijos atšakos Karolis Robertas (vengr. Károly Róbert; 1288–1342).

Be kita ko, pagaliau buvo sutarta, kad Kazimieras gali išsipirkti už 20 tūkstančių kapų čekiškų grašių Jano Liuksemburgiečio teises į Lenkijos karaliaus karūną. Tai buvo milžiniška tiems laikams suma (Vaclovo II įvestas čekiškas grašis pradžioje buvo 3,527 g gryno sidabro moneta; palyginimui – pusė statinaitės čekiško alaus kainavo 8 grašius). Bet Kazimieras III sutiko su viskuo. Tiesa, jam teko pradžiai pasiskolinti iš vengrų karaliaus pinigų, ir jis čia pat sumokėjo 10 tūkstančių, o likusius dalimis išmokėjo vėliau, nors priedo dar turėjo patvirtinti Liuksemburgų teises į Sileziją.

Nuo to laiko čekų karaliaus kanceliarija nustojo tituluoti Kazimierą III „Krokuvos karaliumi“, o iš Jano Liuksemburgiečio įspūdingos titulatūros buvo išimtas titulas „Lenkijos karalius“.

Taigi teisiniu požiūriu tik nuo 1335 m. Višehrado suvažiavimo galima kalbėti apie legitiminio Lenkijos karaliaus titulo sugrąžinimą lenkų valdovams.

Dabar Kazimieras III tapo visuotinai pripažįstamu ir įstatymiškai visiškai teisėtu Lenkijos karaliumi.

Išliko 1335 m. dokumentas su pilna Kazimiero III titulatūra:

Kazimirus, Dei gracia rex Polonie nec non terrarum Cracovie, Sandomirie, Siradie, Lancicie, Cuyavie, Pomeranieque dominus et heres (Kazimieras, iš Dievo malonės Lenkijos karalius, Krokuvos, Sandomiro, Sieradžio, Lenčicko. Kujavų ir Pamario žemių valdovas ir paveldėtojas).

Deja, Kazimieras III buvo jau paskutinis lenkų Piastų dinastijos atstovas Lenkijos soste (1335–1370), nes mirė 1370 m. bevaikis, ir pagal jo testamentą Lenkijos karaliaus sostas atiteko minėto Vengrijos karaliaus Karolio Roberto sūnui iš Anžu dinastijos Liudvikui I Didžiajam (vengr. Lajos I Nagy; lenk. Ludwik Węgierski).

Lenkijoje prasidėjo svetimšalių kilmės karalių epocha, kurią trumpai galėtume suskirstyti į tris dalis:

1)  Anžu (d‘Anjou) dinastijos Neapolio atšakos karaliai išbuvo 16 metų Lenkijos soste: Liudvikas I Didysis (1370–1382), bekaralmetis (1382–1384), Jadvyga Anžujietė (1384–1386).

2)  Gediminaičių dinastijos atšakos Jogailaičių karaliai – 186 metus Lenkijos soste (1386–1572).

3)  Karalių rinkimo epochos karaliai (epocha krόlόw elekcyjnych) nuo paskutinio Jogailaičio mirties (1572), bekaralmetis (1572–1573) iki paskutiniojo lenkų karaliaus Augusto Poniatovskio abdikacijos – atsižadėjimo Lenkijos karaliaus sosto (1795 m. lapkričio 25 d.).

Tuo pačiu po paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo (1795) ir karaliaus abdikacijos Lenkijos karalystė kartu su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste visiems laikams išnyko iš Europos politinio žemėlapio.

B. Interpretacijos

 

Skaitytojams gali kilti klausimas, kodėl tiek vietos ir dėmesio skirta Vakarų slavų (lenkų) pirminiams šaltiniams ir juose vartojamų valdovų titulų (rex ir dux) analizei.

Atsakymas paprastas: be tokios analizės, lygiai kaip ir Rytų slavų (rusinų) pirminių šaltinių tyrimo atveju, mes negalėtume išsiaiškinti ir net suvokti, kodėl viduramžių Lietuvos valdovams (iki XV a. pradžios) netinka ir negali būti taikomi nei kniazių nei duxų arba ksionžentų (ksiąžęta) titulai, kuriuos iš papročio ir inercijos verčiame į žymiai vėlesnį lietuvių kalbos naujadarą kunigaikščiai.

Tas akivaizdus Rusios ir lenkų istorinių šaltinių liudijimo faktas, jog slaviški titulai kniaz ir ksienžen buvo taikomi lietuvių valdovams tik būtiniausiais (tarkim, tarptautinių sutarčių) atvejais, akivaizdžiai rodo, kad Rusios metraščių ir lenkų kronikų autoriams sunku buvo įsivaizduoti kokią nors kitokią (ne slavišką) titulų sistemą jiems menkai pažįstamoje pagoniškoje Lietuvoje.

Gedimino titulo mįslė lenkams: „rex sive dux“?

 

Viduramžių lenkų kronistams ir gyventojams, atrodo, buvo gana sunku patikėti, jog pagoniškoje šalyje, nesvarbu, ar Prūsijoje, ar Lietuvoje, gali egzistuoti karaliai.Nepasitikėta netgi tais atvejais, kuomet savo akimis tekdavo matyti ano meto lotyniškuose tekstuose rex titulu įrašytus Lietuvos valdovus.

Lenkų XIV a. dokumentikoje turime labai iškalbų šitokio nesuvokimo pavyzdį.

Mūsų laikus pasiekė lotyniškai 1325 m. rašytas dviejų Mazovijos duxų, sulenkėjusių Lietuvos valdovo Traidenio (valdė 1268/69–1282) anūkų Ziemovito bei Troideno (Semovitus ir Droydynusduces) ir Plocko vyskupo laiškas (1325.VIII.25) Romos popiežiui, kur jie skundžiasi dėl dažnų lietuvių puldinėjimų. Laiško autoriai, kiek galima spręsti iš teksto, puikiai žino, kad anuometinis Romos katalikų popiežius Jonas XXII tituluoja Gediminą karaliumi. Šiaip ar taip Plocko vyskupas turėjo būti gavęs arba girdėjęs apie popiežiaus legatų nurodymą, kad visur būtų ketverius metus laikomasi lietuvių karaliaus Gedimino (rex Litvinorum) ir Vokiečių ordino sudarytos taikos sutarties. Be to, Plocko vyskupas, kiek galima spręsti iš teksto, puikiai žino ir specialiai laiške pabrėžia, kad Plocko vyskupystė „turi tiesioginę sieną su lietuvių karalyste“ (sint regno Litwanorum immediate coniuncte)[10].

Ir vis dėlto laiško autoriai, atrodo, niekaip negali susitaikyti su tuo, kad Gediminas tituluojamas karaliumi (rex), o Lietuva – karalyste (regnum).

Todėl savo laiške, puikiai žinodami, kad Gediminas valdo karalystę (regnum) ir yra popiežiaus vadinamas karaliumi (rex) vis dėlto išdrįsta suabejoti ir atsargiai vadina Gediminą „rex sive dux“ (regem sive ducem Litwanorum), kitaip sakant – gal rex, o gal dux… Gal karalius, o gal duxas

Kodėl?

Mes netrukus pamatysime, kaip atsako į šį klausimą Lietuvos istorikai, o kol kas pažvelkime į tariamą mįslę „rex sive dux“ Lenkijos istorijos kontekste.

„Lietuvių duxas Mindaugas, pavaizdavęs esąs krikščionis, karūnuojamas karaliumi“

 

Kaip matėme iš glaustos teisėtų ir neteisėtų lenkų karalių istorijos apžvalgos, viduramžių Lenkijoje karaliaus (rex) titulas galėjo atitekti lenkų vadui ar valdovui tiktai su Romos popiežiaus arba Šventosios Romos imperijos vokiečių imperatoriaus sutikimu ir palaiminimu.Jei toks palaiminimas būdavo, tuomet lenkų istoriniuose šaltiniuose lenkų valdovas būdavo pavadinamas karaliumi.

Paradoksalu, tačiau lietuvių valdovas netgi tokiu pačiu atveju neretai būdavo pavadinamas, kaip sakoma, pro sukąstus dantis…

Kiek bebūtų nusistatęs J. Dlugošas prieš lietuvius pagonis ir naują Lenkijos karalių lietuvį Jogailą, jis vis dėlto negalėjo nepavadinti Mindaugo karaliumi, kadangi puikiai žinojo, kad Mindaugas buvo karūnuotas Romos popiežiaus sutikimu bei pavedimu.Bet paklausykime, kaip lenkų istorijos Tėvas beveik su neslepiama neapykanta kalba apie Mindaugo karališkąjį titulą.

Pasak J. Dlugošo, „lietuvių duxas Mindaugas, pavaizdavęs esąs krikščionis, karūnuojamas karaliumi“ (Lithuanorum Dux Mendog Christianum se simulans, in Regem coronatur). Taigi Mindaugas sėkmingai apgauna patiklųjį popiežių Inocentą IV:

apsimestinai priima krikščionių tikėjimą ir siunčia pasiuntinius pas popiežių Inocentijų IV prašydamas karūnos ir skelbdamas esą dorai katalikybę priėmęs (fidem simulate recipit …petens coronam et profitens se catholicam accepisse puritatem)[11].

Naivusis Inocentas IV „iš malonės jam“ (cuius in favorem) siunčia į Lietuvą brolį Heidenreichą… ir šis su kitais vyskupais Rygoje įšventina Mindaugą karaliumi (Mandogonem in Regem consecraverat).Taip interpretavo Mindaugo vainikavimą J. Dlugošas XV a. viduryje.

Kritiškai analizavęs šį 1252 m. pranešimą A. Semkovičius jau XIX a. konstatavo, jog „pranešimo šaltinis nežinomas.“[12] Šiandien yra manoma, kad Mindaugo nekarūnavo Heidenrikas, karūnavimas vyko ne Rygoje[13] ir t. t. Tačiau faktinės klaidos iš nežinojimo mums šiuo atveju mažiausiai rūpi ir yra visiškai pateisinamos atsižvelgus į anuometines J. Dlugošo informatyvumo galimybes. Mes čia analizuojame kronikos autoriaus tendencingumą, kuris diktavo autoriui priešiškus atsiliepimus apie Mindaugą.

Ir tai ne nuotaikos ar vienkartinio pasakymo reikalas. Kitame 1255 m. pranešime J. Dlugošas vėl tvirtina, jog „Mindaugas iš duxo buvo pakeltas į Lietuvos karalius brolių kryžiuočių pastangomis ir popiežiaus galia“ (Mendog Dux in Regem Lithuaniae opera fratrum Cruciferorum, authoritate Innocentii quarti Papae evectus). „Tačiau Mindaugo iškėlimas Lietuvos karaliumi buvo gudria apgaule ir veidmainiaujant atliktas kryžiuočių iš gilaus godumo, ir labai neilgai išsilaikęs pradingo“ (brevisculo durans tempore disperiit).

Pastaroji frazė apie „labai greitai pranykusį, pražuvusį“ Mindaugo karališką statusą verta ypatingo dėmesio, kadangi čia išsakyta mintis tapo pamatu visam ilgaamžiui mitui apie „pirmąjį ir vienintelį Lietuvos karalių“.

Mito apie vienintelį Lietuvos karalių ištakos

 

Pradėkime nuo pastebėjimo, jog J. Dlugošas nė viename savo pranešime nė žodeliu neužsimena, jog su Mindaugo karūnavimu atsirado lenkų kaimynystėje nauja katalikiška Lietuvos karalystė.

Galima įsivaizduoti, su kokia širdgėla turėjo rašyti J. Dlugošas apie Romos popiežiaus sutikimą ir paliepimą vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi, kuomet tokio leidimo lenkai jau beveik 250 metų negalėjo išprašyti iš Romos popiežių. Taigi – geriausia Lietuvos karalystės iš viso niekur neminėti, kad vėliau nereikėtų aiškinti, kurgi ta Lietuvos karalystė pranyko, jeigu joks popiežius nepanaikino savo dekretu nei Mindaugo karališko titulo, nei Lietuvos karalystės statuso… (Nepatogus J. Dlugošui klausimas, tačiau mes turėsime progos jį apsvarstyti ir atsakyti VI knygos dalyje.)

Lenkų kronikos autorius visą dėmesį nukreipia į patį Mindaugą ir, žinoma, nesiskaito ne tik su istoriniais faktais, bet ir su žodžiais, mėgindamas skaitytojo akyse žūtbūt diskredituoti Lietuvos karalių.

Štai 1260 m. pranešime (kurio, beje, mes veltui ieškotume Lietuvos istorijos instituto 2005 m. išleistoje „Mindaugo knygoje. Istoriniai šaltiniai apie Lietuvos karalių“) J. Dlugošas jau tarsi nebeatsimena, kad Mindaugas vainikuotas ir pateptas karaliumi popiežiaus valia ir galia, kaip jis dar teigė 1251 ir 1255 m. pranešimuose, ir vadina jį ne karaliumi, o „lietuvių viršiausiuoju“ (Lithuanorum princeps). To negana – kronistas čia pat pateikia įžūliai iškreiptą faktą, esą Mindaugas pats pasiskelbė karaliumi. Turiu galvoje klasikinę formulę „se Regem gerete induxerant“ (p. 375), kuri į lenkų kalbą verčiama, kaip „pasiskelbimas karaliumi“ (ogloszenie się krolem).

Kitaip sakant, kuriamas įspūdis, esą pats Mindaugas savo užgaida pasivadino karaliumi. Formulė klasikinė, kadangi, kaip matysime (VI knygos dalyje) labai panaši formulė bus taikoma lietuviškuose vertimuose ir Gediminui, esą jis „pats save vadina Lietuvos ir rusų karaliumi“ (se regem Lethoviae et ruthenorum intitulat).

Stebint J. Dlugošo minties ir emocijų įtampą, nebetenka stebėtis, kad autorius nebepajėgia net pripažinti Mindaugo vainikavimo teisėtumo. Koks čia gali būti Lietuvos karalius, jeigu jis „tais pačiais metais, kai atgimė apsiplovęs krikšto vandeniu, kartu su visais pakrikštytais [lietuviais] sugrįžo prie savo vėmalų ir stabmeldystės“ (ad vomitum et idolatrium rediit)[14]. Kaip matome, garsiausios lenkų viduramžių kronikos autorius radikaliai išsprendęs trumpai drūtai „nurašė“ ir pirmojo Lietuvos krikšto (1251 metais) fenomeną, ir Mindaugo vainikavimo Lietuvos karaliumi istoriją, ir, žinoma, Lietuvos karalystės katalikišką statusą, kurio, beje, neprisivertė net paminėti.

Deja, vėlesnieji lenkų XV–XVII a. kronikų autoriai, perpasakodami J. Dlugošą, dažniausiai tiktai kartojo pastarojo tekstus ir teiginius.

Ir visiškai teisūs „Mindaugo knygos“ sudarytojai, pateikę J. Dlugošo 1252 m. pranešimą apie Mindaugą ir pastebėję, jog „išverstoji atkarpa neabejotinai darė įtaką lenkų ir lietuvių istorikams XVI a. vertinant Mindaugo asmenybę ir veiklą.“[15] Kitas dalykas, kad sudarytojų pastaboje lieka neaišku, apie kokius XVI a. lenkų ir lietuvių istorikus čia užsiminta. Nebent apie J. Dlugošo kompiliatorius Motiejų iš Miechovito ir Martyną Kromerį, kurių vertimai taip pat pateikti „Mindaugo knygoje.“[16] Skaitytojai patys gali įsitikinti, kaip Miechovita ir Kromeris beveik pažodžiui kartoja J. Dlugošo atsiliepimą apie Mindaugą.

J.Dlugošas ne kartą ir ne vienoje savo „Analų“ vietoje minėjo Mindaugą, tačiau nė karto nepavadino Lietuvos karalyste…

Karaliaus titulo istorinio pariteto nepaisymas

 

Kaip matėme, Vakarų slavų (lenkų) istoriniai šaltiniai, jei vertinsime juos lituanikos požiūriu, žymiai skurdesni, negu Rytų slavų – artimiausių Lietuvos kaimynų rusinų metraščiai.Dėl tos priežasties, kaip minėta, vėlesnieji istorikai, rašydami apie Lietuvą, daugiausia naudojosi Rusios metraščiais, rečiau – vokiečių kronikomis, o lenkų kronikomis (nuo Galo Anonimo iki J. Dlugošo) tik retkarčiais.

Remtis pačiu J. Dlugošu taipogi retai kas ryždavosi, ypač jo pranešimais apie senovės Lietuvą iki dinastinių Jogailos vedybų su jaunute Jadvyga ir jos tapsmo 1384 m. Lenkijos karaliumi (Rex Poloniae)[17]. Sunku tuos pranešimus moksliškai interpretuoti, labiau dera analizuoti Autoriaus požiūrio ypatumą (point of view; jei panaudosime amerikiečių literatūrologinės mokyklos terminą).

Mums rūpimai senovės Lietuvos valdovų titulų analizei svarbu apsistoti ties profesionalių istorikų reakcija į minėtą Plocko vyskupo ir jo bendraautorių laišką popiežiui, kuriame savaip iškeliama Gedimino karališkojo titulo teisėtumo problema: argi karalius, jei kol kas nepriėmė krikšto?S. C. Rovelas savo parengtame Gedimino laiškų leidinyje tokį lenkų vyskupo ir bendraautorių įrašytą dvilypį Gedimino titulavimą komentuoja tarsi akivaizdų faktą, kuris liudija, kad Gedimino titulas ginčytinas.

Istoriko pastaba: „regi sive duci eidem Litwanie – ginčytinas Gedimino titulas“ (61 dok., 9 kom.).

Mano manymu, tiksliau būtų komentuoti, kad Gedimino titulas lenkų tekste yra ne tiek ginčytinas, kiek pačių laiško autorių ginčijamas. Laiško autoriai tarsi nenori sutikti su tuo, kad Gediminą galima tituluoti karaliumi (rex), jų manymu, Gediminui labiau tiktų titulas dux.

Reikia pasakyti, kad lenkų istorijos kontekste laiško autorių abejonės visiškai logiškos.

Autoriai gyvena katalikiškoje Lenkijoje ir nepajėgia įsivaizduoti nei suprasti, kaip gali pagonių valstybės valdovas būti karalius be Romos popiežiaus palaiminimo.Dėl tos pačios priežasties, kaip matėme, nė vienas Rusios metraštis nepavadino karaliumi net Mindaugo, kadangi metraščių autoriai iš principo buvo įsitikinę, kad pagonys negali turėti karaliaus, nors čia pat mielai rašė apie vengrų karalių, net pravoslavų rusinų karalių Danilą Romanovičių ir t. t.

Kitaip sakant, viduramžiais Vakarų slavų katalikų teologinė prielaida yra tokia pati, kaip ir Rytų ortodoksų Bažnyčios krikščionių.Ir vieni, ir kiti tvirtai tikėjo, kad pagonys negali turėti karaliaus.

Dar daugiau pamato abejoti karaliaus Gedimino titulu turėjo ir mūsų aptariamo laiško autoriai. Plocko vyskupas su Mazovijos ksionžentais linkę Gediminą greičiau vadinti dux, bet ne rex. Juk laiške popiežiui jie nedviprasmiškai primena, kad lietuviai, nors ir yra pažadėję, bet kol kas dar nepriėmė krikšto ir krikščionių tikėjimo, taigi kol kas Gediminas, jų nuomone, jokiu būdu negali būti tituluojamas karaliumi…

Maža to, Vakarų slavai, skirtingai negu Rytų slavai, tvirtai įsitikinę ir mūsų atlikta istorinė apžvalga, manau, aiškiai parodo, kodėl jie norom nenorom tuo įtikėjo. Lenkų valdovai, kaip sakoma, savo kailiu ne kartą patyrė, kad karaliaus titulą galima gauti tik Romos popiežiaus leidimu, sutikimu bei palaiminimu. Ilgaamžė karti istorinė patirtis įtikino lenkus, jog net gavus iš Romos sutikimą karūnuotis Lenkijos karaliumi, ta pati Romos kurija kurio nors popiežiaus specialiu raštu (specialia scripta) gali atimti karaliaus titulą ir net panaikinti Lenkijos karalystės statusą:

Polonia a iure Regum… in iure Ducum detrusta (Lenkija iš juridinio karalių [valstybės] statuso nužeminta, pervesta į juridinį Kunigaikščių [valstybės] statusą)[18].

Laiško autoriai remiasi savo krašto istorine patirtimi, tad jų logikos, mąstysenos ir istorinės patirties peršama išvada akivaizdi: Gediminas joks karalius, jei dar nepriėmė katalikiško krikšto…

Bet jiems lieka mįslė: kodėl gi Romos popiežius ir kiti europiečiai, net vokiečių vyskupai ir vokiečių ordinų magistrai vadina Gediminą karaliumi?Neslėpdami savo abejonės, o gal ir pašaipos, sulenkėję Traidenio anūkai ir lenkų vyskupas brūkšteli tarsi tarp kitko „rex sive dux“, atseit, jų galva, rex Gediminas yra tas pat kas dux Gediminas…

Paradoksalu, tačiau tradicinė Lietuvos istoriografija, kaip žinome iš visų oficialių Lietuvos istorijos veikalų, vadovėlių bei enciklopedijų, laikosi tos pačios nuomonės, kaip nutautėję Traidenaičiai ir Plocko vyskupas: atseit, Gediminas joks karalius, kadangi nepriėmė katalikiško krikšto ir negavo Romos popiežiaus palaiminimo, patepimo etc.

Galima būtų manyti, jog tradiciniai istorikai tvirtai laikosi moksliškumo principų ir nepripažįsta jokių kompromisų, siekiant terminų tikslumo ir pagrįstumo. Tokiu atveju, norėtųsi jiems palinkėti sėkmės tikslinant viduramžių valdovų titulus. Progų daugiau, negu galima tikėtis. Pavyzdžio dėlei prisiminkime anksčiau aptartą Vladislovo Lokietkos karūnavimą Krokuvoje.

Iš karto po paties Lokietkos karūnavimosi Krokuvoje anuometinėje tarptautinėje diplomatikoje visiškai pagrįstai buvo laikomasi nuomonės, kad būti Mažosios Lenkijos karaliumi anaiptol ne tas pats, kas būti Lenkijos karaliumi. Tai du skirtingi dalykai, už kurių slypi ne šiaip sau neverti dėmesio, kaip šiandien kai kam atrodo, epitetai, o skirtingos ir anaiptol nesutampančios teritorijos bei juridinės jų valdymo teisės. Supainiojus arba ignoruojant Mažosios Lenkijos valdovo teises, tarkim, su Didžiosios Lenkijos valdovo teisėmis arba jų neskiriant ir abi valdas vadinant vienu Lenkijos karalystės vardu, anuomet reikštų mažiausiai skandalingą diplomatinį konfliktą, o neretai ir ginkluoto antpuolio arba nuožmaus karo pradžią.

Ne tik bažnytinę, bet ir civilinę teisę studijavęs Jonas XXII genialiai išnaudojo teisines subtilybes, patardamas Lokietkai karūnuotis Krokuvoje (Mažojoje Lenkijoje), kadangi čekų karalius prieš tai karūnavosi Gniezne (Didžiojoje Lenkijoje). Vien šituo geografiniu manevru buvo smarkiai sumažinta diplomatinė įtampa ir galimi konfliktai tarp lenkų Piastų ir Čekijos Liuksemburgų.

Tuo tarpu daugelis istorikų šiandien net neabejoja, kad Lokietka Krokuvoje buvo karūnuotas visos Lenkijos karaliumi. Tokios nuomonės laikosi, pavyzdžiui, visi naujosios „Lietuvos istorijos“ trečio tomo autoriai, visur vadindami Vladislovą Lokietką sulietuvintai Vladislovu Uolektiniu ir dar Lenkijos karaliumi, nors teisiniu požiūriu Lokietka nebuvo ir negalėjo būti Lenkijos karaliumi.

Kaip matome, karališkų titulų savavališkas pripažinimas ar nepripažinimas Lietuvos istoriografijoje plačiai išsikerojusi tradicija ir jinai iki šiolei puikiai klesti, plūduriuodama istoriografijos mariose, užmiršus istorinių šaltinių konkrečius davinius. Atrodo, visiems pakanka visagalės Tradicijos gairių. Jų, deja, laikosi ir S. C. Rovelas, kuris puikiame jo sudarytų ir autentiškai išverstų „Gedimino laiškų“ leidinyje Lokietkos raštą pristato kaip Lenkijos karaliaus tekstą (62 dok.: 1326.II.7, Lenčica, Lenkijos karalius Vladislovas Uolektinis sudaro paliaubas su Vokiečių ordinu bei Mazovijos kunigaikščiais).

Šį kartą istorikas, atrodo, visiškai pasitiki paties Lokietkos prisistatymu teksto intitulatūroje (Nos Wladislaus Dei gratia rex Polonie[19]), nors Gedimino atveju elgiasi priešingai – visus karaliaus Gedimino (Gedeminne Dei gratia Letphinorum Ruthenorumque rex)intitulatūrostekstus pristato savo leidinio skaitytojams kaip „Didžiojo kunigaikščio“ (angl. Grand Duke Gediminas) tekstus.

Keistas titulatūros istorinio pariteto nepaisymas, tarsi užmiršus viduramžių valdovų ir jų istorikų amžiną principinį rūpestį preciziškai naudoti titulus pagal jų šaltiniuose užfiksuotą vietą tarptautinėje viduramžių valdovų titulatūros hierarchijoje.

Netrukus mes įsitikinsime, kiek ribota ne tik dokumentiniu, bet ir istoriniu požiūriu akademinė ištikimybė Tradicijai be istorinių šaltinių pamato…

[1]        Joannis Dlugossi seu Longini canonici quandam Cracoviensis Historiae Polonicae Libri XII, quorum sex posteriores nondum editi nunc simul cum pridribus ex Msto, rarissimo in lucem prodeunt ex bibliotheca et cum prefacione Henrici L. B. ab Huysen, Russorum Caesari a consillis intimis bellicis et iustate etc…. Lipsiae, Anno MDCCXI, lib. III, p. 296.

[2]        Ten pat, p. 298.

[3]        Historia dyplomacji Polskiej. Tom I. Polowa X wieku – 1572. – Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe, 1982, p. 201.

[4]        Borucki, Marek. Jak w dawnej Polsce krolow obierano. – Warszawa: LSW, 1976, p. 9–10.

[5]        Ten pat, p. 10.

[6]        Grodecki R., Zachorowski S., Dąbrowski J. Dzieje Polski średniowiecznej. – Kraków, T. I, 1995, p. 183.

[7]        Gierowski, J. A. Historia Włoch. – Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 1986, p. 99.

[8]        Bartlett, Kenneth R. The Civilization of the Italian Renaissance. – Toronto, 1992, p. 203.

[9]        Wyrozumski, Jerzy. Kazimierz Wielki. – Wrocław, 1986, p. 39.

[10]       Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans = Gedimino laiškai / tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell, Vilnius, 2003. Čia ir toliau nurodomas cituojamo dokumento numeris pagal leidinio numeraciją. Dok. Nr. 61.

[11]       Čia ir toliau mano versta iš lotynų kl. Pagal : Joannis Dlugossi seu Longini canonici quandam Cracoviensis Historiae Polonicae Libri XII, quorum sex posteriores nondum editi nunc simul cum pridribus ex Msto, rarissimo in lucem prodeunt ex bibliotheca et cum prefacione Henrici L. B. ab Huysen, Russorum Caesari a consillis intimis bellicis et iustate etc… Lipsiae, Anno MDCCXI, lib. III, p. 332–333.

[12]       Semkowicz, Alexander. Krytyczny rozbiór «Dziejów polskich» Jana Długosza do roku 1384. – Wydawnictwo Akademini Umiejętnosci, Krakow, 1887, p. 271.

[13]       Gudavičius, Edvardas. Mindaugas. – Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, p. 239.

[14]       „Ad vomitum rediit“ – viduramžių katalikiškos literatūros vaizdinys, taikytas tiems, kas atsisakė priimtos katalikybės ir grįžo prie savo ankstesnio tikėjimo. Joannis Dlugossi seu Longini canonici quandam Cracoviensis Historiae Polonicae Libri XII, quorum sex posteriores nondum editi nunc simul cum pridribus ex Msto, rarissimo in lucem prodeunt ex bibliotheca et cum prefacione Henrici L. B. ab Huysen, Russorum Caesari a consillis intimis bellicis et iustate etc… Lipsiae, Anno MDCCXI, lib. III, p. 375.

[15]       Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių. Parengė ir į lietuvių kalbą išvertė Darius Antanavičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis (atsakomasis sudarytojas) ir Rimvydas Petrauskas. – Lietuvos istorijos institutas, Vilnius: LII leidykla,2005, p. 169.

[16]       Ten pat, p. 170–172.

[17]       Populiarioje ir net mokslinėje literatūroje rašoma, jog atvykusi iš Vengrijos Jadvyga (vengr. Anjou Hedvig; lenk. Jadwiga Andegaweńska; 1373/1374–1399) buvo karūnuota 1384 m. Lenkijos karaliene, tačiau tai klaidingas titulas. Vienuolikmetė ar dvylikametė Jadvyga negalėjo būti tituluojama Lenkijos karaliene (Regina Poloniæ), tad jos titulas iki vedybų buvo „Lenkijos karalius“ (Hedvig Rex Poloniæ), nors tai skamba keistokai kasdienėje (ne juridinėje) kalboje.

[18]       Joannis Dlugossi seu Longini canonici quandam Cracoviensis Historiae Polonicae Libri XII, quorum sex posteriores nondum editi nunc simul cum pridribus ex Msto, rarissimo in lucem prodeunt ex bibliotheca et cum prefacione Henrici L. B. ab Huysen, Russorum Caesari a consillis intimis bellicis et iustate etc… Lipsiae, Anno MDCCXI, lib. III, p. 298.

[19]       Chartularium Lithuaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai. Latin, Old Russian and German with Lithuanian translations, with summary in English. Tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell. – Lietuvos istorijos institutas, Vilnius: Vaga, 2003, lviii, 420 p., [16] p. of plates : ill., maps. Čia ir toliau nurodomas cituojamo dokumento numeris pagal leidinio numeraciją. Dok. Nr. 61.

 

Istorija Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra