Pagrindinis puslapis Istorija Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. II dalis

Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. II dalis

Dr. Algimantas Bučys. Lenkijos karalių šlovė ir nelaimės. II dalis

Dr. Algimantas Bučys. Gretos Skaraitienės nuotr.

www.voruta.lt

Lenkijos karalių šlovė  ir nelaimės

(Iš dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“– Vilnius, 2019).

Nuo Redakcijos

Šias metais pasirodė antrasis ( pirm. 2018 m.) pataisytas ir papildytas  dr. Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje (Literatūrologinė  istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė) leidimas. Veikalas yra skirtas istorinių šaltinių analizei, kuri griauna nusenusį mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį  ( 1253 – 1263) egzistavusią Lietuvos karalystę. Plačiai dokumentuotas tyrimas  leidžia konstatuoti neįtikėtiną situaciją: senovės Lietuvos valstybės ir jos valdovų karališki titulai istoriniuose šaltiniuose dažniausiai prieštarauja Lietuvos istorijos vadovėliuose nuo seno vartojamai tradicijai, pasiskolintai iš  rusų bei lenkų istorikų, pritaikiusių senovės lietuvių valdovams slaviškus kniazių ir ksionžentų( tai yra – kunigaikščių) titulus, žemesnius tarptautinėje Europos valdovų skalėje. Recenzuodamas naują veikalo leidimą žurnale „Kultūros barai“ ( 2019, nr.5), V. Mikailionis kelia skaitytojams  klausimą, „ar verta kapstytis po senųjų amžių istoriją, aiškintis , ar mūsų valdovai Viduramžiais buvo vadinami karaliais, ar kunigaikščiais. Girdi, kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tačiau menkinantys pavadinimai, įvarę nevisavertiškumo kompleksą , vis dėlto „pagadino“ Lietuvos likimą. Kentėjo ir lenkų tauta, nepakeliamą pasaulio gelbėtojos misiją prisiėmusi tikriausiai tam, kad kompensuotų XI-XIII a. patirtą nevisavertiškos valstybės traumą. Todėl būtina žinoti savo tikrąją istoriją, nes abi tautos tik tada, kai išsiaiškins dvasinių kančių bei traumų priežastis, atsikratys pasąmoninių kompleksų ir baimių, nuodijančių tarpusavio santykius“ ( p.90).

Pateikiame Vorutos skaitytojams sutrumpinto A. Bučio knygos  IV skyriaus ištraukas. 

Pirmąją dalį kviečiame skaityti paspaudus šią nuorodą: https://www.voruta.lt/dr-algimantas-bucys-lenkijos-karaliu-slove-ir-nelaimes-i-dalis/

Legendiniai lenkų valdovai (aristokratiškoji kilmė)

 

Kad ir labai graži buvo Piastų dinastijos kilmės iš vargano žmogelio legenda, jinai kuo toliau, tuo, matyt, labiau rėžė ausį ambicingiems Lenkijos valdovams, svajojusiems prilygti kilmingiems Europos valdovams.

Kaip bebūtų buvę, beveik po šimtmečio buvo sukurta antroji lenkų kronika, parašyta iškalbingojo metraštininko ir poeto Vincento Kadlubeko (lot. Vincencius;lenk. Wincenty Kadlubek; g. tarp 1150 ir 1160 – m. 1223), rašiusio vėlgi lotynų kalba.Lenkų literatūros specialistai nesutaria dėl kronikos parašymo laiko – vienų nuomone, ji buvo baigta rašyti 1208 m., kiti spėja, kad magistras rašė ją gilioje senatvėje, jau pasitraukęs (1217 m.) nuo Krokuvos vyskupo darbų į vienuolyną.

Reikia iš pat pradžių pasakyti, jog V. Kadlubekas savo garsiame keturių dalių kūrinyje („Chronica seu originale regum et principum Poloniae“) iš esmės tik savaip literatūriškai apdorojo (pasirinkęs dviejų vyskupų dialogo formą) Galo Anonimo veikalą, gausiai papildęs jį legendomis ir savo pramanais.

Mums svarbu neužmiršti, kad abi šios kronikos buvo parašytos konkrečiu užsakymu ir buvo skirtos konkretaus lenkų valdovo ir jo giminės išaukštinimui. Galas Anonimas aprašinėjo ir šlovino minėto Boleslovo Kreivalūpio žygius, o magistras Vincentas Kadlubekas aprašė Boleslovo Kreivalūpio jauniausiojo sūnaus Kazimiero II Teisingojo (Kazimierz II Sprawiedliwy; 1138–1194) pirmtakus ir žygius.

Geografinės Galo Anonimo žinios, kaip minėta, buvo gana ribotos ir tas pat pasakytina apie V. Kadlubeko veikalą, kuriame Lietuva net neminima.Užtat lenkų valstybės ir jos valdovų kilmė bei titulai V. Kadlubeko veikale išsiskleidžia į platų spalvingą spektrą.

Pirmojo lenkų istorinio rašytojo V. Kadlubeko užduotis buvo kur kas kilnesnė nei Galo Anonimo – jam buvo pavesta parašyti ne šiaip sau istoriją, o tokią istoriją, kuri įkvėptų ir diegtų lenkų jaunuomenei meilę ir pagarbą visai Kazimiero II gimininei ir, žinoma, visai lenkų praeičiai. V. Kadlubekas puikiai suprato nelengvą užduotį, kurią jam pavedė Krokuvos kunigaikščiai iš Piastų dinastijos – Kazimieras Teisingasis ir, matyt, jo sūnus Lešekas Baltasis (Leszek Biały; 1184–1227). Pagarsėjęs puošnaus, elegantiško stiliaus poetas pagal sumanymą turėjo parašyti modernesnę už Galo Anonimo Lenkijos istoriją, kuria, tarsi istorijos skaitiniais, galėtų naudotis jo globota dvasinė mokykla prie Krokuvos katedros. Patriotinis tikslas, atrodo, labiausiai rūpėjo ir autoriui, ir užsakovui Kazimierui Teisingajam.

Visų veikliausias karalius, – įžangoje liudija V. Kadlubekas, – norėdamas protėvių dorą išlaikyti tolesnėms kartoms, pavedė man, rašančiam trapia, kaip nendrė, plunksna, uždėjo ant mano, kaip nykštuko, pečių milžinišką naštą, turbūt įsitikinęs, kad aukso spindėjimas ir brangių akmenų blizgėjimas taip pat nebąla nuo neįgudusių amatininko rankų, kaip nejuodija žvaigždės, nors Etiopai (juodaodžiai – A. B.) rodo jas labai baisiai juodais pirštais[1].

Tiek veikalo pavadinimas, tiek įžanga, tiek visas tekstas liudija, kad autorius, atlikdamas garbingąjį užsakymą, per daug nepaiso legitiminės titulų teisės ir vis labiau linkęs vartoti karaliaus (rex) titulą ne tiek juridine, kiek retorine kilnia prasme.

Galas Anonimas savo kūrinio pavadinime skelbė rašąs apie duxų ir princepsų žygius (gesta ducum sive principum), o V. Kadlubeko veikalas pavadintas titulų požiūriu kur kas kilniau – „Lenkijos karalių ir valdovų kronika arba kilmė“ (Chronica seu originale regum et principum Poloniae).

Nesiryždamas tiesiogiai neigti prasčiokišką Piastų dinastijos kilmę, V. Kadlubekas išplėtojo Galo Anonimo užuominą apie Gniezno mieste viešpatavusį netikėlį duxą Popielą (lenk. Popiel), kurį vėliau išvijo miestiečiai, išsirinkę sau Piastą.Pasak V. Kadlubeko, tas Popielas I buvęs ne kas kitas, o Pompilijus (lot. Pompilius), didžiojo Julijaus Cezario sesers sūnus[2]. Kitaip sakant, jis turėjęs gimti dar prieš Kristų, o atvykęs į slavų kraštus įsikūrė ir ėmė viešpatauti šiaurinėse dabartinės Lenkijos teritorijose.

Beje, Galas Anonimas užbaigė išvarytų Popielų dinastijos istoriją liūdnu padavimu apie tai, kad, pasak

žilų senolių, tą išvarytą iš karalystės Pompilijų taip siaubingai ėmė persekioti pelės, jog artimieji pervežė jį salon, kur mediniame bokšte uždarytą ilgai gynė nuo tų persiutusių padarų, kurie ten atplaukdavo, kol pagaliau tasai, visų apleistas dėl išdaužytų pelių smarvės, susilaukė šlykščiausios mirties, nes buvo pelių sugriaužtas[3].

Sakytinės istorijos duomenys  rašytiniuose šaltiniuose

 

V.Kadlubeko kronikos atsiradimas liudija, jog XIII šimt­metyje valdančiajam lenkų elitui rūpėjo ne tik dinastinė ateitis, bet ir žymiai garbingesnė, nei Galo Anonimo aprašytoji, Lenkijos valdovų praeitis.Ėmęsis plunksnos vyskupas V. Kadlubekas, be abejo, rėmėsi ankstesnių kronikų tekstais. Jis nedvejodamas atpasakojo Galo Anonimo užrašytą istoriją apie Piastų dinastijos kilmę Gniezno apylinkėse (vadinamojoje Didžiojoje Lenkijoje). Tačiau jo paties laikais vis didesnę įtaką ėmė vaidinti Mažoji Lenkija su centriniu Krokuvos miestu, tad savo kronikoje V. Kadlubekas atsižvelgė ir į mažlenkių didikų ideologinius interesus, visaip juos aukštindamas bei šlovindamas.

Žinoma, pačių lenkų rašytinių šaltinių stoka skatino ne tik V. Kadlubeką, bet ir kitus lenkų kronikų autorius ieškoti žinių apie praeitį sakytinėse istorijose, legendose ir padavimuose, kurie nuo seno plito žmonėse iš lūpų į lūpas. Galas Anonimas, kaip matėme, pats aiškino, jog kai kurias žinias apie senuosius lenkų valdovus išgirdo iš „žilų senolių“ ir surašė į savo kroniką. Šitaip elgėsi ne tik lenkų, bet ir kitų slavų metraštininkai, ėmę rašyti savo tautos istoriją anksčiau už lenkus. Eruditas V. Kadlubekas ypač plačiai naudojosi kaimyninių slavų rašytiniais šaltiniais, kuriuose jau buvo raštu užfiksuotos seniausios sakytinės istorijos apie slavų praeitį.

Pačių seniausių laikų istorijai aprašyti pirmasis lenkų autorius sėmėsi žinių iš senųjų čekiškų Bohemijos metraščių, pradėtų rašyti anksčiau nei Lenkijoje. Matyt, iš seniausios lotyniškai rašytos Čekų kronikos (lot. ChronicaBohemorum), kurią surašė tarp 1119 ir 1125 m. Prahos dvasininkas Kosmas (ček. Kosmas; apie 1045–1125), V. Kadlubekas pasiskolino savo legendinio herojaus, atseit, pirmojo Lenkijos karaliaus Krako vardą. Čekų kronikose aprašyta, kaip čekų karvedys Krokas (Kosmas lotyniškai jį vadina Crocco; ček. Krok) paveldėjo valdžią iš pirmojo legendinio čekų protėvio Bohemo (lot. Bohemus, ček. Čech), kuris atėjo iš slaviškos (V–X a.) Karintijos žemės (lot. Carinthia; vėliau germanų nukariauta; dab. Austrijos teritorijoje) į anuomet neapgyvendintas žemes. Dėl to Čekija dar ilgai viduramžių ir vėlesnėje raštijoje buvo vadinama Bohemija. Krokas buvęs puikus ir teisingas valdovas, žmonės, pasak Kosmo, spietėsi apie jį tarsi bitės, o jis pats įkūręs „jo vardu pavadintą miestą, kuris dabar medžiais apaugęs“ (ček. podle jeho jména je znám hrad, již stromovím zarostlý)[4].

V.Kadlubeko kronikoje atsiranda lechitų genties vadas Krakas, kuris grįžta iš karo Karintijoje ir įkuria garsųjį Mažosios Lenkijos miestą Krokuvą. Savo pasakojimą rašytojas, iš vienos pusės, papildo pusiau liaudiškomis, pusiau biblinėmis legendomis, tarp jų – garsiąja legenda apie baisųjį gyvų būtybių duoklėmis – karvėmis arba žmonėmis – mintantį Vavelio slibiną (lot. holophagus; lenk. Smok wawelski), kurį Krakas ar jo sūnūs nugalėję, panašiai kaip biblinis Danielius arba šv. Jurgis nugalėjo drakonus.

Kita vertus, V. Kadlubekas pasiryžta suteikti savo herojui aristokratišką kilmę arba bent suteikia užuominą į tokią, vadindamas slavų karvedį (dux) lotyniškai Gracchus. Čia turime ideologinę užuominą į vieną iš garsiausių senovės Romos Respublikos politikų giminę (Grachi), ypač pagarsėjusią dėl dviejų brolių tribūnų Grachų valstybinės veiklos II amžiuje prieš Kristų[5]. Pasak V. Kadlubeko, tasai lechitų karvedys (dux) Gracchas, pergalingai kariavęs su senovės romėnais ir galais, sugrįžo pas lechitus ir sušaukęs gentainius į tradicinę sueigą pareiškė gražiu retorišku stiliumi:

Sicut corpus sine anima est, lampas sine luce, mundus sine sole, sic esse imperium sine rege (Kaip kūnas be sielos, žibintas be šviesos, pasaulis be saulės, taip ir valstybė be karaliaus)[6].

Gentainiai jam audringai pritarė ir išsirinko V. Kadlubeko Gracchą karaliumi. Pačiam V. Kadlubekui tas faktas yra tolygus „žydinčios Polonijos“ atsiradimui (Igitur Polonia florentissimis per Graccum aucta successibus)[7]. Pasak V. Kadlubeko, „Krakas, pirmasis Lenkijos karalius“ (primus Rex Poloniae) klestėjo IV a. prieš Kristaus įsikūnijimą. Deja, Krako dinastija neilgai gyvavo – jis esą paliko du sūnus ir dukterį, vienas sūnus, nužudęs dėl aukščiausios valdžios savo brolį, mirė bevaikis. Tuomet lechitai išsirinkę Krako dukterį vardu Vanda sau karaliene, bet ir ji, šlovingai pavaldžiusi ir netekėjusi, šoko į Vyslos upę ir nusiskandino (garsusis legendų ciklas apie karalienę Vandą).

Po Vandos mirties, pasak V. Kadlubeko, kraštą užpuolė garsusis karvedys Aleksandras Makedonietis ir, matyt, būtų nusiaubęs, jeigu ne išradingas meistrelis Lestekas, kuris skubiai prigamino paauksuotų karių figūrėlių ir išrikiavo miške, kad išgąsdintų graikus. Taigi Aleksandras Makedonietis, išvydęs žėrinčią priešo kariuomenę, labai išsigando ir skubiai pasitraukė, nieko nepešęs. Dėkingi gentainiai išsirinko išradingąjį Lesteką karaliumi. Bet jis vėlgi miręs bevaikis, ir buvo nutarta išsirinkti karaliumi tą, kas lenktynėse greičiausiai atjos į nustatytą vietą.

Čia vėl atpasakojamas gana populiarus viduramžių sakytinės ir rašytinės istorijos siužetas apie pretendentų į karaliaus sostą varžytines. Nepaisant klastų ir pinklių pirmasis finišą pasiekęs niekam nežinomas vaikinukas, kuris ir buvo paskelbtas karaliumi Lešeku II. Po jo mirties valdovo sostas atiteko jo sūnui Lešekui III, kuris narsiai grūmėsi su senovės romėnais, sutriuškino romėnų karvedį Krasusą, laimėjo tris pergalingus karus prieš Julijų Cezarį, tad pastarasis po pralaimėjimo privalėjo išleisti už Lešeko III savo seserį Juliją, kuri ir pagimdė lenkų valdovui mūsų jau minėtą Popielą, vėliau pelių sugraužtą nežinomoje saloje.

Išnykusios Popielų dinastijos vietą kaip tik ir užėmė garsiosios Piastų dinastijos pradininkai, valdę kraštą iki XIV a. paskutiniųjų dešimtmečių.

Galima būtų manyti, kad senovės pasakomis ir pačių kronikų kūrėjų pramanais pagrįsta pirmųjų lenkų (lechitų) karalių kilmė ir dinastijų kaita šiandien galėtų ir turėtų būti suvokiama kaip fantastinio patriotinio pasakojimo siužetas, taigi ir tiriama istorikų kaip literatūrinė kūryba.

Betgi ne!

Dar ir šiandien lenkų istorikai, enciklopedijų sudarinėtojai, mokyklinių vadovėlių autoriai ir kt., remdamiesi Galo Anonimo ir magistro V. Kadlubeko kronikomis, dėsto Piastų dinastijos kilmę bei raidą kaip istoriškai apibrėžtą Lenkijos karalių sąrašą (poczet królów polskich; angl. Polish Royalty), pradėdami būtent nuo minėto Siemovito (Siemowit / Ziemowit; IX–X a.) ir užbaigdami Kazimieru III (Kazimierz III Wielki; 1333–1370 m.).

Istorinis posūkis karaliaus įteisinimo sistemoje

 

Pirmųjų kronikų legendines lenkų valdovų dinastijų istorijas perėmė ir visaip plėtojo, taisinėdami ir kuklindami, visi vėlesnieji lenkų kronikų autoriai.

Tačiau ilgainiui lenkų kronikų autoriams vis sunkiau buvo suvokti, o tuo labiau – logiškai paaiškinti vadinamąjį legendinės praeities paveikslą, kur pati gentis renka savo karalius, naująja krikščioniškosios Lenkijos istorine patirtimi. Kita vertus, legendinės karaliaus rinkimų istorijos negalėjo būti ir nebuvo rašto žmonių pramanas – jose atsispindėjo daugiau ar mažiau primirštos, daugiau ar mažiau pagražintos ar suprimityvintos archajinės Vakarų slavų praeities realijos, susijusios su karaliaus valdžios atsiradimu ir įteisinimu genties ir tautos gyvenime.

Lenkijos krikštas X šimtmetyje iš esmės pakeitė ankstesnę pagonišką lenkų karalių įteisinimo sistemą.

Idant suvoktume visą epochinio pokyčio gelmę ir reikšmę, turime atidžiau įsižiūrėti į krikščioniškos epochos pradžią Lenkijos istorijoje.

Pirmasis istorinis polianų (lenkų gentis Polane) valdovas ir Piastų dinastijos pradininkas Mieškas I (Mieszko I; apie 922 / 935–992) priėmė krikštą 966 m., vedęs krikščionę čekų kunigaikštytę Dobravą (ček. Doubravka, †977). Lenkų istoriografijoje ir beletristikoje egzistuoja daugybė tekstų apie Mieško I krikštą 966 m. ir su tuo įvykiu susietą oficialią visos Lenkijos krikšto jubiliejinę datą, tačiau tik retais atvejais juose galima rasti užuominą apie Mieško I krikšto kelių etapų pobūdį.

Autoriai daug rašo apie pirmojo istorinio Lenkijos valdovo Mieško, pusiau legendinio polianų kunigaikščio Ziemomislo (lenk.Siemomysł / Ziemomysł; IX–X a.)sūnaus krikšto priežastis. Tarp jų nurodomos ir politinės, esą pagonių lenkų valdovas (panašiai kaip Mindaugas, iš dalies Jogaila) stengėsi krikšto aktu apsisaugoti nuo vokiečių karinės agresijos bei skverbimosi į pagoniškąsias lenkų žemes ir pan.

Nemãža istorikų spėja, kad Mieškas priėmė krikštą iš čekų ortodoksinėmis graikų apeigomis, ieškodamas čekų valdovų paramos priešpriešoje su vokiečiais. Žinomas mūsų laikų Lenkijos istorikas, Krokuvos universiteto profesorius Antonis Dudekas (Antoni Dudek, g. 1966), Tautinės atminties instituto (Instytutu Pamięci Narodowej) tarybos narys, gana glaustai apibendrino svarstomą hipotezę. Jo teigimu,

jeigu nebūtų pasirinkta krikščionybė, Polianai galėtų susilaukti to paties likimo, kaip daugelis vakarinių slavų genčių, kurios nenorėjo krikštytis ir buvo vokiečių valstybės visiškai nuslopintos[8].

Dinastinė unija su čekų valdovu buvo suvokiama kaip geriausia išeitis, kadangi būtent Dubravos tėvas Boleslovas I Žiaurusis (Boleslov I Ukrutný; maždaug 915–967 / 972) iš pirmosios čekų kunigaikščių ir karalių Pržemyslavų dinastijos (ček. Přemyslovci; nuo 872 iki 1306 m.) ilgą laiką sėkmingai kariavo „Keturiolikos metų“ kare (936–950) su vokiečių karaliumi Otonu I (OttoI der Große; 912–973), būsimu imperatoriumi ir Šventosios Romos imperijos įkūrėju, nors galiausiai sudarė su juo taiką. Asmeniškai susitikęs su Otonu I, jis pripažino imperatoriaus viršenybę, pasižadėdamas jam mokėti kasmetinę duoklę ir būti karo sąjungininku.

Giminystė su vokiečių imperatoriaus sąjungininku tapo puikiu polianų saugumo garantu.

Palaipsniui Lenkijoje tarsi įsivyravo „nebylus susitarimas“ nedetalizuoti Mieško I krikšto aplinkybių ir pobūdžio. Didžiuma lenkų istorikų, tarsi susitarę, vengia minėti pradinį krikšto etapą ar epizodą, kai Mieškas priėmė krikštą ne Romos katalikų lotyniškomis apeigomis, o būtent Rytų ortodoksijos slaviškomis apeigomis. Panašiai vyko ir tebevyksta Lietuvos istoriografijoje, kur ištisai ignoruojamas oficialiai Lietuvos krikšto versijai neparankus rusinų metraščio pranešimas apie Mindaugo krikštą graikų ortodoksų apeigomis ties 1246 m. žiniomis:

 …didysis lietuvių kunigaikštis Mindaugas priėmė krikščionių tikėjimą iš Rytų su daugeliu savo bajorų[9].

Vadinamasis Gusinskio metraštis buvo surašytas 1670 m., tad Mindaugas čia tituluojamas taip, kaip XVII a. jau buvo įprasta. Tačiau metraščio žinia rodo, jog pagonių lietuvių krikšto ir christianizacijos aplinkybės nėra tokios naiviai vienpusiškos, kaip teigia katalikiško Lietuvos krikšto adeptai, plėtodami lenkų istorikų senąjį mitą apie „bemokslius ir beraščius“ lietuvių pagonis iki Lietuvos krikšto 1387 m. pagal katalikų apeigas. Situacija buvo daug sudėtingesnė ir neverta jos a priori prastinti, jei mes norim ne šiaip sau kartoti nusenusius mitus, o atidžiau pasižiūrėti į „nepatogius istorijos duomenis“, mėgindami, kaip gražiai sakydavo kunigas istorikas  J. Stakauskas, „būti arčiau prie fakto teisybės“.

Tuokart ir patriotiškai nusiteikusiems istoriografams netektų gėdytis vienos kitos metraščių žinutės, kurios šiaip jau apdairiai praleidžiamos ir iš švento principo nutylimos net specialiuose darbuose.Pavyzdžių daug ir Lietuvos, ir Lenkijos istorijose, rašytose įvairiais laikais…

Taigi Mieško krikšto apeigos turėjo vykti ne lotyniškai, o senąja slavų kalba, kadangi pirminiai šaltiniai liudija, jog čekų valdovo Boleslovo I Žiauriojo duktė Dubrava atvyko į savo vyro žemes Lenkijoje su gausia čekų tarnų ir Prahos dvasininkų palyda. Vokiečių kronikininkas Titmaras Merzeburgietis (Thietmar von Merseburg; 975–1018) liudija, kad būtent geroji krikščionė Dubrava įkalbino savo pagonį vyrą priimti krikštą (dar vienas tradicinis katalikiškų kronikų siužetas apie krikščionę nuotaką ir pagonį jaunikį, atvirtusį po vedybų į katalikybę; jo atgarsiai plėtojami ir „pagonio“ Jogailos vedybų su katalike Jadvyga interpretacijose).

Galimas dalykas, kad Mieško I krikšto liturgija vyko naudojant iš Čekijos atsigabentus slavų Apaštalų šv. Kirilo ir Metodijaus tekstus. Neatsitiktinai nemažai lenkų bažnytinės kalbos žodžių (chrzest, kazanie, pacierz, kościół, apostoł, biskup, bierzmowanie ir kt.) yra perimti iš čekų kalbos. Tačiau ilgainiui, stiprėjant krikščionių Bažnyčios skilimui po 1054 m. ir plėtojantis atvirai bažnytinei Vakarų katalikų (lotynų) priešpriešai bei polemikai su schizmatikais (atskalūnais) Rytų krikščionimis (graikais ortodoksais), visi ryšiai su pastaraisiais pasidarė itin nepageidaujami katalikiškos Lenkijos bažnytiniams hierarchams ir gana neparankūs istorikams.

Argi taip gali būti – katalikiškoji Lenkija, katalikybės bastionas Vidurio Europoje, priėmė krikštą ne iš Romos ir ne lotynų apeigoms?

Kitataučiai istorikai daug atviriau aprašo situaciją ir, tarkim, populiarus Vakaruose prancūzų istorikas, dramatiško likimo katalikų teologas Džozefas Turmelis (Joseph Turmel; 1859–1943; slapyv. André Lagarde) neabejodamas tvirtina, jog Dubravos pasikviesti iš Čekijos dvasininkai

naudojosi didžiojo misionieriaus Metodijaus liturginiais tekstais. Tokiu būdu Lenkija įžengė į krikščioniją pagal slaviškas apeigas[10].

Panašiai kaip minėtas vokiečių kronikininkas Titmaras Merzeburgietis prancūzų istorikas pažymi, kad tik po Dubravos mirties, kai Mieškas I vedė vokietaitę Odę (Oda von Haldensleben; apie 962–1023), markgrafo Ditricho dukterį, pastaroji pasistengė „slavų dvasininkus pakeisti vokiečiais“, ir Lenkija palaipsniui buvo įtraukta į vokiečių imperijoje viešpatavusių Romos katalikų bažnytinių apeigų sferą. Prisidėjo ir politinės aplinkybės, kurias jau minėjome, kalbėdami apie lenkiškų miestų ir žemių stiprėjančią germanizaciją.

Kaip ten bebūtų, bet atvirtęs į katalikybę (iš pagonybės ar graikų ortodoksijos) lenkų valdovas lygiai taip, kaip vėliau po trijų šimtmečių Mindaugas, grynai saugumo sumetimais ieškojo Romos globos. Pasak J. Dlugošo, jau 967 m. lenkų

duxas Mieško savo įkurtoms bažnyčioms suteikė reikiamas įrangas, o vyskupams bei prelatams, vienuolynams ir parapijų bažnyčioms paskyrė dešimtinę (dešimtąją dalį) bet kokio derliaus iš visos Lenkijos žemių; be to – įpareigojo visus ponus ir kilniuosius piliečius, šlėktą ir kaimiečius ne tik išskirti dešimtinę, bet ir suvežti tą žemiškąją duoklę[11].

Visus šiuos istorinių permainų aspektus čia minime todėl, kad krikštas ir jo padariniai iš esmės pakeitė Lenkijos valdovų titulų įteisinimo procedūras, kurios buvo įprastos pagoniškos Lenkijos istorijoje. Taip manyti verčia ir seniausias lenkų valstybinės dokumentikos tekstas „Dagome iudex“ (991 ar 992 m.), kuriuo Mieškas kartu su savo antrąja žmona Oda „dovanodami pavedė (leguntur) savo valdytas žemes Apaštalų Sosto nuosavybėn.“[12]

Lenkų valdovų hierarchijoje aukščiausias titulas buvo tiesiogiai susietas su Romos Katalikų Bažnyčios galiomis.

Pirmojo lenkų valdovo titulas po krikšto

 

Titulatūros požiūriu įdomu, kad seniausiame lenkų istoriniame dokumente „Dagome iudex“ (išlikęs 1099 rejestras, glaustas nuorašas) Mieškas tituluojamas lotynišku terminu iudex (teisėjas), o jo žmona Oda tituluojama senatrix (senatorė).

Kaip matome, glaustame dokumento nuoraše nepavartoti jokie pasaulietinės valdžios titulai – nei dux, nei rex. Tuo tarpu panaudotieji terminai – iudex ir senatrix – sukėlė lenkų istorikams nemãža rūpesčių ir galimybių įvairiai aiškinti pirmojo istorinio lenkų valdovo Mieško titulo prasmes.

Ypač ryžtingai aiškino mįslingus titulus H. Lovmianskis. Pasak jo, titulas iudex nekelia prieštaravimų, yra labai gerai žinomas, pirmiausia itališkame kontekste, o ypač Romoje. Iudices būdavo vadinami pirmiausiai książąta ir grafai, iš Italijos prasiskverbė ir paplito Vokietijoje, kur buvo taikomas feodalams ponams, optimatams, bet ne suvereniems (nepriklausomiems) valdovams[13].

Konstatavęs šią lemtingą karaliaus titului aplinkybę, H. Lovmianskis čia pat paskubėjo ją sušvelninti, esą tai nereiškia, kad šis titulas turėjo ženklinti Mieško priklausomybę nuo vokiečių imperijos, kadangi šis dokumentas atspindėjo popiežiaus požiūrį. Lotynišku iudex būdavo verčiamas ir graikiškas archon / ʼáρχων. Bizantijoje archontais būdavo vadinami optimatai, tai yra – ta pati grupė, kuri vakaruose buvo vadinama iudices, nors šitaip būdavo vadinami ir svetimšaliai valdovai, pavyzdžiui, Kijevo kniaziai, vengrų valdovai. Jei dokumentas buvo surašytas Lenkijoje, o ne Romoje, vadinasi, galima spėti, kad rašyta popiežiaus pasiuntinio akivaizdoje ir jam diktuojant – juk termino rex (karalius) pavartojimas savaime buvo neįmanomas, o titulas dux (książę) galėjo atrodyti per daug kuklus. Titulas senatorė (senatrix) analogiškas, kadangi senatoriai (senatores) priklausė iudices kategorijai[14].

Iš tiesų sunku nesižavėti lenkų istoriko erudicija ir sofistiniu minties išvedžiojimu, tačiau pirmenybę šiame moksliniame dispute ko gero atiduočiau rašovui, kuris savo ranka glaustai perrašė XI a. pradžioje šį svarbų dokumentą ir nuo savęs tame pačiame lape nuoširdžiai pridėjo apie „teisėją“ ir „senatorę“: nežinau, kokios genties šitie žmonės, manau, kad jie buvo iš Sardinijos (nescio cuius gentis homines, puto autem Sardos fuisse)[15]

Vėlesniųjų istorinių šaltinių autoriams, jei laikysimės H. Lovmianskio stilistikos, titulas iudex ir net aukštesnis titulas dux jau nebeatrodė tokie reikšmingi, kadangi nuo jų iki aukštesnio titulo rex nusidriekė ilgas ir nelengvai įveikiamas legitiminių apribojimų kelias.

Geidžiamo karalystės statuso iliuzija

 

Galima būtų įtarti, kad senieji lenkų istorikai, kronikų autoriai, taigi ir J. Dlugošas, neišmanė karališkų titulų kilmės, o juo labiau – teisinės galios ir vietos tuometinėje Europoje, kadangi laisvai, be jokių argumentų vienus ar kitus, neretai ir tuos pačius senovės Lenkijos valdovus tituluodavo kartais rex, kartais – dux.

Žinoma, įtarimas nepagrįstas.

Ne vienas tekstas liudija, kad viduramžių kronikų autoriai puikiai skyrė komplimentinį ir legitiminį (teisinį) valdovų titulų vartojimą, kaip visiškai skirtingos vartosenos atvejus. Kita vertus, niekados nederėtų užmiršti svarbiausio literatūrologinio aspekto – kronikų autoriai buvo gabūs savo meto rašytojai ir puikiai žinojo, kodėl ir kam rašo savo istorinius pasakojimus, ką reikia išaukštinti ir iškelti aukščiau kaimyninių valdovų, nepaisant netgi titulų.

Štai poetinė Galo Anonimo įžangėlė į trečiąją savo veikalo dalį:

[Boleslovas] stovi valdžioje – didis karvedys (magnus dux) ir valdovas (dominus).

Visada pasiruošęs karui kaip liūtas priešo akivaizdoje.

Kas jam priešinasi, bus nugalėtas arba iš karto pabėgs.

Čekai! (Bohemenses!), ko gi jūs delsiat savo sprandus nulenkti?

Boleslovas galingesnis už jūsų karalių.

Ir žinokit: jūs negalit jam pasipriešinti karine jėga (viribus).

Nėra priešininko, kuris su tokiu karvedžiu (tanto duci), susikauti pajėgtų.

[…] Tad geriausia su juo taikoje kartu gyventi.

Antai vengrų karalius taikoje su juo suklestėjo[16].

Taigi – karinė Galo Anonimo kronikos herojaus galia neginčytina, tačiau kronikos autorius puikiai suvokia ir legitiminių titulų svarbą.

Kas iš to, kad lenkų dux Boleslovas galingesnis už čekų ar vengrų karalių (rex)? Įžvalgusis Galas Anonimas iškelia ir legitiminio valdovų pariteto (lygybės) svarbą. Trečios dalies prozinėje įžangoje Galas Anonimas, matyt, susilaukęs vietinių mokslinčių pavydo, bet nesulaukdamas deramo atlygio už savo atliktą milžinišką darbą, tiesiai šviesiai pareiškia, kad tenykštis dvasininkų ir kitoks elitas nesuvokia kronikos tikrojo tikslo nei vertės:

Betgi jūs, jeigu jūs manote, kad lenkų karaliai ir vadai (reges Polonos vel duces) yra neverti (indignos) įtraukti ir aprašinėti kronikose (analibus), vadinasi, jūs, be abejonės, tokiu būdu Lenkijos karalystę (regnumPoloniae) sulyginat su neišsilavinusiomis barbarų tautomis (incultis barbarorum nationibus)[17].

Tačiau visa bėda buvo ir liko, kad lenkų kronikų autoriai, nepaisant retorikos ir atkaklaus kalbėjimo apie „Lenkijos karalystę“ (regnum Poloniae), vis dėlto negalėjo nematyti ar nežinoti, jog tuometinė Lenkija nebuvo jokia karalystė, palyginus su kaimyninėmis Vengrijos ir Čekijos karalystėmis.

Anksčiau ar vėliau, vienur ar kitur lenkų viduramžių kronikų siužetuose neišvengiamai iškildavo patiems autoriams labai svarbūs ir aktualūs dinastinės karaliaus valdžios perdavimo ar perėmimo klausimai.Ypač aktualūs jie tapdavo tais atvejais, kai kronikų kūrėjai turėdavo aprašyti neteisėtus karališkos valdžios gavimo epizodus. Karališkos valdžios ir titulo pasisavinimas istorinėje tikrovėje būdavo neretai išsprendžiamas visiškai neteisėtai – galimų teisėtų pretendentų į aukščiausią valdžią žudynėmis, nuodijimais, kastravimu, apakinimu ir t. t. Visos viduramžių Europos kronikos mirgėte mirga panašių skandalų žiniomis, ir jų pakankamai matome lenkų kronikose. To negana – viduramžių istorijų pasakotojai nuolat susidurdavo su apsišaukėliais, kurie patys savo valia be jokio patikimesnio įstatyminio pagrindo pasiskelbdavo aukščiausios valdžios paveldėtojais. Juos taip pat reikėdavo kritiškai įvertinti net labiausiai patriotiniuose siužetuose.

Kita vertus, seniausių lenkų kronikų kūrėjai patys mėgdavo pašlovinti lenkų valdovus, tituluodami juos ne tik aukščiausiu titulu rex, bet ir drąsiai lygindami juos su imperatoriais.

Sėkmingiausiai tokie titulų dalinimai ir atiminėjimai galėjo vykti kronikos kūrėjo vaizduotėje, kurios nevaržė nei XII a. pradžioje kūręs Galas Anonimas, nei poetiškasis šviesuolis vyskupas V. Kadlubekas, pasišventęs savo gyvenimo pabaigoje sukurti populiarius Lenkijos istorijos skaitinius.

Tuo tarpu kanauninkas J. Dlugošas (lot. Ioannes Dlugossius, Longinus;pažodžiui Jonas Ilgasis; 1415–1480), porą kartų aplankęs jau Renesanso laikų Romą ir vis dėlto labiau susižavėjęs bažnyčiomis nei meno šviesuliais, iš savo asmeninės patirties puikiai žinojo, kaip jo ir jo tėvų laikais vyko Lenkijos karalių valdžios gavimo ar praradimo istorijos.

Ir svarbiausia – lenkų istorijos Tėvas puikiai išmanė, kada ir kaip katalikiškoje Europoje buvo sukurta ir diegiama teisinė karališkos valdžios įforminimo tradicija ir kaip įgyjamas karalystės statusas.

Leidybinė J. Dlugošo veikalo pavadinimo evoliucija galbūt geriausiai liudija, kaip nupigo karaliaus ir karalystės statusas laikui bėgant.J. Dlugošas rašė savo globėjo, mokintojo ir vadovo Krokuvos vyskupo Zbignevo Olesnickio (Zbigniew Oleśnicki; 1389–1455) pavedimu ir labai dalykiškai bei profesionaliai (savo epochos masteliais) pavadino savo veikalą „Annales Poloniae“ (Lenkijos analai, t. y. – Lenkijos istorija, pamečiui surašyta).Tačiau įdomu ir mūsų tiriamos problemos atžvilgiu įsidėmėtina, kad J. Dlugošo veikalo pavadinimas keitėsi su vis naujais leidimais, drauge, matyt, atsižvelgiant į patriotines lenkų visuomenės nuotaikas įvairiais istorijos tarpsniais. Ilgai po parašymo niekaip, net fragmentais nespausdintas (iš dalies, matyt, dėl Jogailaičių dinastijos dažno menkinimo ir diskreditavimo), veikalas pagaliau pasirodė trimis tomais 1615 m. pavadinimu „Historia Polonica Ioannis Dlugosii seu Longini canonici Cracoviensis“. Betgi čia pat karaliaus Žygimanto III raštu (1615-12-20) leidinys buvo uždraustas ir konfiskuotas. Beveik po šimtmečio vokiečių leidėjas užsienyje (Lipske) išleido „Joannis Dlugossi seu Longini canonici quandam Cracovensis, Historiae Polonicae libri XII“, bet šis leidimas užgavo, atrodo, patriotines lenkų ambicijas dėl svetimšalių iniciatyvos spausdinant lenkų istorijos Tėvą, ir liko nepopuliarus krašte.

Artėjant 400-osioms J. Dlugošo mirties metinėms buvo parengtas leidimas (1873–1879) lotynų kalba „Historia Polonicae…“ pilname raštų rinkinyje (OperaOmnia) ir pirmas vertimas į lenkų kalbą, išsaugant tradicinį pavadinimą „Jana Dlugosza kanonika krakowskiego dziejow polskich ksiąg dwanascie“ (1867–1870). Kaip matome, veikalo pavadinimuose kol kas neegzistuoja statusas „Lenkijos karalystė“.

Po ilgų ir atkaklių paieškų Paryžiuje Čartoriskių bibliotekoje buvo rastas veikalo autografo variantas (tiktai iki 1406 m.), tad vėlesniuose leidimuose buvo pasinaudota nuorašu, kuris buvo XVIII a. prabangiai įrištas oda ir aprūpintas nauju pavadinimu, įrašytu puošniomis gotiškomis raidėmis „Annales seu Cronice incliti Regni Poloniae…“ (Analai arba Kronika garsios Lenkijos karalystės…).

Pagal tą XVIII a. užrašą J. Dlugošo veikalas vadinamas vėlesniuose leidimuose ir vertimuose ne tik į lenkų, bet ir į kitas kalbas, sudarant skaitytojams įspūdį, esą J. Dlugošas rašė ne šiaip sau „Lenkijos istoriją pamečiui“, o „Lenkijos karalystės istoriją“, ir ne bet kokios karalystės, o „incliti“ (žinomos, pagarsėjusios, garsios) karalystės nuo seniausių laikų iki 1480 m. (lietuviškai enciklopedijose, vadovėliuose ir pan. dažniausiai verčiama „Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos“).

Tuo tarpu pats J. Dlugošas puikiai žinojo, jog karalystės neatsiranda vien iš gražių norų ir patriotiškų užrašymų leidėjo ar bibliofilo kolekcionieriaus pageidavimu…

Anksčiau ar vėliau J. Dlugošo kuriamoje Lenkijos istorijoje derėjo kaip nors teisiškai išspręsti senovės Lenkijos valdovų titulavimo problemą, ypač aktualią aprašinėjant pirmoje knygoje legendinių ir vėlesniųjų krikščioniškų karalių legitiminį santykį ir karalystės statuso klausimą.

Katalikiškoji tradicija – karalius iš popiežiaus malonės

 

Talentingas rašytojas pasirinko ir įkūnijo spalvingą mūsų jau aptarto pirmojo Lenkijos valdovo karvedžio Mieško (dux) karūnavimo intrigą.

Manau, verta ją visą priminti be komentarų, idant šiuolaikinis skaitytojas galėtų pajusti visą J. Dlugošo talento ir kūrybinės išmonės žavesį:

Lenkų duxas Mečislovas, karštai ir griežtai prelatų bei ponų paragintas, siunčia pas popiežių Benediktą VII pasiuntinius, savo paties ir lenkų tautos vardu prašydamas karaliaus karūnos. Juk taip plačiau jau buvo išgarsėję lenkų kraštai savo žmonėmis bei turtais, taip plačiai garsėjo duxo Miečislovo ūkiškumas bei teisingumas, jog atrodė, kad Lenkija yra verta to, kad būtų įterpta į krikščioniškų karalysčių gretą.

Tokiai sunkiai užduočiai vykdyti bei remti buvo išrinktas Krokuvos vyskupas Lambertas, vyras garsus savo mokslingumu bei iškalba. Tas, atvykęs pas popiežių Benediktą, iškalbingai ir su derama pagarba pristatė duxo Mečislovo ir visų lenkų pasiuntinius, prašydamas: „idant vardan to, kad būtų labiau sustiprintas jų naujai priimtas šventas katalikiškas tikėjimas, kuris Lenkijoje taip stebuklingai pražydo devyniomis įsteigtomis katedromis bei kitomis šventovėmis, ir tam, kad būtų nuslopintos netikinčiųjų bei atskalūnų tautos, kurios ribojasi su Lenkija, popiežius suteiktų duxui Mečislovui ir lenkų tautai karališkąją karūną“.

Tai iškalbingai dėstydamas, pridūrė, kad„Mečislovas, lenkų duxas, katalikiškos teisės pasekėjas ir karščiausias krikščioniškos tikybos šalininkas, ką jo žygiai įrodo, galingas kardu ir poelgiais riteriškais, daugelį tautų laiko po savo valdžia ir šauniai virš jų viešpatauja“.

Betgi tuo metu, kai popiežius Benediktas, pasitaręs su kardinolų taryba, pranešė Lambertui, Krokuvos vyskupui, jog „iš savo tėviškos malonės vardan krikščioniškos tikybos stiprėjimo bei plitimo ir dėl lenkų tautos šlovės jis yra pasiruošęs duxui Mečislovui pripažinti karūną, atvyksta į Romą vengrų duxo Stefano pasiuntinys, to Stefano, kurį pagimdė Adelaidė, taigi lenkų duxo Mečislovo seserėno pasiuntinys, šv. Benedikto vienuolyno prie Eisenburgo (Mons ferreus) abatas (vėliau pakeltas į Saigono arkivyskupus), ir jis prašo karūnos savo vengrų duxui Stefanui. Pradžioje popiežius Benediktas abiems tiems duxams, tai yra lenkų ir vengrų, nusprendė pripažinti karūnas, įsitikinęs, jog suteikimas vienodo pripažinimo nei vieno iš jų nepažemins, o tikėjimui ir krikščionių religijai gerokai pridės plėtros; tačiau įspėtas, kaip tvirtinama, angeliško regėjimo, idant atšauktų savo pažadą duotą Krokuvos vyskupui Lambertui ir lenkų duxui Mečislovui, o karūną pripažintų tiktai vengrų duxui Stefanui per jo pasiuntinį Austeryką, popiežius štai tokį atsakymą mintyse paruošė:

„kadangi lenkai labiau linkę į kraujo praliejimą, žmogžudystes ir medžiokles, negu į mielaširdingus poelgius bei dievomainingumą, labiau mėgsta plėšti ir engti pavaldinius, nei taiką, labiau žavisi melu ir klasta nei teisybe, ir labiau šunimis ir gyvuliais rūpinasi nei žmonėmis, tarsi kraujo ištroškę kankintojai, tad jie dėl viso to nėra verti karūnos. Betgi… netrukus (byloja Dievo balsas) karūną, kurios dabar neduodu, maloningai jam teiksiu, išgarsinsiu ir išaukštinsiu. Juk toje tautoje tūkstančiai dievobaimingų žmonių, dorai gyvenančių pagal mano įstatymą, tad dėl jų nuolankių prašymų bei nuopelnų susimylėsiu ir neužmiršiu jų gerų darbų pastatant tiek bažnyčių ir rodant man tinkamą pagarbą.“

Štai šitokio apsireiškimo įpareigotas popiežius Benediktas karūną, kurią buvo numatęs lenkų duxui Mečislovui, pripažįsta vengrų duxui Stefanui per jo pasiuntinį Austeriką.

O Krokuvos vyskupą Lambertą, kurį išsiunčia atgal su liūdna Lenkijai žinia, paguodžia štai tokiu paaiškinimu: „jau netrukus lenkai ir jų duxas, vos tik atmes savo bjaurų nirtulį ir nusikaltimus, dėl kurių iki šiolei kėlė Dievui pasibjaurėjimą, ir ims, pamilę dorybę, puoselėti žmogiškumą bei teisingumą, tuojau sulauks jų geidžiamos Dievo malonės ir palaiminimo“[18].

Puikus žodžio meistras ir įžvalgus politikas J. Dlugošas, kurdamas įsivaizduojamus popiežiaus ir paties Dievo monologus, čia pat atsižvelgia į žmogišką savo skaitytojų prigimtį ir geopolitinius reikalus. Pasak kronisto,

popiežius Benediktas, būkštaudamas, kad karūnos pripažinimas vengrų duxui Stefanui, nepripažinus jos Mečislovui, nesukeltų tarp dviejų giminaičių duxų, dėdės ir seserėno, pavydo ir karų, pasikviečia abu pasiuntinius ir išsako jiems savo įspėjimus bei pastabas patardamas:

idant taiką ir sutarimą, susijusius su bendra kaimynyste ir giminyste, nepalaužiamai saugotų ir nuolatinėje bičiulystėje gyventų neišmušami iš vėžių jokio atsitikimo ar aplinkybių; kitaip jis pats, nesuteikęs lenkų duxui Mečislovui karūnos ne dėl Dievo apsireiškimo, atskirs nuo Bažnyčios tą, dėl kurio kaltės būtų sulaužyta taika[19].

Tiesiog nuostabu skaityti, su kokiu išradingumu bei atkaklumu lenkų istorijos Tėvas stengiasi išdėstyti įvykius taip, kad, vaizdžiai tarus, ir vilkas būtų sotus, ir avys išliktų sveikos, kitaip sakant, stengiasi derinti visuotinį dievobaimingumą su savo patriotizmu ir tuo liūdnu faktu, kad lenkai vis dėlto negavo karaliaus karūnos…

To negana: pamaldusis istorikas net leidžia sau ir skaitytojams suabejoti Dievo apsireiškimu popiežiui! Žinoma, ne tiesiogiai, o tarsi kitokios nuomonės teisėmis rašo, esą „popiežius ne dėl angeliško apsireiškimo, o todėl, kad buvo gavęs žinią apie lenkų duxo Miečislovo mirtį, nedavė karūnos“. Dar daugiau – kanauninkas J. Dlugošas neva tarp kitko prasitaria, esą jis pats „prisimena asmeniškai skaitęs apie tai kažkokioj lenkiškoj kronikoj.“[20]

Beje, vėlesnieji lenkų kronikų tyrėjai, pirmiausia kruopštusis A. Semkovičius konstatavo, jog tokios ar panašios žinios nėra jokiuose lenkų ir ne lenkų šaltiniuose[21]. Galiausiai temperamentingasis J. Dlugošas neišlaiko ir užsipuola vengrus, esą jie patys „išsigalvojo ir susvajojo tą angelišką regėjimą, idant suteiktų šventą prasmę karūnai, kurią jiems pasiuntė popiežius Benediktas.“[22]

[1]        Cit. pagal: Chrzanovskis, Ignacy. Senosios lenkų literatūros istorija. Vertė P. Vaičiūnas, red. Prof. Krėvė-Mickevičius. – Kaunas, 1924, p. 5.

[2]        Magistri Vincentii dicti Kadłubek Chronica Polonorum. Monumenta Poloniae Historica. Nova Series. Tom XI. Wydał, wstępem i przypisami opatrzył M. Plezia, Kraków: Nakładem Polskiej Akademii Umiejętności, 1994, kn. 1, p. 16.

[3]        Martini Galli Chronicon ad fidem codicum: qui servantur in Pulaviensi… – Varszaviae, MDCCCXXIV, p. 847; mano cit. ir versta pagal: https://books.google.pl/books?id=5IBKAAAAcAAJ&hl=pl&pg=PR1#v=onepage&q&f=false

[4]        Kosmův letopis český; s pokračováními kanovníka Vyšehradského a mnicha Sázavského. Sbírka kronik a letopisů českých v překladech. Svazek I., 1882, p. 6.

[5]        Asociacijas su romėnų tribūnu Tiberijumi Gracchu (Tiberius Sempronius Gracchus; 162–133 pr. Kr.) plėtojo H. Lovmianskis – žr.: Lowmianski, Henryk. Początki Polski. Z dziejow Slowian w I tysięcleciu n.e. – Warszawa: T. V., 1973, p. 186–187.

[6]        Magistri Vincentii dicti Kadłubek Chronica Polonorum. Monumenta Poloniae Historica. Nova Series. Tom XI. Wydał, wstępem i przypisami opatrzył M. Plezia, Kraków: Nakładem Polskiej Akademii Umiejętności, 1994, kn. 1, p. 10.

[7]        Ten pat, p. 10.

[8]        1050 lat chrztu Polski. – Rozmowa z historykem prof. Antoni Dudek. – Fakt, 2016, Nr. 89.

[9]        Густинская лътопись. – Полное собрание русских летописей. Том второй, С-П, 1843, p. 341.

[10]       The Latin Church in the Middle Ages, New York, 1915, p. 25.

[11]       Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście. T. 1, p. 121.

[12]       Labuda, Gerard. Słowiańszczyzna starożytna i wczesnośredniowieczna: antologia tekstów źródłowych. – Poznań: Wydawnictwo Poznańskiego Towarzystwa Przyjaciół Nauk & Wydawnictwo Sorus, 1999, p. 159–161.

[13]       Łowmiański, Henryk. Imię chrzestne Mieszka I [w:] Studia nad dziejami Słowiańszczyzny, Polski i Rusi w wiekach średnich. – Poznań, 1986, p. 314.

[14]       Łowmiański, Henryk. Imię chrzestne Mieszka I [w:] Studia nad dziejami Słowiańszczyzny, Polski i Rusi w wiekach średnich. – Poznań, 1986, p. 314.

[15]       Žr.: Labuda, Gerard (sudarytojas): Źródła, sagi i legendy do najdawniejszych dziejów Polski, 1961; Źródła skandynawskie i anglosaskie do dziejów słowiańszczyzny, 1961; Słowiańszczyzna starożytna i wczesnośredniowieczna: antologia tekstów źródłowych. Poznań; 1999 ir kt.

[16]       Martini Galli Chronicon ad fidem codicum: qui servantur in Pulaviensi… Varszaviae, MDCCCXXIV, p. 913–914. Mano pažodinis vertimas iš lot. k.

[17]       Martini Galli Chronicon ad fidem codicum: qui servantur in Pulaviensi… –Varszaviae, MDCCCXXIV, p. 910.

[18]       Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście. – Čia ir toliau mano cit. ir versta iš lenkų k. pagal: T. 1, przekł. Karola Mecherzyńskiego. – Krakow, 1867, p. 153–155.

[19]       Ten pat, p. 155.

[20]       Ten pat, p. 135.

[21]       Semkowicz, Alexander. Krytyczny rozbiór «Dziejów polskich» Jana Długosza do roku 1384. – Krakow: Wydawnictwo Akademini Umiejętnosci, 1887, p. 15.

[22]       Jana Długosza kanonika krakowskiego Dziejów polskich ksiąg dwanaście. – T. 1, Krakow, 1867, p. 135.

 

Naujienos iš interneto