Dr. Adolfas Damušis

Autorius: Voruta Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1908 06 16 – 2003 02 27
Su giliu liūdesiu pranešame, kad š. m. vasario 27 d. Vilniuje mirė dr. Adolfas Damušis, inžinierius chemikas, Vyčio kryžiaus kavalierius, Laikinosios vyriausybės pramonės ministras, antinacinės ir antisovietinės rezistencijos veteranas, ateitininkų ir katalikų visuomenės veikėjas.
Gimęs 1908 m. birželio 16 d. Gudijoje, Mogiliovo gubernijoje, A.Damušis išsimokslino nepriklausomoje Lietuvoje, grįžęs čia su tėvais 1919 m. Gimnaziją baigė 1928 m. Panevėžyje, cheminės technologijos mokslus – 1934 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1937–1938 metais specializavosi Vokietijos universitetuose, o 1940 metais, apgynęs disertaciją “Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą”, įgijo inžinerijos daktaro laipsnį. Vos baigęs universitetą, buvo pakviestas laborantu į VDU, o 1942 m. jau ėjo Technologijos fakulteto dekano pareigas.
Prof. Pr. Jodelės skatinamas, 1935–1939 metais vasaromis tyrinėjo kalkinius klodus Skirsnemunės, Jiesios, Papilės–Akmenės, Karpėnų–Vegėsių apylinkėse, o žiemą medžiagas analizavo laboratorijoje. Sintezės bandymais sudarė portlandcemento formules. Lankėsi cemento įmonėse Vokietijoje ir Čekoslovakijoje, o Suomijos ir Latvijos fabrikuose – praktikavosi. Žaliavų vagoną buvo nugabenęs į bandomąjį fabriką Vokietijoje. Atlikęs šiuos tyrinėjimus ir apskaičiavimus, A.Damušis parengė preliminarų cemento gamybos Lietuvoje projektą. Pagal dr. A.Damušio projektą, cemento fabriko statyba Skirsnemunėje buvo pradėta, o Akmenėje – suplanuota.
Sovietams okupavus Lietuvą, į organizuotą pogrindį jaunas universiteto docentas A.Damušis įsitraukė 1940 m spalio mėnesį. Damušis buvo vienas pagrindinių rezistencinio pogrindžio ir 1941 metų sukilimo logistinės strategijos vadų. Sukilimo sudarytoje Laikinojoje vyriausybėje Adolfas Damušis ėjo pramonės ministro pareigas.
Antinacinėje rezistencijoje dr. A.Damušis aktyviai dalyvavo organizuojant vyriausiąją rezistencinių jėgų vadovybę – VLIK’ą. Čia jis atstovavo Lietuvių frontui ir 1943–1944 m. ėjo VLIK’o vicepirmininko pareigas. Pogrindinė veikla nuvedė jį į nacių kalėjimus.
Iš kalėjimo dr. A.Damušį ir kitus areštuotuosius VLIK’o narius išlaisvino amerikiečiai Bairoite, Vokietijoje. Išėjęs į laisvę, Vokietijoje surado savo šeimą, apsigyveno Kempteno DP stovykloje, buvo lietuvių gimnazijos direktorius, vadovavo Ateitininkų federacijos tremtyje atkūrimui, išrinktas Ateitininkų federacijos vyriausiuoju vadu.
Persikėlęs į JAV dr. A.Damušis ties technologijos mokslų ir reikšmingais lietuvių gyvenimo uždaviniais. Profesinėje srityje jis atliko nemaža mokslinių tyrimų ir užpatentavo per 20 išradimų JAV, Kanadoje, Anglijoje ir Prancūzijoje. Profesinėje spaudoje paskelbė daugelį studijinių darbų.
Amerikoje nepritrūko laiko ir visuomenės darbui: Ateitininkų federacijoje – organizacijos vadovas ir tarybos pirmininkas, Lietuvių fondo bičiuliuose – tarybos pirmininkas, Lietuvių enciklopedijoje – cheminės technologijos redaktorius, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacijoje – centro pirmininkas ir vicepirmininkas, Lietuvių katalikų mokslo akademijoje – narys mokslininkas, spaudos bendradarbis, suvažiavimų paskaitininkas ir t. t.
Jis buvo jaunimo stovyklos “Dainava” – pastatytos gražiame gamtos prieglobstyje tarp Čikagos, Detroito ir Klivlendo – kūrėjas ir kartu su žmona Jadvyga nuolatinis jos globėjas. Pagrindinis stovyklos pastatas pavadintas dr. Adolfo Damušio vardu.
Dr. Damušis – tiek kalbėdamas su skirtingų nusistatymų žmonėmis, tiek su savo draugais – visuomet buvo toks pat: laikėsi kietų principų, nuosaikios džentelmeniškos taktikos. Jis švytėjo dvasios jaunyste, buvo kupinas šviesių rūpesčių, minčių ir idėjų.
Yra vadų, kurie vertina tik tuos darbus, kuriems vadovauja Dr. Damušis vertino ir rėmė didžiausius lietuvių užmojus, nors į vadus niekad nesiveržė. Filosofo Juozo Griniaus žodžiais, jis priklausė kitokiai vadų kategorijai: “ne jis troško vadovauti, o kiti troško jį savo priešakyje turėti. Patys žmonės ieškojo dr. A.Damušio vadovybės”.
1997 m. birželio 12 d. grįžo į Lietuvą. Paklaustas, kokie motyvai lėmė jo apsisprendimą sugrįžti, kai nusivylimo šiandien apstu tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, dr. Adolfas Damušis atsakė: “Meilė Lietuvai. Aš tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam parėję ugnį ir vandenį. Išlikom. Ir tie, kurie išlikom, galim susiburti ir statyti savo kraštą. O tauta gali keistis. Ir keisis į gerąją pusę.”
Lietuva neteko didžiojo savo sūnaus. Nuliūdę liko žmona Jadvyga, duktė amb. Gintė Damušytė, sūnūs Saulius ir Vytenis su žmona Vida, vaikaitės Andrėja ir Lina su šeimomis, brolis Juozas su šeima, provaikaičiai Justinas ir Adomas, gausus būrys jo bičiulių ir draugų Lietuvoje bei pasaulyje.
Tegul šviesus Velionio atminimas lydi garbingą jo gyvenimo kelią ir kilniu pavyzdžiu stiprina gyvuosius.
Su giliu liūdesiu – dr. Adolfo Damušio artimieji ir draugai
2003 m. kovo 4 d. palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Sena Voruta