Dr. A. Liekio monografija „Lietuvių tautos prisikėlimas“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apie perskaitytą knygą dažnai sakoma: „Perskaitęs knygą, užverčiau paskutinį puslapį…“. Tai jokiu būdu netinka istorijos mokslo dr. Algimanto Liekio vos ne tūkstančio puslapių monografijai „Lietuvių tautos prisikėlimas“ skirtai Lietuvos valstybės tarybos 90-ečiui. Šią istorinę monografiją perskaičius neįmanoma užversti ne dėl jos „mišioliškai“ solidaus storumo, o dėl turinio. Tai itin išsamus paskutiniųjų amžių istorijos vadovėlis apie mūsų šviesuolių inteligentų veiklą tautos istorijoje bei apie visą mūsų tautos prisikėlimą labai prasmingai pradėtas Antano Smetonos žodžiais: „Gėrėtis garbingąja Lietuvos praeitimi yra maža, reikia dar mokėti susiklausyti ir dirbti…“.
Susipažinęs su knygos turiniu, sėdęs rašyti šiuos žodžius, aš net ir minčių neturėjau rašyti labai išsamią recenziją ar kokį mokslinį analitinį straipsnį, o tik nusprendžiau: kaip skaitytojas – išreikšti savo nuomonę; kaip istorijos tyrinėtojas bei istorinių romanų rašytojas – pasidalinti savo mintimis, pastebėjimais bei su visais skaitytojais pasidžiaugti knygos turiniu, paakinti šios knygos neskaičiusius tautiečius neišsigąsti knygos solidumo, drąsiai imti į rankas ir skaityti. Savaime norisi perifrazuoti mūsų klasiko sparnuotą frazę: „Imkit mane ir skaitykit“ į: „Imkit mane ir studijuokit.“
Istorinė dokumentinė knyga „Lietuvių tautos prisikėlimas“ parašyta itin vaizdinga, sodria mūsų tautine kalba. Suprantamai lengvai, sumaniai chronologiškai ir meistriškai „literatūriškai“ pateikiami istoriniai faktai bei dokumentai. Ir tik išimtinai, reikalui esant, autorius pakomentuoja, netendencingai išreiškia savo nuomonę. Primygtinai niekur neperša savo nuomonės, kas nebūdinga ne tik lietuvių autorių dažnose istorinėse šiuolaikiškose knygose. Dr. A. Liekis ypač gausiai naudoja literatūrinius ir archyvinius dokumentus gautus ir aptiktus tiek užsienio, tiek mūsų archyvuose. Cituojamos ilgos dokumentinės citatos. O tai – geriausia iliustracija įvykiams, geriau ir populiariau už bent kokius interpretuojamus autorinius komentarus, kad ir kokie jie profesionalūs būtų. Man regis, kad net ir ne istorikui, skaitant [studijuojant] šią knygą, neturėtų kilti per daug neaiškių klausimų, vien tik dėl to, kad įvykiai, faktai, dokumentai taip meistriškai išdėstyti, jog skaitant jie ir paaiškina turinį, ir papildo vieni kitus – nelieka jokių klausimų, neaiškumų, leidžia studijuojančiam objektyviau suprasti ir įvertinti įvykius bei procesus pačiam. Autorius sumaniai palieka vertinti dokumentaliai faktines vertybes ir įvykius skaitytojui. Dar daugiau, gilinantis ypač į Lietuvos atgimimą 1918-1920 m. tarsi matai mūsų patirtus, išgyventus 1989-1991 mūsų tautos atgimimo ir prisikėlimo metus, tarsi persikeli į nūdienį gyvenimą. Aš manyčiau, kad nebus panegiriškai banalūs mano žodžiai, jeigu pasakysiu, kad istorikas dr. A. Liekis turi ne tik skrupulingai kruopštų mokslininko, bet ir įgimtą vaizdingą kūrėjo talentą bei turtingą rašytojo žodyną.
Aš ne tik kaip istorijos tyrinėtojas, ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip profesionalus karys, Krašto apsaugos sistemos kūrėjas, savaime aišku, labiausiai gilinausi į  Lietuvos kariuomenės atkūrimo detales 1918-1920 m. Įdėmiai studijuodamas dr. A. Liekio pateikiamus dokumentus ir faktus apie gynybinių struktūrų atgimimą bei formavimąsi 1918-1920 m. tarsi matau visų tų įvykių ir veiksmų  tąsą po septyniasdešimties metų. Tiek karinę, tiek politinę pagalbą Lietuvai teikti JAV valdžia ne tik kad neskubėjo, bet ir draudė 1918-1920 m. O ir patys lietuviai išeiviai tada 1918 m. ar veržėsi į Lietuvą? Cituoju 757 psl. dokumentus: „JAV, Prancūzijos lietuviai spaudoje ir šiaip susirinkimuose girdavosi organizuoja karių brigadą Lietuvai ginti. Tuo metu iš JAV, iš majoro P. Žadeikos gauta informacija Lietuvos Vyriausybei, jog tos brigados sąrašuose išvis tebuvo 300 žmonių pavardžių, bet apklausus jų dalį, pasirodė, kad dauguma nė negalvoja vykti į kariaujančią Lietuvą, o užsirašę, nes manė, kad veltui gausią uniformas ir per šventes galėsią žygiuoti Amerikos gatvėmis. … Į Lietuvą atvykę buvę JAV keli kariuomenės karininkai, ištisomis savaitėmis nesirodė Lietuvos kariuomenės daliniuose, į kuriuos buvo paskirti [girtuokliavo, įsitaisė meilužes], nors atlyginimus buvo išsireikalavę kaip Lietuvos prezidento. Žlugo idėja organizuoti lietuvių išeivių karių brigadą… Lietuvos Nepriklausomybės likimą sprendė patys lietuviai mūšių laukuose…“.
Ar ne taip buvo ir po mūsų tautos 1990 m. prisikėlimo, kai ilgai teko laukti JAV ir kitų didžiųjų pripažinimo bei pagalbos? Nesulaukėme nei 1989 m. tautai keliantis, nei 1990 m. mūsų tautai prisikėlus. Nesulaukėme ir karinės pagalbos. Gerai prisimenu, kaip mes, Krašto apsaugos sistemos kūrėjai, kvietėme lietuvius išeivius karininkus grįžti į Lietuvą dar 1990 m., tačiau  net 1996 m. pasirodė trys JAV atsargos karininkai [tarp jų ir J. Kronkaitis] pareikalavę panašių sąlygų kaip ir anie 1919-1920 m.
Štai kodėl, studijuodami šioje knygoje pateikiamus mūsų inteligentijos, visos mūsų tautos prisikėlimo dokumentus ir faktus, mes praturtiname ne tik, apskritai, mūsų istorijos, mūsų tautos, savęs pažinimą, bet geriau galime orientuotis mūsų dabarties pažinime, geriau galime patys apsisaugoti nuo jau ne kartą padarytų klaidų, dar geriau, fundamentaliau suvokti tautiškumo reikšmę, pilietiškumo svarbą mūsų ne tik tautos, bet ir valstybės ilgaamžiškumui. O kas svarbiausia, kad šioje monografijoje įtikinamai, dokumentaliai įrodoma, kad norint išgyventi, išlaikyti lietuviškumą, tautinę Lietuvos valstybę, būtina gerbti, puoselėti savo kalbą, savo gilią garbingą praeitį, semtis išminties bei patirties iš mūsų šviesuolių. Ši knyga ne tik sausas istorinių faktų patogus traktavimas, bet ir įspėjimas, kad atsainus bei madingas tariamos pažangos ir savanaudiškumo vaikymasis nepastebimai, bet pavojingai perauga į tautos išdavystes.
Verčiu lapą po lapo, prieš akis įtikinantys dokumentai ir apie „vištgaidžių“ lietuvių bei bajorų „patriotų“ išdavystes, ir apie kruvinus sukilimus bei tautos vedlius A. Mackevičių, M. Valančių, ir apie J. Basanavičių, V. Kudirką, J. Šliūpą bei „Aušros“ spindulį, „Varpo“ skambesį, ir apie S. Kairį, A. Moravskį, K. Grinių bei pirmąsias lietuvių organizacijas, partijas, ir apie Didįjį Lietuvių Seimą bei mokslo atgimimą, ir apie okupacijų metus, ir apie Nepriklausomybės atkūrimą bei Steigiamąjį Seimą, ir vėl apie valdžių kaitas… Užvertus knygą vis dar lyg kaleidoskope įvykiai kartojasi tik jau mūsų kartos akimis matyti, mūsų pačių rankomis čiupinėti, vykę  nuo 1990 metų… Pasirodo, taip ir nepasimokėme iš netolimos savo praeities klaidų. Ach, tiesa, juk šios knygos 1990 m. dar nebuvo, nebuvo iš ko ir mokytis. O gal kai kas ir nenorėjo?
Noromis ar ne noromis, skaitydamas šią knygą susimąstai dėl kokių vertybių žmogus gyveni, o giliau studijuodamas susimąstai bei suvoki, kad tauta, jos kalba – svarbiausia. Prisimenami ir Vytauto Didžiojo žodžiai pasakyti prieš mirtį: „Be savo tautos, be savo kalbos ir be savo žemių mes – niekas…“.
Ši knyga tarsi ragina visus, anot autoriaus, net ir bebalsius tautiečius, pasijusti savo žemės, savo garbingai senos istorijos kūrėjais. O mes, skaitytojai, lauksime naujų, išskirtinai įdomių gerbiamo dr. A. Liekio darbų.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra