Donelaičiui su būrais turbūt buvo lengviau

Autorius: Data: 2012-06-13, 09:05 Spausdinti

Živilė MAKAUSKIENĖ

Kunigas Anupras Gauronskas į Karaliaučiaus (Kaliningrado) kraštą atvyko prieš dvidešimt ketverius metus. Tada atrodė, kad neilgam. Bet užsibuvo beveik ketvirtį amžiaus.

Subūrė lietuvius katalikus, pastatydino jiems keturias koplyčias, restauravo tris bažnyčias. Tikėjo, kad Martyno Mažvydo, Kristijono Donelaičio ir daugelio lietuvių kultūrai nusipelniusių žmonių žemėje prisikels užgesusi katalikybė ir lietuvybė. Rankų nenuleidžia ir toliau, tačiau pastebi, kad lietuvybė silpsta, o į bažnyčią ateina tik vyresni žmonės. Kaip ir nebeliko pakilimo, kurį šis kraštas išgyveno prieš dvidešimtį metų.

Į Karaliaučių atvykau vienos lietuvių šeimos kvietimu. Buvau pirmas dvasininkas, ne tik katalikų, bet išvis krikščionių, kuris pradėjo dirbti šiame krašte, – pasakoja kunigas. Militarine zona paverstame regione nebuvo leidžiama dirbti ne tik katalikų, bet ir stačiatikių dvasininkams.

Katalikų kunigą pasaulietinė valdžia įspėjo, kad šiukštu nesikištų į politiką, patikino, kad nesitikėtų, jog gaus kokias nors patalpas gyventi ar kad valdžia grąžins prieš karą katalikų turėtus maldos namus.

Kunigas Anupras Gauronskas taip prisimena savo pirmąsias Mišias:

Į Karaliaučių atvažiavau prieš pat Kalėdas. Galvojau, kaipgi atšvęsti Kristaus gimimą, kad susirinktų žmonės. Tada mano šeimininkai, kurie mane pakvietė čia atvykti, sako: eime prie fabriko, ten bus žmonių. Kai baigsis viena pamaina, tai vieni eis namo, kiti į darbą. Taip ir padarėme. Netoli fabriko buvo liuteronų bažnyčia, paversta sandėliu. Ant bažnyčios laiptų susikrovėme dėžes, apdengėme balta staltiese – pasidarėme altorių, nuo stulpo švietė prožektorius, bet jo net nereikėjo, nes užtekėjo mėnulis. Prie jau buvusių keleto lietuvių prisijungė iš fabriko išeinantys žmonės, sustojo pažiūrėti, kas čia vyksta. Vieni klausė, kiti juokėsi, tyčiojosi. Po Mišių pasveikinau žmones, pradžioje lietuviškai, paskui rusiškai, paaiškinau, kokia proga čia susirinkome, pasakiau, kur mane galima surasti, jeigu kam nors reikės religinio patarnavimo.

Prieš II pasaulinį karą Karaliaučiuje buvo trisdešimt bažnyčių, daugiausia liuteronų, bet ir keturios katalikų, dvi sinagogos. Stačiatikių cerkvių čia išvis nebuvo – stačiatikiai krašte negyveno. Praėjus dviem dešimtmečiams, stačiatikybė tapo valstybine religija, nepasikeitė tik neigiamas požiūris į kitas konfesijas.

Šešerius metus kunigas Anupras Gauronskas Mišias aukojo dažniausiai po atviru dangumi. Vis tikėjosi, kad valdžia tikintiesiems grąžins Karaliaučiaus Šv. Šeimos bažnyčią, kuri po karo buvo paversta sandėliu, o vėliau čia įsikūrė filharmonija. Bažnyčia buvo graži, statyta prieš šimtą metų. Tačiau valdžia į kalbas dėl bažnyčios grąžinimo nesileido. Kunigas A. Gauronskas važiavo ir į Maskvą pas tuometinį Rusijos prezidentą Borisą Jelcyną, tikėdamasis jo užtarimo. Bet pas šalies vadovą nepateko. Tada suprato, kad bažnyčios jau neatgaus, ir sumanė pasistatydinti koplyčią.

Koplyčią leido pastatyti norėdami nuvyti mus nuo bažnyčios laiptų, kur rinkdavosi katalikų tikintieji į šv. Mišias. Mumis pradėjo domėtis užsienio korespondentai, fotografavo, klausinėdavo, filmuodavo. Matyt, valdžiai pasidarė nepatogu, – prisimena kunigas.

Koplyčiai medžiagas ir lėšas skyrė vokiečių katalikų vyskupija bei tikintieji. Pirmąsias Mišias jau ne po atviru dangumi, naujuose maldos namuose kunigas Anupras aukojo 1995 metais.

Prieš keletą metų kunigas A. Gauronskas paliko savo tikinčiuosius Karaliaučiuje, atsikėlė į Tilžę (Sovetską) ir pradėjo apaštališkąjį darbą Kristaus Prisikėlimo parapijoje. Kristaus Prisikėlimo bažnyčią Tilžėje, konsekruotą 2000 metais, pastatė Lietuva. Tai ne tik maldos namai, bet ir lietuvių bendruomenės susitikimų vieta, juolab kad visai šalia įsikūręs ir Lietuvos konsulatas.

Kai išvyko lietuvis kunigas iš Tilžės, kilo klausimas, kas patarnaus katalikams. Buvo daug norinčių kunigų, nes bažnyčia nauja ir klebonija yra, ir kur gyventi kunigams. Kalbuosi su vienu jaunu lenku, kuris jau buvo beveik paskirtas į Tilžę. Sakau jam: „Ten gyvena daug lietuvių, išmoki lietuviškai, kad galėtum jiems patarnauti jų kalba“. O jis man sako: „Kai aš ten dirbsiu, tai Mišios bus aukojamos tik rusiškai“. Pagalvojau: rusiškai, o paskui gal ir lenkiškai. Ir paprašiau vyskupo Kondrusevičiaus, kad mane skirtų į Tilžę. Vyskupas sutiko, sakė, kad aš turiu pirmenybę pasirinkti, kadangi buvau pirmas katalikų kunigas, kuris pradėjo darbą šiame krašte.

Karaliaučiaus krašte gyvena apie trylika-penkiolika tūkstančių katalikų. Jiems patarnauja šiuo metu dvidešimt vienas dvasininkas – tarp jų tik kunigas Anupras Gauronskas yra lietuvis, likusieji atvykę iš Lenkijos ar Baltarusijos, bet lenkai arba iš mišrių šeimų. Lenkai kunigai mišias aukoja arba rusiškai, arba lenkiškai. Dirbdamas Karaliaučiuje, o paskui ir Tilžėje, kunigas A. Gauronskas tikintiesiems stengiasi patarnauti jų gimtąja kalba, dėl to pramoko ir lenkiškai.

Kunigo Anupro „valdos“ apima ne tik Tilžę, bet ir Skaisgirių (Bolšakovo), Ragainės (Nemano), Lazdynų (Krasnoznamensko) ir Gąstų (Slavsko) parapijas. Jis ne tik aukoja Mišias, palydi į paskutinę kelionę, tuokia ir krikštija ar lanko parapijiečius namuose, bet ir stengiasi žmonėms įkvėpti meilę Lietuvai. Pastoraciniame darbe kunigui Anuprui talkina vikaras baltarusis ir padeda seserys vienuolės, tarp jų iš Seinų krašto kilusi lietuvė Maksimiljana.

O darbo yra per akis. Daugelis šiame krašte gyvenančių lietuvių ne dėl savo kaltės vos suduria galą su galu, kenčia nuo alkoholizmo. Bažnyčia ieško rėmėjų, kurie duotų lėšų maitinimui ar materialiai paremtų vargšus, benamius arba neturinčius darbo, renka ir skurstantiems išvežioja labdarą.

Kunigas A. Gauronskas sielojasi dėl silpstančios lietuvybės. Nors Lietuva nėra abejinga ir juntama tiek valdžios, tiek ir privačių asmenų parama ir dėmesys šiam kraštui, tačiau vietiniai lietuviai lyg ir atšalę, nelinksta į lietuvybę.

Kai pradėjau dirbti šiame krašte, buvo lyg ir žmonių pakylėjimas. Į lietuviškas Mišias ateidavo daug daugiau žmonių. Dabar sulaukiame tik vyresniųjų. Jaunesni dažnai sukuria mišrias šeimas, o atžalos jau krypsta į kitą pusę. Net ir grynai lietuviškose šeimose, kurių, beje, yra vos viena kita, tėvai su vaikais kalbasi rusiškai. Kai klausiu, kodėl jie neatsiveda vaikų į bažnyčią, man atsako, kad vaikai nenori eiti į lietuviškas Mišias, jie nori melstis ten, kur meldžiasi jų draugai rusai, – pasakojo kunigas Anupras.

Karaliaučiaus krašte keliose mokyklose lietuvių kalba yra kaip fakultatyvas, ja dėstomas vienas kitas dalykas. Kasmet vis mažiau vaikų mokosi katekizmo lietuvių kalba. Gal dėl to, kad tėvams ši kalba nelabai rūpi, o dar atsirado ir savotiška konkurencija – lenkų ar vokiečių dvasininkai vilioja į savas parapijas, rengia ekskursijas, dovanas dalija.

Kunigas Anupras sako, kad jeigu būtų bent viena lietuviška mokykla, bent vienas lietuviškas vaikų darželis, būtų viltis, kad lietuvybė neišnyks. Buvo pastangos įsteigti Tilžėje lietuvišką mokyklą, kuri būtų Lietuvos išlaikoma. Tačiau dauguma čionykščių lietuvių nenorėjo. Žmonės, matyt, linkę krypti ten, kur ramiau, saugiau, naudingiau. Apie šiame krašte vyraujančią atmosferą geriausiai liudija net nykiausių kaimelių aikštėse stovintys Lenino paminklai, mauzoliejai kariams – išvaduotojams ir su vaikiškais šautuvais kiemuose bėgiojantys bei „urrraaa“ šaukiantys vaikai, vis dar žaidžiantys karą.

Paklaustas, ar čionykščiai lietuviai žino apie gyvenusius didžiuosius tėvynainius, apie jų nuveiktus darbus, iš kurių gal galėtų semtis stiprybės, kunigas Anupras atsako:

Pasakoju lietuviams apie Donelaitį, Mažvydą, apie Tilžėje kadaise klestėjusią lietuvių kultūrą. Žmonės išklauso, lyg ir supranta, bet rezultatų nėra. Nelinksta prie lietuvybės. Sako: „Kas mums ta Lietuva? Jau sykį buvome vienoje sąjungoje“. Jiems užsienis tai Vokietija, Amerika. Ir tai jaunimui imponuoja. O ir daugelis net nebuvo Lietuvoje, nors ji čia pat, kitame Nemuno krante. Daug žmonių net ir pasų neturi, tai negali aplankyti Vilniaus ar Kauno.

Žvelgiant į Karaliaučiaus krašto ateitį lietuvio akimis, perspektyvos nelinksmos. Tačiau kunigas A. Gauronskas sako, kad rankų nuleist nevalia, juk būta sunkesnių laikų:

Bičiulis iš Lietuvos manęs klausia: „Kaip manai, Anuprai, ar Donelaičiui su būrais buvo sunkiau susitvarkyti, ar Tau su vietiniais lietuviais?“ Pagalvojau ir sakau: „Žinai, man atrodo, kad Donelaičiui su būrais buvo lengviau…“

„Aušra“, 2012/11

Edvardo Šiugždos nuotr.

www.punskas.pl

Nuotraukoje: Kun. A. Gauronskas

Katalikų kunigai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra