Donatas Mlinauskas ir lopatologija

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį,
o kas kontroliuoja praeitį,
kontroliuoja ateitį“  
                                                     
(George Orwell)
Monografija
1997 metais pasirodžiusi  Raimundo Lopatos knyga “Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas” buvo viena iš pirmųjų knygų – monografijų, parašytų apie 1918 metų signatarus postsovietinėje  Lietuvoje.  Autorius  medžiagą apie signataro gyvenimą ir veiklą rinko tik Lietuvos archyvuose ir lietuviškoje žiniasklaidoje. Tuo metu atrodė, kad medžiagos nėra daug.  Todėl kiekviena užuomina apie D. Malinauską buvo stropiai renkama ir  monografijos autoriaus pakomentuota. Šiandien informacijos apie D.Malinausko veiklą surinkta nepalyginamai daugiau ir ne tik Lietuvos archyvuose. Daug apie jį rašė prieš pirmąjį pasaulinį karą lenkų laikraščiai ir žurnalai.
D. Malinausko vaikaitis T.Stomma ir jau anapilin išėjusi jo auklė Apolonija Vedrickaitė g. 1911m. (gerai pažinojo signatarą) nebuvo sužavėti kai kuriais knygos epizodais. Reikia sutikti su tuo, kad knygoje esama užgaulių ir žmogaus savigarbą žeidžiančių epizodų. Vienas iš jų – tai abejonės dėl D. Malinausko parašo autentiškumo  Lietuvos Nepriklausomybės akte. Tautai ir Lietuvos valstybei reikšmingi signataro darbai tapo užgožti neva sensacingų istorinių atradimų apie „riebų“ Donato Malinausko parašą ant Nepriklausomybės akto ir kita… Verta būtų priminti Jono Vileišio žodžius „Vilniaus žiniose“ , kad su Donato Malinausko „vardu jungiasi galima sakyti visa pradžia lietuvių judėjimo mūsų sostapilyje.“ Taip pat verta priminti, kad tame pačiame straipsnyje „Trumpos pašnekėlės III“ Jonas Vileišis rašė, kad „šiandien mes lietuviai turime nors menką lietuvių bažnytėlę, tai už tai irgi reikėtų nemažai ačiū pasakyti tam pačiam Donatui Malinauskui“.
Signatarai
Prof. Mykolas Biržiška viename iš interviu  sakė, kad „prie „signataro“ žodžio sau ir kitiems Akto pasirašytojams taikymo vis lyg negaliu priprasti, su juo susidūręs bene tik atvykęs Amerikoje, kur jam teikiama ypatingos reikšmės ir svorio.“. Lietuvos Nepriklausomybės aktas ir jį pasirašę asmenys lietuvių emigrantams asocijavosi su 1776 m. liepos 4 dieną  JAV Nepriklausomybės deklaracija pasirašiusiais asmenimis, kuriuos JAV piliečiai pavadino signatarais ir net  pastatė jiems simbolinį paminklą Filadelfijoje. Nepriklausomybės deklaracija yra viena žymiausių amerikiečių nacijos laisvės simbolių. JAV Nepriklausomybės deklaracijos tekstas su visais parašais tilpo kaip ir Lietuvos – ant vieno lapelio. Jeigu pažvelgsime  į  JAV Nepriklausomybės deklaracijoje („Declaration of Independence“) esančius parašus, tai pamatysime,  kad John Hancock   pasirašė išskirtinai didelėmis raidėmis.   Dar 1774 metų pradžioje iš Anglijos buvo pristatytas dekretas, siūlantis didelę premiją už keleto pagrindinių asmenų pagavimą.  John Hancock buvo vienas iš jų. Pasirašydamas Deklaraciją  jis pasakė, kad Britų ministrų kabinetas perskaitys šią pavardę be akinių, tegul padvigubina savo premiją.
Apie popsą

Paralelė: „Donatas Malinauskas ir Lopatologija“ nėra  atsitiktinė. Laikas nenumaldomai bėga į priekį, o kai kurie prof. R Lopatos teiginiai tampa pasityčiojimo iš mūsų praeities klasika. Jaunajai kartai sunku susigaudyti realybėje, ji nežino KGB pinklių, jai sunku įsivaizduoti, kad net ir praeito amžiaus devintajame dešimtmetyje Vilniaus centre KGB rūsiuose buvo kalinami ir kankinami Lietuvos patriotai, sunku nuspręsti, kurie istorijos šaltiniai yra patikimi,o kurie nepatikimi (nekalbu apie jų subjektyvumą).
Lopatologija, kaip ir lituanobambizmo sąvoka yra prof.R.Lopatos  naujadarai. Keista šiandien matyti televizijos laidose, skirtose patriotizmo nunykimui Lietuvoje A. Eidinto mokinį prof.R.Lopatą ir prof.A. Bumblauską, kurie nemažai yra prisidėję jį naikindami, griaudami tautinių ir  valstybingumo vertybių sistemas. Nėra abejonių, kad abu  profesoriai ne už gražias akis buvo apdovanoti Lenkijos ordinais. 
Manau, kad prof. R.Lopatos knygos „Lopatologija: apie politinį popsą“ pavadinimo šifravimas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto  studentams buvo nemažesnė problema, nei autentiškumas „riebaus“ Donato Malinausko parašo po 1918 metų  Nepriklausomybės aktu. Kaip bežiūrėtumei, lopatologija susideda iš dviejų žodžių. Pirmas variantas:  lopato + logi ja, antras variantas: lo + patologija. Antrasis variantas manau yra arčiausiai tiesos. Tiesa, kas tas „lo“, taip ir lieka neaišku, bet kad tai manija – nekyla abejonių.
Sunku pasakyti, kur mes nueisime, jeigu iškilūs Lietuvos  istorikai ir politologai  ir toliau lietuvius vadins šakalais, abejos parašų autentiškumu po 1918 metų aktu, tuo pačiu niekins vieną iš pagrindinių Lietuvos  laisvės simbolių, kurs įvairiausias „lopatologijas“…   Ne kiekviena naujovė muzikoje gali pretenduoti į popsą, ir ne kiekviena naujovė dailėje yra impresionizmo  pradžia. Sutikime, kad prof. R. Lopata ne Eduaro Mane ir ne Maiklas Džeksonas ir ne Madona ir jokio naujo požiūrio į  Lietuvos istoriją nesukūrė ir populiarumo jai ir tautos laisvės simboliams  nepelnė, veikiau atvirkščiai. 
Jo teiginius apie Donatą Malinauską galimą vertinti tik kaip vertybių sistemos griovimą, o trumpiau – kaip bandymą mūsų valstybę susprogdinti iš vidaus. Po monografijos apie Donatą Malinauską pasirodymo 1997 metais, tokių popso politologų Lietuvoje atsirado ir daugiau. Vienas popso politikos išpažintojas Medardas Čobotas grąžina atgailaujančios Magdalenos paveikslą Lietuvos bažnyčiai, kitas popsininkas Viktoras Uspaskich iš popso politikos gerbėjų net partiją sukuria ir aiškaus cinizmo dėlei ją „Darbo partija“ pavadina. Išmanantys politinį popsą linkę manyti, kad popsininkų ir jiems prijaučiančių Lietuvoje yra buvę per 110 tūkstančių. Taigi sąrašą tęsti nėra prasmės, nes straipsnis nėra enciklopedija popsininkų nuopelnams pažymėti.
Negalima nesutikti su R.Lopatos tvirtinimu viename iš jo straipsnių, kad „spausdindami tokius dalykus, vieno ar kito laikraščio vadovai turi žinoti kontekstą ir jausti atsakomybę“ . Kaip nebūtų keista, būtent tokios atsakomybės ir pasigendame R.Lopatos monografijoje apie D.Malinauską. Mėginimai įpiršti skaitytojui mintį, kad D.Malinauskas akto nepasirašė, kad išlaidavo Prahoje, giliai užgavo D.Malinausko anūką Tadą Stommą ( gal šalinti). R.Lopata ne tik  neapgailestavo dėl monografijos užgaulių teiginių, bet vystė juos toliau televizijoje. Manau, būtų pats laikas atsiprašyti D. Malinausko vaikaičio už teiginius, įžeidžiančius jo senelio garbę, prisipažinti, kad vyno su T.Stomma negėrė ir paneigti prasimanymus, kad Lietuvos Nepriklausomybės aktą pasirašė ne visi dvidešimt Tarybos narių.
Problema
Kada gi atsirado abejonės dėl Donato Malinausko parašo? Tarpukario Lietuvoje ir emigracijoje tokių teiginių, kad Donatas Malinauskas akto nepasirašė, nebuvo. Nerasime tokių teiginių sovietinėje ir lenkų žiniasklaidoje, knygose, nors jie betarpiškai buvo suinteresuoti šmeižtu. Lenkai niekada netoleravo D.Malinausko veiklos, tai liudija išskirtinis dėmesys jo asmeniui. Lenkai, charakterizuodami Tautos pažangos partiją 1918-1919 metais, išskyrė iš jos visumos D. Malinauską. Straipsnyje „Politika rzadu Litewskiego i stosunki wewnętrzne na Litwie etnograficznej“ rašoma: „ Narodowa postępowa partja. Do partji tej należy grupa inteligencji litewskiej, najwybitniejsi jej przedstawiciele,- dwa bracia Iczasowie,Voldemaris, Norejko, Tubelis, Szarnas, Petrulis, Basanowicz, prezydent Smetona, i inni. Jest to partja o liberalnym kierunku z zasadami tolerancji względem wszystkich narodowości, nie wykluczając, lecz tylko w pewnych granicach, i Polakow. Poszczegolne jednostki, jak Donat Malinowski, ksiądz Mironas i inni są bardzo wrogo usposobieni względem Polakow, lecz partja, jako taka stoi w istocie na gruncie tolerancji.“ .
Paradoksali situacija: D.Malinauskui už bekompromisinę kovą atkeršijo ne lenkai ir ne sovietiniai istorikai,  o Nepriklausomos Lietuvos istorikai. Netgi signataro P. Klimo dienoraštyje , išleistame 1988 metais JAV, nesama net užuominų apie akto pasirašymo peripetijas, kaip ir nėra paaiškinimo dėl masės klaidų, įsivėlusių Nepriklausomybės akte. 
Problema dėl D. Malinausko parašo  atsirado apie tai prašnekus  R. Lopatai televizijoje ir “Veido”  (1998 Nr.7) žurnale pasirodžius K.Petrauskio   straipsniui “Dėl Lietuvos valstybingumo ietys lūžo ne vien karalių turnyre”. Gaila, kad prelegentai neįvertino cituojamų šaltinių patikimumo ir objektyvumo naudodami  P.Klimo ir A.Dambrausko atsiminimus. Minėtame straipsnyje D.Malinauskas buvo apšauktas lėbautoju. Ar tai buvo padaryta vaikantis sensacijų, negalvojant apie tokių teiginių pasekmes, ar siekiant kitų tikslų, nesiimu spręsti. Perskaičius minėtą straipsnį taip ir lieka nesuprasta, kam priskirti autorystę dėl Donato Malinausko „lėbavimo“ – ar R.Lopatai ar K.Petrauskiui. Prof. R.Lopata 2005 m. savo knygoje „Lopatologija: apie politinį popsą“ išspausdino ir minėtą interviu su „Veido“ korespondentu Kęstučiu Petrausku, tačiau jame nėra nė žodžio apie Donato Malinausko „lėbavimą“. Dingo.
Arbitražas
Tiesa, Raimundas Klimavičius knygoje „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė“, bandė švelninti situaciją ir pateikė naują versiją, o knygos išvadose kaip orakulas paskelbė ir palaimino gyvenimui naują versiją: „Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Lietuvos tarybos nariai abėcėlės tvarka. Išimtis buvo padaryta tik J.Basanavičiui, pagarbos jam vardan suteikiant teisę pasirašyti pirmajam. Tarybos nario D.Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija ir toliau lieka galutinai nepatvirtinta, nors yra naujų netiesioginių faktų , leidžiančių šiai versijai ir toliau egzistuoti.“ 
Minėta Raimundo Klimavičiaus knyga įdomi tiek, kad viena melo versija pakeičiama kita. Dabar Donatas Malinauskas neva pavėlavo aktą pasirašyti. Raimondo Lopatos abejonės dėl D.Malinausko parašo autentiškumo neatmetamos iš esmės. Ką daryti, jeigu mūsų didiesiems istorikams patinka dergti Lietuvos valstybingumą. Užtenka pacituoti straipsnį „Vasario 16-osios akto mįslę atskleistų stebuklas“:“Iki šiol neaiški dar viena su Vasario 16-osios aktu susijusi istorija. Kol kas nepatvirtinta Tarybos nario D.Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija. Kai kur teigiama, kad jis tą dieną nedalyvavo Tarybos posėdyje, nes buvo išgėręs, o pasirašė kitą dieną, jau kita plunksna. Politologas Raimundas Lopata 1997 metais išleido knygą apie D. Malinauską. Jis teigė domėjęsis ir tuo faktu, kodėl D.Malinauskas po Aktu pasirašė vėliau už kitus. „Kaip pavyko išsiaiškinti, bajorišku gyvenimo būdu pagarsėjęs D.Malinauskas posėdį pramiegojo. Negaliu sakyti, kad taip atsitiko dėl to, jog jis iš vakaro daug išgėrė. Bet, mano kolegos teigimu, yra dokumentų, kuriuose rašoma, jog už šį poelgį D.Malinauskas nuo Basanavičiaus gavo per veidą. Tačiau neaišku, kiek vėliau jis pasirašė: ar po pietų, ar kitą dieną.“,- sakė R.Lopata.“  Tik ar viską šioje išgalvotoje istorijoje galima nurašyti kaip nesusigaudymą bolševizmo prigimtyje ir metoduose.
Teigimas
Lietuvos Nacionalinis muziejus savo tinklalapyje nedviprasmiškai primena skaitytojui, kad “iki šiol tebėra nepatvirtinta Tarybos nario D.Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija“. Nuo kada fantastiniai teiginiai arba sovietmečio prasimanymai  reikalauja patvirtinimo? R.Lopata nemato reikalo nurodyti šaltinio, kuriuo remdamasis teigia, kad Donatas Malinauskas gavo antausį nuo J.Basanavičiaus. O gal visai tokio šaltinio nėra, kaip nebuvo „lopatiško“ antausio ir R. Lopatos  susitikimo su Donato Malinausko vaikaičiu T. Stomma JAV. Ir neragavo jie kartu burgundiško retro stiliaus kavinėje, nors taip rašė savo knygoje. Kad ir kaip norėtų prof. R. Lopata, vis dėlto  Lietuvos istorija nėra fantastinių apsakymų  rinkinys.                             
Propagandistas
Matyt, kažko nesuvokia mūsų istorikai ir žurnalistai. Mažai tikėtina, kad jie nežino, jog Vasario 16-tajai tenka visų Lietuvos valstybingumo datų viršūnė ir todėl žmonės, pasirašę šį aktą, amžinai, kol bus gyva lietuvių tauta, priklausys jos elitui ir stovės vienoje gretoje tautos sąmonėje su DLK Gediminu, Vytautu, Mindaugu.
Deja, šiandien yra kitaip. Algimantas Semaška  savo knygoje „Pasižvalgymai po Lietuvą“ rašo,  kad D. Malinauskas, „garsėjo bajorišku gyvenimo būdu: mėgo palėbauti, dėl to dažnai vėluodavo į sutartus susitikimus. Pavėlavo ir į istorinį Lietuvos Tarybos posėdį 1918 02 16, pasakojama dėl to gavęs antausį nuo Tarybos pirmininko J.Basanavičiaus. Aktą pasirašė atskirai nuo kitų Tarybos narių, vėliau, nors ir tą pačią dieną… Kilęs iš sulenkėjusios giminės, bet linko į lietuvybę.“
Dėl lenkiškos kilmės. Manau, A. Semaška bando atgaivinti seną diskusiją, inspiruotą lenkų dar prieš I pasaulinį karą dėl D. Malinausko kilmės. Todėl siūlyčiau A.Semaškai susirasti ir perskaityti straipsnį „Donatas Malinauskas – Malinowski“ . Tiesa, tada Donatą Malinauską tik  lenkai  mokė, kaip jam savo pavardę rašyti ir bandė jam išaiškinti jo kilmę. Donato Malinausko mama buvo kilusi „iš Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Gedimino palikuonių“  (dokumentai iki sovietų okupacijos buvo Alovės dvare pas Skaržinskienę). Donato Malinausko tėvas buvo „kilęs iš Kauno gubernijos, save irgi laikė lietuviu“ . 
Manau, kad vienodai  tikslinga būtų  panagrinėti Semaškos  pavardės semantiką, kaip ir A. Semaškos teiginį, kad D. Malinauskas mėgo „palėbauti“ atsiradimo  kilmę ir šaltinius.
Apie Lietuvos atstovybės Prahoje sekretoriaus Antano  Dėdelės pomėgį stikliukui žinome ne tik iš R.Lopatos monografijos apie D. Malinauską. Manau, kad D. Zauniaus mesti kaltinimai girtuokliavimu A.Dėdelei, turėjo politinį atspalvį. 
A. Semaškos teiginys, kad D. Malinauskas  „aktą pasirašė atskirai nuo kitų Tarybos narių, vėliau, nors ir tą pačią dieną…“ savo esmėje nėra naujas, jis tik dar kartą primena skaitytojui, kad be R. Lopatos akto pasirašymo versijos egzistuoja ir kita. Pasėtų abejonių esmė visada viena – tai pagrindas ateityje netikėti istorijos teiginiais ir juos revizuoti. Savu laiku abejota Molotovo – Ribbentropo paktu, abejota Turino drobule…
Pseudopatriotai ir kosmopolitai
Šiandien Lietuvos valstybėje susirūpinta patriotizmo stoka ir istorijos vadovėlių rašymu. O kas ji naikino visus tuos šešiolika nepriklausomybės metų, kas lietuvius praminė šakalais, kas sugalvojo – lituanobambizmo terminą, kas pavertė signatarą girtuokliu.
Prof. Alfredas Bumblauskas televizijos laidose primena žiūrovams „bajoriškus“ D.Malinausko įpročius. Sunku pasakyti, kaip paveiks jaunąją kartą jo knyga „Senosios Lietuvos istorija 1009 – 1795 “, kuri primena pašto ženklų kolekciją. Tautos neapmulkinsi, žino ji už ką svetimos valstybės ordinus  ir titulus dalina ir kodėl LDK buvo uždrausta bajorams svetmų valstybių titulus priiminėti, kodėl M.Biržiška ordinų atsisakydavo. Neužliuliavo profesorius tautos pasakomis apie kosmopolitizmą. Vilniuje galima nusipirkti vokų su profesoriaus A.Bumblausko  atvaizdu ir jo nuopelnų bei gautų iš lenkų ordinų aprašu. 
Tiesa, ne viskas Lietuvoje taip blogai. Tomas Baranauskas taikliai nurodė, kas sudaro  A.Bumblausko istorijos išliekamąją vertę: „Iliustracijos – bene vertingiausia knygos dalis“. Nejaugi bandymą lyginti Vytautą Didįjį su Hitleriu ir Stalinu laikysime nuopelnu Lietuvos istorijai?
Parašas

Manau aišku, kad D.Malinausko parašo ant Nepriklausomybės akto autentiškumo problemą Lietuvos istoriografijoje iškėlė Raimondas Lopata. 
Ar buvo kokių neaiškumų tuo klausimu? Lyg ir ne. Ar buvo kada nors tiesiai paklausta signatarų, kiek iš jų pasirašė po Nepriklausomybės aktu. Taip, buvo. 1959 metais prof. Mykolas Biržiška (1882-1962) atsakė į „Lietuvių dienos“ redakcijos atstovų klausimus. Tuo metu buvo gyvi penki signatarai: Mykolas Biržiška (1882-1962), Petras Klimas (1891-1969), Steponas Kairys (1879 – 1964), Aleksandras Stulginskis (1885-1969), Kazimieras Šaulys (1872-1964).  Redakcijos nuomone, tai „retos vertės dokumentinės žinios“ , tiesa postsovietinės Lietuvos istorikams jos yra mažareikšmės, nes sukuria jų siekius neatitinkančią akto pasirašymo versiją. Prof. Mykolas Biržiška redakcijos atstovo buvo paklaustas: „ Kiek asmenų pasirašė Vasario 16 aktą? Ar tai buvo visi V. Tarybos nariai?“ Klausimų aiškiau nesuformuluosi. Melas tuo metu nebuvo galimas, nes dar buvo gyvi kiti signatarai, kurie melą būtų paneigę. Gi po 1964 gegužės 9 dienos, mirus paskutiniam emigracijoje gyvenusiam signatarui K.Šauliui, atsivėrė durys falsifikatam. Likę du gyvi signatarai vargo sovietinėje Lietuvoje.        
M. Biržiška atsakė į pateiktus klausimus taip: „-Pasirašėme visi 20 Tarybos nariai. Patį aktą mums perskaitė ir pirmas pasirašė vyriausiasis amžiumi dr. Jonas Basanavičius, o mes po jo, nevisai išlaikydami abėcėlinę pavardžių eilę“. Iš to, kas pasakyta,  darytina trumpa ir objektyvi išvada, paremta nepriklausomu šaltiniu – Nepriklausomybės aktą pasirašė visi. Žinomi nepriklausomi šaltiniai tik patvirtina M.Biržiškos teiginį, kad Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Tarybos nariai.
Dėl istorijos šaltinių 
Tarpukario Lietuvos ir emigracijos nepriklausomi šaltiniai (sovietų necenzūruoti) tik patvirtina faktą, kad Nepriklausomybės aktą pasirašė visi Tarybos nariai. Apie tai rašė Donatas Malinauskas, Jonas Basanavičius, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys,  Steponas Kairys,  Petras Klimas ( 1988  Petras Klimas: laikas 12 – 15 val., “mažam kambary susikimšusi Taryba ”paskelbė” vienu balsu Lietuvos nepriklausomybę”.  Čia cituojama ištrauka pirmą kartą buvo išspausdinta JAV) ir kiti.
Švenčiant tarpukario Lietuvos dešimtmetį, plačiajai Lietuvos visuomenei apie akto pasirašymą pasakojo D. Malinauskas. Matyt, neatsitiktinai interviu J.Paleckis pasiriko D.Malinauską, nes jis po J.Basanavičiaus mirties buvo vienas iš vyriausių ir geriausiai žinojo kovos už laisvę sunkumus. 
Tada ir iki pat Nepriklausomybės saulėlydžio neišgirdome P.Klimo komentarų apie akto pasirašymo detales. 1944-45 metais rašytuose P.Klimo prisiminimuose teigiama, kad „Malinauskas reprezentavo atvirtusiai bajorijai ir kaip seniau per dienas sėdėjo Štralio kavinėj. Jis net Nepriklausomybės akto pasirašymą pramiegojo.“
Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad santykiai tarp signatarų galėjo būti įtempti nuo to laikotarpio, kai D. Malinauskas dirbo Prahoje. Prisimindamas tuos laikus, D.Malinauskas rašė: “Nežiūrint neapsakomai sunkių darbo sąlygų /kartais mėnesiais tekdavo verstis visiškai be skatiko/, nežiūrint nuolatinių siurprizų tai p. Galvanausko, tai p. Klimo kertamų, man pasisekdavo visuomet  išeiti iš keblių situacijų tvarkingai ir garbingai. Vienas iš judviejų paskutinių keistumų buvo siuntimas trijose dėžėse sprogstamosios artilerijos medžiagos. Tasai siuntimas mus tiek kompromitavo, kad žodžių tepritruktų man apie jį pasakyti. Aš galėjau tik ypatingu rūpečiu visą nelaimę likviduoti, apsaugojęs savo vyriausybę ir save nuo didžiausios kompromitacijos, o čekoslovakų pasienio sargybą nuo sunkios atsakomybės. Tik dėlto, kad Čekų Karo Ministeris buvo mano Akademijos draugas, pavyko visą bylą gerai baigti“ . 
Nemanau, kad šitokiu būdu P.Klimas galėjo atsikeršyti D.Malinauskui. Nuo 1944 metų jau egzistavo  jėgos, galingesnės už P.Klimą ir rašiusios už jį prisiminimus arba patardavusios, kaip juos rašyti. Manau, kad globėjai jo raštus koregavo ir po jo mirties saugojo  spec. fonduose.
 Po II-ojo pasaulinio karo publikuotus signatarų prisiminimus   galima suskirstyti į dvi grupes: 
1. Rašyti ir publikuoti vakaruose;
2. Rašyti sovietinėje Lietuvoje ir publikuoti vakaruose ir posovietinėje Lietuvoje. 
Pastarieji sukelia daug problemų dėl jų patikimumo.
Nepriklausomuose šaltiniuose nėra net tolimos užuominos apie R.Lopatos ir R.Klimavičiaus išvedžiojimus apie Nepriklausomybės akto pasirašymo peripetijas. Šmeižtui atsirasti pagrindą sudarė sovietinėje Lietuvoje rašyti įvairių autorių prisiminimai (P.Klimo ir A. Dambrausko – pastarasis atpasakoja neva P. Klimo atsimininus) Neturiu tikslo kaltinti Petrą Klimą kolaboravimu, tik noriu atkreipti dėmesį, kaip jo vardu gudriai pasinaudojo atitinkamos sovietinės institucijos. 
Taigi dabar pats laikas sugrįžti prie Petro Klimo prisiminimų, parašytų sovietinėje Lietuvoje ir publikuotų JAV ir posovietinėje Lietuvoje. Šiandien žinomi sekantys P.Klimo prisiminimai:
1. 1979 m. JAV, “Iš mano atsiminimų”, Lietuvoje- 1990 m. (pasirašyta spaudai 1990 10 29, tą pačią dieną kaip ir A.Dambrausko „Viskas praeina“);
2. 1988 m. JAV, “Dienoraštis 1915 – 1919”;
3. 1990 m. Vilnius, „ Iš mano atsiminimų“;
4. 1991m. Vilnius, “Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“.
Svarbu žinoti, ką apie minimus atsiminimus manė lietuvių emigrantai. Svaresnį autoritetą, kaip A.Gerutis sunku surasti. O jis apie knygos „Iš mano atsiminimų“ rankraštį nevienareikšmiškai yra pasisakęs 1978 metais  savo knygoje „Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys“: „rašydamas savo atsiminimus, P. Klimas turėjo naudotis autentiniais šaltiniais, t.y. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyvais. Memuaruose preciziškai atpasakojama įvykių seka, atvedusi į valstybės nepriklausomybės paskelbimą, o taip pat nušviečiama, kaip jaunajai valstybei reikėjo apginti savo vos užsimezgusią gyvastį ir kaip kūrinys tiek sutvirtėjo, kad galėjo būti įvesdintas į tarptautinę bendruomenę ir laimėti visuotinį formalų pripažinimą. Nors Klimas pasižymėjo nepaprastai gera atmintimi ir darbo metodingumu, bet savo atsiminimų jis negalėjo parašyti be pirminių šaltinių, be atitinkamų archyvų.  Tais šaltiniais Klimui buvo suteikta proga pasinaudoti. Bet dienos šviesos memuarai susovietintoje Lietuvoje, kaip ir galima buvo laukti, neišvydo. Nors dar 1965 m. Klimas sūnui rašė, kad „leidykla paėmė mano rankraštį, žadėdama išleisti“, bet jis čia pat pridūrė, „kol kas aš dar nieko nežinau““ . Gerai, kad A.Dambrauskas suskubo nurodyti, kad padėjėjų būta, o būtent: „A.Lukošiūnas pagelbėjo Klimui rašyti memuarus. Surasdavo „Lietuvos aido“ ir kitų laikraščių komplektus ar numerius, kur buvo notų ir kitokių dokumentų tekstai. Todėl memuarai išėjo labai tikslūs ir su datomis, numeriais , vardais ir pavardėmis“ .  A. Lukošiūnas,  matyt, turėjo neeilinių sugebėjimų spec. fondams atverti, kurių net J. Paleckis nesugebėjo „atrakinti“ ir tėvo knygų paskaityti. Kas dar be paminėtų asmenų sukosi P.Klimo aplinkoje ne taip jau ir svarbu. Manau, kad   ne gailestis atvedė juos pas beveik aklą žmogų.
Manau verta priminti, kaip buvo rašomi prisiminimai „Vagos“ užsakymu. Anot Romo Sadausko yra liudijimas, kad prieš pat mirtį Pupų dėdė jaudinosi dėl savo rankraščio ir „prašė surasti “patį tikrąjį“, jo paties ir kitų mažiausiai žalotą egzempliorių“ .
Tai turint galvoje, kyla pagristų abejonių dėl Antano Dambrausko atsiminimų knygos „Viskas praeina“, išspausdintos 1991 metais. Čia rašoma: “Smulkiai pasakojo Klimas ir apie  1918 metų Vasario Šešioliktąją.
– Diena buvo vėjuota ir labai šalta. Posėdžio Valstybės Taryba susirinko iš ryto, gal dešimtą valandą. Nepriklausomybės paskelbimo Aktas buvo suredaguotas, ir Tarybos nariai ėmė pasirašinėti abėcėlės tvarka. Bet žiūrim – nėra Donato Malinausko. Buvo jis senas kavalierius, bajoras ir ilgai pusryčiaudavo Štralio kavinėje. Atėjo eilė pasirašyti, o bajoro nėra. Aš buvau Tarybos sekretorius ir susirūpinau, kaip čia bus. Matau: daktaras Jurgis Šaulys kažką parašė ir šypsodamasis klausia kaimyną: ar gerai? Tas galva linkt – gerai“.  
Kaip iš tokio teksto galima daryti toli siekiančias išvadas? O prisiminus paties A.Dambrausko žodžius: „nuo to „viešėjimo“ Vilniuje „organams“ reikalingas lig šios dienos (1989 metų gegužės 9) nebebuvau“,  kyla pagrįstų abejonių dėl pasakojimo autorystės. Keistas sutapimas, kad  A. Dambrausko prisiminimai ir P.Klimo knyga „Iš mano atsiminimų“ pasirašyti spaudai tą pačią dieną, t.y. 1990 10 29. Kaip tada suprasti A. Dambrausko teiginį: „apskritai išpasakojo man Klimas visa, kas vėliau parašyta jo memuaruose“. Kyla natūralus klausimas, kur A. Dambrauskas tuos prisiminimus skaitė, gal spec. fonduose? 
Keistai atrodo tie A. Dambrausko aprašyti P. Klimo  prisiminimai: vieno signataro, D. Malinausko,  pradedama ieškoti pradėjus pasirašinėti, kitas signataras,  Jurgis Šaulys, kažką rašinėja, o P.Klimas su dar vienu signataru viską stebi. Suprask kaip nori, tačiau aišku viena: keturi signatarai iš dvidešimties nešvariais darbais užsiėmė. Štai tokia ta mūsų, anot A.Dambrausko ir anksčiau minėtų jo citatų mėgėjų, Lietuvos Nepriklausomybė.           
Čia verta priminti ištrauką iš generolo – majoro K. Liaudžio rašto: „1947-1952 m., atlikdamas bausmę PDL, Klimas tarp kalinių pareikšdavo savo priešišką požiūrį dėl komunizmo. Antitarybine dvasia kritikavo egzistuojančią TSRS tvarką ir garbino buržuazinę santvarką kapitalistinėse šalyse. (…) 1948 m. vasario 15 d., esant kaliniui Dambrauskui  , Klimas kalbėjo: „Tarybų valdžia gabi tiktai terorui. Ji gali laikytis, kol tamsiai rusų liaudžiai niekas nenurodys kovos už laisvę ir nepriklausomybę tikslo… Visas pasaulis verda neapykanta komunizmui“.“ . Argi šių faktų tikrai nežinojo R.Lopata, rašydamas knygą apie Donatą Malinauską.
Baltasis štralis
Lietuvos Nepriklausomybės aktas buvo pasirašytas visų signatarų 1918m. vasario 16d. Vilniuje, dabartinėje Pilies gatvėje, name Nr.26. Anuo metu plačiajai visuomenei pastatas buvo žinomas Štralio namų pavadinimu. Minimame  pastate buvo „Baltojo  Štralio“ kavinė (pirmojo  pasaulinio karo metu šio pastato adresas buvo Didžioji g. 30, o tarpukariu Didžioji g. 2) . Petras Klimas knygoje  “Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“, sekančiai charakterizavo D.Malinauską: „Malinauskas reprezentavo atvirtusiai bajorijai ir kaip seniau per dienas sėdėjo Štralio kavinėje. Jis net Nepriklausomybės akto pasirašymą pramiegojo“. Sunku suprasti, kas čia blogo valgyti kavinėje ir platinti lietuvybės idėjas tokiu būdu kaip tai darė čekai – kavinėse, kur renkasi visa aristokratija. 
Anuo metu rinkdavosi Štralyje, dabar  „Freskoje“, „Ketoje“, „Bernelių užeigoje“ ir t.t. Štralyje 1918 metais lankydavosi daug kas, tame tarpe ir A.Smetona. Eugeniusz Romer atsiminimuose  aprašė sekanti nuotykį: ”Mums papasakojo nuotykį, kuris atsitiko Lietuvos valstybės tarybos pirmininkui p. Smetonai; panašu, kad sėdėdamas Štralio kavinėje Vilniuje, jis, kai pradėjo groti „Dieve, kuris Lenkiją“, liepė nustoti ir uždraudė groti toliau. Už tai kažkoks buvęs kavinėje vokiečių karininkas skėlė p. Prezidentui antausį už tai, kad lenkų himnas nepageidaujamas Vilniuje. Kiek čia tiesos, nežinau. Tačiau tai pasakojo neva įvykio liudininkas“.
”Kodėl vakaruose 1979 metais  buvo išspausdinti kiti P.Klimo atsiminimai. Klausimų yra daugiau negu galima duoti atsakymų. Nėra abejonių, kad P.Klimo atsiminimų tekstas apie signatarą miegalių, oportunistus A.Smetoną, M.Biržišką, senas kikimoras, Voldemarą, norintį į savo kabinetą atsigabenti lovą, būtų sukėlęs lietuvių emigrantų nepasitenkinimą. Iki 1965m. tokio ar panašaus teksto nebuvo galima publikuoti, nes dar gyvas buvo Kazimieras Šaulys. Ką jau ir bekalbėti apie paslaptingas P.Klimo prisiminimų klajones. Ir kam juos rašyti, jeigu jie iškart atiduodami cenzūrai. 
Euristika      
Nėra abejonių, kad prof. R.Lopata, R.Klimavičius nusižengė euristinei logikai, ieškodami tiesos cenzūruotuose prisiminimuose. Sunku pasakyti, kodėl taip įvyko. 
Ne paslaptis, kad D.Malinauskas nepatiko komunistuojantiems asmenims dėl savo tiesaus būdo. Dar 1907 metais Jonas Vileišis rašė, kad „Donatas Malinauskas turėjo ganėtinai drąsos pasakyti teisybės žodį ir labai norėtų, kad kiekvienas, ypač valstietis, mokėtų savo laiku tokį žodį ištarti.“ 
Gal akivaizdi D.Malinausko pažiūrų tautinė ir antikomunistinė orientacija ir baimė, kad jo propaguotos idėjos neatgimtų ateities Lietuvoje ir buvo tos priežastys, paskatinusios istorikus nusižengti euristinei logikai. Jau mažiausiai pusantro šimto metų istorikai pabrėžia, kad visi istorijos šaltiniai yra subjektyvūs, „tendencingi“, daugiasparniai ir daugiareikšmiai, nežiūrint to, būsimasis profesorius patikėjo neabejotinai cenzūruotais šaltiniais. Tuo būdu ne tik minėti signatarai, bet ir pats Lietuvos Nepriklausomybės aktas buvo sukompromituoti.
Pabaiga
D.Malinausakas dar tarpukario Lietuvoje nutraukė santykius su M.Biržiška. Konfliktas, matyt, kilo 1918 metais liepos 13 dieną, Lietuvos karaliaus Uracho – Mindaugo II   rinkimo metu. M. Biržiška, prisimindamas  karaliaus rinkimus, pasakojo,  kad „sėdinčiam prieš mane Don. Malinauskui padarius mano atžvilgiu kokią šiurkščią pastabą, tik nepaleidžiau į jį stiklinės su vandeniu, laiku susivaldęs. Įsismarkavęs drožiau: „Dabar mes (kas gi tie „mes“?! ) išeisim, bet grįšim su audra!“  Nėra abejonių, kad konfliktas turėjo raudoną atspalvį. Nežiūrint konfliktų tarp D.Malinausko ir M. Biržiškos,  pastarasis, gyvendamas JAV, 1959 metais teigė sekančiai: Nepriklausomybės aktą „pasirašėme visi 20 Tarybos nariai“ ir neabejojo, „jog visi Tarybos nariai nuoširdžiai jį yra pasirašę“ .  Tą patį teigia ir kiti signatarai, savo prisiminimus rašę laisvame pasaulyje.
Petras Klimas  buvo didelis Lietuvos patriotas ir juo išliko iki mirties. Nėra nė menkiausios abejonės, kad jo prisiminimai buvo geriausiu atveju cenzūruoti, o gal ir perrašyti šmaikščia plunksna.
Išskirtinis Donato Malinausko parašas Nepriklausomybės akte reiškia ne ką kitą, o tik patvirtinimą, kad tai jis, Donatas Malinauskas, pasirašo šį aktą ir niekada to parašo neišsižadės, ir kad  vokiečių ir bet kurios kitos okupacinės valdžios atstovai ir ateities istorikai, tame tarpe ir R. Lopata,  be vargo ir akinių galės perskaityti jo vardą ir  pavardę.
Voruta. –  2007, kov. 24, nr. 6 (624), 1, 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra