Donatas Malinauskas Alvite

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Vasario 16-osios akto signatarai

Tautos atgimimo keliu
Donato Malinausko nuopelnai kovojant už lietuvybę abejonių nekelia. Pakanka paminėti tik kelis šios kovos epizodus: jis buvo „Dvylikos apaštalų“ draugijos steigėjas (1895), Lietuvių Seimo Vilniuje organizatorius (1905), Lietuvių sąjungos lietuvių kalbos teisėms ginti bažnyčiose pirmininkas (1906–1915), Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907), „Rūtos“ draugijos Vilniuje (1909) ir „Ryto“ švietimo draugijos (1913) vienas steigėjų, Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto narys (nuo 1914), Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis (1917), Lietuvos Tarybos narys, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras.
D. Malinauskas priklausė tai grupei aristokratų, kurie pasuko Lietuvos atgimimo keliu ir tapo vienu didžiausių tautinio atgimimo organizatorių. Tai liudija jo darbų pripažinimas 1917 metais, kai jį, nepaisant negatyvaus požiūrio į dvarininkiją, išrinko į Lietuvos Tarybą.
 
Praeities šešėlis
1939 metais D. Malinauskas savo septyniasdešimtmetį jau šventė Vilkaviškio apskrityje, Alvito dvare, į kurį persikėlė iš Jankovicų dvaro ir palivarkų Trakų apskrityje. Jam priklausantys palivarkai, kuriuose praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, buvo tarp Vilkokšnio ir Spindžio ežerų, kartais buvo sunkiai pasiekiami dėl blogų kelių.
Prieš penkerius metus 1918 metų nepriklausomybės akto signataro D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma, grįžęs paviešėti į Lietuvą, sėdėdamas ant Alvito ežero kranto, mintimis vėl sugrįžo į savo vaikystės dienas, praleistas Alvite. Tuomet, kai senasis Alvito dvaras dar nebuvo patyręs sovietizmo naikinamosios galios ir nebuvo čia jokio AB „Alvito žemdirbys“ trąšų sandėlio Alvito ežero apsauginėje zonoje, kurio nesiryžta panaikinti net Aplinkos ministerija, matyt, norėdama išsaugoti ateities kartoms kaip sovietizmo reliktą.
Pažvelgęs į spirito varyklos kaminą, T. Stomma kiek susimąstė:
– O kaminas tada buvo gerokai aukštesnis, gal kokius penkis kartus.
Mažai išliko Alvito dvaro pastatų nuotraukų iš tarpukario laikų, tačiau 1918 metų nepriklausomybės akto signataro Prano Dovydaičio brolis Jurgis Dovydaitis, tautosakininkas ir kraštotyrininkas, apie 1930–1932 metus Alvite mokytojavęs, nufotografavo Alvito dvaro bravorą. Nuotraukoje matyti iš kamino rūkstantys dūmai ir vaikai ant Alvito ežero ledo (1).
Atgavus nepriklausomybę, vyko teismai dėl nuosavybės atstatymo į Alvito dvaro pastatus. Nei prokuratūra, nei teismai nuosavybės atstatymo D. Malinausko vaikaičiui negynė kaip viešo intereso, o privalėjo…
 
Pažintis su Suvalkija
Kada D. Malinauskas pirmą kartą atvyko į Suvalkijos kraštą, sunku pasakyti. Nelegalios spaudos gabenimas į Vilnių XIX–XX amžių sandūroje vyko per Suvalkiją. Galbūt dar tada užsimezgė jo pažintis su knygnešiu ir ūkininku M. Vosyliumi, kuris gyveno Pilviškių valsčiuje, Parausių kaime. Gal būtent jis ir patarė D. Malinauskui nusipirkti Alvito dvarą.
Ar girtavo Alvite tarpukariu taip pat kaip dabar, sunku pasakyti. 1931 metais balandžio 1 d. į Alvitą atvežė 105 litrus degtinės, kuri per keturias dienas visa buvo išparduota ir pavėlavusieji liko be „skystimėlio“.(2)
Komunistų Alvito valsčiuje netrūko. 1931 metais Vilkaviškio apskrities karo komendanto pulkininko Matulionio nutarimu už priklausymą bolševikų-komunistų partijai kaip pavojingi valstybės tvarkai buvo ištremti iš Vilkaviškio apskrities šie Alvito valsčiaus gyventojai: Petras Žemaitaitis-Žemaitis iš Alvito valsčiaus Simanėliškių dvaro ištremtas į Šakių apskritį, Griškabūdžio valsčių, Viktoras Piliukaitis – šešiems mėnesiams į Vištyčio valsčių.(3)
Tarpukariu Kybartų muitinės valdininkai Alvite tikrindavo iš Eitkūnų pusės pravažiuojančius automobilius dėl kontrabandos.(4) „Suvalkietis“ 1935 metais rašė, kad kontrabanda verčiasi dauguma pasienio gyventojų. (5) Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, buvusio dvaro teritorijoje iš rusiškų mašinų perpilamas dyzelinas į lietuvių talpas.
 
Ėjo mažas pionierius keršyt už brolelį
Šiandien realybė tokia: D. Malinausko archyvas iš Alvito dvaro nežinia kur dingęs, meno vertybės, buvusios dvare, išsidalintos dar 1945 metais, dvaro pastatus pasidalino pagal poreikius po 1990 metų kovo 11 dienos…
Viskas šiandien kaip toj dainoj: išsidalino tėveliai komunistai kilnojamąjį turtą ir tapo kolekcininkais, sūneliai pionieriai išsidalino nekilnojamąjį turtą, o kad ramiau būtų gyventi, puolė brolis komjaunuolis vykdyti teisingumo pagal įstatymus…
Alfonsas Juškevičius 1940 metais rugsėjį, kaip Kultūros paminklų apsaugos įstaigos darbuotojas prie kultūros muziejaus Kaune, ataskaitoje nurodė Alvito dvare buvusias meno vertybes ir šis sąrašas lyg ir nėra dingęs. Šiandien nėra žinoma į kieno kolekciją pateko „Baltojo Liūto“ ordinas, kuriuo 1929 metais čekoslovakai apdovanojo D. Malinauską už nuopelnus plėtojant dvišalius Lietuvos ir Čekoslovakijos santykius.
Šiaip ar taip, D. Malinauskui priklausiusios kilnojamosios vertybės ir Alvito dvaro pastatai pateko į komunistų ainių rankas, o dėl žemės užvirė ginčai teismuose, siekiant ją bet kokiais būdais užvaldyti.
 
Kuo garsus Alvitas
Alvitas nuo seno garsėja Šv. Onos atlaidais. Sako, kad į juos kiekvienais metais atvykdavo per 10 000 ir daugiau žmonių. Visoje Lietuvoje išsimėtę klajojantys romai, neturėję savo organizacijos ir nuolatinio centro, du kartus per metus susirinkdavo Alvite ir Šiluvoje. Rinkdavosi jie Alvite per Šv. Onos atlaidus kartą per metus. Pasistatydavo savo palapines palei Alvito ežerą ir tarsi naujas miestelis išaugdavo. Per šiuos suvažiavimus romai aptardavo savo reikalus ir pasirinkdavo sau žmonas.
Žmonės palei bažnyčią pasistatydavo stalus ir švęsdavo. Naujieji Alvito dvaro šeimininkai Malinauskai šioms šventėms duodavo savo didžiuosius dvaro stalus. Nuotraukas, kuriose užfiksuoti Šv. Onos atlaidai apie 1938 metus, B. Mašalaitis dovanojo signatarų namams.
Iki šiol romai renkasi prieš Šv. Onos mišias šventoriuje ir keliais eina apie buvusios bažnyčios griuvėsius. Senosios bažnyčios jau beveik nebeliko net pamatų, o naująją pasišovė statyti UAB Vilkasta, kurioje 1995–1996 metais rinkotyros ir rinkodaros direktoriumi dirbo dabartinis socialdemokratų vadas Algirdas Butkevičius.
Ne mažiau garsus Alvitas ir savo legendomis apie Alvito ežere nuskendusį varpą ir Napoleono armijos iždą lyg ir užkastą Alvito dvaro ribose, lyg ir nuskandintą Alvito ežere. Legendoje sakoma, kad varpas bus iškeltas iš Alvito ežero dugno per Šv. Onos atlaidus ir tada visa Lietuva taps laiminga. Kiek mena vietiniai gyventojai, Alvito ežeras nors ir negilus, beveik kiekvienais metais pareikalaudavo savo aukų. 2000-aisiais sugrąžinus Alvito ežerą savininko vaikaičiui T. Stommai, ežere niekas nenuskendo.
 
Alvito dvaro įsigijimo aplinkybės
D. Malinauskas 1937 metais rugpjūčio 14 dieną nusipirko Alvito dvarą iš Stanislovo Apolinaro Voičinskio (Skarbek–Voičinski). Šiandien dvaro įsigijimo aplinkybės yra apaugusios legendomis dėl filantropinės signataro veiklos. Kartais teigiama, kad D. Malinauskas Alvito dvarą gavo kaip dovaną iš valstybės. Kita versija – neva atsisakęs savo dvaro ir palivarkų Trakų valsčiuje ir kaip kompensaciją gavo Alvito dvarą. Nei viena, nei kita versija neatitinka tikrovės. 1937 metais rugpjūčio 7 dieną, tuo metu galiojusiais įstatymais, D. Malinauskas už nusavintą žemę ir mišką (605,7 ha) iš žemės ūkio ministro Stasio Putvinskio gavo 44 tūkst. litų. Savo nenusavinamą žemės normą 233, 22 ha Trakų valsčiuje, tai yra Jankovicų dvarą su Zakaičių, Gervinių ir Svainionių palivarkais, pardavė už 70 167 litus.
Tais pačiais 1937 metais rugpjūčio 14 dieną pas Kauno notarą Aleksandrą Žilinską D. Malinauskas ir Stanislovas Apolinaras Voičinskis sudarė Alvito dvaro pirkimo-pardavimo sutartį. Šia pirkimo sutartimi už sutartą kainą – 90 000 litų D. Malinauskas įgijo tokį turtą: 80 ha žemės ūkio nenusavinamą normą su visais esančiais minimame žemės plote trobesiais, neišskiriant ir spirito varyklos trobesių; Alvito ežerą ir durpyną „Kairabalę“.
Iki pat sovietų okupacijos D. Malinauskas niekam minėto turto nepardavė. Paskutinis ipotekos įstaigos įrašas, minintis visą išvardintą turtą, yra datuojamas 1939 metų rugsėjo 12 diena, tai yra jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui.
Retas Lietuvos pilietis išsaugojo tiek daug dokumentų, liudijančių turėtą nuosavybę, kaip signataro vaikaitis T. Stomma. Tačiau dokumentai mūsuose, kaip rodo patirtis, yra niekalas palyginti su Vilkaviškio r. valdininkų ir jų bendrų sofistika, kuri nepaiso net elementarios logikos.
 
Gyvenimas Alvite
Nežinoma tiksli data, kada D. Malinauskas su žmona Sofija ir dukterimi Marija, žentu Viktoru Stomma bei vaikaičiu Tadu persikėlė gyventi į Alvitą. Teko girdėti, kad D. Malinauskas bendravo su ūkininku Ribkevičiumi ir net kartu medžiodavo kiškius. Tiesa, sekdavosi, matyt, nekaip, nes nušovę labai jo gailėdavo. Ar tai buvo ūkininkas Pijus Ribkevičius, kuris domėjosi Lietuvos istorija, sunku pasakyti.(6)
Dažnai lankydavosi dvare ir Alvito bažnyčios klebonas Andrius Povilaitis. D. Malinausko vaikaitis Tadas jį gerai prisimena tik nuo vokiečių okupacijos laikų, nes klebonas žaisdavo su vaikais kortomis, jo partneriai buvo Rysekas (7), daktaro Šapyros sūnus Žora ir Tadas Stomma. Žaisdavo žaidimą, kuris vadinosi „66“.
 
Spirito varykla
Ankstesni Alvito dvaro savininkai spirito bravorą nuomodavo. Žinoma, kad 1931 metais Alvito spirito varykla buvo išnuomota ponams Goldbergui ir Litovičiui.(8)
Nuo to laiko, kai Alvito dvarą įsigijo D. Malinauskas, spirito varyklai vadovo jo žentas V. Stomma.
Būta ir nelaimių. 1940 metais sausio 10 dieną Vilkaviškio apskrities ligoninėje mirė Alvito spirito varykloje sunkiai susižalojusi Alvito pieno centro perdirbimo bendrovės vedėjo padėjėja M. Telešiūtė.(9)
 
Alvito ežeras
Alvito ežeras kadaise garsėjo karpiais. „Suvalkietis“ 1931 metais rašė, kad „yra žmonių, kurie tik iš šio ežero pragyvena naktimis žvejodami. Kiti turi malonumo paukščius pamedžioti“. Alvito ežero plotas buvo 56 margai ir 274 prentai, tai atitinka 31,8611 ha.
Iki žemės reformos Alvito ežeras bei Alvito, Versnupių, Čižūnų arba Emilių, Skardupių, Rumokų, Voiliškių, Šūklių dvaraibuvo Tado Skarbeko–Voičinskio nuosavybė. Po dvaro parceliacijos ežeras perėjo Lietuvos valdžios žinion. Jis buvo nusavintas iš T. Skarbeko–Voičinskio žemės reformos valdybos 1926 m. gegužės mėn. 31 d. nutarimu Nr. 1550. Valdžia jį nuomodavo atskiriems asmenims. 1931 metais ežerą buvo išsinuomojęs medžioklės ir žūklės draugijos Vilkaviškio skyrius (10). 1929 metais pakeitus žemės įstatymą ir padidinus nenusavinamą normą iki 150 ha dvarininkams, Žemės reformos valdybos nutarimu Nr. 1971 buvo panaikintas 1926 m. gegužės 31 dienos nutarimas ir Alvito ežeras grąžintas T. Skarbeko–Voičinskio įpėdinio sūnaus Stanislovo Apolinaro Skarbeko–Voičinskio ir Sofijos Marijos Ivanickaitės–Skarbek–Voičinskienės nuosavybėn ir minėtiems asmenims buvo perduotas ežeras su nuomos sutartimis.(11) D. Malinauskas pirko ežerą jau be jokių suvaržymų.
Alvito ežero sugrąžinimas D. Malinausko vaikaičiui T. Stommai sukėlė didelę audrą, nes noras užvaldyti svetimą turtą buvo nevaldomas.
 
Guerre aux châteaux, paix aux chaumières!(12)
Kaip konkrečiai klostėsi D. Malinausko likimas po sovietų okupacijos, galima spręsti iš nuotrupų. Alvito dvaras nebuvo išimtis sovietizacijos, kuri prasidėjo 1940 metais birželio 15 dieną, plane. Vilkaviškio rajono kompartijos nariai nesėdėjo rankų sudėję. 1940 metais birželį buvo areštuotas D. Malinausko žentas V. Stomma, jį išgelbėjo rusų kalbos mokėjimas, po paros buvo paleistas. V. Stomma su žmona ir sūnumi Tadu greitai po šio įvykio paliko Lietuvą. Zofija Malinauskienė viename iš laiškų dukrai taip vertina pasitraukimą ir guodžiasi savo bėdomis: „Laikas parodys, ar gerai padarėte, tesaugo Jus Dievas. Aš važiuoti negaliu, kaip viską pamesti ir seną žmogų be kojų“.(13) D. Malinauskas kategoriškai atsisakė trauktis iš Lietuvos, juk tai jis padėjo parašą po Nepriklausomybės aktu ir todėl sąmoningai pasirinko bendrą likimą su visais. Tiesa, jis naiviai galvojo, kad niekam blogo nepadarė ir dėl to nėra ko bijoti. Tačiau realybė buvo kita. Ir jį, ir jo seseris priskyrė prie bajorų-baudžiauninkų. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Liaudies komisarų tarybos 1940 m. rugsėjo 24d. nutarimas Nr. 139 apie dvarų žemės nusavinimą 388 dvarininkų, kilusių iš bajorų-baudžiauninkų,(14) nebuvo deklaratyvus. Buvo nutarta nusavinti iš viso 73 285 ha su visais trobesiais, gyvu ir negyvu inventoriumi ir perduoti ją į Valstybinį žemės fondą. Tada ir pakėlė galvas bolševizuojantys alvitiečiai. Tada ir pamatė alvitiečiai, „kad kai kurie buvo ypač pikti ir burnojo ponus. Vienas toks, iki tol dirbęs dvare ir niekuo neišsišokęs, prie senelio Malinausko prišokęs griebė pešti jo barzdą, plaukus. Dauguma dvariškių piktinosi, bet drąsiau užstoti senelį nedrįso, bijojo, nes „komunistėlių“ buvo ne vienas. <…> Rusų pakalikai nuvežė D. Malinausko šeimą į Kreivėno namus (buvusio policininko).“ Policininkas Jonas Kreivėnas, gyvenęs Vanaginės kaime, buvo suimtas 1940 metais rugsėjo 1 dieną, kalintas Marijampolėje, ypatingo pasitarimo nuteistas 1941 metais balandžio 19 dieną aštuoneriems metams ir išvežtas į lagerius – Pečiorą, Abezę, Komiją.(15) Stasė Miliauskienė-Česnavičiūtė, papasakojusi šias detales apie paskutines dvaro dienas, prabėgus daugiau nei 50 metų po aprašomų įvykių, taip ir neišdrįso įvardinti signatarą pešiojusį žmogų. Manau, kad baimė buvo ir yra pagrįsta.
Netrukus po minėto nutarimo Nr.139 Vilkaviškio apskrityje žemės skirstymas buvo pradėtas 1939 metais rugsėjo 26 dieną 12 valandą Gudelių kaime(16). Alvito dvaras buvo išparceliuotas, žemės nuosavybės dokumentai išdalinti naujakuriams, o D. Malinauskas su šeima išmesti iš dvaro gyvenamojo namo. Kur dingo Alvito dvaro nacionalizavimo aktas, nėra žinoma, šiaip ar taip, jis buvo surašytas dviem egzemplioriais. D. Malinauskui įteiktas egzempliorius žuvo karo audrose, o žinyboms skirtas egzempliorius, matyt, supleškėjo jau atgimusioje Lietuvoje. Kad toks nacionalizavimo aktas egzistavo, patvirtina 1942 metų rugpjūčio 1 dienos Valstybinio spirito ir degtinės tresto raštas, surašytas pagal nacionalizavimo aktą.
Sunku pasakyti, kiek ilgai buvo siunčiamos D. Malinauskui sąskaitos už dvare buvusį telefoną, tačiau dar 1941 metais buvo prašoma sumokėti už balandžio mėnesį į priekį, nors jau kelius mėnesius Malinauskai gyveno buvusiame Tysliavos name. Apie paskutines dienas Lietuvoje Z. Malinauskienė rašė: „Dabar gyvename ne savo name, nuo Alvito apie porą kilometrų, tačiau mano adresas tas pats kaip ir anksčiau. Vadiname savo būstą Šv. Elenos sala, bet kuriuo požiūriu sala, namas, apsemtas balų dėl besitęsiančio lietaus, nėra galimybės išeiti į kelią, kuris yra netoli namo. Turiu prašymą Maniusei(17) gal galėtų man padėti, jeigu turės laiko. Prašyčiau jos užeiti į „Prawdos“ redakciją su paklausimu, kodėl negauname laikraščio. Išsiunčiau sausio mėnesį 10 litų 50 centų (kai dar laiškus gaudavo). Vasarį ir kovą dar atsiųsdavo…“(18). Matyt, netrukus po šių įvykių D. Malinauskas bandė kreiptis į J. Paleckį: „Meldžiu tuojau duoti parėdymą suteikti tinkamą patalpą dėl mano šeimos nors porą kambarių su virtuve“. Ar išsiuntė šitą laišką D. Malinauskas J. Paleckiui, neaišku, aišku tik viena, kad pagalbos nesulaukė iki pat 1941 metų birželio 14 dienos. Knygoje „Ištremtieji“ rašoma: „Ne mažesnę dramą išgyveno ligonys ir jų artimieji, o jų, kaip minėjome, išvežta nemaža. Mūsų tautos veteranas D. Malinauskas, pasirašęs Lietuvos nepriklausomybės aktą, jau tiek buvo fiziškai pakirstas, jog eilę metų neišeidavo iš kambario. Jis savo bute priglaudęs buvo senutę seserį apie 90 metų amžiaus, kuri nematė ir jau nepajėgdavo pakilti iš lovos. Čekistai neparodė jiems jokio gailestingumo, patys įversdami juos į sunkvežimį ir nieko prie jų neprileisdami“. Vietiniai gyventojai prisimena, kad vežant į Sibirą Malinauską į mašiną įkėlė su kėde, o jo seserį, kuri nesikėlė iš lovos, paėmė su patalais ir paguldė mašinoje.(19) Įskundė Malinauskus Jonas Rastauskas, kuris atėjus vokiečiams, atėjo pas Malinausko dukrą ir atsiprašė. Signataro dukra už tokį poelgį jį gerbė ir atleido padarytas skriaudas.
 
Pasakojama, kad D. Malinausko archyvas galėjo patekti pas Vanaginės kaimo ūkininko samdinę Rutkauskaitę. Kai ūkininką ištrėmė, samdinė susirinko visokius dokumentus, nuotraukas ir, prasidėjus karui, pasitraukė į savo tėviškę Čyčkų kaime. Žmonės mena, kad ji dar ilgai gyrėsi, kad „turi“ visus Kauno ponus, tai yra kalbėjo apie fotografijas. Kalbėjo ji ir apie kažkokias Vytauto Didžiojo nuotraukas, tačiau taip ir lieka neaišku apie kokias. O gal tai buvo Vytauto palaikų, surastų Vilniaus katedroje, fotografijos? Kiek daug mes netekome ir dar neteksime…
Šioje painiavoje taip ir lieka neaišku, ar minimi Tysliavos tėvų namai, policininko Jono Kreivėno namai ir Vanaginės kaimo ūkininko sodyba – skirtingų žmonių pasakojimuose skirtingai vadinamas vienas ir tas pats objektas, ar skirtingi namai, kuriuose paskutines dienas Lietuvoje praleido signataras su šeima.
 
Kelias į tremtį
D. Malinauską su žmona ir seserimis Jadvyga ir Filomena atvežė iš Vanaginės kaimo su rusiška „polutorka“ į Vilkaviškio geležinkelio stotį. Sukrovė juos į vagoną, kuriame jie prabuvo birželio 14–16 d. Per tą laiką artimieji ir bičiuliai nešė tremtiniams maistą. Malinauskais iš artimųjų niekas negalėjo pasirūpinti, nes dukters Marijos ir jos vyro V. Stommos nebuvo Lietuvoje. Tremtiniai pamena, kad buvo atėjusi ponia Šapyrienė ir atnešė didžiulį kepalą duonos į vagoną Nr. 566309. Ar tai buvo daktaro Šapyro žmona, lieka neaišku. Gal tokį pat kepalą duonos atnešė Šapyrienė ir į vagoną, kuriame buvo Malinauskai, o gal jį atnešė ir pats daktaras Šapyro, kuris Alvite gydė D. Malinauską ir kitus jo šeimos narius. Nėra abejonės, kad tarp Malinauskų ir daktaro Šapyros šeimų buvo stiprūs ryšiai, nes vokiečių okupacijos metu Šapyro atvedė savo sūnų į Alvito dvarą ir palikęs D. Malinausko dukters Marijos ir jos vyro V. Stommos globai išėjo į Vilkaviškį pasitikti likimo ir niekada daugiau jau nebesugrįžo į Alvito dvarą pas sūnų.
Birželio 16–17 dieną ešelonas pajudėjo iš Vilkaviškio per Pilviškius, Kazlų Rūdą, Mauručius, Kauną, Naująją Vilnią, Ašmeną, Polocką, Velikije Lukus, Rybinską, Permę, Sverdlovską, Barnaulą ir sustojo Bijske, kur baigėsi bėgiai. 1993 metais tremtiniai Altajuje pasakojo, kad visus stebino Filomenos Malinauskaitės drąsa, kai tik sustodavo ešelonas ir atsiverdavo durys, ji šaukdavo: „bolševik daj zakurit“. Kelionė truko 18 dienų, tačiau kita D. Malinausko sesuo Jadvyga galutinės stotelės taip ir nepasiekė, mirė kažkur pakeliui.
 
Donatas Malinauskas ir Aleksandra Kolontaj
Valentinas Gustainis knygoje „Be kaltės“ rašė: „Savo ešelone radau seną pažįstamą Donatą Malinauską, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą. Su juo buvo visai nukaršusi senutė sesuo ir jau menkutė žmona. Pats irgi atrodė vos gyvas, iš kelionės labai išvargęs, vidurvasarį apsiavęs veltiniais. Tačiau jis nenusiminė, manė, kad čia koks nesusipratimas, kuris tuojau paaiškės, kai tik jis galės prieiti prie telegrafo. Pasisakė esąs labai gerai pažįstamas su žinoma revoliucioniere ponia Kolontaj, kuri kaip tik tuo metu buvo Tarybų Sąjungos ambasadore Stokholme, Švedijoje. Malinauskas 1905 metais ją keletą savaičių Vilniuje, savo bute, slėpęs nuo caro žandarų. To ji negalinti pamiršti. Todėl kai tik gausianti jo telegramą, tuojau per savo šefą Molotovą padarysianti intervenciją, ir jis būsiąs paleistas laisvėn.“(20) D. Malinausko vaikaitis T. Stomma nieko apie pažintį su Aleksandra Kolontaj nežino, tačiau mano, kad kovoje su carizmu toks bendradarbiavimas buvo galimas. Ir vis dėlto kas siejo Aleksandrą Kolontaj, caro generolo Domontovič dukrą, Nalšios kunigaikščio Daumanto palikuonę, su D. Malinausku?
1934 metais balandžio 1 dieną laikraščio „Sekmadienis“ Nr.13 pasirodė straipsnis „Kaip lietuviai išgelbėjo Kolantaj gyvybę. Sensacingi atsiminimai iš vieno tolimo pavasario.“(21) Jame rašoma, kaip vienas senas revoliucionierius papasakojo, kad 1900 metais jauna revoliucionierė A. Kolontaj buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos ir įkalinta Petropavlovsko tvirtovėje, iš kurios pabėgo ir atvyko į Vilnių. Socialdemokratai Sirutavičius ir ukrainietis Milevskis atėjo pas populiarų lietuvių veikėją Donatą Malinauską, tada gyvenusį Vilniuje, Šv. Jurgio prospekte, Radzevičių namuose, ir paprašė paslėpti A. Kolantaj. Taip, anot seno revoliucionieriaus, Donatas Malinauskas slapstė dvi savaites Aleksandrą Kolantaj savo namuose. Bulvariniame laikraštyje pateikti faktai iš Aleksandros Kolantaj gyvenimo neatitinka realybės. Turint galvoje tai, kad straipsnis buvo paskelbtas balandžio 1 dieną, tai daugiau primena gražų melą politiniu tikslu. Neatmetamas siekis diskredituoti D. Malinauską bandant atnaujinti santykius su Lenkija. Jo principinė pozicija Lenkijos, Vilniaus okupacijos atžvilgiu ir jo šūkis „Už Vytauto grabą“ buvo gerai žinomi. 1934 metais Valentinas Gustainis buvo deleguotas į Lenkiją kaip žurnalistas ir diplomatas, todėl rašydamas knygą galėjo panaudoti ir minėtą balandžio pirmosios pokštą. Apie ką vis dėlto kalbėjosi kelyje į Altajų D. Malinauskas su Valentinu Gustainiu, spręsti iš sovietmečiu parašytų prisiminimų neįmanoma.
D. Malinauskas ir jo žmona mirė Altajuje. Tik pasitraukimas iš Lietuvos išgelbėjo jo dukrą ir vaikaitį T. Stommą, kuris su viltimi sutiko nepriklausomos Lietuvos gimimą.
 
Vokiečiai buvo gailestingesni už Vilkaviškio socialdemokratus
Prasidėjus karui Marija ir Viktoras Stommos sugrįžo į Alvitą. D. Malinausko nerado, bandė ieškoti per vokiečių Raudonąjį Kryžių ir gavo atsakymą iš Sovietų.
Vokiečiai nieko neklausdami užėmė pusę gyvenamojo pastato, karvidėje įrengė rusų belaisvių stovyklą, Malinausko dukteriai M. Malinauskaitei-Stommienei ir jos vyrui Viktorui grąžino sovietų nusavintą spirito varyklą.
Vokiečiai pasirodė gailestingesni už buvusius Vilkaviškio vadovus, kurie penkti metai po teismo nenori priimti sprendimo dėl nuosavybės atstatymo T. Stommai.
T. Stomma dar prisimena, kaip jis su pusbroliu Ryseku ir Vilkaviškio gydytojo Šapyro sūnumi, tėvų lieptas, nešdavo maistą rusų karo belaisviams. Malinausko duktė Marija iki pat gyvenimo pabaigos pasakojo apie vietinių žmonių geraširdiškumą, juk visi žinojo kad Žora yra sušaudyto kartu su kitais žydais 1943 metais Vilkaviškio daktaro Šapyro sūnus, bet to vokiečiams neišdavė. Karo pabaigoje Žorą pasiėmė giminės iš Baltarusijos, jo tolesnis likimas T. Stommai nežinomas.
 
Karo pabaiga
Karo pabaigą T. Stomma prisimena gan gerai. Mena, kaip dieną naktį važiavo vežimų virtinės Kybartų link, kai kurie arkliais traukė savo lengvuosius automobilius, taupydami kurą sunkesniam laikui. Žmonės bėgo nuo Raudonosios armijos. Stommos ėmė tik būtiniausius daiktus. Pasiėmė ir Švč. Marijos paveikslą, kaip sėkmės ženklą, kuriuo prosenelė, kilusi iš Odyncų, palaimino santuokai D. Malinausko dukrą Mariją. Mažasis Tadas norėjo pasiimti drambliukų vorą, stovėjusią ant židinio, tačiau neleido tėvai. Patį mažiausią įsidėjo į kišenę, šitaip drambliukas nukeliavo į JAV. Kaip viso gyvenimo relikvija stovi šis drambliukas, pastatytas ant židinio, dramblių voros gale.
 
Alvitas sovietmečiu
Po karo Alvito dvaro pastatuose buvo įsteigta pirmoji mašinų traktorių stotis (MTS) Vilkaviškio apskrityje, o buvę dvaro laukai tapo Salomėjos Nėries kolūkio nuosavybe, kuriame 1949 metais pirmininkavo „žilas valstietis Pijus Paškauskas“(22). MTS vadovavo draugai Zymantas(23), Gaigalaitis(24), Raguckas. Kas buvo pirmasis MTS direktorius, nežinoma. Direktorius J. Raguckas, „Garbės ženklo“ ordininkas, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, atvyko į Alvitą iš Alytaus apskrities, kur, anot Vilkaviškio rajoninio laikraščio „Pergalė“, jo „tėvas turėjo vos 8 ha vėjo pustomų smėlynų, kuris buvo dvyliktas gausios šeimos narys, kuris drauge su keturiais savo broliais sunkiai ištiesdavo nugarą, vargdamas Alytaus apskrities dvarininko Žilinsko dvare“(25). Šiandien sunku pasakyti, ar dirbo jo tėvas Alovės dvare, kuriame jaunystės dienas praleido signataras D. Malinauskas. Šiaip ar taip, J. Raguckas su savo padėjėju politiniams reikalams draugu Rodičiovu simpatijos buvusiems Alvito dvaro šeimininkams ir jų vaikams nejautė. Apie Alvito spirito varyklą „Pergalė“ rašė: „Buvusi spirito varykla. Tai ji buvo dvarininko Stomo didžiausias pajamų šaltinis, tai ją visomis pragaro galybėmis prakeikė ne vienas mažažemis valstietis, turėjęs už pusdykę parduoti paskutinį bulvių maišelį. O dabar… Dabar čia erdviose patalpose apsigyveno 11 MTS darbuotojų šeimų, rengiamas bendrabutis kursantams, savomis jėgomis įrengta salė.
– Tai mūsų kolektyvo nuopelnas, – sako patenkintas direktorius“.(26)
– Ką jie mokėjo, tai griauti. Griovė ir griauna iki šios dienos.
 
Vilkaviškio rajone dar nesibaigė sovietų okupacija
Alvitas garsus ir kaip poeto Kazio Bradūno gimtinė. Poetas nepanoro, kad jo gimtinės laukuose riogsotų sovietinis statinys. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija prieš keletą metų paskelbė konkursą ir statinį nugriovė.
Kitoje Alvito ežero pusėje yra Alvito dvaras. Dvaro pastatų Vilkaviškio savivaldybė per beveik du dešimtmečius nesugebėjo sugrąžinti savininko vaikaičiui – sovietų okupacija Vilkaviškio rajone dar nesibaigė.
Į Alvito dvarą teisingumas dar nesugrįžo, pastatus užvaldė nieko bendro su nuosavybės tęstinumu neturintys fiziniai ir juridiniai asmenys. Buvusių Alvito dvaro karvidžių niokojimą pratęsė AB „Alvito žemdirbys“, prie sovietmečio laikotarpio penkių savavališkų statybų pridūrė dar dvejas.
Kodėl be didesnių problemų buvo nutrintas nuo žemės paviršiaus sovietinių statybų kompleksas K. Bradūno tėviškėje ir kodėl priešinamasi Alvito dvaro pastatų sugrąžinimui teisėtam savininkui, skatinamas jų niokojimas. Pastatai be teisėto savininko griūva greičiau, pakanka tik pažvelgti į baigiantį įgriūti buvusios paukštidės stogą.
Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija dėl savavališkų statybų likvidavimo prie Alvito dvaro karvidžių turėtų paskelbti tokį patį konkursą kaip statiniui poeto K. Bradūno tėviškėje nugriauti.
 
Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija atsisako įamžinti signataro D. Malinausko atminimą Alvito dvare
Buvęs Vilkaviškio mero pavaduotojas, socialdemokratas Algimantas Greimas 2002 metų kovo 22 dienos rašte Nr. 010-01-10/469 informavo, kad „Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija negali Alvito kaime konkrečiai nurodyti pastato, kuriame 1937–1941 m. gyveno Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas, kadangi neturi dokumentų, patvirtinančių šį D. Malinausko gyvenimo faktą.“(27) Algimantas Greimas dvidešimt devynerius metus dirbo „Žemūktechnikos“ susivienijime, įsikūrusiame buvusio Alvito dvaro karvidžių pastate ir iki šiol nesužinojo, kieno turtu tiek metų naudojosi. O ką jau kalbėti apie sovietmečio savavališkas statybas.
Iki 1995 metų senojo Alvito dvaro žemėje savavališkų priestatų pridygo kaip grybų po lietaus. Prie Alvito dvaro karvidės atsirado net penki savavališki priestatai. 1995 metai – laikas, kai be žemės nuosavybės savavališkų statybų neužregistruosi. Gal kitur tai ir būtų kliūtis, tačiau tik ne V. Kapsuko tėvonijoje. Čia iki šiol ir rinkimai kitaip vyksta negu visoje Lietuvoje.
Neturi Vilkaviškio savivaldybė dokumento, kur 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės akto signataras D. Malinauskas gyveno, todėl ir negali prie Alvito dvaro centrinio pastato atminimo lentos pakabinti. Kažkodėl ir A.Butkevičiaus fondas paramos nesiūlo.
Teikė vilčių, kad krovininės mašinos iš Rusijos nebestovės ant svetimos žemės, pasislėpusios už AB „Alvito žemdirbys“ vartų ir neperpylinės dyzelino. Visi žemės savininkų kreipimaisi dėl dyzelino kontrabandos liko be atsako.
Vilkaviškio meras 1995 metais neturėjo priestatų prie senosios Alvito dvaro karvidės pirminių statybos dokumentų, tačiau leido AB „Alvito žemdirbys“ išimties tvarka registruoti nelegalias statybas be žemės nuosavybės dokumentų.
 
Kaip vadinsime Alvito dvarą: Alvito dvaru ar AB „Alvito žemdirbys“ teritorija
Kada tiksliai Paširvintys pradėtas vadinti Alvitu, tikslių žinių nėra, tačiau 1674 metų vizitacijos dokumentuose rašoma – Alvitas. XVIII amžiaus antroje pusėje šalia Alvito kaimo Alytaus ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhauzas įkūrė dvarą. Nuo to laiko iki 1946 metų egzistavo Alvito kaimas ir dvaras. 1945 metų gruodžio 31 dieną „Pergalės“ (28) laikraštis dar nurodė į rinkiminę apylinkę įeinančius kaimus ir dvarus: Alvito, Maldėnų kaimai, Alvito dvaras, Kiršų, Švitriūnų kaimai, Unijos dvaras, Žvangučių, Čyžiūnų, Dailučių, Staugaičių, Šeštinių, Versnupių kaimai, Versnupių dvaras, Kaukakalnio, Gražulėnų kaimai. Rinkiminės apylinkės centru nurodomas – Alvito MTS, bet ne dvaras. Tiesa, Vanaginės kaimas, iš kurio buvo ištremtas į Altajų Donatas Malinauskas, jau priskiriamas Paežerių rinkiminei apylinkei, kurios centras minimas Paežerių dvare. 1946 metais 25 Alvito rinkiminės apylinkės vietovių sąrašuose nėra Alvito dvaro (29) ir kitų dvarų o vietoj jo atsirado MTS (Mašinų traktorių stotis).
Alvito dvare okupacinė sovietų valdžia įkūrė Alvito MTS, po to LŽŪTS (Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijimą), po to „Agrochemiją“, kurią restruktūrizavus, jau nepriklausomoje Lietuvoje atsirado VĮ „Alvito žemdirbys“. Galiausiai, nesumokėjus nustatyto steigiamojo mokesčio, gimė AB „Alvito žemdirbys“, kuri jau devinti metai naudojasi svetima žeme kaip nuosava. Taigi šiandien Šeimenos seniūnijoje turime ne Alvito dvarą o AB „Alvito žemdirbys“ teritoriją“, globojamą Vilkaviškio socialdemokratų ir Marijampolės apskrities viršininko administracijos.
Nėra abejonės, kad Vilkaviškio socialdemokratus erzina Alvito dvaro paminėjimas, jiems arčiau širdies AB „Alvito žemdirbys“ teritorija“. Alvito dvaro žemės savininkai savo atgautoje žemėje jokių teisių neturi, nes Vilkaviškio valdininkai, remiami pačių aukščiausių valdžios struktūrų, surado patį kvailiausią sprendimą kaip ištrinti nuo žemės paviršiaus Alvito dvarą. „AB „Alvito žemdirbys“ teritorija“ kaip antklodė užklojo Alvito dvaro žemes, o pats „Alvito žemdirbys“ tapo visateisiu svetimos žemės šeimininku, niekam nemokėdamas jokių mokesčių. Svarbu ne žemės nuosavybė, o kas suteikia mandatą ja naudotis. Tarybų Lietuvos komisarai tokio kvailumo nebuvo pasiekę.
 
Alvito dvare – Antrojo pasaulinio karo aukų masinė kapavietė
Marijampolės apskrities viršininko administracijos AB „Alvito žemdirbys“ priskirtoje teritorijoje, į kurią negali patekti net žemės savininkas, yra masinė kapavietė, kurioje vietinių gyventojų teigimu, palaidoti rusų ir lenkų karo belaisviai. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad sovietmečiu vykdant statybas, statybų teritorijoje mėtėsi karo belaisvių kaulai.
Kad Vytautas Rakauskas, tiek metų dirbęs Alvite, nežinotų apie palaidojimus, mažai tikėtina, vietiniai šneka, kad jis viską gerai žino. Kodėl AB „Alvito žemdirbys“ leidžiama vykdyti nelegalias statybas masinės kapavietės vietoje, lieka paslaptis.
2009 metais liepos 7 dieną teko kreiptis į Rusijos atstovybę Lietuvoje ir prašyti padėti tinkamai pagerbti Antrojo pasaulinio karo aukų atminimą.
Gaila, kad ant Alvito dvaro gyvenamojo pastato iki šios dienos nėra atminimo lentos 1918 metų nepriklausomybės akto signatarui D. Malinauskui, o ant išlikusio dvaro ūkinio pastato – atminimo lentos, skirtos ten kalintoms Antrojo pasaulinio karo aukoms.
Įamžinti atminimą, matyt, nėra nei noro, nei pinigų. Tačiau Alvito ežero apsauginėje zonoje bei masinių palaidojimų ir kančių vietoje išduodami leidimai prekiauti trąšomis, pažeidžiant ne tik įstatymą, bet ir elementarų žmogiškumą. Masinė kapavietė – tikrai ne vieta prekybai trąšomis ir medžio apdirbimo įmonės medienos sandėliai.
 
Literatūra ir šaltiniai:
 
1. Nuotrauka saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fonotekoje Inv. Nr. D 013
2. Alvitas. Pritrūko degtinės. Suvalkietis. 1931 04 12 Nr. 15
3. Vilkaviškyje nubaudė daug komunistų. Suvalkietis. 1931 03 22 Nr. 12
4. Alvitas. Ieškojo kontrabandos. Suvalkietis. 1932 01 17 Nr. 3
5. Suėmė didelę kontrabandą. Suvalkietis. 1935 01 06 Nr. 1
6. Alvite. Suvalkietis. 1932 02 21. Nr. 8
7. R. Vartmanas (Wartman), T. Stommos giminaitis iš Donato Malinausko pusės
8. Minvydas. Alvito valsčiuje yra dvi spirito varyklos. Suvalkietis. 1931 08 30. Nr. 35
9. V.G. Alvitas. XX amžius 1940 01 24 Nr. 19
10. Pašalietis. Alvitas. Alvito ežeras. Suvalkietis 1931 08 09. Nr. 32
11. Lietuvos centrinis valstybės archyvas F.1248, ap.2, b.3351, 16, 16a.p., 17
12. Karas pilims, taika lūšnelėms ! (pranc.)
13. Jenciaus – Butauto V. Archyvas. Zofijos Malinauskienės laiškai
14. Žemė pradedama skirstyti valstiečiams. Valstiečių laikraštis. 1940 09 27
15. Lietuvos gyventojų genocidas. I tomas. Vilnius. 1999. P. 450
16. J. Kl. Pradėtas žemės skirstymas. Darbo Lietuva 1940 09 27 Nr. 129
17. Tai Marija Wartman duktė Vandos Laškevičienės (Wanda Laszkewiczowa)
18. Jenciaus-Butauto V. Archyvas. Zofijos Kalinauskienės laiškas Vandai Laškevičienei
19. Vorutos archyvas. Prisiminimai Salomėjos Saldukienės-Kirmelaitytės 1997 10 23
20. Gustainis V. Be kaltės. Vilnius. 1989. P. 65
21. Švindra. Kaip lietuviai išgelbėjo Kolantaj gyvybę. Sensacingi atsiminimai iš vieno tolimo pavasario. Sekmadienis. 1934 04 01 Nr. 13
22. B.Linkevičius. Salomėjos Neries tėviškėje.1949 05 30 Nr. 42
23. Abraitis S. Daugiau atidumo darbe. Pergalė 1946 06 21 Nr. 25
24. Abraitis S. Iš Alvito MTS gyvenimo. Pergalė 1946 11 29. Nr. 53
25. Žiūrys J. Susirinkime pas Alvito MTS mechanizatorius. Pergalė. 1950 03 30 Nr. 27
26. Žiūrys J. Susirinkime pas Alvito MTS mechanizatorius. Pergalė. 1950 03 30 Nr. 27
27. Algimanto Greimo pasirašytas raštas 2002 03 22 Nr. 010-01-10/469. Viktoro Jenciaus – Butauto asmeninis archyvas
28. Pergalė. 1945 12 31 Nr. 18
29. Pergalė. 1946 12 25 Nr. 59
 
Nuotraukoje: D. Malinauskas – visuomenės veikėjas, Valstybės Tarybos narys, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas
 
Voruta. – 2009, rugpj. 22, nr. 16 (682), p. 10.
Voruta. –  2009, spal. 3, nr. 19 (685), 10.
Voruta. – 2009, spal. 17, nr. 20 (686), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra