Donatas Januta. Ar čia Lietuvos istorija, ar tiktai „Lietuvos istorija“?

Autorius: Data: 2013-09-11, 13:39 Spausdinti

Donatas Januta. Ar čia Lietuvos istorija, ar tiktai „Lietuvos istorija“?

Donatas JANUTA

Praėjusiais metais Lietuvos Respublikos užsienių reikalų ministerijos (URM) užsakymu išleista „Lietuvos istorija“. Šiais metais, taip pat URM užsakymu ir jai finansuojant, pasirodė tos knygos vertimas į anglų ir penkias kitas užsienio kalbas. Siekiant pristatyti Lietuvą visam pasauliui, šių vertimų egzemplioriai jau išsiųsti Lietuvos ambasadoms ir konsulatams.

Taip amerikiečiai, prancūzai, vokiečiai ir kiti, paskaitę knygą, sužinos ir kartu su mumis galės pasidžiaugti, kad sovietai išlaisvino Lietuvą: „1944 m. vasarą sovietų karinės pajėgos išvadavo Lietuvą iš nacių Vokietijos“, ir kad 50-ies metų Sovietų Rusijos – „didžiojo brolio“ – okupacija praturtino lietuvius, nes lietuviai „galėjo tiesiogiai naudotis didžios rusų kultūros pasiekimais.“ Tie rusų kultūros didūs pasiekimai, kuriais lietuviai naudojosi tiesiogiai – tai pirmoje vietoje turbūt gulagai ir kolchozai? Skaitytojai taip pat sužinos, pasiskolinant Ryto Vaičiulio žodžius, kad iki pat 1920-ųjų ar 1922 metų Lietuvos ūkininkai, užuot naudoję mėšlą kaip trąšą, nuleisdavo jį į kanalizaciją.

Knygos autoriai – keturi istorikai: Mindaugas Tamošaitis, Alfredas Bumblauskas, Alfonsas Eidintas ir Antanas Kulakauskas. Pagal Tamošaičio viršuje cituojamus teiginius, mes, lietuviai, turėtume padėkoti už 50 metų sovietų okupacijos atneštą „Stalino saulę“. Ar tam pritaria knygos redaktorius Eidintas ir kiti knygos autoriai, į šią knygą stoją petys į petį kartu su Tamošaičiu? Ar tai yra Užsienio reikalų ministerijos dabartinė oficiali pozicija? Jeigu ne, tai kaip galėjo tokius teiginius praleisti?

Kodėl Bumblauskas mano, kad kiekvienas pasaulyje svetimtautis yra girdėjęs apie „Živinbudą“ ir „Dausprungą“, kad, vien paminėjus jų vardus, ir prancūzui, ir vokiečiui viskas turėtų būti aišku? Nė nekalbant apie svetimtaučius, kiek iš mūsų, lietuvių, galime atsakyti, kas buvo tie du – „Živinbudas“ ir „Dausprungas“? Ir kodėl knygos anglų kalbos vertimas dažnai toks netaisyklingas ir griozdiškas, lyg būtų „Borat“ filmo herojaus dialogas? Ar tuo sąmoningai norima Lietuvą išjuokti prieš visą pasaulį?

Po knygos pasirodymo Lietuvoje autorių suklijuotą „Lietuvos istoriją“ siūlyta nuleisti į tą minėtą, anksčiau ūkininkų naudojamą kanalizaciją. Bet URM nutarė knygą išversti į šešias užsienio kalbas, taip praturtinti ir kitų šalių kanalizacijos sistemas. Ką visa tai reiškia?

Anglų kalba pasaulyje tapo beveik tarptautinė ir daugiausiai vartojama, tad pažvelkime kartu į „Lietuvos istorijos“ turinį ir į jo anglišką vertimą. Knygos įžangoje skaitome: „Sveikiname Skaitytoją, verčiantį neeilinės (kitokių nebūna) tautos istorijos puslapius. (…) Akimis vydamiesi knygos tekstą, Jūs (…) tapsite gyvais Lietuvos istorijos liudininkais ir sergėtojais.“

Lietuviškai ši įžanga dar pusė bėdos, nors geriau tiktų taikoma penktos klasės mokinukui, o ne suaugusiam žmogui, kuris tikisi paskaityti rimtą istorijos knygą. Bet anglų kalbos vertime skaitytojo sveikinimas tampa saliutu („we salute the reader“), lyg būtume karinėje rikiuotėje, ir tas „akimis vydamas tekstą“ skaitytojas angliškai tampa raginamas tą knygą, lyg plėšrus gyvūnas, suėsti („devour“).

Ir kokio atsiliepimo iš svetimtaučių galime tikėtis pasigirdami, kad visa mūsų istorija yra išimtinai nepaprasta („neeilinės tautos“ – angliškai „extraordinary“). Neeilinės? Palyginti su kuria kita tauta? Ar tikrai manoma įtikinti anglą, prancūzą, vokietį ar amerikietį, kad, palyginti su jais, mūsų tauta yra šaunesnė?

Kai Lietuvos istorija pristatoma lietuviams, skatinant mus pasididžiuoti savo praeitimi, išaukštinantys žodžiai yra suprantami. Bet svetimtaučiui tai atrodo lyg tuščias pasigyrimas, tinkamas propagandiniam pamfletui, o ne rimtai istorijos knygai. Tokių svetimtaučiams nepriimtinų žodžių knygoje yra per daug. Apskritai knygos tonas visiškai nepritaikytas svetimtaučiams.

Klaidingų faktų ir nuostabių išvadų knygoje netrūksta. Bet knygos vertimas į anglų kalbą dar padaugina ir paryškina tuos trūkumus. Daug kur parinkti ne tik netinkami žodžiai, bet vertėjas, versdamas pažodžiui, visiškai nesupranta idiomatinių anglų kalbos savitumų. Kai kurie sakiniai ir paragrafai suklijuoti lyg bemokslio ir beraščio, ir apskritai yra mažai suprantami.

Mindaugo karūnavimo ir nužudymo pasakojime anglų kalbos vertimas parodo ypatingą kūrybinį talentą. Lietuviškai knygoje paprastai ir aiškiai parašyta, jog Mindaugas buvo karūnuotas su vokiečių Livonijos ordino pagalba, ir kad vėliau tas pats Livonijos ordinas padėjo Mindaugo sūnėnams jį nužudyti. Angliškame vertime Livonijos ordino nebėra, tiktai kažkokia svetima šmėkla, apsimetusi ar pasislėpusi Livonijos ordino pavidale: „in the shape of the Livonian Order“ ir „in the guise of the Livonian Order.“ Ką tai gali reikšti? Visiškai nesuprantama nesąmonė.

Autoriai per dažnai mini ar gilinasi į tokias smulkmenas, kurios svetimtaučiui nei įdomios, nei suprantamos. Pvz.: „Rusija sugebėjo pasisavinti tokius iš LDK erdvių kilusius fenomenus kaip pirtį ir „horilką“ arba „vodką““. Kas pasaulyje mano, kad sauna arba vodka yra „fenomenas“? Gal mums, lietuviams, yra šiek tiek įdomu, kad kai ką rusai pasisavino iš „LDK erdvių“, bet svetimtaučiui tarptautinėje sferoje tai yra neįdomi ir nesuprantama smulkmena. O gal autoriai mano, kad sauna ir vodka yra tos išimtinai nepaprastos, „neeilinės“ Lietuvos istorijos pavyzdžiai?

Knygoje daug kur žmonių, vietovių ir įvykių pavadinimai paminėti prabėgomis, be jokių paaiškinimų, be jokio konteksto, lyg skaitytojas jau iš anksto žinotų, apie ką kalbama. Eiliniam lietuviui gal to kartais užtenka, bet svetimtaučiui visa mintis lieka nesuprantama arba miglota. Pvz.: „Tačiau jei yra Mindaugo Lietuva, tai gal būta ir, tarkim, „Živinbudo“ar „Dausprungo“ Lietuvos?“ Amerikiečiui, prancūzui ar kitam svetimtaučiui skaitytojui toks sakinys yra visiška nesąmonė, nes tai pirmas ir paskutinis kartas, kai tie du vardai minimi be jokio paaiškinimo ar konteksto, kas jie yra – ar tai žmonės, ar vietovės, ar įvykiai – ir kuo jie nusipelnė, kam jie čia paminėti?

Ir svetimtaučiui, tikriausiai pirmą kartą skaitančiam Lietuvos istoriją, ar yra iš viso įdomūs tokie spėliojimai – ne istoriniai faktai, bet spėliojimai – apie tai, kas gal būta, gal nebūta. Arba, pvz.: „Intriguojantis klausimas – kur Rytų Europoje atsirado javų degtinė?“ Taigi, amerikiečiai turbūt naktimis nemiega, nežinodami, kaip išnarplioti šį, Lietuvos istorijai itin svarbų klausimą. Bet knygos įvade paaiškinama, kad Lietuva yra ne Rytų Europos, o Vidurio Europos kraštas. Tai apskritai kuo čia dėta ta Rytų Europa?

Vienas knygos poskyris pavadintas: „Lietuvos vardo kilmė ir sampratos likimas“.

Apie kurios sampratos likimą čia pranešama – ar apie Lietuvos, ar Lietuvos vardo, ar Lietuvos vardo kilmės? Angliškas vertimas – „Origin of the Name of Lithuania and the Fate of its Concept“ – anglakalbiui visiškai neįmanoma atspėti, ką jis reiškia. Keturi šio skyriaus puslapiai yra kažkokia įvairių spėliojimų ir temų makalynė.

Dėl knygoje pateiktos išvados, kad 1944 metais sovietai Lietuvą išlaisvino, ir kitų panašių teiginių kai kas knygos autorius lygina su 1926 metais Kaune valstybės perversmo rengimu apkaltintais ir sušaudytais, Maskvai pavaldžiais „Keturiais komunarais“. Bet knygos trūkumai – ir lietuviško teksto, ir anglų kalbos vertimo – yra daug platesni ir gilesni.

Bernardinai.lt

www.punskas.pl

Spauda , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra