Vertinga žurnalisto Domo Šniuko knyga „Žurnalistikos lankose“

Autorius: Voruta Data: 2019-03-10 , 09:54 Spausdinti

Prof. dr. Vytas URBONAS, Vilnius, www.voruta.lt

Tai ne pirmoji žinomo žurnalisto, redaktoriaus, spaudos istoriko išleista knyga. Dar 1958 metais pasirodė jo publicistikos knyga „Ežerų vilnimis“, vėliau – „Žalioji tėviškės vasara“ (parašyta kartu su Algiu Šiekštele 1974 m.), monografija „Juozas Olinardas Penčyla: šaržų karalius“ (2004 m.). Jis parengė spaudai  Prano Palukaičio knygą „Lietuvių periodika Vakarų Europoje 1944–1952 m. (1993 m.), Bronio Railos publicistikos knygas „Rašalo ašaros“ (1995 m.), „Nuo vakarykštės iki rytdienos“ (1996 m.), „Liudytojo poringės“ (1997 m.), Vinco Gaidžio prisiminimus „Musteikos pasaulis“ (2002 m.), monografiją „Gruzdžiai“ (2 dalys, 2009 ir 2010 m., kaip sudarytojas ir vyr. redaktorius). Tiesa, dauguma šių knygų yra publicistinės, tik netiesiogiai susijusios su Lietuvos žurnalistika, spaudos tyrinėjimais, žiniasklaidos organizavimu. O straipsnius, kitas publikacijas lietuvių spaudos, žurnalistikos teorijos ir praktikos bei žiniasklaidos temomis Domas Šniukas dažniausiai skelbė periodiniuose leidiniuose. Jų nemažai išspausdino metraštyje „Žurnalistika“, kurį nuo 1972 iki 1990 metų pats sudarinėjo ir redagavo, laikraštyje „Žurnalistų žinios“, kuris ir jo, kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos tuometinio pirmininko, pastangomis pradėtas reguliariai leisti 1989 metais ir ėjo su pertraukomis iki 2007 metų, o daugiausia paskelbė almanache „Žurnalistika“, kuris leidžiamas nuo 2008 metų (Domas Šniukas nuo pat pradžių buvo šio leidinio redakcinės kolegijos narys).

O ši Domo Šniuko knyga – „Žurnalistikos lankose: Gairės, datos, veidai“ – tai tam tikra, kaip pažymi autorius, jo publikacijų žurnalistikos temomis rinktinė. Tiesa, joje pateiktos ne tik periodikoje paskelbtos publikacijos (dažniausiai pataisytos, papildytos), bet ir specialiai šiai knygai parašyti straipsniai, panaudojus archyvinę medžiagą ir kitus šaltinius, arba įvairiuose renginiuose skaityti pranešimai, pasisakymai. Visi tekstai meistriškai sukomponuoti, išradingai išdėstyti, papildyti nuotraukomis, kitomis iliustracijomis. Knygoje suformuoti 5 pagrindiniai skyriai: „Nubėgusio laiko žymės“, „Periodikos adresai“, „Baltijos spaudos santarvė“, „Lietuvos žurnalistų sąjunga“, „Veidai“. Pabaigoje pateikti pastabų, komentarų bei humoro skyreliai.

Skyriuje „Nubėgusio laiko žymės“ keliomis pastraipomis primenama lietuvių spaudos istorija  nuo jos atsiradimo, apibūdinama laisvos žiniasklaidos raida po 1990 m. kovo 11-osios, pasakojama apie nesėkmingą bandymą 1990 m. birželio mėnesį surengti pasaulio lietuvių žurnalistų forumą Lietuvoje, apie radijo ir televizijos vaidmenį Atgimimo sąjūdyje, kai 1989 ir 1990 metais pats Domas Šniukas vadovavo Lietuvos valstybinei televizijai ir radijui, plačiai aprašoma situacija Lietuvos žiniasklaidoje (ir spaudoje, ir radijuje bei televizijoje) po 1991 m. sausio 11-osios, kai sovietiniai desantininkai užėmė Spaudos rūmus ir iš darbo vietų išvarė žurnalistus. Šiame skyriuje taip pat  kalbama apie spaudos laisvės užtikrinimą Lietuvoje ir kitose šalyse, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos žurnalistų draugijos bendradarbiavimo perspektyvas, 1996 metais priimtų Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo ir Lietuvos radijo ir televizijos įstatymo realizavimo problemas.

Skyrius „Periodikos adresai“ pradedamas išsamiu straipsniu iš naujienų agentūros ELTA istorijos – „ELTA: su laisva Lietuva gimusi ir atgimusi“ (2010 metais pažymint jos 90-metį); daugelį metų ELTA teikė ir iki šiol tebeteikia įvairios informacijos visų pirma periodiniams leidiniams. Toliau didelis straipsnis skirtas vokiečių okupacijos metais, 1941–1944 m., Vilniuje ėjusiam dienraščiui „Naujoji Lietuva“ – „Svastikos prispaustas vilniečių žodis“, pabrėžiant ypač sudėtingas žurnalistų darbo sąlygas; pateikiami trumpi duomenys apie dienraščio darbuotojus. Specialūs žurnalistams, žiniasklaidos darbuotojams skirti leidiniai apžvelgiami straipsniuose „Trumpa, bet spalvinga „Žurnalistų žinių“ biografija“ ir „Kaip atsirado „Žurnalistika“.

Domas Šniukas pirmasis atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje atkreipė dėmesį į tai, kad būtina bendrauti visų trijų Baltijos valstybių žurnalistams, ir pats aktyviai dalyvavo atkuriant Baltijos spaudos santarvę. Visa tai jis išdėstė savo tyrimais paremtuose straipsniuose „Baltijos šalių žurnalistams reikia bendrauti“ ir „Atkurta Baltijos spaudos santarvė“.

Beveik 60 puslapių knygoje užima skyrius „Lietuvos žurnalistų sąjunga“. Ir tai suprantama. Domas Šniukas daugelį metų labai domėjosi ne tik lietuvių spaudos istorija bei raida, bet ir Lietuvos žurnalistų sąjungos, kuri šiemet mini savo 90-metį, istorija, nes ir pats lemtingais Lietuvos Atgimimo sąjūdžio metais (1988–1990 m.) vadovavo šiai žurnalistų profesinei organizacijai. Šiame skyriuje išsamiai atskleistos bendros rašytojų ir žurnalistų organizacijos – Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos įkūrimo 1922 metais aplinkybės, jos veiklos ypatumai, aptartos 1929 metais nuo jos atsiskyrusios Lietuvos žurnalistų sąjungos organizacinio darbo kryptys, pabrėžiant  rūpinimąsi savo narių poilsiu ir sveikata, socialinėmis garantijomis. Taip pat pasakojama apie tragišką Lietuvos žurnalistų sąjungai 1940 metų vasarą, represuotų žurnalistų žiaurų likimą po Lietuvos nepriklausomybės praradimo. Apžvelgiama ir Lietuvos žurnalistų sąjungos Klaipėdos skyriaus veikla 1932–1939 metais, taip pat trumpai supažindinama su tais žmonėmis, kurie kūrė Lietuvos žurnalistų sąjungos istoriją nuo 1922 metų iki šių dienų.

Didžiausias (beveik 150 puslapių) knygos skyrius – „Veidai“; tai pasakojimai (29 įvairaus dydžio publikacijos – straipsniai, interviu, korespondencijos, vaizdeliai) daugiausia apie žurnalistus, žiniasklaidos darbuotojus. Autorius juos skirsto į tris kategorijas. Pirmajai priskirti tie, kurie darbavosi pirmosios Respublikos metais, o atsidūrę išeivijoje visomis jėgomis siekė Lietuvos išlaisvinimo, puoselėjo lietuvybę. Tai karikatūristas Borisas Borjeras, žurnalistai Vytautas Gedgaudas, Vytautas Kasniūnas, Vytautas Kastytis, Simas Miglinas, Salomėja Narkeliūnaitė,  Bronys Raila, Vladas Vijeikis, Petras Viščinis, Bronius Žalys. Antrą grupę sudaro Domo Šniuko kraštiečiai gruzdiečiai – „iš istorinio Gruzdžių valsčiaus trikampio Gruzdžiai–Šiupyliai–Šakyna“ kilę Alfonsas Braziulis, Augustinas Gricius, Viktoras Kaupas, Aleksandras Merkelis, Jonas Šliūpas. Trečiajai kategorijai Domas Šniukas priskiria savo kolegas žurnalistus, iš kurių teko mokytis arba su kuriais dirbo žurnalistinį darbą. Tai Mindaugas Barysas, Rimantas Budrys, Juozas Bulota, Vilhelmas Chadzevičius, Dainius Juknevičius, Aleksandras Kezys, Vytautas Petkevičius, Bronius Raguotis, Laimonas Tapinas.

Domo Šniuko knygoje „Žurnalistikos lankose: Gairės, datos, veidai“ pateiktos publikacijos, parašytos įvairiu laiku, kai kurios paskelbtos skirtingomis progomis, minint tam tikras sukaktis, o paskui patikslintos ir papildytos archyviniais ir naujausiais duomenimis. Jos ne tik gerai atspindi Lietuvos žurnalistikos raidą, ypač Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrimosi ir veiklos istoriją, žiniasklaidos darbuotojų kūrybinę bei organizacinę veiklą, bet ir turi neabejotinos išliekamosios vertės, yra įdomios visai žiniasklaidos bendruomenei, naudingos studentams kaip sudėtinė Lietuvos žurnalistikos istorijos dalis.

Literatūra Domas Šniukas, knyga „Žurnalistikos lankose: Gairės datos veidai“, Vytas Urbonas, Žurnalistika

---

---