Dokumentininko biografijos autorė R. Oginskaitė: „Lietuva yra tai, ką R. Verba filmavo“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Jei šis žmogus būtų stovėjęs šalia, greičiausiai nebūtumėte jo nė pastebėję. Tačiau dabar pasirodė jo biografija – kino dokumentininko, kuris pirmasis dar sovietmečiu filmavimo kamerą nuo didvyrių melžėjų ir traktoristų atsuko į šimtamečius senolius. „Jo talentas pasireiškia penkerius metus – 1965-1970 m. Man svarbiausia šitoje knygoje buvo įminti, ne kuo jis buvo genijus, bet kodėl tik penkerius metus. Kaip gyventi po to?“, – sako knygos apie Robertą Verbą autorė Rūta Oginskaitė.
 
Dokumentininko biografiją „Nuo pradžios pasaulio: apie dokumentininką Robertą Verbą“ išleido leidykla „Aidai“. Savo leidėjo knygai reikėjo laukti kone šešerius metus. R. Verbos dokumentiniai filmai taip pat sunkiai skinasi kelią nūdienos Lietuvoje, nemažai žiūrovų tik šių metų vasarą sužinojo apie talentingą menininką.
 
2010 m. rugsėjo 13 d., pirmadienį, per R. Verbos gimtadienį, kino centras „Skalvija“ rodys pirmąjį jo filmą „Senis ir žemė“. Vakaro metu bus pristatyta R. Oginskaitės knyga, apie darbą su R. Verba pasakos kinematografininkai, o pabaigoje bus rodomas vaizdo įrašas, filmuotas R. Verbos mokinio operatoriaus Kastyčio Mačiūno 1993 m. gruodžio viduryje.
 
Lrytas.lt – interviu su R. Oginskaite.
 
* * *
 
Knygos struktūra nėra įprasta. Kodėl ji tokia?
 
Knyga sudaryta tarsi iš keturių žanrų. Tokia grandiozinė biografinė knyga man buvo pirma ir aš ilgai neįsivaizdavau, ką daryti.
 
Pradėjau nuo to, kad užrašinėjau kino žmonių prisiminimus: vienas nuostabiai pasakoja, su kitu šnekamės porą valandų, bet nieko iš to, trečias – vėl gerai, ketvirtas – vos keli įdomūs faktai, pastebėjimai. Kai iššifravau, pamačiau, kad turiu gražių monologų, kurių nesinori išardyti. Taip atsirado prisiminimų skyrius.
 
Bet apie R. Verbą neišpasakota, nes yra daug dalykų, kuriuos reikia paaiškinti, priminti, o pašnekovai neprivalo viso to laiko ir visų istorijų prikelti, jie tik savo įspūdžiais pasidalina. Taip atsirado monografinis skyrius su dokumentais, filmų kūrimo aplinkybėmis. Į jį tilpo ir tos mintys, iš kurių neišėjo monologai. Juk ir detalės yra svarbios, jos atgaivina dokumentus, pačią atmosferą.
 
Tada dar liko tokios beveik apkalbos – visiškai nerimta, gal net ir neteisinga, bet skaityti smagu. Sugalvojau, kad čia tinkama knygos pradžia, kaip ir užsikabinimas skaitytojui, kuris apie R. Verbą gal ničnieko nežino. Taigi iš trumpų gandų gali susidaryti tam tikrą vaizdą ir, jeigu smalsu, tęsti.
 
R. Verbos mokinys operatorius Kastytis Mačiūnas man davė vaizdo kasetes su keturiais įrašais – R. Verba nufilmuotas prieš onkologinę operaciją, jis kalba apie savo gyvenimą, apie patirtį. Tie R. Verbos šnekėjimai – ne tik labai gražūs ir išmintingi, tai didžiulė vertybė, verta atskiro skyriaus. Taip ir atsirado keturi skyriai – keturi žanrai.
 
Yra ir penktas žanras – kompaktinis diskas su filmais.
 
Taip, tai iš karto buvo sugalvota – knyga turi būti su filmais. R. Verbos kūryba pernelyg ilgai nerodyta, arba rodyta priešokiais, ji per daug nutolusi, per popierių ir nepapasakosi, kokie tai filmai.
 
Mane šiek tiek nustebinote, kad tai yra pirmoji jūsų rašyta biografinė knyga. O kaip Vytauto Kernagio biografija?
 
Knygos apie R. Verbą pradžia – 2004 metai. 2003 metų pabaigoje „Skalvija“ ruošėsi pirmajam Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui. Kaip jo programos dalis buvo sumanyta R. Verbos retrospektyva. „Skalvijos“ tuometė direktorė Živilė Pipinytė nutarė, kad reikėtų ir knygą apie R. Verbą parašyti, ir pasiūlė tą idėją man. Sakiau, kad neparašysiu menotyrinės knygos, bet prisiminimus surinkti norėčiau.
 
Mes kalbame apie R. Verbą ir V. Kernagį, nes knygos pasirodė pamečiui. Pirmoji biografinė knyga, kurią parašiau, pasakojo apie operos solistę Aleksandrą Staškevičiūtę, ji išleista 1991 metais.
 
Kodėl knyga apie R. Verbą laukė šešerius metus?
 
Visų pirma reikėjo sugalvoti, kaip ją daryti. Rašymo apie A. Staškevičiūtę pamokas buvau primiršusi. Betgi jokia knyga nėra receptas kitai knygai parašyti. Su A. Staškevičiūtės biografija užtrukau 10 metų – ne tiek rašiau tuos 160 puslapių, o kiek laukiau nežinia ko, nes sovietinei „Minties“ leidyklai neįtikau – jie turėjo savo standartą biografijoms. Sulaukiau Atgimimo ir „Vagos“ dėmesio.
 
Knygą apie R. Verbą baigiau 2007 metų birželį. Šiandien suprantu, kad rašiau ją į stalčių, nes dirbau su niekuo nesusitarusi – jokia leidykla nelaukė, jokie terminai nebuvo nustatyti.
 
Parašiau, ir „Skalvijai“ gavus rėmimą, tekstą sumaketavo dizaineris Tomas Mrazauskas. Ir viskas. O toliau reikia išleisti. Kaip? Eiti su maketu per leidyklas ir siūlyti? Ne, aš sėdėjau ir svajojau, kad leidykla pati ateis. Iš dangaus nukris.
 
Tą pačią vasarą – žinia apie V. Kernagio ligą ir negalėjimas galvoti apie nieką kitą, tik apie jį. Maniau, kad apie V. Kernagį rašysiu senatvėje, kai mes abu turėsime laiko, susėsime, prisiminsime, juokausime ir kaip mums bus smagu. Pasirodo, nieko nereikia laukti. Tada ir laiko surandi.
 
2009 metų gruodį biografija apie V. Kernagį išleista. Kol apie jį rašiau, gyvenau kaip vienuolė. Nėjau iš namų, nedraugavau, jokio meno nežiūrėjau. Kai sugrįžau į gyvenimą, nuėjau į „Menų spaustuvę“. Laukiu vaidinimo ir matau, kad į salę įeina T. Mrazauskas, prieš porą metų sumaketavęs knygą apie R. Verbą. Ir man pasidaro tokia gėda! Galvoju: jis tuoj mane pamatys ir paklaus, kaip mūsų knyga. Aš tik susmukau, o jis: „O, labas, kaip mūsų knyga?“. „Tomai, nejuda iš vietos.“ Jis sako: „Aš dabar dirbu „Aidų“ leidykloje, pasitarsiu, gal tai bus įdomu“. Po poros dienų sužinau, kad „Aidams“ įdomu. Laukiau, kad leidykla ateitų pati – ir taip įvyko.
 
Ar radote atsakymą, kaip pasakyti žmonėms, kas yra R. Verba?
 
Pristatinėdama knygą Gedimino prospekte per Sostinės dienas, savo šnekėjimu apie R. Verbą turėjau susistabdyti po mugę vaikštančius žmones. Įdomi patirtis… Tuomet sakiau, kad jeigu čia būtų R. Verba, apie kurį aš šneku, mes jo vis tiek nematytume. Jis mus matytų, mus filmuotų, o mes jo nepastebėtume, net jei jis šalia stovėtų. Jis buvo operatorius, kuris matė per kamerą visus tuos dalykus, net menkiausius, kurie šiaip lieka už kadro. Jo filmai yra dienoraštis to laiko, jausmų, būsenų, žmonių – kokie tada buvo, kaip jie elgėsi, kaip jautėsi. Tai ir yra R. Verbos kinas.
 
Jūsų knygoje rašoma, kad R. Verba yra genijus, todėl apie jį reikia kalbėti. Kodėl jis yra genijus?
 
Tai režisierius Arūnas Matelis knygoje sako, kad R. Verba yra genijus. Labai drovu mėtytis tokiais žodžiais. Man R. Verba yra iš tų menininkų, kurie šitame gyvenime negyvena, jie tik mene. Nežinau, kokių pastangų reikia, kad prieitum prie tokio talento, prie tokio dydžio menininko, nors iš tikrųjų galbūt tai paprastas tragiško likimo žmogus.
 
Jo talentas pasireiškia penkerius metus – 1965-1970 m. Man svarbiausia šitoje knygoje buvo įminti, ne kuo jis buvo genijus, bet kodėl tik penkerius metus. Kaip gyventi po to? Ką jis darė? Juk dar dvidešimt metų jis dirbo kine.
 
Kuo tas kūrybos penkmetis ypatingas?
 
Nuostabieji to laikotarpio R. Verbos filmai sudėti į kompaktą. Ano laiko dokumentikos vaizdas toks: gauna dokumentininkas kino kamerą ir privalo filmuoti socialistinio gyvenimo pasiekimus ir jais auklėti visuomenę. R. Verba pakankamai daug filmavo kronikai, bet jam tuose siužetuose buvo ankšta. Jam natūralu nuvažiuoti į kaimą ir filmuoti paprastą senuką, kuris jam savo gyvenimą pasakoja, nors nėra joks didvyris, o tiesiog įdomi dūšia. R. Verba iš filmavimų grįždavo pereikvojęs juostą, nes negalėjo atsifilmuoti, atsidžiaugti savo surastais senukais. Ir ne vien jais.
 
Bet jei R. Verbai leido filmuoti, vadinasi, jo filmai atitiko socialistinį kanoną?
 
Ne be reikalo rašau apie atmosferą kino studijoje ir jos vadovus, ir visą komandą, kuri vertino kiną kaip meną. Lietuvos kino žmonės nebuvo kareivukai, nukirpti pagal vieną fasoną. Labai daug kas pasakojo, kad duoklę jie atiduodavo ideologijai, atlikdavo tas visas dokumentikai primestas pareigas, bet R. Verbą saugojo, tuo ir patys sau darė erdvę kūrybai.
 
Bet kas atsitinka su R. Verba po tų penkerių metų? Juk jis pradėjo ir tuos ideologinius filmus daryti. Jis pakluso, nesipriešino. Jis tiesiog nebekūrė. Kodėl jis tik dirbo, vilko jungą? Man iki šiol tai mįslė.
 
Jūs šito neišsiaiškinote?
 
Aš nedrįstu rasti vienaprasmio atsakymo.
 
Ką reiškia – nedrįstu?
 
O kas aš tokia? Ponas Dievas? (Juokiasi.)
 
Bet jūs ėmėtės jo biografijos.
 
Kodėl menininkas, sukūręs keletą filmų, laikomų šedevrais, po to pasirinko nekūrybą? Priežasčių yra milijonai ir visos jos pakankamai dramatiškos. Tai ir kompanija, su kuria jis dirbo, ir artimųjų požiūris į jo darbą, ir pasikeitę kino studijos vadai, ir nuožmėjantis režimas, gal ir paties režisieriaus charakterio trapumas, gal nuovargis ir išsisėmimas po anų įkvėptų metų, gal ir sekinančios ligos. O galbūt net ir tai, kad jo tėvai Amerikoje. Kai Sovietų Sąjungos pilietis turi giminių Amerikoje ir kartais nuvažiuoja ten, saugumas visada šalia su savo reikalavimais. R. Verba sakė, kad tėvų buvimas Amerikoje „labai traumavo ir psichologiniai suvargino mano biografiją“.
 
Jo kūrybinė pradžia taip pat įdomi.
 
Taip, tai kino studijos legenda. Kaip ir kiekvienas dokumentikos operatorius, R. Verba filmuodavo kronikai. „Tarybų Lietuvos“ kronikų išeidavo kas savaitę po dešimt minučių. R. Verbai išvažiavus į Molėtų rajoną filmuoti gausios šeimynos koncerto, tos šeimos galva pasakė, kad jo tėvukas įdomus žmogus. R. Verba pas tėvuką ir nuvažiavo. Tai buvo Anupras Trimonis, kuris tapo filmo „Senis ir žemė“ herojumi. Prifilmavęs daug juostos su tuo senuku, R. Verba parodė juostas kolegoms kino studijoje. Tai buvo 1965 metais, R. Verba kaip tik skundėsi bičiuliams, kad nebetelpa į kronikos dviejų trijų minučių rėmus. Jis veržėsi iš kronikos reglamentų kalėjimo.
 
Studijos vyrai toliau pasakoja: R. Verba rodo kadrus su A. Trimoniu, visi supranta, kad čia gali būti geras kinas, bet reikia jį padaryti. R. Verba nežino, kaip, todėl jam pasiūlomi scenaristai rašytojai – Vytautas Rimkevičius ir Grigorijus Kanovičius. Trise jie nuvažiuoja į kaimą pas A. Trimonį, sėdi, V. Rimkevičius renka grybus, G. Kanovičius sako, kad nieko čia nebus, pavalgys jie tų grybų ir išvažiuos, bet staiga jie pradeda suprasti, kad iš bendravimo su tuo XIX šimtmečio žmogumi tikrai gali būti kinas.
 
Tada vėl studijos vyrai pasakoja, kad debiutuojantis kaip režisierius R. Verba montavo nemokšiškai, geriausius savo kadrus metė į šiukšlių dėžę, o rašytojai sakė, kad išimk tu iš šiukšlių dėžės ir sumontuok. Sako, kad šitaip „visa studija“ ir sukūrusi R. Verbos stilių. Maždaug: mes visi padarėme tą jo kiną, tad kodėl jis dabar laikomas epochos pradžia?
 
Ar čia yra tiesos?
 
Čia yra legenda. Man sunku patikėti, kad R. Verba savo kadrus mestų į šiukšlių dėžę – jis pernelyg vertino, tiesiog mylėjo tai, ką filmavo. Aišku, kad kiną kuria daug žmonių ir kino studijos atmosfera yra svarbi. Aišku, kad jei visi būtų priešiškai nusiteikę, nieko nebūtų. Bet ne kas kitas, o R. Verba pamatė tą senuką, jis pajuto, ką gali per jį pasakyti iš ekrano. Jis nufilmavo ne melžėją pirmūnę ar traktoristą, o žmogų, kuris sėdi ant namų slenksčio ir pasakoja savo ir savo vaikų likimą. O per tai gal ir tautos likimą? Juk ne šiaip sau „Senyje ir žemėje“ pabrėžiamas mokyklos – pirmosios klasės – motyvas arba pirmieji vaiko žingsniai, vaiko pasitikėjimas savo mokytoju. Vertybės perduodamos iš kartos į kartą.
 
Kas R. Verbos dokumentikoje buvo tokio, kad jo kūrybą vadinate nauja epocha?
 
Dėmesys žmogui, lietuviui, sielai. G. Kanovičius gerai sako, jog R. Verba pasėjo jausmą, kad čia yra Lietuva. Kad čia ne Tarybų Sąjunga, kuri stato socializmą. Čia – Lietuva, su savom šaknim, savais tipažais, savom tarmėm. Šiandien mums rūpi tapatybė ir daug žodžių jos aptarimams išeikvojama. Anuomet net neturėjom teisės suvokti, kad esame atskira, savita tauta. O R. Verbos kine – esame. Vėlgi pacituosiu R. Verbą, pasakojusį, kad jo filmuoti senukai yra „ir iš Dzūkijos, ir iš Žemaitijos, ir iš Suvalkijos. Ir kai susiklijuoja į tokią virtinėlę, rožančių, supranti, kad tauta buvo graži, sąžininga, dora. Nu, tas branduolys nebuvo idealus, niekada gyvenime. Bet laikėsi ant kažkokių kriterijų doros. Tai rodo tų senukų pasakojimai. Tada supranti, iš kur tu, iš kur tavo šaknys ir niekur nedingsi“.
 
Įsižiūrėjimas į žmogų liko Lietuvos dokumentikoje. Turiu omeny Henriko Šablevičiaus filmus ir darbus tų dokumentininkų, kuriems įdomi ne kino žurnalistika, o kino poezija, kino esė. Kaip sako režisierius Audrius Stonys, R. Verba ir H. Šablevičius sukūrė lietuvių poetinės dokumentikos kino kalbą.
 
R. Verba tiesiog pradėjo daryti, ko lietuvių kine nebuvo, jis parodė kitiems kelią.
 
Iš to, kaip jūs dabar pasakojate apie R. Verbą, išeina, kad vėl susikoncentruojame į „Šimtamečių godas“, o jūs juk knygoje tarsi norėjote nuo jų pabėgti, kad tai nėra visas R. Verba.
 
Susikoncentruojame vien į R. Verbos nufilmuotus kaimo senukus? Dar yra žiūrėjimas į tuo metu gyvenantį žmogų. Štai filmas „Šventėn“ – 1970 metų dainų šventės užkulisiai. R. Verbai visai nesvarbu, kokie rateliai, kokios dainos, kokia valdžia sėdi. Jis mato žmonių nuotaikas, šventės nuojautą, buvimo kartu džiaugsmą.
 
Labai mėgstu esto Andreso Sööto dokumentiką, daug jos mačiau aštuntajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, jo „Joninės“ – irgi užkulisiai, bet per tą filmą parodytas visuomenės išsigimimas, inertiškumas. Tabūnas eina į šventės vietą, o toji šventė – nykybė visiška, triukšmas ir tuštuma. Po to – kalnai šiukšlių. Tai yra A. Sööto ironiškas matymas. O R. Verba savo šventę ir žmones mylėjo, jam gražu buvo! Pagaliau, ne tik autorių asmenybės skiriasi, bet ir tų filmų sukūrimo metai – kuo galėjai džiaugtis septintojo dešimtmečio pabaigoje, tas aštuntajame dešimtmetyje virto prišiukšlinta tuštuma.
 
Žinoma, kai R. Verba vėlesniais metais buvo įkinkytas daryti oficiozinius dainų švenčių reportažus, kurių montažui diktavo komunistų vadai – tai užfiksuota dokumentuose ir cituojama knygoje – tų filmų idiotizmas šiandien sunkiai pakeliamas. Bet kai pažįsti visą R. Verbos kiną, atrandi ir ten tikrų kadrų. Tada suvoki, kaip atgrasu buvo dalyvauti tose, atsiprašant, šventėse ir kokia kančia dokumentininkui dirbti tokį darbą.
 
Kaip buvo su paskutiniu R. Verbos užmoju – Atgimimo istorijos filmavimu? Teliko tik žaliava? Ji yra kažkur?
 
Atgimimą filmavo visi, kas turėjo vaizdo kameras. Į Lietuvą buvo suvažiavę užsienio agentūrų, bet joms buvo patogiau, kai filmuoja vietiniai, kurie nujaučia, kas kur gali įvykti. Agentūros pirkdavo vaizdo medžiagą iš jaunimo, vos paėmusio kameras į rankas. Tarp šitų jaunų vaikinukų su vaizdo kameromis dirbo dinozauras R. Verba su savo mokiniais. Daug žmonių iš jo išmoko filmuoti. Vaizdo kasetės buvo renkamos R. Verbos bute Žirmūnuose – studijoje „Vaidila“.
 
Tai liko R. Verbos šeimoje. Tačiau mes neturime teisės svarstyti to, kas yra už privačių durų. Gaila, bet taip.
 
Norite rugsėjo 13-ąją paversti tradicine R. Verbos filmų žiūrėjimo diena „Skalvijoje“. Ar manote, kad R. Verba išlieka toks aktualus, kad gali atsirasti tradicija?
 
Nacionalinėje dailės galerijoje šiemet vyko skulptūros paroda „Moters laikas“. Ten rodytos ir kelios Ž. Pipinytės parengtos kino programos, nemažai R. Verbos filmų. Žinau tuos filmus, bet ėjau dar kartą žiūrėti, nes man tai patinka. Įsitikinau, kad ne man vienai įdomu. Žmonės prisipažindavo, kad jie tapo R. Verbos gerbėjais per šią vasarą ir nori pamatyti jo daugiau, nori jį atrasti. Ir ten yra ką atrasti. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, kuris „Skalvijoje“ prasidės rugsėjo 23 dieną, parodys keturias R. Verbos filmų programas.
 
Juk netgi tuos filmus, kurie jų sukūrimo laiku atrodė visiška nesėkmė, nesąmonė, ir tuos įdomu šiandien žiūrėti. Nes kai kiną kuria matantis žmogus, jis filmuoja ne tai, kas turi būti, kas privaloma parodyti. Nėra lengva atrasti savą žvilgsnį ir nekartoti to, ką tau kiti parodė ir papasakojo. Rodyk tai, ką tu pats matai ir supranti. O R. Verbai Dievo duota matyti savo akimis. Todėl net labiausiai ideologiniuose filmuose, kuriuos šiandien sunku žiūrėti, tu vis tiek randi matančio menininko kadrus.

Nuotraukose:
 
1. „R. Verbai Dievo duota matyti savo akimis“, – sako R. Oginskaitė (Autoriaus nuotr.)
2. Dokumentininkas R. Verba
3, 4. Knyga apie R. Verbą

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra