Diskusija: Muzika, atverianti anapusybę

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Išgirdus sąvoką sakralinis menas, mintyse natūraliai iškyla religine tematika tapyti paveikslai, kryžiai, suskamba šv.  Mišių muzika… Tačiau ar sakralinis būtinai yra susijęs su Bažnyčia ir religinėmis apeigomis? Kaip šiandien suvokiama sakralinė muzika? Kokia jos paskirtis ir funkcija? Ar tai išimtinai religinės bendruomenės apeigoms skirtas Dievo garbinimas? Kokią reikšmę sakralinės muzikos festivaliai turi bendram kultūros gyvenimui?
Mintimis apie sakralinę muziką „Bernardinai.lt“ surengtoje diskusijoje dalinosi projekto „Pax et Bonum“ direktorė bei Sakralinės muzikos festivalio rengėja Vilija Grigonytė, kunigas Arūnas Peškaitis OFM – vienas iš festivalio „Pax et Bonum“ rengėjų, Sakralinės muzikos festivalio iniciatorius Vytautas Gailevičius, muzikologė Rūta Stanevičiūtė, vargonininkas Balys Vaitkus.

Mūsų pašnekesyje dalyvauja dviejų sakralinės muzikos festivalių Lietuvoje rengėjai. Ar galėtumėte pasidalyti savo patirtimi rengiant tokio pobūdžio festivalius, nusakyti pagrindines gaires?

Arūnas Peškaitis.
Tokie festivaliai labai sunkūs. Sunkūs jų rengėjams. Ne tik dėl to, kad „kryžiaus kelius“ tenka pereiti ieškant rėmėjų. Jie sunkūs ir todėl, jog rengiant festivalį, kalbu labiau apie „Pax et Bonum“, tenka pačiam su savimi ir savo negausia komanda vis iš naujo svarstyti, kas yra toji sakralinė muzika, ką galėtume išgyventi kaip „religiškumą“ koncerte. Kalbant apie „Pax et Bonum“ nereikėtų pamiršti, jog šis įvardytas kaip „Tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas“. Tai leidžia pasirinkti formatą, kuris aprėptų ir klasikinę, ir tikrąja žodžio prasme sakralią, religinę, ir net lengvąją, estradinę muziką.
Mūsų „Pax et Bonum“ paprastai keliauja po visą Lietuvą, užsuka į mažai lankomus provincijos miestelius, ligonines, vaikų ir senelių namus, laisvės atėmimo vietas. Projekte dalyvauja labai įvairūs artistai, atlikėjai. Galėtume klausti: ar tai nekvepia eklektika? Nemanau. Nuo eklektikos pojūčio gelbsti motyvas – nešti žmonėms džiaugsmą, aplankyti nelankomus, nusivylusius, pavargusius. Na ir taip savitai liudyti Gerąją Naujieną.
 
Pax et Bonum“ man ypač brangi solidarumo patirtis. Juk taip pat solidarus yra Dievas, tapęs žmogumi, solidarus su visa žmonija. Tad „Pax et Bonum“ nėra vien kultūrinis – tai evangelinis įvykis pačia savo esme: jis skatina dialogą, buvimo kartu džiaugsmą, džiaugsmą dovanoti. Bet, žinoma, nestokoja ir meninių atradimų – „Pax et Bonum“ – tai ne viena „pasaulinė premjera“, kaip dabar mėgstama sakyti: tai ir kūriniai, programos, kurtos ir skirtos šiam projektui. Tačiau dar kartą pasikartosiu – pagrindinis „Pax et Bonum“ bruožas – pranciškoniškas, krikščioniškas: būti su žmonėms. Muzika skamba visokiems žmonėms, visiems žmonėms. Praktiškai beveik visi projekto koncertai būna nemokami – net ir tai svarbi dovana: pasaulinio lygio atlikėjų gali ateiti pasiklausyti tie, kurie kitu būdu jų niekada neišgirstų. Gal tame dovanojimo džiaugsme ir slypi visos muzikos sakralumas? Gal ta muzika, kuri skirta džiaugsmui, bet ne pavergimui ar šou spektakliams generuoti, jau ir gali vadintis religine – pačia plačiausia ir tikriausia prasme?

Vytautas Gailevičius.
Mūsų rengtam sakralinės muzikos festivaliui, kuris vyko 2009 metais, buvo pradėta rengtis dar 2007-aisiais. VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ iškėlė ambicingą siekį per šio festivalio programą supažindinti Europos kultūros sostinės svečius su miestu, visais laikais buvusiu atviru idėjoms, kalboms ir religijoms. Vilnius buvo vadinamas ir „Šiaurės Jeruzale“, ir „šimto bažnyčių miestu“, čia taikiai sugyveno įvairių tautybių ir religijų žmonės: rusai, gudai, ukrainiečiai, žydai, vokiečiai, totoriai, karaimai, italai, vengrai, lenkai ir kt.
Festivalis turėjo sujungti skirtingų tikėjimų atstovus ir pakviesti kartu šlovinti Aukščiausiąjį muzika – viena iš giliausiai paliečiančių žmogaus vidinių išgyvenimų erdves meno šakų.
 
Festivalio meninei programai sudaryti buvo suburta stipri kultūros vadybininkų ir muzikologų komanda, glaudžiai bendradarbiauta ir konsultuotasi su pašvęstojo gyvenimo atstovais. Festivalio meninė programa negalėjo apsiriboti lotyniškosios kultūros įtakomis ir į muzikos sakralumą buvo norima pažvelgti plačiau. Programose planuota pristatyti įvairių epochų didelės dvasinės vertės muziką, veikiant skirtingoms sąlygoms sukurtą skirtingų tikėjimų atstovų. Koncertuose numatyta pristatyti grigališkąjį choralą, Taize, korsikiečių liaudies giesmes, gospel muziką, slaviškuosius kantus ir rusų klasikų sakralinę muziką, totorių ir karaimų giesmės, žydų (pagrindiniu prioritetu laikant litvakų) muziką, lietuviškas „kantičkas“ ir Vakarų Europos kompozitorių oratorijas, taip pat neaplenkiant vienuolių muzikinės kūrybos bei vargonų muzikos ciklų. Tikėtasi, kad festivalis sudomins sostinės svečius miesto kultūriniu paveldu bei propaguos kultūrinį, religinį turizmą, atkreips dėmesį į platesnę dimensiją turinčius Vilniaus piligriminius centrus (Aušros Vartai, šaltinis Bonifratrų bažnyčios viduje ir kt.).
 
Deja, dėl sunkmečio teko atsisakyti ir dalies ambicingų planų. Tačiau nepaisydami begalės finansinių ir administracinių problemų, galime didžiuotis įvykdytu projektu: 2009 m. surengta 30 renginių, iš kurių didžioji dalis buvo nemokami koncertai, sostinės publikai pristatyta plačios geografinės ir laikmečių apimties meninė programa, aprėpianti profesionaliąją muziką nuo Renesanso iki šių dienų, autentiškas lietuviškas, slaviškas ir žydiškas giesmes, gospel ir naujųjų krikščioniškų bendruomenių liturgiją, vargonų muziką.
Sakralinės muzikos festivaliai neabejotinai galėtų įnešti svarų indėlį į bet kurio miesto, ypač į tokio, kaip Vilnius, kultūrinę, intelektualinę ir turizmo plėtrą. Teisingai parinkus renginių erdves, galima labai sėkmingai išnaudoti dauginamąjį kultūrinio ir religinio turizmo efektą, tačiau rengiant kiekvieną festivalį labai svarbią vietą užima strateginio planavimo būtinybė, ir čia vėl tektų grįžti prie daugelį metų nei municipaliniu, nei nacionaliniu lygiu neišsprendžiamo kultūros projektų finansavimo klausimo.

Vilija Grigonytė.
Pradedant rengti festivalį visada svarbu išsiaiškinti jo išskirtinumą, apibrėžti tikslus, o vėliau – sugebėti šių gairių laikytis. Žinoma, tai nereiškia, kad festivalis turi būti monotoniškas ir pats save atkartojantis. Eksperimentai, naujų formų ieškojimai visada turi vykti, bet išlaikant festivalio esmę.
Be to, festivalį rengia ne vienas žmogus, tad dar vienas rūpestis – suderinti šių asmenų požiūrius, nes ne paslaptis, kad kiekvienas turime savo pomėgių, nulemtų prigimties, išsilavinimo ar gyvenimo patirties. Kad laivas plauktų, reikia vieningos komandos. Manau, „Pax et Bonum“ pasisekė. Nors pagrindinė komanda nedidelė, tačiau sutarianti ir turinti patyrusių ekspertų ir konsultantų, kurie nuoširdžiai dalijasi savo mintimis, patirtimi ir idėjomis. Tad galiu pritarti gerb. Vytautui, kad šalia festivalio esantys profesionalai (muzikologai, muzikantai, istorikai ir pan.) yra tiesiog gyvybiškai reikalingi.
Tarptautinis festivalis „Pax et Bonum“ skirtas propaguoti įvairių krikščioniškųjų ir judėjų tradicijų muziką, bendrauti su atskirtaisiais ir vargstančiaisiais, skatinti gailestingumo ir tolerancijos jausmus. Festivalis, o tikriau tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas „Pax et Bonum“ susideda tarsi iš dviejų dalių: iš didžiųjų renginių, vadinamųjų „Didžiųjų susitikimų“, bei kamerinių koncertų – „Mažųjų susitikimų“, apie kuriuos taip gražiai papasakojo kunigas Arūnas. „Didieji susitikimai“ – tai užsienio atlikėjų koncertai bei mūsų originalūs autoriniai projektai, kuriems reikia papildomų kūrybinių bei rengimo pastangų. Apie renginius galvojame ne tik literatūriškai, bet ir režisuojame, pagal galimybes pritaikome erdvę – ją dekoruojame, apšviečiame, trumpai tariant, muziką pritaikome ir akims.

Dažniausiai „Didieji susitikimai“ yra skiriami labdarai, jų metu renkamos aukos įvairiems geriems darbams. Žodis „susitikimas“ mums tikrai reikšmingas, nes į koncertus žiūrime kaip į glaudų, labai atvirą bendravimą, kurį sukuria kokybiškai atlikta sakralinė muzika, kalbanti apie giliausius žmogaus sielos dalykus, ir nesvarbu, kas šią muziką atlieka: sardinai, gruzinai, lietuviai, žydai – ji jungia žmones ir, suteikdama paguodą bei viltį, pažadina angelą juose. Ir todėl mes labai atsargiai renkamės repertuarą bei atlikėjus, vengdami akademizmo ir profesionalaus nuobodumo, ieškome įtaigių, dvasingų, įdomių atlikėjų bei emociškai paveikių kūrinių.

Abu festivaliai jungia Vilniaus skirtingų tikėjimų atstovus. Man labai įdomi pasirodė „Vilniaus religinių bendruomenių atvirų vakarų“ programa, kuri tiesiogiai atspindėjo Vilniaus unikalias daugiakultūrines tradicijas. Jos renginiuose miesto visuomenė turėjo galimybę susipažinti su skirtingų bendruomenių maldos namais, tradicijomis, muzika. Vilniaus religinių bendruomenių meno kolektyvų bendri koncertai Bernardinų bažnyčioje taip pat susilaukia didelio susidomėjimo. Dar norėčiau paminėti ir programą „Vilnius – gailestingumo miestas“. Šios ypatybės išskyrimas ir susiejimas su Vilniumi, manau, šiuo metu labai svarbus, kad žmonės susitapatintų su miestu, kuris apibūdinamas kaip „gailestingas“. Tad sakralinės muzikos festivaliai skatina domėtis Vilniumi, pažinti jo istoriją ir tradicijas, ir kartu ugdo bendrumo bei tolerancijos jausmus, nes tik tiesioginis bendravimas ir pažinimas išsklaido baimės ir priešiškumo jausmus.

Ar apskritai šiandien galime kaip nors apibrėžti sakralinę muziką? Jei taip, kokios yra tos ribos – kokią muziką galima laikyti sakraline, o kokią – jau ne?

Balys Vaitkus.
Galime pasidžiaugti, jog šiuo klausimu jau turime galimybę remtis akademine Danutės Kalavinskaitės studija, kuri ne taip senai buvo apginta LMTA. Šioje disertacijoje autorė išsamiai aptaria reikalavimus sakralinei ar apeiginei muzikai. Remiantis D. Kalavinskaitės studija, galima išskirti tris bažnyčioje skambančios muzikos porūšius: apeiginę, liturginę muziką, kuri skirta išryškinti liturgijos vyksmą ir prasmę, ji atliekama per religines apeigas; bažnytinę ar sakralinę muziką, kuri ankstesniais amžiais buvo liturginė, tačiau šiuo metu nėra taikoma reformuotoje liturgijoje. Taip pat yra religinė muzika, kuri turi numanomą religinę tematiką – ji gali būti atliekama koncertų bažnyčiose metu, taip pat – per susikaupimo renginius, tačiau ji nėra tiesiogiai susijusi su liturgija, religinėmis apeigomis.

Rūta Stanevičiūtė.
Minėtame darbe autorė nagrinėja sakralinės muzikos sampratą, remdamasi Katalikų Bažnyčios dokumentais nuo XX a. pradžios, tačiau mūsų aptariamuose festivaliuose skamba ne vien šią sakralinės muzikos sampratą atitinkanti kūryba. Be kitokių sakralinės muzikos tradicijų pavyzdžių, juose neretai atliekami ir tokie kūriniai, kuriems apibūdinti galėtume pasitelkti kai kurių muzikologų išskirtą „religinės pagavos“ kategoriją. Ji suteikia galimybę aptikti sakralumo matmenį muzikoje, kuri nėra susijusi jokiais žanriniais ar tematiniais ryšiais su krikščioniškąja tradicija ar kitomis religijomis. Pavyzdžiui, religinė pagava įžvelgiama vėlyvuosiuose J. S. Bacho instrumentiniuose kūriniuose, sakralumo matmuo čia atsiveria per meditatyvumą.

Arūnas Peškaitis.
Užkabinome labai svarbius dalykus. Man teko skaityti kardinolo Josepho Ratzingerio tekstą, parašytą, kai dar jis nebuvo išrinktas popiežiumi. Šiame tekste jis labai griežtai rašė, kad tik tam tikro tipo muzika gali būti liturginė, sakralinė ar net religinė. Jis išsakė poziciją, jog rokas jokiu būdu negali būti religinė muzika, nes tai yra žemės link traukianti muzika, o, pavyzdžiui, choralas ar J. S. Bachas – dangaus link pakylėjanti muzika. Skaičiau ir galvojau, kad niekaip negaliu sutikti su tokiu perskyrimu. Nesu roko muzikos gerbėjas, tačiau tikrai žinau muzikantų, kurie groja krikščionišką roką, ir tai nėra tik prisirišimas prie žemiškų dalykų.
Esu klausęs filosofo Nerijaus Mileriaus paskaitų apie religinį kiną. Šį ciklą filosofas užbaigė teiginiu, kad kiekvienas tikrai geras ir rimtas kinas savo esme yra religinis. Tuo tarpu M. Gibsono „Kristaus kančia“ ar Franko Zeffirellio „Jėzus iš Nazareto“ kaip tik nėra religinis kinas, bet kičas su religine etikete. Man šios filosofo pastabos pasirodė gan taiklios, nors vėliau sutikau gyvai tikinčių žmonių, kuriems M. Gibsono filmas „Jėzaus kančia“ yra religinio kino viršūnė, nes jiems šis filmas tapo didžiuliu sukrėtimu ir atvėrė religinio pobūdžio patirtis. Tad atrasti čia kokias noras ribas ar perskyras yra labai sudėtinga. Kai žiūriu į močiutę, kuri meldžiasi prie kičinio paveikslo, ir meldžiasi nuoširdžiai, kaip aš galiu sakyti, jog tas paveikslas netinkamas kabėti bažnyčioje? Ar galime sakyti, kad bet kuri gera muzika transcendentuoja mūsų jausmus, atveria mums religinę perspektyvą? Galvoju apie dainininkės Marijos Krupoves albumą „Vilniaus geto dainos“. Kai kurios dainos parašytos tango ritmu, tačiau klausydamas tų dainų tikrai galiu sakyti, jog klausausi religinės muzikos. Juk religija pirmiausia yra ryšys – ne tik su Kitu, bet ir su kiekvienu kitu. Bet, žinoma, sutinku, jog be „didžiojo Kito“, be Dievo asmens religija trokšta. Tokios religijos egzistencijai pritrūksta gyvybės, transcendentinės gyvybės. Religiją be transcendencijos galima vadinti pseudoreligija. Gal panašiai ir su muzika? Ji gali būti visokių stilių, tačiau gera ir tiesiog širdinga muzika bent jau kreipia į transcendenciją. Įdomi čia F. Dostojevskio patirtis. Kaip rašė jo biografai, didis rašytojas ir krikščionybės apologetas kartais buvo iki širdies gelmių sujaudintas labai banalios dainelės. Vis galvoju – kodėl? Manau, kad toje „dainelėje“ glūdėjo transcendencijos „užtaisas“. Gal todėl, tarkim, Jonas Paulius II mėgo klausytis Mireille Mathieu?…

Gal išties labai daug kas priklauso nuo paties klausytojo ir to, kokius jam jausmus ir išgyvenimus sukelia vienokia ar kitokia muzika?

Vilija Grigonytė
. Taip, nuo paties žmogaus daug kas priklauso. Vienam reikia vieno dalyko, kitam – kito. Vienam viena muzika gali sukelti religinių jausmų, kitas tai pačiai muzikai gali likti visiškai abejingas.

Rūta Stanevičiūtė.
Man svarbu būtų įvesti autentiškumo kategoriją. Žmogaus tikėjimas yra labai intymus dalykas. Todėl visada kyla klausimas: ką reiškia autentiškumas tikėjimo sferoje ir kokia yra autentiška religinė muzika? Kaip įmanoma pamatuoti, ar kurio nors kūrėjo, atlikėjo tikėjimas yra autentiškas? Neįsivaizduoju, ar galima tai įvardyti ir griežtai apibrėžti. Man atrodo, kad turėtų būti pagarba ir tai močiutei, klūpančiai po kičiniu paveikslu, ir tam meno amatininkui, kuris daro galbūt nevėkšlišką kryžių ar kuria primityvią giesmę.

Arūnas Peškaitis
. Kaip aiškiai susijęs suvokėjas, klausytojas, žiūrovas ir tai, kas pateikiama. Sakralus menas turi funkciją – sutelkti bendruomenę Dievui šlovinti. Simboliai turi kalbėti apie Dievą. Tai, kas tinka vienoje erdvėje, kur yra viena tikėjimo patirtis, gali visiškai netikti kitur. Juk tikėjime itin svarbu dialogas. Prisimenu mažytę kaimo bažnyčią. Jaunas intelektualus kunigas sako pamokslą, apeliuodamas į visus egzistencialistus, švaistosi citatomis iš jų knygų… Tačiau jo mintys visiškai nesusilieja su bendruomenės religine patirtimi. Tai nuostabus mūsų nesusikalbėjimo ir nesupratimo paveikslėlis.

Balys Vaitkus
. Šioje vietoje svarstau apie žmogų, kurį neakivaizdžiai tariuosi gerai pažįstąs, kuriam „atstovavau“ festivalyje „Pax et Bonum“, – apie prancūzų kompozitorių Olivier Messiaeną. Tai neabejotinai vienas didžiųjų XX a. krikščionių, kurio muzikos ir tikėjimo susiliejimas yra itin autentiškas (analogija, ko gero, tik J. S. Bachas), o ryšys su Bažnyčia – labai natūralus, net, sakyčiau, savo paprastumu šiek tiek neįprastas šiame technikos amžiuje. O. Messiaenas, daugiau kaip 60 metų dirbęs vargonininku toje pačioje Švč. Trejybės bažnyčioje, Paryžiuje, per kiekvienas šv. Mišias išgyvendavo dieviškąją paslaptį – aplinkinis pasaulis tuo metu tiesiog nustodavo egzistuoti. Toks kompozitoriaus dievobaimingumas – tai jungiamoji visos jo kūrybos, įskaitant ir improvizavimą per šv. Mišias, grandis; kiekvienas jos elementas paklūsta tai pačiai vienijančiai jėgai tarsi metalo drožlės – magnetiniam laukui.
Kartu galima svarstyti, ar bendruomenė Švč. Trejybės bažnyčioje sugebėdavo priimti tokią beatodairišką tarnystę Dievui savo atliekamos muzikos garsais?! Įtariu, kad Paryžiuje tokių problemų nebūdavo, tuo tarpu Lietuvoje – galiu liudyti – kai kurie tikintieji, klausydami O. Messiaeno muzikos garsų, kartais nedviprasmiškai kaltindavo vargonininkus.

Rūta Stanevičiūtė
. Dėl savo akustinės prigimties muzika paliečia žmogų labai tiesiogiai ir fiziologiškai. Todėl ne kiekvienas šiuolaikinis menas gali būti priimtinas didelei tikinčiųjų daliai. Pirmą kartą išgirdusi kai kurias charizminio judėjimo atstovų mėgstamas giesmes, buvau labai sutrikusi – ne viena pasirodė šiurpiai kičinė. Reikėjo laiko, kad pradėčiau galvoti, jog tie žmonės labai autentiškai išreiškia savo religingumą, ir kad neturėčiau jų religingumo muzikinėje raiškoje vertinti pasitelkdama akademinės muzikologijos vertybes.

Arūnas Peškaitis.
Kur ta riba turi būti, aš nežinau. Griežto atsakymo nėra. Manau, ribų klausimas turi būti nuolat keliamas. Svarbiausias dalykas, man rodosi, nežeisti žmonių. Juk muzika – tai bendruomenės pokalbis su Dievu. Ir konkreti bendruomenė turi spręsti, kokia forma, kokia muzikine kalba ji kalbės su savo Kūrėju.

Man atrodo, čia iškilo itin svarbus klausimas. Šlovinimas, kad ir kokia forma tai vyksta, turi jungti pačią bendruomenę. Ir tai, matyt, svarbiausias kriterijus. Juk Bažnyčioje svarbiausia yra pati bendruomenė, ir muzika turi tarnauti bendruomenės bei kiekvieno jos nario dialogui su Dievu… Tačiau kaip dažnai mūsų bažnyčiose pamaldos virsta chorų koncertais. Sakytum, logiška – muzikai profesionalai į muziką žiūri rimtai ir atsakingai. Savo repertuarui jie pasirenka rimtus kūrinius, kuriuos paskui tik patys ir gieda, o pati bendruomenė tegali ištempusi ausis klausytis arba, kaip paprastai būna, – pašnibždom kalbėti savo tylias maldas, nekreipdama dėmesio į tai, kokia muzika skamba.

Vilija Grigonytė.
Labai gaila, kad Katalikų Bažnyčia neturi geros bažnytinių giesmių rinktinės, kuri lydėtų žmogų per visus jo gyvenimo etapus. Tos giesmės turi būti labai paprastos, neįmantrios, atitinkančios bendruomenės poreikius. Išties bendruomenė turi giedoti giesmes, nes muzika labai sutelkia žmones. Tačiau choras, mano galva, privalo būti profesionalus ar bent atitikti aukštą lygį, nes kai giedotojai kiekvienas kuo garsiau šauna pro šalį, tuomet tai ne bendruomenė, ne koncertas, o elementari nepagarba tiek šalia esančiajam, tiek ir sau pačiam.

Arūnas Peškaitis
. Paradoksalu, bet nuoširdžiausiai ir gražiausiai gieda neprofesionalai. Beje, toks giesmynas, apie kurį kalbate, yra išleistas ir hierarchų patvirtintas. Tačiau jis nėra populiarus ir ne todėl, kad melodijos būtų pernelyg sudėtingos ar prastos. Tačiau Lietuva išgyveno 50 totalitarizmo metų, ir tos giesmės buvo kuriamos užsienyje labai natūraliai, kur žmonės giedojo ir gieda, o Lietuvoje tas tęstinumas bent jau didžiuosiuose miestuose buvo nutrūkęs. Jei mes nueitume į provincijos bažnytėlę, išgirstume žmones giedant tradicines giesmes, ir ten jos labai tinka. Tačiau yra labai daug žmonių, kurie atėjo į Bažnyčią jau gerokai vėliau, Atgimimo laikotarpiu ar dar vėliau, jie vangiai gieda tradicines giesmes. Jiems jos yra svetimos, nes tai nėra gyva jų tradicija.

Rūta Stanevičiūtė
. Tačiau jei iškelsime griežtus muzikologinius kriterijus, kas gali ir kas negali skambėti bažnyčioje, tikrai negausime norimo rezultato.

Arūnas Peškaitis
Į bažnyčias ateina labai daug žmonių, ir jie labai skirtingi. Negali paprasčiausiai jiems pasakyti – ši muzika netinkama, ji nedera. Joks komitetas, jokie ekspertai neturi teisės pasakyti, kokia kalba bendruomenė šlovina Dievą. Savo studentams klierikams per pastoracinės psichologijos paskaitas sakau: jūs turite teisę turėti savo skonį, turėti savo mėgstamus autorius, kompozitorius, tačiau neturite teisės kitiems žmonėms sakyti, kad jų muzikinis skonis netikęs. Tai nereiškia, jog turime bet kokią muziką įsileisti į bažnyčias. Tačiau turime gerbti kitą žmogų ir ieškoti būdų, kaip Kristui ateiti į tą žmogų per muziką, o ne primesti jam kokią schemą. Schema skonio, muzikinio skonio ugdymui yra mažiausiai tinkamas dalykas. Tas skonis kinta, yra ugdomas augant ir visai tikėjimo patirčiai, ir tiesiog žmogaus gyvenimiškai patirčiai.
Vėl noriu grįžti prie projekto „Pax et Bonum“ – mes klausytojui kartais ten pasiūlome labai sudėtingos faktūros, negirdėtų muzikos kūrinių. Žmogus išgirsta, klausosi, atranda to meno sakralumą – ir jam ima patikti. Jo „muzikinė klausa“ tobulėja. Štai Bernardinų bažnyčioje ne taip seniai pradėjo giedoti choralistų grupė. Ne taip daug žmonių ją ir mėgo. Bet dabar vis labiau įsiklauso, vis labiau atranda tokio giedojimo sakralumą, kreipimą į transcendenciją. Ugdant žmogų reikia būti kantriems, visuomet pradėti nuo tos būsenos, tos jausenos, kuri šiandien jam autentiška. Taip Dievo malonė, beje, ir pradeda. Mes turime ja sekti, sekti ir muzikinį skonį ugdydami. Sekti Kristų, o ne moralizuoti kiekvieną kitokį.

Ar šiandien Lietuvoje turime kompozitorių, kuriančių religinę muziką? Jei taip, ką mums tokia muzika duoda? Ir ar tai gali pagelbėti bendruomenėms atrasti savo muzikinę kalbą, ar vis dėlto tokie kūriniai tegali likti koncertinių programų dalimi?

Balys Vaitkus
. Neužgaudamas kitų, šiandien norėčiau įvardyti vos kelis kūrėjus – kompozitorių Algirdą Martinaitį, Kristiną Vasiliauskaitę, kanauninką, įgijusį akademinį muzikinį išsilavinimą, Gracijų Sakalauską. Kodėl tik tiek? Priežasčių tiek pat daug, kiek ir problemų, kurias gvildename: autentiškumo, sovietinio palikimo klausimas. Didelė ir subtili problema, kurios jokie pokalbiai, kad ir kiek ilgai jie vyktų, neišspręs. Čia turi keistis karta. Manau, jog visų sričių profesionalų užduotis – būti itin reikliems, visų pirma – sau. Tiek, kiek mes aiškiai įvardysime savo idealus, tiek jie gal po kurio laiko taps kūnu.
Faktas ir tas, kad nūdienos iškreiptomis rinkos sąlygomis kompozitoriai pradėjo laukti, kol kas nors jiems užsakys kūrinius, ir sielose atsirado tam tikras vangumas. Matyt, tai dar viena priežasčių, kodėl religinės muzikos taip mažai.

Rūta Stanevičiūtė.
Nemanau, kad sakralinės muzikos kūrėjų gali būti daug. Gal čia ne vien menininkų problema. Vis dėlto tiek Lietuvoje, tiek užsienyje menininkų, kurių darbai inspiruoti krikščioniškų vertybių, tikrai nėra mažai. Tačiau mes gyvename pasaulyje, kuris dažnai pavadinamas pokrikščionišku, kur ne vien sakralumo matmuo mene, bet net ir religinė pagava kultūros vartotojui sukelia atstūmimo reakciją. Vis dėlto esama nemaža meninės kūrybos pavyzdžių, kuriuos galima vertinti kaip itin autentišką tikėjimo paliudijimą. Tokie yra, pavyzdžiui, Ievos Babilaitės darbai – čia, tiesa, ne muzika, bet dailė. Tačiau jos darbuose matyti, jog tikėjimas yra jos kūrybos pamatas. Tačiau nė vieni maldos namai nėra užsakę jos darbų. Ir įvairiose meno srityse tokių žmonių esama.

Arūnas Peškaitis.
Susiejome meno prigimtį su žmogaus religingumu. Man rodos, tai itin svarbu pabrėžti. Juk tikras menininkas yra tas, kuriam misija nugali saviraišką. Menas įgauna prasmę tada, kai jis duodamas kitam. Koks pasišventimas žmogaus, kurio sukurtos giesmės tampa visų giesmėmis…

Rūta Stanevičiūtė.
Kuo gilesnė asmenybė, tuo labiau jaučia, kad talentas yra dovana. Tada suvokiama ir misija.

Arūnas Peškaitis.
Man rodos, tikras menininkas, kad ir kokiam muzikiniam žanrui ar stiliui jis atstovauja, visuomet atveria klausytojui anapusybę. Šiuo atžvilgiu net sakralinės muzikos klausymas yra tam tikra malda.

Gal pati tikinčiųjų bendruomenė turėtų inicijuoti kūrinių religine tematika gimimą, kurie galėtų skambėti ne tik susikaupimo ar koncertų bažnyčiose metu, tačiau būtų skirta pačios bendruomenės poreikiams?

Rūta Stanevičiūtė.
Manau, kad abi pusės turėtų keistis – Bažnyčia turėtų tapti atviresnė pasauliečiams, o patys menininkai turėtų naujai pažvelgti į Bažnyčią ne kaip į užsakovą, bet kaip į savo dvasinius namus.

Parengė Andrius Navickas ir Gediminas Kajėnas

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:
 
1. Kun. A. Peškaitis OFM
2. Sakralinės muzikos festivalio iniciatorius V. Gailevičius
3. Projekto „Pax et Bonum“ direktorė bei Sakralinės muzikos festivalio rengėja V. Grigonytė
4. Vargonininkas B. Vaitkus

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra