Diskusija: Krikščionis mokykloje

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš dvidešimt metų buvo pradėta pertvarkyti mokyklą. Siekta ištirpdyti sovietmečio negeroves ir sukurti patriotišką bei pilietišką asmenybę ugdančią mokyklą. Į mokymo įstaigas, kurios dešimtmečius buvo priverstos skleisti ateistinę ideologiją, sugrįžo ne tik tikybos pamokos, bet ir galimybė krikščionims mokytojams atvirai išpažinti savo vertybes. Deja, žvelgiant į nūdienos Lietuvos mokyklą, tenka pripažinti, jog problemų netrūksta: jos tapusios ne tiek asmenybės ugdymo vieta, kiek žinių fabrikais, niekaip nepavyksta įveikti patyčių ir nepagarbos viruso, mokytojo autoritetas tiek mokinių, tiek visos visuomenės akyse, labai sumenkęs.
 
Pokalbiui apie dabartinę situaciją Lietuvos mokykloje, taip pat apie tai, koks vaidmuo ir atsakomybė šiandien tenka krikščionims kovojant su negerovėmis, prie apskrito „Bernardinai.lt“ redakcijos stalo diskutuoti pakvietėme krikščionis, kurie buvo ar tebėra glaudžiai susiję su švietimo sistema.
 
Apskrito stalo diskusijoje dalyvavo Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja ir Švietimo tarybos pirmininkės pavaduotoja dr. Emilija Sakadolskienė, NVO „Mokyklų tobulinimo centras“ direktorė Eglė Pranckūnienė, suaugusiųjų mokytojas, konsultantas dr. Aurimas Juozaitis, mokytojas Vytautas Toleikis, „Lietuvos švietimo koncepcijos“ projekto redakcinės kolegijos narys, buvęs ALF programos „Švietimas Lietuvos ateičiai“ ekspertas kunigas Arūnas Peškaitis OFM. Diskusijai vadovavo Andrius Navickas.
 
Mokyklos pertvarka popieriuje ir tikrovėje
 
Andrius Navickas. Kuriant dabartinę mokyklą, formuluojant tautinės mokyklos, o vėliau – Lietuvos švietimo koncepciją, labai daug kalbėta apie oraus žmogaus ugdymą, apie vertybinių pamatų svarbą. Tačiau, prabėgus beveik dviem dešimtmečiams, vis garsiau skamba pavojaus varpai, perspėjantys apie patyčių epidemiją Lietuvoje, mokiniai vis labiau primena savotiškas informacijos laikmenas, į kurias siekiama įdiegti kuo daugiau informacijos, mokytojų autoritetas gerokai sumenkęs. Taigi tarsi turime ne visai tai, ką siekta kurti.
 
Kitas dalykas – jei paklaustume mokytojų, spėju, absoliuti dauguma pasakytų, jog yra krikščionys. Nepaisant to, pagarbaus ir mylinčio santykio mokyklose, regis, ne tiek daug.
 
Natūraliai kyla klausimas: gal buvo paklotas prastas teorinis pamatas – pati švietimo koncepcija buvo ydinga? Gal nerealistiškai įvertinta situacija? Ar problemų atsirado jau įgyvendinimo procese?
 
Emilija Sakadolskienė. Švietimo koncepcija tikrai nebuvo bloga. Šioje koncepcijoje ir dabar galima atrasti taiklių įžvalgų bei aktualių idėjų. Deja, teorija įklimpo lietuviško švietimo realybėje, paveldėtoje dar iš sovietinių laikų. Mano galva, daug ką apnuodijo atskiros nuostatos, kurios kažkodėl nebuvo pakeistos. Pavyzdžiui, tai, jog nebuvo įvestas mokytojo etatinis darbo užmokestis. Kai pedagogui mokama už pamokas, tačiau nemokama už tą laiką, kurį jis būna mokykloje per pertraukas ar per „langus“, neišvengiama bendruomeniškumo ir atsakomybės erozija. Mokytojas rūpinasi pamokomis, o tai, kas vyksta ne jo pamokos metu, jam neberūpi. Aišku, galima apeliuoti į sąmoningumą, lojalumą savai mokyklai, tačiau tokios apeliacijos nėra labai paveikios, kai pati sistema skatina kitokį požiūrį, kai ji pratina veikiau prie mokytojų konkurencijos, varžymosi, o ne bendradarbiavimo.
 
Arūnas Peškaitis OFM. Aš taip pat manau, kad koncepcija buvo labai svarbus ir reikalingas dokumentas. Būtų nesąžininga ją kaltinti dėl dabarties problemų. Mano požiūriu, blogai tai, jog mes taip ir nesugebėjome ištirpdyti mokykloje sovietinių įpročių. Pats mokiausi tarybinėje mokykloje ir galiu tvirtinti, kad ten buvo ir patyčių, ir orumo niekinimo. Kai šiandien kalbama apie patyčias mokykloje, tai vertinu ne kaip naują reiškinį, bet kaip tęstinumo problemą. Tarybinėje mokykloje buvo labai daug kalbų apie kolektyvizmo svarbą, tačiau realaus bendruomeniškumo nebuvo. Buvo praraja tarp to, kas deklaruojama, ir tikrovės.
 
Vytautas Toleikis. Mano įsitikinimu, viena iš didžiausių bėdų tai, kad koncepcijos nebuvo bandyta išversti į paprastam mokytojui gerai suprantamą kalbą. Koncepcijos iniciatorė profesorė Meilė Lukšienė puikiai išmanė Lietuvos kultūrinę tradiciją, buvo intelektualė, ir, regis, tiek ji, tiek kiti koncepcijos kūrėjai neįvertino, kad jų parengtus dokumentus skaitys ir tokie sovietinį pedagoginį institutą baigę mokytojai, kurie per metus vienos knygos neperskaito, kurių pagrindinė mokymo bazė – andai surašyti konspektai. Jie naujas gaires suprato kaip paprasčiausiai naujas direktyvas, kai žodis „komunizmas“ pakeičiamas į „tautiškumas“, o visa kita lieka kaip buvę.
 
Mokyklos paprasčiausiai pakeitė „iš aukščiau“ gautas instrukcijas į tautinius šūkius, nebuvo tikros diskusijos, kaip konkrečioje mokykloje, dirbant būtent su konkrečiais mokiniais ir mokytojais ugdyti tautiškumą, puoselėti žmogaus orumą.
 
Aurimas Juozaitis. Turinio požiūriu koncepcija tikrai buvo gera. Tačiau tas skubėjimas ją diegti, bandymai „prastumti“ bet kuria kaina padarė „meškos paslaugą“. Siekta esminio mąstymo pokyčio, tačiau nebuvo duota laiko jį subrandinti. Reformos vykdytojai skubėjo ir norėjo greitai sukurti visiškai naują mokyklą. Pavyzdžiui, buvo rengiami vadinamieji konsultantai, kurie iš tiesų ne konsultavo, bet tapo tarsi reformos agitatoriais, dažnai buvo suvokiami kaip iš centro atsiųsti prievaizdai. Todėl reforma buvo priimama kaip tai, kas nuleidžiama „iš viršaus“. Daug kur ji buvo priimta ne todėl, kad diegia gerus dalykus, bet dėl to, kad paprasčiausiai reikia vykdyti „iš aukščiau“ pateiktas direktyvas. Pasikeitė terminija, pasikeitė turinys, bet formos liko senos. Beje, kol buvo dar nelabai struktūrizuota tvarka – iki kokių 1994 metų – atskiros mokyklos plėtojo neblogas bendruomenines iniciatyvas ir paklojo pamatą, kuris buvo labai svarbus ir vėliau. Deja, paskui sistema buvo vis labiau centralizuojama ir orientuojama į vidurkį. Kaip galima kalbėti apie mokinių orumo ugdymą, apie pagarbius santykius, kai diegiant reformą trūko pagarbos.
 
Dar vienas dalykas, labiau susijęs su Vakarų įtaka. Labai greitai tapome superpragmatiški, ir viskas pradėta orientuoti į veiksmingumą, kuo didesnio informacijos srauto grūdimą mokiniams. Kai orientuojamasi vien į žinių perteikimą, apie pagarbą, žmogaus orumą tarsi nelieka laiko kalbėti, tai tarsi tampa ne taip svarbu kaip žinios.
 
Arūnas Peškaitis OFM. Dalyvavau ne tik kuriant koncepciją, tačiau teko stebėti ir jos įgyvendinimą. Aš pats pirmą kartą su tuo, kokią realią mokyklą turime, susidūriau 1993 metais. Tada dalyvavau kuriant mokyklos vadovo atestacijos nuostatus. Jie buvo parengti, tačiau, dėkui Dievui, neskubėta jų įdiegti, pirmiausia pabandėme juos patikrinti praktikoje. Buvo nesunku atrasti vieną provincijos mokyklos vadovę, kuri labai apsidžiaugė tokios atestacijos galimybe. Veikiausiai tikėjosi, kad spaudoje bus įvardyta kaip pirmoji atestuota vadovė.
 
Ši direktorė buvo gerai savo rajone žinoma veikėja, anksčiau aktyvi komunistė, o per Atgimimą labai greitai tapo ne mažiau aktyvia katalike. Ji išdidžiai mums demonstravo, kaip tvarkoma jos mokykla, ir nesuprato, kodėl nepuolame jos girti, bet, atvirkščiai, netgi nusprendėme, jog jos atestuoti negalima. Toje mokykloje buvo išlikusi iš esmės sovietinė tvarka, tik dabar apvilkta nauja terminologija. Mokyklai buvo vadovaujama griežtai komandiniu stiliumi. Aiškinomės, kaip dėl etikos mokymo, o direktorė tik gūžčiojo pečiais ir tvirtino, kad mokykloje visi turi rinktis tikybą. Esą galbūt Vilniuje ar kitame mieste pasirinkimo galimybė ir reikalinga, o provincijoje pasirinkimas nereikalingas, daug svarbiau – direktyvos. Jau nuo pirmų klasių mokiniai buvo skirstomi į kategorijas pagal intelekto pajėgumą ir, priklausomai nuo to, į kurią mokinys patenka, paskui jis buvo griežtai profesiškai orientuojamas.
 
Deja, tenka pripažinti, kad skubėjimas įgyvendinant reformą daugelyje mokyklų ne tiek ištirpdė, kiek įtvirtino sovietinius įpročius.
 
Eglė Pranckūnienė. Pirmiausia noriu pasakyti, kad, nors mokyklose tikrai yra problemų, tačiau turėtume matyti ne tik jas. Šiandien turime labai gražaus jaunimo. Galima net pajuokauti, kad jauni žmonės šiandien net neretai kur kas geresni nei tai, ką jie gauna mokyklose.
 
Koncepcijoje buvo labai akcentuojamas visuomeniškumas, holistinis požiūris. Deja, ant popieriaus daug kas atrodo gražiau nei praktikoje. Jei pažvelgtume į mokymo turinį šiandien, deja, išvystume daug fragmentiškumo. Kai pateikiama nauja programa, paprastai prie jos pridedamas gražus įvadas, kaip ji turėtų būti suvokiama ugdymo visumoje, ko ja siekiama. Tačiau paprastai tai lieka mažai kieno skaitoma deklaracija, nes kiekvienas mokytojas pasiima programą ir moko savo dalyko. Moko, jausdamas didelį spaudimą, taip pat ir iš tėvų pusės, kuriems paprastai svarbiausia, kad vaikai kuo geriau išlaikytų egzaminus, įgytų kuo daugiau žinių. Beje, ir mokyklos įvairiuose reitinguose vertinamos už kiekybinius dalykus, o ne už bendruomeniškumo, pilietiškumo ugdymą.
 
Būti mokytoju šiandien
 
„Žvelgiant į nūdienos Lietuvos mokyklas, tenka pripažinti, jog problemų netrūksta: jos tapusios ne tiek asmenybės ugdymo vieta, kiek žinių fabrikais…“ A. Navickas
 
Andrius Navickas. Kelis kartus nuskambėjo žodis „skubėjimas“. Kiek suprantu, tai tikrai ne vien švietimo sistemos pertvarkos problema. Visos reformos vykdytos skubant, jaučiant, kad nuolat vėluojame. Prisiminkime mūsų stojimą į Europos Sąjungą, tada taip pat buvo kalbama, kad nėra laiko pamatinėms diskusijoms, turime priimti teisingą sprendimą, o paskui viskas susidėlios. Taip pat ir pilietinės visuomenės auginimas ilgą laiką buvo projektas „iš viršaus“.
 
Kita vertus, kalbant konkrečiai apie mokyklą, noriu klausti apie mokytojo situaciją, kuri pasikeitė labiau fasadiškai negu savo esme, daug kalbama apie ugdymo svarbą, tačiau kartu tenka patirti didelį spaudimą dirbti produktyviai, t. y. orientuotis tik į kiekybiškai išmatuojamą rezultatą. Ar mokytojas gali atsispirti spaudimui skubėti?
 
Arūnas Peškaitis OFM. Suprantu, aplinkybės visada veikia žmogų, tačiau neturėtume tapti fatalistais ir sakyti, jog štai tokioje situacijoje neįmanoma būti geru mokytoju, o kitokioje – paprasta.
 
Aš pats kaip didžiausią dovaną atsimenu biologijos mokytoją, ji išliko didi asmenybė aplinkoje, kurioje praktiškai niekas nieko nepaisė ir negerbė. Pedagogė niekada nekėlė balso, į kiekvieną mokinį kreipdavosi „jūs“ ir sakydavo, jog taip daro, nes mes esame suaugę žmonės, kuriuos reikia gerbti. Mokytoja niekada nežemindavo mokinių, ir jos pamokos vykdavo visiškoje tyloje. Mes ją taip gerbdavome, kad jos pamokas triukšmauti buvo „ne lygis“. Ta mokytoja buvo visiškai kitokia. Ji skirdavo mums laiko tiek, kiek reikėdavo. Sėdėdavo ir bendraudavo su mumis po pamokų, tiek, kiek mes norėdavome. Kai pagalvoju apie ją, manau – jei tais laikais buvo tokia asmenybė, tai nesąmonė kalbėti, jog tokia asmenybė negali dirbti mūsų mokykloje. Neabejoju, kad tikrai autoritetingų mokytojų, gabių ir atsidavusių mokiniams yra ir šiandien. Tačiau tikrai ne kiekvienas mokytojas, deja, yra brandi asmenybė ir, mano įsitikinimu, patyčios yra tiesiogiai susijusios su mokytojo prestižo ir autoriteto sugriuvimu. Mokytojo autoritetą griauna ir pati sistema, kurioje nuvertinama pedagogo profesija, jis yra paverčiamas socialiniu autsaideriu ekonomikos požiūriu. Mokykloje, kur autsaideriai moko jaunimą, jaunimas protestuoja ir reaguoja.
 
Vytautas Toleikis. Tikrai sutinku, kad mokytojo profesijos prestižas, darbo sąlygos, atlyginimas visuomenėje buvo labai sumenkinti, – visa tai buvo signalas tiek patiems mokytojams, tiek mokiniams, tiek tėvams, jog ši profesija nėra prestižinė. Nereikia pamiršti, kad kone kiekvienoje mokykloje buvo užkietėjusių komunistų. Skubiai pakeitę kailiukus, jie vis tiek moksleivių akyse buvo veidmainiai, kuriais negali pasitikėti, jais sekti. 1988–1995 metais patriotinio ugdymo srityje žiojėjo baisi duobė. Laimėjo daugiau tos mokyklos, kurios elgėsi santūriau, nepersūdė.
 
Dar vienas dalykas, kuris apmaudžiai buvo pražiopsotas, – investicijos į mokytojo asmenybės augimą. Buvo keičiamos programos, kuriami nauji dalykai, įvedama nauja tvarka mokykloje, tačiau per menkai rūpintasi auginimu tų, kuriems teko pagrindinis vaidmuo įgyvendinant reformą.
 
„Mokytojai ilgai buvo pratinami gyventi, slepiant savo dvasingumą. Tai, beje, ir Vakarų problema, kur vyrauja sekuliarizmo ir humanizmo religija“. E. Sakadolskienė
 
Emilija Sakadolskienė. Mes priėmėme visus, kurie stojo. Nepaisydami motyvacijos. Tobulinimosi programos, įvairūs kursai dažnai buvo tik formalumas, mažai orientuotasi į kiekvieno mokytojo individualumą. Dar viena problema – mokytojai ilgai buvo pratinami gyventi, slepiant savo dvasingumą. Tai, beje, ir Vakarų problema, kur vyrauja sekuliarizmo ir humanizmo religija.
 
Dabar mūsų padėtis kiek kitokia, kai vertybės, dvasingumas, nuostatų nagrinėjimas grįžo į madą. Net nuvažiavus į įvairias tarptautines konferencijas matomas dėmesys šiai temai, nes suvokiama, kad pozityvizmo nuostatos, kur viskas turėjo būti išmatuojama, nebetenkina švietimo institucijų ir jų ugdytinių poreikių. Taip pat ugdant reabilituojamas jausmingumas, intuicija, emocinio prado pripažinimas. Aišku, iškyla popsinio dvasingumo invazijos grėsmė, pradeda reikštis įvairios new age atmainos, tačiau tai kartu galimybė ir krikščionims pristatyti savo dvasinius turtus.
 
Arūnas Peškaitis OFM. Kiek įtariai žiūriu į pomėgį kalbėti apie dvasingumą. Pernelyg įpratome malti žodžius, skelbti deklaracijas, dažnai net patys nelabai suprasdami, ką pasakome šiais žodžiais. Kaip jau minėjau, aktyviausiai dvasingumą mokyklose dažnai propaguoja mokytojai, kurie seniau buvo labai vykę komunistinės sistemos agitatoriai. Jie paprasčiausiai yra įpratę vykdyti propagandinę veiklą, net jei anapus deklaracijų nėra tvirto pagrindo. Tačiau sutinku, kad faktas, jog mokytojas gali pripažinti savo dvasinį alkį, kai gali atvirai kelti prasmės klausimus, yra kur kas geriau nei ta dviveidiškumo situacija, į kurią buvo įstumtas tarybinis mokytojas, kuris privalėjo atstovauti oficialiai ideologijai.
 
Eglė Pranckūnienė. Mokytojų padėtis iš tiesų yra nepavydėtina. Nors vis daugiau pradedama kalbėti, kad mokykla turi ne tik teikti žinių, bet ir ugdyti kompetencijas, kurios yra žinių, gebėjimų ir nuostatų visuma, pasireiškianti per veiklą. Tačiau mokytojui labai trūksta aiškumo. Viena vertus, daug kalbama apie bendruomeniškumo, bendradarbiavimo svarbą, kita vertus, pati sistema kreipia į tarpusavio kompetenciją, kai mokyklos, mokytojai varžosi dėl mokinių ir jų „krepšelių“. Ekonominis principas neretai nustelbia pedagoginius siekius.
 
Be to, nors ir kalbama apie bendrųjų kompetencijų ugdymą, tam mokytojas neturi pakankamai laiko. Juk reikėtų vaikui leisti apmąstyti informaciją, organizuoti diskusijas, neskubinti jų. Tačiau yra programa ir reikalavimas rengti vaikus atsiskaityti. Tenka dirbti nuolatinio skubėjimo sąlygomis.
 
„Noriu tikėti, kad po truputį pabundama iš to ideologinio sapno ir realistiškiau pradedama vertinti situacija, atsiranda daugiau solidarumo“. E. Pranckūnienė
 
Vytautas Toleikis. Nesutinku dėl to, kad mokytojams trūksta laiko. Friedrichas Nietzsche yra pasakęs, kad tik kvailiai neturi laiko. Tikrai gabus kiekvienos srities mokytojas randa per pamoką kelias minutes ne tik dalykinei informacijai, bet ir, pavyzdžiui, mokinių estetinio skonio lavinimui ar mąstymo ugdymui. Pažiūrėkime, kiek laiko mokytojai skiria moralizavimui ir barimuisi, šį laiką panaudojus konstruktyviai, kūrybiškai, galima pasiekti labai daug. Deja, patys mokytojai dažnokai patys sau ir mokiniams labai žemai nuleidžia kartelę.
 
Per pamokas aš kalbuosi su mokiniais, jog gyvename jausdami didžiulį masinės kultūros spaudimą – pasaulis per visas visuomenės komunikacijos priemones pateikiamas kaip didžiulis pseudoinformacijos sąvartynas. Kaip savotiški didžiuliai Gariūnai, kur aplink vien prekybos kioskeliai, ir kiekvienas prekeivis stengiasi įsiūlyti savo informaciją, teigdamas, kad būtent ji svarbiausia. Tuose Gariūnuose Katedros pastato nematyti, ir kartais net pradeda atrodyti, kad jo apskritai nėra. Mokytojo pareiga yra paliudyti, jog pasaulis nėra tik turgavietė, kad jame yra svarbių dalykų, kuriuos ne visada pasiseka iš karto pastebėti. Mokytojai turi savęs klausti: ar mes ugdome asmenybę, ar vartotojus? Mokytojas turi nebijoti sukilti prieš prastą skonį, komercinį šėlsmą.
 
Aurimas Juozaitis. Švietimo reforma buvo įgyvendinama iš esmės technokratiškai. Man visiškai nepriimtina „ugdymo technologijų“ samprata, tarsi žmogus būtų kažkoks agregatas, kurį reikia suderinti, užsukti ar atsukti veržles. Alternatyva tam – organiškas požiūris. Reikia kantrybės, jautrumo kiekvieno vaiko unikalumui ir suvokimo, kad ugdyti – tarsi auginti medį. Leisti, padėti tam medžiui augti. Deja, vakarietiškas produktyvumo kultas puikiai atitiko sovietmečio technokratinį mentalitetą ir taip suformavo labai pavojingą visiškai pragmatinę pasaulėžiūrą, kai tikima tik schemomis ir lentelėmis.
 
Emilija Sakadolskienė. Labai sunku keisti stereotipinį mokytojo vaizdinį. Kiekvienas turėjome savo mokytojus, ir praktiškai kiekvienas jaunas žmogus, eidamas studijuoti pedagogikos, turi jau susiformavusį mokytojo vaizdinį, kurį keisti labai sunku. Taip pat neretai nepripažįstama, jog nepakanka būti vien tik geru specialistu, labai svarbios specialios pedagogikos ir psichologijos studijos. Svarbu ir tai, kad tėvai realistiškai vertintų situaciją mokykloje, domėtųsi, kas ten vyksta, ir bendradarbiautų su mokytoju, o ne paprasčiausiai žvelgtų į jį kaip klientai, kurie visada teisūs.
 
Kitas dalykas, gyvename unikaliomis sąlygomis, kai suiręs tradicinis bendruomeniškumo audinys. Bendruomeniškumo neretai nelieka net šeimoje, nekalbant apie teritorines bendruomenes, kurios ilgai vaidino svarbų ugdymo vaidmenį. Esant tokiai situacijai mokykla tampa vos ne vienintele surogatine bendruomene, ir tai labai didina kiekvieno mokytojo atsakomybę. Galbūt seniau, kai buvo gyvybingesnės kitos bendruomenės, mokytojas ir būtų galėjęs sakyti: „Aš tik mokau, o tai, kas vyksta po mano pamokų, – ne mano reikalas.“ Šiandien tai jau mokytojo reikalas, atsakomybė, kurios nevalia kratytis. Tačiau mokytojas tokiam vaidmeniui turi būti rengiamas.
 
Eglė Pranckūnienė. Sutinku, jog mokytojui šiandien tenka ypač didelė atsakomybė. Tačiau tai reiškia, kad jam reikia visos visuomenės paramos, taip pat būtina realiai keisti mokytojo profesijos prestižą. Regimiems pokyčiams reikia didesnio finansavimo, taip pat keisti valstybės ir mokyklos santykius, kurie šiandien dažniausiai yra direktyvinio pobūdžio. Mokytojo veikla pernelyg biurokratizuota, tenka pildyti begales popierių, ir šis formalizmas neretai labai kenkia mokytojo individualumo sklaidai.
 
Autoritetas ir „kietos rankos“ ilgesys
 
Andrius Navickas. Kalbame apie problemas, tačiau norėtųsi pakreipti pokalbį išeičių paieškų link.
 
Neretai girdime raginimų, beje, dažniausiai iš krikščionių aktyvistų, jog mokykloje reikia „kietesnės rankos“. Esą mokytojo autoritetas pašlijęs ir dėl to, kad mokytojui neleidžiama taikyti griežtesnių sankcijų, jog esą mokytojas per daug pataikauja mokiniui. Kaip vertinate siekį mokytojo autoritetą įtvirtinti didesnėmis formaliomis galiomis?
 
Arūnas Peškaitis OFM. Vertinu tokį siekį kaip labai blogą. Galios siekis yra paskutinė bailaus žmogaus „užuovėja“. Beveik visi diktatoriai turėjo nevisavertiškumo kompleksą, jie bijojo aplinkos, bijojo žmonių, savos praeities. Bijojo ir keršijo visiems už savo baimes. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jie padarė žiaurių nusikaltimų.
 
„Visais laikais ir visose erdvėse geri pedagogai sugebėdavo kurti dialogą su mokiniu kaip tarpasmeninį atvirą santykį“. A. Peškaitis OFM
 
Mokytojas, kuris reikalauja išskirtinių galių sau, jau praranda pagrindą būti mokytoju. Visais laikais ir visose erdvėse geri pedagogai sugebėdavo kurti dialogą su mokiniu kaip tarpasmeninį atvirą santykį. Nejau dabartiniai laikai tokie išskirtiniai, kad mokytojui būtinai teisiškai įforminti autoritetą? Ar toks įteisinimas padės atsirasti geriems mokytojams? Tikrai ne. Nebent geru mokytoju pradėtume laikyti dresuotoją su bizūnu vienoje rankoje ir meduoliu – kitoje.
 
Eglė Pranckūnienė. Nemanau, kad formalių galių įtvirtinimas didintų pedagogo profesijos autoritetą. Tai, kad mokytojai dažnai patiria psichologinį terorą, yra ne tik mokyklos, bet ir visuomenės problema, kadangi mūsų valstybėje nėra vertinamas žmogus, išsikerojusi nepagarba, matome nuolatinį vienas kito žeminimą, pyktį. Be abejo, mokyklose turėtų būti labai aiškios ir griežtos elgesio taisyklės, apimančios tiek nuobaudas, tiek paskatas, ir jų turėtų būti nuosekliai laikomasi. Anglijos mokyklose didžiausiu nusižengimu laikomas trukdymas mokytis kitiems, ir už tai griežtai baudžiama. Manau, kad Lietuvoje mes per menkai vertiname mokymosi reikšmę, tai suvokiama tik kaip paslauga, kurią valstybė turi suteikti kiekvienam, per daug nesukant galvos apie paties mokinio motyvaciją ir augimą.
 
Deja, ir patys mokytojai griauna savo profesijos autoritetą. Retai išgirsime mokytoją sakant, kad jis didžiuojasi savo profesija, jog mokytojo darbas – nepaprastai kūrybiškas, kad nėra dviejų vienodų darbo dienų, dviejų vienodų pamokų, visos klasės, visi mokiniai skirtingi. Mums Lietuvoje labai trūksta pedagogų profesinės savireguliacijos sistemos. Daugelyje valstybių aktyviai veikia mokytojų asociacijos (ne profsąjungos), kurios yra panašios į advokatų ar kitų profesijų gildijas. Tos asociacijos padeda auginti mokytojo profesijos autoritetą, jį saugo, jų nariai turi savą etikos kodeksą ir siekia kuo geriau atlikti savo darbus, siekti profesinio tobulėjimo. Mokytojai, pažeidę profesinę etiką ar aplaidžiai dirbantys, gali net prarasti savo darbo vietą. Kita vertus, tose valstybėse mokytojai labai palaikomi visuomenės, jie vertinami kaip aukšto lygio profesionalai, didžiuojasi savo profesija, jų balsas labai svarus visuomenėje. Be mokytojų asociacijos patvirtinimo nepriimama nė viena Švietimo įstatymo pataisa ar kuris nors strateginis sprendimas šioje srityje.
 
Aurimas Juozaitis. Mums, krikščionims, autoritetas yra vienas – Jėzus Kristus. O koks buvo jo „ginklas“, kad jis „susikrovė“ tokį autoritetą, kuriuo taip ištikimai sekė ir seka milijonai žmonių? Meile. Tik jos dėka gimsta tikras ryšys, ryšys, kuris skatina bendrystę, kurioje skleidžiasi žmoguje Dievo mums dovanoti talentai. Jokios kitos galios, išskyrus meilės galią, nėra ir negali būti. Ši galia didžiausia ir svarbiausia. Nors ir sunkiausia.
 
Vytautas Toleikis. Manyčiau, kad mokykloje reikia ne kietos, o darbščios linksmo mokytojo rankos. Užuot barę, keiskime darbo stilių, ieškokime naujų formų, į kurias lengviau įsitrauktų ir „blogiukai“. Manyčiau, labai svarbu jau pradinėje mokykloje vaikus išmokyti sistemingai dirbti, vertinti savo ir kitų mokinių bei mokytojų laiką. Jeigu į vyresnes klases ateina jau palaida bala, mokytojai tiesiog fiziškai nebepakelia papildomo krūvio, ypač jei nedirba kartu su kolegomis kaip darni komanda, nepastatanti tinginių ar išdaigininkų klasės į vietą, t. y. neuždeganti noru mokytis, daugiau sužinoti.
 
Emilija Sakadolskienė. Negali būti kraštutinumų. Turi būti pusiausvyra tarp mokinių ir mokytojų teisių bei atsakomybių. Visgi reiktų pripažinti, kad šiandien pedagogui nesuteikiama pakankamai priemonių ir teisių spręsti elgesio ir santykių reikalus. Tą klausimą reikia toliau nagrinėti. Tačiau mokytojo autoriteto nesukursime ant popieriaus surašę jo teises. Autoritetą sudaro daugelis komponentų – darbo sąlygos, atlyginimo dydis, mokymo priemonių prieinamumas, direktoriaus ir kitų viršininkų požiūris, kvalifikacijos kėlimo kokybė bei kiekis, ir pagaliau tėvų, mokinių bei apskritai visuomenės nuostatos. Kol visuomenė galvos, kad mokytojas turi baisiai ilgas atostogas ir labai trumpą darbo dieną, nesusimąstydama, kad ugdymo procesui reikia be galo ilgai rengtis, tol tas darbas nebus vertinamas. Na, būna ir atvirkščiai. Jei mokytojui mokama tik už pamoką, kam sukti galvą ir ilgai planuoti įdomią, kūrybingą užduotį? Geriau prisiimti daugiau pamokų ir bent pasididinti atlyginimą. Tokie mokytojai irgi žlugdo profesiją.
 
Atpažinti mokinio unikalumą ir dalytis mokymo džiaugsmu
 
Andrius Navickas. Visgi – kaip krikščionys gali ir turi keisti dabartinę situaciją mokykloje?
 
Emilija Sakadolskienė. Pirmiausia krikščionys turėtų drąsiau teigti, kad kiekvienas vaikas – tai unikali asmenybė. Negalima į klasę žiūrėti kaip į masę, su kuria dirbame schematiškai. Man labai skaudu girdėti, kai mokytojas sako: kadangi man tiek moka, tai tik tiek ir dirbsiu. Arba – jei ne tie keli vaikai, visai gerai būtų dirbti su ta klase. Pedagogo pareiga – pastebėti kiekvieną ir su kiekvienu ieškoti specifinio santykio. Sutinku, jog tenka sau pakartoti, kad esu siunčiama pas kiekvieną, taip pat ir pas tą, kuris kitoks, kuriam sunkiau sekasi ar kuris maištauja. Labai svarbi mokytojo užduotis – įžvelgti kiekvieno mokinio unikalumą.
 
Eglė Pranckūnienė. Mums tenka dirbti su jaunais žmonėmis, dalyvaujančiais programoje „Renkuosi mokyti“, jie dvejiems metams eina dirbti į mokyklą. Juos pirmiausia šokiravo daugelio mokytojų abejingumas, kai vaikai tyčiojasi vienas iš kito, kai elgiasi nepagarbiai. Klasė gali tyčiotis iš mokinio, o pedagogas į tai nereaguoja, toliau rašo kažką ant lentos. Ar gali mokytojas keisti situaciją? Pažįstu ne vieną mokytoją, kuris nelieka abejingas, bando keisti situaciją ir tikrai daug padaro.
 
Suprantu, kad yra daug vaikų, kurie iš šeimos atsineša smurto ir nepagarbos patirtį. Deja, panašu, jog negatyvios patirties šeimose vis daugėja, ir nemaža dalis pedagogų tam yra nepasirengę, nesugeba dirbti su priešiškai nusiteikusiais vaikais. Čia vėlgi daug padėtų solidarumas, jo kūrimas – svarbi krikščionių mokytojų prievolė. Juk krikščioniui mokytojui turėtų būti lengviau, nes jis turi atramą savo bendruomenėje, be to, turi vertybių pamatą, į kurį gali atsispirti.
 
Vytautas Toleikis. Problema ta, kad, nors 90 procentų mokytojų ir pasakys, jog jie katalikai, tačiau jų kasdienė elgsena rodo ką kita.
 
Ką turėtų daryti sąmoningas krikščionis mokykloje? Nenuvertinti vaiko dvasinio alkio ir intelektinių sugebėjimų. Su vaikais reikia kalbėti visais aktualiais klausimais, nebijoti tokių temų kaip žmogaus mirtingumas, gyvenimo prasmė. Taip pat padėti vaikui susidėlioti prioritetus, susitvarkyti su didžiuliu informacijos srautu. Svarbu, kad mokinys išmoktų planuoti darbus ir sudėlioti juos pagal svarbą, išmoktų susidaryti skaitytinų knygų, norų sąrašą ir įvertinti, kas svarbiau, o kas ne taip svarbu.
 
Dievas kiekvienam skiria vietą po saule, žino jo pašaukimą. Ir kol tos vietos vaikas neras, tol ir maištaus, ieškos, nebus laimingas. Nereikia bijoti šių paieškų ir mokiniui padėti atskleisti tuos talentus, kuriuos jis turi.
 
„Mokytojo pareiga yra paliudyti, jog pasaulis nėra tik turgavietė, kad jame yra svarbių dalykų, kuriuos ne visada pasiseka iš karto pastebėti“. V. Toleikis
 
Esame nepaprastai turtingo krikščioniško paveldo dalininkai. Už mūsų pečių – įspūdingas ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio krikščioniškas religinis bei kultūrinis paveldas. Ugdymo procesui turėtume pasitelkti jį. Reikia pasakoti mokiniams apie asmenybes. Labai blogai, kad visokie testai, apklausos praktiškai išgujo iš mokyklų pasakojimą, kuris yra labai didelė jėga. Dėstau etiką ir stengiuosi ypač vyresniųjų klasių mokiniams pasirinkimus, dilemas pristatyti per asmenybes iš mūsų kultūros istorijos. Turime labai daug didžių asmenybių, apie kurias jaunimas nežino. Šiandien, kai visose srityse pradeda dominuoti vidutinybės kultas, pasakojimas apie asmenybes turi ypatingą svarbą.
 
Arūnas Peškaitis OFM. Švietimo koncepcijoje buvo įrašyta, jog turime tolti nuo žinių kalyklos. Tačiau tai tik pasiekė kulminaciją. Noriu tikėti, kad visi jau suprato, jog nuslydome į absurdišką situaciją. Deja, panašu, kad krikščionių lūkesčiai mokyklos atžvilgiu taip pat dažniausiai susiję ne su asmenybės ugdymu, santykių brandinimu, bet su orientacija į tai, kas bus įrašyta atestate, kaip bus išlaikyti abitūros egzaminai.
 
Aurimas Juozaitis. Mano įsitikinimu, svarbu patiems sau atsakyti, koks iš tiesų mokyklos tikslas. Dabar dažnai teigiama, jog svarbiausia, kad mokinys įgytų tam tikrų žinių. Tačiau, mano požiūriu, svarbiausia visai ne tai, jaunas žmogus turi išsiugdyti gebėjimą mokytis visą gyvenimą. Svarbiausia – mokinys turi pajusti norą mokytis. Kaip tai pasiekti? Mokiniui labai svarbus mokytojo pavyzdys. Jei mokytojas pats stengiasi tobulėti, mokytis ir tuo sugeba dalytis su mokiniais, viskas puiku. Būtent dalytis pačiam ir mokyti mokinius dalytis tarpusavyje yra daug svarbiau, nei moralizuoti ar mechaniškai grūsti žinias.
 
Sutinku su Egle, kad teoriškai krikščioniui mokytojui turėtų būti lengviau, nes krikščioniui labai artima nuolatinio augimo samprata. Mes nuolat augame maldoje, mes esame atviri Dievo valiai ir nuolat mokomės būti jo mokiniais. Tad mokytojas krikščionis turi „stiprų užnugarį“, kuriuo gali remtis, kuriuo jis, kaip krikščionis, pašauktas dalytis.
 
Evangelizacija ar ideologizacija
 
Andrius Navickas. Jei visi krikščionys mokykloje elgtųsi kaip krikščionys, neabejoju, mokykla radikaliai pasikeistų. Kita vertus, nors pokalbio metu ne kartą nuskambėjo frazė „krikščionis turėtų“, tačiau vis vien noriu klausti: ką vis dėlto reiškia mokykloje elgtis kaip krikščioniui? Ar tai reiškia nebijoti kalbėti apie savo įsitikinimus? Mokyti kitus „teisingo tikėjimo“? Agituoti už Jėzų Kristų? Ar nenutinka taip, jog moralizuojantis krikščionis mokytojas, krikščionybę pateikiantis kaip karingą ideologiją, padaro kur kas daugiau žalos nei naudos?
 
Vytautas Toleikis. Aš esu katalikas ir mokykloje dėstau etiką. Savo tikėjimo neafišuoju, bet ir neslepiu. Daug kas stebisi, kodėl ne tikybą. Man įdomesni ieškantys vaikai. Be to, tikrai negalime dėti lygybės ženklo tarp krikščionio mokytojo ir tikybos mokytojo. Krikščionis gali dėstyti bet kurį dalyką ir svarbu, kad nebijotų būti krikščionimi. Mokiniai turi žinoti ir iš mokytojo elgesio matyti, jog jis ar ji turi tam tikrą vertybinį stuburą.
 
Kitas dalykas – mokytojas jokiu būdu negali tapti agitatoriumi ir užsiimti ideologizavimu. Mokykloje yra didelė pagunda pasinaudoti mokytojo galiomis ir bandyti atvesti vaikus į „teisingą kelią“, užsiimti vos įžiūrima evangelizacija. Tačiau tai duotų tik žalos.
 
Arūnas Peškaitis OFM. Mano įsitikinimu, labai svarbu pabrėžti, kad evangelizacija, kuri yra kiekvieno krikščionio misija, yra tikrai ne tas pat, kas ideologinis instruktavimas. Krikščionybė visada išauga iš santykio: su Dievu ir su kitu žmogumi. Būtent naujo santykio tipo kūrimas yra krikščionybės esmė, ir čia labai svarbu sugebėti pamatyti kitą su visu jo kitoniškumu, su poreikiais, lūkesčiais, rūpesčiais, taip pat sugebėjimas dalytis gyvenimu, džiaugsmu. Jei artimo meilės apraiškas atkirsime, krikščionybė liks be šaknų.
 
Šiandien didelė problema, kai žmonės, kurie laiko save krikščionimis, bet yra visiškai akli ir nejautrūs kitokiems, kitoniškumą suvokia tik kaip blogį, kurį reikia izoliuoti arba sunaikinti. Tenka girdėti, kai krikščionys sako: „Negaliu pakęsti žodžio tolerancija.“ Tačiau tolerancija – tai pirmas ir būtinas žingsnis į krikščionišką meilę, kantrybę. Jei nesugebi užlipti net ant pirmo laiptelio, tai kaip tikiesi, kad užlipsi į dangų. Žinau ne vieną pavyzdį, kai mokykloje vaikai, kurie maištavo, kurie savaip ieškojo, kaip patenkinti prasmės troškulį, buvo paprasčiausiai išstumiami į nuošalę, net ujami. Užuot ieškojus kelio į jų širdis, jie buvo atmesti kaip savotiškos visuomenės atmatos. Beje, tikybos mokytoja šiuo atveju man įrodinėjo, kad taip ir reikia daryti, nes esą tie vaikai priklauso gotams, ir su jais nieko nepadarysi.
 
Suprantu, kad čia didelė pastoracijos spraga, todėl dažnai klausiu savęs, ką mes, kunigai, šioje situacijoje galėtume daryti kitaip.
 
„Bažnyčia turėtų daugiau skatinti kiekvieną klausti: ką reiškia būti krikščionimi savo profesijoje?“ A. Juozaitis
 
Aurimas Juozaitis. Mokytojo pastoracija – tikrai svarbi tema. Jei mokytojas ateina į bažnyčią, dalyvauja rekolekcijose, praktikuoja maldos gyvenimą, jis auga kaip asmenybė. Tai, aišku, turi teigiamą pėdsaką ir jo profesinėje veikloje. Kitas dalykas – Bažnyčia turėtų daugiau skatinti kiekvieną klausti: ką reiškia būti krikščionimi savo profesijoje? Dabar dažnai yra praraja tarp sekmadienio ir darbo dienų, tarp šv. Mišių ir to, kas vyksta profesinėje veikloje. Žmogus turi būti vientisas, tam jį kviečia ir Jėzaus mokymas.
 
Emilija Sakadolskienė. Krenta į akis, kad esame abejingi vienas kitam ir, kaip brolis Arūnas taikliai pasakė, nepastebime kitoniškumo. Aš savo studenčių paprašiau aptarti susidūrimo su kitokiais žmonėmis patirtį, o kai kurios, ypač vyresnės, man atsakė, kad nebuvo susidūrusios su žmonėmis, kurie labai skirtųsi nuo jų. Įdomu, jog jaunesnės nebuvo tokios nuomonės. Tikrai yra to kitoniškumo, praktiškai kasdien su juo susiduriame, tik iškreiptai įsivaizduojamas tas kitoniškumas ir jis ignoruojamas. Mums, mokytojams, daug paprasčiau, kai visi mūsų klasėje elgiasi ir mąsto panašiai. Pakartosiu dar sykį – labai svarbu, kad krikščionis į kiekvieną žmogų žvelgtų ne kaip į masės dalį, bet kaip į unikalią asmenybę, bet tam reikia daug daugiau mokytojo laiko ir pastangų. Ir, aišku, krikščioniškumas tikrai nereiškia teisuolio kaukės dėvėjimo ir kitų smerkimo.
 
Eglė Pranckūnienė. Krikščionys užėmė šiek tiek arogantišką poziciją. Mūsų daug, esame dauguma. Taip yra ne tik švietime, o ir visuomenėje. Tarsi vertybės, kurias ugdome, turi būti savaime suprantamas dalykas, apie jas net nereikia diskutuoti, nereikia išbandyti praktikoje. Tada viskas tampa deklaratyvu ir ideologiška. Tiesa, noriu tikėti, kad po truputį pabundama iš to ideologinio sapno ir realistiškiau pradedama vertinti situacija, atsiranda daugiau solidarumo. Nors vėlgi labai sunku mokytojams, kai visoje visuomenėje tiek konkurencijos, skubėjimo, o jie turi plaukti prieš srovę ir kalbėti apie bendruomeniškumą, solidarumą.
 
Vytautas Toleikis. Meilė yra kantri. Kaip ir mokytojo darbas. Neseniai su vaikais kalbėjome apie Albertą Schweizerį – tikrai didi asmenybė, jis gyvenimą paaukojo darbui su Afrikos žmonėms. Tai aš mokiniams ir sakau – mokykitės iš jo. Tokios kantrybės niekas pasaulyje neturėjo, kurią turėjo šis gydytojas ir rašytojas. Jis turėjo bendrauti su žmonėmis, kurie nesilaikė jokių taisyklių, buvo jam visiškai kultūriškai svetimi. Juk mūsų garsusis misionierius Aleksandras Bendoraitis būtent po pažinties su Albertu Schweizeriu pasirinko misiją gydyti ir skelbti Dievo žodį Amazonės džiunglėse vietos indėnams.
 
Taip pat per mažai kalbama apie tą meilę, su kuria turime dirbti kiekvieną darbą. Man labai imponuoja katalikiškos organizacijos Opus Dei nuostata, jog kiekvienas darbas, kad ir ką darytum, yra kūryba Dievui ir negalima jo atlikti bet kaip. Viską turi stengtis daryti kiek sugebi geriau.
 
Arūnas Peškaitis OFM. Man visam gyvenimui buvo pamoka susitikimas su protestantų pastoriumi Oleviste bažnyčioje, Estijoje. Ten 1988 metais buvau kvalifikacijos tobulinimo kursuose, tada teko bendrauti su unikaliu sekmininkų pastoriumi, kuris buvo technikos mokslų daktaras, pastorius ir tuo pat metu, sovietmečiu, buvo Estijos pramonės ministro patarėjas. Ministras specialiai važiavo jo užtarti į Maskvą ir visaip stengėsi, kad jis liktų patarėju, nors pastorius patarėjas buvo nesuvokiama tais laikais. Aš pas tą pastorių atvedžiau kolegę, su kuria kartu buvau kursuose, jauną merginą iš Riazanės. Norėjau, kad jis ją įtikintų priimti krikščionybę. Pastorius pasakė – aš jums papasakosiu, kas man svarbiausia Bažnyčioje. Kiekvieną dieną, kai susirenkame į pamaldas, aš susimąstau, kad štai mes, labai skirtingi žmonės, galime melstis kartu. Paprastas darbininkas, intelektualas, inžinierius, studentas – visi meldžiamės kartu, ir nė vienas nesame prastesnis Dievo akyse. Visi mes jam vienodai brangūs, visi vienodai vertingi.
 
Po pokalbio su tuo pastoriumi mergina apsiverkė, ir jis jos paklausė: „Tu turbūt nori sukalbėti atgailos maldą?“ Ji entuziastingai atsakė, kad taip, tačiau, mano nuostabai, pastorius jai pasakė: „Grįžk į Riazanę, susirask stačiatikių dvasininką, nes esi iš stačiatikių aplinkos, jei nebus praėjęs noras, jis tave pakrikštys. O jei noras praeis, vadinasi, tai tebuvo emocijos“.
 
Pastorius nesiekė bet kuria kaina „pagauti“ dar vienos „žuvies“, jis labai gerbė tos merginos laisvą apsisprendimą ir orumą, siekė ne deklaratyvių, bet giluminių permainų. Mano įsitikinimu, jo elgesys – tai pavyzdys ir kiekvienam mokytojui.
 
Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“
 
www.bernardinai.lt
 
Zenekos nuotr.
 
Nuotraukoje:
 
1. Diskusijos vadovas A. Navickas
2. Suaugusiųjų mokytojas, konsultantas dr. A. Juozaitis
3. Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja ir Švietimo tarybos pirmininkės pavaduotoja dr. E. Sakadolskienė
4. „Lietuvos švietimo koncepcijos“ projekto redakcinės kolegijos narys, kunigas A. Peškaitis OFM

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra