Dionizas Poška kaip istorikas (3 dalys)

Autorius: Data: 2012-10-12, 15:18 Spausdinti

Dionizas Poška kaip istorikas (3 dalys)

Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, Kaunas

Lietuvos Respublikos Seimui 2012-uosius metus paskelbus Muziejų metais, buvo parengta ir patvirtinta Muziejų metų programa. Ji „skirta, minint pirmojo viešo 1812 metais įkurto Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos Baublių – 200 metų jubiliejų, stiprinti muziejų ir visuomenės bendradarbiavimą, atkreipti dėmesį į muziejų atliekamą svarbią sociokultūrinę misiją šiuolaikinėje visuomenėje“. Programa baigiama įgyvendinti, bet Dionizą Pošką dar ne visi Lietuvos regionai vienodai pažįsta.

I dalis

Trumpos D. Poškos biografijos žinios

Dionizas Poška – poetas, rašytojas, istorikas, kalbininkas, teisininkas – gimė 1764 m. Telšių paviete, Žemalės parapijoje, Lėlaičių dvare bajorų Adomo Paškevičiaus ir Barboros Lopataitės šeimoje (1, 2). Žemalės parapijos bažnyčios metrikų knygos įrašas liudija, kad 1764 m. spalio 13-ąją dieną Žemalės bažnyčioje „iš Lėlaičių bajorkaimio, teisėtos santuokos, pakrikštytas vaikas, vardu Dionizas“.

D. Poška keletą metų mokėsi Kražių ir Raseinių mokyklose, o pasirinkęs teisininko kelią, praktikavosi Raseinių palestroje. 1786 m. jam pripažintas advokato vardas. Dirbo Raseinių žemės teisme, advokatu, teismo regentu, ežių teismo sekretoriumi, žemės teismo raštininku. 1820 m. gale jis pasitraukė iš tarnybinės veiklos (3).

D. Poška iki motinos mirties gyveno gimtinėje, vėliau su tėvu ir pamote persikėlė į Maldūnus, dabartiniame Šilalės rajone, į vakarus nuo Bijotų. Ten jis nupirko Bardžių-Mikniškių dvarelio centrą ir aplinkines žemes, valdė apie 500 ha žemės, turėjo 40 baudžiauninkų (3); dalį įsigytų valdų netrukus perleido savo tėvui. Santaikos tarp tėvo ir sūnaus trūko, todėl atsirado du dvarai: D. Poška valdė Bardžius, o jo tėvas su netikru sūnumi Norbertu Paškevičiumi – Bijotus (4). Tose apylinkėse Dionizas gyveno 1790–1830 metais.

Apie 1792 m. D. Poška vedė bajoraitę Uršulę Sasnauskytę, kuriai buvo dėkingas „už jos jausmų pastovumą, gerą ir gailestingą širdį, mokėjimą išsaugoti namų židinio ramybę, už šeimininkės darbštumą ir rūpestingumą“. Per visus kartu nugyventus metus Dionizą ir Uršulę siejo dvasinės bendrystės, prisirišimo ir ištikimybės ryšiai (3).

Iki mirties D. Poška gyveno Bardžiuose. Jis mirė 1830 m. balandžio 30 d., būdamas septyniasdešimt ketverių metų; palaidotas Kaltinėnų parapijos kapinėse šalia anksčiau mirusios žmonos Uršulės (1 nuotr.). Ant paminklo, senoviškomis lenkiškomis raidėmis įkaltuoti šiuo metu jau sunkokai išskaitomi žodžiai:

Žinok, ateivi, jog tai kapas yra

Žemaičio mokyto ir garbingo vyro,

Kurs kalbą tėvų savo ištaisyti troško,

O patsai vadinos Dionyzas Poška.

Metuos 1830 smertis užtiko,

Bet uždirbta pasauly šlovė jo paliko.

Po D. Poškos mirties apie 1847 m. iš bajorų Poškų-Paškevičių Bijotų dvarą nupirkęs Konstantinas Boleslovas Volmeris (5). Jis globojęs Dionizo Poškos įkurtą Baublio muziejų (6). Tačiau buvo skelbiama, kad Volmerio šeimininkavimo laikotarpiu dauguma D. Poškos dvaro pastatų buvę nugriauti (7).

Daug vertingų duomenų iš D. Poškos biografijos, apie Baublių muziejaus atsiradimo aplinkybes bei Bardžių dvaro komplekso raidą pateikė Virginijus Jocys (8), ypač aktualiai iškėlęs viso Dionizo Poškos kultūrinio paveldo išsaugojimo svarbą.

Veiklos bruožai

D. Poška veikė keliuose lietuvių kultūros baruose. Jis minimas kaip teisininkas, poetas-rašytojas, istorikas-muziejininkas, kalbininkas-žodynininkas, archeologas. Plačiajai visuomenei jis daugiausiai žinomas kaip poetas-rašytojas ir pirmojo viešo Lietuvos muziejaus – Poškos Baublių – įkūrėjas (2 nuotr.), lietuvių kalbos puoselėtojas. Laiškuose draugams, Lietuvos šviesuoliams, poetas romantiškai aukštino lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, draugystę (9). D. Poškos kultūriniai interesai, domėjimosi sritys atsispindi jo rinkinyje „Bitelė Baublyje“. Iškalbingi jo žodžiai: „Nors aš lenkiško kraujo, bet laikau save lietuviu žemaičiu ir vadinuosi Poška, o ne Paškevičius“ (10).

Dažniausiai D. Poška vadinamas poetu-rašytoju. Vyšniakalnyje, netoli nuo dabartinių Bijotų, jis liepęs nupjauti jau džiūstantį tūkstantmetį ąžuolą, praplatinęs drevę kamieno storgalyje, pastatęs jį parke prie Pelos upelio šlaito, uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs du langus, įstatęs duris ir įsirengęs kambarėlį. Statinį pavadinęs Baubliu. 1824 m. šalia Baublio pastatęs antrąjį, kiek mažesnį, ąžuolo kamieną – „Baublio brolį“ (4). Baubliuose rašytojas dirbo ir ilsėjosi, čia laikė savo biblioteką, istorinę, archeologinę ir etnografinę medžiagą, čia parašė savo nemirtingąją poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, daugelį kitų kūrinių, kūrė laikmečio dvasia dvelkiančius aktualius laiškus.

D. Poška – vienas iš žymiausių ir populiariausių XIX a. pradžios lietuvių rašytojų, žemaičių kultūros veikėjų ir kūrėjų. Pagal prof. Juozą Girdzijauską (10, 11), jis atstovavo žemaičio bajoro tautinę savimonę, buvo dvikalbis rašytojas. Žemaičių kalba buvo gimtoji, jo tėvų ir protėvių kalba, kurią jis puoselėjo. Lenkų kalba buvo skirta kasdieniam vartojimui. Nors ir nebaigęs aukštųjų mokslų, jis buvo labai apsišvietęs, susirašinėjo su Vilniaus universiteto profesoriais J. Leleveliu ir I. Loboika, poetu S. Valiūnu, vyskupu J. A. Giedraičiu, kultūros veikėju K. Nezabitausku, filologu L. Uvainiu, rašytoju ir tautosakininku S. Stanevičiumi, mediku ir poetu J. Šimkevičiumi ir kt. Jis rašė trikalbį (lenkų-lotynų-lietuvių kalbų) žodyną, kurio baigti, kaip ir parašyti planuotą gramatiką nebespėjo (2).

D. Poška – istorikas

Mažiau yra žinomi Dionizo Poškos istoriografijos darbai, tad aktualu juos išsamiau paanalizuoti.

Istoriškumo atspindžiai D. Poškos poezijoje

Net istoriografine prasme pirmausiai minėtina garsioji D. Poškos 1815–1825 m. sukurta poema „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ (12). Joje autorius atskleidė realistinį XIX a. pirmosios pusės baudžiavos vaizdą, pavaizdavo skurdo, beteisiškumo, priespaudos būklę. „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ – antifeodalines nuostatas ir baudžiavą atmetantis bei pasmerkiantis kūrinys (8). Tai reikšmingos to meto istorinės žinios dabarties ir ateinančioms kartoms. Poemos istoriškumą mena ir tokie D. Poškos žodžiai:

Dalele žmonių brangi, vienok paniekinta,

Iš kurio darbios rankos žemės vaisiai krinta!

Jei mano raštu tavo vargo nemažinsiu,

Norint sopulius širdies pasauliui priminsiu.“

Kartais ode vadinamame eiliuotame veikale „Pas Kseverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelevelį, mozūrą“ (13), D. Poška ragino broliškas tautas sugyventi „maloniai“, pergyveno dėl tragiško atskirų giminių likimo ir didžiavosi garbinga vieningos tautos praeitimi:

… o jūs girskit, ką sako jums šlovės dievaitė:

Turėjau daugiaus vaikų, bet visi išnyko,

Ant galo Jogėlionai dėl džiaugsmo paliko;

Verkiant anų pabaigą reikėjo matyti,

O kas tolesniai stojos, nebnoriu sakyti …

Tarkit, kaip kitą kartą jie mušė rymionis,

Skitus, gudus, kryžiokus, totorius pagonis,

Kaipo anie mylėjo savąją tėvynę,

Kaipo šarvuoti gynė savo karalystę.“

D. Poška buvo įsitikinęs, kad mūsų protėviai „mušė rymionis, skitus, gudus, kryžiokus, totorius pagonis“, o „Odoakrs … svečiopai nekalbėjo“, ką vis įtikinamiau paliudija šiandieninių Lietuvos istorikų vis dar ignoruojami S. Daukanto (14), T. Narbuto (15) veikalai.

Čia pat D. Poška kėlė ir tuo metu jo skaudžiai pergyventą lietuvių kalbos menkinimo problemą:

Tarkit dėl ko kalbų svetimųjų ieško,

Dėl ko anie nekalba tikrai lietuviškai,

Juk lietuvių liežuviu kalbėjo ir diedai, –

Ar aniems savo tėvų ir motinos gėda?“

O štai, senoj dainoj istorinėj žemaičių „Gerardas ruda“ (16), kuri primena ištrauką iš heroinio lietuvių epo, minimos ne tik žinomos istorinės asmenybės, bet galima atspėti ir kokius konktečius mūšius dainius apdainuoja:

Kryžiokai, savo būdu nenorint pamesti,

Geidž žemaičius surištus ing prūsus paversti.

Henriks, jų kariovedis, turint gausias kares,

Iš pat vidaus Vokiečių čionai atsivaręs,

Patį vidų Žemaičių,Varnių apygarde,

Išdegino, išplėšė, sugriovė, suardė.“

Daug istoriškumo randama eiliuotuose ir mišriuose D. Poškos laiškuose J. A. Giedraičiui, J. Loboikai (net 76 psl., B. J.), K. Nezbitauskiui, J. Leleveliui ir kt. (17) Atskiro dėmesio vertas eiluotas laiškas „Gromata pas Tadeušą Časkį“ (10).

Anot dr. Romos Bončkutės „Poška į praeitį žvelgė didingai dūmojančio žemaičio akimis ir bylojo gudraus, mokančio, moralizuojančio senučio lūpomis“ (1). Tai tikrai taiklūs ir daug apie autorių pasakantys žodžiai.

Literatūra:

1. Stašaitis S., Žemalė – gimtasis Dionizo Poškos kraštas: Žemaičių praeities 12-oji dalis. Istorija. Mokslo darbai. LXX/70 t., Vilnius, Vilniaus pedagoginis universitetas, 2008, p. 70-71.

2. Žemalė: gimtasis Dionizo Poškos kraštas. Sud. P. Šverebas, R. Skeivys. Telšiai, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2007, 269 p.

3. Želvys J., Negęstanti Dionizo Poškos žvaigždė. Žemaičių žemė, 2008, nr. 1, p. 53–55.

4. Mukienė D., Bijotai. Žemaičių žemė/Žemaitių žemė, 2010, nr. 3 (64), p. 8–10.

5. Valančiūtė J., Vėžaičiai Istorinė apybraiža. Klaipėda, ARX Baltica, 2010, 174 p.

6. Berenis V., Dvarai – Lietuvos kultūros židiniai. Šiaurės Atėnai, 1990–03–28, nr. 8.

7. Laurinaitis V., Pratarmė. Dionizas Poška, Raštai. Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla (VGLL), 1959,  p. 5–6.

8. Jocys V., Dionizo Poškos Baublio manifestą pavarčius. Mokslas ir gyvenimas, nr. 11, 2006, p. 10-13.

9. Poška D., Gromata pas Tadeušą Časkį. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 55–60.

10. Bufaitė D., Dionizui Poškai – 240 metų. Šiaurės Atėnai, 2004–10–23, nr. 722.

11. Girdzijauskas J., Žemaičių kultūriniai sambūriai iki XX a. Žemaičių praeitis, kn. 8, Vilnius, 1998, p. 151–156.

12. Poška D., Mužikas Žemaičių ir Lietuvos. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 11–22.

13. Poška D., Pas Kseverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelevelį, mozūrą. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 49–54.

14. Daukantas S., Istorija Žemaitiška. Vilnius, Mintis, 1995, 664 p.

15. Narbutas T. Lietuvių tautos istorija, 2 t., Vilnius, Mintis, 1995, 512 p.

16. Poška D., Gerardas ruda. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 33.

17. Poška D., Raštai (Surinko V. Laurinaitis, tekstą paruošė D. Urbas). Vilnius, VGLL, 1959, 744 p.

****************

II dalis

Istoriografiniai darbai

Kelerius metus Dionizas Poška buvo atsidėjęs Lietuvos praeities tyrinėjimui, jos istorijos aprašymas. Istoriko užmojų skatinamas, jis kasinėjo artimiausių apylinkių piliakalnius bei kapus, gausindamas savo iškasenų ir senienų kolekciją, studijavo istoriografinę literatūrą, dalijosi mintimis su akademiniais autoritetais ir pats neiškentė nepabandęs raštu padėti ir patarti tiems, kas ryžtųsi kurti Lietuvos istoriją.

Lenkiškai rašytas istoriografinis D. Poškos straipsnis „Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją“ (1) buvo atspausdintas1829 m. prieš pat rašytojo mirtį. Tame straipsnyje autorius kėlė susirūpinimą, kas rašys Lietuvos istoriją. Jo nuomone atėjo laikas, kad ją parašytų lietuvis „tiktai kuris nors civilis pilietis“, o ne rusas, ne vokietis ir ne lenkas, nes „senieji autoriai (tarp kurių įvardijami M. Cholevas, V. Kadlubekas, B. Baško, J. Dlugošas, M. Kromeris, M. Strijkovskis, V. Kojalavičius) iš eilės vienas kitu sekdami ir iš kits kito nusirašinėdami, lietuvių pagoniškas gimines ne iš įsitikinimų ar religinių principų, bet dėl prietarų, vos teikėsi laikyti žmonėmis ar to vardo vertais.

Dar labiau D. Poška piktinosi dėl to, kad vėlesnieji autoriai, tarp kurių buvęs „ir antai toks šviesus literatas, kaip kun. Adomas Naruševičius, vien dėl to, kad buvo dvasininkas, nenorėjo keisti savo pirmtakų istorikų dvasininkų minčių, nuomonių ir žodžių ir todėl daugelyje vietų lietuvius bei žemaičius, prūsus ir kt. vadina barbarais, laukiniais, latrais, plėšikais, maištininkais ir t.t., ir t.t. Ką tad bekalbėti apie kitų šalių – vokiečių, rusų ir kt. – rašytojus, kurių tautoms lietuviai kariniais atsikeršijimais buvo įsipykę ir kurie, nepažindami mūsų istorijos, rašė tai kas jiems patiko ar ką lenkų dvasininkų istorikų veikaluose buvo skaitę.“ Tokie autoriai, lietuvių gimines „šmeiždami ir paksviliais niekindami“, nenoromis rašę apie Lietuvą ir jos giminaičius, o patys, būdami lenkai, norėję ir Lietuvą matyti „sarmatų giminių bėglių apgyventą, o todėl Lenkijai tariamai teisėtai priklausančią“ (1).

Abejojama ar D. Poška, rašydamas tą straipsnį, galvojo apie kokį nors konkretų asmenį iš jo pažįstamų tuometinių Lietuvos veikėjų, nes, kaip rašė įžymus XIX a. pirmosios pusės lietuvių istorikas Teodoras Narbutas (2), „tuo metu jau buvo parašyti S. Daukanto „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. D. Poškai buvo žinomas šis veikalas, … bet savo straipsnyje jis nemini S. Daukanto, tarytum pastangų parašyti lietuvių tautos istoriją iki pat 1829 metų ir nebuvo“. Vėliau, apie 1835-1936 m., žinome pasirodžius S. Daukanto veikalą „Istorija Žemaitiška“ (3), apie kurio rašymo planus D. Poška galėjo žinoti, o, galbūt, D. Poškos darbai net paskatino S. Daukantą rašyti „Istoriją Žemaitišką“.

Minimą D. Poškos straipsnį (1, 4)R. Grikšaitė (5) sieja su istoriko T. Narbuto veikalu „Lietuvių tautos istorija“ (LTI). Apie tai ji rašė: „Kaip byloja antro LTI tomo parankinis egzempliorius, istorikas gerai žinojo šį rašinį, be to, ir kitus D. Poškos darbus, juolab, kad Šaurų dvaro (T. Narbuto gyvenamoji vieta – B. J.) bibliotekoje buvo saugoma nemažai šio žemaičių literato rankraščių. Antra vertus, vargu ar būtume teisūs kalbėdami apie šį D. Poškos testamentą (taip R. Grikšaitė vadina tą straipsnį dėl to, kad jis atspausdintas prieš D. Poškos mirtį – B. J.), kaip apie išskirtinį, programinį dokumentą, turėjusį ypatingą poveikį to meto šviesuomenei, besidominčiai Lietuvos praeitimi. Ir vis dėlto šis straipsnis rodo bendrą lygį, bendrą nuotaiką, gimstantį norą rašyti patiems, t. y. tokiu būdu išvengti klaidų, kurias sąmoningai ar nesąmoningai darė kiti“ (5).

Kitas daug platesnis bemaž tuo pačiu metu atspausdintas D. Poškos veikalas buvo „Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą“ (6). T. Narbutas, būdamas 20 metų jaunesnis už D. Pošką, savo veikale LTI, daug kur rėmėsi jo darbais. Rašydamas apie pirmykštę lietuvių gentį hirius (2), jis pateikia nemažai tos genties vardą primenančių Lietuvos vietovardžių ir daro nuorodą į D. Poškos darbus, teigdamas: „Dionizas Paškevičius, tyrinėdamas herulus ir hirius, vardija Žemaitijoje esančius vietovardžius, kurie rodo, jog ten kadaise gyveno toji lietuvių gentis.“ Keletą iš daugelio D. Poškos cituojamų vietovardžių, nurodau ir šiame straipsnyje: Girkantiškė, Girdiškė, Giršnai, Girdaičiai, Girkalnis, Girininkai, Giliogiris, Daugirdai, Užgiriai, Vozgirdai (2, 6).

Ir tikrai, minimame veikale (6)D. Poška rašė ne tik apie herulius, bet ir apie „scirus, arba skirius“, „nomadus“, kuršius, Žemgaliją, apie Palemoną, Žemaitijos ežerus, upes, tyrelius ir kt. Čia pat jis apibūdino savo pažiūras į istoriją, teigdamas, kad „Kiekvienas sąmoningas žmogus turi tokį dvasioje ir kraujuje glūdintį įgimtą norą, jog visų pirma trokšta žinoti savo tėvynės, savo tautos, krašto istoriją, o tik vėliau nori pažinti gretimų valstybių ir visuotinę istoriją, bet gimtąją tėvų kalbą būtinai turi mokėti.“

Dar yra žinomas D. Poškos darbas „Apie senovines pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėse“ (7, 8), kuris, mano spėjimu, ne tik paskatino T. Narbutą imtis rašyti LTI, bet ir prisidėjo jam rašant ypač pirmąjį to veikalo tomą (9). Tokį spėjimą paremia D. Poškos darbų citavimas keletoje pirmojo tomo vietų. T. Narbutas savitai panaudojo D. Poškos sukurtą Baublio muziejų savo įdėjoms paremti. Pirmojo LTI tomo skyrelyje „Šventieji medžiai“ (233–242 p.) T. Narbutas, darydamas nuorodą į 1817 ir 1829 m. leidinius (10, 11), rašė: „Neseniai buvo aptiktas kadaise milžiniškas ir labai senas jau bedžiūstantis ąžuolas; kadangi jis išliko, todėl teisingai manoma, kad jis garbintas kaip šventasis. Jį atrado pats poetas Dionizas Paškevičius Bardžių dvare, Žemaitijoje, arti Kražių, prie vieškelio į Raseinius, tarp Nemakščių ir Kaltinėnų miestelių. Šis tėvynės paminklų brangintojas liepė ištrunijusiame šio ąžuolo kamiene įrengti kabinetą, turintį 7 uolekčių, 18 colių skersmenį, kuriame dabar jis laiko retų senienų kolekciją ir istorijos veikalus apie krašto praeitį. Mitologinis šio ąžuolo vardas yra Baublys (Baublis); žemaičių tarmėje tai turėtų reikšti buliaus balso apibūdinimą, balso, kokiu nebliauna nei karvė, nei jautis. Matyt, tai buvo vienas ąžuolų pranašautojų, iš kurio sutrūnijusio vidaus pasigirsdavo balsas, panašus į buliaus baubimą.“ Toji citata paliudija, kad T. Narbutas pirmąjį LTI tomą jau rašė tarp 1829 (vėlyvoji nurodyto šaltinio data) ir 1930 metų (D. Poškos mirties data).

Subtiliai T. Narbutas D. Pošką minėjo aprašinėdamas senovės lietuvių laidojimo papročius. LTI pirmojo tomo 378 puslapyje jis rašė apie akmeninę urną mirusiojo palaikams laikyti, rastą „ties Pleviškių kaimu, aštuonios mylios nuo Karaliaučiaus prie Priegliaus upės.“ Priede parodytas tokios urnos piešinys. Smulkmeniškai aprašęs tą urną, T. Narbutas darė nuorodą į D. Pošką, teigdamas: „Lygiai tokią pat urną turėjo Dionizas Paškevičius savo rinkinyje. Žemaitijoje kapinėse, tai yra laidojimo vietose, buvo rasta ir daugiau tokių urnų.“ Tai T. Narbutas rašė, remdamasis K. Nezabitauskio straipsniu (12).

Paties D. Poškos rašytu straipsniu (13) Narbutas rėmėsi teigdamas, kad „Vilniuje lietuviškus pamokslus kunigai iš ambonų sakydavo iki XVII amžiaus pirmojo ketvirčio.“Tai, beje, dėmesio verta žinia ir dabartiniams „Vilniaus krašto problemų“ sprendėjams.

Minėtieji D. Poškos darbai pirmiausiai buvo atspausdinti lenkų kalba, todėl lietuviakalbiui skaitytojui jie buvo sunkiau prieinami ir suprantami, tad ir mažiau žinomi. Nors 1959 metais pasirodė D. Poškos „Raštai“ (14), talpinantys daugumą jo kūrinių ne tik dabartine lietuvių kalba, bet ir rašytieji lenkiškai ar žemaitiškai-lenkiškai, tačiau tai jau nedaug bepadėjo jo kūrybos populiarinimui, – domėjimasis tais darbais tada buvo gerokai sumažėjęs.

D. Poška savaip vertino senųjų istorikų teiginius apie lietuvių kilmę, rašydamas: „… jų raštuose, radęs, kad mes esą kilę iš Nojaus ir jo sūnų, nelaikiau sau mirtina nuodėme tuo netikėti ir tikra istorija to nelaikyti. … Betgi Palemoną visad laikiau ne tik tikru, o ir visų tikriausiu mūsų protoplastu, nes labai daug žymių šeimų Lietuvoje ir Žemaitijoje, iš jo kildinančių savo bajorystę, yra gavusios savo kilmės dokumentus“ (15).

D. Poška gana palankiai vertino lietuvio kunigo Ksevero Bogušo, veikalą „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ ir mozūro Jokimo Lelevelio, knygas: „Žvilgsnis į lietuvių giminių senovę ir jų ryšius su heruliais“ bei „Trumpos žinios apie seniausius lenkų istorikus ir pastabos dėl veikalo „Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“, bet labai kritiškai atsiliepė apie kunigo Teodoro Vagos Lenkijos istoriją Lietuvos mokykloms. Kritikuodamas T. Vagos veikalą, jis rašė: „Man atrodo, kad mes lietuviai ir žemaičiai, esame verti geresnės istorijos ir nesame nusipelnę tokios literatų paniekos. Tik visas klausimas, kas tą Lietuvos istoriją turi parašyti?“ (15)

Autorius aiškino kodėl istorijos negali parašyti: 1) kaimietis artojas, 2) kamendorius arba vikaras, 3) klebonai, prelatai, kanauninkai, vienuoliai, 4) jaunuolis, tik iš mokyklos išėjęs, o „mokyti literatai, didžiais mokslais užsiėmę, šito dalyko imtis nenori.“ Toliau jis rašė: „Vienu žodžiu, nėra apie tai nė kam pagalvoti! O mes, nelaimingi lietuviai ir žemaičiai, be tautinės lietuvių kalbos, be tikslaus žodyno, be jokios gramatikos, be jokios istorijos, esame panašūs į tą perkrikštą, kuris senas žydiškas knygas sudegino, o naujų krikščioniškų ne tik skaityti neišmoko, bet net neturi vilties kuriuo nors būdu jų įsigyti.“ (6)

Dar po ilgokų išvedžiojimų, nerasdamas kitoniškos išeities, D. Poška apsisprendžia: „Vienok, teesie leista ir man, kaimiečiui artojui, pažįstančiam tik savo krašto geografinę padėtį ir mokančiam jo kalbą, šį tą pasakyti ir savo mintis išdėstyti, nes tylėjimas nieko nepaaiškina.“ (6) Ir po tokio „įvado“ autorius nemažai parašė apie tai, kas jau anksčiau aprašyta, ir kuo, vos keletui metų praėjus po jo mirties, Teodoras Narbutas sėkmingai pasinaudojo.

Man tik keista, kad kai kurie šiuolaikiniai Lietuvos istorikai, nežinodami ar paprasčiausiai ignoruodami beveik prieš du šimtmečius D. Poškos pareikštas ir Lietuvos bei Lenkijos spaudoje paskelbtas mūsų istorijos įžvalgas, beatodairiškai ignoruoja jas, patys Lietuvos istorijos vadovėlius „lipdydami“ iš nurašinėjamų lenkiškų, vokiškų, o kartais ir rusiškų šaltinių, net nesistengdami jų kritiškai įvertinti. Apie tai rašiau anksčiau. (16, 17)

Literatūra:

1. Zmudzin D. P. Kilka slóv przedwstępnyh do kogabądź majacego zamiar pisać dzieje Litwy i Żmudzi. Dziennik Warszawski. T. V. (nr. 44), 1929, S. 17–19.

2. Narbutas T. Lietuvių tautos istorija, 2 t., Vilnius, Mintis, 1995, 512 p.

3. Daukantas S., Istorija Žemaitiška. Vilnius, 1995, 664 p.

4. Poška D., Keletas įžanginių žodžių bet kam, žadančiam rašyti Lietuvos ir Žemaičių istoriją. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 259–261.

5. Grikšaitė R., Keletas minčių jau pasirodžius pirmam „Lietuvių tautos istorijos“ tomui lietuvių kalba. Narbutas T. „Lietuvių tautos istorija“, 2 t., Vilnius, Mintis, 1995, p. 429–453.

6. Poška D., Kaimiečio artojo mąstymai apie lietuvių ir žemaičių tautos istoriją ir jos kalbą. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 263–329.

7. Poška D., Apie senovines pagoniškas religines apeigas Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštystėse. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 331–417.

8. Narbutt T., Dzieje starožytne narodu Litewskiego, Tom pierwczy, Mytologia Litewska. Wilno, 1835. S. 441.

9. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, Pirmas tomas. Vilnius, Mintis, 1998, 536 p.

10. Dziennik Warszawski, nr. 44, 1829, S. 12.

11. Dziennik Wilenski, T. VI, 1817, S. 502.

12. Niezabitowski K., Krotki spis niektórich storożytnych zabytkóv, znajdujących się w zbiorze obywatela prowincyi Żmudzkiej Dionizego Paszkiewicza pisarza ziem ptu Rosienskiego. Dziennik Wilenski, T. II, 1823. S. 157–161.

13. D. P., Rozmyślinia wieśniaka rolnika o Narodzie Litewskim i Żmudskiem, tudzież o jegu języku. Dziennik Warszawski, T. V, nr. 45, 1829. S. 97-124.

14. Poška D., Raštai (Surinko V. Laurinaitis, tekstą paruošė D. Urbas). Vilnius, VGLL, 1959, 744 p.

15. Poška D., Pas Kseverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelevelį, mozūrą. Raštai. Vilnius, VGLL, 1959, p. 49–54.

16. JankauskasB., Daugėja lietuvių kilmės teorijų. Žemaičių žemė, nr. 6 (71), 2011, p. 2–7.

17. Jankauskas B. Ringaudas – prie Lietuvos valstybės ištakų. Voruta, nr. 9 (723), nr. 10 (724) ir nr. 11 (725), 2011, p. 11.

****************

III dalis

Istorijos propagavimas per pirmąjį Lietuvos muziejų

2012-ųjų metų įvardijimą muziejų metais labiausiai lėmė D. Poškos 1812 metais 12,5 metro apimties ąžuolo kamieno drevėje įsteigtas viešasis muziejus, vėliau pavadintas Dionizo Poškos Baubliais. Jame rašytojas kaip didžiausias šventenybes kaupė jo surastas senienas, archeologinius radinius. Pirmieji tarp jų buvo prie Adakavo, Baisiogalos, Nevėžio paupiuose surinkti senoviniai namų apyvokos daiktai, šarvai, suakmenėjusios mamuto iltys, kitos vertingos senienos. (1)

Žmonės ąžuolą Baubliu vadinę todėl, kad vėjas jo giliose drevėse baubte baubdavęs. Pats rašytojas jo vardą siejęs su senovės lietuvių medaus dievaičiu Bubuliu, nes medžių drevėse bitės sau „namus“ rengdavo

Baublių eksponatai bei įrašai kėlė visuomenės patriotines nuotaikas, skatino tyrinėti Lietuvos istoriją ir kultūrą. Ypač D. Poškos radiniais domėjosi mokslininkai. Baublį lankė tautinio atgimimo veikėjai, gausios ekskursijos (3 nuotr.), prie jo buvo rengiamos dainų šventės, chorų pasirodymai, gegužinės.

D. Poškos palikimo puoselėjimo svarba

Prieš mirtį Dionizas Poška testamentu Baublius palikęs Simonui Stanevičiui (2), dalį eksponatų profesoriui I. Loboikai, o senovės pinigus ir medalius, dalį senoviškų ginklų – Kražių mokyklai. Jo testamente nurodyta: „Kražių gimnazinei mokyklai, kurioje pats pradžios mokslus gavau, pagal atskirą ir pasirašytą rejestrą dovanoju ir visam laikui atiduodu numizmatus, t. y. senovės pinigus ir medalius, taip pat dalį senoviškų ginklų, kuriuos per visą savo gyvenimą kruopščiai surinkau.“ (3)

Muziejėlis gerokai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Po karo Bijotuose buvo įsteigtas memorialinis D. Poškos muziejus: didžiajame Baublyje buvo atkurtas D. Poškos darbo kambarėlis su autentišku stalu, suolu, o mažesniajame eksponuoti ginklai, šarvai, šalmai, knygos, mamuto šonkauliai. 1924 metais baublių vertybės atiteko Tauragės mokytojų seminarijai. Saugant Baublius nuo sunykimo, 1930 metais jiems buvo pastatytos laikinos pašiūrės. 1947 metais Baublių muziejus buvo dar kartą atkurtas. Jis perėjo Šiaulių „Aušros“ muziejaus žinion. Vėliau atlikti Baublių konservavimo darbai, o 1971 metais ant jų uždėti stikliniai gaubtai (4 nuotr.) labai panašūs į dabartinius.

Vėliau, jau XX amžiaus antrojoje pusėje, netoli D. Poškos Baublių buvo pastatyti dar du „Baubliukai“ (5 nuotr.). Visi jie stovi ant kalvos, kur senovėje buvo įsikūręs Bardžių dvaras ir ošė didelis parkas, iš kurio iki šių dienų yra išlikę tik keletas senų galingų medžių. Parke, ant Pelos upelio kranto, D. Poškos Baubliuose ir dabar veikia pirmasis Lietuvoje įkurtas kraštotyros muziejus. Priešais Baublius yra dvi kalvelės, o ant jų – po paminklą: vienas skirtas muziejaus įkūrėjui Dionizui Poškai, o kitas – Vytautui Didžiajam. Pastatyti jie 1930 metais, minint D. Poškos 100-sias ir Vytauto Didžiojo 500-sias mirties metines.

Dabartiniai muziejaus restauruotojai, matyt, galvodami, kad mūsų visuomenėje vis dar esama Dionizo Poškos aprašytų ir prof. Stasio Skrodenio vaizdžiai apibūdintų (4) „grandesių“, restauruotame muziejuje vietoje D. Poškos saugotų aprūdijusių surado, nupoliravo ar nukaldino blizgančius šarvus (6 nuotr.).

D. Poškos 1812 metais įrengtas pirmasis Žemaitijoje ir Lietuvoje kraštotyros muziejus – Baubliai yra unikalus senovės lietuvių kultūros paminklas, neturintis analogo ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Jis gyvai mena iškilų Lietuvos rašytoją, istoriką ir kultūros veikėją bei Lietuvos praeitį. Tad tikrai didžiai prasminga ir didžiausios pagarbos verta V. Jocio pačiu laiku iškelta Dionizo Poškos paveldo išsaugojimo įdėja (5) ir Šilalės rajono Bijotų seniūnijos bei rajono vadovų iniciatyva iš pagrindų atkurti garbingą praeitį menančią Bardžių-Bijotų dvarelio aplinką, saugančią unikalų D. Poškos prieš du šimtmečius sukurtą istorinį paveldą su akcentu į istorinį kraštotyros muziejų – Dionizo Poškos Baublius (7 nuotr.). Tai, be jokios abejonės, svariai prisideda ir ateityje prisidės stiprinant muziejų ir visuomenės bendradarbiavimą, atkreipia dėmesį į muziejų atliekamą svarbią sociokultūrinę misiją šiuolaikinėje visuomenėje, skatina giliau domėtis savo tautos praeitimi ir sieti ją su nūdienos istorija bei ateities vizijomis.

Pirmojo Lietuvos muziejaus – Dionizo Poškos baublių – prikėlimas naujam gyvenimui stimuliuos turizmo plėtrą Žemaitijoje, padės stiprinti muziejų ir visuomenės bendradarbiavimą, skatins giliau domėtis savo tautos praeitimi bei ją sieti su dabarties aktualijomis ir ateities planais. Tai ypač svarbu jaunajai kartai – studentijai ir moksleivijai.

Literatūra:

1. Želvys J., Negęstanti Dionizo Poškos žvaigždė. Žemaičių žemė, 2008, nr. 1, p. 53–55.

2. Bufaitė D., Dionizui Poškai – 240 metų. Šiaurės Atėnai, 2004–10–23, nr. 722.

3. Martišiūtė A., Teatro kultūros atspindžiai Dionizo Poškos veikloje ir raštuose. Šiuolaikinė lietuvių literatūros antologija. http://www.tekstai.lt

4. Skrodenis S., „Vaistinė proto…“. Mokslas ir gyvenimas, nr. 5–6, 2012, p. 9–11.

5. Jocys V., Dionizo Poškos Baublio manifestą pavarčius. Mokslas ir gyvenimas, nr. 11, 2006, p. 10–13.

Nuotraukose:

1. Kauno Žemaičių Draugijos nariai prie Dionizo Poškos kapo Kaltinėnų (Šilalės raj.) kapinėse, 2012–05–09

2. Naujam gyvenimui 2011 metais prikeltas Poškos Baublys

3. Mokinių ekskursija iš Kaltinėnų prie Poškos Baublio 1986 m.

4. D. Poškos Baublys po apsauginiu gaubtu 1986 m.

5. Mažieji „Baubliukai“ – D. Poškos Baublių simboliai atnaujintoje muziejaus aplinkoje

6. Restauruoto muziejaus eksponatai

7. Atnaujinta Dionizo Poškos muziejaus aplinka

Voruta. – 2012, lapkr. 10, nr. 23 (761), p. 2.

Voruta. – 2012, lapkr. 24, nr. 24 (762), p. 2.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra