Dingusio laiko atspindžiai

Autorius: Data: 2011-03-02, 12:11 Spausdinti

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

2011 m. Vasario 16-ąją Alytaus kraštotyros muziejus pažymėjo gražiu renginiu – net 2 knygų pristatymu.

Kaip teisingai pastebėjo renginį vedusi muziejaus direktorė Audronė Jakunskienė, dabar žmonės nelabai gausiai dalyvauja su knygomis susijusiuose renginiuose, jei, žinoma, tai nėra knygų mugė. Tačiau į šį renginį susirinko nemažai lankytojų, todėl jį galėtume laikyti išimtimi. Reikia tik pasidžiaugti, kad Alytaus kraštotyros muziejus bendradarbiauja su kolekcininkais ir išleido tokį puikų senųjų Alytaus atvirukų katalogą.

Tokio pobūdžio leidinių dar nėra daug, leidžiama dažniausiai tik pačių garsiausių filokartijos kolekcininkų, kaip Algimantas Miškinis, ar Henrikas Grinevičius katalogai. O visų kitų kolekcininkų turtai taip ir lieka platesnei visuomenei neprieinami. Muziejininkas Vilmantas Dunderis, pristatęs katalogą, teigė, kad tai bene seniausi Alytaus vaizdai, kadangi caro valdžia draudė fotografuoti mieste. Tai iš dalies tiesa, bet gal reikėjo pasakyti, kad caro valdžia nedraudė fotografuoti ateljė. Todėl būtent šios, miestiečių darytos pas M. Abramavičių fotografijos ir laikytinos seniausiomis Alytaus fotografijomis. Dar daugiau – tais laikais fotografijos būdavo klijuojamos ant kartono lakštų. O tie lakštai – tai ne šiaip sau popierėliai – bet spaudos darbai, kartais kitoje pusėje būdavo ir spaustuvininko reklama. Todėl tai ne tik seniausios fotografijos, bet ir seniausi Alytaus spaudiniai. Tai – laikmetis, kai Alytus dar buvo Olita.

Pavadinimas „Olita“ vokiečių dar buvo vartojamas ir 1941–1944 metais. Beje, ir Olitos atvirukai – taip pat spauda – tik smulkioji. Gal p. Vilmantui dar reikėjo paminėti, kad fotografija buvo paplitusi kitose Dzūkijos vietovėse, išleista ir atvirukų, senesnių nei kataloge aptariamos Olitos. Katalogas pavadintas „Dingusio laiko atspindžiai: pirmojo pasaulinio karo Alytaus atvirukų katalogas. 1914 – 1918.“. Išleido Alytaus kraštotyros muziejus, parėmus kultūros rėmimo fondui. Katalogo sudarytoja Virginija Buškevičiūtė, o į redkolegiją įėjo: Audronė Jakunskienė, Vilmantas Dunderis, Galina Tamošiūnienė. Knygą 500 egzempliorių tiražu išspausdino „Petro ofsetas“. Katalogo pagrindu tapo gausi kolekcininko Algimanto Antanevičiaus surinktų atvirukų kolekcija bei Alytaus kraštotyros muziejaus filokartijos rinkinyje saugomi atvirukai. Naudotasi ir kitų kolekcininkų rinkiniais: Rimo Paškausko, Petro Kaminsko, Česlovo Galkaus, Gintaros Viskantės. Rengiant medžiagą buvo bendrauta ir su kitais kolekcininkais bei archyvais ir muziejais. Iš viso aptikta 66 atvirukai su skirtingais miesto vaizdais, bet pilnos kolekcijos sudaryti dar nepavyko, tikėtini papildymai. Senuosius Alytaus miesto vaizdus, įdomią ikonografinę medžiagą vienoje vietoje pateikiantis katalogas yra puikus šaltinis, papildantis miesto istorijos, kultūros, urbanistikos studijas.

Senąją medžiagą kartu iliustruojančios šiuolaikinių vietovių fotografijos leis miesto gyventojams ir svečiams lengviau suprasti, kaip pasikeitė miestas, kur buvo ta vieta, kuri pavaizduota atviruke: ji išliko ar neišliko, pasikeitė ar nepasikeitė.

Algimanto Antanevičiaus kolekcija prasidėjo nuo Knygos

Apie A. Antanevičiaus kolekciją aš jau esu rašęs, todėl nenorėdamas kartotis, leisiu kalbėti jam pačiam. Gal kiek kitokiu kampu, bet supažindinsiu su jo paties tekstu, parašytu Vidmanto Staniulio knygai „Diagnozė: bibliofilija“. Tuo labiau, kad bibliofilas ne iš karto ėmėsi Alytaus atvirukų temos. Pradėta buvo nuo Knygos. Meilė knygai atėjo iš vaikystės. O didžiausi jos „kaltininkai“ buvo tėvai ir lietuvių kalbos mokytojos: Aldona Jurgaitytė ir Milda Zilporytė-Kubilienė. Beje, abi žemaitės. Vėliau šis ratas plėtėsi. Tėvai, nors ir labai mažai mokslų krimtę, puikiai suprato spausdinto žodžio svarbą ir skatino jį pažinti. Todėl vos šešerių metukų pradėjęs lankyti mokyklą, jau mokėjo pakenčiamai skaityti. Besimokant trečioje ar ketvirtoje klasėje, dabar jau nebeatsimena iš kur, mūsų namuose atsirado gerai aptrintos knygos: Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ ir Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Tai buvo tie saldainiukai, kurių skonis vėliau lydėjo visą gyvenimą. O jį labai sustiprino puikios mokytojos lituanistės. A. Jurgaitytė lietuvių kalbos mokė penktoje–septintoje klasėje. Ji ne tik gerai diegė lietuvių kalbos žinias, bet, pastebėjusi mano pomėgį knygai, po pamokų vesdavosi į savo kambarėlį mokyklos palėpėje, kur iš asmeninės bibliotekos parinkdavo man knygas. Ir ne bent kokias. Iš jų susipažinta su Ievos Simonaitytės, Antano Venclovos, Petro Cvirkos, Levo Tolstojau, Džono Steinbeko ir kitų klasikų kūriniais. Tokios knygos pokario metais tarp propagandinės–agitacinės lektūros buvo šviesa tunelio gale. Ir dabar prisimenu, kokį gilų įspūdį tada paliko I. Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimas“.

Aukštesnėse klasėse mokiusi M. Zilporytė-Kubilienė išmokė giliau pažinti perskaitytus kūrinius, jų stipriąsias ir silpnąsias puses, skatino savarankiškai mąstyti, suvokti kūrinio prasmę bei kritiškai jį vertinti. Tam padėjo ir mokykloje veikęs literatų būrelis, vadovaujamas tos pačios mokytojos. Mūsų klasėje buvo nerašyta taisyklė į mokyklą atsinešti kas kokią turi prieškario knygą ir keistis paskaityti su klasės draugais. Tas knygas skaitydavome ir parsinešę į namus, ir klasėje pertraukos metu, ir per pamoką pasikišę po suolo antvožu. Dažniausiai tai būdavo nuotykių knygos: „Vinnetou“, „Ženklas Zoro“, „Raitelis be galvos“ ir kitos kažkada skirtos jaunimui, o pokario metais išguitos iš visų bibliotekų. Pasitaikydavo ir žinomų autorių bibliotekose nerandamų knygų tokių kaip: Antano Vienuolio „Viešnia iš šiaurės“, Vinco Mykolaičio-Putino „Krizė“, Vinco Krėvės kūriniai. Mokytojai gana tolerantiškai žiūrėjo į šį mūsų pomėgį. Neprisimenu atvejo, kad senoji knyga būtų atimta. Tiesiog kartais perspėdavo, kad pamokos metu skaityti pasislėpus negražu ir liepdavo pasidėti.

Turėjau klasės, o vėliau ir suolo draugą, kuris bene dažniausiai atsinešdavo prieškario knygų ir žurnalų. Gražiai sutardavau ir dažnai po pamokų keldavomės per Merkį ir traukdavom į jo namus, kur viename kambaryje buvo kalnas šių gėrybių. Beje, draugas (vėliau rimtas mokslo vyras) turėjo silpnybę – labai mėgo saldainius, todėl aš kur nugriebdamas kokį rublį pirkdavau jam saldainius, o jis man duodavo knygų ir žurnalų. Taip mano namuose atsirado keletas „Židinio“, „Vairo“, „Ateities“ žurnalų, Stasio Santvaro „Pakalnių debesys“, Benedikto Rutkausko-Rutkūno „Nuodėmės“ ir kitos knygos. Tarp jų ypač gilų įspūdį paliko Bernardo Brazdžionio knyga „Per pasaulį keliauja žmogus“.

Kitas šaltinis, iš kurio sėmiausi gaivaus tam metui spausdinto žodžio, buvo mano artimas kaimynas, mažai mokslų krimtęs, tačiau nepaprastai apsiskaitęs žmogus. Su juo bendravau nuo vaikystės, visą jo gyvenimą. Po Stalino mirties, kluone iš po grendymo, jis atkasė dvi dideles skrynias savo brolio, buvusio policininko, paliktų knygų. Gaila, nemažai iš jų buvo nukentėję nuo drėgmės ir likę beveik bevertės. Tačiau nemažai ir išliko. Tada susipažinau su ne tik su „Policijos“, „Kario“ žurnalų komplektais, bet ir su „Lietuviška enciklopedija“, Antano Kučinsko „Kęstučiu“, kitomis geromis prieškario knygomis. Jau bebaigiant vidurinę, labai atsargiai, prašydamas niekam neprasitarti, jis man davė paskaityti pora tomų „Lietuvių archyvo“ (bolševizmo metai), Andriaus Valucko „Kolektyvinė tironija“ ir dar vieną kitą panašios tematikos knygą, vertusią gilia susimąstyti.

Savo turimų knygų turtais niekam nesigirdavo. Buvau vienintelis žmogus iki pat Atgimimo, kuriam šiuos lobius patikėdavo be jokių apribojimų. Nuolatinis bendravimas su knyga suformavo tvirtą norą studijuoti lietuvių kalbą. Deja, tuometinio gyvenimo realijos šiam noriu nebuvo dėkingos. Anksti mirus tėvui, motinai su dviem mažamečiais, išmokyti bent vieną vaiką buvo nepakeliama našta. Reikėjo ieškoti kelių, kaip greičiau pačiam užsidirbti duoną. Todėl tolesnis mano mokslas susijęs su žemės ūkiu, taip pat mėgiamu dalyku, nors ir žymiai sunkiau derinamu su knyga. Pabaigęs žemės ūkio technikumą gavau darbą, tačiau toli nuo namų ir dar toliau nuo knygų. O po pusmečio – privaloma tarnyba Sovietinėje armijoje toli, toli prie Japonų jūros, visai svetimame krašte. Bet knyga nors ir ne lietuvišką nepaliko ir ten. Perskaičiau kone viską, ką buvo galima gauti kariuomenės bibliotekoje, neblogai išmokau rusų kalbą, iš rusiškų vadovėlių pasiruošiau stojimui į aukštąją mokyklą. Po pusketvirtų metų grįžęs į namus, įstojau į tuometinę Žemės ūkio akademiją Kaune, kurios neakivaizdinį skyrių sėkmingai baigiau.

Gavau pasiūlymą tęsti studijas, tačiau reikėjo gyventi kitaip, nes jau buvo šeima, du maži vaikai, aibės rūpesčių. Mokslas nutolo, o knygos liko. Tiesa, daug jų išsibarstė per nuolatinius kraustimusis iš vienos vietos į kitą. Vienos buvo išdalintos, kitos paskolintos ir negrąžintos, ar nepersivežtos į naują vietą. Paaugus vaikams, draugų pakalbintas, gal apie 1976-tuosius nuvažiavau į Kauno kolekcininkų klubą. Atsirado naujų draugų, atsirado noras surinkti geriausias prieškario knygas ir palikti vaikams, nes tada neatrodė, kad jos dar kada gali būti išleistos. Rinkimas buvo ilgas ir atkaklus, nes vienetinės knygos buvo labai brangios bei žinomos tik gana siauram ratui žmonių, todėl kartais atsisakydavau kur kas būtinesnio pirkinio ir pirkdavau knygą.

Tuomet atrodė, kad knyga kaip ir moteris: praleisi progą ir ji gali nepasikartoti. Todėl dabar, kai daugelis mano taip atkakliai ieškotų ir brangiai nupirktų knygų išleistos pakartotinai ar ir tos pačios senosios keleriopai mažesne kaina guli Vilniaus kolekcininkų klube ant buvusių Profsąjungų rūmų palangių, vėl pamanau: kur jau čia knygas lyginti su moterimis. Ir vis dėlto tų knygom paaukotų metų, dienų, o kartais ir naktų nesigailiu. Kiek sutikta šviesių žmonių, kiek daug sužinota, ko tik nepatirta. Per tuos ilgus rinkimo metus mano galas kelio Vilniuje buvo Petras Matkevičius, Kaune – Julius Tamošiūnas. Abu Gulago tremtiniai, abu nepakartojamos asmenybės, deja, abu jau mirę.

P. Matkevičius gyveno Marijos Šlapelienės namuose, tuometinės Gorkio (dabar – Pilies) gatvėje. Buto koridorius ir kambarys, tiksliau du nedideli kambariukai, nuo grindų iki lubų buvo užkrauti prieškario knygomis. Ir ne bet kokiomis. Tarp knygų, viename iš kambarėlių, stovėjo siaura geležinė lovelė, stalą atstojusi maža spintelė ir ta apkrauta knygomis. P. Matkevičius dirbo Kauno antikvariate. Iš pradžių priėmė gana santūriai, tačiau po metu, kitų jau pasikalbėdavome gana nuoširdžiai, ruošėsi atvažiuoti pas mane į Alytų. Deja, nesuspėjo. Po jo mirties knygos atiteko Vilniuje gyvenusiems jo giminaičiams, su kuriais dar bendravau gal pora metų.

Nemažiau įdomi asmenybė buvo Julius Tamošiūnas. Nors pažįstami kauniečiai sakydavo, jog Julius ne su visais nuoširdus, man to patirti neteko. Kai tik praverdavau jo namų duris ir dabar, atrodo, girdžiu džiaugsmingą šūksnį: „O Algis!“. Ir kalboms, knygų rodymui ir aptarimui nebūdavo galo. Abu šie žmonės daug praturtino mano žinias apie senąją knygą. Julius dar parodė niekur nematytą pedantiškai tvarkingą senosios spaudos kolekciją. Per juos susipažinau su daugeliu šviesių žmonių, kartu praleista daug valandų, būtų įvairių susitikimų. Prisimenu kartą su J. Tamošiūnu nusibeldėm į Joniškėlį. Ten jis žinojo buvusį gerą knygyną. Deja, knygų jau beveik neradome. Atsisveikinant šeimininkas pasiūlė nueiti pas kaimynus kitoje gatvės pusėje. Nuėjome. O ten kokio tai mokslo vyro prikrauta pilna spinta tų laikų matematikos, fizikos, chemijos knygų rusų kalba, kurios mūsų nelabai domino. Atidarė šeimininkas duris ir į kitą kambarį, kurio grindys visiškai grybo suėstos, o ant tų grindų – keleto tokio pat turinio knygų likučiai ir didžiulė senų atvirukų krūva. Gaila, bet tada jie nei Juliaus, nei manęs nesudomino, nežinojau, kad vėliau jų atkakliai ieškosiu. Tada taip ir grįžome beveik tuščiomis.

Buvo ir geresnių susitikimų. Kartą lankantis Vilniaus antikvariate stebėjau, kaip jaunas vyrukas atnešė parduoti keletą knygų. Antikvariatas dalį iš  jų nupirko, o kitas grąžino. Taip atsitiko, kad su tuo vyruku iš antikvariato išėjome beveik kartu. Paprašiau jo parodyti, ko nenupirko antikvariatas. Ir koks buvo mano džiaugsmas, kaip tarp tų knygų pamačiau Adolfo Šapokos „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. unijos“ ir dar su autoriaus autografu istorikui Zenonui Ivinskiui. Tai buvo sėkmingiausias mano ieškotos knygos pirkimas už tiems laikams ir tai knygai labai nedidelę kainą.

„Alytaus rajono piliakalnių takais“

Jau minėjau, kad tą dieną buvo pristatomos net 2 knygos. Antroji pavadinta „Alytaus rajono piliakalnių takais“. Tai – parodos „Mūsų protėvių dvasia“ katalogas. Leidinį parėmė Alytaus rajono savivaldybė ir asociacija Dzūkų kultūros draugė. Renginio metu katalogo sudarytojai Vilma Jenčiulytė ir Artūras Balčiūnas įdomiai dalijosi savo patirtimi bei įspūdžiais, įgytais rengiant katalogą. Kultūros paveldo departamento duomenimis, Lietuvoje saugomi 754 piliakalniai, 19 iš jų Alytaus rajone, 2 – Alytaus mieste. Dar 7 numanomos kalvos neįtrauktos į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Alytaus kraštotyros muziejuje parengtos parodos ir katalogo „Mūsų protėvių dvasia“ tikslas – supažindinti su piliakalniais, esančiais Alytaus rajone bei mieste, atkreipti dėmesį ne tik į jų kultūrinį unikalumą, bet ir priminti piliakalnių priežiūros, išsaugojimo bei informacijos apie juos sklaidos būtinybę. Leidinyje pateikiamos visų Alytaus rajono ir miesto piliakalnių fotografijos, legendos, apžvelgiama raida, šiandieninė būklė, archeologinių kasinėjimų medžiaga.

Sveikiname muziejų šių puikių leidinių pasirodymo proga. Kviečiu ir kitus bibliofilus įsigyti abu minėtus leidinius. Jau surinkau daugumą katalogų rengėjų autografų ant savo egzempliorių.

Muziejai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra