Dievo kultas Kristijono Donelaičio „Metuose“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Savo poemoje „Metai“ evangelikų liuteronų kunigas ir poetas Kristijonas Donelaitis (1714-1780) būrų lūpomis dažnokai skundžiasi, kad dėl kolonizacijos Mažojoje Lietuvoje nyksta lietuvių papročiai, tautiniai drabužiai, nuolankus elgesys, net tikėjimas. Kūrinyje įtaigiai atsleidžiamas būrų krikščioniškumas, dievotumas.
 
Pasak literatūros tyrinėtojos Dalios Čiočytės, Biblinis Dekalogas – poemos struktūrinis principas; konkretindama Dekalogo įsakymus, taikydama juos kasdieniniam gyvenimui, poema imituoja Išminties knygų pamokslo diskursą. Dekalogo nepaisymas – „pekliško razbaininko – šėtono – mokslai “(„Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint, / Šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekint“ (RG, 112)), biblinių pranašysčių apie šėtono karaliavimą, artinantis pasaulio pabaigai, ženklai: „Sako juk visi šventųjų prarakų žodžiai, / Ir pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai, / Kad prieš svieto pabaigą bus toks sumišimas, / Kad baisybės pekliškos visur išsiplatins“ (RG, 112) (Čiočytė, 1999, 63).

Maloninis kreipinys į Dievą kaip į mylimą tėvą rodo būrų nusižeminimą, paklusnumą ir visišką atsidavimą į Jo rankas. Mažybinės formos suteikia gilaus nuolankumo įspūdį. Žmogus supranta savo mažumą, kad be Aukščiausiojo jo visos pastangos gali nueiti veltui ir bando užsitarnauti Jo malonę ateičiai prašydamas: „Bet be tavęs, tu, dangiškasis mūsų tėtuti, / Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada. / […] Kad žegnojanti rankelė tavo negelbės. / Tu mus išlaikei per visą prašokusį metą, / Tu dar ir toliaus mus išlaikyti galėsi. / Ką mums vasara duos, mes, rods, numanyti negalim, / Bet tu jau žinai, kiek mums reikės, surokavęs. / Mes, glūpi daiktai, n’išmanom tavo davadą; […] Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis / Ir mes vėlei ant laukų triūsinėdami vargsim“ (ŽR, 146-147).

Nuolankus nusižeminimas, prašant malonės padėti darbuose per visus metus, primena maldą. Žmogus bijo likti vienas, be atramos, nes nežino, kas bus kitą dieną. Tada jis bando drąsintis maldoje. Žinoma, pasiryžtama dirbti dėl gražios ateities pasitikint Dievo malone: „Tam juk dievs dosnus gėrybes mums dovanojo, / Kad nusimūčiję bei, kaip mums reik, triūsinėję, / Vėl atsigautumbim, gardžiai kramtydami kąsnius. / Darbo reik, nes taip kožnam dievs paliepė valgyt“ (RG, 91). Pasak K. Donelaičio, jeigu Dievas taip sutvarkė, kad visi privalo valgyti, nes kitaip negalės našiai dirbti ir galiausiai mirs, taigi reikia stengtis triūsti kiek tik gali, kad sugebėtum išsimaitinti. O kuo daugiau žmogus dirbs, tuo skaniau ir valgys. Taigi kūniškų reikmių tenkinimas poetui ir jo veikėjams anaiptol nėra savitikslis dalykas, juolab gyvenimo idealas, o gamtiškos žmogaus prigimties sąlygota būtinybė, priemonė gyvybei ir sveikatai palaikyti, gyvenimo pilnatvei ir harmonijai pasiekti.

Poemoje kuriama vienintelio Dievo – Tėvo galybės apoteozė: „Dievs visagalįsis, kurs svietą visą sutvėrė / Ir mums žmogiškus ūmus bei razumą davė“ (VD, 69). Jis žmonėmis ir jų galvijais pasirūpina. Jo valia visi gauname pašaro, duonos ir netgi žmogaus protą. Taip pat rūpinasi metų laikais ir džiugina jų ypatybėmis: „O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm / Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė, / Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo“ (VD, 70). Pasak poeto, žmogui daugiausia Aukščiausiasis yra davęs: „Tau, žmogau, miels dievs daugių daugiaus dovanojo“ (PL, 16). Taip pat begalę gyvybių suteikė savo sukurtam pasauliui: „Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams, / Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido / Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė“ (PL, 17), „O vei, kožną dievs vis su pasimėgimu sotin“ (PL, 17). Tačiau už visas dovanas būrai privalo visada ir visur dėkoti savo Visagaliui Tėvui. Ir poetas dar duoda Krizą (čia būro sinonimas), jo padėką ir garbinimą Dievo, kaip pavyzdį kitiems būrams: „Ak! Kiek sykių Krizas, […] / Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, / Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint“ (PL, 14). Gražus Dievo garbinimas sulyginamas net su lakštingalos giedojimu, nors taip meldžiasi tik paprastas būras kaip tikras surinkimininkas.

Būrų poetas aprašo vieno iš autoritetingiausių personažo Selmo namus kaip pavyzdį kitiems: „kaip bažnyčią kokią rasi rėdytus. / Stalas jo nei švents altorius tau pasirodys, / Ant kurio knygelės šventos guli padėtos“ (fragmentas, 150). Svarbiausia, kas čia norima parodyti kitiems, tai šventas knygeles sudėtas ant stalo namuose, kaip ant altoriaus bažnyčioje. Jis pamaldžiai mokina savo vaikus, daug visi dirba. O po darbų giesmėmis garbina Viešpatį ir lengviau pakelia savo likimo naštą. Pasak lietuvių literatūros istoriko išeivijoje Prano. Naujokaičio (1905-1984), „tai pietisto (žr.„Pietizmas Mažojoje Lietuvoje“ http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=449) [Selmo –aut.past.] namai“.

Poemos būrai su didžiuliu skausmu ir sūniška meile prisimena pernai mirusį gerąjį amtsrotą, kurį vadina savo tėtučiu, kaip ir Dievą. Jo būrai labai verkė ir ilgai gedėjo: „Ak, pon amtsrot, ak! dėl ko mums numirei pernai!“ (VD, 51-52). Gerasis ponas suprato būrus ir sielvartavo dėl jų bėdų, užstodavo, niekada neįžeisdavo. Todėl būrai to širdingojo pono labai liūdi ir vis prisimena, nors jis jau pernai išėjo pas Dievą. Tačiau, viskam turi būti saikas, net ir sielvartui.

Lietuvių bendruomenės religija turėjo išsilaikyti svetimųjų įtakoje. Tai sunki ir alinanti kova. Atėjusi svetimtaučių įtaka viliojo būrus ne tik prašmatniais drabužiais, bet ir moraliniu palaidumu. Valstiečiai priešinosi tik prisirišimu prie savo kalbos bei papročių, religijos. Jie turėjo kovoti ne tiek dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo išganymo, kiek dėl išlikimo. K. Donelaitis nuolat kartojo, kad jie esą kitokie ir turi būti geresniais už atėjūnus. Poetas pabrėžė būrų vertę. Jis sako, kad paniekinti būrai neturi gėdytis savo padėties, savo tikėjimo į Dievą. Juk „viežlybas“ žmogus yra tas, kuris ne tik neišsižada savo tėvų kalbos, sąžiningai dirba, bet tiki į vienintelį Dievą, padoriai gyvena. Kaip matyti, pietistinės poeto nuostatos (siekis ugdyti pamaldumą, asketizmą) – svarbus poemos „Metai“ kontekstas.

Literatūra:

1. PL, VD, RG, ŽR, fragmentas, 1956: Donelaitis Kristijonas, Metai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.
2. Čiočytė, Dalia, 1999: Biblija lietuvių literatūroje. Santykio variantai: imitacija, transformacija, deformacija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999 (serija „Naujosios literatūros studijos“).
3. Naujokaitis, Pranas, 2001: „Kristijonas Donelaitis (1714-1780)“, Egzodo Donelaitis: lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001, 219-259.

Nuotraukoje:
K. Donelaitis

Voruta. – 2006. gruod. 9, nr. 23 (617), p. 3, 6

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra