Dieveniškių Valančius: iš gyvenimo pasienyje kronikų

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Galvas keliantys pavasario žiedai nejučia primena apie nenumaldomą laiko tėkmę – kunigą Domą Valančiauską aplankėme dar sniegui krentant. Tokią – baltą ir sušalusią – Dieveniškių žemę išvysite ir nuotraukose. Staiga suprantu, kad tai net labai simboliška – žemaičiui D. Valančiauskui pietryčių Lietuvos krašte, lyg amžino įšalo žemėje, lengva niekada nebuvo. Ir ne tik dėl pasirinkto sunkaus kunigo kelio, bet ir dėl negęstančio patriotizmo po šitiek metų praleistų ten, kur lietuviškai kalba tikrai ne kiekvienas.
 
Užsispyręs žemaitis Dieveniškėse
Vos atvykę kunigo D. Valančiausko imame ieškoti medinėje klebonijoje. Randame bažnyčioje, besiruošiantį šv. Mišioms. Turbūt nuo jos ir reiktų pradėti. Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinėsbažnyčia minima dar 1471 m. Istorija kalba, jog joje melsdavosi pati Barbora Radvilaitė, šiose apylinkėse gyvenusi drauge su pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu. Istorikai mano, jog jiedu šioje bažnyčioje ir susituokė.
Po gaisro 1783 m. atstatyta medinė bažnyčia, 1861 m. atnaujinta. 1899-1903 m. apmūrytas šventorius. Priešais bažnyčią pastatyta mūrinė varpinė su vartais.  1906 m. čia įsteigta parapija. Tiesa, klebonas aptarnauja ir dar vieną už dešimties kilometrų esančią Norviliškių Švč. M. Marijos Gailestingumo Motinos bažnyčią.
Pirmas dalykas nustebinantis įžengus į Dievo namus Dieveniškėse – jauki medinė vidaus apdaila ir neįtikėtina šiluma viduržiemiu.
Netrukus paaiškėja, jog daug kas šioje Švč. Mergelės Marijos Rožančinėsbažnyčioje paties kunigo D. Valančiausko rankomis ir rūpesčiu sukurta. Jo iniciatyva prie bažnyčios šono prisišliejo priestatėlis, kuriame retkarčiais iš bėdos šarvojami žmonės, susirenka chorai.
„Aš kartais pagalvoju, kad jei koks klebonas prie Šv. Onos bažnyčios kažką pristatytų, blogai būtų, bet čia Bažnyčia buvo labai kukli, tai ir pridūrėm“, – sako D. Valančiauskas.
Taip pat atsitiko ir su šildymu – kunigas nusprendė, kad reikia, jis pats ir pasirūpino.
„Kai manęs nebebus, nežinau ar kas šildys, ar ne, – prisipažįsta klebonas. – Tam reikia pastangų“.
Kaip keista bebūtų, rytų Lietuvoje gyvena nemažai žemaičių. D. Valančiauskas – ne išimtis. Galima pridurti ir tai, jog šis žmogus – žemaitis, besididžiuojantis savo kilme.
„Kiti nenori būti žemaičiais, kad ir kai kurie kunigai. Aš jiems sakau – tu žemaitis, o jis sako ne, nežemaitis. Pagyvena ilgiau Vilniuje, ir nebenori jais būti, gal gėdijasi savo šaknų“, – spėlioja kunigas ir tuoj prisimena neretai išgirstantis iš aukštaičių, esą žemaičiai patys savo kalbos gėdijasi.
Gimęs Skuodo rajone, Klaipėdoje baigęs vidurinę mokyklą, D. Valančiauskas, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Įšventinimas vyko 1973 m balandžio 17 d. Kauno arkikatedros bazilikoje vyskupo daktaro Juozapo Matulaičio-Labuko rankomis, primicijos – Šatėse, 1973 m. birželio 3 dieną.
Jau dvidešimt ketverius metus D. Valančiauskas kunigauja Dieveniškėse – toli nuo gimtojo krašto. Tačiau ir čia jau viskas pažįstama, ištyrinėta, sava.
„Kartais tenka išgirsti priekaištų dėl to, kad ilgai čia būnu, bet tie, kurie laksto, nepasėdi vietoje, irgi negeri – tai kaip suprast?, – retoriškai klausia klebonas. – Prieš tai buvau Ignalinos rajone, dar Švenčionyse buvau, ir į Aušros Vartus turėjau paskyrimą, bet nevažiavau… O čia taip pat mane paskyrė, paskyrė prelatas A. Gutauskas“, – prisimena.
 
Parapijiečiai atitverti siena
Miestelis, rodos, dievišku pavadinimu – Dieveniškės – įsikūręs Šalčininkų rajono pietryčiuose, ir nors jis iš trijų pusių apsuptas Baltarusijos, vyrauja lenkų tautinė mažuma. Nieko keisto, jog retas čia kalba lietuviškai, o nevietinį apskritai sunku sutikti. Nieko nebestebina ir tai, jog čia gyvenantiems lietuviams savo ir atžalų lietuvybę saugoti darosi vis sunkiau – tėvai agituojami vaikus leisti į lenkų darželius ar mokyklas, o ir sąlygos tam palankesnės.
„Lietuvių parapijoje mažėja. Gerai dar, kad mokyklą turim lietuvišką, darželiui padėjo lietuvių katalikų religinė šalpa, mūsiškių prašymu, kitaip jų visai neliktų“, – apie sudėtingą padėtį kalbėjo kunigas.
Tačiau yra šiame krašte ir kitokių žmonių. Vienas iš jų – klebonas D. Valančiauskas, nė nemanantis slėpti karšto savo patriotizmo ir noro puoselėti lietuvybę.
„Aš ir rusų laikais „Svoboda“ klausydavau, naktimis nemiegodavau“, – prisimena klebonas, ir dabar besistengiantis palaikyti visus ta pačia kryptimi einančius ir tų pačių tikslų siekiančius tautiečius.
Matyt, dėl unikalios šiame krašte susidariusios situacijos kunigas D. Valančiauskas ne kartą buvo skųstas vyskupui. Už tai, kad neva pažeidė pasienio zonos režimą – bent jau tuo jį kaltino anonimai. Tiesa, tada žemė prie tvoros, skiriančios Europos Sąjungą nuo Baltarusijos, dar nebuvo suarta, ir kaltinimus pagrįsti įrodymais buvo daug sudėtingiau.
„Žmonės gaudo sensacijas, – įsitikinęs kunigas. – Jie galvojo, gal aš žinias perduodu, ir jie man kažką perduoda apie tai, kas vyksta už sienos. Bet taip niekada nebuvo“.
Iš tiesų viskas daug paprasčiau: griežta siena tarp Europos Sąjungos ir Baltarusijos padalino ne tik žemę, bet ir žmones, o jei tiksliau – D. Valančiausko parapiją. Padalino ne šiaip sau tvora, kurią galima perlipti, o valstybine siena, tad ką daryti kunigui, kuriam visi parapijiečiai tiek šiapus, tiek anapus tvoros, vienodai svarbūs, kuriam visi – jo žmonės.Būtent dėl šios priežasties būta ir tokių dienų, kuomet kun. D.Valančiauskas atsinešęs Švč. Sakramentą, visa kita, kas reikalinga, aukojo šv. Mišias parapijiečiams, stovintiems Baltarusijoje, o jis pats – Lietuvoje. Problemos niekur nedingo.
„Didesnė pusė Norviliškių parapijos – anapus tvoros, Baltarusijoje. Ten gal apie penkis šimtus parapijiečių, o čia liko tik apie pusantro šimto“, – kalba kunigas D. Valančiauskas.
Tuo tarpu vietiniai žmonės dar pamena tuos laikus, kai griežta siena neegzistavo ir sekmadieninė migracija vyko nuolat.
„Dabar siena aklina. O leidimus ją kirsti ne taip lengva gauti. Būtina pasidaryti vizą, kuri kainuoja, užtrunka laiko, be to dėl jos gavimo žmogus priverstas vykti į Gardiną, o kur čia kokia močiutė palakstys“, – pasakoja po mamos mirties kunigui šeimininkauti padedanti sesuo…
„Jeigu visai atidarytos būtų sienos, būtų negerai – asimiliuotų mus, jų juk dešimt milijonų, – apie kaimyninę Baltarusiją kalba klebonas. – Bet laibai norėtųsi, kad bent jau parapijiečiams siena pasidarytų lankstesnė, būtų sudaromos sąlygos, išduodami leidimai pamaldų, kapinių lankymui. Juk čia jų giminės palaidoti, argi teisinga, kad net per Visus Šventus neleidžiama mirusiųjų pagerbti“.
„Ateina žmonės prie tvoros, mato, kad kunigas atvažiavo ir verkia, – pasakojo kunigo sesuo. – Verkia, nes jiems iki bažnyčios vos penki šimtai metrų, nes nori pasišventinti kažką“.
Tarpvalstybinė siena susijusi ir su tragikomiškais atsitikimais. Dėl jos atsirado, kaip juokaujama, seniausia sienos pažeidėja – ponia Stasė, gimusi 1913 m. ir prieš porą metų iškeliavusi anapus. D. Valančiausko sesuo pasakojo, jog ji kirsdavo sieną ir dėl bažnyčios, ir tada, kai į parduotuvę prireikdavo. Pereidavo ir paskui save lazdele pėdsakus užbraižydavo, kartą net į kanalą buvo įkritusi, tiesa, viskas baigėsi laimingai. Ne kartą senolę ir pasieniečiai stabdė, klausdami, kur ši traukianti, ir duonos pasiūlydavo, bet ji vis tiek kartojo savo žygius.
 
Kelias, nulemtas garbingų šaknų
Ant stalo ir lentynose gulinčios knygos kalba už save, tačiau ir pats kunigas D. Valančiauskas neslepia, jog skaito istorinius veikalus, domisi praeitimi, savo šaknimis, saugo atsiminimus apie gimtą karštą ir jį supusius žmonės – kad ir senovinį mamos pasą.
Besigardžiuodama ypatingąją „kava su vanilija“, kuri, anot klebono, taip pat turi savo istoriją – pargabenta iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Manheteno, pirkta vos už trijų kilometrų nuo tos vietos, kur buvo susprogdinti garsieji bokštai dvyniai, natūraliai susidomiu pačia pradžia, priežastimis, paskatinusias pasirinkti sunkų kunigo kelią. D. Valančiauskas nustemba:
„O kodėl tai norite žinoti? Aš jau senas, greit numirsiu, jau nebėra ko apie tokius senus laikus galvoti“, – šypsosi.
Bet tuoj prisimena, jog galutinai tarnystei Dievui apsisprendė būdamas kariuomenėje. Iš pradžių D. Valančiauskas tarnavo Karaliaučiaus krašte, paskui Kryme, sritis – jūrinė aviacija. Iš šio krašto atmintyje likęs švilpikų keliamas triukšmas naktimis, neleidęs ramiai miegoti.
„Kariuomenės metais teko gulėti Sevastopolio ligoninėje. Vėliau sužinojau, jog vienas seminarijos kurso draugas – kunigas kanauninkas Juozas Janulis – taip pat tarnavo Sevastopolyje, o susipažinom mes tik seminarijoje, keista… Jis dabar Rokiškyje, vadovauja vienai gražiausių bažnyčių Lietuvoje“, – pasakoja kunigas.
Tiesa, į Dievą klebonas ėjo nuo pat savo gyvenimo pradžios. Septynių vaikų šeimoje augęs D. Valančiauskas dar gimtinėje, Šatėse (Skuodo raj.), šv. Mišioms patarnaudavo. Klebonu tuo metu buvo kunigas Alfonsas Syrus, inteligentų šeimos atžala, jo tėvai dirbo pašte Smetonos laikais.
„O kokius pamokslus jis sakydavo – pamenu galvodavau, kad tik ilgiau nebaigtų kalbėti. Juk dabar taip dažnai būna, jog žmonės tik ir laukia, kada iš kunigo „Amen“ pasigirs“, – prisiminimais dalijosi klebonas.
Nereikia būti ypatingai nuovokiu, kad pastebėtum, jog šį šviesų žmogų visada lydėjo palaima iš aukščiau – D. Valančiausko mama kilusi iš Mosėdžio parapijos, kurioje dirbęs pats Vaižgantas, iš gimtųjų Valančiauskų žemių, Šačių parapijos, kilęs ir vyskupas A. Vaičius. Šis žmogus, pasak D. Valančiausko, labai palaikė Dieveniškių parapiją.
D. Valančiausko pavardėje nesunku pastebėti ir dar vieno garsaus žmogaus prisilietimą.
„Mes esame Motiejaus Valančiaus ainiai, dalyvaujame giminės susitikimuose. Tam, kad būtų atsektas kraujo ryšys, ne vienas mėnuo praleistas Vilniaus archyvuose“, – kalbėjo kunigas.
Sesuo dar pamena mamos pasakojimus apie M. Valančiaus portretą, rastą atitekėjus į naujus namus. Jis kabėjęs ant sienos. Tiesa, vėliau neaiškiomis aplinkybėmis dingo – išnešė kažkas kažkam parodyti ir nebegrąžino
Sakoma, jog vardas įpareigoja. Tad ką jaučia žmogus, nešiodamas tokią garsią ir atsakomybės reikalaujančią pavardę, klausiu. Klebonas atsako vienu prisiminimu iš studijų metų:
„Turėjau laikyti egzaminą pas prelatą Telkšnį, jis dėstė Senojo Testamento egzegezę. Pamenu prieinu prie jo ir nuskamba pirmasis klausimas – „Kada keisi pavardę?“, – pasakoja D. Valančiauskas. – Jei koks jaunas kunigas tai būtų pasakęs, galėjai pagalvoti, kad tiesiog vaikiškai pajuokavo, tačiau prelatas buvo labai gerbiamas žmogus, autoritetas. Nežinojau ką atsakyti. Todėl tiesiog paklausiau jo – Kodėl gi turėčiau? O jis tik dar kartą pakartojo – „Į Valančių pavardę kada keisi?“
 
Žvilgsnis iš arčiau
Šalčininkų rajono, Poškonių pagrindinės mokyklos mokytoja Zita Sperauskienė, kalbėdama apie kraštą, kuriame gyvena ir dirba atsidūsta ir prisipažįsta, jog ir pati kartais norinti iš čia pabėgti. Tokiomis silpnumo akimirkomis stiprybės suteikia kartą sūnaus ištarti žodžiai – Mama, nepasiduok, dar tavęs čia reikia.
„Sunku, kada tu žinai, kad viską darai dėl Lietuvos, kad tu gyveni Lietuvoje, bet labai keista, kad pasijunti lyg svetimam krašte gyvenantis. Aš neprarandu noro dirbti, nes tikiuosi, kad ateis diena, kai ir šiame krašte lietuviškai mokyklai, taip pat ir kaimo mokyklai, bus skiriamas dėmesys, Aš manau, kad kažkas turėtų pasikeisti, ir labai svarbu, kad lietuviškas kaimas, kuris yra tikrai lietuviškas, čia išsilaikytų tokiu“, – kalbėjo pedagogė.
Mokytoja puikiai pamena ir skaudžius žmonių pasakojimus apie karo metais Šalčininkų rajone, Kaziulių kaime vykusius įvykius.
„Būdavo taip, jog jei lietuvis „nesilenkindavo“ pavardės, nuleisdavo tą žmogelį į šulinį ir reikalaudavo pasakyti, kad jis esąs lenkas. Ponas Antanas buvo vienas tų tikrų lietuvių, kurie neprisipažino. Žmogus išsaugojo savo lietuvybę, bet pasimirė žymiai anksčiau“, – kraupius įvykius, kurių atgarsiais šis kraštas gyvena ir šiandien, pasakojo mokytoja.
Kalbėdama apie Dieveniškes penkiolika metų čia išdirbusi ir išgyvenusi Z. Sperauskienė, pirmiausiai akcentavo lietuviškas šio krašto šaknis.
„Ši žemė yra lietuvių, čia tikros lietuviškos šaknys, tik kažkodėl nenorima to pripažinti, kažkodėl ignoruojami tie žmonės, tos šeimos seniūnijose, kurios leidžia vaikus į lietuvišką darželį ar mokyklą. Tai yra skaudu lietuviui, tai skaudu žmonėms, kurie, gyvenantys šiandienos Lietuvoje, negali pasirinkti, kokią vaikų ateitį nori matyti, – sakė mokytoja. – Kaip bebūtų, džiaugiuosi, kad atvažiavau ir pažinau šitą kraštą, puikų kraštą, kuriam tiesiog reikia daugiau lietuvių“.
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Ilgametis Dieveniškių klebonas D. Valančiauskas – žemaitis, besididžiuojantis savo kilme
2. Dieveniškių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios šventoriuje – įspūdingas koplytstulpis M. Valančiui
3. Istorikai mano, kad Dieveniškių bažnyčioje su didiku Goštautu susituokė viena populiariausių mūsų istorinių asmenybių, būsimoji karalienė Barbora Radvilaitė
4. Dieveniškių klebonas buvo vienas pirmųjų atskubėjusių į tragedijos vietą, kai 1991-ųjų gegužę buvo nušautas Krašto apsaugos departamento Šalčininkų užkardos Dieveniškių patrulių tarnybos baro pamainos viršininkas Gintaras Žagunis. Būtent kun. D. Valančiauskas pašventino G. Žagunio atminimui architektų Leono Ziberkos, Kęstučio Lupeikio, Mariaus Morkūno ir skulptoriaus Vidmanto Gyliko sukurtą paminklą

Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 8.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra