Dieveniškių krašto švietėjas kunigas Steponas Umbrasas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kai pažvelgiu į Lietuvos žemėlapį, kuriame keistai į dabartinę Gudiją įsiterpęs Dieveniškių kraštas, visuomet prisimenu savo dėdę kunigą – Dieveniškių kleboną Steponą Umbrasą, kuriam šiemet, gruodžio 25 dieną, sukaktų 125-eri metai (1878-12-25–1921-11-12).

Kunigas S. Umbrasas – aukštaitis iš Molėtų krašto, gimęs Miškiškių k. (dabar Bajorų k.), ūkininkų Jokūbo Umbraso ir Julijos Kuliešytės vyriausias sūnus. Tėvams nutarus sūnų leisti  į mokslus, Steponas mokėsi privačiai Vilniuje. 1897 m. Oriolo mieste, jam, išlaikiusiam egzaminą, suteikiama vaistininko mokinio kvalifikacija.
Tais pačiais metais būsimasis dvasininkas įstojo mokytis į Vilniaus Romos katalikų dvasinę seminariją. Baigęs seminariją, 1903 m. liepos 1 d. įšventintas kunigu. Pirmąsias mišias aukojo Vilniaus Š. Petro ir Povilo bažnyčioje.
Po to išvyko į Dysną ir trejetą metų ten atliko vikaro pareigas. 1906 m. liepos 28 d. vyskupas S. Umbrasą paskiria Dieveniškių parapijos klebonu.
Atvykęs į Dieveniškes kun. S. Umbrasas rado parapijiečius įsiaudrinusius, nes tuo metu vyko kova dėl lietuvybės. Nors dauguma gyventojų buvo lietuviai, lenkų kunigai draudė lietuvių vaikus mokyti poterių tėvų gimtąja kalba bei bažnyčioje sakyti lietuviškus pamokslus.
Lenkintojai buvo labai aktyvūs, prenumeravo ir platino krašte propagandinę lenkų literatūrą, visaip menkino lietuvių kalbą. Bet lietuviai lenkinimui priešinosi ir gynė savo teises. Todėl 1904–1906 metais vyskupijos administracijai buvo pasiųsta dešimtys prašymų paskirti į Dieveniškes kunigą lietuvį. Tuos prašymus lenkų kunigai smerkė, o tie, kurie rašė tuos prašymus, buvo net prakeikti ir nuėję išpažinties negalėjo gauti nuodėmių atleidimo nei Dieveniškių, nei aplinkinėse bažnyčiose.
Turėdamas vyskupo leidimą Dieveniškių bažnyčioje įvesti lietuviškas pamaldas, kun. S. Umbrasas pirmaisiais metais nekeitė savo parapijoje nusistovėjusios tvarkos sakydamas: „Dieveniškių parapijoje mažne visi žmonės kalba lietuviškai, tačiau iš senų senovės visakas čia buvo lenkiškai daroma, žmonės nemoka lietuviškai nei poterių, nei skaityti – tai lietuviškos pamaldos vargu ar būtų įvestos be triukšmo.“
Būta ir kitų priežasčių. Vyšniavo dekanas Tarasevičius, kuriam buvo pavaldi Dieveniškių parapija, neklausydamas vyskupo, draudė lietuviškas pamaldas.
Bet nepaisant to draudimo, 1909 m. pradėta lietuvių vaikus viešai katekizuoti lietuviškai, bažnyčioje, greta lenkiškų, sakyti ir lietuviškus pamokslus. Kun. S. Umbraso rūpesčiu kaimuose įsteigtos kelios mokyklėlės. Jose imta mokyti lietuviškai skaityti, poteriauti.
Tai buvo pirmosios lietuviškos mokyklos Dieveniškių krašte. Lietuviškos mokyklos ugdė lietuvius tautine dvasia, padėjo priešintis lenkinimui. Žinoma, lenkiškumui pritariantys ir toliau trukdė plėtotis lietuvybei, rezgė intrigas, skleidė visokius gandus.
Matyt, trūkus kantrybei, kun. S. Umbrasas 1911 m. paprašo vyskupą, kad jį perkeltų į kitą parapiją, ir gauna leidimą vykti į Širvintas. Sužinoję parapijiečiai 1912 m. sausio 16 d. siunčia vyskupijos valdytojui prašymą teigdami, kad kun. S. Umbrasas „įvedė parapijoje naują tvarką, beveik išnaikino girtuoklystę bei nesutarimus ir tinkamai pradėjo rengti vaikus prie pirmos komunijos, ko anksčiau nebuvo.“ Be to, nurodė ir kitų priežasčių: pradėta statyti klebonija, surinkta 5 000 rublių naujos bažnyčios statybai, be to, jie nenorį naujo klebono, jų manymu, paliegusio ir nepajėgaus užsiimti pradėtais darbais. Prašymą pasirašė 191 parapijietis.
Kun. S. Umbrasas paliekamas Dieveniškėse. Savo parapijoje vėl skelbia Dievo žodį sakydamas pamokslus lietuvių ir lenkų kalbomis, rūpinasi pradėtomis statybomis, puoselėja lietuvybę.
Ligos palaužtas, jis mirė Vilniaus lietuvių ligoninėje po nesėkmingos bei pavėluotos apendicito operacijos. Palaidotas Vilniaus Bernardinų kapinėse. Kapas buvo aptvertas metaline tvorele, pastatytas medinis kryžius su lietuvišku užrašu. Šiais kunigo jubiliejiniais metais artimųjų rūpesčiu antkapinis paminklas atnaujintas.
Kun. S. Umbraso švietėjiška veikla Dieveniškių krašte: lietuvių tautinės savimonės žadinimas, gentainių kvietima nepasiduoti lenkinimui, davė vaisius, kuriuos šiandien matome. Kai Sovietų Sąjunga grąžino Lietuvai dalį okupuotos Vilnijos, Dieveniškių apylinkės nebuvo nutautusios. Tai, matyt, nulėmė, kad Dieveniškių kraštas, beveik iš visų pusių apsuptas Gudijai paliktomis žemėmis, buvo priskirtas Lietuvai.

S. Umbraso šeimos archyvo nuotr.


Nuotraukose:

1. Kun. S. Umbrasas
2. Trys broliai Umbrasai apie 1910 metus
3. 1903 m. birželio 22 d. atmintinė apie pirmąsias mišias

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra