Diena, alsuojanti Pilėnų dvasia

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Rugpjūčio 23-ioji. Kas yra ši diena Lietuvai? Ką ji primena, ko moko? Ar nepamirštame istorijos, nenuvertiname, neišduodame amžiais brandintų, gintų tautos pačios savasties idealų? Kokie turime būti, kad atsispirtume kėslams užvaldyti valstybę ir sąmonę, kad neblėstų laisvės, tiesos, šviesos dvasia? Daug ko klausta, išsakyta, o ir ne kalbomis bylota per renginius Vilniuje šių metų rugpjūčio 23-iają, rekordiškai karštą vasaros pabaigos dieną.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos rūmuose vidurdienį prasidėjo iškilmingas susirinkimas, skirtas mitingo, pirmąkart viešai pasmerkusio Molotovo-Ribentropo paktą, 20-mečiui paminėti. Rūmų fojė surengta paroda „Kelio į laisvę pradžia – prie A. Mickevičiaus paminklo 1987 m. rugpjūčio 23 d.“
Valandą anksčiau S. Daukanto aikštėje Piliečių santalka pilietine muzikine akcija minėjo pernai rugpjūčio 23 d. žuvusio pulkininko Vytauto Pociūno atminimą. Gausi auditorija klausėsi filosofo prof. Leonardo Donskio perteikiamų „The Beatles“ dainų, Baltijos gitarų kvarteto koncerto.
Lietuvos Sąjūdžio kviečiami žmonės pavakare rinkosi į Šv. Mikalojaus bažnyčią, po čia aukotų šv. Mišių eisena traukė mitingan prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir Bernardinų bažnyčios, paskui – Gedimino kalne paminėti Baltijos kelio 18-ųjų metinių.
„Prisimename 1939-aisiais pasirašytus neteisėtus ir amoralius dokumentus, mūsų valstybei reiškiančius okupaciją ir ilgus priespaudos metus, – kreipdamasis į susirinkusiuosius Filharmonijoje kalbėjo Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. – Prisimename tautos kančios kelią – tūkstančius nužudytų, ištremtų, priverstų emigruoti, fiziškai ir morališkai suluošintų piliečių. 9…0 Tačiau rugpjūčio 23-iąją pelnytai galima laikyti ir tautos dvasinio pabudimo diena. Prisiminkime 1987-ųjų mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Jo rengėjai patyrė tą patį, ką ir pokario partizanai bei disidentai: gąsdinimus, fizinį ir psichologinį smurtą, šmeižtą – visa tai, kas penkias dešimtis metų lydėjo mūsų tikrąją istoriją ir laisvę.
Nepaisant okupantų ir jų talkininkų pastangų įteigti, esą veikia tik keletas pavienių ekstremistų, visi suprato: Lietuva jau kitokia. Lietuva pasiryžo ginti savo istoriją ir pagerbti jos aukas, Lietuva subrendo tiesai.“
Prezidentas dėkojo pirmojo laisvės mitingo rengėjams už drąsą ir moralumą, ištikimybę tiesos ir tautos idealams, už pasiryžimą pasiaukoti vardan tų idealų ir klausė: „Kiek tų vertybių išsaugojome per dvidešimt metų? Neretai matome politikų blaškymąsi ir pasimetimą smulkmenose, o kartais – ir beveik neslepiamas abejones laisve kaip vertybe. Ar tai toleruodami neišduodame idealų, kurie sukūrė mus kaip tautą ir valstybę, kurioje dabar esame?“
Seimo Pirmininko pavaduotojas Andrius Kubilius, Lietuvos parlamento vadovybės ir viso Seimo vardu dėkodamas 1987 m. mitingo organizatoriams, sakė, jog jie – Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, kunigas Robertas Grigas, PETRAS Cidzikas – asmenybės, kurios įrašytos istorijoje. Pasak A.Kubiliaus, po 1987 m. rugpjūčio 23-iosios Lietuva tapo vieta, į kurią žvelgia pasaulis. Deja, tenka kalbėti ir apie sąmonėje neišnykstančias Molotovo-Ribbentropo pakto nubrėžtas ribas, ir apie simbolišką sutapimą, kad kaip tik rugpjūčio 23-iąją žuvo Lietuvos patriotas karininkas V.Pociūnas.
Iškilmingo susirinkimo dalyviai klausėsi pačių istorinio mitingo iniciatorių – Lietuvos laisvės lygos vadovo A.Terlecko, Seimo nario V.Bogušio, P.Cidziko prisiminimų, praeities ir dabarties politinio gyvenimo vertinimų.
Žodį tarė Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.
„Šiandien, – sakė Jo Eminencija, – minime labai skaudžią datą, kai dvi galingos valstybės perbraižė Europos žemėlapį, ir tą valandą mes, lietuviai, buvome pasmerkti netekti laisvės, važiuoti į Sibirą, būti šaudomi ir niekinami miestelių gatvėse, būti diskriminuojami dėl savo tikėjimo ir meilės Tėvynei. Tačiau Rugpjūčio 23-ioji alsuoja Pilėnų dvasia, nes primena dvasia nepavergtus ir prisikėlimo viltį išsaugojusius mūsų tautiečius. Ne tik tuos, kurie 1987 metų rugpjūčio 23-iąją susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir garsiai prabilo apie gėdingajį paktą, bet ir visus – nuo pokario partizanų, 17 tūkstančių laisvės Memorandumo signatarų, Bažnyčios Kronikos leidėjų iki Sąjūdžio darbininkų, žadinusių Lietuvos laisvės viltį ir atkūrusių Nepriklausomą Lietuvą.“
Kalbėjo istorikas dr. Arvydas Anušauskas, Latvijos nacionalinio pasipriešinimo dalyvis Intas Calytis (Ints Calitis), Estijos buvusių politinių kalinių sąjungos lnarys, Tartu universiteto mokslininkas Martas Niklusas (Mart Niklus).
Filharmonijoje koncertavo Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (dirigentas – Donatas Katkus).
Tarp suplūdusiųjų prie A.Mickevičiaus paminklo, kaip ir prieš 20 metų, vėl švytėjo energingosios, drąsiosios sesers Nijolės Sadūnaitės veidas, skardėjo balsas. Tas pats balsas toje pačioje vietoje anuomet ir pradėjo akciją, kuria pareikalauta likviduoti Stalino ir Hitlerio sudarytą sandėrį prieš Baltijos šalis, nutraukti Lietuvos sovietinę okupaciją. „Viena uoliausių užsienio „dirigentų“ valios vykdytojų ir pagrindinių rugpjūčio 23-iosios susibūrimo organizatorių – Nijolė Sadūnaitė, prisidengusi religingumo skraiste, ši 49 metų moteris svarbiausiu gyvenimo tikslu pasirinko atvira antitarybiškumą ir nacionalistinių įdėjų skleidimą. Už antitarybinio turinio literatūros gamybą ir platinimą 1975 metais ji buvo nuteista 3 metus kalėjimo – ir tiek pat laiko nutrėmimo. Kalinimo vietose bandė organizuoti įvairias priešiškas akcijas, siuntinėjo šmeižikiškus prasimanymus apie tarybinę tikrovę“, – rašė to meto Lietuvos valdžiai palankus laikraštis, ir sesuo Nijolė prisimena dėkojusi, kad broleliai kagėbistai garsina renginį.
Kunigas Robertas Grigas, tada kalbėjęs po N.Sadūnaitės, dabar vėl tardamas žodį prie A.Mickevičiaus paminklo sakė buvęs ir esąs laimingas. Pasiektas tikslas, kuris prieš dvidešimt metų buvo tik viltis, svajonė: turime Lietuvą – savo valstybę. Kaip joje tvarkysimės, kokias vertybes išpažinsime, puoselėsime tokia bus ir mūsų Lietuva.
Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis priminė, kaip galingai išsiliejo Lietuvoje laisvės srautas, išsiveržęs 1987 m. Mitingu. Tąkart čia būrėsi drąsiausių, tvirtos valios žmonių branduolys. Po metų Vingio parke – jau ketvirtis milijono. Baltijos kelyje 1989-aisiais – pusantro milijono. Ar nereikia dabar vėl nuo pradžios tokio sąjūdžio? „Mus kaip tautą, visuomenę gali išlaikyti tik dvasios jėga“, – sakė prof. V.Landsbergis. Ragino atmesti baimę, kalbėti, kaip nebijojo kalbėti sesuo Nijolė, linkėjo, kad skambėtų Lietuvos himnas, lydėtų šviesa ir tiesa.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra