Didžiuotis ar atgailauti?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šią frazę – „Esu gėjus, ir tuo didžiuojuosi!“ – aš jau girdėjau du kartus. Ne skaičiau, bet girdėjau. Šiais laikais visi gali kompiuteriais prirašinėti kas ko nori, bet ne visi pasiryžę žodžiu išpažinti savo tikėjimą. Taigi, pirmą kartą tai išgirdau reformatų bažnyčioje, kitą kartą per televizorių. Tada vienas Europos parlameno narys, besididžiuodamas esąs gėjus, įnirtingai kritikavo lietuvių sukurtą „Lietuvos respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešos informacijos poveikio įstatymą“ dėl „homofobijos“, neva esančios tame įstatyme.
 
Berods ši ištarmė yra įgavusi tam tikro „šventumo“ statusą ir yra tarsi trumpas įsitikinimų (gal tikėjimo?) išpažinimas tų homoseksualistų tarpe, kurie save vadina „gėjais“. O kuo iš tiesų galime girtis ir didžiuotis? Kiekvienas krikščionis, kiekvienas tikintis ar netikintis Dievą asmuo neišvengiamai susiduria su šiuo labai paprastu gyvenimišku klausimu: „Kuo žmogus gali didžiuotis?“ Atsakymas dažniausiai priklauso nuo pasaulėžiūros, asmens ir visuomenės brandos. Kitaip sakant, nuo vertybinio pamato, arba dar tiksliau – nuo tikėjimo, kuris atsako į klausimą „kas yra žmogus?“ Ar mylinčio Dievo kūrinys, ar tik protaujantis gyvūnas?
 
Dostojevskis yra sakęs: „Jeigu Dievo nėra, tada viskas galima“. Tie paprasti žodžiai tiesiog dvelkia nuodėme ir mirtimi. XX amžius pateikė nemaža pavyzdžių, kaip ateistinės ideologijos įtakojo įvairių visuomenių vystimąsi. Viskas prasidėdavo ir pasibaigdavo žudynėmis, – dėl, regis, gražios idėjos apie „laisvą ateities žmogų“. Todėl ilgiau nenoriu apsistoti ties versija „viskas galima protingam gyvūnui“, bet nuodugniau aptarsiu teistų požiūrį į tą patį klausimą – „Kas yra žmogus?“
 
Juk mąstanti būtybė neišvengiamai klausia apie gyvenimą, prasmę ir mirtį. Tai yra paslaptingi būties klausimai. Jeigu yra kažkas, būtis, jeigu yra žmogus, tai yra ir viso to buvimo pirminė priežastis – Kūrėjas. Kai žmogus klausia apie gyvenimą ir prasmę, neišvengiamai turi atsigręžti į savo „būties priežastį ir pagrindą“. Todėl jis ne vienišas stebi praeinančias savo gyvenimo dienas, bet kartu su savo būties pagrindu – Kūrėju.
 
Dievas žmogų sukūrė pagal savo paveikslą, t. y. kuriantį ir bendraujantį. (Pr 1,25) Todėl tiek kurdami, tiek bendraudami, ieškome teisybės ir stengiamės išvengti blogio. Aišku, kad neretai klystame, mus apima abejonės ir sąžinės priekaištai.
 
Taigi, žmogus yra bendraujanti, sociali būtybė, gyvenanti šiame pasaulyje ne viena, bet tarp kitų žmonių. Visa žmogaus veikla, nuo paprasčiausių fiziologinių procesų tenkinimo, iki sudėtingiausių visuomeninių mokslinių, meninių, politinių procesų turi tiesioginį ir neišvengiamą ryšį su kitais žmonėmis, visuomene. O tai reiškia, kad visa žmogaus veikla susaistyta tvirtais, nors nematomais ryšiais su etika ir tikėjimu.
 
Derėtų pripažinti, kad mums visiems nesvetimas noras kitų akyse pasirodyti geriau. Esame žmonės, ir toks elgesys yra visai suprantamas bei natūralus, bet… iki tam tikros ribos. Žmogus pakenkia pats sau, kai peržengia tą ribą. Net ir religiniuose veiksmuose neretai pasitaiko tikėjimo profanavimo dėl žmogiškos veidmainystės, dėl noro padaryti įspūdį aplinkiniams, siekiant išorinio šventumo. Jėzus smerkė veidmainius, kurie eina melstis į aikštes, kad būtų žmonių stebimi ir giriami dėl jų išskirtinio pamaldumo.(Mt 6, 5–6). Taip Jėzus įvardijo ir tuos, kurie giriasi duodami išmaldą (Mt 6, 2–4), o pasninkaudami perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos kenčiant (Mt 6, 16–18).
 
Dievui svarbu ne išoriniai – parodomieji dalykai, kuriais galime didžiuotis prieš kitus, bet tai, kokie iš tikrųjų esame, kokia mūsų tikėjimo esmė. Jėzus sako: „Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje.“ (Mt 6, 1). Apaštalas Paulius primena Efezo bažnyčiai labai svarbią krikščionybės tiesą: „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2, 8–10) Taigi, negalime girtis ir didžiuotis kuo tik panorėję. Juk gyrius dažnai neatitinka tiesos, o didžiavimasis dar nereiškia atsakomybės. Juk, pavyzdžiui, išpūstas pasididžiavimas savo kalba, tauta, valstybe ir panašiais dalykais, tautos padėtį ne visada pagerindavo, o dažnai atvirkščiai – sukeldavo alinančius karus. „Kur ateina išdidumas, ten ateina ir gėda, o kur nuolankumas, ten išmintis“( Pat 11,2) Taip pat yra ir šeimos, ir bažnyčios gyvenime, – ten, kur įsivyrauja išdidžios nuostatos, vėliau ateina gėda ir žlugimas. Pavyzdžių yra daugybė.
 
Net geri ir teisūs darbai, tokie, kaip vargšų šelpimas, mecenavimas, religinių tradicijų laikymasis savaime nėra joks pagrindas didžiuotis. „Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas“ (Iz 64, 6) Be to, turėtume suprasti, jog kiekvienas pasididžiavimas yra puikybė prieš kitą artimąjį, kuris taip yra Dievo mylimas.
 
Todėl yra keista ir visiškai nepriimtina, kai kuris krikščionis ar šiaip sveiko proto žmogus, pradeda didžiuotis esąs nehomoseksualus. Juolab keista ir nepriimtina, kai homoseksualistai ir jų organizacijos pradeda viešai didžiuotis esą „gėjais“, tuo tarpu didžiąją visuomenės dalį paniekinamai vadindami „natūralais“, nuolatos apkaltina savo pačių sugalvotu terminu –  „homofobija“. Kur nuves toks didžiavimasis, tokia puikybė?
 
Krikščionys nuolat yra tam tikroje, paradoksalioje tikėjimo įtampoje, kuri ir sudaro vieną iš pagrindinių krikščionybės skiriamųjų bruožų. Paaiškinsiu mintį taip: krikščionys privalo vadovautis Šventuoju Raštu kaip Dievo Žodžiu, kuriame aiškiai bei neigiamai atsiliepiama apie homoseksualizmą, kartu suprasdami, kad Jėzaus auka ant kryžiaus už mūsų nuodėmes yra nenusipelnyta malonė, kuri neatmeta ir homoseksualių asmenų.
 
Visų pirma, krikščionys yra Dievo Žodžio įpareigoti žinoti, kas yra tinkama, o kas – ne Dievo akyse, ir atsiriboti nuo netinkamai besielgiančiųjų. Antra vertus, praktikuojantys krikščionys gerai žino, kad Jėzus paaiškino bei išplėtė nuodėmės sąvokos suvokimą ir liepė atgailauti tiems, kurie iki tol save laikė teisiais. Jeigu atmestume kokį nors vieną iš šių priešingų tikėjimo polių, išsivystytų vienas iš religinių kraštutinumų; arba besaikis liberalizmas, kurį kai kas neteisingai painioja su tolerancija; arba visiškas nepakantumas ir baudžiamasis homoseksualų persekiojimas.
 
Laukdami antrojo Kristaus atėjimo, krikščionys tiki ir laukia dieviško teisingumo. Krikščionys su pasitikėjimu ir aukštai pakelta galva laukia Aukščiausiojo Teisėjo sprendimo, nors ir nežino koks jis bus. Krikščionis jaučiasi įsipareigojęs tolerancijai, kita vertus – yra asmeniškai atsakingas už Dievo Žodžio įstatymo aiškinimą ir jo laikymąsi.
 
Norisi pasinaudoti palyginimu iš fizikos mokslų srities – įtampa tarp skirtingą krūvį turinčių taškų sukuria tarsi trečią dydį, t. y. vadinamą „lauką“. Taip ir ši įtampa tarp dviejų, iš pirmo žvilgsnio, skirtingų tos pačios religijos krypčių, sukuria tam tikrą tikėjimo „lauką“, kuriame gali tarpti visokie vaisingi dvasiniai įvykiai. Šios tikėjimo įtampos išgyvenimas dvasiškai praturtina tuos, kurie tą įtampą suvokia. O visai krikščionijai suteikia net tik nuolatinę atsakomybę ieškoti tinkamų problemos sprendimų, bet ir viltingą ateities horizontą.
 
Tačiau būdami tolerantiški, krikščionys neturėtų pradėti didžiuotis savo begaline tolerancija ir „progresyvumu“. Jie negali ir ateityje negalės priimti peršamos idėjos, kad homoseksualumas yra natūrali bei galima kiekvieno asmens saviraiškos forma. Taip pat, krikščionys niekada nepradės toleruoti jokio karingo pasididžiavimo nei iš pavienių asmenų, nei iš seksualinių mažumų organizacijų, kurios jau virtinę metų demonstruoja jį Lietuvoje ir Europoje.
 
Jeigu tikėjimu priimame: „Esame visi nusidėję ir stokojame Dievo garbės (Rom 3, 23), galime kiekvienas sau ir kitiems pripažinti, kad kiekvienas brolis ar sesuo Kristuje galėjo nusidėti skirtingomis nuodėmėmis. Todėl visi atgailaujantys krikščionys, tarp jų ir homoseksualūs, gali bei turi prašyti Kristaus užtarimo. Jie gali naudotis visomis krikščioniškos bendruomenės nario teisėmis ir beveik visomis pareigomis, jeigu tik homoseksualumo nepriima kaip sveikintino bei natūralaus gyvenimo būdo. Bažnyčia, t. y. dauguma krikščioniškų konfesijų, neatstumia homoseksualių asmenų… kol pastarieji nepradeda didžiuotis savo „darbais“ ir išskirtinumu.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Reformatų kunigas T. Šernas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra