Didžiosios Aukštaitijos pasienio regiono muzikavimo tradicijos

Autorius: Data: 2014-04-17, 09:24 Spausdinti

Aukštaitijos muzikinis regionas. Nematerialųjį kultūrinį paveldą sudaro kalba, dainos, muzikavimo tradicijos, patarlės, priežodžiai, magija. Aukštaitijos regionas muzikiniu požiūriu labai įvairus. Bandant labiau argumentuoti ar tiksliau apibrėžti muzikinių regionų ribas, paaiškėja, kad esamas klausimo ištyrimo lygis to neleidžia padaryti, nes nėra pakankamai ir tolygiai užfiksuotų duomenų geografiniu bei ypač istoriniu aspektais. Išskirtinis Aukštaitijos regiono muzikinis stilius susijęs su Šiaurės bei Rytų Aukštaitijoje gyvavusiu sutartinių stiliumi. Sutartinių stilius buvo vokalinis ir instrumentinis, čia buvo paplitę saviti instrumentai ir jų ansambliai. Ryškiai galime skirti Šiaurės Aukštaitijos ir Rytų Aukštaitijos muzikinių stilių savitumą. Rytų Aukštaitijos sutartinių muzikinis stilius persipina su Dzūkijos tradicija ir sudaro Rytų Lietuvos muzikinio stiliaus savitumą. Tuo būdu Švenčionių ir Ignalinos apylinkių melodinis stilius yra susiformavęs tarsi iš dviejų skirtingų dėmenų ir pagal vienas ypatybes gali būti priskirtas prie šiaurės aukštaičių, o pagal savitą vienbalsio dainavimo stilių, charakteringus kalendorinių dainų žanrus labai artimas Dzūkijos tradicijai. Rytų Aukštaitijos melodinis stilius yra labai artimas, o neretai ir identiškas Vakarų Baltarusijos lietuvių, taip pat ir dalies baltarusių melodiniam stiliui. Šiandieną visoje Aukštaitijoje plačiai paplitęs daugiabalsis dainavimas, labiausiai apjungiantis skirtingas aukštaičių muzikines ypatybes. Su šiuo atlikimo stiliumi dera plačiai Aukštaitijoje paplitusios armonikos. Aukštaičių daugiabalsio dainavimo poveikis šiandien stipriai jaučiamas ir kituose regionuose – labiausiai Suvalkijoje ir Žemaitijoje, mažiau – Dzūkijoje.
Visi puikiai pažįstame smuiką, kuris „atėjo“ į Utenos regiono kaimus iš dvarų. Jo atsiradimo  regione amžių galima tik nuspėti. Tai galėjo įvykti tuo metu, kai pradėjo nykti senesnieji mediniai instrumentai. XX a. pradžioje  iš Sankt Peterburgo  pradėta atsivežti  ir vieną kitą trieilę armoniką. XX a. trečiajame dešimtmetyje prasidėjo trielių, dar vadinamų „peterburgskų“, armonikų era labai pakeitusi šio krašto muzikavimo tradicijas. Kultūrinius mainus spartino pagerėjusios susisiekimo sąlygos, prekybos keliai. Vėliau jos pradėtos gaminti ir Lietuvoje. Salako (Zarasų raj.) meistrai Jonas Sipavičius ir Pranas Visockas  (padarė apie 30 instrumentų)  aprūpino armonikomis pietinę krašto dalį, jų armonikos taip pat pasklido  Molėtų, Ignalinos, Utenos  rajonuose. Dusetų apylinkėse Berniūnų kaime trieiles meistravo Leopoldas Berniūnas, turėjęs ir vietinių mokinių, ir nuo Utenos. Jo armonikos „nuėjo“ Užpalių, Vyžuonų, Anykščių pusėn.
Dūdmaišiai. Aukštaitijoje iki pasirodant šiems instrumentams buvo populiarūs ir kiti: cimbolai ir dūdmaišiai. Vienas seniausių – Labanoro dūda. Tai – avies ar ožkos minkštos odos pripūstas maišas, kurio viename gale įtvirtinta medinė birbynė su šešiomis – aštuoniomis skylutėmis. Pučiamajame gale yra pyplė (liežuvėlis iš žąsies plunksnos arba nendrės). Nors instrumentas ir vadinamas Labanoro dūda, bet tai ne vietos muzikantų išradimas. Spėjama, kad į Lietuvą ji atkeliavo iš Baltarusijos, nors yra sutinkama ir daugelio kitų tautų senojo muzikavimo tradicijose. Manoma, kad Labanoro meistrai ją geriausiai pagamindavo, todėl ji taip ir vadinama. Šiuo instrumentu grodavo karčemose, užeigos namuose. Savotišku instrumento „etalonu“ laikoma Labanoro dūda, pagaminta 1863 metais Labanoro kaime (Molėtų raj.). Apie šį instrumentą yra likę net senųjų pasakojimų. Viename iš jų sakoma, kad kadais kaimo muzikantas, pagrojęs vestuvėse, ėjo per Labanoro girią namo ir įkrito į vilkduobę (duobę vilkams gaudyti). Atsitokėjęs apsidairė ir pamatė, kad jo kaimynas duobėje – vilkas. Nežinodamas ko besistverti, iš baimės pradėjo pūsti dūdą. Kol grodavo – vilkas prie jo nesiartindavo. Taip žmogelis ištupėjo duobėje su vilku iki ryto, kol nubudę netoliese esančio kaimo žmonės pradėjo apeidinėti ūkius, išgirdo jo muzikavimą ir atėjo pagalbon.
Kai atsirado armonika, cimbolai, smuikas, ši dūda neteko garbintojų. Dabar Lietuvos rytiniame pakraštyje atgimsta muzikavimo ja tradicija. Pradžioje Aukštaitijos nacionaliniame parke, vėliau Visagino kultūros centre kasmet vyksta mokymo juo groti kursai. Egzotiškas instrumentas „šiuolaikiniu“ tampa padedant LMTA etnomuzikavimo studijų studentams, Gvido Kovėros, kuris ja „džiazuoja“ kartu su Petru Vyšniausku. Dabar, kai esame atvėrę duris į pasaulį, Labanoro dūdos jauniems žmonėms patrauklios ir dėl iš Škotijos bei įvairių tarptautinių etninių festivalių atkeliaujančių vaizdelių. Marijampolėje Lietuvos kariai ja groja net per savo oficialias šventes. Dūdą jau vėl pradėjo gaminti ir Lietuvos instrumentų meistrai, vienas iš jų – Aukštaitijoje gyvenantis Bertašius. Anksčiau dūda buvo parsivežama iš Baltarusijos, Latvijos meistrų.
Cimbolai. Šiomis dienomis dar labai gyvybingas yra ir kitas senosios muzikavimo tradicijos instrumentas – cimbolai. Pietų ir Rytų Lietuvoje dar yra gyvą muzikavimo tradiciją išlaikiusių muzikantų. Iki šių dienų grojimo tradiciją šiuo instrumentu mūsų regione atnešė švenčioniškiai Ignas Gumbrys, Stasys Paukštė, Stasys Rumbutis ir Jonas Lechovickas iš Gilūtų kaimo Ignalinos rajone. Šiandien patriarchu yra vadinamas J.Lechovickas (g. 1920 m. Kalviškių k., Tverečiaus vls.). Jis cimbolais groja nuo vaikystės. Jaunesnės kartos cimbolininkas S.Rumbutis (g. 1954 m. Ramoniūnų k. Adutiškio apyl.) muzikavimo tradiciją perėmė iš senųjų šio krašto muzikantų. Jis dažnai koncertuoja, muzikavimo įgūdžius tobulina kursuose Visagine ir, šauniausia, kad į juos atvyksta ne vienas, o su dukra Daine. Tuose kursuose mokėsi ir uteniškės Viktorija Taraškevičiūtė ir Brigita Miliūtė, kiti. Palangiškė Diana Šeduikienė, garsiojo Juozo Gibo iš pajūrio grojimo  mokyklos mokinė, Visagino kursuose analizavo J.Lechovicko grojimo techniką, taikė ją savo praktikoje. Jos vyras gamina cimbolus.
Rašytiniuose šaltiniuose cimbolai pirmą kartą paminėti pirmojo Biblijos vertėjo Jono Bretkūno versto „Psaltero“ 150 giesmėje: „Šlovinkit Viešpatį, cimbolai skambieji, Šlovinkit Dievą, cimbolai žvangieji“. Minimi jie ir Konstantino Sirvydo 1641 m. išleistame pirmajame lietuvių kalbos žodyne. Simboliška, kad Kristijono Donelaičio „Metų„ „Pavasario linksmybėse“ jie taip pat minimi. To meto rašytiniai šaltiniai nepateikė instrumento aprašo, bet 1808 m. dailininko Juozapo Peškos tapytoje akvarelėje „Aikštė priešais Šv. Petro ir Povilo bažnyčią“ matyti trys žydai muzikantai, vienas kurių groja cimbolais. Dailininko Vincento Smakausko po 1858 m. tapytame paveiksle „Žydų vestuvės“ taip pat matomas instrumentas. Išsamiau cimbolus aprašė Adomas Mickevičius savo poemoje „Ponas Tadas“, profesionaliai, kaip nykstantis instrumentas, jie buvo aprašyti Helenės ir Franco Tetznerių 1897 m. darbe „Dainos“. Muzikologai mano, kad Mažojoje Lietuvoje cimbolai žinomi nuo XV a., į kitus Lietuvos etninius regionus cimbolai atkeliavo ar tiesiog buvo aprašyti vėliau.
Pirmosios Lietuvos dainų šventės iniciatorius Juozas Žilevičius 1927 m. straipsnyje apie Lietuvos tautinius instrumentus trumpai apibūdino cimbolus: „…tai mediniai stačiakampio formos rėmai su ištemptomis stygomis. Jos užgaunamos nedideliais plaktukėliais. Stygų paprastai būna 13, bet gali būti ir 48, 72, 100, 102 ir daugiau“. Tas pat autorius rašė, kad „Cimbolai ilgai laikėsi Vokietijoje, Čekijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje, labiau Gudijoje“. Kalbėdamas apie muzikantų tautybę rašė: „Lietuvos pietinėse provincijose, iš dalies Lenkijoje, rečiau šiaurės Lietuvoj cimbolininkai dažniausiai žydai“. Tai patvirtina ir XX a. pirmosios pusės prozininkas Jurgis Savickis novelėje „Kaukės“: „Jos sielos gaivi pajėga veržėsi jaunu choralu virš eglyno į patį mėlyną dangų. Ausyse spingsėjo linksmi motyvai. Kaip žydų kapelija per vestuves su cimbolais ir smuikais, o aplink šoka žydai, pritardami sugrubusiais delnais taktan“. Žydai – judri tauta, tad nenuostabu, kad instrumentas buvo taip plačiai paplitęs.
Kodėl jie laikomi lietuviškais? V.Bartusevičiaus sudarytoje liaudies instrumentų klasifikacijoje cimbolai yra priskirti autentiškų instrumentų grupei. Pasak autoriaus „tai tie instrumentai, kuriuos liaudies meistrai ir muzikantai gaminosi patys iš Lietuvoje turimos medžiagos. Daugumoje jie saviti, originalūs, kitaip tariant, instrumentų meistrų yra sukurta nacionalinė instrumento forma“. Cimbolai, kartu su smuiku ir armonika linksmindavo vestuvėse, kaimo jaunimo susibūrimuose. Skambinant cimbolai dedami ant kelių, ant stalo arba virvele pasikabinami ant kaklo žemosiomis stygomis prie savęs. Cimbolų tembras primena senovinio fortepijono skambesį. Instrumento stygos pritvirtinamos metaliniais arba mediniais sukiojamais varžtukais, garsas išgaunamas dviem minkšta oda arba veltiniu apsuktais muštukėliais, kurie laikomi rankoje tarp smiliaus ir didžiojo piršto, užgaunant stygas.
Šiandien cimbolais daugiausiai grojama Rytų Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, vis dažniau jais grojant galima pamatyti ir kitų regionų kapelose. Grojimo jais meną puikiai išmano ir kitus jo moko etnoinstrumentologas, LMTA profesorius Evaldas Vyčinas, kuris atostogas leidžia Zarasų rajone. Klezmeriai – žydų liaudies muzikantai, dažniausiai grodavę klajojančiuose ansambliuose iš trijų – penkių muzikantų. Pagrindinį instrumentą, dažniausiai smuiką, įvairiais deriniais papildydavo cimbolai, kontrabosas, klarnetas, trimitas, fleita, būgnas. Tai tradicinė neliturginė Rytų Europos žydų muzika ir išskirtinis jos atlikimo stilius. Algirdas Klova teigia, kad „Vilnius – kultūrų katilas“, todėl jo kultūrinį paveldą pristatantis klezmerių festivalis nuvilnija žydiškos muzikos garsais. Muzikas teigia, kad cimbolai – vienas tradiciškiausių Baltarusijos instrumentų, todėl puikiai skamba Minsko kapelijos atliekamos Baltarusijos žydų melodijos. Baltarusijoje cimbolais groti mokoma ir konservatorijose. Rytų Aukštaitijoje taip pat buvo daug žydų, kurie turėjo savo maldos namus, mokyklas, laikėsi savų tradicijų. Klezmerių festivalis vyksta ir Zarasų rajone.

Dalia Savickaitė, Ignalina

 

Etninė kultūra , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra