Didžiojo kunigaikščio dvarionys Žygimanto Senojo laikais (1506–1548)

Autorius: Data: 2015-12-15, 11:26 Spausdinti

Didžiojo kunigaikščio dvarionys Žygimanto Senojo laikais (1506–1548)

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Trakai

Įvadas

Valdovo dvaras – tai jo sukurtas ir jam tarnaujantis pasaulis, kuris turi atspindėti jo valstybę, kurią įkūnijo visų pirma pats valdovas. Dvaras – tai ne tik pastatas, kur valdovas gyvena, bet tai – visa jo aplinka su tam tikromis taisyklėmis, ritualais, jame gyvenančiais ir besilankančiais asmenimis. Būtent šia prasme šiame darbe dvaras ir yra suvokiamas. Valdovo dvarą sudaro ne tik pats valdovas su savo šeima ir svečiais, bet ir su pareigūnais, amatininkais, tarnais ir kt. Visus dvare esančius žmones vadiname dvariškiais. Pagrindinė dvaro gyventojų grupė buvo dvarionys – vadinamasis valdovo palydos branduolys, kurių funkcijos buvo keliariopos: administraciniai, teisminiai, kariniai, pasiuntinių (diplomatiniai) reikalai. Dvarionys ir bus suprantami darbe šia prasme. Šios grupės ypatybė socialinės istorijos požiūriu – visi jie priklausė kilmingųjų luomui.

Dvarionių (curienses, дворанин) atsiradimas valdovo dvare yra sietinas su Vytauto Didžiojo institucinio dvaro sukūrimu. Tarp atsiradusių pirmą kartą pareigybių instituto (tokių kaip maršalo, iždininko), valdovo dvaro kanceliarijos (kuri galėdavo paruošti raštus net penkiomis kalbomis:  lotynų, rusėnų, vokiečių, totorių, čekų), didžiojo kunigaikščio dvaro tarybos ir jos nuolatinių tarėjo instituto, atsirado ir dvarionių organizacija. Yra žinoma, kad dvarionių tarnyba genetiškai susijusi su ankstesne kariaunų organizacija. Jiems buvo pavedama atlikti karinę funkciją dvaro vėliavoje. Vytautas Didysis pirmasis palaipsniui kūrė institucinį valdovo dvarą, todėl dvarionių skaičius jo valdymo laikotarpiu dar nespėjo išaugti, ko to paties jau negalima pasakyti apie Kazimiero Jogailaičio laikus.  Lemiami pokyčiai pastebiami su Aleksandro Jogailaičio valdymu, kai valdovas pradėjo ilgiau reziduoti vienoje vietoje, išaugo tiek jo dvaro apimtis, tiek ir pačių dvarionių skaičius. Aleksandro Jogailaičio brolio ir kartu įpėdinio Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu (1506 – 1548 m.) dvarionių apimtis ženkliai padidėjo, kaip ir prasiplėtė pati dvaro organizacija.

Temos aktualumas ir darbo naujumas. Darbo tema yra įdomi ir aktuali, nes priskirta, pirmiausia, pastaruoju metu mūsų istoriografijoje aktyviai plėtojamiems Lietuvos didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro raidos tyrimams. Kita vertus, valdovo dvaro organizacinės struktūros dėmens – dvarionių grupės – funkcijų ir sudėties analizė gali papildyti ne tik valdovo dvaro funkcionavimo vaizdinį, bet ir atskleisti LDK bajorų įvairialypę gyvenseną: karjeros siekį ir realizavimą, mentalitetą, žemėvaldos plėtrą, politinę ir teisinę sąmonę ir pan. Jei Žygimanto Senojo pirmtako jo brolio Aleksandro Jogailaičio laikų dvarionys jau yra istoriografijoje tyrinėti, to negalima pasakyti apie pačią Žygimanto Senojo dvarionių organizaciją. Šis darbas taip pat gali prisidėti prie geresnio dvarionių kaip specifinės dvaro gyventojų grupės pažinimo.

Darbo objektas – didžiojo kunigaikščio dvarionių organizacija ir jos ypatybės Žygimanto Senojo valdymo laikotarpiu. Tai pakankamai ilgas laikotarpis (keturi dešimtmečiai), per kurį galima stebėti tam tikras šios grupės raidos tendencijas.

Temos chronologinės ribos - nulemtos Žygimanto Senojo tapimu didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu 1506 metais ir baigiant jo mirtimi 1548 metais. Nors jau 1544 metais Žygimanto Senojo sūnus Žygimantas Augustas buvo paskelbtas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu esant gyvam tėvui, bet faktinis valdovas liko pats Žygimantas Senasis.

Darbo tikslas – pateikti šaltiniais ir istoriografija grindžiamą medžiagą apie dvarionis valdovo dvare ir įvertinti jų padėtį tiek valdovo dvare, tiek valstybės mastu.

Darbo uždaviniai:

Atsižvelgiant į sukauptą istoriografijos įdirbį ir empirinę medžiagą, šiame darbe bus siekiama šių uždavinių:

  1. Trumpai apžvelgti institucinio dvaro atsiradimą ir raidą iki Žygimanto Senojo laikų. Tai leis skaitytojui suvokti, kaip keitėsi pats valdovo dvaras ir kaip kartu dvaro raida veikė dvarionių institutą.
  2. Aptarti dvarionių sąvoką ir identifikavimo problemą.
  3. Aptarti dvarionių tarnybos pobūdį valdovo dvare: dvarionių socialinės ir geografinės kilmės bei tarnavimo valdovui aspektus. Tai leis daugiau sužinoti, kokie žmonės supo valdovą. Nagrinėjant tarnavimą valdovui, iškyla klausimas, ar tarnyba valdovui neturėjo ir neigiamų aspektų?
  4. Aptarti dvarionių teismines, administracines, karines ir pasiuntinių (diplomatines) funkcijas.
  5. Apžvelgti esminius valdovo dvarionims suteikiamus atsiskaitymus už tarnybą aspektus. Tai leis suprasti, ko patys didžiojo kunigaikščio dvarionys tikėjosi iš valdovo už tarnybą, kaip pats valdovas juos vertino ir pan.
  6. Atskirai turimais šaltiniais panagrinėti, kaip klostėsi valdovų dvarionių pareigybinė karjera.
  7. Pateikti didžiųjo kunigaikščio Žygimanto Senojo dvarionių sąrašą, apimantį 1506 – 1548 metų laikotarpį.

Darbo metodai.

Pagrindinys šio darbo metodas yra analitinis – kadangi darbe daug vietos skiriama dvarionių organizacijos atsiradimui paaiškinti, dvarionių sąvokos indentifikavimui, dvarionių funkcijų, jų tolesnės karjeros galimybių nustatymui. Taip pat naudojamas ir statistinis tyrimo metodas, siekiant pateikti informaciją apie dvarionių sudėtį, jų ekonominę galią ir pan., tačiau svarbu suvokti, kad statistinio tyrimo objektyvumas yra gana sąlyginis dalykas, o tokio tyrimo rezultatai tampa prasmingi tik egzistuojant drauge su kitų metodų suformuotu žinojimu. Nagrinėjant dvarionių kilmės klausimą, naudojamasi ir genealoginiu tyrimo metodu, kuris leidžia tirti ne tik individo, tačiau ir visos grupės (giminės) istoriją, o tai irgi svarbu, nes Viduramžių visuomenėje individo gyvenimą ir veiklą smarkiai įtakojo jo artimiausia aplinka.

Darbo struktūra.

Darbo struktūra priklauso nuo tyrimo tikslo ir išsikeltų uždavinių.

Darbą sudaro įvadas, penki pagrindiniai skyriai, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas, priedas. Pirmame skyriuje nagrinėjama valdovo dvaro raida ir dvarionių institutas. Skyrius turi du poskyrius: 1) skirtą aptarti, kaip buvo pereita nuo keliaujančiojo valdovo dvaro prie rezidencinio valdymo bei institucinio LDK valdovo dvaro susiformavimo, 2) nagrinėjantį dvarionių sąvoką ir identifikavimo problemą (bandoma atskirti nuo bendresnės dvariškio sąvokos, kuri apima kur kas platesnę dvaro gyventojų grupę). Antrasi skyrius turi du poskyrius. Pirmasis poskyris atskleidžia valdovo dvarionių socialinę ir geografinė kilmę, o antrasis yra skirtas išryškinti jų tarnybos valdovui aspektus. Taip pat yra nagrinėjamas ir atsiskaitymo su dvarionimis klausimas – kuo iš tiesų buvo naudinga dvarionių tarnyba materialine prasme. Trečiasis skyrius yra plačiausias, nes jis yra skirtas išnagrinėti pagrindines dvarionių funkcijas. Jame yra keturi poskyriai, aptariantys administracines, teismines, karines ir pasiuntinių funkcijas. Šio skyriaus poskyriai yra padalinti į dar smulkesnes dalis, kad detaliau ir aiškiau būtų atskleisti dvarionių atliekamų funkcijų aspektai. Ketvirtasis skyrius apžvelgia, kokie vyravo atsiskaitymo būdai su dvarionimis už jų atliekamą tarnystę valdovui. Galiausiai penktasis šio darbo skyrius paliekamas ištirti, kokios karjeros perspektyvos buvo valdovo dvarionims, kokios priežastys galėjo lemti vieną ar kitą dvarionio pasiekimą (jei/ ar  jis buvo); kokios dažniausiai matomos jų pareigybinės karjeros tendencijos.

Šaltiniai.

Archyviniai šaltiniai

Šiame tyrime panaudota medžiaga iš kai kurių Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus dokumentų ir nuorašų[1]. Daugiausiai naudingos, pasižyminčios įvairiais aspektais informacijos buvo rasta Konstantino Jablonskio fonde. Taip pat buvo panaudota kaip pagalbinė medžiaga ir iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus dokumentų[2].

Publikuoti šaltiniai

Tarp publikuotų šaltinių, žinoma, svarbiausią šaltinių grupę sudaro Lietuvos Metrikos (toliau tekste – LM) knygos. Šiame darbe bus panaudotos LM Užrašymų, Teismų, Įrašų, Viešųjų reikalų knygos. Kiekvienoje iš šių grupių galima rasti tam tikros informacijos, liudijančius apie dvarionių organizaciją, jų funkcijas. LM Užrašymų knygos pasižymi įvairaus pobūdžio su valdovo dvarionimis susijusiais dokumentais: šaukimais į karo tarnybą, įvairių mokesčių rinkimais, pasiuntiniams skirtos instrukcijomis, bajorystės liudijimais, pareigybių ir žemėvaldos skyrimais ir pan. Svarbiausias dalykas, kurį pateikia Užrašymų knygos, yra dvarionių sąrašai, kurie leidžia apytiksliai sužinoti dvarionių skaičių, jų socialinę ir geografinę kilmę, taip pat išmokų rūšis bei jų dydį.

LM Teismų knygos geriausiai atspindi dvarionių teisminę funkciją. Jose yra daug bylų, kur dvarionys teisėjauja bylose, būna įvairių bylų liudytojai,  patys teisiasi su kitais bajorais, taip pat vykdo teismo paskirtus nutarimus.

LM Viešųjų reikalų knygos – tai valstybinio pobūdžio įvairių dokumentų rinkiniai. Mums svarbi yra 1 knyga – 1528 metų kariuomenės surašymo dokumentai. Apibendrinus duomenis LDK valdovo kanceliarijoje pagal bajorijos valdomos žemės ir žmonių tarnybų kiekį buvo nustatyta kiekvieno bajoro rengimosi į karą arba siunčiamų karių skaičiaus norma. Taip pat tai leidžia nustatyti ir turtinę dvarionio padėtį.

Dvarionių socialinės padėties tyrimui reikšmingi normatyviniai šaltiniai tokie kaip Pirmasis (toliau tekste – PLS)[3] ir Antrasis Lietuvos Statutai, kurie galėtų būti naudingi lyginant samdinių reikšmę aptariamuoju laikotarpiu su vėlyvesniu. Pirmajame Lietuvos statute apie juos kalbama vienoje vietoje, tai jau Antrame Lietuvos Statute yra penki skyriai, kuriuose kalbama apie juos. Trys iš jų skirti specialiai samdiniams[4]. PLS taip pat pasitarnauja tiriant privačios žemėvaldos sampratą, teisinę sąmonę ir teisingumo vykdymą LDK, į ka buvo įtraukiami ir valdovo dvarionys.

Šios temos nagrinėjimui svarbus XVI a. lenkų rašytojo ir humanisto Luko Gurnickio, artimai susijusio su Žygimanto Augusto dvaru ir Lenkijos bei LDK didikų aplinka, veikalas „Lenkų dvariškis“ (Dworzanin polski), kuriame jis, sekdamas italų autoriaus Baldassare‘s Castiglione‘s knyga, apibūdina valdovo dvarą ir jame tarnaujančius asmenis, visų pirma dvarionis[5]. Šio kūrinio tikslas – pristatant idealizuotą herojų, pateikti skaitytojui visais atžvilgiais sektiną pavyzdį, parodyti patrauklų deramos gyvensenos modelį. Savo knygoje jis mėgina nusakyti gerus gyvenimo ir tarnavimo dvare pavyzdžius. Humoristiniai, autentiško kolorito intarpai leidžia bent iš dalies šį karališkojo sekretoriaus darbą laikyti XVI a. vidurio Lenkijos (ir Lietuvos) bajoriškosios kultūros atspindžiu.

Tiriant didžiojo kunigaikščio dvarionis (pasiuntinybių funkciją, ypač diplomatiniuose santykiuose su Maskva) taip pat  pasitarnauja ir kitų Rusijos mokslininkų parengti darbai[6].

Istoriografija.

Tiriant dvarionių organizaciją per istoriografijos prizmę, tam skirtą literatūrą galima suskirstyti į kelias dalis pagal aprašomas temas. Pirmą literatūros grupę sudaro knygos ir straipsniai, kuriose pateikiama informacija būtent  apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų dvarą. Vienas iš pavyzdinių darbų, kurie galėtų būti pasitelkiami tiriant valdovo dvarą bei dvarionių organizaciją, yra Mareko Ferenco darbas, kuris tyrinėja Žygimanto Augusto dvarą (1548 – 1572 m.), kai jis buvo Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu[7]. Šiame darbe jis aprašo dvarionių institutą ir laikosi nuomonės, kad Jogailaičiai pasirinko vieningą lenkiško dvaro modelį, kurį galutinai patvirtino Liublino unija. M. Ferencas tirdamas Žygimanto Augusto dvarą nurodo, kad dvarionys (lot. curienses ir aulici) buvo valdovo karinė gvardija. Taip pat įveda naują lenkišką terminą „piesi dworzani”, kuris reiškia dvarionis, atliekančius civilinius valdovo pavedimus. Tačiau, anot M. Ferenco nuomonės, pirmoje XVI a. pusėje pastarieji išnyko iš dvaro aplinkos, o liko lotyniškieji aulici ir curienses pavadinimai, kurie sujungė savyje karinių ir civilinių pavedimų atlikimą[8]. Taip pat nurodo, kad šis procesas turėjo įvykti iki 1548 metų. Kitas pavyzdinis darbas, kuris irgi parodo, kaip galima tirti didžiojo kunigaikščio dvarionis, galėtų būti Krzysztofo Pietkiewicziaus straipsnis apie Aleksandro Jogailaičio dvarą jo tėvo Kazimiero Jogailaičio ir jaunesniojo brolio Žygimanto Senojo dvarų kontekste, pabrėžiant aptarnaujančiojo personalo kartų tęstinumą[9]. Jis taip pat aptaria dvarionių funkcijas, atsiskaitymą su jais ir t.t. bei paskelbia Aleksandro Jogailaičio dvarionių sąrašą. Jame nurodo dvarionių tarnavimo trukmę, žirgų skaičių, jeigu turi ir kitas pareigybes.

Tačiau nagrinėjant dvarą, susiduriama su dviem terminologiniais sunkumais: dvaro, dvariškio apibrėžimu ir dvariškių pareigybių funkcijų neaiškumu, susijusiu su lotyniška sąvoka curiensesaulici, bei taip pat rusėniška sąvoka дворянин.  Šiuo atveju daug pasitarnauja Rafało Jaworskio disertacija[10], skirta aptarti Kazimiero Jogailaičio dvarui. Autorius akcentuoja, kad dvarionio sąvoka sukelia tam tikrų sunkumų, siekiant išsiaiškinti, apie kokią gyventojų grupę konkrečiai yra kalbama. Pasako jo, reikia atminti, kad valdovo dvare buvo ir kitų tarnautojų, pareigūnų ir t.t., pavyzdžiui: kambariniai, pažai, amatininkai ir kt. Jis gana išsamiai išanalizavo tiek lotyniškos sąvokos curienses ir aulici skirtumus, taip pat lenkiško terminio dworzanie ypatybes. R. Jaworskis nagrinėdamas Kazimiero Jogailaičio dvarą[11], išskirdamas dvarionis curienses, ir nenorėdamas jų supainioti su kitais dvaro gyventojais, pareigūnais vadina juos tiesiog dworzanie konni t.y. tie, kurie atlieka tarnybą su žirgais. Tačiau taip pat buvo ir kita kategorija dvarionių, tai yra kambariniais (cubicularii, camerarii). Paskutinė dvarionių išskirta kategorija buvo pažai (pueri). Kaip pabrėžia autorius, kad ir šnekamojoje lenkų kalboje terminų dworzanindworzanie vartojimo prasmės yra gana plačios. Iš vienos pusės, jie traktuojami kaip žmonės, kurie yra susiję su valdovo dvaru, o iš kitos pusės išskiriant juos į vieną dvaro pareigūnų kategoriją.

 Prieš tai minėtasis K. Pietkiewiczius nagrinėdamas lietuvišką Aleksandro Jogailaičio dvarą, nurodo, kad jo lietuviškame dvare tarnavo keletą kategorijų dvarionių, kurie buvo apibūdinti vienu terminu дворянин, nors vykdė skirtingas funkcijas (mano kurs. – Aut.)[12]. Vieni iš jų tarnavo ir dvaro vėliavoje. Tarp jų būta tiek lietuvių, tiek svetimtaučių, kurie registruose vadinami lot. curienses.

Turint omeny, kad viena iš svarbiausių dvarionių funkcijų buvo susijusi su karyba, teko remtis dvarionių karybai skirta istoriografija. Karų su Maskva epochoje dvarionių skaičius ėmė didėti, o „dvarionio” sąvoka pradėjo reikšti ne tik kilmingus valdovo dvaro narius, bet ir kilmingus samdinius. Gediminas Lesmaitis parašė monografiją apie samdomosios kariuomenės genezę LDK. Šiame ir kituose darbuose[13] jis gvildena klausimus apie pašauktinės ir samdomosios kariuomenės raidą, jų tarpusavio santykius. G. Lesmaitis siūlo atkreipti dėmesį į tą faktą, kad XVI a. svarbų vaidmenį LDK karyboje suvaidino svetimšaliai samdiniai, kurie kompensuodavo vietinių karių trūkumą. Dvarionių jis nelaiko tikrąją samdomąja kariuomene tradicine prasme, nes jų funkcijos valstybėje buvo gerokai platesnės. Dvarionys buvo karo tarnybos už pinigus tradicijos atstovais[14]. Taip pat autorius pateikia ir išmokų dvarionims pavyzdžius. Marianas Kukielis teigia, kad nuo 1506 metų prasidėjo samdomosios kariuomenės epocha, kuri truko iki 1717 m.[15]. K. Pietkiewiczius, remdamasis Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygomis (1494 – 1504), teigia, kad jau valdant didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui egzistavo dvi vėliavos – lietuviškoji ir samdomoji. Lietuviškoje vėliavoje tarnyba nebuvo apmokama, nes bajorai išsilaikydavo iš valdovo dovanojamų valdų. Samdomąją vėliavą sudarė užsieniečiai, su kuriais buvo atsiskaitoma kas metų ketvirtį pinigais[16]. Kiekvienoje iš vėliavoje, K. Pietkiewicziaus nuomone, galėjo tarnauti  nuo 350 – 750 dvarionių[17]. Jo teigimu, Aleksandro Jogailaičio laikais  dvaro lietuviškoji vėliava atlyginimo negaudavo, tačiau jau Žygimanto Senojo laikais atlyginimai buvo mokami (pabr. mano – Aut.). Jerzy Ochmańskis teigia, kad XVI a. pradžioje egzistavo trys samdomosios kariuomenės formos – valdovo dvarionys, Kijevo vaivados ir tarnai[18]. Edvardo Gudavičiaus paremta koncepcija remiasi dviejų prototipų modeliu – už pinigus tarnaujančių dvarionių ir iš valstybės iždo apmokamų Kijevo vaivados tarnų[19].

Dvarionių karines funkcijas Livonijos karo metu yra tyrinėjęs minėtasis Marekas Ferencas[20]. Jo  darbas yra paremtas 1557 m.  Pasvalio karinės kampanijos dalinių surašymu. M. Ferencas aprašo dvaro vėliavą ir teigia, kad ji buvo gerai parengtas rezervas, kurį buvo galima operatyviai mobilizuoti. Jos tikslas yra paremti samdomąją ir pašauktinę kariuomenę, kovojančią su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano IV pajėgomis.

Samdomąją kariuomenę yra tyrinėjęs ir Jurijus Bochanas[21]. Jo darbe randame informacijos ir apie atsiskaitymus su samdiniais, tarp kurių buvo ir dvarionys, bei sidabrinės rinkimą.

Tęsiant kalbą apie dvarionių funkcijas, žinant, kad jie atliko pasiuntinių (diplomatinę) funkciją, svarbus yra Egidijaus Banionio darbas apie LDK pasiuntinių tarnybą, per kurią atsiskleidžia dvarionių vaidmuo diplomatiniuose santykiuose[22]. E. Banionis teigia, kad dauguma dvarionių buvo eiliniai pasiuntiniai, taip ir nepadarę tarnybinės ar diplomatinės karjeros. Tiriant pasiuntinybes E. Banionis atkreipia dėmesį, kokie vienu ar kitu laikotarpiu buvo valstybių diplomatiniai santykiai; jei valstybės nesutarė, kas sąlygojo tuos nesutarimus. Šie veiksniai taip  pat turėjo įtakos skiriamai pasiuntinybei. Bendram kontekstui šiuo aspektu pasinaudota ir Mariaus Sirutavičiaus straipsniu[23] apie diplomatinius LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės santykius, diplomatinį ceremonialą ir kt.

Žinant, kad dvarionys atliko ir teismines funkcijas, būdavo skiriami diečkais, žvelgūnais ar vazniais, verta neužmiršti Jevgenijaus Machovenko darbo, kur jis pateikia informacijos apie jų veiklos specifiką[24].

Sekanti literatūros grupė, kuri egzistuoja ir yra labai naudinga propozografiniams tyrinėjimams, yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnų sąrašai[25], kurie pateikia informaciją, koks asmuo, kur kokias pareigas užėmė, taip pat kokia jo šeiminė padėtis, nurodomi kai kurie giminaičiai: tėvai, žmona, vaikai ir t.t.

Taip pat dar buvo naudinga ir viena kita literatūros pozicija, kuri praplečia mūsų turimas žinias apie valdovo dvarą ir dvarionis[26]. Bet kuriuo atveju visi dvarionys yra kilmingieji, todėl yra pravarti literatūra, skirta apskritai bajorijos ar kokio nors LDK regiono istorijai, siekiant atskleisti jų politinę, teisinę sąmonę, mentalitetą ir pan[27].

 


1. Valdovo dvaro raidos aspektai ir dvarionių organizacija

1. 1. Nuo keliaujančiojo valdovo dvaro link rezidencinio valdymo bei valdovo dvaro institucionalizavimo

 

Valdovo dvaras – tai paties valdovo sukurta institucija, kuri jam tarnauja bei jo valstybei, kurią ir įkūnijo pats valdovas. Dvaras – tai nėra vien pastatas, o tai aplinka, kurioje gyvena valdovas. Dvarą sudaro įvairūs pareigūnai, tarnai, amatininkai ir t.t. Valdovas yra tos aplinkos centras. Dvaras įkūnija valdovą didybę (maiestatis). Tačiau iš kitos pusės, valdovas ne visada gali elgtis kaip nori; jis privalo laikytis tam tikrų visuotinai priimtų elgesio normų. Galima teigti, kad ne tik dvaras tarnauja valdovui, bet ir valdovas tarnauja dvarui.

Viduramžių valdovas yra rex ambulans – keliaujantis karalius. Jo neįmanoma įsivaizduoti gyvenančio pastovioje rezidencijoje – sostinėje ir iš jos valdančio visą kraštą. Ankstyvųjų laikų valdymo struktūra ir valdovo kasdienybė – nuolatinės valdovo bei jo dvaro kelionės iš vienos šalies vietos į kitą, iš vieno dvaro ar pilies – į kitą.

Tokį didžiojo kunigaikščio ir jo dvaro gyvenimo pobūdį žinojo aplinkiniai valdovai. Jų pasiuntiniai valdovo ieškodavo pasitelkę „informacinę sistemą“: nuo garantinių raštų (vadinamųjų gleitų) pasiuntiniams – iki vietoje esančių palydovų, kurie padėdavo orientuotis krašto geografijoje[28]. Nėra aišku, kaip dvariškiai buvo pasiskirstę po pagrindines rezidencijas, kokia jų dalis lydėdavo kunigaikštį nuolatinėse kelionėse po šalį. Kai kuriose kelionėse palyda būdavo turbūt nedidelė, o įvairių iškilmių, suvažiavimų, susitikimų su didikais ir bajorais metu keliaujančiųjų skaičius galėdavo išaugti[29].

Tačiau Vytauto valdymo metu archainį viešpatavimą keliaujant pamažu keitė rezidencinis valdymas. Vytautas valdė dar intensyviai keliaudamas, kaip ir Jogaila, kuris Lenkijoje atnaujino mobilaus valdovo praktikas. Tačiau nepaisant egzistuojančio valdymo keliaujant papročio, vis didesnę reikšmę įgijo rezidencinės pilys. Galima kalbėti apie tam tikrą pereinamą valdymo formą – „rezidencinį valdymą pakeliui“. Vytautas turėjo kelias pagrindines rezidencijas – Vilniaus, Trakų, Gardino, Kauno ir Lucko pilis.

Esminiai mokyčiai rezidavimo sistemoje siejami su 1492 metais, kai Aleksandras Jogailaitis tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, o 1501 m. jis tapo kartu ir Lenkijos karaliumi ir išbuvo juo iki savo mirties 1506 metais. Jo valdymo laikotarpiu, remiantis jo itinerariumi[30], yra pastebima, kad valdovas ilgiau rezidavo centrinėje valstybės vietoje. Tai įrodo valdovo keliavimo praktikos pabaigą ir valdymą iš vienos rezidencijos. Daugiausia laiko jis praleisdavo Vilniuje. Galima sakyti, Vilnius tampa sostine moderniąja prasme. Tai lemia, kad ir didikai dažniau įsikuria Vilniuje. Kitos dvi Aleksandro Jogailaičio mėgstamos rezidavimo vietos buvo Trakai ir Gardinas. Taigi dėl pakitusios valdovo rezidavimo praktikos išaugo dvaro apimtis. Krzysztofas Pietkiewiczius mano, kad XV a. pabaigoje didžiojo kunigaikščio dvaro personalą galėjo sudaryti iki 1000 asmenų[31]. 1506 m. mirus Aleksandrui, o naujuoju LDK valdovu tapus Žygimantui Senajam, lenkai nenorėdami, kad nutrūktų ryšiai su LDK, jį taip pat vainikavo Lenkijos karaliumi. Jo valdymo laikotarpis palyginti su pirmtaku buvo ilgas – nuo 1506 iki 1548 metų (1544 m. jis pavedė sūnui Žygimantui Augustui LDK valdymą, tačiau faktinis valdovas vis dar liko Žygimantas Senasis). Skirtingai, nei jo brolis Aleksandras Jogailaitis, Žygimantas Senasis kur kas daugiau laiko praleisdavo Lenkijoje negu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vis dėlto iškilus svarbesniais klausimais, valdovas atvykdavo spręsti jų į LDK. Dėl valdovo nenuolatinio rezidavimo LDK lietuviškais dvaras neturėjo tokio prestižo kaip Karūnos dvaras. Tai paskatino, kad užsienio kilmingieji labiau rinkosi Krokuvos Vavelį negu Vilnių. Vilnius, kaip rezidencinis miestas, dar kartą atgijo tik 1544–1548 m., kai senstančio tėvo Žygimanto Senojo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atsiųstas Žygimantas Augustas pavertė miestą tikra valdovų sostine – sutelkė dvariškių organizaciją, perstatė Žemutinę pilį, pagal to meto madą pastatė užmiesčio rezidenciją Viršupyje. Taigi vėl buvo sukurta erdvė turiningam ir spalvingam dvaro gyvenimui.

Kalbant apie valdovų dvarus, reikia akcentuoti ne tik pokyčius valdyme, tačiau ir kartu pamažu vykusius pokyčius pačioje dvaro organizacijoje. Kalbėti apie pačią valdovo dvaro struktūros genezę nėra lengva, nes dėl duomenų stygiaus sunku visapusiškai apžvelgti pirmųjų Lietuvos valdovų dvarus. Galima manyti, kad Mindaugo, Algirdo, Kęstučio tuometinė dvaro struktūra dar nebuvo išplėtota bei netapo pagrindu, ant ko kūrėsi vėlesnė pareigybių sistema. Tuo metu valdovo valdymas vyko  su asmeninių ryšių tarp valdovo ir didikų pagalba, o valdovo dvare nuolatines pareigybes vykdančių diduomenės atstovų būta nedaug[32]. Valdovas taip pat „paveldėdavo” savo pirmtako dvarą (šeimyną), ją performuodavo ir po to palikdavo savo palikuonims. Tokiu principu vykdavo tiek dvaro tęstinumo tradicija, tiek įvedant tam tikrus pokyčius dvare. Lūžinį momentą galima laikyti Vytauto Didžiojo suformuotą dvarą, kurio pagrindą sudarė pagrindinių (maršalo, iždininko) ir titulinių (dvaro arklidininkų, taurininkų, virtuvininkų, vėliavininkų, pakamarių) pareigybių sistema, dvaro kanceliarija ir koplyčia, taip pat vyravo gyvenimo būdas su tam tikromis taisyklėmis, ritualais ir pareigomis. Taip pat matome, kad nenuolatinė valdovo aplinkoje funkcionavusi taryba virto institucine didžiojo kunigaikščio dvaro taryba ir buvo įsteigtas jos nuolatinių tarėjų institutas. Galiausiai Vytautas savo dvare įsteigė ir dvarionių institutą. Dvarionių atsiradimas su visa pareigybių sistema buvo vienas iš svarbesnių dvaro institucionalizacijos bruožų. Kadangi nėra Vytauto dvaro sąskaitų knygų, yra sunkiau rekonstruoti patį valdovo dvarą ir jo dvarionis. Tai daryti tenka pasinaudojant atsitiktinių duomenų visuma. Rimvydas Petrauskas, remiantis įvairiais išlikusiais šaltiniais, nurodo 37 Vytautui tarnavusių dvarionių asmenų sąrašą[33], kuriame yra kilmingieji tiek iš LDK žemių, tiek iš užsienio. Tačiau tai dar nereiškia, kad tai yra galutinis ir nenuginčijamas skaičius. Esant šaltinių trūkumui, visados egzistuoja paklaidos tikimybė bei galimybė kada atrasti naujos medžiagos šiuo klausimu.  Pats dvarionio terminas (lot. curienses) Vakarų Europoje jau žinomas nuo  XIV a. pirmos pusės. Dvarionimis paprastai būdavo kilmingi vietos ir užsienio asmenys (ką patvirtina jau ir Vytauto laikų R. Petrausko pateiktas dvarionių sąrašas[34]), kurie ir sudarė artimiausią valdovo aplinką bei galėjo taip pat ir įtakoti valdovą. Žinoma, dvaro aplinkai taip pat įtakos turėjo ir atsirandantys svetimšaliai jo nariai, kas leido plisti europinėms idėjoms ir mentalitetui bei diktuoti naujas dvaro gyvenimo madas.

Vytauto Didžiojo įpėdiniai didžiojo kunigaikščio soste – Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis –  perėmė jo dvaro organizaciją bei įvedė nedideles naujoves. Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpiu jo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dvare atsirado kelios naujos pareigybės: raikytojo, medžioklio, dvaro iždininko, stalininko ir kt. Svarbiausia, kad dvaras vis tiek  išliko Lietuvos diduomenės vaikų ugdymo ir lavinimo mokykla. Kazimieras Jogailaitis 1447 metais tapęs Lenkijos karaliumi dvare išsaugojo be lenkų ir lietuvių dvariškius. Jis turėjo atskirą lietuvišką dvarą su lietuvių dvaro pareigūnų ir dvariškių struktūra. Kaip teigia R. Jaworskis, remdamasis karališkomis dvaro sąskaitų knygomis, Kazimiero lenkiškame dvare buvo kelios dešimtys dvaro narių, kurie buvo vadinami Lithuani arba Rutheni[35]. Kad egzistavo lietuviai Karūnoje rodo ir įrašas apie 1489 metais atvykusio į Krokuvą raštininko Ivaško Jackevičiaus atgabentą atlygį, kuris buvo skirtas Kazimiero Jogailaičio lietuviškų dvarionių išlaikymui[36]. Neabejojama, kad Kazimieras Jogailaitis, kaip ir jo tėvas, savo aplinkoje turėjo lietuvių dvarionis ir kitus tarnus ir naudojosi jų paslaugomis. Ko gero, jų draugijoje geriau jautėsi nei savo karališkojo dvaro narių aplinkoje[37]. 1476 – 1478 metais lenkų dvare tarnavo ir Lietuvos paiždininkas Aleksandras Soltanas, kuris buvo atsakingas už atsiskaitymus su Karūnos paiždininku dėl produktų, išskirtų iš Karūnos iždo arba nupirktų „lietuviškiems” valdžios reikalams arba tarnams. Ketvirtojoje Lietuvos Metrikos Užrašymų knygoje yra įvairių išmokų fragmentų, skirtų įvairioms lietuvių dvarionių grupėms, kurios buvo Karūnos dvare[38]. Tačiau Lenkijos Karalystėje lietuvių tarnybininkai neturėjo jokių prerogatyvų. Lietuvių dvarionys turėjo užleisti pirmumo teisę lenkų dvarionims sensu stricto[39]. Nustatyti tikslų skaičių, kiek dvarionių galėjo tarnauti iš LDK Kazimiero Jogailaičio dvare, nėra įmanoma. Pagrindinė priežastis yra tokia, kad atsiskaitymai su jais buvo vedami atskirai nuo lenkiškojo dvaro dokumentacijos ir jie paprasčiausiai neišliko iki mūsų laikų.

Bet kuriuo atveju negalime nuginčyti, kad Kazimiero Jogailaičio išrinkimas Lenkijos karaliumi 1447 m. turėjo įtakos dvaro struktūrai. Kazimieras Jogailaitis ilgiau reziduodavo  Lenkijoje. Šios dvi pagrindinės priežastys nulėmė  dvaro kultūros ir institucijų raidos pristabdymą Lietuvoje. Taip pat dėl nuolatinės valdovo rezidavimo stokos LDK vėliau formavosi ir dvaro iždo knygos – reikšmingiausias šaltinis dvaro organizacijai pažinti. Vis dėlto Lietuvos Metrikoje 4 –ojoje Užrašymų knygoje yra išlikę Kazimiero Jogailaičio piniginių išmokų ir daiktinių dovanojimų (daugiausia audinių, arklių ir medaus) įvairiems didikams, bajorams, dvarionims ir tarnams registrai[40], kurie apėmė 1486 – 1490 m. Tai yra įrodymas, kad valdovo dovanojimų/išlaidų registravimo tvarka jau buvo kuriama. Taip pat iš teigiamos pusės matome atsiradusias, prieš tai minėtas, naujas pareigybes, daugiausia titulinės nominacijos. Be to, turime iš jo laikų išlikusi irgi 1488 m. dvarionių sąrašą, kuriame išvardinti 124 dvarionių asmenų vardai[41].

1492 metais mirus Kazimierui Jogailaičiui nauju Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo jo ketvirtasis sūnus Aleksandras Jogailaitis, o Lenkijos karaliumi buvo vainikuotas kitas sūnus – Jonas Albrechtas. Aleksandro Jogailaičio valdymu buvo pradėtos vesti dvaro iždo pajamų ir išlaidų knygos[42]. Sąskaitų knygose yra išvardinti 26 dvarionys. Taip pat jos pateikia užuomenas apie specialius dvarionių registrus (prout in regestris curiensibus), kas rodo, kad egzistavo dar vienos rūšies knygos, kuriose buvo žymima informacija susijusi tik su dvarionimis.  1501 metais mirus Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui, Aleksandras Jogailaitis tapo ir Lenkijos karaliumi. Aleksandrui Jogailaičiui tapus Lenkijos karaliumi, jis persikėlė gyventi į Lenkiją. Nemažai dvariškių persikėlė su juo į Lenkijos Karalystę. Aleksandro Jogailaičio paveldėtojas jo brolis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis ilgiau rezidavo Lenkijoje, todėl šiuo atveju politinį vaidmenį valdovo dvaras perleido Ponų Tarybai. Tačiau ir lietuviškajame dvare matome egzistavusį dvarionių institutą, kuris lyginant su jo pirmtakais buvo pats didžiausias.

Apskritai galima teigti, kad institucinio dvaro pamatus padėjęs Vytautas Didysis perdavė jį savo vėlyvesniems palikuonims, kurie toliau plėtojo jo organizaciją. Kiekvienas valdovas įvedė dvare savų vis kažkokių naujovių. Keičiantis valdovams, keitėsi po truputį ir pats dvaras, narių skaičius, kontingentas, prestižiškumas, galiausiai ir valdymo būdas. Bet kuriuo atveju liko vienas aspektas – dvaras įkūnijo valdovo didybę, o dvarionių institutas buvo valdovo reprezentacijos dalis.


1. 2. Dvarionių sąvokos ir identifikavimo problema

Įvairiakalbiuose LDK šaltiniuose dvarionys įvardijami skirtingais terminais: lot. curienses, aulici, familiares, rusėn. дворяне, lenk. dworzanie, vok. hoffgesinde, diener. Tiesa, šaltiniai šiais terminais neretai įvardija ganėtinai skirtingo statuso asmenis. Lietuviškoje istoriografijoje taip pat pastaruoju metu įnešta painiava, dvarionis nepagrįstai ėmus tapatinti su dvariškiais. Tokį vartojimą greičiausiai lėmė tai, kad tokia visuomenės grupė kaip dvarionys struktūriškai kilo iš valdovo šeimynykščių ir tuo pačiu metu perėmė ankstesnį pavadinimą[43]. Svarbiausia dvarionių funkcija buvo dvaro reprezentacija: dvarionys yra tai, ką galima pavadinti valdovo palyda, kurie lydėdavo valdovą jam keliaujant, net ir „palydėdavo” į paskutinę kelionę. Pavyzdžiui, valdovui mirus, jiems tada tenka garbinga pareiga eiti šalia valdovo kūno. Tą galima teigti, remiantis Žygimanto Augusto mirties pavyzdžiu, kai šalia jo kūno ėjo dvarionys, kurie nešė 100 uždegtų žvakių[44]. Taip pat jie sudarydavo savotišką valdovo asmens sargybą ir suteikdavo valdovo palydai papildomo iškilmingumo ir svarumo[45]. Taip pat jie vykdydavo įvairius asmeninius valdovo pavedimus, pavyzdžiui: vykdavo į pasiuntinybes užsienyje ir paribyje, rūpindavosi ūkiniais valdovo reikalais, dalyvaudavo karo veiksmuose ir pan. Į jų kompetenciją įėjo ir administracinių bei teisminių funkcijų vykdymas. Tačiau vis dėlto būtu pravartu jų nepainioti su artima dvarionims grupe – kambariniais (lot. cubicularii, camerarii), kurie rūpinosi kasdieniniu valdovo aptarnavimu, atlikdavo specialius savo pono pavedimus. Tačiau, pavyzdžiui, Žygimanto Augusto laikais, nemažiai dvarionių (curienses) tuo pačiu metu buvo ir valdovo kambariniais[46].

Nagrinėjant dvarionių problematiką susiduriame su terminologiniais neaiškumais, susijusiais su lotyniška sąvoka curienses ir rusėniška дворянин. Curienses  sąvoka XV a. pabaigoje – XVI a. pirmoje pusėje buvo naudojama trejomis reikšmėmis. Visų pirma, šį sąvoka reiškė visus dvaro gyventojus, neatsižvelgiant į jų vietą valdžios struktūroje. K. Pietkiewiczius nagrinėdamas lietuvišką Aleksandro Jogailaičio dvarą, nurodo, kad jo lietuviškame dvare tarnavo keletą kategorijų dvarionių, kurie buvo apibūdinti vienu terminu дворянин, nors vykdė skirtingas funkcijas[47]. Vieni iš jų tarnavo dvaro vėliavoje. Tarp jų būta tiek lietuvių, tiek svetimtaučių, kurie registruose vadinami curienses. O pavyzdžiui, R. Jaworskis nagrinėdamas Kazimiero Jogailaičio dvarą[48], išskirdamas dvarionis curienses, ir nenorėdamas jų supainioti su kitais dvaro gyventojais, pareigūnais vadina juos tiesiog dworzanie konni t.y. tie, kurie atlieka tarnybą su arkliais. Tačiau taip pat buvo ir kita kategorija dvarionių, tai yra kambariniais (cubicularii, camerarii). Paskutinė dvarionių išskirta kategorija yra pažai (pueri).

Antra, curienses terminu galima apibūdinti dvaro poreikiams patenkinti dirbančius žmones, nesureikšminant jokios dvaro tarnybos. Jogailaičių dvarų apskaitose dažnai šis terminas buvo naudojamas keičiant jį į kitą sunkiai apibrėžiamą sąvoką familiares[49]. Galiausiai trečia, curienses galima priskirti terminui sensu stricto, arba žmonėms, liekantiems valdovo dvare, tačiau neturintiems aiškiai nustatytos kompetencijos dvare, nesusiję su dvaru jokia atsakomybe, atliekant tik savo tarnystę.

Panaši terminologinė situacija lieka neaiški ir su rusėnišku terminu dworjanie, kuris yra curienses atitikmuo, kuris dažnai sutinkamas pasiuntinybių pavadinimuose, skirtas dvaro tarnyboms žmonėms[50]. Taip pat randamas šis terminas registruose, kur kalbama apie pinigų skirimą žirgams. Tačiau tai yra žmonės, neturintys aiškių kompetencijos ribų.

Šnekamojoje lenkų kalboje terminų dworzanin, dworzanie vartojimo prasmės yra gana plačios. Iš vienos pusės, jie yra trakuojami kaip žmonės, susiję su dvaru, o iš kitos pusės, išskiriant juos į vieną dvaro pareigūnų kategoriją.

XVI a. viduryje darėsi vis labiau apibrėžta dvaro pareigūnų hierarchija ir pradėta aiškiai atskirti visas dvaro gyventojų grupes[51]. Kaip tik tada pradėta skirti - curienses nuo aulices – dvarionių atliekančių tarnybą su žirgais ir dvarionių, vadinamųjų sensu stricto. Marekas Ferencas, tirdamas Žygimanto Augusto dvarą nurodo, kad dvarionys curienses ir aulici buvo valdovo karinė gvardija. Taip pat įveda naują terminą piesi dworzanie, kurie atliko tiesiog jo civilinius pavedimus. Tačiau pirmoje XVI a. pusėje pastarieji išnyko iš dvaro aplinkos, o liko aulici pavadinimas ir curienses, kurie sujungė savyje karinių ir civilinių pavedimų atlikimą[52]. Taip pat nurodo, kad šis procesas turėjo įvykti iki 1548 metų. Tai paliudija ir Žygimanto Augusto lietuviškojo dvaro (1544 – 1548 m.) sąskaitų knygos, kuriose jau neliko curienses pavadinimo, o juos pakeitė terminas aulici[53].

Tirdamas lenkiškąjį Žygimanto Augusto dvarą (1548 – 1572 m.) Merekas Ferencas teigia, kad dar viena kategorija, kuri galėjo būti valdovo dvare, yra tituliniai dvarionys. Tai yra asmenys, kurie nefigūruoja jokiose dvarionių sąrašuose. Sunku pasakyti, kokios aplinkybės lėmė, kad vieni ar kiti asmenys turėdavo aulici titulą. Gali būti, kad tai kai kuriems asmenims tiesiog būdavo kaip garbės statusas[54]. Greičiausiai jie šį titulą gavo už kokius nors pavyzdinius savo darbus, nuopelnus. Tačiau skirtingai nuo tikrųjų aulici, jie iš valdovo negaudavo jokio atlygio. Taip pat, žinoma, tokie asmenys nevykdė jokių funkcijų, susijusių su dvaru. Jie neįėjo į dvaro struktūros sudėtį.

Apibendrinus šiame darbe vartojama lotyniška dvarionio sąvoka curienses ir rusėniška дворянин, siekiant aptarti ne visus,  kur kas siauresnę dvaro gyventojų grupę, kilmingus dvaro gyventojus, kurie tarnauja valdovui su žirgais, atlikdami, pagal didžiojo kunigaikščio poreikį, palydos, karines, diplomatines, administracines ir teismines funkcijas.


2.  Didžiojo kunigaikščio dvarionys

2. 1. Tarnybos specifika

Didelis trūkumas, kad neturime išlikusių Žygimanto Senojo dvaro sąskaitų knygų, kaip jo pirmtako Aleksandro Jogailaičio, nes tai yra pirmaeilis šaltinis dvaro organizacijai pažinti. Šis šaltinis palengvintų, padėtų sužinoti detalesnę informaciją apie tuometinį dvaro gyvenimą bei pagrindinę dvaro gyventojų grupę – dvarionis. Šiuo atveju reikia remtis pagalbiniais šaltiniais. Daugiausia tam „pagelbėja” LM knygos. Iš jų labiausiai informatyvi yra LM 8 – Užrašymų knyga, kurioje turime 1512 m. valdovo dvarionių sąrašą, bei dar kelis jų sąrašus, kuriuose randame išmokas jiems – tai buvo tarsi dvarionių apyskaita, kartu galima susidaryti vaizdą apie piniginių srautų dvare kontroliavimą.

Taip pat verta akcentuoti, kad dvarionys dvare tarnauja su savo tarnais, todėl jų skaičius per visą Žygimanto Senojo valdymo laikotarpį perkopė virš 600[55].  Nagrinėjant LM knygas, randamas ne vienas dokumentas, kuriame yra įrašų, kad dvarionys tarnauja su, pavyzdžiui,  3, 4, 10  žirgais. Tai kartu yra nuoroda į dvarionio tarnų skaičių. Įdomumo dėlei verta paminėti, kad Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) 12 skyrius 4 straipsnis skelbia, kad Statutas apsaugo pono ir dvarionio, ir bajoro žirgą nuo kiekvieno neteisėto grobimo. Jeigu kas nors be urėdo pagrobtų žirgą iš kunigaikščio ar pono, tas turi atlyginti jam nuostolius kitu žirgu[56]. Apskritai dvarionio rangą ir prestižą būtent liudijo jo asmeninės palydos, skaičiuotos žirgais, dydis: aukščiausio rango dvarionys dvare tarnavo su 12 ar net didesniu asmenų būriu, o kiti su 8, 7, 6 ir t.t. Mažiausią palydą sudarė du žirgai. Pavyzdžiui, 1512 metų visų didžiojo kunigaikščio dvarionių surašyme žirgų skaičius svyruoja nuo 2 iki 8[57]. Tačiau taip pat yra tokių, kurie finansiškai pajėgūs išruošti ir daugiau žirgų: 12, 16 ir pan[58].

Toliau kalbant apie dvarionio tarnybos pobūdį, svarbūs yra ir 1528 metų kariuomenės surašymo dokumentai, kuriuos apibendrinus ir iš jų gautų duomenų galima pasakyti, kokia buvo nustatyta LDK valdovo kanceliarijoje pagal bajorijos valdomos žemės ir žmonių tarnybų kiekį kiekvieno bajoro rengimosi į karą arba siunčiamų karių skaičiaus norma. Šiame surašyme matome įtrauktus ir dvarionis su savo išsiunčiamų žirgų (karių) skaičiumi. Šis skaičius gana svyruojantis ir pakankamai gerai nusakantis dvarionio socialinę, turtinę padėtį. Palyginimui galima pateikti valdovo dvarionio Ivano Rezaneco pavyzdį. Jis nurodo, kad pats vyks į karinę tarnybą vienas[59]. Toks įrašas liudija asmens neturtingumą. Daugiausia šitame sąraše dominuoja dvarionys, kurie siunčia įprastai nuo 4 iki 13 žirgų. Didžiausi dvarionių žirgų kiekiai yra tokie: pavyzdžiui, valdovo dvarionis, vardu Ivaška Esmanovičius, siunčia 14 žirgų, o kitas dvarionis Simonas Savičius siuntė 16 žirgų[60].

Dvarionio tarnyba pati savaime buvo ne iš lengvųjų, todėl kad reziduoti šalia valdovo buvo sunku tiek asmeninės laisvės, tiek finansine prasme. Valdovo teikiamas aprūpinimas buvo nepakankamas išlaikyti savo būrį, todėl tekdavo prie to prisidėti savo asmeninėmis lėšomis, taip pat pasirūpinti savo palydos narių apgyvendinimu, žirgų aprūpinimu, deramos tvarkos palaikymu ir t.t. Dėl tokių priežasčių dvarionys būdavo tam tikram laikui savo noru pasitraukdavo iš valdovo dvaro, kad galėtų pasirūpinti savo privačiais reikalais, galiausiai – pailsėti. Tam buvo numatytos net šešių savaičių mokamos atostogos[61].

Nagrinėjant Žygimanto Senojo laikotarpį reikia nepamiršti, kad jis buvo ne tik Lietuvos didysis kunigaikštis, bet ir Lenkijos karalius bei turėjo savo dvarą Lenkijos Karalystėje, kurioje jis reziduodavo ilgesnį laiką. Nieko keista, kad ir lietuviškojo dvaro dvarionims tekdavo paviešėti ir jo karališkajame lenkiškajame dvare. Pavyzdžiui, 1509 m. balandžio – spalio mėnesį valdovo dvarionis Stanislovas Sirutavičius kurį laiko gyveno Krokuvos Vavelyje[62].

Valdovo dvarionių tarpe būta asmenų, kurie išsiskyrė išsilavinimu (dažniausiai studijavę Krokuvos universitete). 1525 m. valdovo dvarionys Mikalojus Šimkaitis Pašušvietis įsimatrikuliavo Krokuvos universitete, nuo 1535 m. minimas valdovo dvarioniu, 1550 m. tapo Ariogalos tijūnu[63]. Jis fundavo ir Pašušvio bažnyčią, kur ir norėjo būti palaidotas po savo mirties. Apskritai tuo metu buvo tokia mada funduoti bažnyčias, koplyčias ir pan. ir tai buvo ne vienintelis dvarionis tai daręs: 1523 m. valdovo dvarionis Mikalojus Viekavičius fundavo su žmona Lygumų bažnyčios koplyčią[64], o jo sūnūs taip pat valdovo dvarionys Lukas ir Martynas prieš tai 1517 m. fundavo Liolių bažnyčią[65].

Kalbant apie dvarionių tarnybos trukmę valdovo dvare, šiuo klausimu situacija priklauso nuo aptariamojo laikotarpio ir nuo valdovo. Pavyzdžiui, Marekas Ferencas, tirdamas Žygimanto Augusto dvarą, nagrinėdamas dvarionių tarnybą pastebėjo, kad buvo matoma rotacija jų tarpe. Dažniausiai po dešimtmečio tarnystės, jie išnykdavo iš sąskaitų knygų. Tai paliudija ir K. Pietkiewicziaus sudarytas Aleksandro Jogailaičio dvarionių sąrašas, kuris patvirtina M. Ferenco teiginį[66]. Tačiau iš kitos pusės reikia neužmiršti, kad Aleksandro Jogailaičio valdymo laikotarpis ir nebuvo ilgas (1492 – 1506 m.). Žygimanto Senojo valdymo laikotarpis apima kelis dešimtmečius (nuo 1506 iki 1548 metų). Tiriant jo dvarionis, pasitaiko įvairių atvejų. Vieni dvarionys jau nebesutinkami praėjus ir metams po paminėjimo viename ar kitame dokumente. Kiti dažniausiai tarnauja tris, keturis, devynis, metus. Taip pat pasitaiko ir po dešimt, dvylika metų ir pan. Yra ir „rekordininkų”, kurie tarnauja ir du dešimtmečius bei ilgiau[67]. Pavyzdžiui, valdovo dvarionis Bogušas Vaitkevičius tarnavo 20 metų (1509 – 1529 m.),  Zacharijus Trizna – 23 metus (1507 – 1530 m.), Andrius Falkevičius – 28 metus (1509 – 1537 m.), Vladyka Fiodoras – 30 metų (1510 – 1540 m.)[68] ir kt.

Kalbant apie dvarionių pasitraukimą iš valdovo dvaro, žinoma, tam įtakos galėjo turėjo daug tipų skirtingų priežasčių. Vieni pasitraukdavo savo pačių iniciatyva arba realizavę savo troškimus valdovo dvare: įgavo gyvenimiškos patirties, padarė sėkmingą karjerą, išsitarnavo valdų. Kaip minėta, tarnyba buvo susijusi su finansiniais ištekliais, valdovo aprūpinimo neužtekdavo savo būriui išlaikyti ir dvarionis turėdavo pats prisidėdavo savo asmeninėmis lėšomis. Taip pat reikėjo rūpintis ir savo palydos narių apgyvendinimu ir žirgų aprūpinimu (pirkti šieną, avižas, šiaudus), palaikyti deramą drausmę, tvarką ir t.t. Tai sąlygojo, kad dvarionys dažnai kuriam laikui savanoriškai nutraukdavo tarnybą valdovo dvare, kad galėtų pasirūpinti savo reikalais.

Tačiau pasitraukimo nuo dvaro priežastys gali slypėti ir psichologiniuose dalykuose, kaip noras atsiriboti nuo viešo pasaulietinio gyvenimo, nuovargis, noras turėti stabilumą[69]. Pasitraukimo pretekstu dažnai galėjo būti ir pasikeitusi dvarionio giminės ar jo dvaro padėtis. Nors daugeliu atveju dvarionių dvaro palikimo priežastys lieka iki galo nežinomos. Situacija yra žymiai aiškesnė, kai yra išlikę dokumentų, liudijančių apie dvarionių skatinimą dėl tarnybos, suteikiant dvarionims geresnę padėtį dvare. Tai jiems būdavo pretekstas likti dvaro tarnyboje. Taip pat tikėtini ir atleidimo iš tarnybos atvejai. Deja, dokumentuose nėra per daug informacijos šia tema[70]. Žinoma, reikia neatmesti ir žmogiškojo faktoriaus, tokio kaip mirtis. Vieni galėjo mirti natūralia mirtimi, kiti atliekant tarnybą. Juk reikia nepamiršti, kad dvarionys taip pat atliko ir karinę funkciją – taigi mirtis būdavo pasiglemždavo juos karo lauke. Tokie atvejai gerai aprašomi Bychovco kronikoje, kai 1512 metais įsiveržė trys tūkstančiai totorių prie Slucko ir Naugardo, padarė daug žalos ir grįžo atgal. Tada didysis etmonas Stanislovas Petravičius, pramintas Kiška, ir ponas Albertas Goštautas su ponu Jurgiu Nemiravičiumi atvyko į Slucką ir pradėjo persekioti totorius – juos pavijo ir sutriuškino. Deja, šiuo įvykio metu žuvo valdovo dvarionys – Rakas Moskvičius ir Žinevojus[71]. Tiesa, Bychovco kronikoje per daug pasitikėti asmenvardžiais ir įvykiais nereikia.

Žinant kad kilmingųjų pagrindinė prievolė buvo karinė, taip pat akcentuojant ir konfliktiškus LDK ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau tekste – MDK) santykius XVI a. pirmoje pusėje, tiek viena, tiek kita pusė kariaujant paimdavo priešų karius į nelaisvę. Pavyzdžiui, 1509 m. Žygimantas Senasis raštas, kuriuo jis prašo Vasilijaus III paleisti iš nelaisvės „…Mikalojų Glebavičių ir su juo Bagdoną Fiodorovičių, Jokūbą Ivanšencovičių bei kitus dvarionis (mano kurs – Aut.)[72]. Kitas įrašas datuotinas 1529 metais, kuriame nurodoma, kad Žygimantas Senasis siuntė į Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę savo dvarionį Joną Jesmaną, kad apžiūrėtų belaisvių laikymo sąlygas, tačiau jam neleido tenai to padaryti. Pats Žygimantas Senasis buvo leidęs atvykusiems Maskvos pasiuntiniams apžiūrėti saviškius, taip pat belaisviai buvo saugomi ne kalėjime, o namuose, jiems nuimtos grandinės, kaip ir buvo susitarta paliaubomis[73].

Pavojų kelti, kaip pasirodo, kartais galėjo ir administracinių bei teismo funkcijų vykdymas. Lietuvos Metrikoje yra įrašas, kuriame nurodoma, kad 1522 metais vykdamas su valdovo raštu buvo užpultas ir sumuštas valdovo dvarionis Daukševičius. Jį sumušė ponas Jurgis Zenavičius su broliais Mikalojumi ir Mykolu[74]. Arba kitas atvejis yra kai 1523 m. sausio 13 d. valdovo paiždininko Fedkos brolis Mikas Mitkevičius suluošino valdovo dvarionį, vardu Kempė. Valdovas pagrasino, jeigu Fedka nepristatys savo brolį valdovui, tada Fedka turės sumokėti po 100 lietuviškų kapų grašių tiek nukentėjusiajam dvarioniui, tiek ir valdovui[75].

Dvarionims taip pat tekdavo išvežiuoti ir įspėjamuosius valdovo raštus. Pavyzdžiui,  1528 m. su įspėjamuoju Žygimanto Senojo raštu, kad sudraustų kunigaikštį Modečino vietininką Mykolą Ivanovičių Kišką, kuris pasisavino Vilniaus pavieto bajoro Amoso Grigorevičiaus Valkavičiaus vyko valdovo dvarionis Povilas Chreptavičius[76].

Taigi kaip rodo šis pavyzdys, pasitaikydavo atvejų, kai  valdovo dvarionis galėjo nukentėti nuo aplinkinių žmonių vykdydamas tarnybą, todėl valdovui reikėjo kažką daryti, kad būtų užtikrintas asmens, vykdančio jo nurodymą, saugumas. Dėl šios priežasties, esant ypatingom sunkiom darbo aplinkybėm, valdovas norėdamas, kad dvarionis įvykdytų teismo vykdymą, užtikrindavo tai laidu. Laidų dydžiai būdavo įvairūs. Dažniausiai būdavo laiduojama 1000, 2000 kapų grašių suma. Pavyzdžiui, 1524 m. byloje tarp Jono Jundilavičiaus, Jono Skinderio ir Vilniaus vaivadienės ponios Elžbietos, Mikalojaus Radvilos žmonos, kur ji kaltino kad ponai Jundilavičius ir Skinderis pagrobė jos gyvulius, užpuolė dvarus, keletą tūkstančių drevinių medžių iškirto. Laiduojant 2000 kapų grašių buvo liepta dvarioniui jiems žodžiu įsakyti nedaryti poniai daugiau skriaudų ir atlyginti nuostolius jam dalyvaujant[77]. Kita byla yra datuojama 1528 metais, kurioje Gardino žydas Chacko Isakovičius su savo giminaičiais Chorošenskiais kaltino Bresto seniūnaitį Ščasną Iljiničių, kad jis delsia jiems sumokėti pripažintą savo tėvo skolos dalį 465 kapų grašių bei 300 statinaičių javų. Buvo pasiųstas dvarionis kunigaikštis Simonas Odincevas, kuris buvo įpareigotas įvesdinti žydus į vieną iš jo dvarų tol, kol nebus grąžinta skola ir laiduojant 1000 kapų grašių laidu bei įsakyta netrukdyti dvarioniui atlikti užduoties[78]. Būdavo skiriami ir mažesni laidai: 100, 300 ir pan. kapų grašių. Kol kas pats didžiausias laidas yra užfiksuotas dokumente, datuotiname 1538 metais, kai valdovo dvarionių Vainos ir Ivano Boguševičių Bohovitinavičių gyvybė buvo apsaugota 10 000 kapų grašių laidu[79]. Apskritai laidai dažniausiai būdavo susiję su tokiomis bylomis kaip  turto dalybos, paveldėjimas ir kiti dalykai, susiję su didelėmis pinigų sumomis. Kuo byla susijusi su didesnėmis pinigų sumomis, tuo laido dydis yra atitinkamai didesnis.

Valdovas ne tik laidu stengdavosi užtikrinti dvarionių saugumą. Kai nesant per daug rimtam atvejui, būdavo, kad užtekdavo ir valdovo žodžio. Pasitaiko atvejų, kai valdovas tiesiog įspėja, kad vienas ar kitas asmuo netrukdytų valdovo dvarioniui atlikti tam tikros užduoties. Pavyzdžiui, 1544 m. valdovui skundėsi Vitebsko klebonas dėl valdovo pavaldinių, nes jie neteisėtai turi karčemas ir taip klebonas patiria nuostolius. Klebonas turėti smukles gavo privilegijas dar iš ankstesnių valdovų. Žygimantas Senasis praneša rašte Vitebsko vaivadai, valdovo maršalui Jonušui Kostevičiui, lauko etmonui Jonušui Švirščovskiui, kad siunčia dvarionį uždaryti visas karčemas Vitebsko mieste, išskyrus Vitebsko klebonijos. Valdovas primena, kad Vitebsko bajorai netrukdytų dvarioniui atlikti savo užduoties – kad nesmurtautų prieš jį[80].

Iš kitos pusės ne tik valdovo dvarionims būdavo daroma skriauda jų tarnybos metu. Patys dvarionys irgi nusikalsdavo, smurtaudavo ir pan. 1541 m. Žygimanto Senojo rašte Brastos seniūnui, dvaro maršalui Aleksandrui Chodkevičiui ir valdovo dvarionims Kostiuškai Fedorovičiui ir Aleknai Pacevičiui apie Vladimiro ir Brastos (stačiatikių) vyskupo Genadijaus skundą, kad Trakų vaivadaitis Jurgis Grigaitis Astikas ir valdovo dvarionis Mikalojus Brilevskis  bei Brastos pavaldiniai daro jam skriaudų Trišino dvare. Byla buvo išnagrinėta ir teisiningumas įvykdytas remiantis Pirmuoju Lietuvos Statutu; kaltais pripažinti Jurgis Astikas su Mikalojumi Brilevskiu ir pavaldiniais[81]. Tai kaip matome, kad tekdavo „apraminti” dvarionims ir kitus dvarionis.

Apskritai valdovas rūpinosi savo dvarionių gerove ne tik jiems atliekant jo pavedimus. Vienas iš įdomesnių atvejų yra 1525 m. byla, kurioje bylinėjosi valdovo dvarionis Lenartas Kosinkis ir Drohičino klebonas Jokūbas dėl dešimtinės nuo dvarionio rusėnų žmonių . Klebonas iš pykčio buvo prakeikęs valdovo dvarionį, todėl Žygimantas Senasis liepė jam tą prakeiksmą atšaukti[82]. Valdovas patikėdavo saugoti savo dvarionis ir per trečius asmenis. Pavyzdžiui, 1524 m. Konstantinas Ostrogiškis gavo saugoti ir rūpintis dvarionimi Fiodoru Kolontajevu nuo kaimynų jam daromų skriaudų[83].

Valdovas irgi buvo suinteresuotas, kad niekas be reikalo neterštų jo dvarionių garbės ir orumo. 1526 m. Žygimantas Senasis savo raštu visiems  LDK ponams  paskelbė, kad jo dvarionis kunigaikštis Ivanas Lvovičius Boriatinskis, kuris buvo kaltinamas neištikimybe valdovui, yra geras ir ištikimas valdovo tarnas[84].

Apibendrinant, galima sakyti, kad dvarionys atlikdavo savo tarnybą valdovo dvare paprastai su 4 – 12 žirgų. Panašų skaičių žirgų išsiųsdavo ir į karinę tarnybą. Be jokios abejonės didikų atvejų, žirgų skaičius buvo didesnis negu eilinių bajorų. Dvarionys praėjus tam tikram laikui, pasitraukdavo iš valdovo dvaro dėl įvairių asmeninių, psichologinių ir biologinių (liga ar mirtis) priežasčių. Dvarionio tarnyba kai kuriais atvejais buvo rizikinga gyvybei ir sveikatai. Valdovas būdavo suinteresuotas savo dvarionių saugumu ir gyvybe ir imdavosi įvairių prevencinių priemonių šiam saugumui užtikrinti.

2. 2. Kilmės faktorius

Nuo pat Vytauto laikų suformuoto institucinio dvaro, yra pastebimas ir svetimšalių buvimas valdovo aplinkoje. Su kiekvienu valdovu ši tendencija plito. Žinoma, didžiojo kunigaikščio dvare buvo ne tik asmenų iš etninių, bet ir rusėniškų LDK teritorijų. Taip pat buvo asmenų ir iš Lenkijos ar kitų valstybių, tačiau svetimšalių skaičius ar įvairovė su kiekvienu valdovu kito. Kazimiero Jogailaičio laikais 1488 m. dvarionių sąraše išvardinti dvarionys iš LDK, randame beveik visus vardus asmenų, kurie XV a. pab. – XVI a. per. tapo LDK dignitoriais. Tai yra jaunuoliai iš Radvilų, Glebavičių, Nemiravičių ir kt. giminių[85]. Taip pat daug paprastų dvarionių yra iš visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Atskirai išskirti sąraše 33 dvarionys iš Smolensko, 8 iš Vitebsko, 5 iš Naugarduko, 34 dvarionys iš Bresto ir Drohičino kartu, 10 maskvėnai (pabėgėliai) bei 26 totoriai. Taip pat atskirai minimi yra kunigaikščiai – Polubinskiai, Žaslavskiai, Simonas Alšėniškis. Šaltinio pobūdis lėmė, kad nėra nurodomi galimai tarnavę svetimšaliai. Tačiau galima manyti, kad svetimšalių daugiau tarnavo tais laikais, kuomet valdovas nuolat rezidavo šalyje.

Taip atsitiko Aleksandro Jogailaičio laikais, kuomet jo dvare tarnavo dvarionys iš įvairių šalių, nors ir pastebimas lenkų dominavimas. Be lenkų būta čekų, vokiečių, vengrų, iš Silezijos, Kroatijos, Transilvanijos atvykusių asmenų. Tarp Žygimanto Senojo dvarionių, kaip ir ankstesniais laikais, dominavo lietuviai, rusėnai ir lenkai. Nauja grupė – italų dvariškiai. Aišku, čia lėmė Žygimanto vedybos su italų princese Bona Sforca. Tačiau apskritai svetimšalių įvairovė Žygimanto Senojo laikais buvo mažesnė nei jo brolio Aleksandro Jogailaičio dvare. Tai lėmė valdovo nuolatinio rezidavimo šalyje stoka, kas mažino dvaro prestižą, lyginant su jo brolio Aleksandro Jogailaičio laikais. Pavyzdžiui, Žygimanto Senojo dvare jau nepasitaiko vengrų dvarionių, ko būta ankščiau Aleksandro dvare[86]. Kaip rodo, tiesa, negausūs šaltiniai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystėje ir Vilniuje Žygimanto Senojo laikais lankėsi nedaug vengrų. Pagrindinė jų migracijos kryptis buvo Krokuva ir Vavelio pilis, kurią Žygimantas Senasis pasirinko kaip svarbiausią rezidenciją. Daugumą atvykstančių vengrų sudarė lenkiškajam dvarui priklausę samdyti kariai – vengrų husarai. Vengrų samdiniai kartu su lietuvių kariais taip pat dalyvavo kovose su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste: 1506 m. Klecko ar 1514 m. Oršos mūšiuose[87]. Tačiau jie priskirti ne lietuviškajai, bet lenkiškajai kariuomenės daliai.

Giminystės ryšiai taip pat įtakojo, kad ir LDK kilmingųjų tarpe dvarionys valdovo dvare tarnauja kartu su giminaičiais. Pavyzdžiui, 1512 metų jo dvarionių sąraše yra valdovo dvarionis Trizna su broliu Vasilijumi,  dvarionis Gorianinas su broliu Semionu, Ivanas Semionovas Vkolovas jaunesnysis su broliu Vasilijumi ir t.t.[88] Tačiau yra taip pat 16 pabėgusių asmenų sąrašą, pagal kurį Žygimantui Senajam tarnauja Vasilijus Jakovlevas Gavrila su broliu Ivaška, broliai Vasiukas ir Fedko Leonavičiai[89]. Kai kuriuos dvarionis Žygimantas Senasis „paveldėjo” ir iš savo brolio Aleksandro Jogailaičio: Aleksejevičius Bagdonas, Bykovskiai Hrydja ir Tyša, Bulatovas Ivanas, Daugirdaitis Bagdonas, Fiodorovičius Sasinas, Karpavičiai Trizna ir  Vasilijus, Kolontajai Fiodoras, Semionas ir Vasko, Ivanšencovičiai Bagdonas, Dmitrijus ir Jokūbas, Mackaitis Šimko, Meleškovičius Martynas, Ratomskis Jackus, Sapiega Jonas (Ivaško), Vorona Ivaško, Turas Kornila, Zaranko ir t.t.  Šiuo atveju dar papildomai irgi matome ir giminaičių kartu valdovo dvare tarnavimo tradicijos nesikeitimą ir tęstinumą.

Taip pat kalbant apie dvarionių kilmę verta akcentuoti, kad svarbu ne tik tautybė, geografinis aspektas, bet ir socialinė kilmė. Kaip ir buvo minėta, dvarionys struktūriškai kilo iš valdovo šeimynykščių ir tuo pačiu metu perėmė ankstesnį pavadinimą[90]. Tarnystės motyvas valdovui išliko aktualus ir naujaisiais laikais, o priskirti save didžiojo kunigaikščio tarnų grupei laikė garbe ir kunigaikštiškos kilmės asmenys. Pavyzdžiui, 1417 m. Vytauto tarnu buvo vadinamas  Olesnicos Silezijoje kunigaikštis Konradas, o 1432 m. Švitrigailai tarnavo kitas Silezijos kunigaikštis Vaclovas iš Opavos[91]. O paprastai dvarionimis būdavo jauni kilmingieji iš aristokratijos. Tiesa, dėl šaltinių stokos yra sunku pasakyti, kada būtent atsirado praktika, kad kilmingieji siunčia savo sūnus į valdovo dvarą. Svetimšalių dvarionių tarnyba Vytauto laikais dvare nebuvo ilga. Jų atsiradimą valdovo dvare lėmė kitų valdovų rekomendaciniai raštai. Tiesa, kai kuriems dvarionims net pavykdavo padaryti karjerą. Pavyzdžiui, gerai žinomas Vytauto Didžiojo dvaro iždininkas Jurgis Strumila iš pradžių buvo jo dvarionis.

Žygimanto Senojo dvare tarnauja dvarionys, kilę tiek iš didikų, tiek iš smulkesniosios bajorijos. 1512 m. dvarionių sąraše[92] yra dvarionių, kurie kilę iš kunigaikščių ir didikų giminių: Chreptavičiai, Čartoriskiai, Radvilos, Glinskiai, Šemetos, Masalskiai, Sapiegos, ir kt. Tarp tokių nežymių giminių yra kunigaikščių iš Žilinskių, Soltanovičių, Polubinskių. Tai kaip matome nemažai Žygimanto Senojo dvarionių buvo iš LDK. Daug jų buvo kilę ne tik iš etninių Lietuvos žemių, bet ir rusėniškų: iš Polocko, Smolensko, Voluinės ir kt. Tiesa, pagal tautinę sudėtį yra sunku pasakyti, nes retai būdavo nurodoma tokio pobūdžio informacija, bet kadangi jų valdos buvo ne etninėje Lietuvos teritorijoje, todėl galima daryti prielaidą, kad jie buvo rusėniškos kilmės. Tiesa, prie kai kurių buvo nurodyta tautybė, pvz. litvin (Vaitiekus Stibalčius, Motiejus Petravičius), totoriai (Tevešas, Voitkas, Mackas, Davidas, Dovlešas)[93] ar italai (Urclas[94], Negulas, Petras, Jonas). Taip pat turime 16 pabėgusių maskvėnų sąrašą, kurie tarnavo didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam.

Taip pat kilmės informaciją galima gauti iš valdovo privilegijų, skirtų žemėvaldos prašymų patvirtinimams. Pavyzdžiui, dvarionis Ivanas Basa 1526 m. gavo iš Žygimanto Senojo pažadą, kad kol jo tėvonija prie Smolensko bus atimta iš maskvėnų, gaus Perlojos dvarą laikinai, arba net pažadėjo, kad blogiausiu atveju, nepavykus atgauti užgrobtų teritorijų, sutinka atiduoti kitą dvarą[95]. Kai kuriuose dokumentuose, ypač išmokose, skirtoms tam tikroms grupėms pagal tautybę, gyvenamą vietą ar tarnybos pobūdį, galima susidaryti aiškesnį vaizdą apie vieno ar kito dvarionio kilmę[96]. Dar viena dokumentų grupė, kuri Lietuvos Metrikoje retokai sutinkama, tačiau kuri mums puikiai parodo, kur randasi vieno ar kito dvarionio tėvonija, yra susijusi su skolų raštais. Turime 1507 m. Žygimanto Senojo raštą valdovo dvarionio Tvorijono Dremliko žmonai Elžbietai. Šiuo raštu jai patvirtinama, kad jos vyras Tvorijonas jai užrašė savo tėvoninius dvarus Dolgoboroduose, Kroščine, Hanoje ir Berezcuose už jos atneštą kraitį iki tol, kol jo giminė negrąžins jai 500 kapų grašių[97].

Apibendrinus matome, kad valdovo dvarionys buvo kilmingieji, kilę tiek iš etninių LDK teritorijų, tiek iš rusėniškų LDK žemių. Taip pat būta svetimšalių ir iš svetur, tačiau jų skaičius nėra didelis. Žygimanto Senojo dvare LDK užsieniečių būta mažiau, daugiau svetimšalių dvarionių buvo tarp karališkų valdovo dvarionių dėl valdovo ilgesnio rezidavimo Lenkijoje. Būnant arčiau valdovo, daugiau šansų pasiekti asmeninės naudos, nes kaip dvarionio tarnyba daugeliui tapdavo tarnybinės karjeros pradžia. Stengdamiesi pasižymėti valdovo akyse, jie tikėjosi gauti kokį nors urėdą ar dvarą. Taip pat sumažėjęs užsienio dvarionių skaičius Žygimanto laikais gali būti paaiškinamas tuo, kad valdovui nuolat nereziduojant Lietuvoje, menkėjo ir jo „lietuviško dvaro“ prestižas bei žinomumas.

3. Didžiojo kunigaikščio dvarionių funkcijos

3. 1. Administracinė funkcija

Valstybės valžios organizavimas remiasi valdžių padalijimo principu, kuris yra grindžiamas valstybės privalomumu vykdyti ar privalėti vykdyti tris funkcijas: leisti įstatymus, juos vykdyti ir spręsti ginčus. Vykdomoji valdžia pasireiškia vykdomosios valdžios institucijų veikla įgyvendinant viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimo, valdymo, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisėkūros, vykdymo ir jurisdikcinę funkcijas, kurių realizavimo ribas bei vykdomosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo teisinius pagrindus nustato administracinės teisės normos. Jas atlieka paskirti asmenys. Dvarionys buvo įtraukti į vykdomosios valdžios organizaciją per administracines funkcijas. Jų funkcijų reikšmingumą padeda pabrėžti Apšvietos epochos teoretiko ir ideologo Džono Loko idėja, kad svarbu, kad įstatymų leidžiamoji valdžia veiktų nuolat, tačiau labai svarbu, kad nuolat veiktų vykdomoji valdžia, nes poreikis kurti naujus įstatymus ne visada yra, bet visada yra poreikis vykdyti sukurtuosius[98]. Žinoma, tai vėlesnės epochos kategorijos, tačiau tam tikru mastu jos galioja ir ankstesniais laikais, kai ima formuotis administracinė valdžios organizacija ir struktūra.

Administravimo funkcijas dvarionys dažniausiai atlikdavo didžiojo kunigaikščio valdose. Galima pastebėti, kad tai iš dalies susiję su dažnu valdovų nebuvimu Lietuvoje, kas aiškiai pastebima Žygimanto Senojo laikais. Dvarionims tekdavo vykdyti ir Ponų Tarybos pavedimus. Viena iš administracinių funkcijų buvo įvesdinimas. Dažniausiai tai buvo įvesdinimas į dvarą. Pavyzdžiui, 1522 metais Žygimantas Senasis nurodo Drohičino bajorui Stanislovui Gorbovskiui anksčiau duotą jam Milkevičių dvarą grąžinti Drohičino miestiečiui Stanislovui Pidajui. Tam reikalui įgyvendinti buvo pasiųstas valdovo dvarionis Jurgis Gorbovskis. Stanislovas Gorbovskis turi nieko nepasisavinti iš to dvaro ir grąžinti savininkui taip kaip nuo seno viskas dvare  buvo. Dar priduriama, kad jeigu ką nors išveš iš to dvaro, tada turi sumokėti už tai valdovo dvarioniui[99]. Įvesdinimo punktas yra įrašytas ir į PLS, kuriame teigiama, kad jei valdovas būtų nusiuntęs kokį savo dvarionį ar iš kokio vaivados urėdo ar kokį urėdininką į kieno nors dvarą įvesdinti šalį už skolą ar dėl  kokios kitos priežasties, tai įvesdintojas, nesvarbu ką įvesdintų, turi tai atlikti ir su pašaliniais dorais žmonėmis, su dviem arba trimis kilmingaisiais[100]. Įvesdintojas turi visą namų mantą surašyti, liudijant doriems žmonėms. Tokią procedūrą patvirtina ir kiti šaltiniai. Pavyzdžiui, 1534 metais turime Onuškio miestelio inventorių, surašytą Lieponių ir Valkininkų laikytojo Andriaus Mackavičiaus įvesdinimo rašte, kurį sudarė valdovo dvarionis Motiejus Petravičius[101]. Nurodyta, kad jei įvesdintojas tai padarytų kitaip, tada jam reikia atlyginti žalą nukentėjusiajam, kas tuo metu kieme dingtų, dėl ko nukentėjusisys prisieks arba pateiks įrodymus. O jeigu atsitiktų taip, kad nebūtų kuo atlyginti žalos, tada reiktų įvesdintoją „įduoti su galva“. Įvesdinimas būdavo ne tik į dvarą, bet ir į kitokį turtą. Pavyzdžiui, dvarionis Gruša 1516 m. įvesdino į tris šienaujamas pievas Kernavėje Trakų vaivadą Grigalių Astiką[102]. Taip pat būdavo įvesdinama ir į karčemą. 1510 m. valdovo dvarioniui Jackui buvo liepta įvesdinti į karčemą Vilniaus miesto tarėją Bagdoną Monkevičių, kurią jis laikys šešis metus ir per tą laiką jis  kuris turėjo grąžinti valdovui tam tikrą piniginę skolą[103]. Karčemos buvo savotiškas alkoholio gamybos lenas, o smuklininkas – didžiojo kunigaikščio spirito varymo vasalas. Todėl nenuostabu, kad didysis kunigaikštis laikė savo rankose šio veslo suteikimą, įteisindamas jų veiklą savo privilegijomis bei skirdamas pareigūnus (tarp jų ir dvarionis) įvesdinti smuklininką (karčemininką). Įvesdinti galėjo ne tik į namus, žemes, bet ir į tokius dalykus kaip žmonių tarnybos, malūnai, ežerai ir t.t.

Antra administracinės funkcijos dalis yra tai, kad valdovas skirdavo dvarionis ir pilių administratoriais/valdytojais. 1527 metais Žygimanto Senojo raštas visiems Černobylio gyventojams, kuriuo pranešama, kad Černobylio pilis atiduota dvejiems metams laikyti valdovo dvarioniui Jackui Jelavičiui  bei įsakyta jam paklusti. Tačiau įvesti dvarionis savęs pats negalėjo. Tam paskirtas buvo kitas dvarionis, vardu Ivaška Nemiričius[104].

Taip pat žinant, kad dvarionys buvo ir įvairių kunigaikščių nutarčių vykdytojais, vienas iš įdomesnių pavedimų yra pavestas Žygimanto Senojo 1524 03 08 dvarioniui saugoti kelius nuo be muitų bandančių keliauti Kobrino ir Ratno pirklių per Micheliui Jozefovičiui išnuomotos Bresto muitinės teritoriją[105].

Dvarionims dažnai buvo pavedama atlikti mokesčių rinkimą į valdovo iždą. Mokesčių būta įvairių rūšių. Vienas iš tokių pavedimų buvo 1525 m. Žygimanto Senojo raštas LDK, Vilniaus ir Trakų pavietų pareigūnams, kuriuo pranešama, kad tų metų rudenį miestų ir dvarų karčemų pasiųstas rinkti dvarionis Vasilijus Tiškevičius[106] arba kitas pavedimas 1527 metų, kai valdovo dvarioniui Ivanui Grinkevičiui Valavičiui liepta rinkti Žemaitijoje kiaunių mokestį pagal seną paprotį[107].

1527 metais prasidėjo Žemaitijoje struktūrinės administravimo permainos. Iš 14 valdovo perimtų Žemaitijos valsčių – šešiuose liko liko tie patys tijūnai, kurie buvo ir iki tol. Valdovo nusavintų valsčių valdymas ir toliau liko tų pačių asmenų rankose. Iš didžiojo kunigaikščio raštų žemaičių tijūnams susidaro įspūdis, kad, dangstydamiesi privilegijomis, tijūnai sabotuodavo įplaukų iš jų valsčių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždą surinkimą[108]. 1528 m. Žygimanto Senojo raštu didžiojo kunigaikščio dvarų  Žemaitijoje laikytojams ir tijūnams buvo pranešta apie numatomą visų kiemų surašymą ir to surašymo tvarką. Surašymo sąrašus pavesta nugabenti valdovui jo dvarioniui Jonui Arvydaičiui[109]. Valdovas dar prieš tai buvo pasiuntęs į Žemaitiją savo maršalą, Medininkų bei Pervalko laikytoją Kapočių Vasiljevičių, sekretorių Stanislovą Skapą bei dvarionį Andrių Mackavičių ir įpareigojo juos surašyti visų valdovui pavaldžių Žemaitijos dvarų ir valsčių prievoles bei pajamas. Tais pačiais metais valdovo Žygimanto Senojo pranešimu žemaičių tijūnams, bajorams ir visiems žmonėms, nurodoma, kad įvykdžius visuotinį surašymą didžiojo kunigaikščio valsčiuose Žemaitijoje, visi pasėdžiai urėdams yra panaikinami ir vietoj jų paskiriami atitinkami mokesčiai; jų rinkimas ir tvarkymas pavedamas siunčiamiems į Žemaitiją didžiojo kunigaikščio  raštininkui Ivanui Hornostajui, sekretoriui, Skirsnemunės laikytojui Stanislovui Skapui ir dvarioniui Andriui Mackavičiui, kurie taip pat buvo įgalioti teisti bylas, duoti leidimus miesteliams, turgams ir t.t[110].

Žemaitijos tijūnams  tokio pobūdžio reformos nepatiko, argumentuodami, kad tokias funkcijas turi atlikti vietos bajoras. O būtent valdovo paskirtas Žemaitijos žemės raštininkas Andrius Mackavičius buvo ne vietinis, o kilęs nuo Minsko. Galiausiai žemaičių bajorams pasipriešinus Andrius Mackavičius buvo atšauktas, o į jo vietą paskirtas „vietos“ (тамошънего) bajoras, valdovo dvarionis Bagdonas Mitkaitis[111]. Šaltiniuose taip ir neaišku, kaip buvo vykdomas surašymas[112]. Yra žinoma, kad 1537 metais surašymo darbus tęsė tas pats valdovo dvarionis Andrius Mackavičius. Tiesa, dėl prasidėjusio valstiečių pasipriešinimo[113], Andrius Mackavičius taip ir nesurašė visų valsčių. Dar 1530 metais raštininkui Andriui Mackavičiui buvo patikėta, be Žemaitijos surašymo, ir Panemunės  dvarų girių priežiūra. Pagal Mackavičiaus sudarytą registrą Kauno muitininkai Andrius Prokopaitis Ilgovskis ir žydas Agromas turėjo rinkti vienodą būdų mokestį Panemunės miškuose iš valdovo ir ponų dvarų[114].

Tačiau kaip ir visais laikais atsirasdavo asmenų, bandančių išsisukti nuo mokesčių mokėjimo. Mūsų aptariamuoju laikotarpiu tai irgi buvo ne naujiena. Valdovo dvarionims irgi tekdavo spręsti šį reikalą. Vienas iš tokių atvejų yra žinomas 1531 metų lapkričio mėnesio, kai Žygimantas Senasis pasiunčia savo dvarionį Konstantiną Fiodorovičių iš pirmųjų Kauno muitininkų išieškoti į iždą nepatekusios 2210 lietuviškų kapų grašių sumos[115]. Arba kitas atvejis yra iš 1545 metų, kai valdovo dvarioniui Fiodorui Mikulicui Kotui teko vykti į Anykščius surinkti iš valstiečių nepriemokas,  išsireikalauti dėklą[116]. Taip pat jis praneša apie valstiečių priešinimasi mokesčių surinkimui bei apie jų vado Buivydo suėmimą.

Dvarionys ne tik rinkdavo pačius mokesčius, bet kartu ir išvežiodavo raštus dėl numatytų būsimų mokesčių. Pavyzdžiui, 1529 metais dvarionims reikėjo išgabenti Žygimanto Senojo raštus apie sidabrinės rinkimą Vilniaus, Trakų vaivadijose ir Palenkėje[117]. Tais pačiais metais valdovo dvarionims teko vykti į Trakų vaivadiją, Palenkę, Voluinę dėl mokesčio rinkimo krašto gynybai[118]. Sidabrinę rinkdavo dvarionys ne tik iš ne tik kilmingųjų, bet ir iš miestiečių. Pavyzdžiui, 1524 m. rašte Bresto miestiečiams pranešama, kad atvyks valdovo dvarionys rinkti sidabrinės ir dar ordinės (mokestis Aukso Ordai) mokesčio[119]. Tas pats buvo vykdoma ir Starodubo karo (1534 – 1537 m.) atveju[120].

Tiesa, dvarionys taip pat turėjo ne tik išvežioti raštus, susijusius su mokesčių našta ar ir juos rinkti, tačiau ir su kitokio pobūdžio informacija, kuri buvo aktuali tuo metu šalies valdyme. Pavyzdžiui, dvarionims tekdavo gabenti ir valdovo raštus LDK bajorijai, kuriuose jai buvo nurodoma pateikti valdovo suteiktis ir privilegijas, patvirtinančias teises į valdomas žemes[121].

Dvarionys taip pat buvo įtraukti ir su žemėvalda bei turto valdymo susijusį dalyką – inventorių sudarymą. Valdovo dvarionis Motiejus Petravičius  turėjo sudaryti inventorių, kai į Onuškio miestelį buvo įvesdinamas Lieponių ir Valkininkų laikytojas, ponas Andrius Mackavičius[122]. Arba kitas pavyzdys iliustruoja, kad 1527 04 28 Žygimantas Senasis savo raštu praneša visiems Karmėlavos dvaro ir Saso valsčiaus bajorams, tijūnams ir pristavams, kad po velionio Stanislovo Grigaičio Astiko našlės mirties Karmėlavos dvaras atitenka valdovui, ir buvo įsako paklusti  pasiųstam dvarioniui Ivanui Bohovitinavičiui, kuris buvo įpareigotas minėtą dvarą ir valsčių aprašyti, kol atvyks valdovas[123].

Taip pat dvarionims tekdavo ir užsiimti ir turto dalinimu. Turime 1547 m. atvejį, kai dvarionis Grigorijus Fiodorovičius Losimas kartu su Jonu Matejevičiumi, Vilniaus altarista Stanislovo dalino Dūkštų dvaro turtą, sprendė kurį dalis atiteks Nemenčinės vėliavininkui Simonui Steckavičiui, Stanislovui Jurkevičiui, Mykolui Lozovickiui ir Simonui Jackevičiui[124].

Žygimanto Senojo valdymo laikotarpis, kaip žinoma, yra paženklintas karais su Maskva. 1514 metais LDK kariuomenė, sustiprinta algininkų ir savanorių daliniais iš Lenkijos, vadovaujama Konstantino Ostrogiškio laimėjo Oršos mūšį (1514 m.), sutriuškindama daugiau kaip du kartus didesnę Maskvos kariuomenę. Tačiau LDK karinis laimėjimas liko taip ir neišnaudotas, nes nepavyko susigrąžinti Smolensko. Pagrindinė nesutarimo priežastis buvo Smolensko klausimas ir rusų belaisvių po Oršos mūšio problema. To pasekmė buvo, kad turime 1519 m. Žygimanto Senojo pavedimą dvarioniui Juchno Ivanovui surašyti skirtinguose LDK pilyse, miestuose ir dvaruose laikomus belaisvius iš Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau tekste – MDK) [125].

1520 metais prasidėjo derybos tarp LDK ir MDK, kurios baigėsi vėl be rezultatų. Pagrindinė kliūtis buvo Smolensko ir rusų belaisvių klausimas po Oršos mūšio. Per derybas nuspręsta nutraukti karo veiksmus iki sutarties sudaryti atvyks LDK didžioji pasiuntinybė. Galiausiai karas baigėsi 1522 metais, kai buvo sudarytos paliaubos be žymesnių teritorinių pakitimų penkeriems metams. Vosylius III atsisakė savo reikalavimų išlaisvinti Oršos mūšio belaisvius, o LDK sutiko, kad Smolenskas būtų faktiškai pavaldus Maskvai. Buvo sutarta, kad per penkerius metus bus tęsiamos derybos dėl amžinos taikos sudarymo. Per derybas belaisvių klausimas buvo vėl neišspręstas, todėl turime ir 1525 m. Žygimanto Senojo pavedimą savo dvarioniui Grišai Valavičiui, kad jis surašytų rusų belaisvius[126]. Rusų belaisviai buvo paskirstyti po LDK dvarus.

Tęsiant karo tematiką, vykstant karui su Makva, 1535 m. Žygimantas Senasis liepia Vilniaus tijūnui Šimkui Mackavičiui iš savo Užpalių, Pienionių ir Rodūnios valsčių į Mstislavlio pilį nuvežti kelis šimtus statinių grūdų, mėsos, žirnių, kruopų. Tam į pagalbą pažadėta pasiųsti valdovo dvarionį (palikta dokumente vieta tuščia vėliau įrašyti vardą[127]).

Apibendrinus valdovų dvarionių administracinių funkcijų spektras buvo įvairus: tiek nuo įvairių mokesčių rinkimų, paskyrimo pilių/ dvarų valdytojais, skirimo atlikti įvesdinimo funkcijas iki pavedimo surašyti karo belaisvius. Jų atliekama administracinė funkcija leido leido užtikrinti tvarkos palaikymą valstybėje.

3. 2.  Teisminė funkcija

3. 2. 1. Valdovo dvarionių vaidmuo valdovo teismuose

Valdovas buvo aukščiausias šalies teisėjas. Žinoma, tam reikėjo iš vietos didikų skirti teisėjus, kurių vardus sutinkame valdovų dokumentuose, pavyzdžiui, „Ten pat esantys: gerbiamasis ir kilmingas ponas Jonas, išrinktas ir patvirtintas Vilniaus vyskupas, Jonas Aleksandravičius, mūsų dvaro iždininkas, Kapočius, sekretorius ir mūsų maršalas ”[128]. Tai, kaip matome, paliudija ir nagrinėjamų teismo bylų dokumentai. Bylos pabaigoje matome išvardintus asmenis, kurie joje dalyvavo, savo dalyvavimu patvirtinančius teismo sprendimo teisingumą. Bylose be Ponų tarybos narių beveik nuolat dalyvauja ir valdovo dvarionys. Pavyzdžiui, 1530 m. pradžioje Motiejus Vaitiekaitis pareiškia: …„aš pats to teisti nenorėjau, todėl prašau valdovo dvarionių: pono Vosyliaus Triznos ir jo brolio Zacharijaus, ir pono Jaroslavo Borisevičiaus, kad su mumis kartu tą vykdytų[129]”. Peržvelgus bent vieną LM Teismų knygą matome, kad tas pats dvarionis yra paminėtas ne vienoje ir ne dvejose bylose. Taip pat kai kuriose teismo bylose dvarionys ne tik figūruoja kaip tiesiog liudininkai, bet dar ir prideda savo antspaudus. Vienoje byloje, kur  Slonimo teisėjas Steponas Slavuta pasižada ginti savo brolėną Simoną Abramavičių nuo kunigaikščio Ivano Polubinskio skriaudų, tarp liudininkų buvo ir valdovo dvarionis Simonas Odincevas, kuris dar ir pridėjo savo antspaudą prie rašto[130].

Kalbant apie teisėjus reikia pabrėžti, kad vis dėlto PLS sudarytojai neatskyrė dar teisėjo nuo administratoriaus, tačiau atsiliepė į bajorų reikalavimą sudemokratinti feodalinę santvarką. Tai reglamentuoja ir Pirmojo Lietuvos Statuto VI skyrius II straipsnis, kuriame teigiama, kad seniūnai, vaivados ir kiti valdovo laikytojai savo paviete kiekvienas turi išrinkti du žemionis, dorus ir vertus pasitikėjimo, ir prisaikdinti nustatyta tvarka: „jeigu ponas vaivada, seniūnas ir mūsų laikytojas dėl kokių nors mūsų arba šalies reikalų nespėtų kurių bylų spręsti, tai tie žemionys drauge su mūsų ponų urėdų vietininkais bei maršalais turi tai peržiūrėti ir dėl to tvarkytis pagal tuos rašytinius įstatymus”[131]. Tiesa, juos skyrė tie patys urėdininkai. Taip atsitiko, kad 1530 metais rugpjūčio 30 dienos raštu, kai Žygimantas Senasis patvirtino Vitebsko vaivados Motiejaus Vaitiekaičio pasirinkimą paskirti teisėjais dvarionis (šis dvarionių atvejis yra daugiau išimtis negu taisyklė), jau minėtuosius, Vasilijų Trizną ir Jaroslavą Borisevičių[132], nes pats Motiejus negalėjo teisėjauti. Tai buvo ne vienintelė byla, kur bylos sprendimas būdavo pavestas dvarionims. Pavyzdžiui, 1524 m. rugsėjo 29 d. bylinėjasi kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis su Chmelnicko seniūnu, ponu Lenckorunskiu, o valdovas paveda išspręsti bylą eiliniams dvarionims: ponui Bagdonui ir Iskricui[133].

Kai didysis kunigaikštis negali pats teisėjauti, todėl taip pat jis perduoda kurios nors bylos sprendimą komisarų teismams. Vienoje iš bylų, komisoriai buvo pavadinti dvaro teisėjais, kuriais buvo dvaro maršalas, kunigaikštis Andrius Sanguška, dvaro maršalas, Volkovysko laikytojas, ponas Motiejus Vaitiekaitis Jonaitis, Vilniaus tijūnas ir paarklidininkas Šimkus Mackavičius ir valdovo dvarionis Bagdonas Daugirdaitis[134] (mano kurs. – Aut.).

Vis dėlto dažniausiai dvarionims tekdavo mažesnio rango funkcijos teisme, bet tai taip pat buvo labai svarbu teisingumo vykdymui. Aptariamuoju laikotarpiu žmonių mentalitete labai svarbų vaidmenį vaidino priesaika. Ji buvo naudojama ir teismo procese, kai kaltinamajam reikėjo įrodyti savo nekaltumą. Dažniausiai prisiekiama dalyvaujant specialiems stebėtojams, kuriais paprastai būdavo būtent valdovo dvarionys. Pavyzdžiui, 1534 metų byloje pademonstruojama, kaip valdovo dvarionis Mikalojus Šembelis papasakojo Žygimantui Senajam, kaip jis stebėjo Kauno miestiečio Pranciškaus Mackovičiaus priesaikos atlikimą Šv. Jono bažnyčioje Vilniuje[135].

LDK XV–XVI a. teismo procesas dažnai buvo panašus į lažybas, kurių požymis – griežtas formalizmas, dažnai išreiškiamas tam tikrais simboliais ir gestais. Vienas tokių, reiškęs formalią teisminio ginčo pradžią, buvo kepurės statymas arba dėjimas (galvos apdangalas – svarbus bajoro garbės ir socialinės grupės priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį, visumos sampratos dėmuo). Kepurės statymas – posūkio momentas teismo procese. Nustačius ginčo objektą (ieškinį), pereinama prie įrodymų, kuriuos privalėjo teismui pateikti ieškovas. Viena pusė statanti kepurę arba pridedanti pusė galėjo remtis ne tik liudyto, bet ir kitais įrodymais, pvz: „teismų knygomis” arba ankstesniais teisėjais, kurie tokiu atveju galėjo tapti liudininkais. Daugelyje bylų kepures stato abi pusės. Tačiau kepurę pridėjusi šalis nebegalėdavo išsisukti nuo proceso. Teisėjas tuomet būdavo tarsi lažybų sprendėjas. O kad jos įvyktų, paprotys reikalavo atlikti dar vieną – kepurių pakėlimo – gestą.
Kepures pakeldavo ir čia pat dalyvaujantys dvarionys:„…valdovo dvarionis Gabrielius kepures pakėlė”[136]. Valdovo dvarionys buvo urėdininkai, kurie aptarnaudavo teismą, jiems buvo mokamas mokestis už tai.  Jiems pakėlus kepures, prasidėdavo šalių varžybinis procesas.

Taip pat valdovo dvarionims tekdavo ne tik būti liudininkais, bet ir patiems apklausinėti liudininkus. 1541 metų byloje skundė Vilniaus pavieto bajoras Mikalojus Fedkovičius kunigaikštį Motiejų, kad jis jau penktus metus laiko užgrobęs jo šienaujamas pievas. Teismas pasiuntė valdovo dvarionį, kad jis apklaustų visus liudininkus[137]. Kitas pavyzdys iliustruoja, kad dvarionys taip pat buvo ir teismo vykdytojai. Tą gerai įrodo ir kitas  atvejis, paremtas keliais aktais, kuriuose bylinėjosi Slucko kunigaikštis Jurgis su Jonu Radvila Jaunesniuoju. Remiantis tais aktais sužinome, kad Sluckis neįsakė savo valdiniams sumokėti baudą Jonui Radvilai Jaunesniajam, o šaukiamas į komisarų teismą neatvyko, o jo pasiųsti žmonės visaip stengėsi išsisukti nuo atsakomybės. Galų gale komisarių teismas įpareigojo jo vykdytojus – valdovo dvarionis Šimką Andrevičių ir Joną Charitonavičių (mano kurs. – Aut.) – atiduoti nuteistuosius kunigaikščio Jurgio valstiečius ieškovui Jonui Radvilai Jaunesniajam su visu jų turtu, o jeigu to turto pristigtų priteistai baudai sumokėti, tuomet jie turėjo būti patys išduoti ponui seniūnui, Jonui Radvilai Jaunesniajam, bei pas jį būti, kol atidirbs, kaip tai numatyta Pirmajame Lietuvos Statute[138].

Dar viena su teisingumo vykdymu susijusi užduotis dvarionims – skolų išieškojimas. Turime išlikusį 1524 04 20 – 0 06 07 Žygimanto Senojo raštą visiems LDK asmenims, kurie yra skolingi muitininkui Micheliui Jezofovičiui. Šiuo raštu valdovas praneša, kad buvo pasiųstas valdovo dvarionis Ščasnas ir jis buvo įpareigotas išieškoti skolas muitininkui. Jeigu kuris asmuo nesutiks grąžinti skolos, dvarionis privalo sudaryti skoliaraščius, o jau bylą išnagrinės Vilniaus vyskupas[139]. Arba kitame dokumente 1525 metais Žygimanto Senojo rašte Bresto miesto lentvaičiui, burmistrams, tarėjams nurodoma, kad dvarionis Petras Grinkevičius privalo laukti tik dvi ar tris dienas, kol Bresto miestietis Sevkas Markevičius jam sumokės 40 kapų grašių, o jei ne, tai įsakyta valdovo dvarioniui įvesdinti į Bresto miestiečio Šanevskio dvarą[140]. Paskutinis pavyzdys atspindi ir dvarionių įvesdinimo funkciją, kuri buvo glaudžiai susijusi su teisingumu. Arba kitas pavyzdys iliustruoja, kaip 1523 m. byloje, kur bylinėjosi ponas Mikalojus ir jo broliai Zenavičiai su ponia Vaitiekiene Nosilovskiene dėl Krajsko ir Goraveco dvarų, kam priklauso dvarai iš tiesų. Ieškovas bylą pralaimėjo ir valdovas teismo nutarimu liepė valdovo dvarioniui (vardas dokumente nenurodytas) įvesdinti į dvarus atsakovę[141].

Valstybės pareigūnai, arba teismai, žemių valdų ribas nustatydavo (tarpininkaudavo) dėl kelių priežasčių. Reikėjo atriboti žemes, kurias privilegijomis valdovas užrašydavo asmenims, reikėjo spręsti tarp žmonių („kaimynų“) kilusius ginčus dėl žemių ribų (jų pažeidimų). Pavyzdžiui, XVI a. 5 dešimtmetyje Kauno pavieto Skarulių bajorams atribojant žemę, pastarieji parodė ankstesnių ribų ženklus pušynuose, kurias pažymėjo valdovo dvarionis Motiejus Ordincevas[142]. Apskritai valdovo paskirti žemių ribų pareigūnai ir teisėjai dokumentuose vadinami įvairiai, nurodant jų pareigas teismuose, arba valstybinę pareigybę: dvarionys, tarnybininkai, vietininkai, teisėjai. Pavyzdys 1541 metais rodo, kad kai Žemaitijos seniūnas Jonas Mykolaitis Radvila ir Slucko kunigaikštis Jurgis Simonaitis pasikvietė po du gerus žmones nustatyti Nežico salos ribas, be šių žmonių dar buvo liepta atsivesti ir valdovo dvarionį eigūną (ездока)[143]. Šiuo atveju turime pavyzdį apie trečiųjų teismą, kuri kaip tik sudarė po du kiekvienos šalies pasirinkti teisėjai ir vienas valdovo eigūnas – tarpininkas („vyresnysis“ teisėjas).

Kitais atvejais šalia teisėjų minimi „dalybininkai“ (делчые). 1522 m. valdovo rašte Brastos bajorei Packovai ir jos giminaičiams nurodoma, kad greitai atvyks trys dalybininkai ginčijamai jos ir Vasilijaus Čižo bei Senkos Turavičiaus žemei padalyti, nes, kaip galima suprasti, Albertas Goštautas jų ginčą buvo išsprendęs jau anksčiau. Turavičiui ir Čižui valdovas buvo paskyręs trys dalybininkus: Aleksandrą Chodkevičių, raštininką Ivaną Hornostajų ir dvarionį Ivaną Jesmanavičių. Atsakovas turėjo pasirinkti dalybininkus savo nuožiūra ir taip ribas nusistatyti[144]. Tokią ribų nustatymo praktiką reglamentuoja ir PSL, kurio aštuntasis skyrius IV punktas nustato, kad teisėjai ar eigūnai teismo nusiųsti į ribonę, privalo leisti įrodyti tai šaliai, kuri parodys geresnius ir reikšmingesnes privilegijas bei raštus, ženklus ar kauburis, ar taip pat ribas. Jeigu šių ribų nebūtų tada reikia atsivesti liudytojus, kurie turi būti šlėktos, dori žmonės, kaimynai ir bendraežiai[145].

Apibendrinus, dvarionių funkcijos valdovo teisme buvo įvairios, nuo teisėjavimo atvejų (pastarieji atvejai – retas reiškinys) iki teismo nuosprendžių vykdymo (dažniausiai).


3. 2. 2. Diečkaus ir žvelgūno pareigos

Dažnai dvarionių teisminė funkcijos reiškėsi per diečkaus ir žvelgūno pareigos. Diečkus – slaviškos kilmės institutas, kuris prigijo Lietuvos valstybėje, kai prie šios buvo prijungtos slavų žemės. Diečkų  didysis kunigaikštis atsisakė siųsti ir pagal 1387 m. vasario 22 d. privilegiją, kai užrašė Vilniaus vyskupui žemes su valstiečiais ir atsisakė valdovas teisti atiduotus valstiečius[146]. Apie diečkų gana lakoniškai kalba 1447 m. žemės privilegija, kurioje teigiama, kad valdovas nebesiųs į bajorų dvarus teismo pareigūno – diečkaus – ir kad bajorai patys turi teisti savo žmones[147]. 1468 m. Kazimiero teisynas taip pat mini diečkų. tai yra pirmieji bendravalstybiniai LDK teisės norminiai aktai, kurie mini diečkaus institutą, iš kurių aiškėja, kad  diečkaus funkcija yra atsakovo arba kaltintojo atvesdinimas į didžiojo kunigaikščio ar jo vietininko teismą[148]. Atsakovas, neatvykęs į teismą du kartus pagal teismo šaukimus, trečią kartą yra pristatomas diečkaus, remiantis Pirmuoju Lietuvos Statutu VI skyriaus, 16 straipsniu[149]. Tiesa, tos nuostatos ne visada buvo laikomasi. Diečkus galėjo būti pasiųstas atsakovą pristatyti, jei atsakovas neatvyko ir pirmą kartą. Toks sprendimas buvo priimtas, kai bylinėjosi ponia Jocienė Arvydaitienė su ponu Stanislovu Ardvydaičiu, o jis neatvyko į teismą. Tada teisėjai liepė jai duoti diečkų[150]. Tačiau diečkui ne visada pavykdavo iš pirmo karto pristatyti atsakovą į teismą. Pavyzdžiui, kaip vieną iš tokių įprastų atvejų galėtume pateikti 1533 m. vieno Bielsko žemionio skundą prieš Bielskio teisėją. Valdovas du kartus pasiuntė pas jį dvarionis (diečkų – Aut.), kad praneštų jam atvykti į teismą[151].

Tačiau iš tikrųjų diečkaus veikla buvo platesnė. Remiantis teismo sprendimais, ieškinių pareiškimais, apeliaciniais skundais ir kitais išlikusiais šaltiniais, aiškėja, kad diečkus teisėjo potvarkiu šaukė asmenį į teismą, sulaikydavo ir atvesdavo į teismą kaltinamąjį, skyrė turto areštą, vykdė teismo sprendimus ir atliko kitus teisėjo pavedimus[152].

Verta nepamiršti, kad patys dvarionys irgi buvo tiesiog žmonės su savo silpnybėmis ir ne visada elgėsi prideramai. Pasitaiko atvejų, kai dvarionys piktnaudžiauja jiems suteikta tarnyba. Tada jau tekdavo tramdyti ir pačius dvarionis. Turime išlikusių atvejų, kai dažnai žvelgūnai ir diečkai, kurie vienu metu būdavo ir valdovo dvarionys, elgdavosi kaip plėšikai. Bet iš kitos pusės, jie plėšikavo prieš tokius pačius feodalus, nusižengusius prieš įstatymus. Vienas iš tokių atvejų yra 1542 metų dokumentas iš Lietuvos Metrikos, kuris rodo, kaip feodalas Jonas Andrevičius Mostvilavičius jėga užgrobė, ko gero, savo giminaičio Jono Gabrielavičiaus Mostivilavičiaus Usos dvarą[153]. Žinoma, buvo iškelta byla, tačiau prasikaltęs asmuo neatvyko. Tada buvo paskirtas diečkus – valdovo dvarionis Ščastnas Mažeikavičius. Jis su dar dvidešimt ginkluotų totorių būrių pradėjo plėšikauti Jono Andrevičiaus Mostvilavičiaus dvaruose. Viename iš dvarų buvo surastas kaltinamasis Jonas Andrevičius Mostvilavičius ir suimtas. O diečkus, norėdamas paslėpti savo nusikaltimą, užmušė Joną ir įmetė kūną į upę. Tiesa, nusikaltimas buvo atskleistas, o dvarionis atsidūrė kalėjime, iš kurio greitai pabėgo. Jį pristatyti buvo pavesta netikram jo broliui, tačiau jam taip ir nepavyko pristatyti jį į teismą. Kaip rodo pavyzdys, didžiojo kunigaikščio valdžios atstovai ne visada stengėsi gaudyti nusikaltusių pareigūnų[154].

Apskritai diečkus nebuvo etatinis teismo pareigūnas. Teisėjas galėjo paskirti diečkumi kiekvieną savo tarną, tarnybinį žmogų ar administracijos pareigūną. Diečkaus tarnyba truko, kol jis vykdė teismo pavedimą. Atlikęs pavedimą ir atsiskaitęs teisėjui, asmuo netekdavo diečkaus įgaliojimų ir grįždavo prie savo įprasto darbo.

Kitas svarbus institutas kalbant apie dvarionių teismines funkcijas buvo žvelgūnas. Vėlyvesnis žvelgūno institutas išsirutuliojo iš diečkaus instituto. Iš pradžių žvelgūno veiklą reglamentavo papročių teisė. Ankščiausiai jis minimas 1497 m. Aleksandro privilegijoje. Vėliau Pirmasis Lietuvos Statutas buvo pirmasis norminis aktas, kuriame randame minint žvelgūno  institutą[155]. Tam turėjo įtakos, kad ne visas funkcijas buvo galima pavesti diečkui; kompetencijos plėtimas ir darbo krūvio didinimas irgi turi savo ribas[156].  Būtų tikslingiau išskirti tam tikrą dalį diečkaus kompetencijos ir priskirti ją kitam pareigūnui kartu su įgaliojimais vykdyti kai kurias naujas funkcijas[157].

Žvelgūnas buvo teismo pareigūnas, kuris teisėjo potvarkiu arba suinteresuoto asmens prašymu oficialiai liudijo tam tikrus veiksmus arba įvykius, apžiūrėdavo teisės pažeidimo vietą, nustatydavo padarytos žalos dydį ir panašiai, taip pat išvežiodavo teismo šaukimus. Teisme žvelgūnas žiūrėjo tvarkos, kvietė laukiančius pas teisėją, prisaikdindavo priesaikos pagalbininkus ir bylininkus, vykdė įvairius teisėjo pavedimus. Žvelgūnas buvo ir tarsi liudininkas: „… ir žvelgūno  akivaizdoje … pasakė[158]

Svarbiausia žvelgūno funkcija buvo oficialiai paliudyti tam tikrus faktus ir išduoti suinteresuotam asmeniui reikiamą raštą, kuriuo remdamasis šis galėtų kreiptis į teismą dėl savo teisių[159]. Žvelgūno funkcijas dažnai taip pat tekdavo atlikti ir valdovo dvarionims: „…ir paskyrėme mes jam žvelgūną valdovo dvarionį Gabrielių…”[160]. Kaip pavyzdį galima pateikti 1540 metų Žemaitijos seniūno bylą su Slucko kunigaikščiu dėl įvairių ginčų termino nustatymo. Dėl to termino nustatymo turėjo būti pasiųsti žvelgūnai valdovo dvarionys (mano kurs.- Aut.) – ponas seniūnas  Šimka Andrejevičius ir kunigaikštis Jonas Charitonovičius. Tačiau dar prieš tai įgyvendinant, valdovas žada pasiųsti dar vieną žvelgūną arba diečkų (mano kurs. – Aut.), kad jis atiduotų ponui seniūnui jam priteistus pinigus[161]. Šis pavyzdys rodo, kad valdovo dvarionys buvo ir žvelgūnais, ir diečkumi, bet šis konkretus atvejis rodo, kad dar nebuvo iki galo atsiskyrimo tarp žvelgūnais ir diečkaus funkcijų. Tačiau iš kitos pusės kita 1541 metų byla rodo, kad asmuo galėjo neatvykti į teismą, jeigu šaukimą įteikdavo ne žvelgūnas, o diečkus. Tų metų byloje bylinėjosi valdovo dvarionis Senko Tolkačevičius, kuris pasiuntė diečkų, kad ponią Mikalojienę dėl žemės pašauktų į teismą. O ji pareiškė, kad būtų atvykusi, jeigu būtų ją pakvietęs žvelgūnas pirmu šaukimu kaip ir priklauso pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą. Ieškovas patvirtino, kad nesiuntė jai žvelgūno. Teismas sutiko, kad ponia yra teisi[162]. Pirmojo Lietuvos Statuto VI skyriaus 3 straipsnis reglamentuoja, kad jei atsakovas neatvyktų į teismą du kartus, trečią kartą yra siunčiamas diečkus. Tačiau prieš tai galima pašaukti pirmus kartus per žvelgūną[163]. Taip pat yra atvejų, bylojančių, kad ieškovas gali pats pasirinkti, kas bus žvelgūnu. Apie tokį atvejį turime žinių 1544 m. Upytės teismo  pranešimas nuo teisėjų – Upytės vietininko Stanislovo Goščicinskio, Serafino Januškevičiaus, Vaitiekaus Putiato – valdovo dvarioniui Stanislovui Fedorovičiui Golosui, kad jis paskirtas žvelgūnu (виж) dalyvauti išskyrime turto dalies, kuri priklauso bajorui Mikalojui Mykolaičiui, jo uošvės Liudmilos Martynienės Vekovičienės dvaruose Upytės paviete ir Žemaičiuose. Mykolaitis paėmė jį žvelgūnu ir dvarionis turi vykti su šaukimu ir įteikti jį Martynienei[164].

Kaip rodo pavyzdžiai, dvarionims tekdavo įteikti atsakovams šaukimus į teismą, o tie ne visada norėdavo į jį vykti. Galiausiai dar teisme patiems dvarionims reikėdavo paliudyti, kad jie tikrai įvykdė jiems patikėtą užduotį: kaip antai: „Ir ponia Andrejevienė pašaukė liudyti į teismą valdovo dvarionį Širajų Mikuličių…”, kuris prisipažino teisme, kad įteikė ieškovui šaukimą į teismą valdovo dvare[165].

Diečkų ar žvelgūnų darbą „apsunkindavo” ir asmenys, kurie pralaimėję bylą, kaltindavo, kad čia esą to diečkaus/ žvelgūno kaltė. Pavyzdžiui, 1536 m. Žygimantas Senasis įsikišo į pono Mikalojaus Paco ir savo dvarionio Novickio konfliktą. Ponas Pacas kaltino dvarionį Novickį, kad jis būdamas paskirtas diečkumi valdovui paliudijo, kad ponas Mikalojus Pacas buvo sveikas, nors jis tuo metu sirgo. Dėl šio paliudijimo Pacas pralaimėjo bylą ponui Slucko kunigaikščiui Jurgiui[166]. Dvarionis Novickis kaltinamas sukčiavimu. Kadangi tuo metu vyko Starodubo karas, Novickis atlikinėjo savo karinę tarnybą, todėl liepta jį atvesti 6 savaitės po karo žygio pabaigos. Tais pačiasi metais po kelių mėnesių valdovas liepia Jurgiui Sluckiui atvykti į teismą, atsiliepiant i pono M. Paco skundą, kartu su dvarionimi Novickiu[167].

Jau XVI a. pirmoje pusėje smulkūs ir vidutiniai feodalai, reiškė nepasitenkinimą diečkų ir žvelgūnų veikla ir atkakliai prašė juos pakeisti vazniais. Bajorai buvo nepatenkinti diečkais ir žvelgūnais pirmiausia dėl to, kad tai buvo juos paskyrusių teisėjų (o jais galėjo buvo tik ponai bajorai) paklusnūs įrankiai. Tarnybiniai bajorai kovojo su politiniu ponų viešpatavimu ir siekė teisinės padėties suvienodinimo.
Tarnybinių bajorų interesai labiausiai kentėjo nuo žvelgūnų, kaip oficialių liudytojų, veiklos. 1544-1566 m. tarnybiniai bajorai skundėsi žvelgūnais kiekviename seime. 1547 m. Vilniaus Seimo medžiagoje skelbiama, kad „didžiulė neteisybė“ tarnybiniams bajorams buvo daroma žvelgūnais skiriant „paprastus nepatikimus žmones, t. y. miestiečius ir prievolinius valstiečius“. Esą tokie žvelgūnai liudydavo naudai tų žmonių, kurie daugiau sumokėdavo – dėl to ir teisus žmogus, ieškodamas savo teisybės, dažnai patirdavo tik nuostolius[168]. Remiantis Pirmuoju Lietuvos Statutu žvelgūno liudijimas turėjo būti patikimiausias: „…kad jo liudijimo niekas negali paneigti”[169]. Taip pat numatytos sankcijos, jeigu vis dėlto atsitiktų taip, kad jis pameluotų, tada tokiam grėstų bausmė „ugnimi”.
1544 m., 1547 m. ir 1551 m. seimuose bajorai siekė jų pačių renkamo pavieto teismo, bendro visiems feodalams pasauliečiams ir jų pačių renkamų žvelgūnų , veikiančių prie šio teismo. Bajorai prašė, kad „…pavietuose prisiekusieji žvelgūnai, sėslūs šlėktos, būtų įsteigti kaip vazniai Palenkėje ir su tokiu pat atlyginimu jiems“[170].
Tarnybinių bajorų prašymas žvelgūnus pakeisti vazniais iš dalies buvo patenkintas 1551 m. Vilniaus seime. Didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas nustatė, kad vaivados ir pavieto seniūnai žvelgūnais turi paskirti „gerus patikimus žmones, sėslius šlėktas“, kurie prieš juos turi prisiekti, kad viską, ką pamatys arba išgirs, teisingai ir niekam nenuolaidžiaudami paliudys teisme arba teismo knygose[171]. Tačiau didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybos vykdyta dalinių nuolaidų politika pasirodė neefektyvi. 1551 m. seimo nutarimas dėl prisiekusiųjų žvelgūnų nebuvo įgyvendinamas, nes nepatenkino tarnybinių bajorų ir šie jį ignoravo.

Galiausiai įvykdžius teismų reforma buvo įsteigtas vaznio institutas (vazniais buvo tik bajorai), o diečkai tapo nereikalingi ir išnyko XVI a. II pusėje.


3. Karo tarnyba

3. 3. 1. Bajorų karinės prievolės ir tarnybos dvaro vėliavoje aspektai

XV a. pab. prasidėjo ilgas nuolatinių karų su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste laikotarpis, patirtos pirmosios teritorinės netektys. 1494 m. LDK neteko Viazmos kunigaikštystės ir nemažos teritorijos Okos aukštupio baseine. 1503 m. paliaubų sutartimi Maskvai atiteko Černigovo, Severėnų Naugardas, Starodubas ir Okos pakrančių žemės. Tuo pat metu vyko kariniai susidūrimai su totoriais, stiprėjo turkų grėsmė. 1507 m. atsinaujino karas su Maskva, kuris pradėjo karų seriją, kurie su tam tikromis pertaukomis truko 30 metų (1507 – 1508 m., 1521 – 1522 m., 1534 – 1537 m.). 1558 metais prasidėjo Livonijos karas. Visuomenė gyveno praktiškai beveik nepertraukiamo karo sąlygomis. Tokių atveju karinė tarnyba turėjo didelę reikšmę. Tai buvo pagrindinė, svarbiausia kilmingųjų prievolė. Jeigu dar XV a.  pirmosios pusės karai ir skatino bajoriją daugiau dėmesio skirti karybai, tai XV – XVI a. sandūroje atsinaujinus karams, situacija buvo pasikeitusi: ekonominio pakilimo paveiktos orientacijos bajorų norai išsiskyrė. Vidutinė žemvaldžių klasė visais įmanomais būdais buvo linkusi vengti karinės tarnybos ir puoselėti savo dvarus. Nusigyvenusi (smulkioji) bajorija, kad prasimaitintų ir išliktų karo prievolininkų sluoksnyje buvo priversta rinktis karybą.

Dvarionys buvo tie patys kilmingieji, tarnavę valdovui, kurie turėjo taip pat atlikti karinę prievolę. Tačiau būdami dar valdovo dvarionimis jie turėjo atlikti ir karinę funkciją, t.y. tarnybą valdovo dvaro vėliavoje, kurią galima suskirstyti į dvi grupes: lietuvišką ir samdomąją.

Dvarionių karinė tarnyba, kuri priklauso jam dėlto, kad jis yra kilmingasis, taip pat turintys žemės valdų, buvo reglamentuotas teisiškas reiškinys, įpareigotas Pirmajo Lietuvos Statuto (1529 m.). Jame yra nuostata, kad visi valdiniai: kiekvienas kunigaikštis ir ponas ir dvarionis (mano kurs – Aut.), ir našlė, pilnametis ir turįs dvarą[172], reikalui esant turi atlikti karo tarnybą. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kai dvarionys negalėdavo atlikti karo tarnybos dėl sveikatos būklės. Tada valdovas, dvarioniui prašant (arba bet kuriam kitam kilmingajam), jį atleisdavo pačiam atlikti karinę tarnybą, tačiau vietoj savęs jis turėdavo pasiųsti savo tarnus. Tai būtent reglamentuoja ir Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.)[173]. Šiuo atveju jis nieko „neišrado”, o tik užfiksavo jau prieš tai buvusią praktiką. O kad tokią atleidimo praktiką egzistavus rodo ir ankstesnį precedentai. 1523 m. dėl senatvės pasiprašė atleidžiamas iš karo tarnybos Kražių tijūnas Mickus Jurgaitis. Jis teigia, kad vietoj savęs negali siųsti sūnaus, nes neturi. Tada valdovas liepė vietoj savęs pasiųsti savo tarnus[174]. Su tokiu pat prašymu dėl senatvės į valdovą kreipėsi ir Pajūrio tijūnas ir jo prašymas tokiu pat principu buvo patenkintas[175].

Taip pat Pirmasis Lietuvos Statutas nustato, kaip turi atrodyti tikras karys: jis privalo turėti žirgą, kuris kainuotų 4 kapas grašių, o pats privalo turėti šarvus, šalmą, kardą, skydą ir ietį su vėliavėle. O kuris bajoras neturės savo dvarelyje tiek valdinių, kiek reikalaus nuostatai, ar nei vieno žmogaus, tada pats turės vykti į žemės tarnybą ir tarnauti pagal savo dvaro vertę[176]. Kad būta tokių atvejų, liudija ir 1528 m. kariuomenės surašymas, kuriame randame vieną valdovo dvarionį Ivaną Rezanecą, kuris pats vyksta į karo tarnybą (мает самъ ехати ку служье земъскои)[177].

Dar prieš priimant šį Statutą, būta ir kitų reikalavimų dėl prievolinės bajorų karinės tarnybos. Vienas iš pirmųjų reikalavimų dėl karinės tarnybos buvo išdėstytas 1502 m. Naugarduko seime, pagal kurį kiekvienas raitas karys su lėkštiniais šarvais ir ietimi turėjo būti siunčiamas nuo 10 tarnybų[178]. Po penkių metų Vilniuje vykusiame seime buvo priimta nuostata dėl visų bajorų valdų surašymo, kad būtų galima nustatyti, kiek karių kiekvienas didikas turi išsiųsti kariauti[179]. 1511 m. Žygimantas Senasis kreipėsi į didikus ir bajorus siūlydamas į karą pasiųsti vieną karį nuo dešimties dūmų arba du karius nuo dešimties tarnybų, tačiau E. Gudavičius teigia, kad tikėtina, kad tai nebuvo atlikta[180].

Kitas būdas, kaip siekta padidinti pašauktinės kariuomenės dydį, yra nuobaudų skyrimas, neatvykusiems į karo tarnybą be pateisinamos priežasties. Nuobaudų būta kelių rūšių: pirmą kartą neatvykus prasižengusiuosius bausdavo pinigais, o pakartojus tai ir antrą kartą, jiems grėsė mirties bausmė. Taip pat už neatvykimą į karo tarnybą be pateisininamos priežasties galėjo būti konfiskuojami dvarai. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis didžiajame Gardino (1522 m.) seime kartu su Ponų Taryba priėmė nuostatą, kad bet kuris valdovo valdinys turi atvykti į žemės tarnybą nurodytu laiku nurodytoje vietoje. O jeigu jis neatvyks, tada iš jo bus atimti dvarai ir atiduoti kitiems pagal didžiojo etmono pageidavimą[181]. Pirmasis Lietuvos Statutas taip pat įteisino šią nuostatą. Atėmus iš prasižengusiojo dvarą ir perleidus jį kitam asmeniui, valdovas siųsdavo kurį nors iš savo dvarionių, kad jis įvesdintų naują šeimininką į tą dvarą, o buvusiam šeimininkui draudžiama ten turėti kokių nors reikalų. O jeigu tasai dvaras buvusio šeiminio buvo įkeistas, tai tą pinigų sumą jis turi atiduoti valdovo pasiųstam dvarioniui, kurią jis atiduos į valstybės iždą.

Kitas svarbus dokumentas, reglamentavęs karinę tarnybą, buvo karo nuostatai. 1534 m. liepos mėn. valdovas Žygimantas Senasis, stiprindamas pašauktinių ir algininkų kariuomenės dvasią ir tvarką, paskelbė „Karo tarnybos nuostatus”, kurie buvo skirti visiems kunigaikščiams, ponams, dvarionims (mano kurs. – Aut.), visai šlėktai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nuostatai reglamentavo, kaip bajorai turėjo vykti į  karą su didžiuoju etmonu Jurgiu Radvila; nurodoma, kaip reikia pirkti maistą kariuomenei; nustatomos ir baudos, jei kas kariuomenėje nusikalstų[182]. Vykstant Starodubo karui (1535 – 1537 m.) 1536 m. Žygimantas Senasis skyrė laiškus visai LDK, kurie buvo skirti sušaukti bajorus į karą prieš Maskvos didįjį kunigaikštį[183]. Laiškų išgabenimai buvo patikėti valdovo dvarionims Strečiui Soltanaičiui, Belikui Ivanui Krivecui, Gricko Michnovičiui Branecui, Bogdankui Mažajam.

Kaip rodo pavyzdžiai karinė tarnyba buvo reglamentuota įvairiais teisiniais aktais, valdovo normatyviniais dokumentais. Jie taip pat atspindi ir su karinės prievolės atlikimu iškylančias problemas. O kad pašauktinė kariuomenė buvo problematikas dalykas rodo keletas svarbių faktorių: bajorų nuotaikas veikdavo keletas veiksnių: visų pirma, kiek laiko reikėdavo gyventi karo stovyklose nekariaujant, kokios būdavo būties sąlygos, koks metų laikas ir t.t. Dėl šių priežasčių bajorai ne visada su dideliu entuziazmu nustatytu laiku į karo tarnybos visuotinį šaukimą atsiliepdavo. Taip pat daugėjo ir dezertyravusių karių. Nenorą atlikti karo prievolę sąlygojo ir taip pat minėtas prieš tai faktas, kad žemvaldžiai labiau norėjo rūpintis savo dvarų ekonomine būkle. Brangindami savo gyvybes, bajorai pradėjo praktikuoti apskričių kareivių dalinius, kuriuos sudarė alininkai, kuriems algas mokėdavo patys apskrities bajorai[184]. Daliniams vadovavo posesiniai bajorai ir rotmistrai, kurių kandidatūrą būdavo paskirta valdovo, nors siūlydavo juos patys bajorai.

Kaip jau buvo ne kartą minėta, karinė tarnyba buvo svarbiausia bajorų prievolė. Jei nuo kitų prievolių bajoras galėjo būti atleistas, tai karinė tarnyba jam buvo privaloma. Tai paliudija Žemaičių seniūno, Platelių ir Telšių laikytojo Jurgio Martynaičio Bilevičiaus raštas, kuriuo jis patvirtina, kad Tandžiogalos valsčiaus bajoras valdovo dvarionis Baltaramiejus Mykolaitis su broliu privalo atlikti žemės tarnybą, kaip ir kiti bajorai, bet yra laisvi nuo pasėdžių[185]. Arba 1541 m. pavyzdys rodo, kaip valdovo Žygimantas Senasis savo raštu, skirtu Pienionių valsčiaus bajorams Jonui Jurevičiui, Prockui Petravičiui ir bajorei Marinai Grickovajai, patvirtina teisėjo Šimkaus Mackavičiaus sprendimą, kuriuo jie atleidžiami nuo pasėdžių davimo, paliekant jiems vien tik bajorišką karo tarnybą[186]. Apskritai išlaisvinimas nuo visų prievolių, išskyrus žemės (karo) tarnybą, ir pati karo tarnyba buvo požymiai, skyrę kilminguosius nuo nekilmingųjų. Tiesa tam tikromis aplinkybėmis bajorams toji tarnyba galėjo būti atidėta. Pavyzdžiui, 1514 m. Žygimanto Senojo rašte Polocko vaivadai ir Bielsko seniūnui Albertui Goštautui pasakojama, kad jis nupirko už 30 kapų grašių Žiežmarių pavieto bajorų Jokūbo, Radvilo ir Jono Benkovičių tėvoniją Juškovą ir todėl jie nepajėgūs atlikti žemės (karo) tarnybą. Valdovas liepė tiems bajorams tarnauti ponui Albertui Goštautui, kol užsidirbs 30 kapų grašių ir galės išsipirkti savo tėvoniją ir nuo to laiko vėl atlikti jiems priklausančią kaip bajorams  žemės tarnybą[187].

Patys dvarionys pašauktinėje kariuomenėje buvo dažniausiai eiliniai kariai, išskyrus vieną kitą įdomią išimtį. Pavyzdžiui, Adomas Beinartas Hanusaitis, kuris 1534 metais vadinamas valdovo dvarioniu[188], 1534 metais birželio mėn. buvo laikinai paskirtas vadovauti pašauktinei žemaičių bajorų kariuomenei[189]. Tiesa, tai truko neilgai, nes jau tų pačių metų liepos 24 d. jam liepiama būti pavaldžiam su savo žemaičių tijūnais, bajorais ir valdovo dvarionimis visame kame didžiajam etmonui, dvaro maršalui, Gardino seniūnui, Lydos ir Bielsko laikytojui Jurgiui Mikalajaičiui Radvilai[190]. Tiesa, šiuose dokumentuose jis nevadinamas dvarionimi, o Karšuvos ir Pajūrio tijūnu.

Taip pat verta atkreipti dėmesį, kad tiek dvarionių, tiek apskritai visų kilmingųjų karinė prievolė pasireiškė ne tik per vykimą kariauti, tačiau ir per mokesčių naštą. 1529 m. Žygimanto Senojo nutarime dėl karinės tarnybos, mokesčių dydžių ir jų rinkimo nurodoma, kad bajorai turi atlikti karinę tarnybą ir sumokėti taip pat pinigų, kurie bus panaudoti dvarų ir pilių išlaikymui[191].  1529 m. valdovo dvarionys išvyko su valdovo raštais rinkti sidabrinės  – mokesčio karo reikalams.  Pavyzdžiui, rengiantis Starodubo karui 1534 m. lapkričio 20 d  po visą LDK buvo išsiutinėti žygūnai, kurie nešė nurodymą rinkti sidabrinę[192].

Dažnai pasitaikydavo bajorų peticijose valdovui prašymai atšaukti sidabrinę arba nekviesti į karo tarnybą. 1542 metais žemaičiai skundėsi „kad jie laikydamiesi valdovo potvarkio ir raštų davė sidabrinę: nuo žirgo po dvidešimtį grašių, o patys todėl į karą neturėjo joti. O po to Jo Malonybės ponai tarėjai jiems rašė, įsakydami į karą joti, kitaip grasino [nepaklususius] mirtimi bausti. O Jo Malonybės protėvių laikais taip nebuvo[193].“

Teisinimasis privilegijomis ir senais papročiais nedaug tegelbėjo. Į šiuos prašymus valdovas atsakydavo standartiškai: „Karalius, Jo Malonybė, į tai įsakė [taip] atsakyti: kad ir ta sidabrinė buvo surinkta, ji nebuvo [skirta] valdovo poreikiams, o karo reikmėms tam, kad Jo Malonybės valstybę ginti…“. [194]

Kita dvarionių karinės tarnybos rūšis, kuri priklausė būtent dvarionims, o ne visiems kilmingiesiems, yra dvaro vėliava. Sunku būtų įsivaizduoti valdovo dvarą, neturinčiam savo kariuomenės būrių. Dvarionys buvo organizuoti į dvaro vėliavą (lenk. chorągiew), o jai vadovavo dvaro vėliavininkas (lenk. chorąży nadworny). Žinių apie dvaro vėliavos struktūrą turime 1498 – 1503 m. laikotarpio (Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos tai atskleidžia), taip pat 1512 m. visų didžiojo kunigaikščių dvarionių sąrašas[195] ir 1514 m. dvaro vėliavos surašymas[196]. Tačiau šių surašymų medžiaga nėra informatyvi, nes jų duomenys parodo dvarionių turtinę padėtį, tačiau  neatskleidžia dvaro vėliavos struktūros[197]. G. Lesmaitis teigia, kad dvaro vėliava buvo formuojama iš pavienių asmenų su savo būriais, kuriuose buvo po 2 – 4 karius, nors atskirais atvejais juos sudarydavo iki 20 karių[198]. Ir kaip minėta, dvaro vėliavai vadovavo dvaro vėliavininkas, tačiau ši pareigybė fiksuojama tik 1501 – 1505 m. ir 1509 m.[199] Vėliau ši pareigybė atsirado tik XVI a. antrojoje pusėje. 1514 m. karinėje kampanijoje dvarionims vadovavo kunigaikštis Vasilijus Polubinskis, kurio pareigos dokumente nenurodytos[200].

Apibendrinus, galima teigti, kad pašauktinė kariuomenė buvo nuo seno gyvuojanti krašto gynybos sistema, kuri reiškė bajorų išskirtinumą nuo likusiųjų gyventojų, tačiau iš kitos pusės XVI a. pr. suintensyvėjus karams, tapo savotiška našta, kurios buvo bandoma išvengti. Valstybė stengėsi pasiekti kuo aktyvaus bajorų dalyvavimo, reglamentuodama karo tarnybos dydį ir įvesdama nuobaudas už karo tarnybos neatlikimą. Šalia to egzistavusi dvaro vėliava, sudaryta iš valdovo dvarionių, buvo gerai parengtas rezervas, kurį buvo galima operatyviai mobilizuoti. Jos tikslas buvo paremti samdomąją ir pašauktinę kariuomenę, kovojančią su priešais.


3. 3. 2. Valdovo dvarionys samdomojoje kariuomenėje

XVI a. žaibiški Krymo totorių antpuoliai į krašto gilumą vertė organizuoti krašto gynybą. Taip pat XVI a. jau minėti karai su Maskva irgi nedavė ramybės LDK. Pašauktinė bajorų kariuomenė dėl lėto mobilizacijos tempo netiko valstybės gynybos funkcijai. Samdomoji kariuomenė – už atlyginimą tarnaujantys asmenys, kurie buvo suinteresuoti savo pareigų vykdymu, skirtingai nuo bajorų, kuriems karinė taryba buvo prigimtinė prievolė, buvo tinkamesnis variantas.

Samdomosios kariuomenės LDK ištakas skirtingi mokslininkai trakutoja įvairiai. Jie visi sutinka, kad tokia kariuomenės rūšis atsirado ne iš karto  ir buvo aptinkamos trys jos formos.  Jerzys Ochmańskis teigia, kad XVI a. pradžioje egzistavo trys samdomosios kariuomenės formos – valdovo dvarionys, Kijevo vaivados tarnai ir samdiniai[201]. Edvardas Gudavičius nuomone, paremta dvejų prototipų modeliais – už pinigus tarnaujančių valdovo dvarionių ir iš valstybės iždo apmokamų Kijevo vaivados tarnų[202]. Samdomosios kariuomenės atsiradimas sietinas su pirmosiomis kokybinėmis permainomis valstybėje. Nors karių samdimas LDK buvo žinomas nuo Vytauto laikų, tačiau iš esmės Aleksandro laikais, XV ir XVI a. sandūroje atsirado samdomoji kariuomenė, kuri buvo instituciškai tvarkoma karine struktūra[203]. Samdomosios kariuomenės nebuvimą Viedrošos mūšyje istoriografija nurodo kaip vieną iš svarbiausių šio pralaimėjimo priežasčių[204]. Oršos mūšyje samdomi kariai sudarė maždaug pusę visos  kariuomenės. Taigi, vienas iš samdomosios kariuomenės formavimosi LDK karinėje sistemoje būdų – per karinę tarnybą atliekančius valdovo dvarionis skatintas vietinių samdinių atsiradimas, tačiau jų nuošimtis XVI a. pradžioje bendroje samdinių kariuomenėje dar buvo nedidelis.

LDK samdomoji kariuomenė gyvenimas teisiškai buvo reglamentuotas dalykas Pirmajame Lietuvos Statute ir kariniuose nuostatuose. Šiuose šaltiniuose užfiksuota informacija leidžia mums šnekėti apie samdinių reikšmės valstybės gyvenime augimą. Lygindami Pirmąjį Lietuvos Statutą su Antruoju, matome išaugusią samdinių reikšmę. Pirmasis Lietuvos Statutas apie samdinius netiesiogiai užsiima tik vienoje vietoje[205]. Pirmojo Lietuvos Statuto II skyriaus („Apie šalies gynybą”) trečias straipsnis apie samdinių, vadinamųjų algininkų kariuomenę tik užsimena. Šiame straipsnyje yra sakoma, kad kiekvienas valdovo valdinys, kartu užsirašęs su visa savo manta ir žirgais, turi su visais žirgais kare tarnauti bei negali pasiųsti iš karo, kol visa valstybės kariuomenė nebus paleista. O kas tai pažeis, numatomos sankcijos. Toliau minima, kad jeigu toks žmogus už tarnybą būtų paėmęs pinigus ir po to nusižengtų, tada jis praranda garbę, tartum iš mūšio pabėgęs[206]. Šis faktas tarsi būtų nuorodą į samdomąją kariuomenę.  Iš tiesų, tuo metu ji dar tik mezgėsi.  O jau Antrajame Lietuvos Statute  apie juos kalbama penkiuose skyriuose iš 29 (10, 19, 24, 25 26). Čia neverta minėti, ką kiekvienas straipsnis skelbia. Svarbiausia paminėti, kad jau trys iš jų skirti specialiai samdiniams. 24 – as – kaip samdiniai turi atlikti karo tarnybą nuo valdų, 25 – as – apie atvykusius užsieniečius, kaip jie turi laikytis žygio metu, 26 – as – apie nuostolius, kurie buvo padaryti svetimų ir vietinių kareivių žygių metu[207]. Taigi iš to galima daryti išvadas, kad algininkų (samdinių) reikšmė valstybėje auga.

Grįžtant prie samdomosios kariuomenės formavimosi pradžios, tai tokios kariuomenės pradžia matoma Aleksandro Jogailaičio laikais. Ją sudarė užsieniečiai, su kuriais buvo atsiskaitoma pinigais kas metų ketvirtį. K. Pietkiewiczius teigia, kad samdomi dvarionys, tik svetimšaliai, gaudavo algą, kurią sudarė 3 – 5 florinai ketvirčiui nuo arklio. Taip pat K. Pietkiewiczius priskaičiuoja, kad kiekvienoje iš vėliavų tarnautojų skaičius galėjo siekti nuo 350 – 750 dvarionių. Tiesa, lietuvių dvarionys nėra išvardinti sąskaitų knygose, tačiau 1492- 1506 m. jų būta apie 180 [208]. Kaip matome, pamažu dvarionių skaičius ir reikšmė auga, nes prasidėjo karas su Maskva. Tai lėmė, kad nuo to laiko dvarionys, kaip minėjau, buvo laikomi ne tik kilmingais valdovo dvaro nariais, bet kartu ir kilmingais samdiniais. Tiesa, svetimšalių dvarionių negalima vadinti samdiniais, nes jų kvietimas buvo paremtas kitais principais nei prastas finansinis verbavimas ir buvo tuo metu riterių kultūros dalimi, kuri tuometinėje Europoje išgyveno savotišką atgimimą.

Tačiau išmokos dvarionims minimos ir vėlesniuose dokumentuose (1507 – 1509 m.), tačiau tai traktuoti kaip samdą vargu ar galima. 1509 01 15 yra Vilniaus, Bresto ir Kauno vaškų ataskaita[209]. Šiame dokumente minimi ir dvarionys, nurodant, kiek pinigų jiems reikia duoti. 1509 11 05 yra dokumentas apie Smolensko ir Polocko nuomos ataskaitą[210], o 1509 11 05 įrašas nurodo išmokėti valdovo skolą[211]. Dokumentuose, fiksuojančiose išmokas įvairiems asmenims, tarp kurių minimi ir dvarionys, nėra nurodoma, už ką tiksliai yra mokama. Tiesa, dar viename tų pačių metų dokumente, kuriame nurodytos išmokos kunigaikščiams, ponams ir dvarionims, yra parašyta, kad tai yra suteikta už jų tarnybą Valakijoje[212]. Lyginant išmokų dydį, matome, kad jis nevienodas, daugiausia pinigų gauna aukščiausias pareigas užėmę asmenys: maršalai, Vilniaus vaivadaitis. Jie iš valdovo iždo gauna po 100 kapų grašių. Kitiems, tarp jų ir dvarionims, tenka mažesnės sumos: nuo 6 iki 40 kapų grašių.

Vienas pirmųjų dokumentų, kuriame be dvarionių, minint dar ir kunigaikščius bei ponus, yra nurodoma, kiek yra išrengiama žirgų, yra datuojamas 1509 metais[213]. Dokumentą galime suskirstyti į dvi dalis. Pirma dalis – tai yra kartu visų didžiojo kunigaikščio dvarionių sąrašas. Taip pat nurodoma, kurie dvarionys turi dvarus, o kurie neturi. Kaip pastebėjo K. Pietkiewiczius, kad neturintys dvarų gali gyventi valdovo dvaruose ir gaudavo nedideles sumas pragyvenimui[214]. Pirmojoje dalyje yra įrašyta 18 maskvėnų grupė, kurioje paminėti 168 asmenys, išrengę 550 žirgų (raitelių). Antroji dokumento dalis skirta Žygimanto Senojo žygiui į Moldaviją. Šiame dokumente žvelgiant į dvarionių turtinę padėtį, remiantis išsiunčiamų žirgų skaičiumi į karo prievolę, pastebime, kad tarp tų dvarionių, kurie turi dvarus ir kurie neturi, išsiunčiamių žirgų kiekis nesiskiria, skaičius svyruoja nuo 2 iki 6 žirgų. Taip pat pastebimas faktas, kad šiame sąraše nėra nė vieno dvarionio, kuris tiktai pats vienas vyktų į karo prievolę.

Taigi iš šių pavyzdžių matome, kad tokia padėtis, kai dvarionys atliko karo tarnybą už pinigus, susiklostė ne iškart. Kalbant  apie pinigines išmokas, tai pirmosios išmokos vietiniams dvarionims fiksuojamos jau Žygimanto Senojo laikais. Minėtame 1509 metų atvejyje jiems užmokėta už dalyvavimą Lenkijos Karalystės organizuotame žygyje į Moldaviją. Tačiau šio atvejo dar negalima vadinti samda, nes išmokų dydis nesiejamas su išstatomų karių skaičiumi. Pirmasis žinomas tikras vietinių dvarionų samdymas, kuris datuojamas 1514 metais, kuomet ruošiantis kampanijai pasibaigusiai mano minėtam jau Oršos mūšiu, su kitais kariais buvo pasiųsta ir 500 vietinių dvarionių, o jiems sumokėta po 3 auksinus (1 kapą ir 12 grašių) už žirgą (karį)[215]. Tokia pati suma buvo mokama Aleksandro Jogailaičio laikais dvaro vėliavoje tarnaujantiems užsieniečiams[216]. Vėliau juos imta naudoti ir pasienio apsaugai. 1524 m. į pasienį pasiųsta 2000 – 3000 samdomų dvarionių,  o iždo ataskaitose piniginiai dvarionys minimi dar ir 1535 m.[217] Pasienyje samdomų karių, atsižvelgiant į dvarionių panaudojimą, atrodo neužteko. Starodubo (1534 – 1537 m.) karo metu tokių samdinių LDK galėjo turėti apie 2000 karių[218]. Šis faktas rodo, kad dvarionys vis labiau virsta samdiniais, o iš Žygimanto Senojo laiško Jonušai Radvilai aiškėja, kad jis neskiria dvarionių nuo samdinių, nes ir tiems, ir kitiems mokamas  tokio pat dydžio atlyginimas[219]. Tiesa, dar reikia pridurti, kad už karinę tarnybą buvo atsiskaitoma ne tik pinigais, bet ir audiniais (dažniausiai pritrūkus pinigų). Per 1500 – 1503 m. karą  pritrūkus pinigų su dvarionimis buvo atsiskaityta audiniais, o 1509 m. jais buvo padengta 2 925 kapų grašių suma[220]. Jais buvo atsiskaitoma ne tik su vietiniais samdiniais, bet ir su užsieniečiais. Atsiskaitymo faktas abejonių nekelia, tačiau kyla klausimas, kokią dalį visos sumos sudarė audiniai, kiek iš viso turėjo būti sumokėta. G. Lesmaitis teigia, kad 1509 m. atsiskaitymas audiniais sudarė 2/3 visos sumos[221]. Padėtį komplikuoja tai, kad nuolatinis santykis tarp pinigų ir audinių nebuvo nusistovėjęs[222].

Kalbant apie atsiskaitymą, svarbu paminėti, kad galiausiai XVI a. trečiajame dešimtmetyje šaltiniuose atsiranda samdomų dvarionių terminas – дворане на пенязехъ, kas rodo permainas didžiojo kunigaikščio dvare. O ketvirtajame dešimtmetyje turime LDK žemės iždininko Ivano Hornostajaus ataskaitą, nurodančią, kad tarp išlaidų buvo atlyginimai ir samdomiems dvarionims[223]. Tačiau penktajame dešimtmetyje šaltinių situacija keičiasi, nes randame naują terminą vietoj samdinių dvarionių – на кони двораномъ[224]kas reiškia, kad dvarionys gauna pinigus už išrengiamų žirgų kiekį. Už tarnybą galėjo būti atsiskaitoma tiek pinigais, tiek ir audiniais.

Nereikia manyti, kad dvarionys visada samdomojoje kariuomenėje buvo it „pėstininkai šachmatų lentoje”. Tarp jų pasitaikydavo ir rotmistrų. Samdomojoje kariuomenėje vietoj dvaro vėliavos buvo vartojamas kuopos, o vietoj vėliavininko – rotmistro terminas, kuris ir vadovavo samdomajai kariuomenei. Pašauktinėje kariuomenėje rotmistrų būna vos keletas. Kalbant apie jų socialinę padėtį, tai rotmistrais taip pat tarnavo ir didikų atžalos, kurių ekonominės galimybės buvo didesnės. Rotmistrus galime klasifikuoti į pėstininkų rotmistrus ir kavalerijos. Tarp pastarųjų reiškėsi ir dvarionys.

Remiantis LM knygomis taip pat pavyksta surasti iš Žygimanto Senojo valdymo tą patį faktą. Iš 1514 – 1529 m. Krokuvoje išduotų samdos raštų randame tarp kavalerijos pėstininkų ir dvarionis. 1514 metais Stanislovas Ginkas iš Smolensko, kuris buvo kavalerijos rotmistras bei  kuriam buvo pavaldūs 200 žirgų, gavo po 4 auksinus už kiekvieną žirgą iš LDK iždo per Ivaną Hornostajų[225]. Kitas žinomas dvarionis, pėstininkų rotmistras Mikalojus Suchodolskis, kilęs iš Mstislavlio tais pačiais metais gavo už 200 pėstininkų po du auksinus už kiekvieną ir už tris žirgus gavo po keturis auksinus[226].

Dvarionys buvo samdomosios kariuomenės dalis, tačiau jie nelaikyti tikrąja samdomąją kariuomene tradicine prasme, nes jų funkcijos valstybėje buvo gerokai paltesnės. Jie buvo karo tarnybos už pinigus atstovai, nors tai atsirado pamažu, nuo Aleksandro Jogaičio laikų. Jie turėjo įtakos plisti samdos tradicijai tarp vietinių gyventojų.


3. 4. Pasiuntinybės (diplomatinė) funkcija

3. 4. 1. Diplomatinės tarnybos pagrindiniai bruožai

Palaikant diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis būdavo siunčiamos diplomatinės misijos. Kiekviena diplomatinė misija būdavo ruošiama pagal hierarchiją. Pasiuntinybės reikšmę nulemdavo keletas kriterijų: formalią pusę išreikšdavo pasiuntinio titulas, o praktinė pusė priklausė nuo pasiuntinio asmens, jo padėties valstybinėje hierarchijoje[227]. Taip pat pasiuntinio pasirinkimą nulemdavo ir misijos pobūdis. Esant komplikuotiems tarpvalstybiniams santykiams, svarbus vaidmuo tekdavo pasiuntiniams, kurie atstovaudavo valdovui. Reikia pabrėžti, kad pasiuntinių funkcija yra labai atsakinga, ypač kai yra sprendžiamos rimtos tarptautinės problemos. Pasiuntinys buvo tas asmuo, kuris atstovavo valdovą, reprezentavo valstybę. Dėl šios priežasties jis gaudavo instrukcijas, kaip elgtis vienu ar kitu atveju. Taip pat nuo tarptautinių monarcho pozicijų priklausė ir jo pasiuntinių priėmimias užsienyje.

Mūsų aptariamuoju laikotarpiu LDK ir Maskvos santykiai buvo sunkūs. XVI a. prasidėję karai su Maskva virto nuolatiniais. Reikėjo mėginti vesti derybas ir sudaryti taiką. Nemažai keblumų LDK kėlė ir du Maskvos sąjungininkai: Mengli Girėjaus valdomas Krymo chanatas ir Stepono Didžiojo valdoma Moldova. Apskritai diplomatiniai santykiai su Vakarų Europa labiau buvo palikti Lenkijos Karalystės kompetencijai, o LDK specializavosi daugiau Rytų Europoje. Žinoma, buvo ir iš LDK pusės pasiuntinių į Vakarų ir Vidurio Europą, bet mažai: vieną kartą 1501 m. dvaro maršalas Mykolas Glinskis vyko į Vengrijos karalystę; 1518 m. maršalas, dvaro raštininkas Bogušas Bohovitinavičius vyko pas Šv. Romos imperatorių. Tačiau šioms pasiuntinybėms buvo pasirinkti asmenys, esantys aukštesnėje hierarchinėje pareigybinėje sistemoje. Daugiausia pasiuntinių įvairaus pobūdžio apėmė Rytų pasaulį, kur buvo siunčiamos įvairaus pobūdžio misijos,  su įvairaus rango žmonių pareigybėmis, statusu. Šiame rate ir sukosi taip pat valdovo dvarionys.

XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje LDK pasiuntiniais buvo skiriami asmenys iš Ponų tarybos – maršalai, raštininkai, seniūnai, vietininkai, o smulkiesiems pavedimams būdavo skiriami būtent kai kurie dvaro pareigūnai ir dvarionys. Pavyzdžiui, 1507 m. valdovo dvarionis Jackus Ratomskis vyko į Krymą. Pasiuntinys turėjo instrukciją, kaip jam reiktų elgtis, ką sakyti, jeigu tuo metu Mengli Girėjus dels siųsti savo kariuomenę prieš Maskvos didįjį kunigaikštį[228].

Tiesa, ne tik dvarionys būdavo naudojami kaip pasiuntiniai. Taip pat smulkesnėms pavedimams galėjo būti pasitelkiami į pagalbą ir kambariniai – artima dvaro gyventojų grupė valdovo dvarionims. Taip 1507 metais kambariniui Lenartui teko vykti Livoniją prašyti pagalbos kare su Maskvos Didžiąja Kunigaikyste[229]. Tačiau jau po metų vėl dėl pagalbos kovojant su Maskva vyko dvarionis Andrius Zaviša. Tačiau tiek kambarinio, tiek dvarionio misija nebuvo sėkminga, nes Livonija nepanoro įsitraukti į konfliktą su Vasilijumi III.  Kariniai reikalai vertė vienas valstybes užmegzti diplomatinius santykius su kitomis. Su Krymo chanatu irgi pastebima ta tendencija. Žygimantas Senasis ieškojo sąjungininkų kovojant su Vasilijumi III. Tam buvo pasitelkiami pasiuntiniai, kad nugabentų Krymo chanui valdovo žinią ir palenktų jį į savo pusę. Pavyzdžiui, 1508 metais valdovo Žygimanto Senojo raštas Krymo chanui Mengli Girėjui, kuriame pranešama apie išdaviko Mykolo Glinskio ir Maskvos kariuomenės pralaimėjimą ir pakartotinai prašoma pagalbos kare su Maskva[230].

Žinoma, esant komplikuotiems tarptautiniams dviejų valstybių santykiams, pasiuntinių kompetencijai tekdavo ne tik spręsti klausimus susijusius su karu, taika, teritorinėmis pretenzijomis,  tačiau ir iš to iškylančiomis dar ir kitomis problemomis. Dažnai konfliktuojant kurioms nors dviem pusėms, sunkumų patiria pirkliai. Viena ar kita pusė laikas nuo laiko sulaiko priešiškos valstybės pirklius. Tada kita pusė stengiasi juos sugrąžinti namo. Vasilijus III irgi yra sulaikęs LDK pirklius, todėl valdovo dvarioniui, žygūnui Stanislovui Daugirdaičiui teko 1508 m. vykti į Maskvą bei prašyti garantinio rašto siunčiamiems į Maskvą pasiuntiniams, kad išspręsti pirklių sulaikymo klausimą[231].  Dažniausiai žygūnai būdavo siunčiami su tam tikra instrukcija, kad nugabentų valdovo raštą adresatui, pasirūpintų apsaugos rašto (gleito) gavimu, kad po to jau valdovas galėtų siųsti spręsti reikalus savo pasiuntinius[232]. Valdovo pasiuntiniams stengiamasi užtikrinti saugumą.

Remiantis išlikusiais aktais matome, kad dvarionių diplomatinė funkcija nesiribojo tik viena kokia nors šalimi ar vienu sprendžiamu klausimu. Taip pat iš pavyzdžių išplaukia išvada, kad vyravo ir pasiuntinių pareigybinė įvairovė. Kaip teigia E. Banionis XVI a. vidurio dauguma pasiuntinių buvo dvarionys, totorių vertėjai ir kartais dijokai/rašovai (raštininkų padėjėjai)[233]. Taip pat jis akcentuoja, kad XVI a. viduryje, skiriant pasiuntinius dvarionis, jų parinkimas vis dažniau paliekamas valdovo kompetencijai, nes juridiškai jam buvo lengviau disponuoti dvarionimis ir rašovais, kurie gyvendavo su didžiuoju kunigaikščiu Lenkijoje[234]. Iš XVI a. pirmosios pusės didžiojo kunigaikščio raštų Ponų Tarybai dėl pasiuntinių matyti, kad jie būdavo parenkami pagal dalykines savybes, kaip tinkamiausi konkrečios pasiuntinybės uždaviniams spręsti[235]. Pavyzdžiui, 1516 m. pas Mengli Girėjų vyko dvarionis Ivanas Hornostajus, kuris buvo įvardintas „geruoju ir puikiuoju“ dvarionimi („…дворанина нашого доброго и знакомитого чоловека…” )[236]. Galima tvirtinti, kad jei XV a. viduryje pasiuntinių parinkimas buvo tiktai valdovo prerogatyva, tai jau XVI a. viduryje tam reikia formalaus Ponų Tarybos sutikimo. Pavyzdžiui, 1532 m. Žygimantas Senasis būdamas Krokuvoje klausė Ponų Tarybos nuomonės dėl pasiuntinio pasirinkimo į Krymą. Valdovas klausė Ponų Tarybos nuomonės, kokį pasiuntinį ir kokį pasiuntinybės tekstą pasiųsti. Ponų Taryba sakė, kad jeigu chanui Saedet Girėjui bus siunčiamos gausios dovanos, tada pasiuntiniu verta paskirti Ainikijų Hornostajų, o jei paprastos – Andrių Mackavičių. Žygimantui Senajam buvo priimtinesnis antras variantas, ką ir atsakė Ponų Tarybai[237].

Iš aukščiau minėtų pavyzdžių, išplaukia išvadą, kad egzistavo pasiuntinių pareigybinė įvairovė: didieji pasiuntiniai, pasiuntiniai ir žygūnai. Didžiąją pasiuntinybę paprastai sudarydavo trys pasiuntiniai  (trečiasis raštininkas) ir kelių šimtų palydovų svita/ jos tikslas – derybos ir tarptautinės sutarties sudarymas. Eilinę pasiuntinybę sudarydavo du arba vienas pasiuntinys. Nuvykę į reikiamą vietą, jie įteikdavo įgaliojamąjį ratą ir sakydavo kalbas: perduodavo diplomatinį laišką bei audiencijos metu išsakydavo rūpimas problemas. Žygūnų funkcijos apsiribodavo diplomatinių raštų nuvežimų ir parvežti atsakymą.  Jie taip pat parveždavo apsaugos raštus pasiuntiniams. XVI a. penktame – septintame dešimtmetyje šaltiniuose atsirado dar vienas terminas „poslanik“, kuriuos E. Banionis siūlo vadinti „pasiuntinėliais“[238]. Jų tarpinės pareigos buvo tarp žygūno ir pasiuntinėlio ir jie dažniausiai vykdavo be įgaliojamųjų raštų. Absoliuti „pasiuntinėlių“ dauguma – dvarionys, nepadarę tarnybinės ar diplomatinės karjeros[239]. Iš jų tik keli vyko į Maskvą daugiau nei vieną kartą (Jurgis Tiškevičius, J. Bykovskis), taip pat buvo siunčiami į Krymą. Tikraisiais diplomatais galime  vadinti tik didžiųjų pasiuntinybių antruosius pasiuntinius ir raštininkus. Jų ir socialinė bei tarnybinė padėtis buvo aukštesnė. Aktyviausia diplomatinė veikla yra didžiųjų pasiuntinybių sudėtyje. „Pasiuntinėliai“ dvarionys iš esmės vykdė tik diplomatines kurjerių pareigas. Nors dar visai neseniai XVI a. pirmajame dešimtmetyje su ribotais diplomatiniais pavedimais į Maskvą buvo pradėta siųsti tuos pačius asmeninis iš siauro dvarionių rato (Bagdonas ir Stanislovas Daugirdaičiai). Pamažu įsigalėjo taisyklė, kad eiliniais pasiuntiniais buvo skiriami dvarionys. Taip pat verta paminėti, kad „pasiuntinėliai” keliaudavo be jokių apsauginių raštų, skirtingai nuo kitų pasiuntinių. Apsaugos raštai apskritai buvo svarbūs, nes garantuodavo laisvą pasiuntinių išvykimą ir atvykimą. Juose buvo nurodoma, kas iš pasiuntinių prašydavo raštą, pasiuntinybės tikslą ir patvirtindavo teisę „pasiuntiniams laisvai atvykti ir išvykti“. Raštą būtinai datuodavo.

Pasiuntiniams būdavo suteikiama, vykdant užduotis, ir pastočių prievolė. Užsienio ir saviems pasiuntiniams išduodavo pastočių raštus, kuriuos kelyje aprūpindavo maistu ir pastotėmis. Pavyzdžiui, 1541 m. didžioji pasiuntinybė, susidedanti iš trijų pasiuntinių, keturių juos lydėjusių dvarionių, 300 žmonių su 415 arklių, kasdien gaudavo po telyčią, 4 žąsis, 10 vištų, kubilėlį medaus ir statinę alaus[240]. 1529 metais valdovas praneša apie vykstančius pasiuntinius ir nurodo teikti pastotes ir vežimus ponui Motiejui ir jo tarnams[241]. Dėl piktnaudžiavimo pastočių raštais 1536 m. buvo nuspręsta, kad jie galios tik vieną mėnesį[242].

Taip pat yra atvejų, kai asmenims būdavo atleidžiama teikti šią prievolę, tačiau tai nuspręsdavo tiktai valdovas. Žygimantas Senasis savo privilegija savo valdymo pradžioje 1506 m. atleido Kijevo miestiečius  nuo pastočių davimo pasiuntiniams ir žygūnams[243].

Įsitvirtinus tarp pasiuntinių, plečiasi dvarionių diplomatinė veikla, todėl nenuostabu, kad jie skiriami su sudėtingesniais pavedimais aukštesnio rango pasiuntiniais. Daugeliui jų pasiuntinio pareigos buvo antroji pakopa jų tarnybinėje karjeroje (pirmoji – jų pagrindinės pareigos). Iš vienos pusės įtakos turi ir naujai gaunami urėdai, kas suteikia galimybę dalyvauti tiek LDK vyriausybinėje, tiek užsienio politikoje. Taip pat asmenų, kurie buvo skiriami pasiuntiniais, tarpe pradeda reikštis dvi tendencijos. Vienos grupėje buvo asmenys, kylantys karjeros laiptais, o kitoje grupėje, kurioje dauguma sudarė valdovo dvarionys, tenkinosi diplomatinių kurjerių pareigomis. Vienas iš tokių buvo asmenų buvo valdovo dvarionis, vardu Bagdonas Daugirdaitis, kuris vyko į Maskvą net 7 kartus laikotarpyje 1505 – 1523 m.. Jo giminaitis, irgi valdovo dvarionis Stanislovas Daugirdaitis taip pat vyko 7 kartus į Maskvą laikotarpyje 1508 – 1524 m.[244]. Pasiuntinybės nebuvo sunkios, jie greičiau vykdė minėtų kurjerių pareigas.

Kaip buvo minėta buvo ir asmenų, priklausančių pirmajai grupei. Pavyzdžiui, Jackus Ratomskis iš pradžių buvo valdovo dvarionis, (1507 m. gavo valdovo privilegija patvirtinimą, kad jam priklauso dvaras Naugarduko paviete prie Obrino[245]), 1510 m. paskirtas Minsko pilininku, 1516 – 1522 m. – Ainos vietininku, 1510 – 1521 m. buvo aktyvus maršalų teismų narys[246]. Jis tapo didžiuoju pasiuntiniu ir kartu Krymo specialistu. 1507 – 1522 m. į Krymą jam teko vykti bent jau šešis kartus. Tačiau jokios aukštos vietos LDK hierarchijoje jis neužėmė.

Apibendrinat galima teigti, kad nors pagrindiniais pasiuntiniais buvo didikai, skaičiaus požiūriu bent jau nuo XVI a. vid. didžioji dauguma pasiuntinių buvo dvarionys. Tačiau dauguma dvarionių taip ir nepadarė tarnybinės ar diplomatinės karjeros.

3.4. 2. Valdovo dvarionių diplomatinės misijos Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Diplomatinės tarnybos veikla, specifika priklausė nuo abiejų šalių santykių. Su Maskvos Didžiąją Kunigaikštyste valstybių santykiai buvo jau kurį laiką įtempti. XV a. pirmosios pusės kovą dėl įtakos sferų šioje erdvėje vainikavo 1449 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus sudaryta taikos sutartis[247]. Ji fiksavo tam tikrą jėgų pusiausvyrą, ženklino priverstinę pertrauką abiejų šalių puolamoje politikoje. Susitarimas apibrėžė abiejų valstybių įtakos sferas Rusios žemėse: Kazimieras pasižadėjo nesikišti į Naugardo ir Pskovo reikalus, bet išsaugojo savo įtaką Tverės kunigaikštystei. Smolenskas, Liubekas ir Mcenskas buvo pripažinti Kazimiero, o Rževas  – Vasilijaus II tėvonijomis. Riazanei palikta teisė pačiai pasirinkti sau globą. Ši sutartis taip pat padarė įtaką diplomatiniams santykiams ir ateityje, kas buvo akivaizdu ir XVI amžiuje. 1500 m. prasidėjo naujas karo tarp LDK ir MDK etapas, kurio pradžia buvo itin nesėkminga Lietuvai. Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo metais LDK užsienio politiką labiausiai veikė santykiai su Maskva.

LDK ir MDK diplomatiniuose santykiuose pasiuntinių rangai buvo griežtai apibrėžti: didieji pasiuntiniai, pasiuntiniai ir žygūnai. 1531 metais gruodžio 18 d. į Maskvą nuvyko žygūnas valdovo dvarionis Alekna Bokėjus, kur jis gavo apsauginį raštą LDK didiesiems pasiuntiniams (mano kurs. – Aut.)[248].Tai ir yra patvirtinimas, kad dažniausiai žygūnai būdavo siunčiami su tam tikra instrukcija, kad nugabentų valdovo raštą adresatui, pasirūpintų apsaugos rašto (gleito) gavimu, kad po to jau valdovas galėtų siųsti spręsti reikalus didžiuosius pasiuntinius. Valdovo didiesiems pasiuntiniams stengiamasi užtikrinti saugumą, neliečiamybę, išsireikalaujant gleitą.

Pirmaisiais Žygimanto Senojo valdymo metais LDK diplomatinė tarnyba naudojo Aleksandro Jogailaičio laikais sukauptą veiklos patirtį. Galutinai susiformavo tradicija, kad didžiosiomis pasiuntinybėmis į Maskvą vadovauti pirmaisiais pasiuntiniais būdavo skiriami Polocko, kai kada Palenkės ar Vitebsko vaivados[249].

Galima išskirti keletą dvarionių, kuriems žygūnų pareigos į Maskvą tapo vos ne pagrindine tarnybine veikla. Pavyzdžiui, minėtieji valdovo dvarionys Bagdonas ir Stanislovas Daugirdaičiai, kuriems teko vykti į Maskvą po 7 kartus. Tik po to jiems pavyko pasiekti šiokių tokių karjeros pasiekimų. Pirmasis 1537 m. tapo Pervalkos seniūnu[250], o antrasis -  1530 metais tapo Aukštadvario vietininku[251]. Pasiuntinybės nebuvo sunkios, jie greičiau vykdė minėtų kurjerių pareigas.

Žygimanto Senojo į Maskvą vykusius pasiuntinius su kaltinimais dėl pasienio konfliktų keitė pasiuntiniai, ruošiantys dirvą taikos sutarties deryboms. Tai būdavo pavedama eiliniams raštininkams ir dvarionims.

Rengiantis karui 1514 metais buvo bandymų išspręsti konfliktinę situaciją taikos būdu. Tų pačių metų balandžio mėnesį vyko derėtis žygūnas valdovo dvarionis Bagdonas Daugirdaitis, kuris pranešė, kad Žygimantas Senasis linkęs derėtis dėl taikos, tačiau Vasilijus III šio pasiūlymo nepriėmė. Galiausiai 1514 m. rugsėjo 8 d. etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujama 30 tūkst. kariuomenė sumušė Vasilijaus III 80 tūkstančių kariuomenę. Deja, Smolensko nepavyko susigrąžinti. Iki pat 1517 metų diplomatiniuose santykiuose tarp Maskvos ir LDK stojo tyla. 1517 metais jau derybos, kuriuose nedavė rezultatų. Pagrindinė nesutarimo priežastis buvo Smolensko klausimas ir rusų belaisvių po Oršos mūšio problema. Vasilijus III ir toliau reikalavo Kijevo bei prekybos centrų prie Dauguvos upės – Polocko ir Vitebsko. LDK pasiuntiniai teigė, kad jiems nuo seno priklauso Smolenskas, Didysis Naugardas, Pskovas, Viazma, Severskas.

1522 metais, kai buvo sudarytos paliaubos be žymesnių teritorinių pakitimų penkeriems metams. Vasilijus III atsisakė savo reikalavimų išlaisvinti Oršos mūšio belaisvius, o LDK sutiko, kad Smolenskas būtų faktiškai pavaldus Maskvai. Buvo sutarta, kad per penkerius metus bus tęsiamos derybos dėl amžinos taikos sudarymo. LDK rytiniame pasienyje įsivyravo ramybė. Į Maskvą tik retkarčiais buvo siunčiami žygūnai su skundais dėl pasienio konfliktų: tai jau minėti ankščiau valdovo dvarionys Bagdonas Daugirdaitis 1523 m., Stanislovas Daugirdaitis 1522 m. ir 1524 m., bei Mikalojus Ivašencovičius 1526 m., Jonas Jesmanas 1527 m. Iš tiesų šios pasiuntinybės nebuvo sunkios, nes jie greičiausiai tik nuveždavo skundus dėl konfliktų kylančių pasienyje ar pirkliams daromų skriaudų. 1526 m. buvo paliaubos pratęstos šešeriems metams. 1529 m. į Maskvą vyko ir iš dvarionių pozicijos pakylęs iki didžiojo kunigaikščio rūmų arklidininko išsitarnavęs Ainos laikytojas Vasilijus Čyžas, kurio čia ir buvo vienintelis diplomatinis apvedimas. Su juo vyko kartu ir dvarionis Andrius Mackavičius, tačiau dažniausiai jo diplomatinės misijos buvo susijusios su Krymo Chanatu.

Karinius veiksmus karts nuo karto pertraukdavo taikos derybos. Karo metu oficialios LDK pasiuntinybės nebuvo siunčiamos į rusų valstybę, o jas pakeitė Ponų tarybos – bajorų susirašinėjimas, kuriame buvo liečiamas taikos derybų metų atgaivinimo klausimas. Taip pat abi pusės ginčijosi, kas pirmasis turi pasiųsti pasiuntinius deryboms. Galiausiai 1537 m. LDK didieji pasiuntiniai nuvyko į Maskvą ir  buvo sudarytos paliaubos penkeriems metams[252], tačiau LDK nieko nelaimėjo – Smolenskas ir Uždneprė liko Maskvai, sienos su ja beveik nepakito. Po šio karo prasidėjo naujas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės derybų etapas, kuris didelių permainų tarpvalstybiniuose santykiuose neatnešė. Tačiau toliau tarpusavio dialogą varžė senosios problemos, kurių nesugebėta išspręsti nuo pat šimtmečio pradžios. Pagrindiniu LDK ir Maskvos diplomatų siekiu vėl tapo taikos sutarties sudarymas. Tačiau abiems šalims taip ir nepavyko įgyvendinti to dėl senų teritorinių problemų, eliminavusių galimybę susitarti, todėl derybos baigdavosi paliaubų susitarimo pasiūlymais.

1538 – 1541 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatiniuose santykiuose nusistovėjo ramybė ir netgi sąstingis – tuo metu jokių reikšmingų diplomatinių įvykių nenutiko. Į Maskvą su nesudėtingais pavedimais buvo pasiųsta tik keletas dvarionių[253], tokio pat lygio misijos iš Maskvos atvykdavo ir į LDK. LDK dvarionims šie pavedimai buvo tik atsitiktinis epizodas jų gyvenime, o ir jų karjera pasibaigė kuklia dvarionio tarnyba[254]. Kaip išimtis iš taisyklės, galima paminėti žygūną, valdovo dvarionį Joną Komajevskį, kuris 1545 m. tapo maršalu, Ožos ir Perlamo laikytoju ir antruoju didžiosios pasiuntinybės nariu 1548 metais, 1555 m. – Kauo seniūno urėdą gavo[255].

LDK pasiuntinių į MDK sudėtį įtakojo tiek sprendžiamų klausimų svarbumas, tiek tarpusavio valstybių santykiai. Gilėjanti dviejų valstybių santykių krizė bei vis nesugebėjimas išspręsti iškilančių problemų, turėjo įtakos, kad dauguma dvarionių vykdė daugiau smulkius pavedimus, priminė labiau kurjerius negu pasiuntinius.

3.4.3. Valdovo dvarionių diplomatinės misijos pas totorius

1502 metais žlugus Didžiajai Ordai, LDK pradėjo ieškoti suatrėjimo su Krymu. Pats Mengli Girėjus buvo priešiškai nusiteikęs Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės atžvilgiu, suartėjo su Kazane. Tačiau vis dėlto 1506 metais tarp LDK ir Krymo chanato patvirtintas susitarimas dėl sąjungos. 1513 m. sudaryta dar patvaresnė sąjunga, kuri vėliau atnaujinta 1516, 1520 metais. Tačiau pasikeitus chanui, 1523 metais tapus juo Sadet Girėjai, Kryme prasidėjo vidaus suirutė. LDK pavyko su juo atnaujinti ankstesnes sutartis, paremiant dovanomis (atmenomis).

Krymo chanatas, kaip ir kiti totorių ulusai, buvo rytietiškas, mišrus etniškas kraštas, su primityvia, savita valstybine struktūra, specifinėmis chano dvaro tradicijomis. Politiškai taip pat nevienalytis, o suskaldytas į daugelį pusiau savarankiškų gimininių aristokratinių grupuočių.  Kalbant apie Krymo chanatą, tai pasiuntinybes į jį ir į Maskvą skyrėsi. Jeigu į Maskvą būdavo siunčiami aukštesnio socialinio statuso asmenys: Vilniaus, Trakų vaivados, Žemaitijos seniūnas ir pan., tai į Krymą XVI a. pirmame ketvirtyje nebūdavo siunčiami ypatingos socialinė padėties asmenys, turintys aukštų titulų: maršalai, vietininkai, dvarionys, raštininkai. Tam įtakos turėjo nepalankios sąlygos pasiuntiniams, nes juos galėjo apiplėšti Krymo totorių būriai, kurie buvo mažai paklusnūs centrinei valdžiai, todėl chanai į Kijevą ar Čerkasus siųsdavo apsauginius būrius pasitikti LDK pasiuntinių. Vykstantiems be apsauginių raštų žemesnio rango diplomatams būdavo dar sunkiau, nes juos dažnai apiplėšdavo, sunaikindavo dokumentus, parduodavo į nelaisvę Kafoje. Toliau jų likimas priklausė nuo abipusių valstybių tarptautinių santykių. Jei jie būdavo geri, tada tuos pasiuntinius chanai stengdavosi išlaisvinti. Tačiau taip pat nuo politinės atmosferos priklausė ir pasiuntinių padėtis Kryme, nes pasiuntiniai ir vertėjai yra skundęsi valdovui Žygimantui Senajam, kad juos Kryme plėšia, gėdina, laiko didelėje negarbėje[256]. Tokiomis sąlygomis skirti pasiuntiniais Ponų Tarybos narius ar kitus iškilius asmenis buvo rizikinga. Nuo Aleksandro Jogailaičio laikų pasiuntiniais pradėta skirti dvarionis[257]: pavyzdžiui,  vyko į Krymą 1504 ir 1506 metais – valdovo dvarionis Petras Fursas ar 1513 m. – dvarionis Fiodoras Vladykas[258]. Taip pat į Krymą teko vykti ir Ivano Hornostajaus broliui valdovo dvarioniui Anikijui, kuris dar tik pradėjo savo diplomatinę veiklą. Pirmą kartą jis vyko 1516 metais, p to ir 1520 metais. Jis savo karjeros viršūnę pasiekė 1551 metais, tapęs dvaro maršalu[259]. Jo broliui raštininkui Ivanui Hornostajui taip pat yra tekę vykti į Krymą 1516 – 1517 m. Visų asmenų nevardinsime vykusių į Krymą, tačiau galima pateikti keletą asmenų, kurie išsiskiria už kitus tuo, kad vykdavo dažniau ir pabūdavo ilgesnį laiką Kryme. Nemažai diplomatiniuose santykiuose pasižymėjo valdovo dvarionis Jackus Ratomskis, kuris vyko į Krymą 1507, 1508 metais, taip pat buvo Kryme 1512 – 1514 metais, vėl išvyko 1514 m., o grįžo 1519 metais[260]. Dvarionis Stanislovas Skinderis nuo 1511 iki 1516 m. vyko keturis kartus. Galiausiai ir mirė jis Kryme 1516 metais. Chanas Mengli Girėjus vertino juos labai palankiai, įvardijo juos kaip žinančius papročius, prašė didįjį kunigaikštį Žygimantą Senajį skirti juos pasiuntiniais.

Pats sunkiausias ir juodžiausias darbas tekdavo žygūnais. Tik Krymo chanato atveju jais dažniausiai būdavo totorių vertėjai. Dažniausiai – tai totorių kunigaikščiai.

1523 – 1532 m. pastebimas LDK ir Krymo diplomatinių santykių sumažėjimas. Tuo laikotarpiu buvo keičiamasi tik retomis pasiuntinybėmis. Su vienkartiniais pavedimais vyko dvarioniai: Andrius Šolucha, Mykolas Grigorjevičius, Kazakas, Šomakas, Sava[261].

LDK ir Krymo santykiai atgydavo rengiant karinius veiksmus prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę, taip pat valdant dviem chanams: Sahib Girėjui (1533 – 1551 m.) ir Islam Girėjui (1533 – 1537 m.). Pavyzdžiui, 1532 m. į Krymą pas Saedet Girėjų turėjo išvykti dvarionis Andrius Mackavičius, o pas Islam Gerajų – dvarionis Glebas Jesmanas. Tačiau paaiškėjus, kad Islam Girėjus liko tuo metu Kryme vienvaldžiu valdovo, pas jį išvykti turėjo Andrius Mackavičius. 1538 m. į Krymo chanatą vyko Mykolas Tiškevičius, tačiau jis buvo tenai sulaikytas iki 1540 metų. `1539 m. Žygimanto Senojo laiške nurodoma, kad M. Tiškevičius ya nelaisvėje pusantrų metų[262].

Pasiuntinių užlaikymas totorių žemėse nebuvo retas reiškinys. Pavyzdžiui, 1514 m. Žygimantas Senasis rašė Astrynės vietininkui ponui stanislovui Skinderiui, raštininkui Vilniaus raktininkui, Svislovičiaus vietininkui Grigaliui Gromykai, valdovo dvarioniui Fedkai Vladykai – pasiuntiniams, kurie tuo metu buvo Kryme. Valdovas teiravosi, kodėl taip ilgai nėra jokių žinių iš jų[263]. Negaudamas jokių žinių valdovas sulaikė atmenų siuntimą. Kitas pavyzdys, kai 1524 m. Žygimantas Senasis nusiuntė savo dvarionį Motiejų Zamoronoką pas chaną Šeichą Aidarą. Dvarionio akivaizdoje šeichas turės duoti priesaiką: Šeichas Achmedas (Šeicho Aidaro tėvas) bus chanu; turės palaikyti taiką su LDK ir kariauti su Žygimanto Senojo priešais[264]. Šeichas Aidaras tuo metu buvo laikomas LDK. 1525 m. valdovo laiške užsimenama, kad neaišku, dėl kokios priežasties dvarionis Motiejus Zamoronokas užtruko Ordoje ir kad būtų viskas paruošta kalinamojo Šeicho Achmedo paleidimui[265].

Kalbant apie pasiuntinių rangus, nors dauguma pasiuntinių buvo dvarionys, kurių tvarkomi reikalai buvo nesudėtingi: pasienio konfliktai, pirklių reikalai ir pan., jie pradėjo vadintis didžiaisiais pasiuntiniais. Taip pat nors Krymo chanatas silpo, tačiau pasiuntinių tarnybos specializacija parenkant kandidatus išliko. 1541, 1548 m. į Krymą vyko Jackaus Ratomskio sūnus dvarionis Konstantinas; 1545, 1548 m. – dvarionis Aleksandras Vladyka.

Diplomatinių santykių su totoriais apmokėdavo valstybė. Pasiuntiniai išvykdami iš LDK iždo gaudavo pinigų, taip pat įvairių audinių, kailių. Skirta suma priklausė nuo siunčiamos pasiuntinybės rango. Išlaidos labiausiai padidėdavo, kai pasiuntinius užlaikydavo Kryme. Dvarionis Jackus Ratomskis liko Kryme skolingas 40 kapų grašių[266].

Taip pat pasitaikydavo ir pačių pasiuntinių piktnaudžiavimo savo padėtimi. Ką tik minėto Jackaus Ratomskio sūnus Konstantinas pasiųstas į Krymą 1542 m., Žitomire sustojo savaitei, o 1548 m., negavęs pastočių, sumušė keletą miestiečių ir paleido juos gavęs 20 kapų grašių[267].

Apskritai pasiuntinio pareigos nuostolingumu nepasižymėjo. Diplomatinių santykių praktikoje atvykusius pasiuntinius išlaikydavo juos priimanti valstybė, išskyrius totorių atvejus, kai pasiuntinius išlaikydavo LDK iždas. 1507 m. išvykdamas į Krymą dvarionis Jokūbas Ivašencovičius gavo 200 kapų grašių rietimą ir 8 uolekčius gelumbės. Tiesa, Kryme jis liko skolingas su Jurgiu Zenavičiumi vis tiek 200 kapų grašių. Kitas pasiuntinys valdovo dvarionys 1512 m. Jackus Ratomskis Kryme liko skolingas 40 kapų grašių[268].

Diplomatiniai santykiai su totoriais buvo skirtingi nei su kitomis Europos valstybėmis. Krymo pasiuntininiais būdavo skiriami neaukšto rango asmenys kelionės pavojingumo. Galima išskirti keletą asmenų, kuriems dažniausiai patikimos tokios pasiuntinybės, nes jie buvo geriau susipažinę su valstybės struktūra, papročiais, tradicijomis.


4.  Atlygis už tarnybą

4. .1 Atsiskaitymo formos su valdovo dvarionimis

Valdovas rūpinosi savo dvarionimis ir kitais dvaro tarnautojais, suteikdavo jiems įvairių išmokų: tiek pinigais, tiek natūra (audiniai, grūdai, druska ). Tai paliudija daugiausia LM knygos. Jas išanalizavus taip pat tampa žinoma, kad valdovui nuolat trūko grynųjų pinigų atsiskaityti su dvarionimis, todėl jis turėdavo skolintis arba atidėti išmokas, išduodamas skolos pripažinimo dokumentus. Tai liudija ir LM įrašai. Valdovas dvarioniui Andriui Lozkui yra buvęs skolingas 8 kapus grašių, dvarioniui Stanislovui Daugirdaičiui 15 kapų ir t.t.

Pinigus dažnai valdovui skolindavo didikai ar turtingesni miestiečiai. Pavyzdžiui, 1518 m. Žygimantas Senasis už valstybės reikalams paskolintus pinigus įkeičia Kameneco dvarą maršalui, raštininkui, Daugų vietininkui Bogušui Bohovitinavičiui[269]. Pinigus gavus valdovas juos greitai  išleisdavo įvairioms dvaro reikmėms. Didžioji šios sumos dalis buvo skirta už tarnybą pagrindinei dvaro gyventojų grupei – kilmingiems dvarionims. Už ketvirtį dvarionims paprastai buvo mokami keturi auksinai už vieną žirgą (jie tarnaudavo dažniausiai su 2–12 žirgų). Šio atlygio vertė aiškėja palyginus su tuometinėmis kainomis. Čia verta priminti, kad vienas auksinas buvo lygus 24 grašiams. Jautis kainavo 50 grašių, karvė – 30, kiaulė – 15, višta – 6, kailiniai – 120, statinė gero vyno – 240 grašių[270]. Tiesa, maistą ir aprangą dvaro gyventojai paprastai gaudavo vietoje. Itin brangūs buvo tuomečio kilmingųjų sporto – medžioklės – reikmenys: antai medžioklės sakalas ar Milano šuo kainuodavo net 1 200 grašių[271]. Taigi norint įsigyti prabangos prekių, dvarionims tekdavo gerokai pataupyti.

Taip pat norint atsiskaityti su dvaro gyventojais, finansuoti samdomąją kariuomenę, buvo naudojami kaip atsiskaitymo priemonė ne tik ne tik pinigai, bet ir audiniai[272]. Šis aspektas pateikia net dvigubo pobūdžio informaciją – leidžia sužinoti ne tik atsiskaitymo formą su dvarionimis, kokiomis dažniausiai medžiagomis buvo atsiskaitoma, bet taip pat padeda susidaryti vaizdui, kokius drabužius dėvėjo dvarionys ir kiti dvariškiai. Išanalizavus LM knygas galima numanyti, kad dalis dvariškių vilkėjo matome, kad tarp audinių vyrauja gelumbė, lundišas, koltčesteriški ir novohundiški, trikumskiški audiniai ir t.t. Iš įdomesnių dar galima paminėti išmoką dvarioniui Bagdonui Daugirdaičiui, kur jis gavo 50 kiaunių kailių[273].

Taip pat tokia išmokėjimo sistema nebuvo jokia naujovė Žygimanto Senojo laikais, o tiesiog „paveldėta” iš ankstesnių laikų. Kazimieras Jogailaitis  taip pat atsiskaitydavo su savo dvarionims audiniais ir druska[274]. Tokia atsiskaitymo forma išliko LDK dar ir XVI a pirmoje pusėje po Aleksandro valdymo. Yra išlikę išmokų registrai iš valdovų iždo, datuojami 1536 metais[275]. Apskritai dažnai Žygimanto Senojo laikais dvarionys laikas nuo laiko irgi gaudavo įvairių išmokų pinigais, natūra (druska, grūdai, žirgai ir t.t.). Pavyzdžiui, 1536 m. rašte nurodo žiemojimo ganyklų vietą ir maisto kiekį dvarioniui Korobkai ir jo prižiūrimiems arkliams[276]. Tačiau didžiajam kunigaikščiui išvykus į Lenkiją, dvarionių poreikis jo dvarui LDK sumažėdavo, jie būdavo išsiunčiami po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarus, kur gaudavo kvartą ir maitinimą. Už tai jiems reikėjo vykdyti didžiojo kunigaikščio ir Ponų Tarybos pavedimus.

Grįžtant prie atlygio klausimo, tai viena iš dvarionių funkcijų buvo tarnyba valdovo dvaro vėliavoje. Lietuviškoje vėliavoje bajorai išsilaikydavo iš valdovo dovanojamų valdų. Pagrindinė didžiojo kunigaikščio dvarionims tekusi viešoji gėrybė buvo žemės bei žmonių tarnybos valdovui priklausančiose žemėse. Pavyzdžiui, Žygimanto Senojo laikų privilegija, pagal kurią valdovas suteikė privilegijas dvarionims už gerą tarnybą, t.y. kunigaikščiams Teodorui ir Jonui Višnevskiams. Jie prašė valdovo miestelio Lucko paviete Peremilio už gerą tarnybą. Žygimantas Senasis patvirtino tai tiek jiems, tiek jų žmonoms, vaikams  amžiams ir nepajudinamai, nurodydamas visas detales, kas jiems tiksliai priklauso[277]. Tokių prašymų atvejų būdavo gana nemažai, kur būdavo pabrėžiama, kad ta privilegija yra suteikiama dėl geros tarnybos arba valdovas atsižvelgia į dvarionio „nuolankumą”[278]. Duodamų žemių dydis netgi tame pačiame paviete įvairiems dvarionims įvairavo. Tai, žinoma, priklausė nuo valdovo požiūrio į asmenį ir jo konkrečių nuopelnų. Pavyzdžiui, 1510 m. valdovo dvarionis Januška gavo tris dykras Ašmenos paviete[279], o kitas valdovo dvarionis Ivanas Dubickis  tais pačiais metais Ašmenos paviete gavo žmones su žeme Nedžiūnuose[280].

Duodamų tarnybų skaičius dvarionims taip pat būdavo nevienodas. Pavyzdžiui, 1507 m. valdovo dvarionis Jackus Putiata gavo dvi šarvininkų tarnybas Smolensko paviete[281]; o dvarionis Petras Deržkavičius gavo 5 žmonių tarnybas Kauno pavieto Rumšiškių valsčiuje[282]. Dažniausiai tarnybų skaičius svyruodavo nuo dviejų iki penkių, aštuonių tarnybų. Tiesa, būdavo ir daug didesnių dovanojimų. Pavyzdžiui, 1511 m. valdovo dvarionis Michailas Pavša gavo 40 žmonių tarnybų[283].

Apskritai pats šis faktas gauti dvarą ir praturtėti buvo viena iš svarbiausių priežasčių įsijungti į gausų valdovo dvarionių būrį. Taip pat kaip minėjau, žemės valdas dvarionis dažniausiai gaudavo amžiams sau ir savo palikuonims, ir valdovas neturi teisės jo vaikų, po dvarionio mirties iš tos valdos išvaryti. Ypač tai gerai paliudija 1511 metų privilegija. Joje mirusiojo dvarionio sūnus Fedka Soroka turi paveldėtą iš tėvo dvarą Putivlyje, tačiau tuo metu ta teritorija yra užimta maskvėnų, todėl valdovas, prisimindamas Fedkos tėvos tarnybą, kol nebus atgauta teritorija, dvarionio sūnui suteikia laikinai laikyti dvarą ir žmones Trakų pavieto Žiežmarių valsčiuje[284]. Taip pat gaunant dvarą yra galimybė gauti leidimą turėti savo dvare karčemas ir turgų. Tokia galimybę Žygimanto Senojo raštu gavo valdovo dvarionis Fiodoras Bogdanavičius Sapiega[285]. Dar vienas atsiskaitymo variantas yra kai valdovas atleidžia dvarionis nuo tam tikrų mokesčių mokėjimo: 1524 metais atleistas dvarionis Mykolas Zatureckis nuo mokesčių už pirktą armėnės Ivanišovos namą Lucke iki valdovo valios[286], arba kitu atveju, dvarionis Ivaška Čerkasas gavo leidimą laikyti Vilniuje neapmokestinamą smuklę[287]. Kitas pavyzdys rodo, kaip 1534 m. valdovo dvarionis Vasilijus Petravičius Zarokskis, gavęs valdyti Astravo žemę amžinai, jo žemėje gyvenantys bajorai atleidžiami nuo pastočių valdovui, pasiuntiniams  ir žygūnams  bei sargybos, o valstiečiai – nuo  činčo mokesčio[288].

Valdovo dovanojimų pobūdis būdavo dvejopas: valdos ir tarnybos suteikimas iki gyvos galvos arba laikinai. Pirmuoju atveju tokias suteiktis visados patvirtindavo ir vėlesni valdovai. Pavyzdžiui, 1508 m. Žygimantas Senasis patvirtino amžinai savo dvarionims Simonui Kolontajevui, Steponui Satinui ir Jaroslavui Aleksandro Jogailaičio dovanotą Volkovo dvarą ir dar kelis kaimus Volkovisko paviete[289]. 1536 m. valdovo Žygimanto Senojo patvirtinimas ankstesnio, 1506 m. Aleksandro Jogailaičio rašto, kuriuo prašytojo dvarionio Mykolo Šimkavičiaus Korevičiaus tėvui Šimkui Korevičiui su žmona ir vaikais už tarnybą buvo duota 10 valstiečių Rudaminos paviete, jis buvo įvesdintas. Aleksandro Jogailaičio raštas cituojamas ištisai[290]. Tačiau pasitaikydavo, kad kai kurias ankstesnių valdovų suteiktis dabartinis valdovas „pakoreguodavo”, tačiau nenuskriausdavo savo dvarionių. Pavyzdžiui, 1508 m. Žygimanto Senojo nurodymu iš valdovo dvarionio Ždano Aleknavičiaus atimami jam dar Aleksandro Jogailaičio duoti Žiežmarių valsčiaus valstiečiai, kurie prieš dvarioniui suteikiant saugojo valdovo turtą ir dabar grąžinami į savo ankstesnę tarnybą, o jų vieton dvarioniui duodami kiti 25 Darsūniškio valstiečių[291].

Antruoju atveju nagrinėjant valdų ir tarnybų suteikimą terminuotam ar neterminuotam laikymui, čia pastebimi įvairių terminų naudojimo atvejai. Pavyzdžiui, 1508 08 27 valdovo dvarioniui Griškai Ivanovičiui leista laikyti tris metus Veližo valsčių[292], o 1529 m. valdovo dvarionis Vasilijus Jakovcovas prašė patvirtini turimą dvarą Gardino paviete iki savo mirties; po jo mirties tas dvaras atitienka Žygimanto Senojo sūnui Žygimantui Augustui[293]. Kito dvarionio Ivano Timofejevičiaus Pleščejevo atveju valdovas iš pradžių buvo laikinai suteikęs teisę valdyti, ankščiau jam laikinai (mano kurs. – Aut. ) duotus, o dabar 1522 m. dovanojant jam ir jo palikuonims amžinai Gaižuvos ir Panevėžio  dvarus su 33 valstiečiais, su 4 tuščiomis žemės valdomis Vilkijos paviete (prieš tai visa tai priklausė dvarionims kunigaikščiams Fiodorui ir Michailui Jurjevičiui Babičams), dar 21 tuščią, 4 kelio bajorų ir 17  duoklininkų žemių Josvainių paviete, 4 tuščias žemes prie jo Kaugonių dvaro, o taip pat dvarelį Vilniuje, Totorių gatvėje[294]. Valdovas jį mėgo, nes  1526 metais patvirtino amžinai jam laikyti keturias midaus ir alaus smukles Josvainių, Vilkijos, Darsūniškio ir Gardino pavietuose, kurias buvo laikinai davęs prieš tai[295]. Tačiau tai neįrodo, kad visais atvejais gavus laikiną leidimą laikyti/ valdyti kurią nors valdą tam tikram terminui, valdovas ją po to būtinai ir pratęsdavo ar suteikdavo visam laikui. Pavyzdžiui, 1527 m. karalienės Bonos bajorui iš Pinsko Ivanui Polozui leidžiama valdyti Černobilio pilį dvejus metus, pasibaigus valdovo dvarionio Motiejaus Zamoranokos skirtam dvimečiui[296].

Valdovo suteiktyse galima aptikti ne tik žemėvaldos skyrimo principus, niuansus, bet ir valdovo malonės apraiškų. Pavyzdžiui, 1508 metais Žygimantas Senasis, žinodamas apie sunkią savo dvarionio Ivano Kobakovo ekonominę situaciją, suteikia jam valdyti Žoroslavkos dvarą ir šimtą žmonių, kad galėtų prasimaitinti[297]. Valdovas rūpinosi ir savo dvarionių materialine gerove jiems netekus savo dvarų dėl karų, svetimoms jėgoms užėmus jų valdas. Pavyzdžiui, valdovo dvarionis Levas Tiškevičius 1508 m. gavo valdyti Možeikovo ir Bikuškio dvarus Želudoko paviete, kol jo tėvonija nebus atimta iš maskvėnų[298].

Tačiau nereikia galvoti, kad valdovas tik ir galvojo, kaip padaryti savo pavaldinių gyvenimą kuo geresniu. Valdovas neužsiėmė, kaip dabar pasakytume, labdara, o stengėsi žiūrėti savo ar/ ir valstybės reikalų. Net ir kitas atvejis rodo, kad dvarionis Senka Mstislavičius 1508 m. gavo iš valdovo Kostiukovo kaimą Lučicų valsčiuje, tačiau su ta intencija, kad už ją turės atlikti karinę tarnybą[299]. Dvarioniui naudinga buvo gauti tą valdą ekonomine prasme, tačiau valdovas neužmiršta akcentuoti, kad tai suteikiama ne dykai. Ir tai tarsi užuomina, kad nepateisinus valdovo lūkesčių, jis gali iš dvarionio tai atimti.

Valdovas suteikdamas dvarionims dvarą su žmonėms amžiams turėjo teisę iš jų tai atimti dėl netinkamo dvarionio elgesio. Žinoma, tie dvarai nebūtinai ilgai pas jį užsilaikydavo, dažnai už tarnybą jis perleisdavo konfiskuotuosius dvarus kitiems asmenims, kurie buvo tuo metu tos valdos verti valdovo nuomone. Geriausiai tai atspindi Vasilijaus Glinskio atvejis, kuris buvo valdovo dvarionis, po to gavo įvairių pareigybių[300], kuris po vadinamojo Glinskio maišto (1508 m.) neteko savo valdų, o pats pabėgo iš LDK. Jo žemės buvo išdalintos kitiems asmenims, tarp kurių buvo ir dvarionių: pavyzdžiui, 1508 m. valdovo dvarionis Fiodoras Kolontajevas – gavo Klevicos dvarą iki valdovo valios[301], kurį jau po metų Žygimantas Senasis atidavė dvarą valdyti kitam dvarioniui ponui Vitebsko vietininkui Jurgiui Glebavičiui, nes jo žemės buvo užimtos tuo metu maskvėnų ir jis neturėjo iš ko pragyventi[302].

Valdovas savo dvarionims teikdavo ne tik dvarus, bet leisdavo ir steigti miestelius. 1508 m. dvarioniui Martynui Viekavičiui buvo leista kurti miestelį dvare Lioliuose Viduklės valsčiuje[303].

Dar viena atlygio forma yra karčemos. Jas irgi suteikdavo dažniausiai laikinai, o suteikimo laikotarpiai taip pat įvairavo, kas buvo sąlygota įvairių tuometinių realijų. 1510 metais valdovo dvarionis Kristupas Kmitičius už tarnybą gavo laikyti karčemą iki gyvos galvos[304]. Kitas dvarionis 1508 m. Fiodoras Prichalskis prašė valdovo, kad jam suteiktų karčemą, nes jis atliko tarnybą su 30 žirgų, tačiau patyrė nuostolių (neįvardinta plačiau dokumente) ir jam reikia pragyventi. Tada valdovas suteikė jam teisę laikyti karčemą metus laiko[305].

Iš valdovo buvo galima gauti įvairaus pobūdžio malonių, atlyginimo apraiškų: pavyzdžiui, vienas aktas teigia, kad 1524 m. valdovo dvarioniui Griškai Aleksejevičiui leidžiama žvejoti Nemune[306]. Kitas aktas mini, kad dvarioniui būdavo mokama tarsi kaip pensija už jo tarnybą. Pavyzdžiui, valdovo dvarionis kunigaikštis Andrius Masalskis 1538 09 09 gavo iš Žygimanto Senojo senatvės išlaikymą – iki gyvos galvos jam buvo mokama po 20 kapų grašių, nes jis buvo nusipelnęs už daugelį savo patarnavimų „mūsų dvare ir karo tarnyboje”[307].

Taip pat L. Gurnickis teigia, kad kai valdovas nutaria dvarionį kuo nors pagerbti, tegu šis mažutėlę tarsi atsikalbinėja, rodydamas, kad itin aukštai vertina tai, kuo valdovas ketina jį pagerbti ir papuošti, – tuomet valdovas tai padarys dar atkakliau ir noriau[308]. Tai gali padėti gerai pasirodyti ir sukurti apie save gerą nuomonę. Ir visą tai yra svarbu, nes dvarionys buvo branduolys, kuris sudarė nuolatinę valdovo palydą ir užtikrino didžiojo kunigaikščio dvaro išskirtinumą.[309]

Apibendrinus, valdovas dažniausiai savo dvarionis rėmė tiek materialiai, tiek natūra. Dvarionims už tarnybą buvo dovanos žemės ar tarnybos iš valdovo dispozicijos valdų. Atsižvelgiant į įvairius aspektus, vieni dvarionys gaudavo suteikčių laikinai, kiti amžinai. Įvairaus dydžio suteiktys buvo tiek lietuviškosios Rusios dalyje, tiek etnografinėje Lietuvoje.


5.  Valdovo dvarionių karjera

5. 1. Pareigybinės karjeros klostymosi aspektai

Tarnyba valdovo dvare turėjo įtakos karjeros siekimui ir taip pat suteikė galimybes užmegzti ryšius su įtakingiausiais valstybės asmenimis. Gyventi dvare buvo naudinga didikams, kurie siekė ten įgyti pareigybių, turtų, įtakos sau ir galų gale savo vaikams, pirmiausia sūnums[310]. Tarnyba dvare atvėrė daugybė galimybių, kurios nėra prieinamos asmenims, esantiems už valdovo aplinkos ribų. Taip pat kilmingųjų jaunuomenę viliodavo ir išsiauklėjimo perspektyvos valdovo dvare. Būdami dvare jie įgydavo daug gyvenimiškų įgūdžių, tapdavo kultūringais, gerai išauklėtais pasauliečiais[311]. Asmeniui, siekiančiam įsilieti į didžiojo kunigaikščio dvarionių gretas, įtakodavo tokie veiksniai kaip norinčiojo kandidato asmenybė ir pasaulėžiūra, domėjimasis pasauliu, nuotykių troškimas, asmens ir jo giminės ambicingumas, pagaliau paties valdovo susidomėjimas asmeniu ir aplinkos spaudimas. Giminystės ryšiai taip pat suvaidindavo ne paskutinį vaidmenį, siekiant patekti į valdovą dvarą. Dažnai tėvai rekomenduodavo sūnus, brolis brolį ir t.t. Pavyzdžiui, valdovo lotyniškojo sekretoriaus, įvairių valdų laikytojo Stanislovo Skapo sūnūs Stanislovas ir Jonas Skapai taip pat buvo valdovo dvarionys[312]. Verta paminėti brolių Hornostajų atvejį.  Ivanas Hornostajus buvo valdovo dvarionimi, 1516 m. vyko į Krymą, 1522 m. buvo didžiosios pasiuntinybės į Maskvą sudėtyje, 1526 ir 1529 m. dalyvavo derybose su rusų pasiuntiniais. Ivanas Hornostajus 1530 metais tapo maršalu, 1531 m. – žemės iždininku, po to įvairių vietovių laikytojų, 1542 m. – dvaro maršalu, 1551 m. – Naugarduko vaivada, 1558 metais jis mirė. Jo brolis Ainikijus Hornostajus irgi buvo valdovo dvarionimi.  Jis irgi vykdė ir diplomatines misijas: 1516 m.  pirmą kartą jis vyko į Krymą. Taip pat jis buvo įvairių valdų laikytojų.  Jis savo karjeros viršūnę pasiekė 1551 metais, tapęs dvaro maršalu[313]. Žinoma, jo karjera neprilygo savo broliui, tačiau giministės ryšiai, tikėtina, turėjo daugiau naudos negu trūkumo jo patekime į valdovo dvarionių būrį bei  siekiant gauti pareigybių ir valdų.

Taip pat pasitaiko atvejų, kai tėvas ir sūnus valdovo dvarionio tarnybą eidavo vienu metu. Pavyzdžiui, 1512 m. visų valdovo dvarionių sąraše įrašytas Grigorijus Pantusovas kartu su dviem sūnumis[314]. Vienoje iš teismų aktų randame figūruojančius kartu 1530 metais valdovo dvarionis – tėvą ir sūnų – Steponą ir Joną Savičius[315].

Iš minėtų pavyzdžių taip  pat jau yra aišku ne tik kraujo ryšių svarbumas kelyje į valdovo dvarionis, bet ir tai, kad atsidūrę dvarionių būryje valdovo dvarionys turėdavo galimybių padaryti pareigybinę karjerą. Nagrinėjant jų pareigybių gavimo būdus, reikia skirti atvejus dėl pareigybių suteikimo  į dvi grupes. Pirmajai grupei priklauso tie atvejai (jie, žinoma, yra ir retesni), kai valdovo dvarionys užimdami kokias nors pareigas vis tiek lieka valdovo dvarionimis. Pavyzdžiui, viename dokumente yra iškilęs ginčas, kad LDK didysis etmonas statosi dvarą žemėje, kuri teisiškai, anot ieškovų, jam nepriklauso. Šiai bylai išspręsti valdovas siunčia savo dvarionį, kartu ir Medininkų vėliavininką Stanislovą Steckavičių[316]. 1538 m. valdovas patvirtindamas kelių valdų dovanojimą valdovo dvarioniui, Čersko pamakariui  (mano kurs. – Aut.) Matui Podolskiui[317]. Antrajai grupei, (dažniausiai pasitaikantys atvejai) priskiriami valdovo dvarionys, kurie šį statusą iškeičia į kurias nors pareigybes. Šioje grupėje asmuo būna valdovo dvarionimi, po to tampa pareigūnu. Tiesa, pareigybinis kelias ne visiems būdavo vienodas ir ne visi pasiekdavo stulbinančių karjeros aukštumų. Bet kuriuo atveju, dažniausiai visiems tekdavo pradėti kopti karjeros laiptais palaipsniui, nuo mažesnės svarbos pareigų, tačiau su perspektyva iškilti aukščiau. Pavyzdžiui, Nikodemas Jonaitis Techonovskis buvo valdovo dvarioniu, 1536 metais tapo Krėvos vietininku, o kitais metais jis jau yra minimas kaip Melniko seniūnas[318]. Dažnai mažai kam žinomi dvarionys, kai jų karjera nėra nulemta vien jų kilmės faktoriaus, pradeda savo karjerą nuo, būtent, vietininko pareigybės. Antai valdovo dvarionis Fiodoras Solomereckis 1540 metais tapo Medininkų vietininku. Tiesa, tolesnės karjeros jis nepadarė, nes netrukus ir mirė[319].

Dvarionys, kilę iš didikų, turėdavo daug daugiau galimybių iškilti. O kad tokių asmenų būta liudija, pavyzdžiui, 1509 metų išmokos ponams, dvarionims ir kunigaikščiams, kur yra minimas maršalas Liutauras Chreptavičius, gavęs iš valdovo iždo 100 kapų grašių, kaip ir vaivadaitis Jurgis Radvila[320].

Tačiau nebūtinai dvarionims reikėdavo būti kilusiems iš didikų, kad palypėti karjeros laiptais ar/ir gauti įvairių valdų. Žygimanto Senojo dvarionis Andrius Mackavičius iš pradžių buvo valdovo dvarionimi, vykdė Žemaitijoje surašymą, tais pačiais metais jis paskiriamas Žemaitijos raštininku[321], 1532 metais jis vyko pas Perekopo Ordos chano Islam Girėjaus pasiuntinį sultoną Islamą[322]. Pareigybinė karjera buvo lydima žemėvaldos plėtros klausimu. Taip Andrius Mackavičius tapo įvairių žemių laikytoju. 1523 m. Žygimantas Senasis patvirtinino jam  nuosavybės teisių į 4 žemes ir 10 valstiečius amžinai, gytus dovanojimus, pirkimo ir apkeitimo keliu Ariogalos, Veliuonos, Naugarduko ir Minsko pavietuose[323]. 1534 m. jis tapo Valkininkų ir Lieponių valdų laikytojų, kurias anksčiau savavališkai buvo pasisavinęs Jokūbas Kuncevičius[324].

1509 metais valdovo dvarionis Šimkus Mackavičius skiriamas Vilniaus arklidininku[325]. 1536 m. sausio 6 d. Žygimantas Senasis patvirtina Šimkui Mackavičiui, dabar jau įvardytam kaip Vilniaus tijūnui, Nemenčinės valsčiuje Stanislovo Jonavičiaus Vežgailos dovanotas žemes ant Riešės upės[326]. Tais pačiais metais minima, kad jis turi Užpalių ir Pienionių valdas, nes už jas moka pinigus į valdovo iždą[327]. 1537 metais jis jau yra Vilniaus pilininku[328]. Į jo kompetenciją įėjo tuo metu vykdomos LDK valdovų rūmų statybos ir pastatų priežiūros darbai. Jam buvo liepta suruošti plytines, kalkių, plytų ir kitų reikalingų medžiagų teikimą statyboms ir po to pranešti valdovui. Jis vadovavo konkrečiau tai perėjimo ir rytinio rezidentinių rūmų korpuso į karališkąjį sodą statyboms. Kaip matome metams bėgant minėtasis asmuo kyla karjeros laiptais ir plečia savo žemėvaldą. 1541 m. jis jau turi žemės ir Rodūnioje ir dar valdovas jam skiria tuščią žemę Vilniaus paviete, Sudervės valsčiuje[329].

Taip pat Šimkaus Mackavičiaus atvejis parodo ne tik sėkmingą karjeros kelią, bet ir kitą tendenciją – savivaliavimą savo padėtimi. 1535 m. Vilniaus tijūnas ir arklidininkas, Užpalių, Pienionių ir Rodūnės laikytojas Šimkus Mackavičius nenorėjo duoti iš savo Pienionių valdų vaško per Anykščių Šv. Motiejaus bažnyčiai kaip nuo seno buvo duodama. Anykščių klebonas Jurgis Falčevskis prašė Žygimanto Senojo, kad jis įsakytų Mackavičiui kiekvienais metais duoti bažnyčiai vaško ir jo prašymas liko patenkintas[330].

Nagrinėjant pareigybių skyrimą, reikia akcentuoti, kad tuo metu pareigybės būdavo skiriamos visam laikui. Pavyzdžiui, 1524 m. valdovo dvarioniui Romanui Garasimovičiui suteiktos iki mirties Vitebsko pilininko ir vėliavininko pareigos[331]. Vėlesnis dokumentas, tiesa, sukurtas tais pačiais metais tik kiek vėliau, kuriuo jis gauna valdovo patvirtinimą, kuriuo jis gali valdyti tris tuščias žemes Vitebsko paviete, kurias jam buvo davęs Vitebsko vaivada[332], leidžia daryti prielaidą, kad žemėvaldos turėjimas turėjo įtakos tame regione minėtųjų pareigybių suteikimui. Tiesa, pasitaiko praktikoje ir tokių atvejų, kai pareigybės būdavo atimamos. Tiesa, šie atvejai yra retesni. Valdovo dvarionis Stanislovas Arvydas 1532 m. gavęs valdyti Užvenčio tijūniją, supykdė valdovą paties siekiu prisiimti didesnę valdžią, todėl buvo atšauktas iš tijūno pareigų[333]. Kitas valdovo dvarionis vardu Stanislovas Valatkevičius apie 1530 m. tapo Mėdinėnų tijūnu, 1532 m. [Mažųjų] Dirvėnų tijūnu. 1532 m. dėl kažkių priežaščių iš jo tijūno pareigos buvo atimtos[334].

Nagrinėjant dvarionių karjeros aspektus, dažnai pasitaiko tam tikros tendencijos, kai jie užima dažniausiai vienas ar kitas pareigas. Viena iš tokių tendencijų, kad dvarionys tampa arklidininkais. Antai Vilniaus arklidininkais tapo valdovo dvarionys Martynas Petkevičius (1511 m.), Juchna Volkavičius (1538 m.)[335]. Trakų arklidininkais yra minimi valdovo dvarionys Jokūbas Kuncevičius[336], Martynas Chreptavičius[337]. Gardino arklidininkų tarpe yra dvarionys Mykolas Šimkavičius (1539 m.)[338], po jo Andrius Sopočko (1539 m.)[339]. Taip pat yra atvejų, kad kai kurie visų pirma dvarionys tampa paarklidininkais, o po to jau arklidininkais. Tarp tokių galima paminėti Šimkų Mackavičių, Joną Volčeką. Pareigybės būdavo suteikiamos iki gyvos galvos. Tačiau pasitaikydavo atvejų, kad ji iki gyvos galvos galėjo būti patvirtinama tik vėliau: nuo pirmojo Gardino arklidininko Bagdono Grinkevičiaus  paminėjimo iki tokios suteiktiems praėjo 9 mėn., o paarklidininko Šimkaus Mackavičiaus atveju – 6 mėn. Arklidininko pareigybės suteikimas dvarionims atspindi, kad jie turėjo atlikti realias funkcijas, taigi jų padėtis skyrėsi nuo tų dvaro pareigybių, kurios buvo grynai titulinės (taurininkas, stalininkas ir pan.). Dvarionis Vasilijus Bagdonavičius Čižas minimas valdovo arklidininku 1524 metais. Dažnai dvaro arklidininkas tuo pat metu buvo ir pavieto arklininku vienu metu.

Dar viena svarbi pareigybė aptariamuoju laikotarpiu buvo pilininkai. Pareigos, ūkinė veikla ir gautos laikyti valdovų valdos leido Vilniaus pilininkams sukaupti solidžius turtus. Tarp tokių pilininkų yra ir asmenų, ankščiau buvusių valdovo dvarionimis, bet einant pareigybiniu keliu, gaunant naujus urėdus, jie gaudavo ir pilininko pareigybę. Tarp tokių asmenų yra yra Šimkus Mackavičius, Bartošas Čyžas, Fiodoras Gabrielavičius.

Žemaitijoje buvo šiek tiek kita administracinė sistema negu Vilniaus ar Trakų vaivadijoje. Dvarionys irgi čia pasižymėdavo, gaudavo pareigų. Žemaitijoje administracinėje sistemoje skiriant tijūną, pastebimi atvejai, kai jais būdavo nominuojami asmenys buvo ne tik Žemaitijos bajorai, bet kartu ir valdovo dvarionys: Jokūbas Juškaitis, Florijonas Bartošaitis, Martynas Čekavičius, Adomas Beinartas Hanusaitis, Mikalojus Vaitiekaitis Narbutas, Stanislovas Arvydas, Bagdonas Mitkaitis, Mikalojus Šimkaitis, Šemeta Stanislovas, Mikalojus Tretjakas, Stanislovas Valadkaitis, Stanislovas Valatkevičius, Martynas Viekavičius. Apskritai Žemaitijoje kandidatūra laisvai tijūno vietai užimti teikė žemaičių seniūnas ir jį palaikę tijūnai[340]. Seniūnas jam pavaldžių valsčių valdytojų pareigybes dalijo savo nuožiūra.  Pavyzdžiui, 1530 m. kunigaikštis Simonas Glinskis tapo Pavandenės seniūnu[341]. Greičiausiai jis ir buvo valdovo dvarioniu, nes kitose dokumentuose, datuojamuose 1540 – 1542 m. jis minimas dvarioniu[342]. Dėl šaltinių trūkumo nėra aišku, kaip jis atsidūrė Žemaitijoje. Tiesa, kyla klausimas, ar šiuo klausimu jam galėjo padėti Stankevičių Bilevičių protekcijos, nes jis kuvo vedęs Jono Stankaičio Bilevičiaus dukrą Daratą. Tiesa, nėra aišku, ar jis pirma vedė Daratą ar gavo tijūniją[343].

Pats pirmasis tijūnas, kurį skyrė Lietuvos didysis kunigaikštis buvo Stanislovas Valatka Kazokas, gavęs Karšūvos tijūno urėdą 1528 metais gruodžio 29 dieną[344]. Rašte nenurodomi paskyrimo motyvai, tik kreipiamasi į visus Karšuvos gyventojus ir nurodoma paklusti naujajam tijūnui.

Nuo 1529 m. Žemaitijos tijūnai tapo valstybės pareigūnais. Jie lieka pavaldūs didžiajam kunigaikščiui. Valdovas sau pasiliko teisę juos tiek skirti, tiek ir atšaukti[345]. Taip nepasisekė valdovo dvarioniui Stanislovui Valatkevičiui, kuris 1530 m. minimas Medingėnų tijūnu, o 1532 m. Mažųjų Dirvėnų tijūnu bei dvarionimi, tačiau tais pačiais metais dėl nežinomų priežasčių iš jo tijūno pareigos buvo atimtos[346].

Dar viena dvarionių tarnavimo ypatybė, kad keičiantis valdovui, jiems tekdavo prisiekti ištikimybę naujam valdovui. Ir jeigu nepavykdavo padaryti karjeros būnant vieno valdovo dvarionimi, kai kurie padarydavo ją pasikeitus kitam.  Žygimanto Senojo pirmtakas Aleksandras Jogailaitis valdė palyginus trumpai – nuo 1492  iki 1506 m. Tai buvo pakankamai trumpas laiko tarpsnis iš valdovo dvarionio pozicijos prasimušti aukščiau. Kai kurie dvarionys perėjo į jo įpėdinio Žygimanto Senojo dvarą ir siekė karjeros sau ir savo giminaičiams. Tarp tokių  atvejų galima pateikti Kuncevičius.

Jokūbas Kuncevičius buvo valdovo dvarioniu, 1509 metais tapo Trakų arklidininku, (1510 – 1523 metais minimas kaip Lieponių ir Valkininių laikytojas, 1517 – 1523 m. Vasiliškių laikytojas, o 1520 – 1523 m. laikė ir Stakliškes[347]. Kitas tos giminės atstovas Mackus Kuncevičius, pradėjęs karjerą nuo Aleksandro laikų kaip dvarionis[348],  1511 m. tapo Trakų tijūnu, 1524 – 1529 m. buvo Lieponių ir Valkininku laikytoju, 1524 m. minimas kaip Trakų vaivados vietininkas[349].

Padėti kopti karjeros laiptais dvarionims  gali padėti ir kitų įtakingesnių asmenų užtarimas, parama. O tokių atvejų tikrai pasitaikydavo. Tokio pobūdžio informaciją kartais lengvai pateikia šaltiniai iš Lietuvos Metrikos. Perskaičius 1526 metų raštą, iš jo turinio sužinome, kad valdovo dvarionis Markas Hrynkovičius 1526 metais tapo Gardino vėliavininku iki mirties, padedant Gardino seniūnui ir bajorams[350]. 1530 metais valdovo dvarionis pagal Žygimanto Senojo privilegiją Jokūbas Juškaitis gavo teisę valdyti Šiauduvos tijūniją. Valdovo prašė ir Trakų kaštelionas ir Žemaitijos seniūnas Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila  ir Žemaitijos žemės tijūnai, kad suteiktų valdovas dvarioniui minėtą urėdą[351]. Savo protekcijomis garsėjo ir karalienė Bona. Pavyzdžiui, 1539 m. valdovo dvarionis Andriejus Sopočko, jam prašant bei užtarus karalienei Bonai,  tapo Gardino arklidininku[352]. Tais pačiais metais karalienė Bona užtarė valdovo dvarionį Mikalojų Jundilą siekiant tapti Gardino vaiskiu[353].

Tačiau kalbant apie pareigybių gavimą, reikia iš anksto akcentuoti, kad valstybės pareigūnams už darbą piniginė alga iš valstybės iždo įsitvirtino tik XVIII amžiuje. Aptariamuoju laikotarpiu pareigūnų algos buvo mokamos iš valstybinių valdų pajamų. Asmeniui gavus vienas ar kitas valdas iš valdovo už tarnybą, tos valdos pajamos papildydavo ir asmenines pareigūno pajamas. Kokios tos pajamos yra faktiškai įmanoma, nes  teismų, duoklių, baudų rinkimas nebuvo reguliarus. Mažai tikėtina, kad, pavyzdžiui, tijūnai, gaudavo visą duoklių sumą pinigais: greičiausiai didesnę dalį valstiečiai mokėjo natūra. Adomas Hanusaitis Beinartas iš pareigybių valdų Karšuvos tijūnojoje gavo 44 kapas grašių, o Pajūrio tijūnijoje – 58 kapas grašių. Bendra jo suma iš pareigybinių valdų yra 102 kapos grašių.  Florijonas Bartošaitis gavo iš savo pareigybinių valdų 29 kapas grašių, o Bagdonas Mitkaitis – 30,5 kapos grašių[354]. Pajamos iš tijūnijų prisidėdavo prie šeimos gerovės, todėl dėl jų buvo verta ir pakovoti.

Taip pat reikia kalbant apie dvarionių tarnybinę karjerą, pasitaiko taip pat atvejų, kai dvarionimis iš smulkiosios bajorijos  tuo pat metu metu būnant ne tik valdovo dvarionimi, bet tarnaujant ir kitam įtakingesniam didikui. Pavyzdžiui, 1508 metais valdovo dvarionis Aleksejus Levonavičius yra minimas Slonimo vietininko Jono Radvilos raštininku[355], 1538 m. valdovo dvarionis Tretjakas Mikalojus Ivaškevičius tais pačiais metais minimas ir Polocko vaivados Jono Glebavičiaus Tauragės vietininku[356].

Apibendrinus galima teigti, kad valdovo dvaras buvo ta erdvė, kuri galėjo padėti pasiekti tarnybinės karjeros valdovo dvarionims. Tačiau  dažniausiai aukštos pareigos būdavo preinamesnės dvarionims, kurių giminės socialinis statusas buvo aukštesnis, o likusiems tekdavo tenkintis mažesnės reikšmės pareigybėmis arba net ir tuo pačiu dvarionio statusu. Taip pat, kaip ir visais laikais, siekiant gauti pareigybių, dvarionys naudojasi tiek nepotizmo politika, tiek įvairiais kitais ryšiais su įtakingais asmenimis.


Išvados

  1. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje institucinis valdovo dvaras buvo sukurtas Vytauto Didžiojo laikais. Šio proceso metu perimta iš Vakarų Europos išplėtota suverenių valdovų dvaro struktūra, kurią sudarė dvaro pagrindinių ir titulinių pareigybių sistema, dvaro kanceliarija ir koplyčia. Svarbi šio dvaro dalis buvo dvarionys – vietos ir užsienio kilmingieji, kurie ir sudarė artimiausią valdovo aplinką. Nors tikslaus dvarionių skaičiaus XV a. neįmanoma nustatyti dėl šaltinių trūkumo, galima manyti, kad jų laikui bėgant vis daugėjo. Lemiami pokyčiai įvyko Aleksandro Jogailaičio laikais, kai pereita prie rezidencinio valdymo, dvarionių skaičius dar labiau išaugo, kol antroje Žygimanto Senojo valdymo pusėje daugiau mažiau nusistovėjo.
  2. Dvarionio terminas šaltiniuose ir istoriografijoje įvairuoja. Istoriografijoje neretai dvarionys suplakami su kitais dvaro gyventojais dvariškiais, o tai neleidžia išryškinti dvarionio tarnybos specifikos. Kita problema yra termino vartojimas įvairiakalbiuose LDK šaltiniuose, kuriuose dvarionys įvardijami skirtingais terminais: lot. curienses, aulici, familiares, rus. дворяне, lenk. dworzanie, vok. hoffgesinde, diener.
  3. Lyginant su Aleksandro laikais, Žygimanto valdymo metu nebuvo nuosekliau vedamos dvaro sąskaitų knygos (išskyrus neilgą Žygimanto Augusto valdymo periodą 1544-1548 m.), o tai neleidžia tiksliau pažinti dvaro sudėties. Šį trūkumą iš dalies kompensuoja Lietuvos Metrikoje pasitaikantys įvairių laikotarpių dvarionių sąrašai ir gausi dokumentinė šios epochos medžiaga.
  4. Žygimanto Senojo laikais tarp dvarionių dominavo lietuviai, rusėnai, lenkai. Svetimšalių (italų, maskvėnų) pasitaiko nedaug ir tai skiria jo dvarą nuo ankstesnio jo brolio Aleksandro Jogailaičio. Tai galima sieti su tuo, kad valdovui nuolat nereziduojant Lietuvoje, menkėjo ir jo „lietuviško dvaro“ prestižas bei žinomumas. Kur kas daugiau užsieniečių telkėsi lenkiškame Žygimanto dvare Vavelyje.
  5. Paprastai valdovo dvare dvarionys gyvendavo su keliais palydovais, kurių skaičių nustatyti padeda šaltiniuose nurodomas jų žirgų skaičius. Dažniausiai jie tarnaudavo su 2 – 10 žirgų. Valdovas už tarnybą dvarionims atsilygindavo tiek pinigais (paprastai buvo mokami tris auksinai už žirgą), tiek natūra (audiniai, grūdai, druska ir pan.). Atskirais atvejais už tarnybą valdovas atsilygindavo suteikdamas žemės valdas ar skirdamas centrinės ar vietos valdžios pareigybes. XVI a. plečiantis samdomajai kariuomenei, atlyginimas pinigais šioje dvarionių grupėje vyravo.
  6. Dvarionys vykdydavo valdovo ir Ponų Tarybos pavedimus, kurių gausa buvo susijusi ir su valdovo rezidavimu Lenkijoje. Jiems būdavo pavedamos įvairiaus pobūžio administracinės, teisminės, diplomatinės užduotys. Dvarionys sudarydavo karinį dalinį – dvaro vėliavą, be to, kaip ir kiti kilmingieji, jie privalėjo atlikti karo prievolę ir iš savo žemės valdų. Tarp kitų administracinių funkcijų minėti valdovo raštų į pavietus gabenimas, įvairių mokesčių surinkimas, pilių administravimas, dalyvavimas teismų bylose.
  7. Administracinių ir teisminių funkcijas vykdymas galėjo kelti pavojų dvarionių sveikatai ir/ ar gyvybei, todėl valdovas siekdamas užtikrinti jų saugumą arba tiesiog perspėdavo galimus kenkėjus netrukdyti dvarioniui atlikti užduoties arba laiduodavo laidu už jį. Dažniausiai laiduoti tekdavo stambiuose turto dalybų bylose. Dažniausiai būdavo laiduojama 1000, 2000 kapų grašių suma. Didžiausias užfiksuotas atvejis kol kas – 10 000 kapų grašių suma.
  8. Kita svarbi dvarionių funkcija buvo dalyvavimas valdovo užsienio pasiuntinybėse (daugiausia į Maskvos valstybę ir pas totorius). XVI a. jau aiškiai egzistavo pasiuntinių pareigybinė įvairovė: didieji pasiuntiniai, pasiuntiniai ir žygūnai. XVI a. penktame – septintame dešimtmetyje šaltiniuose atsirado dar vienas terminas „poslanik“, vadinami „pasiuntinėtais“ Absoliuti „pasiuntinėlių“ dauguma – dvarionys, nepadarę tarnybinės ar diplomatinės karjeros.
  9. Dvarionių pareigybinė karjera dažniausiai prasidėdavo užbaigus dvarionio tarnybą. Retesni atvejai kai asmuo išlaikydamas dvarionio statusą gaudavo ir pareigybę. Dvarionio karjeros aukštumas nulemdavo visų pirma giminystė ir ryšiai su įtakingais asmenimis, nors negalima atmesti ir asmeninių sugebėjimų svarbos.  Nemažai didikų, užėmę XVI a. pradžioje aukštas dignitorių pareigas, jaunystėje buvo valdovo dvarionys. Žemesnio socialinio statuso dvarionys turėdavo tenkintis vietos valdžios pareigybėmis (ypač dažnai pasitaikydavo arklidininkai, pilininkai, vaitai, tijūnai).
  1. Teismuose dvarionys dažniausiai turėdavo tenkintis liudytojų funkcijomis. Jie valdovo pavedimu stebėdavo teismo procesą, kartais apklausdavo liudininkus, prižiūrėdavo priesaikos atlikimą. Prie kitų teisminių funkcijų dvarionims priskiriami ir skolų išieškojimai, įvesdinimas į valdas ir kitą turtą ir t.t. Dvarionis itin dažnai skirdavo įvairių teismo nutarčių vykdytojais. Jie dažnai atlikdavo to meto teisingumo vykdymo procese labai svarbias diečkaus ir žvelgūno funkcijas.

[1] Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau – LMAVB RS), Vilnius, F 4 – 7, F 20, F 21, F 25,  F 43, F 198 – 804, F 256 –, F 264.

[2] Vilniaus Universiteto biblioteka, Rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), Vilnius, f. 4, f. 69.

[3] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 142.

[4] G. Lesmaitis, LDK samdomosios kariuomenės šaltiniai ir jų tyrimo problemos ( XV a. pabaiga – 1572) [žiūrėta [2011m. sausio 15d. ]. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN_1392-6489.V_20.PG_313-330/DS.002.0.01.ARTIC>.

[5] L. Gurnickis, Lenkų dvariškis, /iš senosios lenkų kalbos vertė ir komentarus parašė E. Patiejūnienė, Vilnius, 2009.

[6] Памятники дипломатических сношений древней России съ державами иностранными.

Памятники дипломатических сношений Московскаго государства съ Польско–Литовскимъ

государствомъ (1487–1533). Сборник Императорскаго Русскаго Историческаго Общества (toliau

– СИРИО), т. 35. С.–Петербург, 1882; Памятники дипломатических сношений древней России съ державами иностранными. Памятники дипломатических сношений Московскаго государства съ Польско–Литовскимъ

государствомъ (1533–1560). СИРИО, т. 59. С.-Петербург, 1887;

[7] M. Ferenc, Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i łudzie, Kraków, 1998.

[8] Ibid., s. 48.

[9] K. Pietkiewicz, Dwór litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka, in: Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997; s. 75 – 113.

[10] R. Jaworski, Dwór Kazimiera Jagiellończyka (1440 – 1492). Rozprawa doktorska, Uniwersytet Warszawski, 2004.

[11] Ibid., s. 95.

[12] K. Pietkiewicz, Dwór litewski wielgiego księcia Aleksandra Jagiellończyka,  in : Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997, s. 83.

[13] G. Lesmaitis, LDK samdomoji kariuomenė XV a. pabaigoje – XVI a. antrojoje pusėje, Vilnius, 2010; G. Lesmaitis, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės samdomoji kariuomenė XV a. pabaigos – 1570 m. Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, 2005;  G. Lesmaitis, LDK samdomosios kariuomenės šaltiniai ir jų tyrimo problemos ( XV a. pabaiga – 1572) [žiūrėta [2011m. sausio 15d. ]. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN_1392-6489.V_20.PG_313-330/DS.002.0.01.ARTIC>; G. Lesmaitis, Nuo Viedrošos iki Oršos. Permainos LDK kariuomenės komplektavimo sistemoje,  in:  Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, Vilnius, 2007, p. 131 – 142.

[14] G. Lesmaitis, Nuo Viedrošos iki Oršos. Permainos LDK kariuomenės komplektavimo sistemoje,  in:  Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, Vilnius, 2007, p. 138.

[15] M. Kukiel, Zarys historii wojskowośći w Polsce, Poznań, 2006.

[16] K. Pietkiewicz, Dwór litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka (1492 – 1506), in: Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997, s. 97.

[17] Ibid., p. 85 – 86

[18] J. Ochmański, Organizacija obrony w Wielkim Księstwie Litewskim przed napadami Tatarów krymskich w XV w., in: SMHW, 1960, t. 5, s. 349 – 399.

[19] E. Gudavičius, Pašauktinės kariuomenės organizacijos bruožai, in: Karo archyvas, 1992, t. XIII, p. 43 – 118.

[20] M. Ferenc, Służba wojskowa dworzan króla Zygmunta Augusta, in: Dwór a kraj między centrum a peryferiami władzymaterialy konferencji naukowej zaorgazowanej przez Zamek Królewski na Wawelu, Instytut Historii Universytetu Jagiellonskiego, Instytut Historii Akademini Pedagogicznej w Krakowie w dniach 2 – 5 kwietnia, 2001, pod redakciją Ryszarda Skowrona, Kraków, 2003, s. 99 – 116.

[21] Ю. Бохан, Наёмнае войска ў Вялікім княстве Літоўскім XV-XVI стст., Miнск, 2004.

[22] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998.

[23] M. Sirutavičius, Diplomatinės veiklos normos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės santykių praktikoje  (XV – XVI s. sandūroje), in: Lietuvos istorijos metraštis, t. 2002/2, 2004, p. 5 – 26.

[24] J. Machovenko, Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai, Vilnius, 2007.

[25]Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. I.: Województwo  wileńskie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004; Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. II: Województwo trockie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004; Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. IV.: Ziemia smoleńska i województwo smoleńskie, - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa, 2004; Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII wieku. Spisy, oprac. A. Rachuba i  Henryk Luluwicz, Kórnik 1994; A. Boniecki, Poczet rodow w Wielkiem Księstwie Litewskiem XV i XVI w., Warszawa, 1887, s. 87.

[26] R. Petrauskas, Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje), in: Lietuvos istorijos metraštis 2005/1, Vilnius, 2006 p. 5 – 38; R. Petrauskas, Nuo Vytauto iki Aleksandro Jogailaičio: Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro tęstinumo problema, in:  Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, Vilnius, 2007, p. 47 – 54; W. Pociecha, Królowa Bona (1494 – 1557), T. III, Poznań, 1958; A. Szweda, Organizacja i technika dyplomacji polskiej w stosunkach z zakonem krzyżackim w Prusach w latach 1386-1454, Toruń, 2009; R. Ragauskienė, Lietuviškais Žygimanto Augusto dvaras (1548 – 1572 m.) – realybė ar fikcija?, in: Vilniaus Žemutinė pilis XIV – XIX pradžioje: 2005 – 2006 m. tyrimai, sud. L. Glemža, Vilnius, p. 34 – 50;

[27] J. Kiaupienė, Mes Lietuva. Lietuvos Didžiosios Kuniaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas), Vilnius, 2003; E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010; E. Saviščevas, XVI a. I – osios pusės žemaičių valdžios elitas: kilmė ir tapatumas [žiūrėta 2014 m. kovo 14 d. ]. Prieiga per internetą: <http://istorija-zemaitija.blogspot.com/2009/07/xvi-i-osios-puses-zemaiciu-valdzios.html>; E. Saviščevas, LDK istorija: Bajorų prašymai ir valdovo atsakymai XVI a. I p. seimuose [žiūrėta: 2014 m.  gegužės 15d. ]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-bajoru-prasymai-ir-valdovo-atsakymai-xvi-a-i-p-seimuose-582-412698>.

 

[28] R. Petrauskas, Nuo keliaujančio Vytauto dvaro – prie rezidencinio valdymo [žiūrėta 2014 m. kovo 15 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-nuo-keliaujancio-vytauto-dvaro-prie-rezidencinio-aleksandro-valdymo-582-406533>.

[29] Ibid.

[30] M. Neuman, K. Pietkiewicz, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio itinerariumas (1492 m. birželis – 1506 m. rugpjūtis), in: Lietuvos istorijos metraštis 1995, Vilnius, 1996, p. 154 – 240.

[31] K. PietkiewiczDwór litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka,  in: Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997,  s. 94.

[32] R. Petrauskas, Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas Lietuvoje (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje), in: Lietuvos istorijos metraštis 2005/1, Vilnius, 2006, p. 9.

[33] Ibid., p. 27 – 30.

[34] Ibid., p. 27 – 30.

[35] R. Jaworski, Dwór Kazimiera Jagiellończyka (1440 – 1492), Rozprawa doktorska, Uniwersytet Warszawski, 2004, s. 134.

[36] Ibid., s. 138.

[37] Ibid., s. 140.

[38] Ibid., s. 137.

[39] Sąvokos aptarimas kitame poskyriuje.

[40] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 4 (1479 – 1491). Užrašymų knyga 4, parengė L. Anužytė, Vilnius, 2004, p. 27 – 89.

[41] Ibid., p. 55- 64.

[42] Žr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494 – 1504), sudarė D. Antanavičius ir R. Petrauskas,Vilnius, 2007.

[43] R. Petrauskas, Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje),  in: Lietuvos istorijos metraštis 2005/1, Vilnius, 2006,  p. 15.

[44] Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas, sudarė A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius, 2001 p. 73.

[45] J. Ochmański, Organizacja oborony, s. 384: cituota pagal G. Lesmaitį.

[46] R. Jaworski, Dwór Kazimiera Jagiellończyka (1440 – 1492. Rozprawa doktorska, Uniwersytet Warszawski, 2004, s. 95.

[47] K. Pietkiewicz, Dwór litewski wielgiego księcia Aleksandra Jagiellończyka,  in : Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997, s 83.

[48] R. Jaworski, Dwór Kazimiera Jagiellończyka (1440 – 1492). Rozprawa doktorska, Uniwersytet Warszawski, 2004.

[49] Ibid., s. 95.

[50]Ibid., s. 96.

[51]Ibid., s. 96.

[52] M. Ferenc, Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i łudzie, Kraków, 1998, s. 48.

[53] Žr. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543 – 1548), kn. 1: 1544 XI 15 – 1546 XI 15, parengė D. Antanavičius, vertė S. Narbutas, Vilnius, 2009; Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro sąskaitų (1543 – 1548): 1543 VI 21 – 1544 XI 15, parengė D. Antanavičius, vertė S. Narbutas, Vilnius, 2012.

[54] M. Ferenc, Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i łudzie, Kraków, 1998, s. 52.

[55] Žr. Priedą. Tačiau tai – ne galutinis skaičius, nes nagrinėtos tik publikuotos šio laikotarpio LM knygos.

[56] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 244.

[57]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 163 – 164.

[58] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 523 (1528). Viešųjų reikalų knyga 1, parengė A. Baliulis, A. Dubonis, Vilnius, 2006.

[59] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 523 (1528). Viešųjų reikalų knyga 1, parengė A. Baliulis, A. Dubonis, Vilnius, 2006, p. 25

[60]Ibid., p. 25.

[61] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitų knygos (1543 – 1548), sudarė D. Antanavičius, Vilnius, 2009, p. XXIV.

[62]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 411, 416.

[63] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 335.

[64] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.12 (1522 – 1529).  Užrašymų 12, parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 2001, p. 604.

[65] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 358.

 

[66] Reikia neužmiršti ir Aleksandro Jogailaičio trumpo valdymo laikotarpio: 1492 – 1506 m.

[67] Žr. priedą.

[68] Žr. priedą.

[69] M. Ferenc, Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i łudzie, Kraków, 1998, s. 50.

[70]Ibid., s. 50.

[71] Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, parengė R. Jasas, Vilnius, 1971, p. 166.

[72] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.7 (1506 – 1539).  Užrašymų 7, parengė I. Larienė, L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2011, p. 168 – 169.

[73]Ibid., p. 723

[74] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 11 (1518 – 1523). Įrašų knyga 11, parengė A. Dubonis, Vilnius, 1997, p. 138 – 139.

[75] Ibid., p. 143.

[76] LMAVB RS, f. 198, b. 804, l. 1.

[77] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų knyga 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius,Vilnius, 2008, p. 195.

[78]Ibid., p. 268 – 269.

[79] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 20 (1536 – 1539). Užrašymų knyga 20, parengė R. Ragauskienė, D. Antanavičius, Vilnius, 2009, p. 74 – 76, 97 – 100, 105.

[80] LMAB RS, f. 43, b. 23231, l. 1.

[81] LMAB RS, f. 264 – 202, l. 1- 2.

[82] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų knyga 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2008, p. 226 – 227.

[83]Ibid., p. 206.

[84] Ibid.p. 340.

[85] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 4 (1479 – 1491). Užrašymų knyga 4, parengė L. Anužytė, Vilnius, 2004, p. 55 – 64.

[86] R. Ragauskienė, Vengrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Aleksandro Jogailaičio ir Stepono Batoro laikais (1492–1586 m.) [žiūrėta 2014 m. kovo 15 d. ]. Prieiga per internetą: <http://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:d2X0KwiX08cJ:www.istorijoszurnalas.lt/index.php%3Foption%3Dcom_content%26view%3Darticle%26id%3D162%26Itemid%3D59+vengrai+ragauskiene&cd=1&hl=lt&ct=clnk&gl=lt>.

[87]Ibid.

[88]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 163 – 164.

[89]Ibid. p. 165.

[90] R. Petrauskas, Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje),  in: Lietuvos istorijos metraštis 2005/1, Vilnius, 2006,  p. 15.

[91]Ibid., p. 15.

[92]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 163 – 166. Iš tiesų manoma, kad tikroji šio sąrašo data yra 1509 m.

[93]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 163 – 166.

[94] Įdomumo dėlei: greičiausiai tas pats italas dvarionis, įsisūnijo 1516 m. valdovo maršalą ir raštininką, Daugų vietininką poną Bogušą Bohovitinavičių. Ursulas Bogušui po savo mirties užrašė dvarą Soloviatiči Bresto paviete. Plačiau: Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 9 (1511 – 1518). Užrašymų knyga 9, parengė K. Pietkiewicz, Vilnius, 2002, p. 241.

[95]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522 – 1529). Užrašymų knyga 12, parengė D. Antanavičius, A. Baliulis, Vilnius, 2001, p. 436.

[96]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 424.

[97]Ibid., p. 207.

[98] Dž. Lokas, Esė apie pilietinę valžią, Vilnius, 1992.

[99] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.12 (1522 – 1529).  Užrašymų 12, parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 2001, p. 150.

[100] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 216 – 217.

[101] LMAVB RS, f. 256, b. 2550, l.

[102] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 9 (1511 – 1518). Užrašymų knyga 9, parengė K. Pietkiewicz, Vilnius, 2002, p. 308.

[103] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 157 – 158.

[104] Lietuvos Metrika. Knyga  Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų knyga 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2008, p. 376.

[105] Ibid., p. 141.

[106] Ibid. p. 318.

[107] Lietuvos Metrika. Knyga  Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų knyga 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2008, 371 – 372.

[108] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 161.

[109] LMAVB RS, f. 256, b. 3544, l. 1-3.

[110]Ibid., f. 256, b. 3543, l. 1-3.

[111] E. Savisčevas, XVI a. I – osios pusės žemaičių valdžios elitas: kilmė ir tapatumas [žiūrėta 2011m. kovo 14d. ]. Prieiga per internetą:< http://istorija-zemaitija.blogspot.com/2009/07/xvi-i-osios-puses-zemaiciu-valdzios.html>.

[112] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 161.

[113] Apie valstiečių pasipriešinimą plačiau: K. Jablonskis,  Istorija ir jos šaltiniai, sudarė ir spaudai paruošė Vytautas Merkys, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 95–130.

[114] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.7 (1506 – 1539). Užrašymų 7, parengė I. Ilarienė, L. Karalius. D. Antanavičius, Vilnius, 2011, p. 521 – 522.

[115] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.15 (1528 – 1538). Užrašymų 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002, p. 141.

[116] LMABR RS, f. 256, b. 2789, l. 1 – 4.

[117]Lietuvos Metrika. Knyga Nr.15 (1528 – 1538). Užrašymų 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002 p. 286.

[118] Ibid., p. 286 .

[119] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 224 (1522 – 1530). Teismų knyga 4, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1997, p. 112 – 113.

[120]  Ю. Бохан, Наёмнае войска ў Вялікім княстве Літоўскім XV-XVI стст., Miнск, 2004, c. 40. Autorius suskaičiavo, kiek iš kokio LDK miesto buvo tiksliai surinkta sidabrinės.

[121]Ibid., p. 290 – 291.

[122] Lietuvos Metrika.  Knyga Nr. 227 (1533 – 1535). Teismų knyga 8, parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė, Vilnius, 1999,  p. 169 – 170.

[123] Lietuvos Metrika. Knyga  Nr. 12 (1522 – 1529). Užrašymų knyga 12, parengė D. Antanavičius, A. Baliulis, Vilnius, 2001, p. 371 – 373.

[124] LMAB RS, f. 256, b. 2049, l. 1- 2.

[125] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.15 (1528 – 1538). Užrašymų 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002, p. 634 – 640.

[126] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.7 (1506 – 1539). Užrašymų 7, parengė I. Ilarienė, L. Karalius. D. Antanavičius, Vilnius, 2011, p. 626 – 632.

[127] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 19 (1535 – 1537). Užrašymų knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009, p. 60 – 61.

[128] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 224 (1522 – 1530). Teismų knyga 4, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1997, p. 107.

[129] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 225 (1528 – 1547). Teismų knyga 6, parengė S. Lazutka, Vilnius, 1995, p. 112-113.

[130] LMAVB RS, f. 273, b. 3200.

[131] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 178 – 179.

[132] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 225 (1528 – 1547). Teismų knyga 6, parengė: S. Lazutka, Vilnius, 1995, p. XXX.

[133] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 224 (1522 – 1530). Teismų knyga 4, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1997, p. 127 – 129.

[134] Ibid., p. 259.

[135] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 225 (1528 – 1547). Teismų knyga 6, parengė S. Lazutka, Vilnius, 1995, p. 132.

[136] Ibid., p. 47.

[137]Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 229 (1540 – 1541). Teismų knyga 10, parengė S. Lazutka, I.Valikonytė, S. Viskantaitė -  Saviščevienė, Vilnius, 2003, p. 173.

[138] Ibid., p. 26 – 28.

[139] Lietuvos Metrika. Knyga  Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų knyga 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2008, p. 156.

[140] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 225 (1528 – 1547). Teismų knyga 6, parengė S. Lazutka, Vilnius, 1995, p. 112-113.

[140] Ibid., p. 225.

[141] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 224 (1522 – 1530). Teismų knyga 4, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1997, p. 90 – 91.

[142]Lietuvos Metrika. Knyga  Nr. 12 (1522- 1529). Užrašymų knyga 12, parengė, D. Antanavičius, A. Baliulis, Vilnius, 2001, p. 158.

[143] Ibid., p. 111.

[144] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 11 (1518 – 1523). Įrašų knyga 11, parengė A. Dubonis, Vilnius, 1997, p.113.

[145] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 210.

[146] Kazimiero teisynas (1468 m.), parengė/ įvadą ir paaiškinimus parašė J. Jurginis, Vilnius, 1967, p. 3.

[147] Ibid., p. 3.

[148] Ibid., p. 17.

[149] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 187.

[150] Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 229 (1540 – 1541). Teismų knyga 10, parengė S. Lazutka, I.Valikonytė, S. Viskantaitė -  Saviščevienė, Vilnius, 2003, p. 24.

[151] Lietuvos Metrika,  Knyga Nr. 227 (1533 – 1535). Teismų knyga 8, parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė, Vilnius, 1999,  p. 60.

[152] J. Machovenko, Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai, Vilnius, 2007, p. 74.

[153] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 230 (1542). Teismų knyga 11, parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė, Vilnius, 2001, p. 60 – 63.

[154] Ibid., p. 60 – 63.

[155] Ibid., p. 77.

[156] Ibid , p. 76.

[157] Ibid., p. 74.

[158] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 229 (1540 – 1541). Teismų knyga 10, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, S. Viskantaitė -  Saviščevienė, Vilnius, 2003, p. 153.

[159] J. Machovenko, Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai, Vilnius, 2007, p. 77.

[160] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 225 (1528 – 1547). Teismų knyga 6, parengė S. Lazutka, Vilnius, 1995, p. 47.

[161] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 229 (1540 – 1541). Teismų knyga 10, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, S. Viskantaitė -  Saviščevienė, Vilnius, 2003, p. 34.

[162] Ibid., p. 142.

[163] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 179.

[164] LMAB RS, f. 256, b. 3144, l. ?

[165] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 229 (1540 – 1541). Teismų knyga 10, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė, S. Viskantaitė -  Saviščevienė, Vilnius, 2003, p. 96.

[166] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 19 (1535 – 1537). Užrašymų knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009, p. 172 – 173.

[167] Ibid., p. 235.

[168] J. Machovenko, Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai, Vilnius, 2007, p. 81.

[169]Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p.194.

[170] J. Machovenko, Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai, Vilnius, 2007, p. 82.

[171] Ibid., p. 82.

[172] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, S. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001, p. 139.

[173] Ibid., p. 142.

[174] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 257.

[175] Ibid.,  p. 256.

[176] Pirmasis Lietuvos Statutas, (1529), sudarė I. Valikonytė, S. Lazutka , E. Gudavičius, Vilnius, 2001, 139.

[177] Lietuvos Metrika. Knya Nr. 523 (1528). Viešųjų reikalų knyga 1, parengė A. Baliulis, A. Dubonis, Vilnius, 2006, p. 25.

[178] G. Lesmaitis, Nuo Viedrošos iki Oršos. Permainos LDK kariuomenės komplektavimo sistemoje; in:  Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, Vilnius, 2007, p. 136.

[179] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 296.

[180] E. Gudavičius, Lietuvos pašauktinės kariuomenės organizacijos bruožai, in: Karo archyvas, 1992, t. XIII, p. 77.

[181] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, S. Lazutka , E. Gudavičius, Vilnius, 2001, Nr. 45, p. 157.

[182] Lietuvos Metrika.  Knyga Nr. 227 (1533 – 1535). Teismų knyga 8, parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė, Vilnius, 1999,  p. 174 – 175.

[183] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 19 (1535 – 1537). Užrašymų knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009, p. 237 – 238.

[184] J. Kiaupienė, Mes Lietuva. Lietuvos Didžiosios Kuniaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas), Vilnius, 2003, p. 169.

[185] LMAB RS, f. 256, b. 3867, l. 1.

[186] LMAB RS, f. 256, b. 2858, l. 1.

[187] LMAVB RS, f. 256, b. 2750, l. 1.

[188] Ibid., f. 256, b. 3724

[189] Ibid., f. 256, b. 3550, l. 1- 4.

[190] Ibid., f. 256, b. 3551, l. 1

[191] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 15 (1528 – 1538). Užrašymų knyga 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002, p. 284.

[192] Lietuvos Metrika.  Knyga Nr. 227 (1533 – 1535).  Teismų knyga 8, parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė, Vilnius, 1999,  p. 137 – 139.

[193] E. Saviščevas, LDK istorija: Bajorų prašymai ir valdovo atsakymai XVI a. I p. seimuose [žiūrėta: 2014m.  gegužės 15d. ]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-bajoru-prasymai-ir-valdovo-atsakymai-xvi-a-i-p-seimuose-582-412698>.

[194] Ibid.

[195] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 163 – 166.

[196] G. Lesmaitis, LDK samdomoji kariuomenė XIV a. pabaigoje – XVI a. antrojoje pusėje, Vilnius, 2010, p. 116.

[197] Ibid., p. 116.

[198] Ibid., p. 116.

[199] Ibid., p. 116.

[200] Ibid., p. 116.

[201]G. Lesmaitis. Nuo Viedrošos iki Oršos. Permainos LDK kariuomenės komplektavimo sistemoje; in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, Vilnius, 2007, p. 137.

[202] Ibid.,, p. 137.

[203] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494 – 1504), sudarė D. Antanavičius ir R. Petrauskas,Vilnius, 2007, p. XVIII.

[204]G. Lesmaitis, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės samdomoji kariuomenė XV a. pabaigoje – 1570 m. [žiūrėta: 2011m.  sausio 15d. ]. Prieiga per internetą: < http://samdiniai.clio.lt/?p=29>.

[205] Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), sudarė I. Valikonytė, St. Lazutka, E. Gudavičius,Vilnius, 2001, p. 142.

[206]Ibid., p. 142.

[207] G. Lesmaitis, LDK samdomosios kariuomenės šaltiniai ir jų tyrimo problemos  ( XV a. pabaiga – 1572) [žiūrėta: 2011m. sausio 15d. ]. Prieiga per interneta:<http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN_1392-6489.V_20.PG_313-330/DS.002.0.01.ARTIC >

[208] K. Pietkiewicz, Dwór litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka, s 94, in : Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997, p. 126.

[209] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 148.

[210] Ibid., p. 158.

[211]Ibid., p. 155.

[212]  Ibid.,, p. 415- 416.

[213]Ibid., p. 163 – 166.  Leidėjai dokumento sudarymo datą LM datuoja 1512 metais, remdamiesi ankstesniu dokumentu, tačiau G. Lesmaitis teigia, kad iš tiesų ji turėtų būti 1509 m.

[214] K. Pietkiewicz, Dwór litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka, s 94, in : Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997, s. 84.

[215] G. Lesmaitis, Samdomosios kariuomenės šaltiniai ir jų tyrimo problemos  ( XV a. pabaiga – 1572) [žiūrėta: 2011m. sausio 15d.]. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN_1392-6489.V_20.PG_313-330/DS.002.0.01.ARTIC>

[216] G. Lesmaitis, LDK samdomoji kariuomenė XIV a. pabaigoje – XVI a. antrojoje pusėje, Vilnius, 2010, p. 49

[217] G. Lesmaitis, Samdomosios kariuomenės šaltiniai ir jų tyrimo problemos  ( XV a. pabaiga – 1572) [žiūrėta: 2011m. sausio 15d. ]. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN_1392-6489.V_20.PG_313-330/DS.002.0.01.ARTIC>.

[218] Ten pat.

[219] G. Lesmaitis, LDK samdomoji kariuomenė XIV a. pabaigoje – XVI a. antrojoje pusėje, Vilnius, 2010, p. 49

[220] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p.148.

[221] G. Lesmaitis, LDK samdomoji kariuomenė XIV a. pabaigoje – XVI a. antrojoje pusėje, Vilnius, 2010, p. 155

[222] Ibid.,, p. 155.

[223] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.15 (1528 – 1538). Užrašymų knyga 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2000, p. 258.

[224] G. Lesmaitis, LDK samdomoji kariuomenė XIV a. pabaigoje – Xvi a. antrojoje pusėje, Vilnius, 2010, p. 49.

[225] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.7 (1506 – 1539).  Užrašymų 7, parengė I. Larienė, L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2011, p. 642.

[226] Ibid., p. 643.

[227] Marius Sirutavičius, Diplomatinės veiklos normos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės santykių praktikoje  (XV – XVI s. sandūroje), in: Lietuvos istorijos metraštis, t. 2002/2, 2004, p. 17.

[228] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 88 – 89.

[229] Ibid., p. 78.

[230] Lietuvos Metrika. Knyga  Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 199, p. 110.

[231] Ibid.,  p. 110.

[232] Plačiau apie gleitus ir instrukcijas: A. Szweda, Organizacja i technika dyplomacji polskiej w stosunkach z zakonem krzyżackim w Prusach w latach 1386-1454, Toruń, 2009.

[233] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 75.

[234] Ibid., p. 76.

[235] Ibid., p. 76.

[236] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.7 (1506 – 1539).  Užrašymų 7, parengė I. Larienė, L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2011, p. 351.

[237] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 71.

[238] Ibid., p. 133

[239] Ibid., p. 133.

[240] Ibid., p. 83.

[241] Lietuvos Metrika. Knyga 7 (1506 – 1539). Užrašymų knyga 7, parengė I. Ilarienė, L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2011, p. 469.

[242] Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 19 (1535 – 1537). Užrašymo knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009, p. 139.

[243] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 169 – 170.

[244] Ibid., p. 128.

[245] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 222.

[246] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 106.

[247] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 5 (1427 – 1506). Užrašymų knyga 5, parengė ir pratarmę bei komentarus parašė E. Banionis, Vilnius, 1993, p. 131 – 133.

[248] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 170.

[249] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 296.

[250] Ibid., p. 128.

[251] Ibid., p. 128.

[252] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 15 (1528 – 1538). Užrašymų knyga 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002, p. 213- 216.

[253] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 313.

[254] Ibid., p. 313.

[255] Ibid., p.

[256] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 370.

[257] Ibid., p. 250.

[258] Ibid., p. 73.

[259] A. Boniecki, Poczet rodow w Wielkiem Księstwie Litewskiem XV i XVI w., Warszawa, 1887, s. 87

[260]  E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 372.

[261]  Ibid., p. 108.

[262] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.7 (1506 – 1539).  Užrašymų 7, parengė I. Larienė, L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2011, p. 602 – 605.

[263] Ibid. p. 301 – 302.

[264] Ibid., p. 437 – 438.

[265] Ibid., p. 446 – 452.

[266] E. Banionis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998, p. 257.

[267] Ibid., p. 257.

[268]Ibid., p. 82.

[269] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 19 (1535 – 1537). Užrašymo knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009, p. 375 – 377.

[270] PETRAUSKAS, Rimvydas. Valdovo pinigai: finansai pagal valdovo dvaro sąskaitų knyga[žiūrėta 2014 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://m.lrytas.lt/-11837057921181690802-p7-valdovo-pinigai-finansai-pagal-dvaro-s%C4%85skait%C5%B3-knygas.htm žiūrėta>.

[271] Ibid.

[272] Žr. poskyrį apie karinę funkciją.

[273] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 459.

[274] R. Jaworski,  Dwór Kazimiera Jagiellonczyka (1440 – 1492). Rozprawa doktorska, Uniwersytet Warszawski, 2004 s. 151.

[275] L. Kolankowski, Zygmunt August wielki książę Litwy do roku 1548, Lwóv, 1913, Dotatki, nr. 14, s. 373 – 377.?

[276] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 19 (1535 – 1537). Užrašymų knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009, p. 250 – 251.

[277] Lietuvos Metrika. Nr. 9 (1511-1518). Užrašymų knyga 9, parengė K. Pietkiewicz ; tekstus lietuvių k. parengė A. Baliulis, Vilnius, 2003,

[278] A. Baliulis, E. Meilus,  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas, Vilnius, 2001, Nr. 4, p. 469.

[279] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 351 – 352.

[280] Ibid., p. 359 – 360.

[281] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 212.

[282] Ibid., p. 270.

[283] Ibid., p. 442 – 443.

[284] Ibid., p. 393.

[285] Lietuvos Metrika. Knyga  Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų knyga 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2008, p. 287.

[286] Ibid., p. 324.?

[287] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 274.??

[288] LMAVB RS, f. 4, b. 7, l. 1.

[289] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 261.

[290] LMAVB RS, f. 256, b. 3779, l. 3.

[291] Ibid., f. 256, b. 2398, l. 1.

[292]  Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 272.

[293] Lietuvos Metrika. Knya Nr. 25 (1387 – 1546). Užrašymų knyga 25, parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 1998, p. 212 – 214.

[294] LMFVB RS, f. 256, b. 3779, l. 4 – 6.

[295]Ibid., f. 256, b. 3779, l. 1 – 2.

[296] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.15 (1528 – 1538). Užrašymų 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2002, p.128.

[297] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 270.

[298] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 257.

[299] Ibid., p. 276.

[300] Žr. skyrių apie karjerą.

[301] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 251,

[302] Ibid.,. p. 275.

[303] Ibid., p. 267.

[304] Ibid.,, p. 156.

[305] Ibid., p. 145.

[306] LMAVB RS f. 256, b. 2242, l. 1.

[307] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 20 (1536 – 1539). Užrašymų knyga 20, parengė R. Ragauskienė, D. Antanavičius, Vilnius, 2009, p. 230 – 231.

[308] L. Gunickis, Lenkų dvariškis, Vilnius, 2009, p. 91.

[309] Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494 – 1504), sudarė D. Antanavičius ir  R. Petrauskas, Vilnius, 2007, p. XVII.

[310] S. Rowell, Trumpos akimirkos iš Kazimiero Jogailaičio dvaro: neeilinė kasdienybė tarnauja valstybei, in : Lietuvos istorijos metraštis. 2004 metai, 1. Vilnius, 2005, p. 29.

[311] M. Ferenc, Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i ludzie, Kraków, 1998, s. 50.

[312] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 343.

[313] A. Boniecki, Poczet rodów w Wielkiem Księstwie Litewskiem XV i XVI w., Warszawa, 1887, s. 87

[314] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 164.

[315] Lietuvos Metrika, Knyga Nr. 224 (1522 – 1530). Teismo knyga 4, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1995, p. 403 – 404.

[316] Lietuvos Metrika.  Knyga Nr. 227 (1533 – 1535).  Teismų knyga 8, parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė, Vilnius, 1995, p. 60.

[317] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 20 (1536 – 1539). Užrašymų knyga 20, parengė R. Ragauskienė, D. Antanavičius, Vilnius, 2009, p. 205 – 206.

[318] Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. I.: Województwo  wileńskie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004, s. 62

[319] Ibid., s. 728.

[320] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 415

[321] Ibid., p. 139.

[322] Ibid.,, p. 250 – 251.

[323] LMAVB RS, f. 256, b. 3658, l. 1- 4.

[324] Ibid., f. 256, b. 2550, l. 1 – 17.

[325] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 313.

[326] Vilniaus Žemutinė pilis. XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002 – 2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė  Vilnius, 2006, p. 182.

[327]Ibid., p. 182.

[328] W. Pociecha, Królowa Bona (1494 – 1557), T. III, Poznań, 1958, s. 184.

[329] Vilniaus Žemutinė pilis. XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002 – 2004 m. istorinių šaltinių paieškos, sudarė R. Ragauskienė, Vilnius, 2006, p. 183.

[330] LMAVB RS f. 256, b. 2785, l. 1.

[331] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.12 (1522 – 1529).  Užrašymo 12, parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 2001, p. 307.

[332] Ibid., p. 308.

[333] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 181.

[334] Ibid., p. 356.

[335] Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. I.: Województwo  wileńskie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004, s. 118.

[336] Ibid., s. 573

[337] Ibid.,, s. 573.

[338] Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. II: Województwo trockie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004, s. 258.

[339] Ibid., s. 258.

[340] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 163.

[341] LMAVB RS, f. 256, b. 4282. Greičiausiai jis ir buvo valdovo dvarioniu, nes kitose dokumentuose, datuotinuose 1540 – 1542 m. jis minimas dvarioniu.

[342] Žr. priedą.

[343] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 162.

[344] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2008, p. 257.

[345] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 161.

[346] Ibid., p. 356.

[347] Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. II: Województwo trockie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004, s. 610.

[348] K. Pietkiewicz, Dwór litewski wielkiego księcia Aleksandra Jagiellończyka (1492 – 1506),  in : Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997, p. 112.

[349] Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. II: Województwo trockie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004, s. 610

[350] Lietuvos Metrika. Knyga Nr.12 (1522 – 1529).  Užrašymo 12, parengė: D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 2001, p. 461.

[351] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 224 (1522 – 1530). Teismo knyga 4, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt. Vilnius, 1995, p. 388.

[352] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 20 (1536 – 1539). Užrašymų knyga 20, parengė R. Ragauskienė, D. Antanavičius, Vilnius, 2009, p. 248.

[353] Ibid., p. 248.

[354] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010, p. 211.

[355] Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995, p. 272.

[356] E. Saviščevas, Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010F, p. 351.

Šaltiniai ir literatūra

I. Šaltiniai

Archyviniai šaltiniai

1)      Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių biblioteka. Rankraščių skyrius:

F 4 (Pergamentų rinkinys) – 7;

F 21 (Vilniaus balatarusų fondas) – 1645;

F 20 ( Teismų aktai) – 19;

F 25 (Archyvinių dokumentų kolekcija) -  2;

F 43 (Vilniaus kapitulos fondas) – 23231;

F 198 (Kauno miesto archyvas) – 804;

F 256 (Konstantinas Jablonskis) – 2049, 2350, 2398, 2550, 2750, 2785, 2789, 2858, 3114, 3541.1, 3543, 3544, 3550, 3658, 3779, 3865, 3867, 4230, 4282, 4293, 22423;

F 264 (Karazija Povilas) – 202, 268;

F 273 (ZoštautasAlbertas Liudvikas) – 3200.

2) Vilniaus Universiteto biblioteka. Rankraščių skyrius:

       f.4 – (A761)28589), (A761)28604, (A761)28623,  (A761)28561;

f. 69 - 85, 102.

Publikuoti šaltiniai

.

  1. Gurnickis Lukas, Lenkų dvariškis, iš senosios lenkų kalbos vertė ir komentarus parašė E. Patiejūnienė, Vilnius, 2009.
  2. Kazimiero teisynas (1468 m.), parengė/ įvadą ir paaiškinimus parašė J. Jurginis, Vilnius, 1967.
  3. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494 – 1504), parengė D. Antanavičius ir R. Petrauskas, Vilnius, 2007.
  4. Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro sąskaitų (1543 – 1548): 1543 VI 21 – 1544 XI 15, parengė D. Antanavičius, vertė S. Narbutas, Vilnius, 2012.
  5. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos (1543 – 1548), kn. 1: 1544 XI 15 – 1546 XI 15, parengė D. Antanavičius, vertė S. Narbutas, Vilnius, 2009;
  6. Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, parengė R. Jasas, Vilnius, 1971.
  7. Lietuvos Metrika, Knyga Nr.12 (1522 – 1529).  Užrašymų 12, parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 2001.
  8. Lietuvos Metrika.  Knyga Nr. 227 (1533 – 1535). Teismų knyga 8, parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė, Vilnius, 1999.
  9. Lietuvos Metrika. Knya Nr. 25 (1387 – 1546). Užrašymų knyga 25, parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius, 1998.
  10. Lietuvos Metrika. Knyga N.r. 19 (1535 – 1537). Užrašymų knyga 19, parengė D. Vilimas, Vilnius, 2009.
  11. Lietuvos metrika. Knyga Nr. 10 (1440 – 1523). Užrašymų knyga 10, parengė E. Banionis ir A. Baliulis, Vilnius, 1997.
  12. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 11 (1518 – 1523). Įrašų knyga 11, parengė A. Dubonis, Vilnius, 1997.
  13. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 14 (1524 – 1529). Užrašymų 14, parengė L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2008.
  14. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 15 (1528 – 1538). Užrašymų knyga 15, parengė A. Dubonis, Vilnius, 2000.
  15. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 20 (1536 – 1539). Užrašymų knyga 20, parengė R. Ragauskienė, D. Antanavičius, Vilnius, 2009.
  16. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 224 (1522 – 1530). Teismų knyga 4, parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius, 1995.
  17. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 225 (1528 – 1547). Teismų knyga 6, parengė S. Lazutka, Vilnius, 1995.
  18. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 229 (1540 – 1541). Teismų knyga 10, parengė S. Lazutka, I.Valikonytė, S. Viskantaitė -  Saviščevienė, Vilnius, 2003.
  19. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 230 (1542). Teismų knyga 11, parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė, Vilnius, 2001.
  20. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 4 (1479 – 1491). Užrašymų knyga 4, parengė L. Anužytė, Vilnius, 2004.
  21. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 5 (1427 – 1506). Užrašymų knyga 5, parengė ir pratarmę bei komentarus parašė E. Banionis, Vilnius, 1993.
  22. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 523 (1528). Viešųjų reikalų knyga 1, parengė : A. Baliulis, A. Dubonis, Vilnius, 2006.
  23. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 7 (1506 – 1539). Užrašymų 7, parengė: I. Ilarienė, L. Karalius, D. Antanavičius, Vilnius, 2011.
  24. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499 – 1514). Užrašymų knyga 8, parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius, 1995.
  25. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 9 (1511-1518). Užrašymų knyga 9, parengė K. Pietkiewiczius; tekstus lietuvių k. parengė A. Baliulis, Vilnius, 2003.
  26. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529), parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, E. Gudavičius, Vilnius, 2001.
  1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas, sud. A. Baliulis, E. Meilus, Vilnius, 2001.


II. Literatūra

  1. BANIONIS, Egidijus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinių tarnyba XV – XVI amžiais, Vilnius, 1998.
  2. BONIECKI, Adam. Poczet rodow w Wielkiem Księstwie Litewskiem XV i XVI w., Warszawa, 1887.
  3. FERENC, Marek.  Dwór Zygmunta Augusta. Organizacja i łudzie, Kraków, 1998.
  4. OCHMAŃSKI, Jerzy. Organizacija obrony w Wielkim Księstwie Litewskim przed napadami Tatarów krymskich w XV w., in: SMHW, 1960, t. 5.
  5. PETRAUSKAS, Rimvydas. Didžiojo kunigaikščio institucinio dvaro susiformavimas (XIV a. pabaigoje – XV a. viduryje), in: Lietuvos istorijos metraštis, Vilnius, 2006.
  6. PETRAUSKAS, Rimvydas. Nuo Vytauto iki Aleksandro Jogailaičio: didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvaro tęstinumo problema, in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, Vilnius, 2007.
  7. PETRAUSKAS, Rimvydas. Valdovo pinigai: finansai pagal valdovo dvaro sąskaitų knyga[žiūrėta 2014 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: <http://m.lrytas.lt/-11837057921181690802-p7-valdovo-pinigai-finansai-pagal-dvaro-s%C4%85skait%C5%B3-knygas.htm žiūrėta>.
  8. PIETKIEWICZ, Krzysztof. Dwór litewski wielgiego księcia Aleksandra Jagiellończyka, s 94, in : Lietuvos valstybė XII – XVIII a., Vilnius, 1997.
  9.  POCIECHA, Władislaw. Królowa Bona(1494 – 1557), T. III, Poznań, 1958.
    1. R. Petrauskas, Nuo keliaujančio Vytauto dvaro – prie rezidencinio valdymo [žiūrėta 2014 m. kovo 15 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-nuo-keliaujancio-vytauto-dvaro-prie-rezidencinio-aleksandro-valdymo-582-406533>.
  10. RAGAUSKIENĖ, Raimonda, Vengrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Aleksandro Jogailaičio ir Stepono Batoro laikais (1492 – 1586 m.) [žiūrėta 2014 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=162&Itemid=59>.
  1. JAWORSKI, Rafal. Dwór  Kazimiera Jagiellończyka (1440 – 1492). Rozprawa doktorska, Uniwersytet Warszawski, 2004.
  2. JABLONSKIS, Konstantinas. Istorija ir jos šaltiniai, sudarė ir spaudai paruošė V. Merkys, Vilnius, 1979, p. 95–130.
  3. KIAUPIENĖ, Jūratė. Mes Lietuva. Lietuvos Didžiosios Kuniaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas), Vilnius, 2003.
  4. KOLANKOWSKI, Ludwik. Zygmunt August wielki książę Litwy do roku 1548, Lwóv, 1913.
  5. KUKIEL, MARIAN. Zarys historii wojskowośći w Polsce, Poznań, 2006.
  6. LESMAITIS Gediminas, LDK samdomoji kariuomenė XV a. pabaigoje – XVI a. antrojoje pusėje, Vilnius, 2010.
  7. LESMAITIS, Gediminas. LDK samdomosios kariuomenės šaltiniai ir jų tyrimo problemos  ( XV a. pabaiga – 1572) [žiūrėta [2011m. sausio 15d. ]. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2005~ISSN_1392-6489.V_20.PG_313-330/DS.002.0.01.ARTIC>.
  8. LESMAITIS, Gediminas. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės samdomoji kariuomenė XV a. pabaigoje – 1570 m. [žiūrėta: 2011m.  sausio 15d. ]. Prieiga per internetą: < http://samdiniai.clio.lt/?p=29>.
  9. LESMAITIS, Gediminas. Nuo Viedrošos iki Oršos. Permainos LDK kariuomenės komplektavimo sistemoje; in: Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, Vilnius, 2007.
  10. LOKAS Džonas, Esė apie pilietinę valžią, Vilnius, 1992.
  11. MACHOVENKO, Jevgenij. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Diskusiniai klausimai, Vilnius, 2007.
  12. NEUMAN Marian, PIETKIEWICZ, Krzysztof. Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio itinerariumas (1492 m. birželis – 1506 m. rugpjūtis), in: Lietuvos istorijos metraštis 1995, Vilnius, 1996, p. 154 – 240.
  1. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Lietuviškais Žygimanto Augusto dvaras (1548 – 1572 m.) – realybė ar fikcija, p. 35; in:  Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2005 – 2006 m. tyrimai, VILNIUS, 2007.
  2. RAGAUSKIENĖ, Raimonda. Vilniaus Žemutinė pilis. XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002 – 2004 m. istorinių šaltinių paieškos, Vilnius, 2006.
  3. ROWELL, Stephen Christopher. Trumpos akimirkos iš Kazimiero Jogailaičio dvaro: neeilinė kasdienybė tarnauja valstybei, in : Lietuvos istorijos metraštis. 2004 metai, 1. Vilnius, 2005.
  4. SAVISČEVAS, Eugenijus. XVI a. I – osios pusės žemaičių valdžios elitas: kilmė ir tapatumas [žiūrėta 2014 m. kovo 14 d. ]. Prieiga per internetą: <http://istorija-zemaitija.blogspot.com/2009/07/xvi-i-osios-puses-zemaiciu-valdzios.html>.
  5. SAVIŠČEVAS, Eugenijus.  Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010.
  6. SAVIŠČEVAS, Eugenijus. LDK istorija: Bajorų prašymai ir valdovo atsakymai XVI a. I p. seimuose [žiūrėta: 2014m.  gegužės 15d. ]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/istorija/ldk-istorija-bajoru-prasymai-ir-valdovo-atsakymai-xvi-a-i-p-seimuose-582-412698>.
  7. SAVIŠČEVAS, Eugenijus. Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409 – 1566 metais, Vilnius, 2010.
  8. SIRUTAVIČIUS, Marius, Diplomatinės veiklos normos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos valstybės santykių praktikoje  (XV – XVI s. sandūroje), in: Lietuvos istorijos metraštis, t. 2002/2, 2004.
  9. SZWEDA, Adam. Organizacja i technika dyplomacji polskiej w stosunkach z zakonem krzyżackim w Prusach w latach 1386-1454, Toruń, 2009.
  10. Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII wieku. Spisy, oprac. A. Rachuba i  Henryk Luluwicz, Kórnik 1994.
  11. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. I.: Województwo  wileńskie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004.
  12. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. II: Województwo trockie, XIV - XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa,  2004.
  13. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy T. IV.: Ziemia smoleńska i województwo smoleńskie XVIII wiek, pod red. A. Rachuby, Warszawa, 2004.
  14. БОХАН, Юрий. Наёмнае войска ў Вялікім княстве Літоўскім XV-XVI стст., Miнск, 2004.

Istorija Lietuva Miestai Naujienos Trakai Uncategorized Vilnius



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra