Didžiojo istorijos naratyvo revizavimas Laimos Tubelytės – Kriukelienės tapyboje. Recenzija – straipsnis

Autorius: Data: 2021-04-21 , 13:18 Spausdinti

Didžiojo istorijos naratyvo revizavimas Laimos Tubelytės – Kriukelienės tapyboje. Recenzija – straipsnis

Oršos mūšis. L.Tubelytės – Kriukelienės pav.

Prof. dr. Remigijus Venckus, Medijų menininkas ir kritikas, www.voruta.lt

„Kūryba man yra gyvenimo pilnatvė, džiaugsmas, o taip pat minčių, idėjų bei ieškojimų įprasminimas“, taip lakoniškai ir konkrečiai apie savo tapybą prabyla dažnai istorinę tematiką kūriniuose plėtojanti dailininkė Laima Tubelytė – Kriukelienė (g. 1959). Prieš pradedant detalią paveikslų analizę pirmiausia verta pristatyti esminius kūrinės biografijos faktus.

1982 m. L. Kriukelienė baigė Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją), kur įgijo piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę. Jos pedagoginio darbo pradžia buvo Dusetų Kazio Būgos vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Vėliau kūrėja pradėjo dirbti Zarasų meno mokyklos dailės mokytoja ir skyriaus vedėja. Nuo 1996 m. L. Kriukelienė dėsto dailės disciplinas Utenos kolegijoje, o nuo 2016 – 2020 m. ji priklauso menininkų grupei „Individualistai“. Per trisdešimt metų L. Kriukelienė dalyvavo dešimtyse grupinių dailės parodų bei surengė keturiasdešimt autorinių parodų, kurios buvo eksponuotos Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Utenoje ir kitose Lietuvos miestuose. 2018 m. jos plėtojama kūryba buvo pažymėta Utenos meno ir kultūros premija[1].

Protėviai laiko tėkmėje. L.Tubelytės – Kriukelienės pav.

                      Ryžtis kūryboje prabilti apie didžiuosius istorijos naratyvus yra didžiulis iššūkis. Tikriausiai todėl mano dėmesį sustabdo kūriniai, plėtojami Aisčių, Lietuvos istorijos motyvais. Pasitelkdama meninės raiškos priemones dailininkė ir rekonstruoja, ir naujai dekonstruoja tautos pasakojimą; t. y., kuria dabarties naratyvinį ryšį su praeitimi. Šiuo atveju būtina pastebėti, kad nuo 2013 m. L. Kriukelienė bendradarbiavo su akademiku prof. dr. Eugenijumi Jovaiša ir sukūrė ne vieną kūrinių seriją skirtą mokslininko veikalams iliustruoti[2].

                      Paveikslų plokštumoje atpažįstama istorija iškyla tarsi judėjimas vizualinės tiesos link, t. y. autorė analizuoja judančius kūnus didvyriškose kovos scenose. Taip Aisčių ir Lietuvos istoriją grindžiantys paveikslai tampa praeities matymo istorija (t. y. praeitis pasirodo atpažįstamais pavidalais)[3]. Šiuo klausimu dailininkė pasisako: „[…] tapyti Lietuvos istorijos temomis jaučiu neblėstantį poreikį ir suvokiu didžiulę prasmę. Kas gali būti šventesnio ir tauresnio už meilę savo gimtajam kraštui? Tapyti Lietuvos žemę, valdovus, senuosius radinius ir su jais susijusius įvykius bei pergalingus mūšius, įprasminti tautinius simbolius ir ženklus – nepaprastas džiaugsmas ir tuo pačiu didelė atsakomybė“[4].

Gintaro kelias. L.Tubelytės – Kriukelienės pav.

                     L. Kriukelienei būdingas vizualus istorijos revizavimas – tai lyg kūrybinis bandymas pasipriešinti iki galo nesuvokiamai grėsmei, nukreiptai į tautą. Regint meistriškai nutapytas masines istorines scenas, žiūrovas patiria ne tik suaktyvinamą vaizduotę, lakiojančią istorijos naratyvais bet ir aktualius klausimus apie tautos, gyvybės ir žmogaus trapumą. Apie tai gana taikliai yra svarsčiusi Viktorija Daujotytė: „Ar žmogus yra saugus? Ar saugi yra tauta, valstybė? Žmonija? Žemė? Ne, niekas nėra saugus. Ir ar buvo kada saugus? Žmogaus pasaulis yra trapus. Trapus iš pačios savo esmės —iš žmogaus pažeidžiamumo, laikinumo“[5].

                      Kovos scenose įvaizdinamas racionalus, L. Kriukelienei būdingas figūrų išdėstymo ritmas. Ritmo pagalba paveikslai deklaruoja judantį, bet ne statišką įvykį, lemia dramą ir siužeto posūkių nulemtą įtampą. Ritmas – tai didingam naratyvui būdingo nerimo įvaizdinimo būdas. Paveiksluose nuolatos stiprėdamas ritmas tuo pačiu metu stiprina ir figūrų gyvybingumą. Visa tai lemia judančio, bet ne statiško paveikslo įspūdį.

Lietuvos istorijos slenksčiai. L.Tubelytės – Kriukelienės pav.

                      Judėjimo fenomenas L. Kriukelienės kūriniuose yra realizuojamas tiek formoje, tiek turinyje. Mano jau minėtas regimasis ritmas ir yra tai ką vadinu judėjimą formoje, o štai siužetas, nuorodos į didžiuosius istorijos naratyvus mus verčia jausmais ir mintimis judėti iš dabarties į praeitį. Intuityviai judėdama žiūrovo vaizduotė priverčia permąstyti įvykius, galvoti apie jų vietą ir prasmę mūsų dabarties gyvenime. Visa tai ypatingai grindžiama plėtojant meistrišką spalvos pynę; apie tai autorė svarsto: „[…] džiaugiuosi, kad meilę Lietuvai ir Gyvenimui galiu išreikšti spalvų potėpiais  drobėje ir dalintis tuo jausmu su meno mylėtojais“[6].

                      Paveikslų formoje l. Kriukelienė gana aiškiai atskiria istorinio naratyvo ženklus, leidžia mums identifikuoti asmenis ir įvykius. Vadinasi, formoje egzistuojantis ženklų žaismas plėtojamas arba išskiriamas taip, kad jis atliktų savo informacinę funkciją. Anot Rolfo Duroyus ir Gūnterio Kernerio forma, šviesa, spalva, potėpis – visa tai vadintini sintaktiniais elementais[7].

Aisčių pasaulis. L.Tubelytės – Kriukelienės pav.

                      Rekonstruodama istoriją autorė formuoja ir tam tikras nuorodas verčiančias svarstyti apie tautos mitą, mito universalumą ir istorinio mito (arba net šiuo atveju pavadinčiau epo) vietą; autorė konstatuoja, kad „[…] paveiksluose žiūrovai ieško savo tapatybės, didžiuojasi tautos istoriniais herojais, jaučiasi tikrais šalies gyventojais“[8]. Nors L. Kriukelienė įdėjai išreikšti pasitelkia tapybą, o ne pasakojimą žodžiu arba raštu, ji vis tik žengia lyginamosios mitologijos kryptimi, kur yra siekiama atskleisti kaip didingieji pasakojimai nustato ir reprezentuoja ryšius, kaip juose įforminti ryšiai veikia vienos ar kitoje visuomenės aplinkoje. Nors L. Kriukelienė ir ieško bei vizualizuoja pasikartojančius vaizdinius, egzistuojančius skirtinguose laikmečiuose, bet juos iškelia kaip universaliai aktualius net dabarties gyvenimui.  Todėl jos kūrybinė strategija artėja link to, ką Josephas Campbellas vadino „monomitu“[9]. Ši idėja postulavo, kad didieji pasakojimai yra viena ir ta pati istorija, tik visada perteikiama skirtingai. Tad šiuo atveju, L. Kriukelienė mums suteikia naują galimybę susitikti su praeities pasakojimais, atgyjančiais tapybos kūriniuose. Šią prielaidą lemia ir tai, kad autorei yra svarbus didvyrio aspektas. Čia didvyris yra traktuojamas kaip sektinas pavyzdys, o tapyba tampa puikia priemone, kur potėpiai ir dinamiškos vaizduojamųjų objektų / subjektų formos stiprina žiūrovo nuostabos jausmą; t. y. žiūrovo nuostaba, susižavėjimas ir dėmesys auga jam atsidūrus prieš didžiojo naratyvo slėpinį jo dėsningą tvarką. Apie tai Kriukelienė teigia: „Geras jausmas užlieja širdį, kai pastebiu, kad nutapytas paveikslas istorine tema nepalieka abejingo žmogaus, besidominčio savo krašto praeitimi. Ypač džiaugiuosi, kai kūriniai sudomina jaunimą. Manau, kad įtaigus istorine tema sukurtas paveikslas jauno žmogaus samprotavimuose palieka ryškų pėdsaką“[10].

Parodos atidaryme. Laima Tubelytė – Kriukelienė, 2018 m.   

                      Kai bandome vizualinėje paveikslo plokštumoje identifikuoti ir atpažinti įspūdingiausius istorijos fragmentus, tuomet pasakojimas tampa labai imersišku ( t. y. įtraukiančiu). Labiausiai imersija aktuali L. Kriukelienės abstrakčiuose, ypatingai potėpiu ir spalva ritmą sustiprinančiuose paveiksluose. Šiuose kūriniuose autorė plėtoja pasakojimą egzistencijos tema. Abstrakcija padeda vizualiai demaskuoti vaizdavimui nepasiduodančius jausmus ir nuojautas. Apie tai menininkė teigia: „mane įkvepia  kosmoso tematika, gyvenimo prasmės ir būties paieškos. […] Menines idėjas perteikiu tiek realistiniu, tiek ir abstrakčiu vaizdavimo būdu“[11]. Šiuo atveju abstrakcija tarytum prašosi užeiti už vaizdavimo sistemos, į ten kur šėlsta jausmai ir netramdoma vaizduotė, į ten iš kur pati sistema ir yra kilusi. Abstrakti tapyba – tai kelionė, kurios metu užklumpa ypatingi jausmai, susiję su išgyvenama būtimi, kintančia aplinka, artimųjų buvimu ir net išėjimu. Sėkmingai įgyvendinta imersija rodo, kad paveikslo abstraktumas net žiūrovą verčia paveiksluose ieškoti savojo gyvenimo tapatumo bruožų; gal būt net tokiu būdu dar kartą grįžti ir prie didžiųjų istorijos naratyvų…

Sofija Vytautaitė. L.Tubelytės – Kriukelienės pav.

Literatūra:

[1] Kriukelienė, L. (2021-03-25). Kūrybinės veiklos aprašymas, biografija [Elektroninis laiškas R. Venckui].

[2] Žr. ten pat.

[3] Žr. Gombrich, E. H. (2000). Dailė ir iliuzija. Vilnius, Alma Littera, 14.

[4] Kriukelienė, L. (2021-03-25). Paaiškinimas apie kūrybą [Elektroninis laiškas R. Venckui].

[5] Daujotytė, V. (2012). Grėsmių yra visada. Nerimas: Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos. Vilnius: Tyto Alba, 30

[6] Kriukelienė, L. (2021-03-25). Paaiškinimas apie kūrybą [Elektroninis laiškas R. Venckui].

[7] Duroy, R., Kerner, G. (2002). Menas kaip ženklas: semiotinis-sigmatinis metodas. Įvadas į meno istoriją. Vilnius: Alma littera, 246.

[8] Kriukelienė, L. (2021-03-25). Paaiškinimas apie kūrybą [Elektroninis laiškas R. Venckui].

[9] Žr. Campbell, J. (2015). Herojus su tūkstančiu veidų. Vilnius: Tyto Alba

[10] Kriukelienė, L. (2021-03-25). Paaiškinimas apie kūrybą [Elektroninis laiškas R. Venckui].

[11] Žr. ten pat.

Kultūra Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra