Didžioji Lietuva (arba trumpa LDK istorija – Lietuvos vardo tūkstantmečiui skiriama)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš daug tūkstantmečių, atsitraukus ledynams, didžioji Europos lyguma apaugo pirmykšte giria . Pietuose ji ribojosi su stepe, šiaurėje jos ribos buvo iki ten, kur dar augo taurieji plačialapiai medžiai – ąžuolai, uosiai, liepos… (jos likučius dar galima išvysti Gudijos ir Lenkijos pasienyje – tai senovinė Belovežo giria, niekada nekirsta).

Anoji giria ir yra baltų (dabartinių lietuvių ir latvių) protėvynė. Tai patvirtina tiek archeologija, tiek antropologija, o ypač hidronimika. O juk vandenų –upelių, ežerų, pelkynų – vardai yra patys archajiškiausi, nekintantys tūkstančius metų. Tautos gali jau nebūti, o vandenų vardai tebeliudija juos pakrikštijusių, juos įvardijusių prigimtinį poetinį talentą…

Šis baltiškosios oikumenos ovalas iš vakarų į rytus tęsėsi beveik 2000 km., nuo Elbės vakaruose iki Volgos ir Okos santakos rytuose, o jo viduryje telkšojo didžiulis ežeras, minimas dar Herodoto raštuose (dabar virtęs Pripetės pelkėmis ), iš kurio į visas puses tekėjo penkios upės – Nemunas su Nerimi, Dauguva, Dniepras ir Volga. Šitoji sengirių šalis ilgus amžius buvo istorijos nuošalėje – tautos kraustėsi tai ten, tai atgal, kariavo tarpusavy, vis labiau įsukdamos istorijos smagratį, o čia, slaptingoje girių prietemoje ,romuvų šalyje, tvyrojo ramybė…

Tačiau šitoji ramybė negalėjo amžinai tverti. Ir į šią pirmykščio girių rojaus šalį įsiveržė istorijos sūkiai. Pašonėje atsiranda germanų, o vėliau slavų gentys. Slavai veržiasi Dniepru aukštyn, perkirsdami baltų ovalą į dvi dalis. Rytiniai baltai išnyksta visai, tiktai Ipatijaus metraštis dar mini pamaskvėje gyvenusius goliadj, galindus (galinius, pakraštinius mūsų gentainius). Vakariniai gi tirpsta lyg ledo lytis slavų jūroje, kol belieka mažas plotelis prie Baltijos jūros, septintoji dalis anosios, buvusios būtovės…

Šis mįslingas tirpsmas, kurio giliasias priežastis atsisako atskleisti mūsų pasąmonė, nebuvo vien rezignacija. Bandyta buvo ir priešintis – tą liudija degėsių ir pelenų sluoksniai ant piliakalnių, kovų žymės, senovės kronikos ir legendos. Tačiau viena yra tikra – gal seniausia ir sėsliausia Europos tauta, kuri gyvena ten, kur gimė – ar daugelis Europos tautų galėtų šitaip pasakyti – atsiduria ant išnykimo ribos…

Ir tada įvyksta pirmasis iš trijų stebuklų lietuvių tautos istorijoje – sutveriama valstybė, tautos būties tvirtovė. Nuo tada tauta jau turi namus – pilis, jau nėra benamė, istorijos vėtrų išguita iš gimtujų girių. Valstybės provaizdį jau galima įžiūrėti ir Kvedlinburgo analuose paminėtoje Litua.Anot naujausių įžvalgų, ten minima Litua nėra kraštas, nėra geografinė savoka, bet protovalstybės, pirmykštės valstybės pavadinimas, kurį jau krikščioniškoje erdvėje įtvirtino karalius Mindaugas.

Už šitai buvo brangiai sumokėta – pietuose, nelygioje kovoje, užpulti iš trijų pusių, krito jotvingiai, karingiausioji gentis, baltų samurajai.

…įkirsk kaip kardą
į kirsną žemę
į seirą dangų
į pelkių neviltį
jotvingio tūžmastį
– kad tu paspringtum
kad tu, gude, nesulauktum
manęs parklumpant…

Vakaruose kryžiuočių buvo nukariauti prūsai, šiaurėje- kalavijuočių pavergti latviai. Tačiau branduolys – Lietuva – šių aukų dėka laimėjo krauju aplaistyto istorinio laiko kvantą, lemtingą mirksnį… BUVO SUKURTA LIETUVOS VALSTYBĖ.

*

Šios valstybės dar laukė daugybė išbandymų, potvynių ir atoslūgių. Tačiau ji išliko, ir netik išliko – LIETUVA laimėjo ilgiausiai Europos istorijoje trukusį karą – daugiau kaip du šimtus metų, nuo Durbės iki Pabaisko mūšio, trukusias grumtynes su grėsmingaisiais crusaders, Kryžiuočių ordinu. Šis karas, sakoma, iš Lietuvos pusės pareikalavo milijono vyrų gyvybių – o juk tada gyventa daug rečiau. Iš tų laikų yra išlikę Ragainės pilies griuvėsiai – niaurūs, randuoti, tarsi didžiulio žvėries iškramsnoti mūrai – dabar stūkso dešiniajame Nemuno krante, amžiams prarastoje prūsų žemėje lyg nebylus agresijos prieš niekuo dėtą tautą paminklas.

Kodėl pralaimėjo Ordinas – karių vienuolių valstybė, tobulai suorganizuota militarinė struktūra, kur viskas buvo skirta para bellum, karui? Pralaimėjo, nepaisant visos Europos riterių paramos, pralaimėjo pagoniškai, barbariškai anų laikų terminais valstybei. Atsakymas slypi labiau teologijoje nei militarikoje. Paradoksalu, bet, taikant A. J. Toynbee metodiką, šiuo Lietuvos valstybės time of troubles laikotarpiu barbarų rolėje buvo kryžiuočiai.

Viešpaties Jėzaus Kristaus karsto vaduotojai, gailestingieji hospitaljerai, skaistybės ir neturto adeptai, kryžiaus karų karžygiai, Ordinus Sancti Mari, ordino, pašvęsto Šv. Mergelei Marijai, kariai palaipsniui virsta teutoniškosios, etninės agresijos kalaviju. Nuolat yra barami ir drausminami popiežių, nes iškreipia Naujojo Testamento dvasią – jų raštuose retai sutiksi Kristaus vardą, užtai mėgstamas herojus yra Senojo Testamento Judas Makabėjus, priešų žudikas. Dievo rūstybė netrunka pasireikšti – seka katastrofa prie Tanenbergo.

Toliau – dėsninga destrukcija: pereinama į protestantizmą…Švenčiausios Mergelės Marijos gynėjai jos išsižada! Iš kadaise galingo ordino lieka mažas kambarėlis Vienos senamiestyje, kur saugomi ordino archyvai, tiktai dabar jis jau vadinasi Maltos ordinu ir išpirkinėja praeities nuodėmes krikščioniškaja labdara…

*
Lietuviškosios istorinės geopolitikos lemtinga duotybė yra jos buvimas tarp Rytų ir Vakarų. Dėl stačiakaktiškos pagoniškosios priešpriešos – o gal dėl dieviškosios logikos, slypinčios plenitude temporis sąvokoje – lietuvių tautos krikštas sutrinka. Lietuva lieka beveik vienintele pagonių valstybe krikščioniškų valstybių apsupty. Jos valdovams tenka kariauti vienu metu tiek su Vakarais, tiek su Rytais. Kaip sekėsi karaliaus Mindaugo sukurtai Lietuvai paskirstyti jėgas?

Logiška geopolitinio dualizmo pasekmė buvo didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo diarchija (Kęstutis kariavo Vakaruose, Algirdo įtakos zona buvo Rytai) – retas reiškinys turbūt ne tik Europos istorijoje. Įsidėmėtina, kad šis dualizmas paliko įspaudą ir šių valdovų hipostazėse – Kęstutis, kaip teigia kiek mitologizuoti šaltiniai, iš riterystės kodekso perėmė paprotį perspėti priešą prieš jį užpuolant, priesaikos ritualą (rūgoki norus, nenokigus panan – senovinės karių priesaikos fragmento rekonstrukcija: apytikriai „smerk norus, kurie netenkina valdovo“).

Algirdo įvaizdyje yra rytietiškų bruožų – tai proortodoksinė orientacija, tačiau tuo pat metu ir (gal menama) netolerancija, pasireiškusi jo aplinkos įvykdytu keleto lietuvių, perėjusių į stačiatikybę, nužudymu (vėliau paskelbtų šventaisiais); prašmatnios laidotuvės ir kita rodo galėjus jame būti rytietiškojo despotizmo…

Iš kur šitiek gyvybinės energijos tautai, ką tik išsigelbėjusiai iš pavojaus pačiai jos egzistencijai? Levas Gumiliovas, rusų mąstytojas, į istoriosofiją įvedė pasionariškumo terminą – kai etnosas, atlaikęs likiminį išbandymą, įgauna pažadintos gyvybinės energijos perteklių, kuris dažniausiai išsilieja ekspansija. Šis kiek biologizuotas terminas leidžia paaiškinti, pvz., ispaniškosios rekonkvistos fenomeną, kai buvo prarasta beveik visa gyvybinė erdvė, maurams užkariavus Pirėnų pusiasalį (išskyrus Galisiją ir Asturiją). Per aštuonis šimtmečius trukusias aršias kovas pusiasalis buvo atkariautas – vedant karžygiui El-Sidui, su šūkiu Sant Jago (šventas Jokūbai) ir iškėlus kryžiaus pavidalo kalaviją – matamorą.

LDK ekspansija į rytus, link Pontus Euxinus, Juodosios jūros ir buvo lietuviškoji, baltiškoji rekonkvista – grįžimas į savo žemes, natūralus kaip gyvūno instinktas. Juk, anot V. Toporov’o, „situaciją, kai Maskvos mieste buvo kalbama slaviškai, o jos apylinkėse – baltiškai, nuo „litovščinos“, t. y. D.K. Algirdo antpuolių (XIII a.) teskiria šimtmetis“. Energija, pažadinta likiminio iššūkio, jos perviršis išsiliejo į pusiau instinktyvų „žygį į Rytus“.

Šis time of heroes laikotarpis reiškė Lietuvai labai daug, ir ne vien todėl, kad LDK tapo viena didžiausių Europos valstybių – nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Deja, tik pagal plotą. Turėdama išskirtinę geopolitinę potenciją, LDK realios europinės politikos plotmėj beveik neegzistavo – tol, kol Europos paribiuos, kur baigiasi miškai bei civilizacija ir banguoja žalsvai ruda stepės jūra – kol ten nesušmėžavo raitelių ant žemaūgių žirgų, aukštomis kailinėmis kepurėmis ir lenktais kardais jojos…Tartares, totoriai!

Štai tada ir Europa atrado Lietuvą – kai Europos miestai puolė statytis sienas, kol nevėlu, kol totoriaus strėlė nenutraukė bokšto trimitininko heinalo giesmės, kaip tai įvyko Krokuvoje. Ši pagoniška valstybė, kurios valdas dar neseniai seni žemėlapiai įvardindavo kaip nežinomos žemės, mokėjo kariauti, nes karas jai buvo tapęs būtina išlikimo sąlyga, egzistencine būtinybe. Būdama kitaip surėdyta socialine–ekonomine prasme nei aplinkinės krikščioniškos valstybės, ji turėjo sritį, kur buvo už jas pranašesnė.

…raudonas kraujas girdo žolę
prie Mėlynųjų Vandenų
ugnim, gaisravietėm pilių
žėruoja dangūs virš
Podolės
čia Lietuvos likimą lemia
strėlė – klasta akių nuožmių
ir kirtis kreivo
jatagano ten žirgus ganėme. Kadais. Dabar – tylu
žalioj žolėj paukštelis cypsi
žalioj žolėj lig
debesų žolėj, pagirdytoj krauju
prie Mėlynųjų Vandenų…

Tai – fortifikacinė kultūra, pilių ir tvirtovių statymo išmanymas. Vakarų Europos pilys gal dailesnės ir stilingesnės, bet jos buvo statomos daugiausia vidaus, tarpusavio kovoms, daugiau ar mažiau civilizuotoms. O tuo tarpu lietuvių pilių įguloms reikėjo kariauti realų, negailestingą karą – atlaikyti ištisinę fronto liniją tarp girios ir stepės, tarp Europos ir Azijos – laukinių ordų antplūdžius, ilgalaikes apgultis, kariauti be taisyklių, žūti ar būti. LDK ankstyvojo laikotarpio pilys – tai didingi, asimetriški, niaurūs monstrai, kurių griuvėsių monumentali grasa dar ir dabar kelia pasąmoningą pagarbą…

Štai Podolės Kameneco (Kamenec-Podilsko), labiausiai į pietryčius nutolusios LDK pilies istorija: į Podolę, kuria tarsi vieškeliu į Europą verždavosi stepių tautos, atvyksta keturi Karijotaičiai, Gedimino anūkai. Apsidairo, ir pasirenka vietą, idealią piliai statyti – Smotričiaus upės vingį, aukštais uolėtais skardžiais, pasagos formos. Per trumpą laiką pastato galingą pilį ir dar dvi pilis netoliese, tuo būdu sukurdami užkardą totorių, o vėliau turkų invazijai. Pagrindinė Kameneco miesto gatvė įkūrėjų garbei yra pavadinta Karijotaičių vardu. Geriausiai išliko įspūdingoji Podolės Kameneco pilis, nes niekada nebuvo sugriauta. Tiesa, ją trumpam buvo užėmę turkai, bet nesugriovė ir vėliau taikingai išsinešdino.

Pasakojama, kad į pilies katedrą turkai įjojo žirgais, ir ten buvo apipjaustytas berniukas – tuo ritualu, matyt, bažnyčia buvo paversta mečete, o prie katedros pristatyti du minaretai. Krikščionims atgavus šventovę, vienas minaretas buvo nugriautas, bet kitas paliktas, tik jo viršuje pastatyta šv. Mergelės Marijos statula, po kurios kojomis atsidūrė islamiškasis mėnulis. Tokiu būdu turime paminklą, liudijantį LDK valdovų religinį pakantumą, iš kurio galėtų pasimokyti ir šiuolaikiniai valstybių lyderiai. Dar daugiau – katedroje palikta ir marmurinė musulmonų ambona, ant kurios tebėra arabiškas užrašas Dievas yra didis, nuolatinių kovų su kaimynais iš Vakarų ir Rytų, šiaurės ir pietų sąlygomis Lietuvai pavyko ne tik išsaugoti valstybingumą, bet ir sukurti galingą bei patikimą karinę organizaciją, kuri dar turėjo tarti žodį ateities Lietuvos istorijoje. Dar, beje, svarbiau, jog į XIV a. pabaigą Lietuvos valstybė sukaupė tam tikrą jėgos atsargą, užtikrinusią jai galimybę tinkamai pasirinkti tinkamu momentu. Todėl tik paviršutinis stebėtojas gali aiškinti kaip atsitiktinumą „netikėtą“ Lietuvos iškilimą ir jos tapsmą vos ne pagrindine galybe šitame Rytų Europos regione, kur jos vieninteliu varžovu buvo besiformuojanti Maskvos Rusia“, – teigia Vladimiras Toporovas. Ir šis „tinkamas pasirinkimas tinkamu momentu“ pagaliau atėjo, nes buvo seniai pribrendęs. Turima omeny Lietuvos, paskutinės pagonių valstybės Europoje, krikšto epopėja.

„Lemiamas momentas buvo pasirinktas sėkmingai ir sąmoningai, jis tyčia ar netyčia iš anksto buvo ruošiamas Gedimino, Algirdo ir Jogailos pastangomis. Ir dinastinės Jogailos ir Jadvygos jungtuvės, ir Jogailos apsikrikštijimas, savanoriškas ir visiškai atsakingas iš Jogailos pusės (nepaisant įpročio ir, matyt, prisirišimo prie kai kurių pagoniškos savimonės „ėjimų“) buvo tik sėkmingas ilgo ir sunkaus kelio apvainikavimas. Krikščionybė buvo priimta be tų deformacijų ir kompleksų iš naujakrikštų pusės, kurie buvo taip charakteringi latvių ir prūsų gentims; tautiškumas, kalba, valstybės savarankiškumas buvo išsaugoti ir netgi pagausinti.

Perėjimas iš pagonybės į krikščionybę iš esmės pasirodė buvęs organišku, nelydimu pagrindų sukrėtimo, ir šitoji aplinkybė ypač nulėmė tolimesnį istorinį krikščionybės likimą Lietuvoje – ir negirdėtų triumfų periodais(praslinkus tik keletai metų po krikšto 1387m., valdant Vytautui Didžiajam (1392-1430), Lietuvos valstybė plytėjo nuo Baltijos jūros iki Juodosios ir nuo Narevo bei Vakarinio Bugo iki Pamaskvės, beveik sulig linija Rževas – Možaiskas – Kaluga) ir tais periodais, deja, daug dažnesniais, kai tekdavo įtemptai, tragiškai, iš paskutinių jėgų kovoti už savojo valstybingumo, kultūros ir kalbos pagrindus“ – teigia rusų mokslininkas.

Istoriją užpildo tauta, bet kuria asmenybės, ir iš jų likimų vingių, istorinių asmenybių genijaus apraiškų dera mokytis ateities kartoms, kad nepaskęstume empirikoje, neprarastume žvilgsnio iš aukštos viršūnės. Kas buvo jie, tie anų laikų valdovai, pilių ir polių didybės kūrėjai? Kuo skiriasi dabartiniai mūsų vadovai nuo anų laikų va(l)dovų ? Negi viena vienintelė „L“ – raidė, reiškianti individualybę – sukuria šį skirtumą ? Ko būsimieji prezidentai galėtų iš anųjų pasimokyti?

„…valstybinis ir politinis blaivumas, prakticizmas ir lankstumas (pašalinis stebėtojas kartais linkęs pervertinti šitokios pozicijos „cinizmą“) uždėjo savo antspaudą ant visų pagoniškos Lietuvos įaugimo krikščionybėn peripetijų. Ir dar vienas svarbus bruožas neturi likti be dėmesio – tai labiausiai iškilių Lietuvos valdovų platus geopolitinis akiratis: sprendimai, kartais atrodę vienas kitam prieštaraujantys, tačiau galutinai turintys vieningą giluminį tikslą, buvo priimami ne iš abejingumo ar cinizmo, o įvertinus visą situaciją apskritai, turint galvoje Livoniją ir Prūsiją, Lenkiją ir Rusiją. Ir, pagaliau, dar viena Lietuvos kunigaikščių politikos ypatybė krikščionybės atžvilgiu. Žingsniai link krikščionybės buvo daromi ne tada, kai pasirinkimo jau nebebuvo ir reikėjo priimti diktuojamas sąlygas, bet kiek anksčiau, nei situacija pasirodydavo esanti visiškai determinuota ir jau nebegrįžtama. Būtent tada Lietuvos kunigaikščiams, kaip taisyklė, visada likdavo tam tikra pasirinkimo laisvė, duodanti galimybę ir teisę kompromisui, sutarčiai, sandėriui, kuriam esant abi pusės suriša save tarpusavio įsipareigojimais.“

*
Lietuvos pilys. Didžiosios Lietuvos. Ar ne pagal jų dydį ir dõnį į mūsų savimonę turėtume matuoti nuobodžią dabartį ir dažnai niekingą esatį? Ar neįpareigoja mūsų šitie mūrai, šitie žilomis kerpėmis apaugę akmeniniai bočiai žvilgsniui aukštyn ir gilyn, kaip įpareigojo mūsų knygnešius, 1918-jų vaikinus pilkomis milinėmis, pokario miškų reindžerius, 1972-jų ilgaplaukius, Sąjūdžio žaliaraiščius ?

Anų laikų kariai-leičiai buvo kieta padermė – balne praleisdavo 300 dienų per metus, maudydavo žirgus Juodosios jūros limanuose, o sielos atvangai, laužams liepsnojant šiurkščiais balsais giedodavo keistas karines, bet liūdnas dainas-sutartines…Dabar griuvėsių akmenis gožia švelni pavasario žaluma, atokaitoje žydi pienės, o šabakštynuose lakštuoja skardena lakštingalos – jų taip mėgo klausytis senasis Jogaila. Nepraleiskime šių pavasarių, o su jais ir istorinės galimybės įkvėpti tų laikų dvelksmo ir dvasios, kol dar tebestūkso nebylūs anųjų senovės laikų sargybiniai – Didžiosios Lietuvos pilys…

***

Šis Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro A. Patacko tekstas išspausdintas „Naujojoje Romuvoje“, nr. 3

www.lrytas.lt

Nuotraukoje: Ar neįpareigoja mūsų šitie mūrai, šitie žilomis kerpėmis apaugę akmeniniai bočiai žvilgsniui aukštyn ir gilyn, kaip įpareigojo mūsų knygnešius, 1918–jų vaikinus pilkomis milinėmis, pokario miškų reindžerius, 1972–jų ilgaplaukius, Sąjūdžio žaliaraiščius?

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra